„Aš manau, kad tai yra pavojus mūsų valdžiai. Ši valdžia priima blogus sprendimus, todėl žmonės atitinkamai reaguoja. Kaip aš mačiau, tai Vaitkus daugiausiai kalbėjo apie Baltarusiją“, – Eltai sakė W. Tomaszewskis.

„Apie Rusija jis žymiai mažiau kalbėjo“, – pridūrė politikas.

Todėl, leidžia suprasti LLRA-KŠS vadovaujantis europarlamentaras, E. Vaitkaus populiarumas Visagino ir Šalčininkų savivaldybėse prezidento rinkimų metu neturėtų gąsdinti dėl esą didelės Kremliaus politiką palaikančios gyventojų gausos.

Apskritai, W. Tomaszewskio teigimu, jis pats E. Vaitkaus rinkiminėje kampanijoje dažniau girdėjo nuostatas apie Lietuvos vidaus politiką, o ne prokremliškus geopolitinius lozungus.

Šito kandidato pagrindinis naratyvas – kiek aš įsivaizduoju – buvo vidinė politika ir valdžios kritika dėl darbų.

„Kiekvienas kandidatas turėjo naratyvų ne vieną ir ne du. Šito kandidato pagrindinis naratyvas – kiek aš įsivaizduoju – buvo vidinė politika ir valdžios kritika dėl darbų. O užsienio politikoje jis daugiau akcentavo Baltarusiją“, – teigė LLRA-KŠS lyderis.

Pažymėjus, kad E. Vaitkus ne kartą žarstė pareikšimus, esą karą Ukrainoje sukėlė ne Rusija, bet Vakarai, W. Tomaszewskis nesuglumo. Pasak jo, žmonėms geopolitinio lygio problemos nėra įdomios.

„Mūsų žmonės šia tema nediskutuoja apskritai, jiems neįdomu. Jie meldžiasi, kad būtų taika. Šia tema diskutuoja daugiau žiniasklaida“, – samprotavo politikas.

„Žmonės geopolitinių išvadų nepriima labai arti. Jie gyvena savo gyvenimą, jiems reikia gerai gyventi šiandien. Arti širdies jie priima tai, kad yra uždaroma mokykla...“ – sakė politikas, vis rasdamas progą pažymėti, kad būtent dabartinė valdžia sukėlė nepasitenkinimą minėtų savivaldybių gyventojų gretose.

„Žmonės pasienyje labai gerai pajautė mūsų valdžios sprendimus. Tuose pačiuose Šalčininkuose. Kai Vyriausybė norėjo įsteigti nelegalių migrantų centrą 50 metrų nuo mokyklos. Tai buvo pirmasis signalas, kad valdžia nesirūpina žmonių interesais, nes tai ne jų rinkėjai. Paskutiniai įvykiai – uždaryti pasienio punktai su Baltarusija. Žmonės negali nuvažiuoti į artimųjų kapus. Kokios eilės susidarė nuo pasienio“, – teigė W. Tomaszewskis, akcentuodamas ir netinkamą valdžios politiką tautinių mažumų atžvilgiu švietimo srityje.

„Jie norėjo naikinti tautinių mažumų mokyklas. Valdžia darė sprendimus, su kuriais žmonės nesutinka“, – piktinosi LLRA-KŠS lyderis.

Vardindamas vieną valdžios klaidą po kitos, W. Tomaszewskis net primygtinai prašomas nesutiko įvertinti kitiems politikams šiurpą varančių E. Vaitkaus idėjų.

„Aš nevertinu jokių idėjų. Aš nevertinu jokių kandidatūrų, mūsų sprendimas buvo nepalaikyti nė vieno kandidato“, – teigė europarlamentaras.

„Nenorėčiau, kad ištraukinėtumėte vieną nedidelę dalį rinkiminės kampanijos... Gal ten 5-10 proc. geopolitikos nuo visos kampanijos. Tai būtų neteisinga“, – sakė W. Tomaszewskis.

ELTA primena, kad sekmadienį Lietuvoje vykusiuose prezidento rinkimuose, pirmajame rinkimų nugalėtoju tapo dabartinis šalies vadovas Gitanas Nausėda, surinkęs 44,19 proc. rinkėjų balsų. Antroje vietoje likusi premjerė Ingrida Šimonytė sulaukė 19,78 proc. rinkėjų palaikymo.

Tuo metu savarankiškai išsikėlęs gydytojas Eduardas Vaitkus rinkimuose liko penktas ir surinko 7,39 proc. balsų. Kandidatas populiariausias buvo Visagino (37,8 proc.) ir Šalčininkų (39,91 proc.) savivaldybėse.

„Labai gaila, apmaudu ir širdis skauda, bet tenka pripažinti faktą, kurio naktį nenorėjau pripažinti“, – Eltai sakė D. Asanavičiūtė.

„Jeigu manęs klaustumėte, aš trečią kartą nesiryžčiau to daryti. Tam, kad referendumas įvyktų, turi sukristi labai palankios sąlygos. Reikia milžiniško aktyvumo, o ne 60 proc. Reikia 70 proc. ir didesnio piliečių aktyvumo. Dabar to tikėtis sudėtinga. Du kartai parodė, kad tendencija yra tokia. Tad artimiausiu metu, manau, niekas nesiryš skelbti dar kartą referendumą“, – teigė ji.

ELTA primena, kad sekmadienį Lietuvoje vyko prezidento rinkimai ir referendumas dėl pilietybės išsaugojimo. Atiduoti savo balsą šalies vadovo rinkimuose prie balsadėžių atėjo 59,37 proc. piliečių.

Preliminariais Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenimis, pirmajame rinkimų ture nugalėtoju tapo dabartinis šalies vadovas Gitanas Nausėda, surinkęs 44,19 proc. rinkėjų balsų. Antroje vietoje likusi premjerė Ingrida Šimonytė sulaukė 19,78 proc. rinkėjų palaikymo.

Tuo metu sekmadienį vykęs referendumas dėl dvigubos pilietybės nebuvo sėkmingas. Preliminariais VRK duomenimis, referendume dalyvavo 59,02 proc. rinkėjų. Konstitucijos pataisai dėl dvigubos pilietybės pritarė 73,94 proc. rinkėjų, tačiau tokio balsų skaičiaus nepakako.

Referendumas dėl pilietybės išsaugojimo Lietuvoje vyksta antrąkart. Pirmąkart jis buvo surengtas 2019 metais, jame dalyvavo 53,16 proc. rinkėjų, bet tąkart Konstitucijos pakeitimo priimti nepavyko, nes nepakako pasisakiusių „už“.

„Rinkimų aktyvumas veikiausiai suksis apie 58 proc., iki 60 procentų. Jei pažiūrėtume į išankstinį balsavimą, tai jis procentiniu punktu didesnis nei anksčiau. Rinkimų dieną – panašiai. Tad tikėtina, kad ties mano minėtais skaičiais galutinis rinkėjų aktyvumas ir sustos“, – Eltai sakė R. Ališauskienė, pažymėdama, kad galutiniam rezultatui įtakos gali turėti ir rinkimams ypač tinkamas oras.

„Šiandien oras yra geras, nelyja. Tačiau nėra ir labai šilta – tai irgi faktorius. Žmonės neskuba patraukti į gamtą. Labai tinkamas oras“, – teigė sociologė.

Tačiau, pripažino ji, vargu ar keliais procentiniais punktais didesnis rinkėjų aktyvumas sukurs intrigą dėl referendumo. R. Ališauskienės teigimu, panašu, kad šiuo klausimu pasikartos 2019 metų situacija. Tuomet, sudalyvavus 53,16 proc. rinkėjų, referendumas dėl pilietybės išsaugojimo įvyko, tačiau iniciatyvai pritrūko pasisakančių „už“. Konstitucinius pakeitimus tada parėmė 73,92 proc. dalyvavusių rinkėjų. Visgi, tam, kad pakeitimai būtų priimti, būtina, jog siūlymą palaikytų daugiau nei pusė rinkimų teisę turinčių gyventojų – iš esmės tiek, kiek tą kartą ir dalyvavo referendume.

Šį sekmadienį, tęsia R. Ališauskienė, situacija turėtų klostytis panašiai.

„Referendumas greičiausiai įvyks – 50 proc. greičiausiai ateis. Tačiau tam, kad pakeitimai būtų priimti, reikia, kad labai dideliu procentu subalsuotų „už“. O tokia tikimybė labai maža“, – apibendrino R. Ališauskienė.

ELTA primena, kad sekmadienį vyksta prezidento rinkimai ir referendumas dėl pilietybės išsaugojimo. Balsavimas rinkimų apylinkėse vyksta nuo 7 iki 20 valandos.

Dėl šalies vadovo posto varžosi aštuoni kandidatai.

Antrosios kadencijos siekia Gitanas Nausėda, konservatoriai kelia premjerę Ingridą Šimonytę, Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ – Giedrimą Jeglinską, Laisvės partija – buvusį Konstitucinio Teismo (KT) pirmininką Dainių Žalimą, Darbo partija – savo lyderį Andrių Mazuronį.

Savarankiškai išsikėlė advokatas Ignas Vėgėlė, medikas Eduardas Vaitkus bei partijos „Nemuno aušra“ įkūrėjas Remigijus Žemaitaitis.

Referendumo biuletenyje siūloma atsisakyti šiuo metu Konstitucijoje įrašyto sakinio: „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Ši nuostata neleidžia išsaugoti Lietuvos pilietybės įgijus kitos valstybės pilietybę.

„Gauname šiek tiek nusiskundimų iš rinkėjų, kad jiems tenka daugiau palaukti, jei jie balsuoja kitoje apylinkėje. Bet paprastai tokios situacijos išsprendžiamos. Yra keletas rinkėjų, kurie atvyko antrą kartą balsuoti rinkimų apylinkėje. Jiems to padaryti nebuvo leista ir jie dėl to labai piktinosi. Yra užklausų dėl socialinių tinklų, kur paskelbti biuleteniai. Bet pranešus patys skelbėjai tokias nuotraukas pašalina“, – dažniausiai pasitaikančius incidentus vardino rinkimus organizuojančios institucijos vadovė.

„Tačiau rinkimai pakankamai ramūs. Skambučių yra, bet viskas greitai išsisprendžia“, – pridūrė ji.

Pasak L. Petronienės, dėl šiek tiek didesnio rinkėjų aktyvumo nei 2019 m. tikėtina, kad pirmuosius rezultatus Lietuvos gyventojai išgirs po vidurnakčio.

„Pirmiausiai bus skaičiuojami prezidento, o po to referendumo rezultatai. Tad prezidento rinkimų rezultatus sužinosime anksčiau“, – Eltai teigė L. Petronienė.

ELTA primena, kad sekmadienį vyksta prezidento rinkimai ir referendumas dėl pilietybės išsaugojimo. Balsavimas rinkimų apylinkėse vyksta nuo 7 iki 20 valandos.

„Prezidentiniai rinkimai yra tikslas parodyti, kad Lietuvoje yra Konstitucija, kad reikia ja vadovautis“, – sako po KT išaiškinimo iš Seimo pasitraukęs politikas.

