GYVENIMAS UKRAINOS PAFRONTĖJE: SEPTYNERI LAIKINUMO METAI

"Ačiū, lietuvi, kad mums padedate. Mes tuoj sustiprėsime ir jums padėsime", – pirmokas ukrainietis rugsėjo 1-ąją sakė Artūrui Žarnovskiui. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Lietuvos ir tarptautinių investicijų departamento direktorius vadovavo Vystomojo bendradarbiavimo su Ukraina projektui, kurio metu buvo renovuota ir moderniai įrengta karo nuniokota mokykla Avdijivkos miestelyje Donecko regione.

"Pirmą kartą į Avdijivką atvykau 2019-ųjų žiemą, o pastarąjį kartą 2021-ųjų rugsėjį, – sako A.Žarnovskis. – Iš pirmo žvilgsnio mieste tarsi niekas nepasikeitė: tie patys išdaužyti langai, kareiviai, griuvėsiai ir tik vienas gražus pastatas atsirado. Bet žinote, visgi ta mokykla įpūtė vilties dėl gerėjančio gyvenimo. Nepaisant karo, po truputį judama į priekį."

Rugsėjo 1-osios šventėje dalyvavo apie 600 vaikų. "Tai labai prasmingai išleisti pinigai, aš labai didžiuojuosi šiuo projektu. Šitos mokyklos funkcija – būti lydere visame Donbaso regione", – sako pašnekovas, interviu papasakojęs apie galimybes padėti karo nuniokotiems Ukrainos regionams ir kliūtis, kurias tenka įveikti įgyvendinant gerus ketinimus.

Jie atsako tą patį: „Prieš septynerius metus pasiėmiau daiktų dviem savaitėms. Atrodė, kad tai laikina, bet jau septynerius metus nebuvau namie.“

– Kiek tokių sugriautų mokyklų yra Ukrainoje ir kokia šio projekto reikšmė?

– Donecko ir Luhansko regionuose karo metu buvo sugriauta šimtai mokyklų. Lietuvos Vyriausybė skyrė lėšų vienai mokyklai atstatyti. Norime, kad šis projektas atkreiptų Vakarų valstybių dėmesį ir paskatintų jas prisidėti prie pagalbos Ukrainai, kuri išgyvena tikrai nemalonų etapą. Mokykla, kurią įrengėme, buvo sugriauta tiesioginių smūgių metu, ji neturėjo viršutinio aukšto, sienų.

– Kaip sekėsi bendradarbiauti su vietine Ukrainos bendruomene ir valdžia?

– Iš pradžių projektas strigo, nes iškilo biurokratinių sunkumų, išryškėjo mentaliteto skirtumai, užtruko susiderinti lūkesčius. Bendruomenė džiaugėsi, kad vaikai turės mokyklą ir kad ES nori padėti, bet žiūrėjo skeptiškai dėl ankstesnių patirčių. Jie tikėjosi korupcijos, galvojo, kad nieko neišeis. Paskui pasikeitė vietinės valdžios atstovai ir atstatyti šią mokyklą tapo garbės reikalu. Net likus mėnesiui iki atidarymo žmonės negalėjo patikėti, kad tai tikrai vyksta. Turbūt bijojo nusivilti. Man labai norėjosi pabaigti projektą. Kylant sunkumų, aš pats visus įkalbinėjau tęsti. Per tą laiką taip įpratau su vietiniais bendrauti, kad kai kuriuos laikau savo draugais. Dabar jau gaila, kad projektas baigėsi, emociškai labai prisirišau.

Ryšiai: anot A.Žarnovskio, net mažamečiai ukrainiečiai jaučia dėkingumą lietuviams, kurių dėka gali bent mokykloje mėgautis nerūpestinga vaikyste. / Organizatorių nuotr.

