Prielaidos sąmokslo teorijoms

Gyvenime daugeliui žmonių tenka susidurti su įvairiausiais sunkumais, tačiau retas kuris ištiktas nesėkmės yra linkęs prisiimti atsakomybę arba patikėti, kad jį užklupusios negandos – daugybės tarpusavyje nesusijusių bei atsitiktinai į vieną masę susijungusių procesų ir įvykių pasekmė.

Dažniausiai dėl asmeninio ar profesinio gyvenimo problemų žmogus yra linkęs kaltinti artimuosius, pažįstamus, žinomus asmenis (ypač politikus), valdančiąsias partijas arba visą valstybėje vyraujančią politinę santvarką, o mūsų dienomis viešojoje erdvėje (ypač Elono Reevo Musko (1971) portale „X“) vis dažniau reiškiasi individai, kurie tvirtina, jog už visų blogybių (tiek geopolitinių, tiek buitinių) slypi abstrakčiojo blogio jėgos.

Šios esą jau ne vieną šimtmetį (dar nuo riterių tamplierių laikų) vis rezga sąmokslus, siekdamos nuskriausti „paprastą“ žmogų bei paversti jį totalitarinės antiutopijos vergu.

Savo teorijoms pagrįsti tokie žmonės neretai ieško patvirtinimų įvairiuose dramatiškuose bei paslaptinguose, visuomenėje didelį atgarsį sukėlusiuose praeities įvykiuose, kaip antai, Velso princesės Dianos Frances Spencer (1961–1997) ir jos širdies draugo žūtis automobilio avarijoje (1997 m. vasarą) arba JAV prezidento J. F. Kennedy’io (1917–1963) nužudymas Teksaso mieste Dalase 1963 m. lapkričio 22 d.

Dokumentai: naujasis JAV prezidentas D. Trumpas įvykdė savo pažadą, atverdamas beveik visus užslaptintus archyvus, susijusius su jo pirmtako J. F. Kennedy‘io nužudymo byla. Scanpix nuotr.

Kas nužudė prezidentą?

Per visus šešis dešimtmečius atsakyti į klausimą „Kas nužudė pirmąjį žinomą JAV prezidentą kataliką?“ bandė daugybė įvairiausio plauko žmonių, tad galima neabejoti, kad naujojo Baltųjų rūmų šeimininko pažadas paviešinti duomenis, susijusius su šio prezidento, jo brolio (senatoriaus ir kandidato į prezidentus) Roberto (1925–1968) bei kovotojo už juodaodžių teises (dvasininko) Martino Lutherio Kingo Jaunesniojo (1929–1968) nužudymais ne vienam smalsuoliui įžiebė daug žadančią viltį.

Šiuo metu jau yra paviešinta apie 80 tūkst. dokumentų (neskaitant tų, kurie buvo išslaptinti ankstesnių administracijų 2017–2018 m. ir 2021–2023 m.), tačiau juose daugiausia kalbama ne tiek apie patį nužudymą, kiek apie Centrinę žvalgybos valdybą (angl. „Central Intelligence Agency“) ir jos veiklą Šaltojo karo (1945–1991) epochoje.

L. H. Oswaldas buvo gana keistą gyvenimą nugyvenęs paslaptingas žmogus, kuris iš pirmo žvilgsnio visiškai nežinojo, ko nori, ir per visą savo egzistenciją blaškėsi nuo vieno kraštutinumo prie kito.

Ši medžiaga turėtų sudominti slaptųjų tarnybų darbą ir Šaltąjį karą tyrinėjančius žmones, tačiau su žymiąja byla ji anaiptol ne visada susijusi tiesiogiai (o tai, kas susiję, neretai jau buvo žinoma ir žiniasklaidoje aptarinėjama daugelį metų).

Oficiali versija, kurią 1964 m. rugsėjį pateikė vadinamoji Earlo Warreno (1891–1974) komisija, teigia, kad Jungtinių Valstijų prezidentą nužudė Lee Harvey Oswaldas (1939–1963), kuris šį nusikaltimą padarė vienas, nieko nepadedamas.

Biografijoje – daug nežinomųjų

L. H. Oswaldas buvo gana keistą gyvenimą nugyvenęs paslaptingas žmogus, kuris iš pirmo žvilgsnio visiškai nežinojo, ko nori, ir per visą savo egzistenciją blaškėsi nuo vieno kraštutinumo prie kito.

Gimė jis 1939 m. spalio 18 d. Naujajame Orleane (Luizianos valstija), praėjus vos porai mėnesių nuo jo tėvo Roberto Edwardo Lee Oswaldo Vyresniojo (1896–1939) mirties, tad jo motina Marguerite‘a (1907–1981) iš pradžių turėjo rūpintis ne tik naujagimiu, bet ir jo vyresniuoju broliu Robertu Edwardu Lee Oswaldu Jaunesniuoju (1934–2017).

Teigiama, kad augdamas L. H. Oswaldas turėjo nemažai lavinimosi problemų, o jo motina keletą kartų buvo nusprendusi pakeisti gyvenamąją vietą, tačiau galiausiai, sulaukęs septyniolikos, 1956 m. spalį Lee prisijungė prie Jungtinių Valstijų jūrų pėstininkų korpuso.

Čia jis įgijo skrydžių operatoriaus specialybę bei rusų kalbos žinių, o nuo 1957 m. rugsėjo iki 1958 m. lapkričio atliko pareigą Japonijoje bei kitose Pietryčių Azijos ir Ramiojo vandenyno kraštuose.

Plačiau ištirti šį L. H. Oswaldo gyvenimo periodą ir labiau pažinti jo asmenį bandyta dar 1978 m. išleistoje žurnalisto Edwardo Jay Epsteino (1935–2024) knygoje „Legenda: slaptasis Lee Harvey Oswaldo pasaulis“ („Legend: The Secret World of Lee Harvey Oswald“), kurioje pateikta informacija, gauta apklausus kelis šimtus žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su įtariamu prezidento žudiku.

Tarp apklaustųjų buvo ir kelios dešimtys jūrų pėstininkų, kartu tarnavusių su įtariamuoju Tekančios Saulės šalyje ir kituose Tolimųjų Rytų kraštuose.

Vienas jų, autoriaus įvardijamas Zacko Stouto pavarde, teigė, kad L. H. Oswaldas, tarnaudamas Acugio oro pajėgų bazėje palaikęs ryšius su išvaizdžia japone mergina, „dirbusia“ palydove pasilinksminimo vietoje, pavadintoje „Queen Bee“ (angl. „bitė karalienė“).

Tuo metu tai buvo vienas iš trijų prabangiausių Tokijo naktinių klubų, kuriame mėgo lankytis vyresnieji amerikiečių karininkai ir lėktuvo „Lockheed U-2“ pilotai.

Z. Stoutas ir kiti esą vis nepaliovė stebėtis, kaip tokio „kalibro“ laisvo elgesio mergina galėjusi net pažvelgti į L. H. Oswaldą ir kaip šiam užtekę lėšų mėgautis jos draugija.