Kodėl nusižudė magnatas?

Grįžęs iš Sovietų Sąjungos į tėviškę kartu su naująja šeima, likus keletui mėnesių iki prezidento nužudymo Lee Harvey Oswaldas apsistojo Teksase.

Čia Lee ėmėsi „globoti“ dar vienas paslaptingas personažas – George’as Sergius de Mohrenschildtas (1911–1977).

Šis asmuo dažniausiai pristatomas turtingu, naftos versle įsisukusiu, antikomunistiškai nusiteikusiu, iš carinės Rusijos aristokratų kilusiu emigrantu, kuris liudijo E. Warreno komisijai, tyrusiai JAV prezidento Johno Fitzgeraldo Kennedy‘io nužudymą.

Anot į Vakarus perbėgusio ir vėliau knygą „Dezinformacija“ apie Šaltojo karo (1945–1991) kovas išleidusio komunistinės Rumunijos slaptosios tarnybos pareigūno Iono Mihai’aus Pacepos, visa tai tegalėjęs būti įvaizdis, kuriuo dangstėsi ilgametis slaptasis sovietų agentas, keitęs savo oficialųjį CV, priklausomai nuo sovietų žvalgybos tarnybos skiriamų užduočių.

Ši prielaida iš dalies yra grindžiama tuo, kad G. S. de Mohrenschildtas nusižudė 1977 m. pavasarį, po susitikimo su žurnalistu Edwardu Jay Epsteinu, rinkusiu medžiagą knygai apie L. H. Oswaldą.

I. M. Pacepa atkreipia dėmesį į tai, kad po šio susitikimo, grįžęs į savo apartamentus, G. S. de Mohrenschildtas rado kvietimą atvykti liudyti į vadinamąjį Atstovų Rūmų specialųjį politinių žmogžudysčių tyrimo komitetą („United States House Select Committee on Assassinations“).

Operatyvinio darbo subtilybės

„Warreno komisija padarė išvadą, kad Oswaldas neturėjo jokių slaptų ryšių su KGB ir jo 13-uoju skyriumi, atsakingu už žmogžudystės užsienyje. Ir vis dėlto per ilgąjį 1963 m. lapkričio 9–11 d. savaitgalį Oswaldas sukūrė žinutę, skirtą sovietų ambasadai Vašingtone, kurioje pranešė apie ką tik įvykusį savo susitikimą Meksike su „draugu Kostinu“, kurį jis kitur vadina draugu Kostikovu. Kaip jau minėta, CŽV identifikavo „draugą Kostiną“ kaip KGB 13-ojo skyriaus, atsakingo už žmogžudystes užsienyje, karininką Valerijų Kostikovą, prisidengusį diplomatiniu darbu sovietų ambasadoje Meksikoje“, – tvirtino I. M. Pacepa.

Anot perbėgėlio, L. H. Oswaldas nė karto jokiu metu per savo viešnagę Meksike nebuvo pastebėtas sovietų ambasadoje, nepaisant to fakto, kad CŽV buvo įtaisiusi į ambasados įėjimą nukreiptas stebėjimo kameras, tad veikiausiai įtariamas prezidento žudikas Meksike vaikščiojęs į neplanuotus susitikimus, pagal „geležinį susitarimą“ (rus. „železnaja javka“) skubiems, neatšaukiamiems pokalbiams su „Kostikovu“.

„Kadaise pagal geležinį susitarimą esu paskyręs nemažai susitikimų Meksike, kuriame mėgome susitikti su svarbiais savo agentais, gyvenančiais Jungtinėse Valstijose, ir Oswaldo susitikimai pagal geležinį susitarimą, atrodo, vyko tipiškose vietose. Tai reiškia: trumpas pasimatymas kino teatre susitarti dėl rytojaus susitikimo koridoje (Meksike bulių kautynės vykdavo kiekvieną sekmadienį nuo 16 val. 30 min.); trumpas pasimatymas prie Menų rūmų perduoti Kostikovui Oswaldo nupirktą bilietą į koridą; ilgas susitikimas pasikalbėti per sekmadienio bulių kautynes. Žinoma, nesu visiškai tikras, kad viskas taip ir vyko – kiekvienas operatyvininkas turi savų keistenybių. Tačiau, kad ir kaip susisiekė Kostikovas ir Oswaldas, akivaizdu, kad tą savaitgalį – 1963 m. rugsėjo 28–29 d. – jie buvo slapta susitikę“, – knygoje „Dezinformacija“ samprotavo slaptosios tarnybos perbėgėlis iš komunistinės Rumunijos.