Dėl savo pasisakymų apie žydus Seimo nario priesaiką sulaužęs partijos „Nemuno aušra“ pirmininkas teigia, kad dėl susiklosčiusios istorijos nė kiek nesigaili.

„Absoliučiai nesigailiu. Ir toliau rašau, dedu video“, – Eltai teigė R. Žemaitaitis, nė kiek nesigindamas ir įžeidžių epitetų, kuriuos skyrė JAV prezidentui Joe Bidenui.

Pasak jo, tai, kad išsakytos neetiškos referencijos teko Lietuvai egzistenciškai svarbios valstybės lyderiui – jokia bėda.

„Aš jį ir vadinu Bidonu. Jis yra absoliutus Bidonas“, – sako R. Žemaitaitis, paaiškindamas, kad tokią jo poziciją nulėmė pastaruoju metu vykdoma JAV politika.

„Aš vertinu Amerikos prezidentą taip, kaip jis vertina mūsų regioną“, – teigė politikas, visgi, pažymėdamas, kad pats JAV laiko strategiškai itin svarbia partnere.

Jei, vis dėlto, taptų prezidentu, aiškina R. Žemaitaitis, Lietuvos užsienio politikoje būtų permainų. Politikas sako, kad gavęs mandatą pasiprašytų vizito į Kiniją, o Taivanienčių atstovybės pavadinimą – pakeistų.

„Aš buvau Taivano delegacijos narys, keturis kartus buvau Taivane ir žinau šį dalyką. Jei nenorite konfliktų, reikia derinti užsienio politiką“, – teigia politikas.

– Pone Žemaitaiti, ar vyksiančiuose prezidento rinkimuose dalyvausite Europos Parlamento, ar Seimo rinkimuose?

– Seimo, nes Europos Parlamento rinkimuose nedalyvausiu. Nenoriu apgaudinėti žmonių. Man labai svarbūs yra Seimo rinkimai spalį. Lietuva pirmą kartą per 34 metus turės unikalią situaciją – beveik vienu metu gyventojai rinks Seimą ir vienu metu rinks Europos Parlamentą ir dar prezidentą. Ką tai reiškia? Jei išrenka prezidentą, kuris turi politinę partiją ir politinį užnugarį, tai automatiškai spalio mėnesį jis gali sakyti – palaikykite „Nemuno Aušrą“, palaikykite kitą partiją. Tai reiškia, kad tu ketverius metus gali turėti stiprią valdančiąją daugumą ir dirbti. Ne taip, kaip dabar. Dabar gyvenama kaip šuo su kate.

– Jūs sakote, kad prioritetas yra Seimo rinkimai. Kaip suprantu, didelių ambicijų prezidento rinkimuose nėra. Jūs realiai vertinate situaciją ir apie pergalę ar antrą turą negalvojate.

– Paprastas dalykas. Jei man pavyks padidinti žmonių aktyvumą ir ateiti į rinkimus atsivedant 6-7 procentus. Jei atsitiks taip, kad man pavyks atsivesti tą Žemaitijos dalį, kurioje mano pozicijos stipriausios, gali būti taip, kad aš ir antrajame ture galiu atsirasti.

– Bet kuriuo atveju, prezidento rinkimai jums yra labiau techninis placdarmas tolesnei politinei perspektyvai.

– Tai vienas dalykas, o antras dalykas – prezidentiniai rinkimai yra tikslas parodyti, kad Lietuvoje yra Konstitucija, kad reikia ja vadovautis. Man gėda, kad kandidatai į prezidentus rašo rinkimines programas jos nesilaikydami. Dėl to aš daug kur važiuoju ir aiškinu kokios yra prezidento funkcijos.

– O kad jau prakalbome apie kandidatus – žvelgiant į 8 kandidatų kovą galima surasti atskiras mikrodvikovas. D. Žalimas špilkuoja I. Vėgėlę, prezidentas G. Nausėda, regis, suranda dažniau progų papurtyti Vyriausybę. Vaitkus – prieš visus. Prieš ką yra R. Žemaitaitis, ar turite atskirą kovą šioje rinkiminėje kampanijoje?

– Iš visų dalyvių mano situacija yra lengviausia.

– Kodėl?

– Labai paprastas dalykas. Aš esu jauniausias kandidatas, tačiau aš turiu didžiausią patirtį Seime. Plius, esu vienmandatininkas, o ne sąrašinis rinkėjas.

– Kodėl tai yra svarbu?

– Aš turiu griežtą politinę ideologiją ir per pastaruosius 16 metų mano pozicija tik stiprėjo. Kitas dalykas, man nereikia su jais konkuruoti. Vienas yra bankinės sistemos žmogus, kitas bandė savo meilužę prastumti į Konstitucinio Teismo teisėjas. Mano galva, tai yra amoralu. Vien dėl to, pasižiūrėjus į šį žmogų, politinės kultūros nėra. Ar kažkur girdėjote, kad Žemaitaitis būtų bandęs prastumti kažkur savo žmoną ar giminaičius, ar artimus draugus į kažkokias institucijas – jūs per 16 metų to nerasite.

– Yra kitų istorijų apie Žemaitaitį.

– Aš kalbu apie istorijas, kur siekiama asmeninių tikslų.

– Tikrai atsiras istorijų – jūsų namas, pavyzdžiui, pastatytas...

– Mano namas pastatytas... Prokuratūra visus tyrimus nutraukė. Namas pastatytas pagal visus leidimus. STT konstatavo, kad nusikaltimo sudėties čia nėra. Nieko nerasite, kad kažkas būtų ne taip mano asmeniniuose reikaluose. (...) Bet tos mikrokovos. Aš jose nedalyvauju. Man neįdomu.

– Bet argi pats „nekalate“ Vyriausybės ar tos pačios I. Šimonytės siekdamas mobilizuoti rinkėjus?

– Tai nėra I. Šimonytės kalimas. Yra argumentuotai pateikta kritika. Jos darbas yra žemiau plintuso. Aš bandau parodyti, kad turime damą, kuri nelabai orientuojasi, kas vyksta valstybėje. Mes 10 metų turėjome damą Daukanto aikštėje, kuri buvo tvirta, teisingai valdanti ir ji suprato, kokie procesai vyksta. I. Šimonytė nori tapti D. Grybauskaite, bet jai iki D. Grybauskaitės šviesmečiai.

– Grįžkime prie prezidento rinkimų. Ar jūs pats save įsivaizduojate prezidentu, sėdinčiu Daukanto aikštės rūmuose ir darančius dalykus, kurie yra pavesti šiai institucijai?

– Taip. Prezidentas 90 procentų yra atsakingas už visą vidaus politiką. Prezidento pagrindinė funkcija yra užtikrinti, kad vidaus politika funkcionuotų kaip šveicariškas laikrodukas. O aš matau, ir nebijau to kritikuoti. Gitanas Nausėda visiškai nesivadovavo Konstitucijos 84-uoju straipsniu ir vidaus politiką buvo atidavęs vykdančiajai valdžiai. Tai protu nesuvokiama. Prezidentas yra Konstitucijos garantas tarp vykdančiosios ir leidžiamosios, tarp teisminės valdžios ir tautos. Tai aš save pilnai įsivaizduoju. Kaip Algirdas Mykolas Brazauskas, kuris didelį vaidmenį suvaidino vidaus politikoje.

– Iš prezidento dažnai tikimasi telkimo, o ir patys kandidatai nevengia kalbėti apie tai. Ar savyje surastumėte tokios energijos bei gebėjimų aplink save telkti partijas, žmones?

– Tikrai ne su visomis politinėmis jėgomis. Tikrai ne visos politinės jėgos norės telktis. Nėra pasaulyje nė vieno žmogaus, būtybės, tikėjimo, kad jis galėtų sutelkti. Tai blefas.

– Kitaip tariant, sau nekeltumėte tokio užmojo.

– Net nesiruošiu kelti. Aš esu sveiko proto, aš nesu tiek nupušęs, kad sakyčiau, jog sutelksiu. Kaip galiu prie vieno stalo susodinti R. Karbauskį ar kitus politikus.

– Aš klausimą formuluočiau net plačiau. Pats esate matomas kaip skandalingas politikas, vis atsiduriantis rezonansą sukeliančiuose įvykiuose. Kaip toks jūsų įvaizdis koreliuotų su prezidento pozicija? Juk tam tikra prasme čia reikia konvencionalaus politiko.

– Lenkijos prezidentas A. Duda yra prie konvencinių ar ne prie konvencinių politikų? Jis susitiko su Donaldu Trumpu nepaisant Lenkijos pozicijos...

– Bet vargu ar A. Duda savo feisbuko paskyroje įžeidžiai rašytų apie kitos valstybės prezidentą.

– Jos nėra įžeidžiančios. Tai yra apibūdinimas.

– Jūs J. Bideną Bidonu vadinote.

– Aš jį ir vadinu Bidonu. Jis yra absoliutus Bidonas. Kaip gali būti kitaip vadinimas Amerikos prezidentas, kuris 8 mėnesius nesugeba sutelkti Kongreso, kad būtų skiriama parama Ukrainai? Tai yra mano pozicija ir aš žinau, kad šis žmogus, Bidonas, kurį aš toliau taip vadinsiu, padarė be galo daug žalos Amerikai ir padarė žalos visam Aljansui. D. Trumpas labai aiškiai pasakė, arba jūs sumokate NATO 2 procentus, arba dinkite iš čia. Ką padarė J. Bidenas? Jis beveik sugriovė NATO. Aš galiu žmogui paspausti ranką, bet galiu ir tiesiai pasakyti: gerbiamasis, arba tu pakelk subinę ir pradėk dirbti, arba baik imituoti darbą.

– Bet taip kalbėti apie Lietuvai egzistenciškai svarbios valstybės vadovą gali tik politikas, kuris garantuotai žino, kad niekada su juo nekalbės ir kad niekada netaps svarbesnes ar valstybės vadovo pareigas užimančiu asmeniu.

– Aš galiu vertinti J. Bideną, nes jis yra išrinktas tautos. Pagal pareigas. Kaip ir aš būčiau išrinktas tautos pagal pareigas. Recepas Erdoganas išvadino Benjaminą Netanyahu Hitleriu. Nes kaip ir aš, taip ir Erdoganas galvoja, kad jis ir yra Hitleris. Tai, ką jis daro Palestinoje, yra tiesiog nedovanotina. Bet tai nereiškia, kad žydų tauta tai daro. J. Bideną atskirkime nuo Amerikos ir jo vykdomos politikos.

– Svarbiausia neatskirti ir nesusieti dalykų, kada tai yra patogu. Reikia nuoseklumo. Bet grįžtant prie klausimo. Yra nacionalinio saugumo interesai ir tuos nacionalinio saugumo interesus valstybę atstovaujantys asmenys realizuoja kompleksiškai – tiek valdant liežuvį, tiek strateguojant. Iš tamstos dabar girdisi toks naratyvas – nereikia atsakyti už savo žodžius, nes tai dabar skamba.

– Geras klausimas. Prezidentas Bidonas neseniai pareiškė, kad mes giname Izraelį ir oro gynybos sistemą, bet Ukrainos mes neginsime. Kaip jis taip kalba, kaip Amerikos prezidentas pasako, kad Ukrainoje kitoks karas nei Izraelyje.

