Socialdemokratai nusprendė dar kartą bandyti dirbti su partija, su kuria likti, dalies politikų manymu, nei padoru, nei konstruktyvu. Ypač normalioms politinėms jėgoms tuo metu, kai geopolitinės sąlygos nenormaliai pavojingos. Visgi, dėl tokio darbo apsispręsta nesunkiai, pareiškus, kad „aušriečiai“, nors ir nėra geriausios reputacijos, bet savo rizikos lygį sugebėjo per beveik devynis mėnesius sumažinti.

Čia trumpam stabtelkime. Kokios rizikos? Žvelgiant į viešąją erdvę, pirmiausiai, žinoma, kalbėta apie partijos nuostatas dėl saugumo ar „aušriečių“ lyderio Remigijaus Žemaitaičio pareiškimus, kurie nesunkiai randa vietą antisemitizmo bei antiukrainietiškumo diskursuose. Tačiau ar tik tokios rizikos? O kaip su partijos sugebėjimu būti konstruktyvia partnere koalicijoje? Apie tai, nusprendus likti su „aušriečiais“, nebuvo daug kalbėta. Galbūt dėl to ir ne visos svarbios aplinkybės dėl tolimesnio darbo buvo įvertintos.

Trumpai apžvelgsiu kelias. Pirma, „aušriečių“ likimas socialdemokratų formuojamoje daugumoje daugelio buvo sutiktas kaip jau anksčiau atlikto veiksmo kartojimas. Taigi, po devynių mėnesių įgijome know how, lieka tik pasitelkti sukauptą patirtį ir blogiau nei buvo – nebus. Tačiau ar tikrai? Taip, galbūt socialdemokratai ir iš dalies Prezidentūra stovi ant to paties kranto kaip ir prieš devynis mėnesius, bet upės srovė, tėkmė – jau kita. Juk nebėra G. Palucko, kuriam susitvarkyti su R. Žemaitaičiu padėjo ilgi pažinties metai. Kantrybė, draugystė – svarbūs elementai, siekiant priverti skrynią, iš kurios kyla uraganas. Ar tokių įgūdžių turi Inga Ruginienė – nežinau. Faktas, kad jai kol kas nepavyksta sklandžiai įtikinti, apsukti ar užliūliuoti R. Žemaitaičio.

Tai, kad per beveik devynis mėnesius R. Žemaitaitis neužsiėmė tokio lygio šantažu, kokį dėl ministrų skelbia dabar – iš dalies gali būti G. Palucko faktorius. Kitas – žinoma, „aušriečių“ naudai pasikeitusi koalicijos sandara. Be jų – socialdemokratai nebeturi daugumos. Kaip sako Saulius Skvernelis, „Nemuno aušros“ balsai virto auksiniais. O tai dar viena priežastis sakyti, kad jei ne nurodyti ministrai – „aušriečiai“ trauksis iš valdančiosios koalicijos.

I. Ruginienės ir R. Žemaitaičio žaidžiamas „viščiuko“ žaidimas

Ir nors auksiniai balsai koalicijoje kol kas žiba „aušriečiams“, socialdemokratai liko su dilema kai susėdo į I. Ruginienės, o nebe G. Palucko vairuojamą automobilį.

Pabandykime aptartą situaciją įsivaizduoti pasitelkę „viščiuko“ žaidimo pavyzdį. Du automobiliai siaurame kelyje lekia vienas į kitą. Tikslas – priversti oponentą pasitrauktų iš kelio. Pirmasis neišlaikęs įtampos ir nusukęs – „viščiukas“.

Žinoma, tokių žaidimų geriau nežaisti, tačiau, panašu, socialdemokratams ir „aušriečiams“ nepavyko tokių varžybų išvengti. Kodėl taip atsitiko?

Išlaipinus iš Vyriausybės G. Palucką, kaip aptarėme, situacija koalicijoje pasikeitė. Tačiau, kaip minėjau, įsivaizdavimas, kad rožes atlapuose išsisiuvinėjusiems kaubojams ir toliau pavyks tramdyti laukinį žvėrį aptvare – ne. Todėl galbūt nebuvo pakankamai įsivertinta, kokio sukalbamumo bus „aušriečiai“, jei jiems atiteks Energetikos ministerija. Galbūt manyta, kad R. Žemaitaitis sutiks su tuo, kad jo vedamos partijos likimas koalicijoje „aušriečiams“ per se yra laimėjimas dėl kairiųjų bičiulių geros valios – į ką reikia atsako tokia pačia gera valia.

Tačiau kodėl „aušriečiai“ turėtų jaustis dėkingi ir sutikti tik su formaliu Energetikos ministerijos kontroliavimu? Juk pusiausvyra koalicijoje jų pusėje. Todėl nėra jokio pagrindo priimti „aušriečiams“ svetimą Žygimantą Vaičiūną, kuriam idėja apie „Ignitis grupės“ akcijų delistingavimą – svetima ir nesuprantama. Jau geriau Stasys Jakeliūnas, kurio pavardė, mano žiniomis, buvo siūloma šalia kitų pavardžių, keliančių abejonių dėl tinkamumo eiti tokias pareigas.

Taigi, Ž. Vaičiūnas (o iš dalies ir Povilas Poderskis) yra minėto „viščiuko“ žaidimo epicentre. R. Žemaitaitis iš esmės sako – jei vietoje Ž. Vaičiūno nebus paskirtas jo kandidatas, „aušriečiai“ gali trauktis iš koalicijos. Tad atsitraukimas nuo šios pozicijos reikštų, kad R. Žemaitaitis iš tramdyto, bet, visgi, siautulingo uragano tampa „viščiuku“. Nei nominacija, nei pralaimėjimo faktas tikrai nepakels ir taip nukritusių reitingų.

Ką I. Ruginienei ir Prezidentūrai reiškia paskirti „aušriečių“ kandidatą į Energetikos ministeriją? Tokiu atveju ne tik reikės pripažinti pralaimėjimą, nusileisti R. Žemaitaičiui ir virsti ,,viščiuku“ – taip pat reikės atsakyti ir į klausimą, ar dabar valstybėje saugumo požiūriu viskas bus gerai. Veikiausiai neatsitiktinai prezidento susitikime su „aušriečių“ į energetikos ministrus deleguotu Mindaugu Jablonskiu dalyvavo G. Nausėdos vyriausiasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Deividas Matulionis. Kitaip tariant, pralaimėjimo atveju tiek I. Ruginienei, tiek prezidentui gali ne kartą skambėti priekaištas, kad energetika atsidūrė vienose „Nemuno aušros“ rankose. Ypač, kai tokia galimybė jau buvo įvardinta kaip rizika. Taigi, arba patikrintas Ž. Vaičiūnas ar koks kitas ne „aušriečių“ pasiūlytas kandidatas, arba „aušriečių“ kontrolė.

Kas sumirksės ir nuo kelio nusuks pirmas? R. Žemaitaitis, kuris sakosi nebijantis pereiti į opoziciją, ar socialdemokratų I. Ruginienė bei Prezidentūra? Labai įdomus ir, veikiausiai, naujai besikuriančią atmosferą koalicijoje indikuojantis klausimas.