Lietuva Ukrainoje yra matoma ir labai vertinama. Ten lietuviu būti patogu, nes su tavimi noriai kalba ir bendradarbiauja. Dalyvaudamas mokslo metų pradžios šventėje jaučiau iš ukrainiečių daug dėkingumo. Ambasadorius ten – kaip roko žvaigždė: kur eina, jį apspinta žmonės. Mergaitės į plaukus įsipynusios Lietuvos trispalves. Mokyklos vestibiulyje – Lietuvos vėliava šalia Ukrainos vėliavos. Visa tai jie patys daro, niekieno neprašyti, iš nesuvaidinto draugiškumo ir pagarbos. Vienas pirmokėlis, kai jo paklausiau, ką žino apie Lietuvą, man atsakė: "Žinau, kad mums padeda, ypač su rusais, kurie visai suįžūlėjo."

Man Ukraina primena laiką, kai mes norėjome įstoti į ES ir NATO. Pas juos labai vieninga eurointegracijos kryptis. Jie visi nori atitikti ES reikalavimus, perimti europines taisykles, skaidrumo ir viešumo standartus. Žodis "Europa" linksniuojamas visur ir visų, pradedant nuo mažų vaikų. Tai yra kaip svajonė. Žavu yra jausti vieningą šalies tikslą. Ukrainiečiams reikia visokeriopos paramos einant, kaip jie patys sako, nuo reformų – iki mentaliteto keitimo. Aš anksčiau tikėjau kliše, kad Ukraina yra kaip Lietuva prieš 20 metų. Bet nieko panašaus. Ji labai įvairialypė. Nereikia įsivaizduoti, kad mes galime juos kažko pamokyti, nes jau žinome. Tikrai ne.

Organizatorių nuotr.

– Koks buvo jūsų įspūdis atvykus į karo zonoje esantį Avdijivkos miestelį? Kokiomis sąlygomis ten žmonės gyvena?

– Avdijivka yra 800 km nuo Kijevo. Norint ten papulti, reikia specialių leidimų, nes toje zonoje paskelbta karo padėtis. Aš vykau šešis kartus. Kai nuvažiavau pirmą kartą, mane po miestelį vedžiojo administracijos darbuotojas. Prie mokyklos jis stabtelėjo ir pradėjo verkti. Stojo tokia nejauki tyla, aš sutrikau, o jis sako: "Čia atskrido sviedinys, mano geriausias draugas žuvo." Tada aš pamačiau įspėjamuosius ženklus, kad dėl minų negalima vaikščioti žole, ir supratau, kad girdžiu šaudymus. Mano apyrankė ėmė vibruoti rodydama perspėjimą dėl per aukšto streso lygio. Iki tol nė nežinojau, kad ji turi tokią funkciją. Taigi pirmą dieną buvo šokas. Iš viso ši apyrankė man vibravo šešis kartus gyvenime: penkis kartus Ukrainoje ir vieną kartą, kai gimė sūnus.

Organizatorių nuotr.

Avdijivkos mieste daug kariškių, judėjimas ribotas, rinkimai ten nevyksta, nes miestelio meras yra paskirtas kariškis. Ore visada tvyro nerimas ir kažkokia įtampa. Kartais atskrenda sviedinių, įvyksta incidentų. Kartu į mokyklą eina vaikai ir gyvenimas vyksta toliau. Dabar Avdijivka vis dar atrodo baisiai, visa apšaudyta. Naujas mokyklos pastatas tokiame niūriame miestelyje – kaip antikūnas.

– Kaip jaučiasi karo zonoje augantys vaikai? Ar pastebėjote psichologinių savitumų, o gal jie gyvena savo vaikišką gyvenimą, kuriame nėra vietos karui?

– Žiūrėjau atidžiai į tai, bet nepajutau, kad jie turėtų kolektyvinę traumą. Turbūt jūs teisi: vaikystė yra vaikystė. Šie vaikai šviesūs, gražūs. Jie gimę karo metu ir kitaip nė nematę. Žiaurumų kasdienybėje nematyti, suaugusieji labiau žino, kad bet kada gali atskristi bomba.

– Kodėl žmonės nusprendžia likti gyventi mieste, kuriame žemė užminuota, o virš galvų praskrenda sviedinių?