– Ką norite pasakyti?

– Jūs bandote man sakyti, kad aš negaliu vadinti jo Bidonu, bet Bidonas man pasako, kad jis negins oro gynybos, kad jei bus karas, jis mums niekuo nepadės. Jis taip pasakė dėl Ukrainos. Ukraina yra mūsų partnerė, jei ji nebus apginta, nuo žemės paviršiaus bus nušluota Lietuva, Lenkija, Latvija. Tai yra esmė...

– Esmė yra detalėse. Ir čia skirtingos situacijos sumetamos...

– Kokios situacijos?

– Yra geopolitinės paradigmos, aspektai...

– Kam mums reikalingas amerikonas, jei jis pasakė, kad negins Ukrainos? Aš vertinu Amerikos prezidentą taip, kaip jis vertina mūsų regioną.

– Nė vieno colio neatiduos – sakė jis neseniai stovėdamas Lietuvoje.

– Per paskutinius keturis mėnesius Rusija į Ukrainos teritoriją įžengė dešimtis kilometrų. Kaip tai nė milimetro neatiduos, bet atidavė.

– Mūsų pokalbyje jūs vėl metate Izraelio aspektą, dėl ko ir Seime reikalų susilaukėte. Kaip suprantu, nelabai gailitės visos tos istorijos.

– Absoliučiai nesigailiu. Ir toliau rašau, dedu video. Ir kad Izraelis yra gyvuliai parašiau, ir kad B. Netanyahu yra gyvulys. Aš turiu video, kai Izraelio krašto apsaugos ministras pasako, kad atjungsime vandenį, elektrą...

– Daug kartų apie tai kalbėjote. Apibendrinkime klausimą ir likime prezidento rinkimų diskurse. Nesvarbu, kad nėra ambicijos, kaip sakote, pakliūti į Prezidentūrą... Bet prezidentinio etiketo, manierų ir pagaliau prerogatyvų kontekste jūsų veiksmai atrodo įtariai, jei visi sako, kad jūsų žingsnis yra blogas, jei visi sako, kad tai neetiška, įžeidu. Jūsų atžvilgiu juk taip ir buvo. Netekote narystės partijoje, ne tik valdantieji, bet ir opozicija pastabų turėjo. Pasisakė net užsienio valstybių atstovai. Susilaukęs kritikos iš tokių įvairių šaltinių žmogus, manau, turėtų susimąstyti: ar tikrai viskas gerai su manimi, ar gerai yra tai, ką aš sakau?

– Jūs esate visiškai teisus. O kodėl jūs sakote visi, kai mano reitingai yra 6 procentai? Kas pasakė visi? Jūs nusprendėte? Petras nusprendė? Kas jūs tokie esate, kad nuspręstumėte? Aš Jums paskaitysiu Konstituciją – Lietuvos valstybę kuria tauta, suverenitetas priklauso tautai. Aukščiausią suverenią galią tauta vykdo per demokratinius rinkimus. Ar yra kur parašyta, kad Benas gali nuspręsti, koks gali būti Žemaitaitis? Tai yra mano pozicija ir jūs neperimkite Konstitucijos antrojo ir trečiojo straipsnių.

– Ne apie tai eina kalba. Juk galima į viešąją erdvę įmesti bet kokius klausimus. Pavyzdžiui, ar reikia grąžinti mirties bausmę. Gali atsirasti žmonių, kurie tokią iniciatyvą palaikys. Bet ar tada politikas turi sekti paskui tokią masę? Apibendrinkime – įsivaizduokite save antrame rinkimų ture, ar net tokią situaciją, kad esate išrenkamas. Jūsų manymu, ar būtų užsienio valstybių reakcija? Ar valstybių vadovai pasveikintų jus?

– Lietuvos Respublika yra nepriklausoma demokratinė Respublika. Niekas negali varžyti ar riboti tautos suvereniteto, savintis visai tautai priklausančių galių... Koks kitos šalies prezidentas gali kištis į kitos valstybės reikalus ir komentuoti rinkimus... Giliai man vienodai, ką pasakys koks Petras ar Antanas. Aš vadovaujuosi Konstituciją.

– Bet prezidento prerogatyvose yra atstovavimo valstybei funkcija. Bendra reputacija nėra svarbi šiam tikslui?

– Tai labai svarbu. Bet pradėkime, žurnalistai, skaityti Konstituciją. 84 str. Lietuvos Respublikos prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus, kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką. Kur parašyta, kad prezidentas gali vienasmeniškai...

– Klausimas buvo apie ką kitą. Bet pakalbėkime apie užsienio politiką. Ar sutiktumėte, kad Lietuvos užsienio ir saugumo politikoje nebeliko diskusijų?

– Taip, jos nebėra.

– Jūs sutiktumėte, kad šioje srityje nieko keisti nebereikia? Aš kalbu apie strategiją. Pavyzdžiui, kalbant apie santykius su Rusija. Dabar, regis, nebeliko tarp veikiančių politikų diskusijų dėl to, ar reikia kalbėtis su Rusija.

– Mano nuomone, tie Rusijos gyventojai, rusų tautybės gyventojai, kurie turi Lietuvos pilietybę ir laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, su jais mes pirmiausia turime pradėti kalbėti. Mes turime parodyti, kad nesmerkiame rusų tautos ir kad ji nėra kažkoks blogis iš esmės. Bet tai bandoma padaryti. Ką parodė paskutinės apklausos – kai buvo užduotas klausimas, ar prisidėtumėte prie gynybos, ar sutinkate, kad Rusija yra grėsmė, tai kitų tautybių piliečiai pasakė, kad mes tam nepritariame. Ką tai indikuoja? Tai indikuoja politikams, kad yra nemaža socialinė grupė, su kuria reikėtų šnekėtis. Iki kokio lygio reikėtų šnekėtis – tai yra klausimas. Ar mes turime likti prie rusiškų mokyklų? Aš manau, kad ne. Mes turime pasitvirtinti 10-11 metų planą.

– Atsisakyti rusakalbių mokyklų?

– Dabar jų neatsisakysite. Vaikai, kurie eina į pirmą klasę, jiems rusų pamokų turi būti ne penkios, o trys. Turi būti penkios pamokos lietuvių kalba. Turi būti integracinės pamokos. Turime skirti mokytojų padėjėjus. Bet dabar, kai ateis ir vienuoliktokui pasakys, kad nuo tavęs atimame pamokas...

– Bet iš principo palaikote formuluotą mintį.

– Taip, bet tik ne tokiai, kokia ji buvo pateikta. Aš nepritariau tam, kad lietuviškose mokyklose būtų panaikintos rusų pamokos. Mano vaikas yra penktokas ir aš pasakiau, kad mano vaikas mokysis rusų kalbos. Samdysiu papildomą korepetitorių, kad jis tos kalbos mokytųsi. Nes aš tikiu, kad po 6-7 metų Rusijoje įvyks tektoninis lūžis, kurio mes ir tikimės. Bet rusų tauta pati turi suvokti. Demokratiniai elementai tam tikri įvyks. Žinoma, tam priešinsis Kinija.

– Kalbant apie tą tektoninį lūžį – dabar Lietuvoje suvienodėjo Rusijos grėsmės vertinimas. Prieš septynetą metų dar buvo diskusijos bei skirtingi požiūriai centro kairėje ir dešinėje. Dabar, regis, dėl to nebekyla klausimų. Daugiau diskusija vyksta, ar Rusija užpuls Lietuvą, ar nepuls. Kur jūs esate šioje tiesėje?

– Aš karo nematau. Kad provokacija gali būti, tai ji gali būti. Jų gali būti jau rudenį, kada vyks rinkimai Amerikoje. Pavyzdžiui, D. Trumpas laimi rinkimus. Iki sausio mėnesio naujas prezidentas duoda priesaiką. Tad mėnesį V. Putinas turi galimybę bombarduoti Ukrainą ar Baltijos šalis iš visų pusių (...). Bet jei Vokietijos įmonė Radviliškyje planuoja statyti įmonę – kaip vokietis statys ir kiš milijardą į gamyklą... Aš nesu Vanga, nesu Landsbergis, jie galėtų atsakyti...

– Apskritai, matytumėte Lietuvos užsienio politikoje pokyčių poreikį?

– Reikia su Rusijos tauta bendrauti, su Baltarusijos tauta reikia bendrauti. Reikia su jų išeivija palaikyti ryšį.

– O dabar nepalaiko?

– Dabar nepalaiko, dabar priešingai. Dabar smerkiama, engiama, juodinama, žeminama. Kaip galima vykdyti politiką, jei uždarinėji pasienio kontrolės punktus su Baltarusija. Ar tai normalu? Agresija gimdo agresiją. Tas baltarusis, kuris buvo demokratijos gerbėjas ir atvažiuodavo į Lietuvą ir matydavo, kad tai šviesa tunelio gale, tai dabar jam siena uždaroma.

– O santykiai su Kinija?

– Prie manęs jie bus pakankamai draugiški. Aš pats nuvažiuosiu į Kiniją, pasiprašysiu vizito.

– Taivaniečių atstovybės klausimas?

– Atstovybė gali būti.

– Su tuo pačiu pavadinimu?

– Taipėjaus. Aš buvau Taivano delegacijos narys, keturis kartus buvau Taivane ir žinau šį dalyką. Jei nenorite konfliktų, reikia derinti užsienio politiką.

– Santykiai su Izraeliu?

– Su dabartiniu premjeru aš nematau galimybės, aš kojos pas tokį žmogų nekelčiau.

– Palestinos klausimas?

– Palestinos klausimas yra vienas iš diskutuotinų dalykų. Aš čia laikyčiausi strateginių partnerių – Amerikos ir Europos Sąjungos narių (pozicijos – ELTA).

– Pabaigai, keli vidaus politikos aspektai. Esate iš vienmandatės apygardos. Be to, klausantis jūsų kalbos manieros, kritikos valdantiesiems, gali pasirodyti neįprasta, kad jūs pasisakote už civilinę sąjungą.

– Paskaitysiu Konstituciją. Trečias skirsnis. Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Tai reiškia, kad šeimos yra visos. Močiutė su anūku yra šeima, vieniša mama yra šeima, du vyrai ir dvi moterys yra šeima. Bet yra pasakyta, kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Tai reiškia, kad niekada Lietuvoje, kol nebus pakeista Konstitucija, du vyrai ar dvi moterys niekada negalės sudaryti santuokos. Reikia pakeisti 38 straipsnį. Dabar dėl partnerystės. Partnerystės įstatymas turi būti priimtas ne dėl tos pačios lyties asmenų. Ką padarė A. Armonaitė ir Laisvės partija? Jie užsikabino, kad tai tik tos pačios lyties asmenims.

– Tai reiškia, kad jus Konstitucija įpareigoja remti šią iniciatyvą?

– Mane Konstitucija įpareigojo, kad partnerystė būtų taikoma visoms (šeimoms – ELTA). Neišskiriant. Tai ūkinis sandoris, jis negali turėti tik santuokos elementų. Jei partnerystė turi santuokos elementų – tada tai prieštaraus Konstitucijai.

