Redakcijos žvilgsnis: pamąstymai apie išeinančiuosius ir orią mirtį Pereiti į pagrindinį turinį

Redakcijos žvilgsnis: pamąstymai apie išeinančiuosius ir orią mirtį

2010-11-15 13:56
Redakcijos žvilgsnis: pamąstymai apie išeinančiuosius ir orią mirtį
Redakcijos žvilgsnis: pamąstymai apie išeinančiuosius ir orią mirtį / Evaldo Butkevičiaus nuotr.

Kodėl mirtis pasirenka gyventi troškusį žmogų, o ne gyvenimą it votis ant savo kūno kenčiančią žmogystą iš sąvartynų? Kodėl mes apskritai taip mažai kalbame apie išėjimą – na, kokius tris kartus per metus: per Vėlines ir išgirdę apie garsių žmonių mirtį?

Ar ne dėl to pasitinkame ją nepasirengę – nežinodami, ką daryti išgirdus paskutinį artimo žmogaus atodūsį? Ar ne dėl to taip sunkiai parodome užuojautą – vieni ignoruoja lyg mirtis būtų koks vienadienis nemalonumas, apie kurį geriausia nekalbėti, kiti blaškosi tarp bandymo pravirkti per svetimo žmogaus šermenis ir kalbų apie gyvenimiškus dalykus, nesugebėdami nustoti bėgę kasdienybės rate net ir skambant raudoms?

Tokie banalūs postringavimai padeda lengviau pakelti skausmą, kurį palieka paskutinis anapilin išėjusio artimo žmogaus širdies dūžis. Gi svetima patirtis gali praversti visiems, kuriems lemta bėgti mirties maratoną per klaidžius lietuviškos sveikatos apsaugos sistemos brūzgynus.

Nebijoti norėti gyventi – net ir tada, kai gydytojai tikina, kad operacinė virs susitikimo su mirtimi vieta. Net ir tada, kai tolesnio išgyvenimo galimybes jie vertins vienu procentu. Pasiryžti ir nepavargti kovoti kasdien galvojant ne apie ateinančiųjų metų planus, bet išaušusios dienos darbus. Žingsnis po žingsnio. Noras gyventi vieną procentą gali paversti šimtu. Stebuklas įmanomas, tegu ir laikinas.

Gydytojai Lietuvoje nebūtinai klysta – jie tik tampa sistemos sraigteliais ir dirba per daug, kad galėtų kiekvieną  ligonį vertinti ne kaip statistinį vienetą, bet kaip patį svarbiausią planetoje žmogų. Būtent tai – atstoti personalinį gydytoją, tapti nediplomuotu sveikatos vadybininku, turi ligonio artimieji arba jis pats.

Šiam darbui nebūtinas mediko išsilavinimas – reikia turėti tik chirurgo ištvermę braunantis į tuos kabinetus, kuriuose žinoma apie naujausius diagnostikos ar gydymo metodus. Dar reikia žinoti savo teises, tarp jų – ir teisę abejoti vienu mediku. Svarbu gebėti atskirti, kada medikai žaidžia farmacininkų žaidimą "Nutylėk apie šalutinį poveikį", kada jų siūlomas vaistas gali būti žingsnis sveikatos link.

Sistemai pasiduoti negalima net ir pralaimėjus lemiamą mūšį, kai gydę medikai, paskelbę atėjus pabaigos pradžiai, iškelia rankas. Antraip teks patirti, kad katalikiškoje Lietuvoje ypač sunkūs (vadinami beviltiškais, lyg viltį būtų galima išmatuoti) ligoniai paliekami mirti atėmus iš jų gyvybiškai būtinus dalykus – meilę ir skysčius.

Meilės pristinga slaugos ligoninėse, kurių šaltus skliautus tokiems ligoniams teišgali pasiūlyti mūsų sveikatos apsaugos sistema. Skysčių – namuose, kur mirštantysis paliekamas artimųjų globai ir kurių slenksčio sistemos sraigteliai bijo peržengti, net ir prašomi sulašinti lašelinę.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra