TRISE VALTYJE, NESKAITANT VIRUSO

Būtent šiuo perfrazuotu Jerome'o K.Jerome'o romano pavadinimu galima nusakyti situaciją, kuri Lietuvoje susiklostė dėl koronaviruso. Vienoje valtyje atsidūrė valdžia, piliečiai, žiniasklaida ir COVID-19. Valdžia mano atliekanti vairininko vaidmenį, tačiau, kad ramiai perplauktų krizės vandenis, jos pastangų toli gražu nepakanka. Atvirkščiai: be visuomenės ir žurnalistų net geriausių krizės valdymo teoretikų pastangos būtų pasmerktos, nes kitame valties gale sėdintis virusas trukdo kaip įmanydamas.

Laimės tas vedlys, kurį parems visuomenė. Šiai nereikia nieko daugiau daryti – tik nepanikuoti, susitelkti ir nesupti valties. Kitaip tariant, elgtis panašiai, kaip kad prieš tris dešimtmečius, kai sugebėta nepasiduoti provokacijoms ir anuomečiams sovietų troliams. Būtent tokią mūsų visuomenės laikyseną 1990-ųjų kovo 11-osios išvakarėse didžia dalimi ir lėmė žiniasklaida. Scenarijus kartojasi. Kad ir kaip to nenorėtų pripažinti politikai, ribinėse situacijose visuomenės nuotaikos didžia dalimi priklauso ne nuo ministrų žodžių, bet nuo informacinės erdvės, kurioje jie suskamba. Tuo leidžia įsitikinti ir nuo karantino pradžios šoktelėjusi dienraščių paklausa, išaugusi portalų auditorija. Karantino sąlygomis labiau nei pramogų žmonės ieško žinių – tikros, patikrintos informacijos apie virusą, jo padarinius sveikatai, ekonomikai ir visuomenei.

Karantino sąlygomis labiau nei pramogų žmonės ieško žinių – tikros, patikrintos informacijos.

Ką darytų greito pelno besivaikantis vertelga, matydamas išaugusią savo prekių paklausą? It koks deficitinių kaukių perpardavinėtojas keltų kainą. Siūbuotų valtį. Ką krizinėje situacijoje daro žiniasklaidos bendrovės, kurios kaip ir kitas verslas pajuto skaudžius visuotinio karantino smūgius? Pelnui auginti palankią situaciją aukoja dėl visuomenės gerovės. Ramina valtyje besiblaškančius piliečius ir įkalbinėja juos nepasiduoti viruso keliamai panikai. Visa tai – puikiai suvokiant, kad valios, jėgų ir sumanumo turi pakakti ne trumpiau, nei valtis palies įprasto gyvenimo uostą, t.y. kol baigsis COVID-19 krizė. Norėtųsi tikėti, kad apie šią saugios kelionės sąlygą labai rimtai mąsto tiek apdairiai mikrofonus išjungęs Seimas, tiek paralyžiuotoje rinkoje kaukių ir testų desperatiškai ieškanti Vyriausybė. Suvaldyti smarkiai siūbuojančią valtį vairininkui būtų gerokai sunkiau, nei laiku rasti tinkamų kaukių ir reagentų.