– Kodėl kiti politikai iš vienmandačių bijo apie tai kalbėti, remti šią iniciatyvą?

– Jie bijo, nes... Nežinau, kiek Tomas Vytautas Raskevičius nekenčia LGBT bendruomenės... Jie sako, kad partnerystės reikia dviem vyrams ir dvejoms moterims. Tada vienmandatininkai sako, kad yra prieš. Bet kai aš rajone paaiškinu žmonėms, kad tai nėra dviejų vyrų, kad tai yra jūsų vaiko, kuris gyvena su mergina ar vaikinu susidėjęs... Jei jie nori eiti į banką ir gauti paskolą, jei vienas iš jų atsigula į ligoninę ir negali gauti informacijos... Va tam ir reikalinga partnerystė

– Bet įskaitant ir tos pačios lyties poras.

– Visiems.

Eltos užsakymu „Baltijos tyrimų“ atliktos apklausos metu buvo prašoma įvertinti tikimybę, kad artimiausiu metu Rusija galėtų užpulti Lietuvą. Atsakydami į klausimą, respondentai turėjo nurodyti konkretų skaičių 100 procentų skalėje, kai nulis reiškia, kad Rusija tikrai neužpuls Lietuvos, o 100 procentų – kad per artimiausius kelerius metus toks scenarijus yra neišvengiamas.

Tyrimo duomenys atskleidė, kad beveik dešimtadalis (9 proc.) gyventojų nemano, kad per artimiausius kelerius metus Rusija galėtų užpulti Lietuvą. Jų teigimu – tokia tikimybė lygi nuliui.

Tai, kad karo Lietuvoje tikimybė nors ir nedidelė, bet egzistuoja mano šiek tiek daugiau nei trečdalis (34 proc.) apklaustųjų. Ši gyventojų dalis Rusijos puolimo tikimybę įvertino nuo 1 iki 30 procentų.

Savo ruožtu apie ketvirtadalis apklaustų šalies gyventojų įsitikinę, kad karinės agresijos Lietuvoje tikimybė yra vidutinė (nuo 31 iki 50 procentų).

14 proc. piliečių sako, kad Rusijos puolimas artimiausiu metu yra net labai realus. Jų teigimu, tokia tikimybė siekia daugiau nei 50 procentų. Galiausiai, manančių, kad karas Lietuvoje yra neišvengiamas, yra vos vienas procentas.

Dar apie penktadalį (18 proc.) apklaustųjų neturėjo nuomonės arba į šį klausimą neatsakė.

Didmiesčių gyventojai Rusijos karinę agresiją vertina kaip mažai tikėtiną

„Baltijos tyrimų“ apklausa rodo, Lietuvos vyrai (49 proc.), didmiesčių gyventojai (48 proc.), respondentai su aukštuoju išsilavinimu (51 proc.) Rusijos karinės agresijos tikimybę vertina kaip mažai tikėtiną. Būtent šioms visuomenės grupėms priklausantys gyventojai dažniau tvirtino, kad tikimybė, jog Rusija užpuls Lietuvą, siekia nuo 1 iki 30 procentų arba apskritai yra lygi nuliui. Iš viso tokių gyventojų buvo 43 proc.

Savo ruožtu vyresni nei 50 metų žmonės, kaimo gyventojai bei piliečiai su vidutinėmis šeimos pajamomis per mėnesį agresijos tikimybę dažniau buvo linkę vertinti kaip vidutinę (nuo 31 iki 50 procentų).

O tai, kad Rusija artimiausiu metu veikiausiai pasikėsins į NATO priklausančią Lietuvą, dažniau minėjo mažesnių miestų gyventojai.

Dažniau neturėjo nuomonės arba nenorėjo atsakyti į šį klausimą moterys, jaunimas iki 30 metų, besimokantis jaunimas, rusų ir lenkų tautybių gyventojai.

Rusijos grėsmių vertinimui įtakos turi politikų nesutarimai

Komentuodama apklausos rezultatus, „Baltijos tyrimų“ direktorė Rasa Ališauskienė sako, kad gyventojų nuomonių pasiskirstymas rodo, jog Rusijos pradėto karo Ukrainoje sukeltas šokas praėjo. Dabar, pastebi sociologė, tiek Rusijos grėsmė, tiek Kremliaus karinės agresijos tikimybė Lietuvoje vertinama vykstančių politinių debatų kontekste.

„Žmonės dabar daug ką vertina per rinkimų prizmę. Ypač rinkiminio sezono metu, kai politikai šneka skirtingais balsais. Dėl to žmonės ilgainiui pradeda gilintis ne tiek į tai, kas yra sakoma, bet pradeda reaguoti ir į tai, koks konkrečiai politikas šneka“, – Eltai sakė sociologė.

Todėl, pasak jos, tam tikrais atvejais visuomenė nacionaliniam saugumui kylančias grėsmes, gali vertinti ne tik remdamasi geopolitine aritmetika.

„Jei nepatinka šnekėtojas – tai tada jo nuomonė atrodo nepagrįsta arba perdėta, arba tiesiog atmetama. Šis faktorius labai svarbus. Saugumo klausimais žmonės labiau pasitikėtų, jei kalbėtų ekspertai ar analitikai. Politikai neprideda patikimumo, net tais atvejais, kai viskas susakoma teisingai“, – teigė ji.

Žmonės dabar daug ką vertina per rinkimų prizmę.

Diskusijos dėl gynybos finansavimo visuomenei galėjo sukelti klausimų vertinant Rusijos grėsmę

Rusijos grėsmės vertinimui, pripažįsta R. Ališauskienė, įtakos turi ir politikų diskusijos dėl gynybos finansavimo. Didesniajai daliai politikų tvirtinant, kad dėl gynybos finansavimo susitarti galima ir po Seimo rinkimų, šalies gyventojai natūraliai ima dvejoti, ar ekspertų bei dalies valdžios atstovų siunčiamos žinutės dėl prastėjančios geopolitinės padėties yra išties rimtos.

„Dabar politikai sutaria, kad gynybą reikia stiprinti, bet tik ties tuo ir susitaria. Ar dabar, ar rytoj, kokiais būdais... Dėl šių klausimų gaunasi kažkokia kakofonija“, – pažymėjo „Baltijos tyrimų“ direktorė.

Skirtingų partijų rėmėjai Rusijos grėsmę gali įvertinti skirtingai

Kita vertus, pastebi R. Ališauskienė, nuomonės vertinant šalies saugumo lygį ar tas pačias Rusijos keliamas grėsmes gali priklausyti ir nuo žmogaus partinių preferencijų. Kitaip tariant, socialdemokratus ar konservatorius palaikantys gyventojai Lietuvai kylančias grėsmes vertins taip, kaip apie jas kalba šių partijų lyderiai.

„Dabar galima pastebėti, kad tie, kurie yra labiau linkę paremti valdančiuosius, labiau tą grėsmę pabrėžia ir mato kaip didesnę nei opozicijos rinkėjai. Tačiau tai susiję ir su kalbėtojais. Natūralu, kad jei kalbėtojas yra valdantysis, opozicijos šalininkams jis nėra autoritetas, tada eina kiti motyvai – kad tai gąsdinimai prieš rinkimus vien tam, kad susirinktų pinigų“, – sakė R. Ališauskienė.

Apklausa vyko 2024 m. vasario 22 – kovo 5 dienomis. Apklaustas 1021 Lietuvos gyventojas (18 metų ir vyresnis), tyrimas vyko 115 atrankos taškų. Tyrimo rezultatai atspindi 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę pagal lytį, amžių ir gyvenvietės tipą. Rezultatų paklaida neviršija 3,1 procentinių punktų.

Visgi, kaip rodo ELTA užsakymu „Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa, G. Nausėda išlieka kitą savaitę vyksiančių rinkimų favoritas.

Balandžio 10 – 21 dienomis vykusi apklausa parodė, kad dabartinį prezidentą palaiko 35,2 proc. gyventojų. Tačiau mėnesiu anksčiau darytoje apklausoje prezidento populiarumas buvo kur kas didesnis ir siekė 44,4 proc.

Antroje reitingų lentelės vietoje – advokatas Ignas Vėgėlė. Paskutinės apklausos duomenimis, jį remia 12,3 proc. šalies gyventojų. Kovo mėnesį į Prezidentūrą besitaikančio advokato palaikymas siekė 9,4 proc.

Nuo jo beveik nebeatsilieka ir trečiojoje reitingų lentelės vietoje rikiuojasi premjerė I. Šimonytė. Per mėnesį sustiprinusi savo remėjų gretas konservatorių iškelta kandidatė balandį turėjo 10,2 proc. siekiantį gyventojų palaikymą. Antrą kartą prezidento rinkimuose dalyvausiančią I. Šimonytę kovo mėnesį rėmė 5,8 respondentų.

Paskutinis mėnuo iki rinkimų gana sėkmingas ir prezidento posto siekiančiam Remigijui Žemaitaičiui. Nepaisant skandalingų pareiškimų dėl Konstitucinio Teismo sprendimo parlamentaro mandato atsisakiusį politiką balandį palaikė 8,7 proc. rinkėjų. Tai yra 4 procentiniais punktais daugiau nei buvo kovą (5,8 proc.).

Toliau reitingų lentelėje rikiuojasi save išsikėlęs Eduardas Vaitkus. Dėl prorusiškų pareiškimų kritikuojamą kandidatą balandį palaikė 4,7 proc. respondentų. Kovo mėnesį 3,9 proc. gyventojų prisipažino, kad galėtų balsuoti už E. Vaitkų.

Laisvės partijos iškeltą Dainių Žalimą balandį rėmė 3,9 proc. rinkėjų. Panašūs rodikliai buvo ir anksčiau darytoje apklausoje – kovo mėnesį buvusio Konstitucinio Teismo pirmininko palaikymas siekė 2,1 proc.

Iš esmės nesikeitė ir kitų reitingų lentelės apačioje likusių kandidatų palaikymas. Darbo partijos kandidatą Andrių Mazuronį balandį palaikė 2,1 proc. (kovą palaikymas siekė 2,6 proc.). Partijos „Vardan Lietuvos“ į prezidentus iškeltą Giedrimą Jeglinską paskutinių apklausų duomenimis rėmė 1,6 proc. rinkėjų (kovo mėn. palaikymas siekė 1,1 proc.).

Kaip rodo „Baltijos tyrimų“ apklausa, daugiau nei dešimtadalis (13 proc.) apklaustųjų atsakė, kad jie nėra apsisprendę, kurį iš šių galimų kandidatų jie palaikytų, o kiek mažesnė dalis (8,3 proc.) nurodė, kad jie neketina paremti nė vieno kandidato.

Intriga prezidento rinkimuose kyla: bet kokia klaida gali kandidatams kainuoti labai brangiai

„Baltijos tyrimų“ direktorė Rasa Ališauskienė, komentuodama jau paskutinį kartą iki prezidento rinkimų paskelbtas apklausas, sako, kad pokyčiai reitingų lentelėje rodo grįžtančią intrigą. Jei dar prieš mėnesį buvo galima teoriškai pasvarstyti, kad dėl esamo G. Nausėdos palaikymo gali neprireikti antrojo turo, dabar, pažymi R. Ališauskienė, tokio scenarijaus tikimybė gerokai sunkiau įsivaizduojama.

