Dauguma marksistų nuo buvusio stačiatikių dvasininko atsiribojo, tačiau Volodia su Georgijumi iš širdies (ilgokai) pasikalbėjo ir netgi apsikeitė sava kūryba. Georgijus Apolonovičius nemažai kalbėjo apie šienapjūtę, lūšnas ir sekmadienines ugdymo įstaigas (t. y., tuos dalykus, apie kuriuos Iljičius beveik nieko neišmanė), tačiau bene labiausiai Vovočką sužavėjo buvusio šventiko siūlymas atiduoti visą žemę žmonėms. Iki tol Iljičius manė, kad valstiečiams reikėtų grąžinti tik ruoželius, tačiau Georgijus Apolonovičius jam paaiškino, esą tikrasis žemės savininkas – Dievas, tad valstiečiams reikia pagelbėti ją išsinuomojant. Taip pat Volodiai itin patiko šventiko siūlymai kairiosioms partijoms vienytis ir kartu surengti monarchijos nuvertimą.

Kai kas mano, kad Georgijus Apolonovičius galėjo būti dar ir slaptosios caro politinės policijos agentas, žaidęs dvigubus, trigubus ir gal net keturgubus žaidimus su Ochranka bei revoliucinėmis grupuotėmis. 1906 m. pavasarį jis jau buvo grįžęs į Rusiją, tačiau tų pačių metų balandį jį nužudė su eserais (socialistais revoliucionieriais) siejami asmenys. Užmirštas ir niekam nebeįdomus, jis taip ir prakabėjo ne vieną parą pakartas kažkokiame vasarnamyje netoli Sankt Peterburgo.

Po visą Europą išsibarstę Rusijos revoliucionieriai daug tikėjosi iš caro valdžiai nepalankia linkme pasisukusio karo su Japonija (1904–1905) ir 1905 m. neramumų, tačiau tą kartą jų svajoms nebuvo lemta išsipildyti.

Tarpininkaujant pliušinių meškiukų (Teddy bear) žaislų kūrėjus įkvėpusiam JAV prezidentui Theodore’ui Rooseveltui Jaunesniajam (1858–1919), 1905 m. vasarą nedideliame JAV miestelyje Portsmute (Naujojo Hampšyro valstija) pradėtos Japonijos ir Rusijos derybos dėl taikos, kuriose Rusijai atstovavo Sergejus Julijevičius (1849–1915), miestui ir pasauliui labiau pažįstamas Vitės pavarde, o japonams – Komura Jutaro (1855–1911).

Prieš išvykdamas, Serioža gavo labai aiškius caro nurodymus dėl derybų: neperleisti nei pėdos žemės ir nepasižadėti nei kapeikos kontribucijos.

Atvykęs į būsimųjų Rusijos priešų žemę, Sergejus Julijevičius elgėsi it roko žvaigždė. Būdamas krante, jis surengė didelę žiniasklaidai skirtą konferenciją ir sutiko įsiamžinti su visais pageidaujančiaisiais prieš fotoobjektyvą, o išlipdamas iš traukinio kas kartą spaudė rankas mašinistams.

Bene labiausiai patį Sergejų Julijevičių apstulbino apsilankymas T. Roosevelto viloje – nedidelis namas, paprasti pusryčiai, jokio vyno (tik vanduo) ir šokiruojantis JAV prezidento prisipažinimas, kad šis nenori būti perrinktas.

Vykstant deryboms, bene daugiausia ginčų kilo dėl vadinamosios Sachalino salos, kurios dalį caras sutiko perleisti priešams, mainais į tai, kad nereikėtų mokėti kontribucijų. Iš pradžių japonų atstovai purtėsi šio pasiūlymo, tačiau galiausiai nusprendė jį priimti ir 1905 m. rugsėjo 5 d. tarp abiejų valstybių buvo sudaryta taikos sutartis.

Praėjus daugiau nei mėnesiui, spalio 30 d. (pagal Julijaus kalendorių spalio 17 d.) Rusijos caras Nikolajus Aleksandrovičius (1868–1918), spaudžiamas visuotinių neramumų ir politinių veikėjų (taip pat to paties Sergejaus Julijevičiaus apdovanoto didiko titulu už nuopelnus Porstmute), skaudančia širdimi sutiko palaiminti manifestą, žadantį užtikrinti visuotines piliečių teises ir sušaukti vadinamąją dūmą (parlamentą).

Išgirdęs šias žinias, Vladimiras Iljičius nusprendė, kad dabar pats metas grįžti į tėviškę, tad jau tų pačių metų lapkritį jis ir Nadežda Konstantinovna (1869–1939) keliavo per Šveicarijos, Vokietijos, Švedijos ir Suomijos žemes bei Baltijos jūrą tam, kad pasiektų Sankt Peterburgą.

Vladimiras ir Nadia, matyt, tikėjosi, kad prasidėjus permainoms, caro režimas su jais elgsis atlaidžiau, tad grįžę į Rusiją jie beveik nesislapstė, tačiau jau kitą dieną netoli jų būsto ratus pradėjo sukti Ochrankos agentai (šie nė nebandė slėpti, kas esą, arba nežinojo, kaip tai padaryti).

Grįžęs namo, Iljičius ryžosi aplankyti motiną ir seserį Aną (1864–1935), taip pat nusprendė užmegzti ryšius su vietiniais bolševikais. Būsimasis bolševikų stabas gana aktyviai bandė įsitraukti į, jo nuomone, tuo metu prasidėjusią revoliuciją, tačiau tuometė Volodios veikla taip ir neperžengė anksčiau įtvirtintų intelektualinių rėmų. Jis ir toliau daugiausia kūrė straipsnius, brošiūras ir bendravo su bendraminčiais.

Kairiųjų susibūrimuose Vladimiras dažnai kalbėdavo apie būtinybę sukurti milžinišką partiją, skverbtis į kitas viešas organizacijas, įlieti į Rusijos socialdemokratų darbininkų gretas naujo kraujo, taip pat neretai siūlydavo griebtis itin žiauraus smurto.

Radikalių kairiųjų aktyvistų (nebūtinai bolševikų) būriai, anot jo, turėtų žudyti šnipus, sprogdinti policijos nuovadas, plėšti bankus ir grobti lėšas ginkluotam sukilimui, mėtyti grindinio akmenis ir nuo pastatų pilti ant persekiojančių kareivių verdantį vandenį bei lieti sieros rūgštį ant policijos pareigūnų.

„Čia reikalinga pašėlusi energija ir dar kartą energija. Aš pasibaisėdamas, dievaži, pasibaisėdamas, matau, kad apie bombas kalbama daugiau kaip pusmetį, bet nė vienos nėra padaryta!“ – skelbia Iljičiui priskiriama žinutė, nusiųsta kažkokiam kairiųjų Sankt Peterburgo komitetui.

Iš pradžių šventiko Georgijaus Apolonovičiaus (1870–1906), miestui ir pasauliui labiau žinomo Gapono pavarde, vedami protestuotojai reikalavo grąžinti į darbą 1904 m. gruodį atleistus Putilovo gamyklos (dabartinė Kirovo gamykla Sankt Peterburge) darbininkus, įvesti aštuonių valandų darbo dieną, panaikinti viršnorminį darbą, pagerinti ventiliaciją cechuose, padidinti darbo užmokestį ir legalizuoti profesines sąjungas, tačiau greitai prabilta apie visų rusų liaudies atstovų, išrinktų visuotiniu tiesioginiu ir slaptu balsavimu, steigiamojo susirinkimo sušaukimą, luomų ir skirtingų tikėjimų atstovų teisių sulyginimą, pilietinių laisvių suteikimą ir politinių kalinių išlaisvinimą.

Tuo metu Georgijus Apolonovičius buvo specialios darbininkų asamblėjos, primenančios profesinę sąjungą, vadovas. Ši caro valdžios globojama institucija turėjo užtikrinti, kad už didesnį atlyginimą ir darbo sąlygų gerinimą kovojantys žmonės išliktų religingi, ištikimi caro režimui ir vengtų smurto (taip pat siekta, kad jie nesidomėtų įvairiomis egzotiškomis ideologijomis, pvz., marksizmu).