– Kas galėjo – pabėgo. Kas neturi, kur bėgti, – liko. Prasidėjus karui iš 50 tūkst. gyventojų buvo likę 10 tūkst. Tie, kurie nepriprato svetur, sugrįžta. Dabar Avdijivkos mieste yra 30 tūkst. gyventojų. Vieni nenori niekur važiuoti, nes ten užaugo, kiti neturi pinigų ar išsilavinimo, treti tikisi, kad viskas susitvarkys. Nėra taip, kad kasdien kažkas blogo vyksta, bet grėsmės esama.

Organizatorių nuotr.

Donecko administracija šiuo metu yra persikėlusi į paskutinį didesnį saugų miestą Kramatorską. Aš vis paklausiu, kaip jiems sekasi ten gyventi, ar jau nusipirko būstą. Visiems tai yra skaudus klausimas ir jie atsako tą patį: "Prieš septynerius metus pasiėmiau daiktų dviem savaitėms. Atrodė, kad tai laikina, bet jau septynerius metus nebuvau namie." Žmonės vis dar nuomoja būstą, neprisiverčia nusipirkti, nes tikisi grįžti į savo namus. Ukraina yra kariaujanti šalis, praradusi savo teritorijas. Turbūt ukrainiečiai niekada su tuo nesusitaikys. Jie tikisi, kad visa tai laikina, nors žmonės kasdien miršta iki šiol. Kijeve yra tokia siena, ant kurios pakabinama kiekvieno mirusio kareivio nuotrauka. Ji šokiruojanti, nes be galo ilga, nesibaigianti.

– Kokia yra miesto valdymo specifika karo sąlygomis?

– Avdijivkos meras yra kariškis, pats gynęs miestelį kartu su savo tėvu ir broliu. Jis yra išskirtinių gebėjimų žmogus, sprendžiantis civilinius, buitinius ir karinius reikalus. Sviediniams skrendant per miestelį, jis geba įvertinti, ar jie kabins viršutinius pastatų aukštus, ar ne, kur nusileis. Iš garso ir vaizdo per sekundės dalį padaro išvadas ir žaibiškai priima sprendimus. Jis važiuoja į šunų prieglaudą tvarkyti elektros arba taisyti sugedusio gaisrinės automobilio. Atrodo, kad mieste nenukenčia nė viena sritis. Man tai yra įspūdinga. Ten jaučiamas didžiulis bendruomenės pasitikėjimas vietine miestelio valdžia. Merui nereikia aiškintis kiekviename žingsnyje, jis yra labiau vykdytojas, ūkininkas ir kariškis, o ne politikas.

Organizatorių nuotr.

– Ar gyvendamas Avdijivkoje ir bendraudamas su vietiniais pajutote Rusijos propagandos įtaką jų mąstymui?

– Man miestelio meras pasakojo, kad kai tanko šūviais buvo apšaudytas gyvenamasis namas, jis nuvažiavo į įvykio vietą raminti žmonių. Viena šeima, kurioje buvo netekčių, apkaltino jį, kad tai saviškiai šaudė į savus. Tuomet jis bandė paaiškinti, kad tai geometriškai neįmanoma. Tačiau jiems vis tiek atrodė, kad kalti saviškiai, kad jie bent jau patys išprovokavo. Vykstant karui, atsiranda korupcija, o šalia jos ir sąmokslo teorijų. Man pačiam viešbutyje teko žiūrėti rusų televiziją. Tenka pripažinti, kad propagandiniai naratyvai meistriškai transliuojami. Pavyzdžiui, teigiama, kad patys ukrainiečiai pelnosi iš karo, kad jie persekioja rusakalbius ir bando pakenkti Rusijai ukrainiečių krauju arba kad Ukraina tapo Amerikos ir NATO marionete ir vykdo svetimų valstybių užsakymus. Esu susidūręs su žmonėmis, kurie tiki tuo, kad dėl Ukrainos problemų kalti Vakarai, bet tai tik dalis žmonių.

"Nepatogaus kino" festivalyje kviečiame žiūrėti dokumentinį Alinos Gorlovos filmą "Ši liūtis niekada nesiliaus" apie karinio konflikto paliestus ukrainiečių ir sirų gyvenimus.