„Jei žiūrėtume į balandžio rezultatus – tai indikacija yra gana aiški – antras turas bus“, – Eltai sakė Baltijos tyrimų“ direktorė.

Ar balandžio mėnesio rodikliai turėtų siųsti nerimo signalus G. Nausėdos rinkiminiam štabui, R. Ališauskienė neskubėjo konstatuoti. Pasak jos, kol kas sunku pasakyti, ar fiksuoti pokyčiai reitingų lentelėje yra tęstiniai.

„Mes nežinome, ar čia dinamika, ar pokyčio tendencija išsilaikys ir palaikymas kris. Tam nustatyti reikėtų daugiau tyrimų. Iš esmės dabar turime dvi reitingų nuotraukas: viena padaryta kovo viduryje, o antra balandžio viduryje. Tad galima tik spėlioti, ar poveikis bus tęstinis. Visa tai dar nėra aišku“, – teigė ji.

Bet kuriuo atveju, pažymėjo R. Ališauskienė, šiandien įvardinti, kokie rezultatai bus rinkimų dieną, yra sunku. Anot jos, reikia įvertinti, kad apklausų duomenys rodo visų balso teisę turinčių, o ne prie rinkimų balsadėžių eisiančių piliečių nuomonių pasiskirstymą.

„O į rinkimus tikrai ateis ne visi. Taip pat balsuos užsienyje esantys piliečiai. Dabar turimi duomenys leidžia kalbėti apie 57 proc. sieksiantį aktyvumą. O aktyvumas labai daug lemia, nes atskiri kandidatai turi nevienodai aktyvius rėmėjus“, – pažymėjo R. Ališauskienė.

Sociologės teigimu, vertinant minėtus pokyčius bei vis dar neapsisprendusių už ką balsuoti rinkėjų dalį, galima sakyti, kad paskutinė savaitė bus itin svarbi. Anot jos, nemažą įtaką galutiniam rinkėjų apsisprendimui gali daryti likę keli prezidentiniai debatai, kuriuose kandidatai gali ne tik pasigerinti, bet ir pasibloginti situaciją.

„Koks nors kandidato lepsusas ar labai geras pasirodymas tikrai turės įtakos“, – teigė R. Ališauskienė.

„Neapsisprendusiems žmonėms debatai yra svarbūs, jie turi įtakos galutiniam sprendimui. O nuomonę keisti galinčių rinkėjų yra apie trečdalį. Tai yra didelis skaičius“, – pridūrė ji.

Galiausiai, komentuodama smuktelėjusį G. Nausėdos palaikymą, R. Ališauskienė nesiėmė įvardinti konkrečių priežasčių, galėjusių nulemti tokius pokyčius. Pasak jos, galima tik daryti prielaidas, kas galėjo turėti įtakos tokiems reitingų poslinkiams. O vienas tokių veiksnių, sutinka „Baltijos tyrimų“ direktorė, Seime rutuliojama Valstybės saugumo departamento (VSD) pranešėjo istorija. Gali būti, neatmeta R. Ališauskienė, kad prezidentui nepatogius klausimus iškėlęs tyrimas sukėlė abejonių G. Nausėdos rinkėjų gretose.

„Per tyrimo laiką pranešėjo istorija buvo vienas iš garsesnių įvykių. Ar turėjo tai įtakos – sunku pasakyti. Tiesiog žiūrime į kontekstą. Gal įtakos turėjo galutinis kandidatų į prezidentus sąrašas, dalis kandidatų – atkrito. Bet kuriuo atveju, sunku pasakyti, kas konkrečiai darys įtaką“, – apibendrino R. Ališauskienė.

Apklausa vyko 2024 m. balandžio 10 - 21 dienomis. Tyrimo metu asmeninio interviu būdu apklausta 1020 Lietuvos gyventojų (18 metų ir vyresnių), apklausa vyko 109 atrankos taškuose. Apklaustųjų sudėtis atitinka suaugusių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3,1proc.

I. Šimonytės teigimu, pirmąją kadenciją baigiančiam prezidentui trūko konkretumo bei nuoseklumo. Anot jos, dabartinis šalies vadovas vengė nepatogių klausimų, baimindamasis prarasti gerą reitingą. Panašiai, pripažįsta I. Šimonytė, prezidentas elgiasi ir šiuo metu – diskutuojant dėl krašto gynybos finansavimo.

„Reikia pasiryžimo paaukoti tam tikrą dalį savo reitingo, kad būtų rastas politikų sprendimas“, – interviu Eltai sakė I. Šimonytė.

Politikės teigimu, prezidento ryžto trūko ir kitose situacijose. Valstybei bandant susidoroti su pandemija, prisimena I. Šimonytė, G. Nausėda laviravo siųsdamas palaikymo signalus skirtingoms ir tarpusavyje oponuojančioms pusėms. Jos teigimu, nebuvo visiškai išnaudotas ir prezidento dalyvavimo potencialas įtikinėjant vokiečius Lietuvoje dislokuoti brigadą. Kaip leidžia suprasti premjerė, G. Nausėda buvo kur kas aktyvesnis prisiimdamas sėkmingo susitarimo su Vokietija laurus.

„Ne taip iš tikrųjų atrodė dalykai, ne taip atrodė procesas. Buvo sunkių įtikinėjimų ir derybų. Nesakau, kad tik Užsienio reikalų ministerija ar Vyriausybė, dalyvavo ir prezidento komanda, bet tas viešas matymas, mano supratimu, turi būti kitoks“, – teigė ji.

Kandidatų į prezidentus pozicijoms atskleisti skirtame interviu I. Šimonytė tikino, kad ne vienu klausimu ji būtų elgusis kitaip. Anot jos, ji būtų leidusi prasidėti diskusijoms dėl atstovavimo Europos Vadovų Taryboje (EVT), bet nebūtų pasiuntusi dviprasmiškų signalų Vingio parke susirinkusiam Šeimų maršui. Ir apie atskirų ministrų darbą, pažymėjo premjerė, ji kalbėtų kitaip nei tą darė dabartinis prezidentas.

„Nenorėčiau nueiti į mokytojų auditoriją ir pasakyti, kad atleisiu švietimo ministrą, neičiau į medikų bendruomenę, kad pasakyčiau, jog atleisiu sveikatos ministrą, į kelininkų auditoriją – pasakyti, kad atleisiu susisiekimo ministrą. Taip nėra daroma“, – sakė premjerė.

Visgi, pažymėjo politikė, beveik ketverius metus besitęsusių ginčų su G. Nausėda priežastis nėra nesuderinamos asmenybės. Kaip pažymi I. Šimonytė, dabartinį prezidentą ji pažįsta seniai – nuo universiteto laikų.

„Aš Gitaną Nausėdą pažįstų 30 metų, nuo tada kai universitete studijavau ir šį bei tą Gitanas Nausėda man dėstė kaip doktorantas“, – teigė premjerė, pridurdama, kad taip ir neteko jai dėsčiusiam prezidentui atsiskaityti.

– Premjere, paklausiu referuodamas į politinės reklamos plakatus: kodėl Lietuvai reikia stipraus ir su stuburu prezidento? Jūsų požiūriu, ar esamas toks nėra?

– Man atrodo, kad gyvename tokiais laikais, kai labai dažnai reikia ryžto, apsisprendimo bei aiškaus savo nuomonės komunikavimo. Nenoriu leistis į kitų kandidatų apkalbinėjimą – nemanau, kad tą turėčiau daryti. Aš žinau, ką pati galiu pasiūlyti. Žinau, kad galiu pasiūlyti pasiryžimą pakovoti, tada kai reikia, o ne bandymus nepatogiose situacijose sėdėti ant dviejų kėdžių.

– Atsiverčiau Vyriausiosios rinkimų komisijos į pašto dėžutę įmestą leidinuką, kuriame sutrumpintos kandidatų programinės nuostatos. Pavardinsiu, ką perskaičiau apie jus. Kaip prezidentė žadate bendradarbiauti, bet netrukdyti veikti Seimui, Vyriausybei, teismams. Taip pat žadate nesivaikyti pigaus populiarumo bei siekti besąlygiško provakarietiškumo – suprask, ne tik geopolitiniais, bet ir vertybiniais klausimais. Galiausiai tikinate, kad rezultatai užsienio politikoje, jums būnant prezidente, bus matuojami ne nuotraukomis, o pasiektais nedviprasmiškais susitarimais. Teoriškai žiūrint, visiškai natūralu, kad kandidatai siūlo tai, ko, jų manymu, visuomenei trūksta ar gali trūkti esamu laikotarpiu. Taigi, ar visa tai galima pavadinti referencijomis į dabartinį prezidentą?

– Man atrodo, kad tai yra referencijos į tai, kas, mano nuomone, galėtų būti kitaip, negu yra dabar. Nėra paslaptis, kad prezidentas kartais angažuojasi vidaus politikoje, bet ne ta prasme, kad siūlytų kažkaip pasidalinti savo populiarumu, jog būtų išspręstos tam tikros problemos ar rasti atsakymai į labai svarbius klausimus.

– Pavyzdžiui?

– Pavyzdžiui, tas pats gynybos finansavimas. Visi labai gerai žino, kad reikia didesnio finansavimo. Ir čia visi suspės pasakyti, kad kažkas yra negerai. Tai yra nepatogi tema. Kodėl? Nes tai yra tema apie mokesčius. Todėl yra patogu iš šios temos pasitraukti, palikti ją Vyriausybei ar finansų ministrei.

Bet juk visi supranta, kad šito reikia, kad reikia didesnio finansavimo ne dėl to, kad 3 yra gražesnis skaičius už 2,5, bet dėl to, kad yra labai konkretūs poreikiai. Žinoma, nemanau, kad prezidentas neturi į visus parlamento debatus interferuoti. Tokiu atveju jis nuvertintų savo moderavimą. Tačiau žvelgiant į tai, kaip yra dabar, aš matau bandymą pasigirti ar net tam tikra prasme pasisavinti būtent tuos darbus, kurie visuomenėje suprantami kaip populiarūs. Ir visai nesvarbu, kad jie yra daromi ne dėl prezidento, ne prezidento ir labai dažnai ne dėl veikiančių politikų apskritai.

Pavyzdžiui, yra sprendimų, kuriuos tiesiog leidžia ekonominė padėtis. Tarkime, pensijų indeksavimas. Bet kai kalbama apie kokį kontraversiškesnį klausimą – tada diskusijos jau kritikuojamos su įkarščiu, it tai darytų opozicijos lyderis. Mano manymu, prezidentas neturi būti nei valdančiosios daugumos lyderis, nei opozicijos lyderis.

– Įsivaizduokime, kad jūs esate prezidentė. Gynybos finansavimo klausimas. Kokia būtų jūsų pozicija ne kaip premjerės, bet kaip prezidentės?