Georgijus Apolonovičius buvo caro valdžios statytinis, turėjęs prisidėti prie nepatenkintų masių suvaldymo, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių jis perėjo darbininkų pusėn. Galbūt šventikas manė, kad papūtę maištingi vėjai bus naudingi jo karjerai? O gal jis, stodamas vargstančiųjų ir pažeidžiamųjų minios pusėn, nuoširdžiai tikėjo darąs tai, ką ir turi daryti Dievo tarnas?

Kad ir kaip ten būtų, 1905 m. sausio 19 d. (pagal tais laikais rusų naudotą Julijaus kalendorių sausio 6 d.) kažkuriam Georgijaus Apolonovičiaus aplinkos asmeniui (gal net jam pačiam) kilo mintis sostinėje surengti daugiatūkstantinę demonstraciją, kurios nariai, nužygiavę į Žiemos rūmus, įteiktų carui savo reikalavimus.

Juk būtent caro institucija daugelį metų Rusijoje buvo ta vienintele paskutine instancija šioje Žemėje, į kurią galėjo kreiptis ponų ir dvarponių užguiti baudžiauninkai bei vargetos.

Georgijus ir jo bendražygiai dar nežinojo, kad Nikolajus Aleksandrovičius (1868–1918), paveiktas gandų apie jo nužudyti iš Šveicarijos atvykusius anarchistus, nusprendė išvažiuoti į Caro kaimu (Carskoja selo) vadinamą priemiestį (dabartinį Puškiną). Jeigu Nikolajus tuo metu būtų buvęs šiek tiek drąsesnis, galbūt Rusijos ateitis būtų pasisukusi kiek kitaip.

Sausio 7 d. rytą (pagal Julijaus kalendorių) streikuojančiųjų skaičius pasiekė 180 tūkst., darbininkai laikė užėmę Varšuvos ir Baltijos geležinkelio stotis, Rusijos sostinę sukaustė paralyžius.

Sausio 8 d. vidaus reikalų ministras Piotras Dmitrijevičius (1857–1914), amžininkų labiau prisimenamas Sviatopolko-Mirskio pavarde, į Marijos rūmus sukvietė savo pavaduotojus, policijos departamento viršininką, taip pat finansų ir teisingumo ministrus bei sostinės miesto vadovą, kad susibūrę valstybės tarnautojai galėtų aptarti susidariusią padėtį. Vieni siūlė areštuoti Georgijų Apolonovičių arba išvežti valdovą iš Caro kaimo kur nors toliau, kiti – įleisti nedidelę darbininkų atstovų grupę į Rūmų aikštę. Sprendimo taip ir nepriėmę biurokratai galiausiai išsiskirstė.

Spėjama, kad protestuotojai kartu su savo šeimų nariais Sankt Peterburgo pramonės zonose pradėjo rinktis ankstų sausio 9 d. rytą (pagal Grigalijaus kalendorių sausio 22 d.), sekmadienį.

Maždaug 10 val. ryto, visi drauge – jauni ir seni, vyrai, moterys ir vaikai – galiausiai patraukė Žiemos rūmų link.

Pasakojama, kad taikiai nusiteikę eisenos dalyviai nešė ikonas (vieną svarbiausių stačiatikių konfesijos aksesuarų), caro atvaizdus, taip pat giedojo religines giesmes ir patriotines dainas.

„Dieve, sergėk carą! Stiprus ir nepriklausomas valdyki garbingai, kad mums nebūtų gėda. Įvaryk savo priešams baimės, ortodoksų valdove! Dieve, sergėk carą!“ – giedojo eitynių dalyviai.

Sustabdyti protestuotojus turėję jėgos struktūrų atstovai iš pradžių reagavo vangiai, kai kurie net prisidėjo prie eitynių, tačiau prabėgus maždaug pusvalandžiui nuo piketo pradžios, darbininkams pasiekus kareivių užtvaras, į minią mosuodami apnuogintais kardais, žmones trypiančiais žirgais pradėjo rėžtis kazokai, o netrukus pradėta šaudyti be įspėjimo.