Šeima: Jungtinių Valstijų prezidentas J. F. Kennedy’is kartu su pirmąja ponia bei savo tėvais motina Rose (1890–1995) ir tėvu, ambicinguoju klano patriarchu Josephu Patricku Kennedy‘iu Vyresniuoju (1888–1969). Nuo 1938-ųjų kovo iki 1940 m. spalio prezidento tėvas ėjo JAV ambasadoriaus pareigas Jungtinėje Karalystėje bei aktyviai protegavo idėją, kad amerikiečiai turi atsiriboti nuo įvykių Europoje. Scanpix nuotr.

Platus įtariamųjų ratas

Pats L. H. Oswaldas oficialiai prisiimti atsakomybės dėl prezidento nužudymo arba pabandyti apginti savo nekaltumą teismo salėje nespėjo.

1963 m. lapkričio 24 d. pareigūnų vedamą link automobilio, Dalaso policijos būstinės požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje, į jį lemtingus šūvius paleido dar vienas paslaptingas veikėjas.

Pasak oficialios versijos, naktinio klubo savininkas Jacobas Leonas Rubensteinas (1911–1967), popkultūroje labiau žinomas Jacko Ruby vardu, sprendimą šauti į L. H. Oswaldą priėmė vienas, impulsyviai, nes jį įsiutinęs prezidento nužudymas bei pirmosios ponios Jacqueline’os (1929–1994) patirtos (ir dar laukusios) emocinės kančios.

Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad tarp J. F. Kennedy‘io ir jo slaptųjų tarnybų buvo perbėgusi juoda katė.

Nors JAV prezidento nužudyme apstu faktų, verčiančių įtariai žvelgti Liubiankos pastato Maskvoje link, teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad tarp J. F. Kennedy‘io ir jo slaptųjų tarnybų buvo perbėgusi juoda katė.

Naujuose D. J. Trumpo (1946) administracijos išviešintose dokumentuose apstu medžiagos, pasakojančios apie nuožmias XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo pradžioje vykusias CŽV ir kitų JAV tarnybų kovas su SSRS bei jo satelitais, o šalia Jungtinių Valstijų esančiai Kubai buvo skirtas ypatingas dėmesys.

1961 m. balandį Jungtinių Valstijų valdžia, padedama antikomunistiškai nusiteikusių pabėgėlių iš Kubos, bandė įsiveržti į salą ir nuversti komunistinį režimą, tačiau Baltųjų rūmų šeimininkui nesuteikus reikiamos paramos iš oro, JAV slaptųjų tarnybų operacija patyrė žeminantį fiasko.

Nepavykusi invazija į Kubą J. F. Kennedy’io administracijai tapo vienu iš pretekstų, leidusių atsisakyti charizmatiško ir sukto CŽV vadovo Alleno Welsho Dulleso (1893–1969) paslaugų.

Jo vadovavimo laikais JAV valdžios institucijos suvaidino itin svarbų vaidmenį Irano (1953) ir Gvatemalos (1954) perversmuose, tačiau karingai nusiteikę JAV valstybės tarnautojai nebuvo vieninteliai asmenys, širstantys dėl komunistų įsitvirtinimo Kuboje ir nepavykusios 1961 m. pavasario operacijos.

Valdant geram Jungtinių Valstijų bičiuliui, vidutiniškam autoritarui, Rubenui Zaldivarui (1901–1973), dar žinomam Fulgencio Batista y Zaldivaro vardu, Kubos sala buvo tapusi tikru organizuoto JAV nusikalstamumo rojumi.

Iš azartinių lošimų, prostitucijos ir prekybos kvaišalais saloje buvo uždirbami milžiniški pinigai, o šiuolaikinius Las Vegasą ir Tailandą primenanti tuometė Kuba iš esmės buvo tapusi tokia vieta, kurioje pakankamai pinigų turintis žmogus galėjo nusipirkti praktiškai bet ką.

Komunistų atėjimas į valdžią 1959 m. visą tai užbaigė (kaip parodė vėlesni įvykiai sovietams Kuba buvo svarbi dėl galimybių laikyti branduolinius užtaisus galinčių nešti raketų, nukreiptų į JAV), tačiau iš dalies amerikiečiai dėl šio praradimo turėtų kaltinti savo draugą R. Zaldivarą.

Jis buvo toks skystas diktatorius, kad jam net neužteko drąsos nužudyti Fidelio, kai šis buvo įkištas į kalėjimą (tuo metu būsimasis Kubos valdovas jau buvo tapęs šiokia tokia maištinga politikos garsenybe).