– Tikslų prasme ji būtų analogiška. Mes turime labai konkrečius poreikius gynybos stiprinimui ir aš nežaisčiau, kuris pasiūlytų geresnį skaičių... Skaičių pasakyti nieko nekainuoja, bet kainuoja paaiškinti, padėti ieškoti ne pačių populiariausių sprendimų.

– Suprantu, kad nepopuliarios kalbos yra apie gynybos finansavimo visuotinumą. O dabartinio prezidento linija yra ta, kad reikia progresyvumo, kad reikia į verslą taikyti mokesčius. Ar šiuo klausimu prezidentas yra neteisus?

– Mano nuomone, prezidentas komentuodamas stengiasi įtikti daugumos nuomonei arba žmonių, kurie nėra įsigilinę, nuomonei. Tu visada gali pasakyti, kad tegul mokesčius moka verslas. Bet Gitanui Nausėdai, turint jo ekonomisto praeitį, nėra korektiška taip sakyti. Verslas yra juridinė fikcija. Mokesčius visada moka žmonės, todėl tavo pareiga yra padėti atrasti tą paskirstymo balansą tarp skirtingų žmonių, darbuotojų, vartotojų ir kapitalo turėtojų. Pareiga yra atrasti sprendimus, kaip tą naštą pasiskirstyti, kad visi būtų tik truputį nepatenkinti arba kad būtų bendras suvokimas, jog tai yra teisinga. Šios pastangos, man atrodo, labiausiai ir trūksta. Reikia pasiryžimo paaukoti tam tikrą dalį savo reitingo, kad būtų rastas politikų sprendimas. Reikia pasiryžimo ir tam, kad nė vienas politikas nesislėptų už prezidento ir nesakytų: prezidentas kritikuoja todėl ir aš kritikuosiu, nes jis populiarus... Taip neturėtų būti.

– Su tokiu užsidegimu kalbate apie šį klausimą, tad stabtelkime. Praplėskime probleminį lauką. Ar jums nesusidaro įspūdis, kad prasidėjus rinkiminiam sezonui apskritai susiformavo naratyvas, kad nieko keisto ir blogo, jog klausimas dėl gynybos finansavimo bus perkeltas po rinkimų, nes dabar tai daryti tiesiog nėra patogu. Ar nėra taip, kad mes užsidarome pirkelėje, užveriame duris ir langus nuo tarptautinės realybės ir pasakome: kai išsispręsime rinkiminius trobelės klausimus – tada vėl atversime langines ir pažiūrėsime, kas čia vyksta. Tam tikras lošimas, ar ne? Patys juk kalbame, kad yra tikėtina karinė agresija, kad reikia skubėti. Bet kartu rinkimai tampa pagrindiniu faktoriumi, nusveriančiu viską aplink.

– Nėra keista, bet nėra ir optimalu. Gali būti taip, kad ir dienų gale politikai apskritai nebenorės išeiti iš savo komforto zonos ir kad joks sprendimas iki rinkimų nebus priimtas. Tačiau reikia labai aiškiai suprasti, kad tie žmonės, kurie dabar yra opozicijoje ir kurie yra beveik įsitikinę, kad jau bus kitoje valdančiojoje daugumoje, jie juk ateis ne į optimalią sau situaciją. Rinkiminiu periodu žmonėms žadėję situaciją išspręsti, bet nieko konkretaus nesakydami, galiausiai atėję į valdžią jie turės priimti sprendimus – jei jau taip susiklostytų. O tada – taip gali būti – jie ateis prašyti paramos iš opozicijos, kuri dabar yra valdžioje. Kaip tai atrodys? Dėl tokių dalykų valstybėje silpsta pasitikėjimas politika, nes žmonės elgiasi nesąžiningai iki galo su savo pačių rinkėjais.

– Kitaip tariant, žmonės vienu metu girdi du skirtingus diskursus. Artėja grėsmė, kad reikia kažką daryti, bet po rinkimų...

– Tai gal nėra grėsmės?

Žinau, kad galiu pasiūlyti pasiryžimą pakovoti, tada kai reikia, o ne bandymus nepatogiose situacijose sėdėti ant dviejų kėdžių.

– Ir kaip tada mobilizuoti visuomenę? Kas tai turi daryti?

– Man atrodo, kad tokių klausimų kaip gynybos finansavimas valstybėje nepasitaiko itin dažnai. Tokių situacijų, dėl kurių reikėtų susitarti visiems.

– Bet išliekant mūsų interviu rėmuose, ar mobilizuoti ir nuimti konkurencines įtampas turėtų būtent prezidentas? Ar jis turi suvienodinti vardiklius? Gal čia apskritai nėra realizuojamas dalykas? Juk dabartinis prezidentas pats anos rinkiminės kampanijos metu kalbėjo, kad susodins visas partijas. Bet mes matome, kad ir pačioje valdančiojoje koalicijoje yra žmonių, kurie ragina neskubėti ir susitarti dėl grindų. Tad gal net ne prezidento prerogatyva yra tokius dalykus suvienodinti?

– Prezidentas galėtų tą daryti, bet šiuo atveju, man atrodo, kad mes ir be prezidento toje diskusijoje jau esame šiek tiek pažengę. Manau, kad jau yra tam tikras konsensusas, aplink kurį jau būtų galima bandyti kažką lipdyti. Matosi kažkokie kontūrai, ant kurių ir statysime. Gal tai nebus nuostabus ir tobulas sprendimas, bet tai bus kažkoks sprendimas, kurio iniciatyva priklausys Vyriausybei. Bet sprendimas, žinoma, galėjo būti geresnis.

– Kitaip tariant, prezidento institucija turi priemonių įsitraukti. Kitas momentas iš jūsų rinkiminės programos: užsienio politikos reikšmė bus matuoja ne nuotraukomis, o pasiektais nedviprasmiškais susitarimais. Prisimindamas, ką anksčiau kalbėjote tiek jūs, tiek konservatorių atstovai, man tai siejasi su prezidentui išsakyta kritika. Pavyzdžiui, diskusijoje dėl vokiečių brigados. Buvo keliamas klausimas – spausti ar nespausti Vokietiją dėl brigados dislokavimo. Jūs manote, kad prezidentas savo pasiekimus matuoja tik nuotraukomis?

– Mes daug girdime apie tai, kas atvyko, kas buvo svečias, kas organizavo... Bet, mano supratimu, ne tai yra svarbiausia. Svarbiausia yra kas slypi po veiksmais. Jei kalbėtume apie tą pačią Vokietijos brigadą, tai memorandumas pasirašytas, kuris vėliau buvo įvairiai komentuojamas – realiai už to memorandumo užkulisių vyko daug praktinio darbo. Dabar mes turime labai aiškų rezultatą ir įsipareigojimą. Turime ir daug šios sėkmės tėvų. Praktiniu lygmeniu tuos susitarimus įgyvendina daugiausiai Vyriausybės institucijos. Prezidentas savo ištekliais ir resursais įgyvendinti tų susitarimų turi mažesnes galimybes.

– Kokia yra jūsų mintis? Kad buvo neišnaudotas prezidento rezervas šioje istorijoje?

– Negali būti veikiama tokiu būdu, kad štai aš pasirašiau deklaraciją, o jūs, ponai, malonėkite kažkaip padaryti, kad būtų gerai. Visi turime padaryti tas užduotis kartu. Turime turėti bendrą matymą. Tas bendras vertinimas ir turi būti įgyvendinamas, bet ne situacijai esant sudėtingesnei kalbėti, kad Vokietija yra „ne prie ežero“... O kai jau situacija pasikeičia į geresnę pusę – tada jau atrodo, kad niekas kitas iš viso neprisidėjo prie to, kad ta situacija pasisuktų į geresnę pusę, kad tik prezidentas dėl to susitarė. Ne taip iš tikrųjų atrodė dalykai, ne taip atrodė procesas. Buvo sunkių įtikinėjimų ir derybų. Nesakau, kad dalyvavo tik Užsienio reikalų ministerija ar Vyriausybė, dalyvavo ir prezidento komanda, bet tas viešas matymas, mano supratimu, turi būti kitoks.

– Nuopelnų distribucija taip pat turi būti kitokia?

– Ne tai, kad man trūktų nuopelnų gyvenime, bet man atrodo, kad yra sąžininga, kai veikiama bendrai dėl tikslo, kuris yra didesnis nei mūsų politinės ambicijos.

– Dar vienas pažadas iš jūsų programinės linijos, kuris man įstrigo. Ši mintis beveik ketverius metus trukusiuose jūsų santykiuose su prezidentu taip pat buvo dažnai minima – tai Prezidentūros, Vyriausybės ir Seimo santykis. Jūsų programoje yra parašyta, kad prezidentas neturėtų trukdyti veikti Seimui ir Vyriausybei. Čia iškart prisimenu jūsų suformuluotą sąvoką: prezidentas bando būti Vyriausybe. Jūs, kaip prezidentė, atrastumėte būdą, viena vertus, būti aktyviai, bet kartu ir nebūti „Vyriausybe“?

– Problema susiklostė nuo pat pradžių. Manau, kad prezidentas atėjo su darbotvarke, kuri buvo stipriai nukreipta į vidų. Užsienio politikos buvo labai mažai, viskas buvo apie gerovės valstybę, apie perskirstymą per biudžetą, apie inovacijas, apie žalią transformaciją. Bet juk tai yra Seimo daugumos ir Vyriausybės programos dalykai. Gerai, kai dalykai sutampa, bet Vyriausybė vykdo savo programą. Ar Vyriausybė vykdo prezidento programą? Dabar prezidentas bando sakyti, kad vertins pagal tai, ar yra vykdoma jo programa. Bet jo programa turėtų būti apie užsienio politiką, saugumą, teisingumą, apie fundamentalias pamatines vertybes, kurios yra surašytos Konstitucijoje. Visgi, Lietuva yra parlamentinė valstybė.

– Visuomenei įstrigo pandemijos laikotarpis. Ką jūs, kaip prezidentė, darytumėte kitaip, nei darė G. Nausėda? Valdant pandemiją buvo daug susikirtimų – ypač žvelgiant per institucijų sąveikavimo perspektyvą.

– Pandemijos metas buvo ypatingas. Iki tol labai didelių patirčių nebuvo, buvo aišku, kad reikia laukti vakcinų. Bet buvo neaiškus laiko rėžis. Nieko tobulo tokiame procese negalėjo būti. Bet čia yra tas atvejis, kai tu jau turi užimti pusę. Tuo metu Gitanas Nausėda užėmė abi puses: ir tą pusę, kuri įpareigojo Vyriausybę kuo greičiau visus paskiepyti, ir tuo pačiu metu viešus signalus siuntė žmonėms, kurie turėjo kitą nuomonę apie skiepijimą, kurie skleidė melagienas. Tokiais atvejais tas stengimasis būti ir vienoje pusėje, ir kitoje – jis jau tikrai trikdo ir trikdo taip, kad jau sunku užtikrinti viešąjį gėrį.

– Apibendrinkime visus prisiminimus. Iš kur tos trintys atsirado? Ar tai mūsų valstybės konstitucinė sąranga programuoja, ar visgi tai nuo asmenybių tipo ir subjektyvių aspektų priklausomas reiškinys?