Gelbėdamas savą gyvybę, Georgijus Apolonovičius krito ant žemės (jo vedama kolona buvo apšaudyta Narvos vartų aikštėje) ir, pasigirstant naujiems pliūpsniams, vis kartojo tą patį judesį, kol galiausiai nuo grindinio pakilo vienas.

Netrukus artimas su vadinamaisiais eserais (socialistais revoliucionieriais) siejamas šventiko talkininkas semitų tautybės jaunuolis Piotras Moisejevičius Rutenbergas (1879–1942) paėmė Georgijų už rankos ir nusivedė jį į šoninę gatvę.

Vėliau kažkas susapnavo, kad Georgijus tada netgi prataręs: „Nebėra daugiau Dievo, nebėra daugiau caro!“ Tačiau sunku pasakyti, ar šventikas iš tikrųjų pasakęs šiuos teatro scenai tinkamus žodžius.

Kiek vėliau kareiviai paleido šūvius ir į kitas eitynių kolonas kitose miesto dalyse (daugiausia prie tiltų ir kitų vietų, vedančių į miesto centrą), o kai kurias išvaikė botagų kirčiais.

Baisiausios skerdynės vyko prie institucijos, ruošiančios vaizduojamųjų menų atstovus, mat čia kareiviai sulaukė intelektualiojo jaunimo ir revoliucinių partijų aktyvistų atkirčio.

Iš Vasilijaus salos atžygiavusi kolona neišsilakstė. Eitynių dalyviai užgrobė ginklų krautuvę, apsiginklavo, pasistatė barikadas ir iki pat sausio 10 d. vakaro grūmėsi su valdžios atstovais.

„Baisu! Tačiau be šito neapsieisime. Tegul japonai pajudina mus iš vietos“, – artimiems giminaičiams ir pažįstamiems kartojo žymus pjesių ir apsakymų kūrėjas Antonas Pavlovičius (1860–1904), plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose labiau žinomas Čechovo pavarde.

Prasidėjus karui, daugelį metų tuberkulioze sirgęs ir apolitiškumu pasižymėjęs „Vyšnių sodo“ ir „Dėdės Vanios“ autorius puolė sekti naujienas. Jis mirė Vokietijos žemėse 1904 m. liepą. Čia jį buvo atvežusi gydytis žmona Olga Leonardovna (1868–1959). Jo kūnas į Maskvą buvo nugabentas vagone su šaldymo įranga, skirta „šviežioms austrėms pervežti“.

„Man gniaužia širdį ir norisi iš įsiūčio kaukti, staugti, muštis. Jam – tas pats, nors nešvarių skalbinių pintinėje vežk jo kūną, bet mums, rusų visuomenei, aš negaliu atleisti „austrių vagono“. Šis vagonas ir yra tas rusų gyvenimo vulgarumas, tas jo nekultūringumas, visada taip piktinęs velionį“, – dėl elgesio su kolegos palaikais samprotavo kitas žymus literatas Aleksejus Maksimovičius (1868–1936), labiau žinomas Maksimo Gorkio pseudonimu.

1904 m. gruodį politika besidominčių rusų gretose jau vyravo pesimistinės nuotaikos. Daug kas lygino Port Artūro apsiaustį (1904 m. rugpjūtis –1905 m. sausis) su Sevastopolio apgultimi (1854 m. spalis –1855 m. rugsėjis), o konfliktą su Japonija – su žeminančiu 1853–1856 m. karu.

Beveik tuo pat metu, artėjant šventėms, stačiatikių šventikas Georgijus Apolonovičius (1870–1906), miestui ir pasauliui labiau žinomas Gapono pavarde, kartu kitais bendraminčiais suko galvas, kaip padėti darbininkams, atleistiems iš Nikolajaus Ivanovičiaus (1820–1880), plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose labiau žinomo Putilovo pavarde, gamyklos (dabartinė Kirovo gamykla Sankt Peterburge).