– Sunku pasakyti, nes negalėčiau tvirtinti, kad tai yra asmenybiniai dalykai. Nuoširdžiai, aš Gitaną Nausėdą pažįstų 30 metų, nuo tada kai universitete studijavau ir šį bei tą Gitanas Nausėda man dėstė kaip doktorantas.

– Ar geras dėstytojas buvo?

– Aš nelabai atsimenu, nes bankininkystė man buvo truputį nuobodi. Nesu užsifiksavusi...

– Tai neatsiminsite, kokį balą parašė?

– Nebuvo balo, gal įskaita kokia nors buvo. Ten toks režimas buvo, kai teorinius užsiėmimus vedė vienas dėstytojas, o seminarus vedė jis. Tikrai niekada nesu atsiskaitinėjusi.

– Iki Vyriausybės etapo...

– Po to daugybę metų mes paraleliai veikėme: man esant viešajame sektoriuje, jam esant privačiajame. Jis iš SEB banko pozicijų dažnai kritikavo įvairius dalykus, įskaitant ir tuos, už kuriuos jis dabar pasisako būdamas prezidentu. Bet aš neturiu asmeninių nuostatų ar įsitikinimo, kad negaliu su juo dirbti.

S. Lisausko / BNS nuotr.

– Baigiant apie lyginimąsi su prezidentu, kurį siūlosi pakeisti 7 kandidatai. Dar keli klausimai labai trumpai – ką būtumėte dariusi kitaip? Ar būtumėte pasveikinusi Šeimos maršą Vingio parke?

– Ne, nebūčiau. Žinoma, prezidentas pasakytų, kad jis nepasveikino Šeimų maršo, kad jis tiesiog pasveikino šeimas ir leido naudoti savo įrašą. Aš nebūčiau tokios dviprasmybės sukūrusi.

– Jei būtumėte išrinkta prezidente, kai kandidatavote pirmą kartą, ir jei tuo metu veikianti valdančioji dauguma būtų jūsų paprašiusi perleisti atstovavimą Europos Vadovų Taryboje premjerui, ar būtumėte sutikusi?

– Būčiau sutikusi arba bent jau būčiau sutikusi diskutuoti dėl bendro dalyvavimo, nes dabartinis prezidentas ir su tuo nesutiko. Aš žinau, kad politika Europos Sąjungoje yra daroma per politinių partijų šeimas.

– Ar būtumėte prašiusi švietimo ministro, kultūros ministro atsakomybės, o gal būtumėte spustelėjimą dariusi po „čekučių“ skandalo?

– Aš esu Vyriausybės, kurioje tie žmonės dirba, vadovė. Negaliu sakyti, kad būčiau elgusis kitaip nei elgiuosi dabar.

– Poziciją dažnai lemia kėdė, kurioje sėdi.

– Mano supratimu, aš laikyčiausi tos pačios nuomonės, kad ir kur bebūčiau. Ši istorija labai smarkiai supurtė visą politinį spektrą, tad tą problemą reikėjo spręsti nuo pat pradžių.

Reikia pasiryžimo paaukoti tam tikrą dalį savo reitingo, kad būtų rastas politikų sprendimas.

– Apie įsikūnijimą į kitas figūras. Matyt, vis tiek pagalvojate, kad, priešingai nei rodo apklausos, galite laimėti rinkimus. Pagalvokite, jei jau taip netikėtai nutiktų, jūs turite paradoksalią situaciją – jums, kaip prezidentei, reikėtų dirbti su savo suburta ir vadovauta Vyriausybe dar ne vieną mėnesį. Ką skirtumėte, o ko neskirtumėte į premjerus?

– Tai daugumos prerogatyva.

– Bet matytumėte tokį asmenį, kuris galėtų jus pakeisti?

– Matyčiau ir manau, kad tai būtų vienintelis praktinis sprendimas. Žiūrint į rinkimų kalendorių ir turint mintyje, kad šis atsistatydinimas yra laikomas mandagumo atsistatydinimu, kad įgaliojimai yra grąžinami, bet su tyliu supratimu, jog ta pati Vyriausybė tęsia darbą, jei nesikeičia valdančioji dauguma. O valdančiajai daugumai keistis iki rinkimų nebėra jokio pagrindo bei reikalo. Tad, matyt, valdančioji dauguma apsispręstų remti kažkurį vieną iš dabartinių ministrų.

– Ar per likusius kokius keturis mėnesius rastumėte valios išrašyti kritikos ministrams? Panašiai kaip prezidentas neseniai Kęstučiui Navickui išsakė. Arba bent jau pagrūmoti pirštu. Iki tol mūrų stojote beveik už visus ministrus.

– Tai – aplinkybių klausimas. O dėl paskutinio prezidento išstojimo dėl Kęstučio Navicko. Aš sakyčiau, kad pasisakymas yra proginis. Atvykti į auditoriją, kuri ant Kęstučio Navicko ne pirmi metai griežia dantimis. Kai kuriais atvejais jie dantį griežia dėl pagrįstų ministro klaidų, bet jas ministras taiso... Žinoma, kartais ir greičiau galėtų taisyti. Bet dažniausiai kritika dėl Žaliojo kurso. O tai, beje, atitinka Gitano Nausėdos prezidentinę programą. Todėl prezidentui piktintis būtent dėl to yra keista. Taigi, aš su tuo (tokios kritiko būdu – ELTA) lygintis nenorėčiau. Nenorėčiau nueiti į mokytojų auditoriją ir pasakyti, kad atleisiu švietimo ministrą, neičiau į medikų bendruomenę, kad pasakyčiau, jog atleisiu sveikatos ministrą, į kelininkų auditoriją – pasakyti, kad atleisiu susisiekimo ministrą. Taip nėra daroma. Bet pastabų pasakyti aš tikrai galiu.

– Pažiūrėkime į kur kas realesnę situaciją. Tikėtinas scenarijus, bent jau vadovaujantis reitingais, kad prezidento rinkimus jūs vėl pralaimėsite, o juos dar kartą laimės Nausėda. Taigi, aptartoje situacijoje reikalą jūs turėsite ne kaip prezidentė, o kaip premjerė, grąžinusi įgaliojimus prezidentui. Panašu, kad laukia problemų šioje situacijoje, įskaitant ir signalą dėl Navicko, kurio tarsi nebežada prezidentas patvirtinti.

– Konstitucinis Teismas apie tą momentą, kada keičiasi Vyriausybės, yra gana išsamiai pasisakęs. Jeigu mes laikysimės Konstitucijos ir doktrinų, tai niekada problemų neturėtų kilti. Bet jei jūs manęs klausiate, ar aš moku pralaimėti – aš esu pralaimėjusi ir dėl to mano gyvenimas nesugriuvo.

– Bet jei taip susiklostytų, jūs net nesvarstote, kad gali tekti kabinetą šiek tiek perkonstruoti, nes regis prezidentas jau tokį toną uždavė: legitimizuotas kabinetas bus tik su sąlygomis ir nebūtinai visi į jį galės sugrįžti.

– Dabar to tikrai nesvarstau, nes nemanau, kad dabar tai reikia svarstyti. Visa kita, kaip ten bebus, turės spręstis Konstitucijos ribose.

– Švietimo ministras toje prezidentui nešamoje sudėtyje bus ar už šią ministeriją toliau ponia Navickienė neš naštą?

– Tas, kas teiks Vyriausybę, tas spręs, bet, manau, kad ministras turėtų būti. Bet dabar, turint minty, kad mes esame atsiskaitymų laikotarpyje ir tuoj pat įvažiuosime į brandos egzaminų sesiją, tai žmonių keitimas dar kartą galbūt nebūtų optimalus. Bet vasarą, kada Vyriausybė turėtų gauti įgaliojimus, turbūt bus jau kita situacija. Visgi, manau, kad ministerija turėtų turėti naują vadovą.

– Ar dabar vyksta paieškos asmens, kuris galėtų pakeisti pasitraukusį G. Jakštą?

– Dabar yra intensyvios paieškos sprendžiant problemas, kurias reikia išspręsti artimiausiu metu. Nesakau, kad paieškos nevyksta, bet dabar nematau labai didelio tikslo skubėti. Turėjome ministro atsistatydinimą vidury proceso. Kažkas turėjo greitai perimti tą problemų sprendimą, perėmė ministrė Navickienė. Manau, kad jai reikia leisti pabaigti šį darbą, o pasiruošti rudeniui, atnaujintoms programoms bei naujam sezonui galėtų ir kitas žmogus.

– Žodžiu, dabar yra sprendimas leisti Navickienei užbaigti darbą.

– Bent jau kol pabaigsime tarpinius atsiskaitymus ir įsitikinsime, kad brandos egzaminams yra pasiruošta.

– Apibendrinkime mūsų interviu užsienio politikos klausimais – tai viena iš pagrindinių prezidento funkcijų. Pasaulis dabar permainingas, Zbigniewo Brzezinskio žodžiais tariant – nebevaldomas. Kokią perspektyvą jūs matote žvelgiant į artimiausius penkerius metus?

– Aš manau, kad mes žiūrėdami į dabartinį laikmetį, į Rusijos agresiją bei invaziją Ukrainoje, galime pasidžiaugti, kad mums pavyko susivienyti su demokratijomis, matome suartėjimą su Indijos ir Ramiojo vandenyno šalimis. Bet, kita vertus, lygiai taip pat reikia matyti, kad ta konsolidacija vyksta ir kitoje pusėje. Matome tam tikrą tandemą tarp Rusijos, Irano, Šiaurės Korėjos. Taip pat matome gal ir netiesioginį Kinijos įsitraukimą – ji nebesėdi ant tvoros. Tai, mano supratimu, pasaulis, į kurį mes einame, yra tarsi dviejų blokų priešpriešos laikotarpis.

– Kalbant apie grėsmes: anksčiau diskusija Lietuvoje, ypač iki plataus masto karo Ukrainoje, buvo labiau apie tai, ar Rusija yra grėsmė, ar ne. Dabar diskusija įsisuko šiek tiek aukštesniame laipsnyje – ar laukti Lietuvai karinės atakos, ar ne. Lietuvoje galima net tam tikrus kalbėtojus, personalizuojant išsiskyrusį diskursą, įvardinti. Gabrielius Landsbergis – vienoje pusėje. Jis suponuoja artėjantį armagedoną, o kitoje pusėje – Ramūnas Karbauskis, kuris, viena vertus, Rusijos grėsmę pripažįstą, tačiau siunčia žinutę, kad jei nebus nereikalingų provokacijų, tai ir agresijos nebus. Kaip jus visa tai matote? Lietuvai gresia realus karinis iššūkis, ar kalbame apie žmonių gąsdinimą?

– Aš nenoriu iki Ramūno Karbauskio redukuotis. Lietuvoje mes dažniausiai girdime, ką kalba Lietuvos politikai. Bet reikia taip pat girdėti, ką kalba kiti politikai Europoje ir ne tik joje. Manau, kad yra konsensusas – jeigu Putinas nebus sustabdytas Ukrainoje, tai labai sunku tikėtis, kad jis sustos apskritai. Turint mintyje ir jo būtinybę išsaugoti valdžią ir tai, kokias jis išvadas susidarys apie Vakarus, jei šie nepadės Ukrainai atsilaikyti.