Šio šventiko veikla neapsiribojo religiniais reikalais. Jis daug domėjosi darbininkų ir kitų žemesniųjų sluoksnių bėdomis ir garsėjo kaip charizmatiškas oratorius bei geras organizatorius. Prieš keletą metų Georgijus Apolonovičius buvo paskirtas specialios asamblėjos, kurią globojo caro valdžia, vadovu. Ši asamblėja turėjo siekti darbininkų gyvenimo bei darbo sąlygų gerinimo ir tuo pat metu juos išlaikyti „teisingame kelyje“, t. y. už savo teises ir atlyginimą kovojantys žmonės turėjo išlikti religingi, dori, ištikimi carui, nesigriebti smurto ir nenukrypti į pavojingas lankas (pvz., marksizmą).

Georgijaus užimama tarpininko (širdies) pozicija tarp dirbančiųjų (rankų) ir valdžios bei verslininkų (smegenų) buvo dvilypė. Jis buvo caro statytinis, kurio vadovaujama organizacija turėjo išlaikyti dirbančiųjų mases už trumpo pavadėlio, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių šventikas vis labiau linko darbininkų pusėn.

Asamblėjos nariai žinojo, kad radikalai juos kaltina tarnavimu režimui, ir puikiai suvokė, kad neužstodami iš Putilovo gamyklos atleistų žmonių sulauks visuomenės pasmerkimo. 1905 m. sausį 13 tūkst. žmonių sustabdžius darbus, Putilovo gamykloje prasidėjo streikas.

Protestui persikėlus prie gamyklos pastato, Georgijus Apolonovičius nuo vežimo garsiai pradėjo skaityti reikalavimus (grąžinti atleistuosius į darbą, įvesti aštuonių valandų darbo dieną, panaikinti viršnorminį darbą, pagerinti ventiliaciją cechuose, padidinti darbo užmokestį ir legalizuoti profesines sąjungas).

Palaikančiųjų streikų kilo ir kituose miestuose, tačiau gamyklos direktorius, ekspertų knygose pristatomas Smirnovo pavarde, atsisakė priimti reikalavimus. Jis juk pats tebuvo samdytas vadybininkas, kurį spaudė akcininkai (o akcininkus spaudė caro vyriausybė).

Streikuojančiųjų skaičius vos per kelias dienas pasiekė 150 tūkst., o caras Nikolajus Aleksandrovičius (1868–1918), matyt, išgąsdintas kalbų apie iš Šveicarijos jo nužudyti atvykusius anarchistus (šiose kalbose buvo nemažai tiesos), nusprendė išvykti iš sostinės į Caro kaimu (dabartinis Puškinas) vadinamą priemiestį.

Dabar visos Rusijos (ir ne tik) visuomenės akys buvo nukreiptos į naująja politine Rusijos superžvaigžde tapusį šventiką Georgijų Apolonovičių. Viešumoje jį dažnai lydėdavo gerbėjai, savanoriai apsaugininkai ir korespondentai (taip pat ir užsienio), o jam pačiam teko kiauras dienas sakyti kalbas streikuojančių darbininkų susirinkimuose. Savo privačioje korespondencijoje šventikas užsiminė, kad tą pačią ugningą kalbą jam teko rėžti maždaug 20 ar 30 kartų.

Užsienyje leisti pogrindiniai radikalų leidiniai Georgijų iš inercijos vaizdavo su panieka, tačiau visi buvusieji Sankt Peterburge suvokė, kad jis – padėties šeimininkas, aplink kurį šliejasi ir vadinamieji eserai (Socialistų revoliucionierių partija), ir „Išlaisvinimo sąjunga“ (Sojuz Osvoboždenija), sieta su pokylius dažnai rengusio ir monarchiją smerkiančias kalbas per juos rėždavusio Piotro Berngardoničiaus (1870–1944) asmeniu. Kadaise šis Struvės pavarde labiau žinomas žmogus laikėsi marksistinio kurso ir netgi gana artimai bendravo su būsimuoju bolševikų vadu Vladimiru Iljičiumi Uljanovu (1870–1924), tačiau dabar P. B. Struvė buvo kiek atsiribojęs nuo marksizmo (jis tapo liberalu).

Streikas plėtėsi, gamyklos valdžia nesiteikė vykdyti protestuotojų reikalavimų, tad netrukus piketai dėl darbo sąlygų pasiekė naują lygį.