Net Gabrielius Landsbergis, kurį kai kas kritikuoja už jo kalbas, man kalba labai aiškiai. Jis kalba, kad atsakymas į šį klausimą yra Ukrainoje esanti fronto linija. Jis ne tik kalba, bet ir daro. Jis važinėja po visą pasaulį ir visiems mūsų partneriams bando tą patį pasakyti bei paaiškinti, kokia yra Ukrainos nepalaikymo kaina. Aš lygiai taip pat matau situaciją, kad dabar atsakymas yra fronto linijoje. Labai gerai, kad JAV Kongresas priėmė sprendimą dėl paramos Ukrainai, bet mes dabar jau turime pradėti galvoti, kas bus, jei tai yra paskutinis paramos paketas. Tai reiškia, kad mums iššūkiai Europoje pasidaro dar didesni. Dabar mes tik meldėmės, kad Kongresas susiimtų ir išspręstų klausimą, bet paramos gali reikėti ir toliau.

– Ar jūs būgštaujate, kad tai paskutinis pagalbos paketas iš JAV?

– Yra toks posakis – nelaukiam, o ruošiamės. Nesėdėkim ir nesvarstykim, ar tai paskutinis, ar ne. Mes turime ruoštis taip, kad jei tai buvo paskutinis paketas, ko negalime atmesti, mes turime būti pasiruošę.

– Kalbant apie Rusijos grėsmę ir jos veiksmų vertinimą – mes turime aiškumą. Yra agresorė, yra agresorę remiančios valstybės. Nėra sudėtinga jų atžvilgiu suformuluoti poziciją. Klausimas – kiek griežta ji bus. Tačiau yra ir kitų Lietuvos saugumui svarbių geopolitinių taškų. Izraelis, Gazos ruožas. Čia nėra viską persmelkiančio aiškumo. Viena vertus, didelės diskusijos nekyla, ar Izraelis turėjo teisę reaguoti į brutalų ir nežmonišką „Hamas“ išpuolį, kita vertus, kyla klausimas, ar Izraelio pasirinkti veiksmai yra proporcingi bei atitinka teisę. Pasaulio bendruomenė apie tai kalba, kalba apie Izraelio pažeidžiamus tarptautinius susitarimus.

– Man atrodo, kad tai, ką reikia daryti, buvo aišku prieš dešimtmečius. Tai buvo dviejų valstybių sprendimas. Man atrodo, kad sveiko proto žmonės ir toliau laikosi nuostatos, kad tai yra optimalus tikslas, į kurį reikia išeiti. Ar mes galime į tą tikslą išeiti artimiausiu metu? Mes gavome klausimų, ar Lietuva turėtų atsidurti tarp tų šalių, kurios galėtų pripažinti Palestiną per artimiausius penkis metus? Mes negalime kalbėti apie laiko rėžį, mes turime kalbėti apie sąlygas, kurios yra dabar. Mes turime Gazos ruožą, kuris yra kontroliuojamas teroristine pripažintos organizacijos „Hamas“. Akivaizdu, kad kol nėra pokyčių, mes galime hipotetiškai samprotauti apie dalykus. Manau, kad nereikia samprotauti, kad Izraelis turėjo teisę atsakyti. Tačiau nebūtinai viskas, kas yra tame atsake, atitinka humanitarinę teisę. Bet čia atskiras klausimas. Man atrodo, kad regiono valstybės, kurios yra suinteresuotos stabilumu, turi įsitraukti.

Pokalbis su I. Šimonyte – ciklo, skirto prezidento rinkimams, dalis. Interviu su visais kandidatais į šalies vadovo postą rengiami Eltos iniciatyva.

„Turint minty, kad mes esame atsiskaitymų laikotarpyje ir tuoj pat įvažiuosime į brandos egzaminų sesiją, tai žmonių keitimas dar kartą galbūt nebūtų optimalus. Bet vasarą, kada Vyriausybė turėtų gauti įgaliojimus, turbūt bus jau kita situacija. Visgi, manau, kad ministerija turėtų turėti naują vadovą“, – interviu Eltai teigė I. Šimonytė.

Anot jos, ministrą G. Jakštą iš posto išvertusius klausimus dėl tarpinių patikrinimų dabar perėmė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.

„Manau, kad jai reikia leisti pabaigti šį darbą, o pasiruošti rudeniui, atnaujintoms programoms bei naujam sezonui galėtų ir kitas žmogus“, – pridūrė premjerė.

Ir nors koalicijos partneriai bei opozicija pageidauja išvysti naują švietimo ministrą kuo greičiau, premjerės įsitikinimu, nėra prasmės skubėti.

„Dabar yra intensyvios paieškos sprendžiant problemas, kurias reikia išspręsti artimiausiu metu. Nesakau, kad paieškos nevyksta, bet dabar nematau labai didelio tikslo skubėti“, – sakė premjerė.

ELTA primena, kad tęsiantis nesklandumams dėl tarpinių patikrinimų, iš pareigų pasitraukė švietimo, mokslo ir sporto ministras G. Jakštas. Laikinai jo pareigas pavesta eiti socialinės apsaugos ir darbo ministrei M. Navickienei.

Ministru G. Jakštas buvo paskirtas praėjusių metų vasarą, kai kilus skandalui dėl savivaldybių tarybos narių veiklai skirtų lėšų panaudojimo skaidrumo iš pareigų pasitraukė tuometė ministrė Jurgita Šiugždinienė.

I. Šimonytė buvo informavusi, jog neskubės prezidentui teikti naujo švietimo ministro kandidatūros. Savo ruožtu G. Nausėda pažymėjo, kad naujos kandidatūros neskubėtų tvirtinti naujo ŠMSM vadovo.

Pagal Konstituciją, Lietuvoje ministrus skiria ir atleidžia prezidentas premjero teikimu.

„Kreipimasis yra adekvatus ta prasme, kad vienintelis prokuroras galėtų atsakyti į klausimą, ar buvo duotas leidimas šią informaciją paskelbti“, – Eltai teigė I. Šimonytė.

Premjerė neslėpė kritiškai vertinanti prezidento poelgį. Anot jos, lieka tik tikėtis, kad G. Nausėdos paskelbta žinia nepakenks Lietuvos atsakingų institucijų santykiams su Lenkijos kolegomis.

„Labai noriu tikėti, kad ikiteisminiam tyrimui nėra padaryta žala. Kadangi tai yra dviejų šalių operacija, tai pasitikėjimas yra sunkiai užtarnaujamas dalykas. Labai nesinorėtų, kad pareigūnų lygmeniu tas pasitikėjimas dėl tokio dalyko būtų prarastas“, – sakė I. Šimonytė, pridurdama, kad prezidentas nusprendė sau prisiimti kitų institucijų nuopelnus.

„Aš žiūriu į tai kaip į gana jautrios informacijos naudojimą, sau prisiskiriant kitų institucijų nuopelnus“, – teigė Vyriausybės vadovė.

„Tai yra baudžiamoji byla, o baudžiamojoje byloje, kaip mes puikiai žinome, sprendimą, kada viešinti informaciją, priima prokuroras. Tik jis gali įvertinti, ar jau yra tas momentas, kada nebus padaryta žalos tyrimui. Ne prezidentas, ne Agnė Bilotaitė, ne aš gaudžiau tuos žmonės. Tą darė pareigūnai ir tai buvo labai sudėtinga operacija ir labai džiaugiuosi, kad ji buvo sėkminga“, – sakė I. Šimonytė.

Skeptiškai įvertino prezidento pasisakymą: jei kas nors laikrodį pažįsta, tai pamatys

Komentuodamas ministrės Agnės Bilotaitės kreipimąsi į Generalinę prokuratūrą, prezidentas G. Nausėda savo kaltės neįžvelgė.

„Ar Donaldą Tuską irgi įrašė į tų, kuriuos ketina patraukti atsakomybėn, sąrašą?“ – antradienį žurnalistams sakė G. Nausėda.

Kreipimasis yra adekvatus ta prasme, kad vienintelis prokuroras galėtų atsakyti į klausimą, ar buvo duotas leidimas šią informaciją paskelbti.

„Ministrės kreipimąsi vertiname kaip neatsakingą veikimą ir politikavimą artėjančių rinkimų fone“, – vėliau raštu pažymėjo prezidento komunikacijos grupė.

Tačiau I. Šimonytės teigimu, reikia pažymėti, kad būtent G. Nausėda pirmasis paskelbė apie Rusijos opozicionieriaus užpuolikų sulaikymą. Todėl, pažymi ji, teisintis, kad ir Lenkijos politikai apie tai kalbėjo viešai – nederėtų. Veikiausiai, svarstė premjerė, Lenkijos politikams G. Nausėda nebepaliko kito pasirinkimo.

„Dėl Tusko paminėjimo: jei kas nors laikrodį pažįsta ir kalendorių pažįsta, tai pamatys, kad Donaldas Tuskas savo komentarą pateikė penktadienio vakarą. Manau, kad tai buvo komentaras, kurį reikėjo pateikti po to, kai Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda paskelbė informaciją, kuri vieša nebuvo“, – sakė I. Šimonytė.

Be to, akcentavo premjerė, Lietuvoje ne vienintelis prezidentas turėjo informacijos apie sėkmingą operaciją Lenkijoje.

„Aš tikėjausi, kad ši informacija bus paskelbta kriminalinės policijos biuro kartu su prokurorais. Bet atsitiko taip, kad reikalą šią informaciją paskelbti matė prezidentas. Jis nebuvo vienintelis žmogus, kuris tą informaciją turėjo“, – apibendrino premjerė.

ELTA primena, kad praėjusios savaitės penktadienį G. Nausėda pranešė, jog Lenkijoje buvo sulaikyti du asmenys, įtariami išpuoliu prieš L. Volkovą. Po šios žinios šalies vadovas sulaukė dalies politikų kritikos.

Vidaus reikalų ministrė teigė, jog tokią informaciją skelbti yra tarnybų, o ne politikų prerogatyva. Taip pat ji kėlė klausimus, ar G. Nausėdos pasisakymai nepakenkė besitęsiančiam ikiteisminiam tyrimui. Į kritiką sureagavęs G. Nausėda tikino, kad jo komunikacija tyrimams tikrai nepakenks.

Vidaus reikalų ministrė A. Bilotaitė šią savaitę kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydama įvertinti, ar prezidentas Gitanas Nausėda, pranešęs apie galimų Rusijos opozicionieriaus Leonido Volkovo užpuolikų sulaikymą, nepažeidė įstatymo.

Aleksejaus Navalno bendražygis L. Volkovas Vilniuje buvo užpultas kovo mėnesį. Į pranešimą apie Vilniuje užpultą ir sužalotą Rusijos pilietį reagavo gausios policijos pajėgos, buvo iškviesti „Aro“ ir specialiosios paskirties pareigūnai. Svarstoma, kad užpuolimas gali būti susijęs su politine nukentėjusiojo veikla.

Policija atlieka ikiteisminį tyrimą dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo.