– Daug žmonių sendami tarsi užgęsta. Jie pasiduoda stinguliui, nieko nebenori, nejaučia gyvybingumo. Su jumis taip neatsitiko. Kaip jums atrodo, kur, metams bėgant, dingsta žmonių energija?

– Dažnai koją pakiša nemokėjimas savęs išreikšti. Kai žmogus savo hobį, savo prigimtį pamina, pavyzdžiui, mėgsta piešti, bet, kad galėtų pragyventi, namus įsigyti, vaikus į mokslus išleisti, eina dirbti inžinerinio darbo. Daugelis taip save sužlugdo. Reikia mokėti susitvarkyti galvą. Viskas prasideda nuo minčių: „Aš senas“, „Aš negražus“. Netinkamos mintys yra dideli teršalai. Žmonės gali susidėlioti galvoje daug dalykų ir tada jie taip greitai nepasens.

– Kadaise LRT nominacijoje „Už gyvenimo geismą“ gavote Šviesuolės vardą. Kas jums padeda šį gyvenimo geismą išlaikyti?

– Gamta yra didžiausia pagalba – ir gydykla, ir mokykla. Vaikščioti joje, kvėpuoti ją, čia mintis paleisti. Kai pareini nuo jūros – toks jaunas, kad negali pasenti. Prikvėpavusi vandens iš lauko grįžtu ir matau, kaip oda atsigauna, net mano hidrolatai tiek nesudrėkina. Gyvastis yra ten, kur vanduo. Su metais vandens mažėja kūne. Reikia vis lūpas padrėkinti, nors po gurkšnelį atsigerti. Svarbiausia – šypsotis. Jei ne lūpomis, tai širdimi. Tokių vidumi besišypsančių tarp jaunų žmonių matau. Manau, kai ši karta sulauks mano amžiaus, tarp jų bus labai daug gražiai subrendusių.

Mano močiutė gražiai seno. Mūsų kaime senutės buvo baigusios tik po dvi ar tris klases, bet kokie buvo jų veidai! Veiduose švyti išmintis, ramybė. Dabar kelis aukštuosius baigę žmonės neturi to. Tos močiutės  nebuvo lepintos gyvenimo, išgyvenusios karus, nepriteklių, badą, bet džiaugėsi tuo, ką turi, nepavydėjo, nenorėjo iš kaimyno atimti. Gaudavau iš močiutės tokias pamokas: „Tu nežiūrėk, kas ten pas kaimynus, žiūrėk, kaip gražiai mes nusibaltinome akmenukus, kiek mes turime riešutų – dar ir kaimynams duosime!“ Kiek savame darže turėjo – tiek užteko. Šventame Rašte irgi parašyta – negeisk svetimo, žiūrėk savo nuodėmės. Visa tai ateina iš didelės meilės. Iš jos gimsta ir nuolankumas, ir dėkingumas, ir nuoširdumas. Pas mus kaime žmonės nevartojo žodžio „senėja“. Sakydavo, saulelė žemyn, – man labai gražu. O „senėti“ ir „stenėti“ tik viena raide skiriasi.

Pas mus kaime žmonės nevartojo žodžio „senėja“. Sakydavo, saulelė žemyn – man labai gražu. O „senėti“ ir „stenėti“ tik viena raide skiriasi.

– Ar buvo laikotarpis jūsų gyvenime, kada nepriėmėte savo amžiaus ir su juo ateinančių pokyčių?

– Kai suėjo 40 metų, buvo nerimo. Nuo 50-ies atsiskleidžiau, pražydau kaip asmenybė. Daug kūriau, visur važinėjau, penkias knygutes išleidau, įvairių nominacijų gavau, daug pasiekiau. Viskas juk čia laikina. Ta saulelė nusileis ir išeisime. Svarbiausia nebijoti. Man dabar graži kiekviena atsiradusi raukšlelė. Išminties, gerumo, bendrystės raukšlelės negadina veido.

Būdama 33-ejų išgyvenau klinikinę mirtį. Supratau, koks yra kvapas gyvenimo ir koks kvapas mirties. Dėl to ir duoda Dievas tokių išbandymų, kad galėtum pasverti, kas – gerai ir kas – nelabai. Kai pasižiūriu į to meto savo nuotraukas, matau senutę. Veide – ligos, bėdos, nežinojimas, ką daryti. Nebuvo tada informacijos, nebuvo Sveikuolių sąjungos, pažengusių lektorių. Tačiau spyrė negandos į užpakalį – reikėjo pradėti sveikiau gyventi. Docentė Ksavera Vaištarienė mane už rankos paėmė ir pamokė gyvenimo. Dabar sakau ačiū už kiekvieną dieną.

– Baltijos šalių senjorai pagal statistiką yra vieni pesimistiškiausių ir vienišiausių Europoje. Kaip jūs sutariate su savo vidiniu vienišiumi ir kaip patartumėte žadinti savyje džiaugsmą, smalsumą gyvenimui?

– Turiu daug draugių, kurios yra našlės, kaip ir aš. Tačiau visos jos susiėmė: imasi įvairių veiklų, skaito knygas, eina šokti ar dainuoti, draugauja su gamta. Užeina, aišku, kartais liūdnos mintys. Tačiau ir praeina – čia nereikia įstrigti. Man labai padeda smalsumas. Aš nepasiduodu tam vidaus vienišiui, neįsileidžiu jo į galvą. Tie vyresni žmonės, kurie turi humoro jausmą, juokauja, yra daug sveikesni. Tačiau kitam tai neduota iš prigimties. Kai dirbau medike, mačiau daug vaikų, kurie jau gimsta liūdni, tarsi pasenę, atrodo, kad nieko nenori. Manau, kad ir šeimoje gyvendamas gali jaustis vienišas, jei nėra susišnekėjimo, nėra vienio, jei kiekvienas – savo trobos gale. Nėra susikalbėjimo. Visada sakau, kad pirmiausia reikia kalbėtis širdimi.

Aš labai rekomenduočiau tarnystes. Jos geriausiai išsklaido ir vienišumą, ir bejėgystę. Kuo silpnesnis ligonis, su negalia ar sunkiai judantis, tuo labiau reikia jam priskirti dar sunkesnės sveikatos kaimyną, kuriuo galėtų rūpintis: valgyti nunešti, pašnekinti kokią valandą, pavaikščioti su juo. Tai puiki emocinė savigyda. Kaip gera, kai gali padėti, duoti.

Kai dar Kaune gyvenau, mačiau, kad kaimynystėje gyvenančios močiutės niekur neina. Tai vienai sakau: „Tu eik pas Anelę į svečius, ką nors nunešk jai, o paskui prašyk palydėti pusę kelio iki namų, ištempk ją į lauką.“ Ir planas pavyko – Anelė užsišnekėjo ir beveik visą kelią palydėjo. Reikia susigalvoti pramogų. Be jų bus labai liūdnas gyvenimas – kaip sriuba be prieskonių.

– Esate žaliojo sveikatos klubo „Žolinčių akademija“ prezidentė. Daug metų skaitote paskaitas, organizuojate sveikatingumo stovyklas. Kokie sutiktų žmonių įsitikinimai jums atrodo ydingiausi ir labiausiai trukdantys lengvai senatvei?

– Kai vaikštau po 15 km prie jūros, stebiu žmones. Retas kuris nežiūri į mėlyną ekraną, retai žmonių akys nukreiptos į jūrą. Vakare saulė leidžiasi, o visi fiksuoja telefonais. Visą laiką esame tarp elektros įkrovos – tarp prietaisų, kištukinių lizdų. Tai labai veikia. Mes tokie žaibuojantys, įsikrovę. Nepabūname ant žemės.

Žmogų reikia sustabdyti. Stovyklose pabuvę gamtoje, basi, žmonės pradeda kitaip jaustis. Kartą viena į stovyklą atvykusi moteris sakė, kad nežinojo, jog galima su kitomis moterimis taip seseriškai bendrauti, ir dėl to jautėsi praradusi 20 savo gyvenimo metų. Ji sakė neprisimenanti, ar ją kas gyvenime buvo apkabinęs. Matau užsidariusius žmones, kurie sau kartoja: „Čia – ne man.“ Taip norisi tada kažką padaryti, kad  atvertum jų širdį. Reikia mokėti prie tokių žmonių prieiti – tada jie atsiskleidžia. Aš mėgstu paklausti, ar galiu pamasažuoti pėdas. Žmogus pamato, kad tu jam nusilenkei, ir tave kitaip priima – išgirsta, atsiveria. Žmonių širdyse yra sukietėjimų, kurie po tokių patirčių paminkštėja.

Kai įveiki save, prasideda smagiausi dalykai

LSS prezidentas Simonas Dailidė laukines stovyklas jaunimui veda jau aštuonerius metus. Jo teigimu, miesto žmogui užtenka savaitės miške, kad atitrūktų nuo civilizacijos: „Aš gamtoje patiriu ramybę ir malonumą. Kiekvieną kartą džiaugiuosi, kai atsiplėšiu nuo milijono reikalų ir leidžiu sau išvykti į mišką. Tokie paprasti dalykai kaip laužo kūrimas ar hamako kabinimas leidžia pajusti būtent tą čia ir dabar momentą ir labai gerai pailsėti.“

– Kodėl verta sušlapti ir susipurvinti miške? Kokias patirtis gamtoje paaugliai patys išskiria kaip vertingas? Kokių transformacijų ar pamokų  patiria?

– Pirmiausia, pagyvenę gamtoje jie pradeda labiau vertinti tai, ką turi: maistą, komfortą. Tai patiria dauguma. Dalyviai džiaugiasi įveikę savo baimes, perlipę per save, išbandę naujų dalykų, atradę, kad galima smagiai leisti laiką ir be telefono.

Pavyzdys: Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidento S. Dailidės gyvenimo būdas įkvepia daugelį jaunų žmonių. / S. Dailidės asmeninio archyvo nuotr.

Būna, kad tėvai vaikus atveža iš Anglijos, Vokietijos ar JAV, norėdami, kad jie pažintų Lietuvą. Tokios natūralios gamtos, kokia mūsų nacionaliniuose parkuose, daug kur jau nėra – pasaulyje dominuoja nučiustyti parkai. Mes, vadovai, stengiamės jaunimui duoti daug laisvės, kad jie patys patirtų, pažintų. Gamtoje daug erdvės kūrybai. Pavyzdžiui, duodame priemonių nakvynės vietai statyti, bet kaip tai daryti – sprendžia jie. Kiekvieną naktį nakvynei pastato vis kitokį pastatą, nes mokosi iš savo klaidų, kitą dieną kažką tobulina. Taip ir išmoksta, kad reikia kankorėžius po palapine išsirinkti, galvą naktį dėti aukščiau, uodus išsivaikyti.

Pastebiu, kad jaunuoliai dabar nemoka elementarių dalykų – kad ir katilą lauke išplauti. Tada eini, parodai, kad reikia įdėti žvyro, išrauti žolės kupstą su šaknimis ir gerai viską ištrinti. Mokomės kartu pažinti grybus, užsikurti laužą ryte po lietingos nakties, pasigaminti maisto. Visai paprastų dalykų. Po šešių naktų jie jau daug ką žino apie išgyvenimą gamtoje. Sunkumai užgrūdina. Kai įveiki save, prasideda smagiausi dalykai.

– Ar, jūsų nuomone, šiandien žmogaus santykis su gamta pasikeitęs?

– Dabar dažnas vaikas apie gamtą sužino tik iš vadovėlių ar vaizdo įrašų. Anksčiau būdavo įprasčiau važiuoti stovyklauti, tačiau stovyklavimo papročiai nyksta, tėvai tam net reikalingo inventoriaus namie neturi. Matau, kad įprastoje savo aplinkoje jaunimas turi vis mažiau galimybių atrasti gamtą, ją pamilti. Todėl man labai norisi juos su tuo supažindinti. Momentai, kai matai laisvą gamtos didybę – kaip leidžiasi saulė, čiulba paukščiai, čiulba, pučia vėjas, tikrai labai užpildo kiekvieną žmogų.

Mes pažįstame save per išbandymus

24-erių Laurynas Melieška jau dvylika metų nevalgo mėsos. Paauglystėje ne vieną vasarą praleidęs sveikuolių stovyklose, šiandien jis sako, kad būtent gamtoje išmoko ramiai priimti gyvenimo iššūkius: „Kasdien sureikšminame daug nereikšmingų dalykų. Kai lyja ant galvos ir negali to sustabdyti, tenka situaciją priimti tokią, kokia ji yra. Tai labai svarbus įgūdis, nes gyvenimas paprastai nevyksta pagal tavo planą.“

Žinovas: ne vieną vasarą sveikuolių stovykloje praleidęs L. Melieška gerai išmano gyvenimo gamtoje subtilybes. / L. Melieškos asmeninio archyvo nuotr.

– Su kokiais šiuolaikinio žmogaus iššūkiais padeda susitvarkyti miškas?

– Miškas gali išmokyti tylos, o ramybė žmogui duoda daug. Didelis pasiekimas vien jau ją surasti, nes visur kažkas ūžia, vyksta. Esame nuolat įsitraukę į veiklas ir ekranus. Turime būti prisijungę prie tinklo, žinoti, kas vyksta pasaulyje ar kas dabar juokinga, nes kitaip būsime atsilikę. Tai ypač svarbu paaugliams. Kartais užsižaidžiame su tais dalykais. Įsivaizduokime, kiek laiko atsirastų, jei neturėtume kompiuterio ir telefono. Žmonės patys neprisiverčia jų išjungti, bet tai padaryti labai svarbu. Per pastaruosius 20 metų technologijų srityje įvyko tiek pokyčių, kad žmogaus organizmui neįmanoma per vieną ar dvi kartas prie jų prisitaikyti ir visa tai suvaldyti.

Dabar žmonės nebežino, ką daryti apėmus nuoboduliui. Stovyklose jaunimo didžiausios transformacijos vyksta vien dėl to, kad šalia nelieka telefono. Iš pradžių tai baisu žmogui, kuris niekada nebuvo sustojęs ir pamąstęs, kas vyksta aplinkui. Mieste paprastai gyvename tokiu ritmu, kokį diktuoja kiti. Jei prisijungiame prie gamtos ritmo, imame kitaip mąstyti, kitaip elgtis, nes gamta atskleidžia ryšį su pačiu savimi. Kai kažkas blogai, aš važiuoju į gamtą, ji – mano gyvenimo dalis.

– Į sveikuolių stovyklas pradėjote važiuoti dar paauglystėje. Kodėl vis norėjosi ten grįžti?

– Į pirmą sveikuolių stovyklą nuvažiavome su draugu, kai man buvo šešiolika metų. Tokio amžiaus žmonės dar nelabai mąsto, kodėl jiems kažkas patinka, kodėl jie renkasi būti tam tikroje vietoje. Galvodamas apie tai dabar, suprantu, kad ten atradau, kokie žmonės gali būti skirtingi. Pamačiau, kad ne visi buriasi tam, jog išgertų, pamačiau sveikesnį požiūrį į pasaulį. Man tai patiko. Meditacijos, kvėpavimo praktikos ar vegetariškas maistas nebuvo nauja patirtis – pats esu iš alternatyvų gyvenimo būdą pasirinkusios šeimos. Tačiau laikas su geranoriškais, pozityviais žmonėmis buvo labai svarbus. Tai veikė kaip patvirtinimas, kad tai, kaip mano šeima gyvena, yra teisinga.

Kitas dalykas – jaunam žmogui labai svarbu suprasti, ką geriausio jis gali duoti pasauliui. Viena priežasčių, kodėl aktyviai dalyvaudavau stovyklos veiklose, savanoriaudavau, buvo ta, kad man rūpėjo, kaip iš vidaus veikia organizacija: kaip vyksta planavimas, idėjų įgyvendinimas. Tuo metu daug apie tai negalvojau, bet pasąmonėje ši patirtis kaupėsi. Mokiausi vadovauti, lyderiauti – man tai vėliau pravertė darbe.

– Paauglius vedate į laukinius žygius. Kokiomis žiniomis jums norisi pasidalyti su jaunąja karta?

– Manau, kad geriausia nesakyti nieko – užtenka būti tokiam, koks esi. Jei tu patiksi, tada jie patys paklaus. Mano manymu, požiūris yra perduodamas be žodžių. Paaugliams tiesiog reikia pamatyti alternatyvą, parodyti, kad galima ir kitaip gyventi. Ir man tai savo laiku buvo svarbu pamatyti. Nors suaugusiesiems gali atrodyti, kad paaugliai nesiklauso, bet jie viską girdi, viską supranta.

Jaunuoliai pradžioje į stovyklą atvažiuoja susiraukę. Čia viskas jiems blogai: neduoda mėsos valgyti, ryte reikia keltis. Tai klasikinė pradžios nuotaika. Tačiau paskui jie labai pasikeičia, atsisuka į savo vidų, į savo problemas, kurių nenorėjo matyti. Vienas tokiam dalykui neprisiruoši, ypač kai tau šešiolika metų ir dar nežinai, kas esi. Mes pažįstame save per išbandymus – tik taip suprantame, kad galime savimi pasitikėti. Todėl verta per lietų sušlapti, susipurvinti. Tos transformacijos būna labai stiprios.

„Prie planetos išsaugojimo galime prisidėti kiekvienas. Kaip? Geriausi tvaraus gyvenimo mokytojai galėtų būti mūsų seneliai. Jiems buvo įprasta tausoti daiktus, sugedus ir sulūžus – taisyti ar pritaikyti antriniam panaudojimui. Šiandien, kai esame apsupti daiktų gausos, itin svarbu teisingai elgtis su atliekomis. Ir suprasti, kad viskas, ką patingime išrūšiuoti, keliauja į bendrąjį sąvartyną, kuriame atgula šimtmečiams. Tuo tarpu išrūšiuotos atliekos taupo planetos išteklius ir atgimsta naujais gaminiais“, – teigia Simona Rasalė, „Žaliojo taško“ komunikacijos ir marketingo vadovė.

Šių metų dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“ galima išvysti Steffeno Kroneso atliekų judėjimo tyrimą „Šiaurinė Srovė“. Norėdamas išsiaiškinti, ar Dresdene išmesta alaus skardinė pasiekia negyvenamų Arkties vandenyno salų krantus, režisierius sukonstruoja plūdurus su GPS siųstuvais ir paleidžia juos plaukti upe. Filmą pristato didžiausia licencijuota pakuočių atliekų tvarkymo organizacija „Žaliasis taškas“.

Paskaitykite pokalbį su filmo „Šiaurinė srovė“ režisieriumi Steffenu Kronesu.

– Kodėl jums pasirodė svarbu sukurti filmą apie atliekų keliones planetos vandenimis?

– Kuo daugiau domėjausi ekosistemos problemomis, tuo darėsi aiškiau, kad gamta – rimtame pavojuje. Norėjosi kažko imtis. Arkties saloje atrasta vokiško alaus skardinė buvo tas taškas, nuo kurio galiausiai atsispyriau. Supratau, kad tai gera istorija filmui, todėl nusprendžiau išsiaiškinti, ar tikrai šiukšlė, išmesta į Vokietijos upę, gali nuplaukti iki Arkties.

Dauguma dokumentinių filmų apie planetos problemas skirti tuo besidominčiai auditorijai. O man buvo svarbu pasiekti žmones, kurie tokio filmo žiūrėti nesirinktų. Dabar reikia kalbėtis su tais, kurie nėra Žemės saugojimo entuziastų burbule. Jei tik žmonės žinotų, kokia rimta yra situacija, jie taip lengvai nepasiduotų politikų įtakai. Labai svarbu šviesti, ruošti visuomenę. Gerai papasakota istorija turi didelę galią. Pažiūrėję filmą skeptiškesnių pažiūrų žmonės man sakė nežinoję, jog situacija tokia bloga. Vadinasi, man pavyko.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Koks tai jausmas – negyvenamame planetos kampelyje atrasti šiukšlių iš savo šalies?

– Iš pradžių buvo labai juokinga. Įsivaizduokite, pirmas daiktas, kurį vokietis randa nuvykęs į tolimą salą, kurioje nėra žmonių, – vokiško alaus skardinė. Vokietis ir alus yra tokia klišė. Šis vaizdas įstrigo mano sąmonėje. Grįžęs namo pradėjau matyti šiukšles visur, nors iki tol nepastebėdavau. Žmonės – tokios būtybės, kurios aplinką mato selektyviai. Jei sąmoningai nekoncentruoji savo dėmesio – gali daug ko nepastebėti.

– Norėdamas išsiaiškinti, ar į upę Dresdene įmesta prekės pakuotė gali pasiekti Arkties vandenyną, sukonstravote plūdurus su GPS siųstuvais. Jų kelionė tapo filmo pagrindine siužetine linija. Ar kada buvo apnikusios abejonės dėl šio eksperimento sėkmės? Ar turėjote atsarginį planą savo filmui?

Šiemet pirmą kartą miškų gaisrai pasiekė miestus – dėl dūmų kelias dienas turėjome likti namuose uždarais langais.

– Visi mūsų projekto finansiniai rėmėjai sakė tą patį: filmo idėja tikrai puiki, bet kas bus, jei plūdurai Arkties nepasieks? Aš turėjau alternatyvų planą. Rinkau informaciją, domėjausi tyrimais, todėl nepavykus eksperimentui galėjau vizualiai parodyti mokslininkų kurtus šiukšlių judėjimo vandenyne modelius. Beje, mokslininkai GPS siųstuvus paprastai talpina į plastiką, nes tai – patvariausia medžiaga. Mes filme negalėjome to daryti, nes žiūrovams natūraliai kiltų klausimas, kodėl dar labiau teršiame upes. Reikėjo ieškoti draugiškų gamtai sprendimų, o to kaina – mažesnis siųstuvų atsparumas. Plūdurai dažnai skendo, upėje darėme daugybę bandymų. Neįtikėtina, kiek kartų mes susimovėme! Vėliau prasidėjo pandemija – tai buvo labai keistas laikas.

– Filmuodamas dokumentinę juostą „Šiaurinė srovė“ aplankėte įvairius mokslininkus, jūrų biologus. Koks svarbus faktas apie planetos taršą jums atrodo visuomenėje dar mažai žinomas?

– Mokslininkų tyrimai rodo, kad pagrindinis mikroplastiko vandenynuose šaltinis yra automobilių padangos. Besitrinančių į asfaltą padangų dalelės nugula gatvėse, patenka į orą ir vėjas jas neša į vandenyną. Padangas vairuotojams reikia keisti kas penkerius metus, automobiliai gaminami vis didesni, todėl didėja ir tarša. Visa tai lieka su mumis. Šios dalelės gali sukelti plaučių vėžį, širdies smūgį, demenciją.

– Kaip manote, ar mūsų organizmas gali prisitaikyti gyventi su plastiku?

– Plastiko taršos esame veikiami kiekvieną dieną, ypač jei gyvename miestuose. Negalime nuo to pabėgti: mikroplastiko yra vandenyje, ore. Jo tiek daug, kad jis veikia visas mitybos grandinės dalis, gyviems organizmams sukelia uždegimus. Nemanau, kad bus įmanoma surinkti visą mikroplastiką. Plastiko dalelės su laiku taps vis mažesnės ir mažesnės – greičiausiai taps dirvožemio dalimi. Manau, nerastume mokslininko, kuris kalbėtų apie žmogaus prisitaikymą prie plastiko. Geriausia, ko mes galime tikėtis, tai, kad jis nepaveiktų mūsų genų ar kūno. Bet daugiau žinių apie tai turėsime atlikę ilgalaikius tyrimus, po kokių dvidešimties metų. Nanoplastiko poveikį mokslas dar tik pradeda tirti. Aš asmeniškai nemanau, jog mes prisitaikysime, nes viskas vyksta labai greitai, o evoliucija – itin lėtas procesas.

– Ar gausėjant žinių bagažui apie ekosistemos būklę, keitėsi jūsų paties vartojimo įpročiai?

– Taip, iš pradžių įpročiai keitėsi gana radikaliai – nepirkau plastiko visai. Vėliau nusprendžiau, kad mažinsiu suvartojimą tiek, kiek man pavyksta, o jei nesigaus – nekaltinsiu savęs. Yra buvę atvejų, kada iki vėlyvo vakaro dirbęs namuose staiga suprantu, jog dar nieko nevalgiau. Pasižiūriu į šaldytuvą – tuščia, didžiosios parduotuvės uždarytos. Ir man reikia daryti sprendimą: nevalgyti visai ar eiti į šalia namų esančią parduotuvę, kurioje visos prekės plastiko pakuotėse. Vartotojui labai sunku nuo plastiko pabėgti. Kad pavyktų – tai turi tapti gyvenimo tikslu. Bet ne visi turi galimybę tam skirti tiek laiko, kiek aš. Žmonės turi darbus. Viskas, ko jie nori dienos gale, tai grįžti namo pas tris savo vaikus ir pailsėti. Negali dėl to jų kaltinti. Pagrindinė problema yra sistema, kurios žmonės negali išvengti. Keisti sistemą yra industrijos ir politikų atsakomybė.

– 2017-aisiais metais JAV psichologų asociacija pirmą kartą apibrėžė terminą „ekologinis nerimas“. Ar jums teko patirti ekologinio nerimo simptomus?

– Taip, žinoma. Karts nuo karto mane toks nerimas apima. Nuo 2017-ųjų Vokietijoje, čia, kur gyvenu, įvyko jau keturios didžiulės sausros. Buvo be galo karšta, sausa, medžiai mirė tiesiog kieme. Šiemet pirmą kartą miškų gaisrai pasiekė miestus – dėl dūmų kelias dienas turėjome likti namuose uždarais langais. Dabar visur pastebiu plastiką, cigarečių nuorūkas. Tai varo iš proto, nes žinau, jog veikia ne tik mus, bet ir kitą pasaulio pusę – visą ekosistemą.

"Pirmą kartą į Avdijivką atvykau 2019-ųjų žiemą, o pastarąjį kartą 2021-ųjų rugsėjį, – sako A.Žarnovskis. – Iš pirmo žvilgsnio mieste tarsi niekas nepasikeitė: tie patys išdaužyti langai, kareiviai, griuvėsiai ir tik vienas gražus pastatas atsirado. Bet žinote, visgi ta mokykla įpūtė vilties dėl gerėjančio gyvenimo. Nepaisant karo, po truputį judama į priekį."

Rugsėjo 1-osios šventėje dalyvavo apie 600 vaikų. "Tai labai prasmingai išleisti pinigai, aš labai didžiuojuosi šiuo projektu. Šitos mokyklos funkcija – būti lydere visame Donbaso regione", – sako pašnekovas, interviu papasakojęs apie galimybes padėti karo nuniokotiems Ukrainos regionams ir kliūtis, kurias tenka įveikti įgyvendinant gerus ketinimus.

Jie atsako tą patį: „Prieš septynerius metus pasiėmiau daiktų dviem savaitėms. Atrodė, kad tai laikina, bet jau septynerius metus nebuvau namie.“

– Kiek tokių sugriautų mokyklų yra Ukrainoje ir kokia šio projekto reikšmė?

– Donecko ir Luhansko regionuose karo metu buvo sugriauta šimtai mokyklų. Lietuvos Vyriausybė skyrė lėšų vienai mokyklai atstatyti. Norime, kad šis projektas atkreiptų Vakarų valstybių dėmesį ir paskatintų jas prisidėti prie pagalbos Ukrainai, kuri išgyvena tikrai nemalonų etapą. Mokykla, kurią įrengėme, buvo sugriauta tiesioginių smūgių metu, ji neturėjo viršutinio aukšto, sienų.

– Kaip sekėsi bendradarbiauti su vietine Ukrainos bendruomene ir valdžia?

– Iš pradžių projektas strigo, nes iškilo biurokratinių sunkumų, išryškėjo mentaliteto skirtumai, užtruko susiderinti lūkesčius. Bendruomenė džiaugėsi, kad vaikai turės mokyklą ir kad ES nori padėti, bet žiūrėjo skeptiškai dėl ankstesnių patirčių. Jie tikėjosi korupcijos, galvojo, kad nieko neišeis. Paskui pasikeitė vietinės valdžios atstovai ir atstatyti šią mokyklą tapo garbės reikalu. Net likus mėnesiui iki atidarymo žmonės negalėjo patikėti, kad tai tikrai vyksta. Turbūt bijojo nusivilti. Man labai norėjosi pabaigti projektą. Kylant sunkumų, aš pats visus įkalbinėjau tęsti. Per tą laiką taip įpratau su vietiniais bendrauti, kad kai kuriuos laikau savo draugais. Dabar jau gaila, kad projektas baigėsi, emociškai labai prisirišau.

Ryšiai: anot A.Žarnovskio, net mažamečiai ukrainiečiai jaučia dėkingumą lietuviams, kurių dėka gali bent mokykloje mėgautis nerūpestinga vaikyste. / Organizatorių nuotr.

Lietuva Ukrainoje yra matoma ir labai vertinama. Ten lietuviu būti patogu, nes su tavimi noriai kalba ir bendradarbiauja. Dalyvaudamas mokslo metų pradžios šventėje jaučiau iš ukrainiečių daug dėkingumo. Ambasadorius ten – kaip roko žvaigždė: kur eina, jį apspinta žmonės. Mergaitės į plaukus įsipynusios Lietuvos trispalves. Mokyklos vestibiulyje – Lietuvos vėliava šalia Ukrainos vėliavos. Visa tai jie patys daro, niekieno neprašyti, iš nesuvaidinto draugiškumo ir pagarbos. Vienas pirmokėlis, kai jo paklausiau, ką žino apie Lietuvą, man atsakė: "Žinau, kad mums padeda, ypač su rusais, kurie visai suįžūlėjo."

Man Ukraina primena laiką, kai mes norėjome įstoti į ES ir NATO. Pas juos labai vieninga eurointegracijos kryptis. Jie visi nori atitikti ES reikalavimus, perimti europines taisykles, skaidrumo ir viešumo standartus. Žodis "Europa" linksniuojamas visur ir visų, pradedant nuo mažų vaikų. Tai yra kaip svajonė. Žavu yra jausti vieningą šalies tikslą. Ukrainiečiams reikia visokeriopos paramos einant, kaip jie patys sako, nuo reformų – iki mentaliteto keitimo. Aš anksčiau tikėjau kliše, kad Ukraina yra kaip Lietuva prieš 20 metų. Bet nieko panašaus. Ji labai įvairialypė. Nereikia įsivaizduoti, kad mes galime juos kažko pamokyti, nes jau žinome. Tikrai ne.

Organizatorių nuotr.

– Koks buvo jūsų įspūdis atvykus į karo zonoje esantį Avdijivkos miestelį? Kokiomis sąlygomis ten žmonės gyvena?

– Avdijivka yra 800 km nuo Kijevo. Norint ten papulti, reikia specialių leidimų, nes toje zonoje paskelbta karo padėtis. Aš vykau šešis kartus. Kai nuvažiavau pirmą kartą, mane po miestelį vedžiojo administracijos darbuotojas. Prie mokyklos jis stabtelėjo ir pradėjo verkti. Stojo tokia nejauki tyla, aš sutrikau, o jis sako: "Čia atskrido sviedinys, mano geriausias draugas žuvo." Tada aš pamačiau įspėjamuosius ženklus, kad dėl minų negalima vaikščioti žole, ir supratau, kad girdžiu šaudymus. Mano apyrankė ėmė vibruoti rodydama perspėjimą dėl per aukšto streso lygio. Iki tol nė nežinojau, kad ji turi tokią funkciją. Taigi pirmą dieną buvo šokas. Iš viso ši apyrankė man vibravo šešis kartus gyvenime: penkis kartus Ukrainoje ir vieną kartą, kai gimė sūnus.

Organizatorių nuotr.

Avdijivkos mieste daug kariškių, judėjimas ribotas, rinkimai ten nevyksta, nes miestelio meras yra paskirtas kariškis. Ore visada tvyro nerimas ir kažkokia įtampa. Kartais atskrenda sviedinių, įvyksta incidentų. Kartu į mokyklą eina vaikai ir gyvenimas vyksta toliau. Dabar Avdijivka vis dar atrodo baisiai, visa apšaudyta. Naujas mokyklos pastatas tokiame niūriame miestelyje – kaip antikūnas.

– Kaip jaučiasi karo zonoje augantys vaikai? Ar pastebėjote psichologinių savitumų, o gal jie gyvena savo vaikišką gyvenimą, kuriame nėra vietos karui?

– Žiūrėjau atidžiai į tai, bet nepajutau, kad jie turėtų kolektyvinę traumą. Turbūt jūs teisi: vaikystė yra vaikystė. Šie vaikai šviesūs, gražūs. Jie gimę karo metu ir kitaip nė nematę. Žiaurumų kasdienybėje nematyti, suaugusieji labiau žino, kad bet kada gali atskristi bomba.

– Kodėl žmonės nusprendžia likti gyventi mieste, kuriame žemė užminuota, o virš galvų praskrenda sviedinių?

– Kas galėjo – pabėgo. Kas neturi, kur bėgti, – liko. Prasidėjus karui iš 50 tūkst. gyventojų buvo likę 10 tūkst. Tie, kurie nepriprato svetur, sugrįžta. Dabar Avdijivkos mieste yra 30 tūkst. gyventojų. Vieni nenori niekur važiuoti, nes ten užaugo, kiti neturi pinigų ar išsilavinimo, treti tikisi, kad viskas susitvarkys. Nėra taip, kad kasdien kažkas blogo vyksta, bet grėsmės esama.

Organizatorių nuotr.

Donecko administracija šiuo metu yra persikėlusi į paskutinį didesnį saugų miestą Kramatorską. Aš vis paklausiu, kaip jiems sekasi ten gyventi, ar jau nusipirko būstą. Visiems tai yra skaudus klausimas ir jie atsako tą patį: "Prieš septynerius metus pasiėmiau daiktų dviem savaitėms. Atrodė, kad tai laikina, bet jau septynerius metus nebuvau namie." Žmonės vis dar nuomoja būstą, neprisiverčia nusipirkti, nes tikisi grįžti į savo namus. Ukraina yra kariaujanti šalis, praradusi savo teritorijas. Turbūt ukrainiečiai niekada su tuo nesusitaikys. Jie tikisi, kad visa tai laikina, nors žmonės kasdien miršta iki šiol. Kijeve yra tokia siena, ant kurios pakabinama kiekvieno mirusio kareivio nuotrauka. Ji šokiruojanti, nes be galo ilga, nesibaigianti.

– Kokia yra miesto valdymo specifika karo sąlygomis?

– Avdijivkos meras yra kariškis, pats gynęs miestelį kartu su savo tėvu ir broliu. Jis yra išskirtinių gebėjimų žmogus, sprendžiantis civilinius, buitinius ir karinius reikalus. Sviediniams skrendant per miestelį, jis geba įvertinti, ar jie kabins viršutinius pastatų aukštus, ar ne, kur nusileis. Iš garso ir vaizdo per sekundės dalį padaro išvadas ir žaibiškai priima sprendimus. Jis važiuoja į šunų prieglaudą tvarkyti elektros arba taisyti sugedusio gaisrinės automobilio. Atrodo, kad mieste nenukenčia nė viena sritis. Man tai yra įspūdinga. Ten jaučiamas didžiulis bendruomenės pasitikėjimas vietine miestelio valdžia. Merui nereikia aiškintis kiekviename žingsnyje, jis yra labiau vykdytojas, ūkininkas ir kariškis, o ne politikas.

Organizatorių nuotr.

– Ar gyvendamas Avdijivkoje ir bendraudamas su vietiniais pajutote Rusijos propagandos įtaką jų mąstymui?

– Man miestelio meras pasakojo, kad kai tanko šūviais buvo apšaudytas gyvenamasis namas, jis nuvažiavo į įvykio vietą raminti žmonių. Viena šeima, kurioje buvo netekčių, apkaltino jį, kad tai saviškiai šaudė į savus. Tuomet jis bandė paaiškinti, kad tai geometriškai neįmanoma. Tačiau jiems vis tiek atrodė, kad kalti saviškiai, kad jie bent jau patys išprovokavo. Vykstant karui, atsiranda korupcija, o šalia jos ir sąmokslo teorijų. Man pačiam viešbutyje teko žiūrėti rusų televiziją. Tenka pripažinti, kad propagandiniai naratyvai meistriškai transliuojami. Pavyzdžiui, teigiama, kad patys ukrainiečiai pelnosi iš karo, kad jie persekioja rusakalbius ir bando pakenkti Rusijai ukrainiečių krauju arba kad Ukraina tapo Amerikos ir NATO marionete ir vykdo svetimų valstybių užsakymus. Esu susidūręs su žmonėmis, kurie tiki tuo, kad dėl Ukrainos problemų kalti Vakarai, bet tai tik dalis žmonių.

"Nepatogaus kino" festivalyje kviečiame žiūrėti dokumentinį Alinos Gorlovos filmą "Ši liūtis niekada nesiliaus" apie karinio konflikto paliestus ukrainiečių ir sirų gyvenimus.

Lietuvos ir tarptautinių investicijų departamento direktorius A. Žarnovskis vadovavo Užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo su Ukraina projektui, kurio metu buvo renovuota ir moderniai įrengta nuo karo nukentėjusi mokykla. Lietuvių skaitytojams jis pasakoja, kokia yra gyvenimo mieste karo režimu specifika, ir kuo Ukrainai reikšmingas mūsų šalies indėlis.

– Jūs vadovavote karo nuniokotos mokyklos rekonstrukcijos ir įrengimo Avdijevkoje, Donecko regione projektui. Nuo šio rudens mokykla sėkmingai veikia. Kiek tokių sugriautų mokyklų yra Ukrainoje ir kokia šio projekto reikšmė?

– Donecko ir Luhansko regionuose karo metu buvo sugriauta šimtai mokyklų. Lietuvos vyriausybė skyrė lėšų vienos mokyklos atstatymui. Norime, kad šis projektas atkreiptų Vakarų valstybių dėmesį ir paskatintų jas prisidėti prie pagalbos Ukrainai, kuri išgyvena tikrai nemalonų etapą. Mokykla, kurią įrengėme, buvo sugriauta tiesioginių smūgių metu, ji neturėjo viršutinio aukšto, sienų.

Pirmą kartą į Avdijevką atvykau 2019-ųjų žiemą, o paskutinį kartą 2021–ųjų rugsėjį. Iš pirmo žvilgsnio, mieste tarsi niekas nepasikeitė: tie patys išdaužyti langai, kareiviai, griuvėsiai ir tik vienas gražus pastatas atsirado. Bet žinot, visgi ta mokykla įpūtė vilties dėl gerėjančio gyvenimo. Nepaisant karo, po truputį judama į priekį. Rugsėjo pirmosios šventėje dalyvavo apie šeši šimtai vaikų. Tai labai prasmingai išleisti pinigai, aš labai didžiuojuosi šiuo projektu. Šitos mokyklos funkcija – būti lydere visame Donbaso regione.

Projekto organizatorių nuotr.

– Kaip sekėsi bendradarbiauti su vietine Ukrainos bendruomene ir valdžia?

– Pradžioje projektas strigo, nes iškilo biurokratinių sunkumų, išryškėjo mentaliteto skirtumai, užtruko susiderinti lūkesčius. Bendruomenė džiaugėsi, jog vaikai turės mokyklą, ir kad Europos Sąjunga nori padėti, bet žiūrėjo skeptiškai dėl ankstesnių patirčių. Jie tikėjosi korupcijos, galvojo, kad nieko nesigaus. Po to pasikeitė vietinės valdžios atstovai ir šios mokyklos atstatymas tapo garbės reikalu. Bet net likus mėnesiui iki atidarymo žmonės negalėjo patikėti, kad tai tikrai vyksta. Turbūt bijojo nusivilti. Man labai norėjosi pabaigti projektą. Kylant sunkumams, aš pats visus įkalbinėjau tęsti. O per tą laiką taip įpratau su vietiniais bendrauti, kad kai kuriuos laikau savo draugais. Dabar jau gaila, kad projektas baigėsi, emociškai labai prisirišau.

Šie vaikai šviesūs, gražūs. Jie gimę karo metu ir kitaip nė nematę.

Lietuva Ukrainoje yra matoma ir labai vertinama. Ten lietuviu būti patogu, nes su tavimi noriai kalba ir bendradarbiauja. Dalyvaudamas mokslo metų pradžios šventėje jaučiau iš ukrainiečių daug dėkingumo. Ambasadorius ten kaip roko žvaigždė: kur eina, jį apspinta žmonės. Mergaitės į plaukus įsipynusios Lietuvos trispalves. Mokyklos vestibiulyje – Lietuvos vėliava šalia Ukrainos vėliavos. Visa tai jie patys daro, niekieno neprašyti, iš nesuvaidinto draugiškumo ir pagarbos. Vienas pirmokėlis, kai jo paklausiau, ką žino apie Lietuvą, man atsakė: „Žinau, kad mums padeda, ypač su rusais, kurie visai išnaglėję pasidarė.“

Projekto organizatorių nuotr.

Man Ukraina primena laiką, kuomet mes norėjome įstoti į ES ir NATO. Pas juos labai vieninga eurointegracijos kryptis. Jie visi nori atitikti Europos Sąjungos reikalavimus, perimti europines taisykles, skaidrumo ir viešumo standartus. Žodis „Europa“ linksniuojamas visur ir visų, pradedant nuo mažų vaikų. Tai yra kaip svajonė. Žavu yra jausti vieningą šalies tikslą. Ukrainiečiams reikia visokeriopos paramos einant link to, kaip jie patys sako: nuo reformų iki mentaliteto keitimo. Aš anksčiau tikėjau kliše, kad Ukraina yra kaip Lietuva prieš dvidešimt metų. Bet nieko panašaus. Ji labai įvairialypė. Nereikia įsivaizduoti, kad mes galim juos kažko pamokyti, nes jau žinom. Tikrai ne.

– Koks buvo jūsų įspūdis atvykus į karo zonoje esantį Avdijevkos miestelį? Kokiomis sąlygomis ten žmonės gyvena?

– Avdijevka yra aštuoni šimtai kilometrų nuo Kijevo. Norint ten papulti reikia specialių leidimų, nes toje zonoje paskelbta karo padėtis. Aš vykau šešis kartus. Kai nuvažiavau pirmą kartą, mane po miestelį vedžiojo administracijos darbuotojas. Prie mokyklos jis stabtelėjo ir pradėjo verkti. Stojo tokia nejauki tyla, aš pasimečiau, o jis sako: „Čia atskrido sviedinys, mano geriausias draugas žuvo.“ Tada aš pamačiau įspėjamuosius ženklus, kad dėl minų negalima vaikščioti žole ir supratau, kad girdžiu šaudymus. Mano apyrankė ėmė vibruoti rodydama perspėjimą dėl per aukšto streso lygio. Iki tol nė nežinojau, kad ji turi tokią funkciją. Taigi pirmą dieną buvo šokas. Iš viso, ši apyrankė man vibravo šešis kartus gyvenime: penkis kartus Ukrainoje ir vieną kartą, kai gimė sūnus.

Avdijevkos mieste daug kariškių, judėjimas apribotas, rinkimai ten nevyksta, nes miestelio meras yra paskirtas kariškis. Ore visada tvyro nerimas ir kažkokia įtampa. Kartais atskrenda sviediniai, įvyksta incidentų. O tuo pačiu į mokyklą eina vaikai ir gyvenimas vyksta toliau. Dabar Avdijevka vis dar atrodo baisiai, visa apšaudyta. Naujas mokyklos pastatas tokiame niūriame miestelyje – kaip antikūnis.

Projekto organizatorių nuotr.

– Kaip jaučiasi karo zonoje augantys vaikai? Ar pastebėjote psichologinių savitumų, o gal jie gyvena savo vaikiškus gyvenimus, kuriame nėra vietos karui?

– Žiūrėjau atidžiai į tai, bet nepajutau, kad jie turėtų kolektyvinę traumą. Turbūt jūs teisi: vaikystė yra vaikystė. Šie vaikai šviesūs, gražūs. Jie gimę karo metu ir kitaip nė nematę. Žiaurumų kasdienybėje nematyti, suaugę labiau žino, jog bet kada gali atskristi bomba.

– Kodėl žmonės nusprendžia likti gyventi mieste, kuriame žemė užminuota, o virš galvų praskrenda sviediniai?

– Kas galėjo – pabėgo. Kas neturi, kur bėgti – liko. Prasidėjus karui iš penkiasdešimties tūkstančių gyventojų buvo likę dešimt tūkstančių. Tie, kurie nepriprato svetur, sugrįžta ir dabar Avdijevkos mieste yra trisdešimt tūkstančių žmonių. Vieni nenori niekur važiuoti, nes ten užaugo, kiti neturi pinigų ar išsilavinimo, treti tikisi, kad viskas susitvarkys. Nėra taip, kad kasdien kažkas blogo vyksta, bet grėsmės esama.

Donecko administracija šiuo metu yra persikėlusi į paskutinį didesnį saugų miestą Kramatorską. Aš vis paklausiu, kaip jiems sekasi ten gyventi, ar jau nusipirko būstą. Visiems tai yra skaudus klausimas ir jie atsako tą patį: „Prieš septynis metus pasiėmiau daiktų dviems savaitėms. Atrodė, kad tai laikina, bet jau septynis metus nebuvau namie.“ Žmonės vis dar nuomoja būstą, neprisiverčia nusipirkti, nes tikisi grįžti į savo namus. Ukraina yra kariaujanti šalis, praradusi savo teritorijas. Turbūt ukrainiečiai niekada su tuo nesusitaikys. Jie tikisi, jog visa tai laikina, nors žmonės kasdien miršta iki šiol. Kijeve yra tokia siena, ant kurios pakabinama kiekvieno mirusio kareivio nuotrauka. Ji šokiruojanti, nes be galo ilga, nesibaigianti.

Projekto organizatorių nuotr.

– Kokia yra miesto valdymo specifika esant karo sąlygoms?

– Avdijevkos meras yra kariškis, pats gynęs miestelį kartu su savo tėvu ir broliu. Jis yra išskirtinių gebėjimų žmogus. Civilinius, buitinius ir karinius reikalus sprendžiantis toje pačioje galvoje. Sviediniams skrendant per miestelį jis geba įvertinti, ar jie kabins viršutinius pastatų aukštus, ar ne bei kur nusileis. Iš garso ir vaizdo per sekundės dalį padaro išvadas ir žaibiškai priima sprendimus. O tuo pačiu važiuoja į šuns prieglaudą tvarkyti elektros arba taisyti sugedusio gaisrinės automobilio. Atrodo, kad mieste nenukenčia nei viena sritis. Man tai yra įspūdinga. Ten jaučiamas didžiulis bendruomenės pasitikėjimas vietine miestelio valdžia. Merui nereikia aiškintis kiekviename žingsnyje, jis yra labiau vykdytojas, ūkininkas bei kariškis, o ne politikas.

– Ar gyvendamas Avdijevkoje ir bendraudamas su vietiniais pajutote Rusijos propagandos įtaką jų mąstymui?

Man pačiam viešbutyje teko pažiūrėti rusų televiziją. Tenka pripažinti, kad propagandiniai naratyvai meistriškai transliuojami.

– Man miestelio meras pasakojo, kad kai tanko šūviais buvo apšaudytas gyvenamasis namas, jis nuvažiavo į įvykio vietą raminti žmonių. Viena šeima, kurioje buvo netekčių, apkaltino jį, jog tai saviškiai šaudė į savus. Tuomet jis bandė paaiškinti, kad tai geometriškai nėra įmanoma. Tačiau jiems vis tiek atrodė, kad kalti saviškiai, kad jie bent jau patys išprovokavo. Esant karui atsiranda korupcija, o šalia jos ir sąmokslo teorijos. Man pačiam viešbutyje teko pažiūrėti rusų televiziją. Tenka pripažinti, kad propagandiniai naratyvai meistriškai transliuojami. Pavyzdžiui, teigiama, kad patys ukrainiečiai pelnosi iš karo, kad jie persekioja rusakalbius ir bando pakenkti Rusijai ukrainiečių krauju arba kad Ukraina tapo Amerikos ir NATO marionete ir vykdo svetimų valstybių užsakymus. Esu susidūręs su žmonėmis, kurie tiki tuo, jog dėl Ukrainos problemų kalti Vakarai, bet tai tik dalis žmonių.

– Ačiū už pokalbį.

„Nepatogaus kino“ festivalyje kviečiame žiūrėti dokumentinį Alinos Gorlovos filmą „Ši liūtis niekada nesiliaus“ apie karinio konflikto paliestus ukrainiečių bei sirų gyvenimus.

Vystomojo bendradarbiavimo politika – visų išsivysčiusių šalių neatskiriama užsienio politikos dalis, kuria siekiama įgyvendinti Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi tikslus iki 2030 m. užtikrinti taiką, skatinti ekonominį augimą bei socialinį stabilumą pasaulyje, mažinti skirtumus tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių bei integruoti besivystančias šalis į pasaulio ekonomiką. Lietuvos dvišalio vystomojo bendradarbiavimo prioritetas yra ES Rytų partnerystės valstybės (Baltarusija, Sakartvelas, Moldova, Ukraina, Armėnija, Azerbaidžanas) ir migracijos kilmės ir tranzito šalys. Ypatingas dėmesys skiriamas vystomajam bendradarbiavimui su Sakartvelu, Moldova ir Ukraina.

Gyvendami globaliame pasaulyje esame neišvengiamai vieni su kitais susiję: padėdami kitiems, padedame patys sau. Tokia filosofija vadovaujasi Martynas Marcinkevičius – Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro vadovas. Nuo 2015-ųjų Martynas dalyvauja Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo su Ukraina projektuose – padeda reabilituoti psichinę nuo karo nukentėjusių ukrainiečių sveikatą. Jis teigia, kad tai yra jo pareiga: „Ukrainos karas yra ne tik dėl Ukrainos nepriklausomybės, bet ir Europos ribų. Ten ir mūsų karas. Mes turime padėti.“

Apie tai, kodėl kariai pasiilgsta fronto, ar šoką patyrusi žmogaus psichika gali pilnai atsistatyti bei kas įkvepia nebesijaudinti dėl kasdienių smulkmenų pasakoja aštuoniolika kartų Rytų Ukrainoje pabuvojęs psichiatras Martynas Marcinkevičius.

– Martynai, kokią pagalbą kartu su kitais lietuvių psichinės sveikatos specialistais teikėte Ukrainoje?

– Psichikos sveikata posovietinėse šalyse yra vienas labiausiai apleistų sveikatos sektorių. Lietuva – gerokai labiau pažengusi psichosocialinės reabilitacijos srityje. Ačiū Dievui, mūsų šalis neturi darbo su iš karo grįžusiais pacientais patirties. Bet potrauminio streso, nerimo sutrikimų, depresijos gydymo principai nepriklauso nuo juos sukėlusios priežasties: žmogaus skausmas toks pats, todėl ir pagalba labai panaši. Dirbti Rytų Ukrainoje pradėjome metai po karo pradžios. 2015-aisiais Sveikatos apsaugos ministerija inicijavo paramos Ukrainai projektą vykdant Ukrainos psichikos sveikatos reformą. Projektai buvo finansuoti per Užsienio reikalų ministerijos vystomojo bendradarbiavimo programą.

Mes dirbome su iš fronto grįžusiais kariais bei žuvusiųjų ar sunkiai sužeistųjų kare artimaisiais šešiuose iš aštuonių karo zonos regionų. Medicina Ukrainoje nuskurdusi, o psichiatrija – pačiam prioritetų sąrašo gale. Ukrainiečiai neturėjo reabilitacijos, psichoterapijos ar psichologinio konsultavimo. Trijų šimtų vietų ligoninėje dirbdavo vienas, daugiausia – du, psichologai, kurie darydavo tyrimus ir beveik nieko daugiau nespėdavo. Mūsų tikslas buvo parengti Ukrainos psichikos sveikatos specialistus, kad jie patys galėtų teikti pagalbą ir apmokyti kolegas. Tai, kuo mes dalinomės, jiems buvo visiškai nauja. Mokymų apie psichologinę reabilitaciją jie klausėsi išsižioję ir labai džiaugėsi mūsų vizitais. Pabuvę mūsų mokymuose ukrainiečiai tapdavo ne tik Lietuvos, bet ir eurointegracijos gerbėjais.

Per penkerių metų laikotarpį matėme didelį progresą. Dabar jau ir mes turime, ko iš jų pasimokyti. Keitėsi ir valdžios požiūris į mus. Karo pradžioje jiems buvo svarbiausia ginklai, ūmios traumos, sužeidimai. Kadangi atvažiuodavome savo lėšomis, jie mus maloniai priimdavo, bet žiūrėjo skeptiškai. Tačiau pamatę, kad alkoholizmas, savižudybės tampa milžiniška visuomenės problema, ėmė mus pasitikti su džiaugsmu.

– Filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ herojė Anastasija sakė: „Dėl karo tapau irzliu ir piktu žmogumi“. Kas vyksta su žmogaus, gyvenančio karo sąlygomis, psichika?

– Kai po kelių metų karo kariai masiškai ėmė sugrįžti iš fronto, visuomenėje prasidėjo didžiulės problemos. Nors fiziškai sužaloti buvo tik keli procentai, psichologiškai sužaloti – praktiškai visi. Iš pradžių visuomenė galvojo, kad tai – laikina, bet vėliau pamatė: kuo toliau – tuo blogiau. Karių žmonos sakė: „Tai ne tas pats žmogus, kuris išėjo“. Visiškai pasikeitė jų mąstymas. Prasidėjo labai daug konfliktų šeimose, smurtas, alkoholizmas, skyrybos. Kai esi pripratęs rūpintis vieninteliu dalyku – savo ir draugo išgyvenimu – civilių gyvenimas ir žmonos buitinės problemos atrodo beprasmės. Grįžusiems namo kariams atrodo, kad visi aplink – blogi ir jų nesupranta. Psichikos sveikatos specialistai padeda suvokti, kad jiems reikia išeiti iš karo, esančio viduje. Kai vyrai tą supranta, prasideda sveikimo procesas ir jie jaučiasi labai dėkingi.

Tyrimai rodo, kad apie 90 proc. iš fronto grįžusių žmonių turi psichikos sveikatos sutrikimų. O kariai, kurie buvo patekę į apsuptį arba labai intensyvaus šaudymo zonas, absoliučiai visi (100 proc.) turi psichikos sutrikimų. Nei vieno iš mūsų psichika negali atlaikyti tokio pragaro. Dažniausi sutrikimai – nerimas ir nemiga, apie 20 proc. patiria depresinę simptomatiką, taip pat 20 % nustatomas potrauminio streso sutrikimas. Tai sudėtinga liga, dažniausiai ji būna po katastrofinių pergyvenimų: avarijų, karų, artimojo sunkios ligos, skyrybų, žemės drebėjimų ir pan. Trys ketvirtadaliai iš karo grįžusiųjų neigia, kad jiems reikalinga pagalba ir niekur nesikreipia. Išgirdę žodį „psichologas“, jie reaguoja taip: „aš ne durnas“. Ši stigma Ukrainoje žymiai stipresnė negu pas mus. Mes mokėmės, kaip šiuos žmones pritraukti į reabilitaciją.

– Kodėl kai kurie gyventojai nusprendžia pasilikti karo zonoje ir krintant bomboms nepalieka namų?

– Kai Donecke prasidėjo karas, žmonės arba išvis negalėjo pabėgti, nes šaudė, arba bėgdami galėjo pasiimti tiek, kiek telpa į automobilį. Atgal dažniausiai nebeįleisdavo, užimdavo gyventojų butus, net mašinas geresnes konfiskuodavo. Jei turi namą, kuriame esi įsikūręs, savo daiktų, daržą, nenori viso to palikti. Pabėgėliai yra visiški vargšai, jiems niekas namų nedalina, nepasiūlo darbo. Be to, tam, kad išvažiuotum, reikia turėti kur. Labai nemažai žmonių pabėgo, bet kiekvieno ukrainiečio likimas – atskiras romanas. Šiuo metu ten likusiems daugiau mažiau saugu, fronto linija – nusistovėjusi. Yra mirties zonos, kuriose negalima gyventi, nes ten vyksta apšaudymai. Bet civilių nebepasiekia sviediniai.

– Į ką reikėtų koncentruotis gyvenant nesaugiose sąlygose? Kas padeda atpalaiduoti psichiką, grįžti į ramybę?

– Apie kritines situacijas aš labai mėgstu visiems priminti rytietišką išmintį: Dieve, duok man kantrybės, kad nesipriešinčiau tam, ko negaliu pakeisti, jėgų – kad pakeisčiau tą, ką galiu, ir išminties atskirti vieną nuo kito. Čia yra universalus dalykas. Medicinoje pasaulio neteisybę suvoki labai anksti. Aš priimu pasaulį tokį, koks jis yra. Tada klausiu savęs: ar galiu jame kažką pakeisti? Ką galiu – keičiu, o dėl to, ko negaliu pakeisti, nesinervinu.

Vienintelis per dešimtmečius streso pavyzdys pas mus – COVID-19 situacija. Pandemijos sustabdyti negalime – ji yra. Supratęs, kad nieko nepakeisiu, turiu nesiblaškyti ir stengtis maksimaliai gyventi įprastą gyvenimą: dirbti, bendrauti su artimaisiais, vaikščioti į koncertus, teatrus, sportuoti. Tuomet ateina ramybė. Tai yra sveika reakcija. Jei žmogus įrems akis į lubas ir galvos, kad mirs, tai jis ir numirs labai greitai. Kartais žmonės įpuola į sunkias depresines būkles dėl visiškai paprastų dalykų. Pavyzdžiui, vienuoliktoje klasėje meta mylimasis – dėl to ir savižudybių būna. Arba žmogus turi kelis namus, mašinas, keletą pajamų šaltinių, bet patiria vieno iš savo verslų bankrotą – ir viskas, jis didžiausioje depresijoje. Mes patys užsifiksuojame neigiamybėje. Jei negali nieko pakeisti, nereikia dėl to jaudintis. Geriau paversti pozityvu, humoru, kūryba – kažkuo, kas padeda užimti mintis.

Humoras, ironija yra labai pozityvus ir sveikas psichikos gynybinis mechanizmas. Pastebėjau, netgi savo kolektyve, kad mes niekada tiek nesijuokėme ir nesišaipėme vieni iš kitų, kiek COVID-19 pandemijos pradžioje, kuomet sveikatos įstaigose buvo kritinė situacija.

– Ar patyrus psichologinį šoką, po reabilitacijos psichika gali pilnai atsistatyti?

– Priklauso, kiek gili trauma. Didžiąją dalį karių, kurie nedalyvavo ypatingai sunkiuose mūšiuose ir laiku gauna reabilitaciją, galima grąžinti į normalų gyvenimą. Bet tų, kurie jauni fronte patyrė labai sunkius fizinius sužalojimus, gyvenimas iš esmės pasikeičia. Po tokių pergyvenimų, kai sprogus bombai oru nuleki dešimt metrų, o ant tavęs apibyra nuplėštos draugų kojos ir rankos arba kai iš visų pusių bombarduoja, o tu niekur negali pabėgti, žmogui pilnai atsistatyti labai sunku. Sėdėjusiems apkasuose truputėlį lengviau. Bet visus gali kažkiek atstatyti.

– Kokie kario, esančio fronto linijoje prioritetai, kas jam svarbu?

– Vienintelis prioritetas – išgyventi ir padėti išgyventi draugui. Aš čia sakau ne savo, o jų žodžiais. Paradoksas: daug grįžusių iš fronto karių, pabuvę civiliniame gyvenime, veržiasi atgal. Jie tampa profesionaliais kariais, nors atrodo turėtų nuo to bėgti. Mūsų gyvenime visko daug: buitis, finansai, karjera, intrigos, konfliktai, konkurencija. O fronte nėra jokių kiaulysčių, aistrų – viskas labai aišku. Ten – tik plotas, kurį tu saugai.

– Ar kasdienis nerimas, baimė dėl gyvybės fronte su laiku praeina?

– Nerimo tuo metu nejauti. Sportininkai akcentuoja, kad lemiamose rungtynėse visada geriau žaisti negu sėdėti ant suoliuko. Grįžus namo nerimas lieka, bet nebėra, kur jo realizuoti. Baimė jaučiama, bet tai yra dalis gyvenimo. Mes irgi atėję į darbą mobilizuojamės, tiesiog susigyvename su baime. Ar gyvendamas dabartinėje visuomenėje žmogus jaučią ramybę ir saugumą? Gyvendamas mieste niekada nesi ramybėje. Norint ramiai ir sveikai gyventi vienintelis kelias – važiuoti į kaimą.

– Ar gyvenant karo sąlygomis tvirtėja žmogiškieji ryšiai?

– Taip, tą kariai labai akcentuoja. Fronte vyriška draugystė nepaprastai švari, aiški, nėra konkurencijos, pavydo. Ten saugai vienas kito nugarą ir gyvybę tiesiogine prasme. Tu pasitiki žmogumi ir žinai, kad jis lygiai taip pat turi tavimi pasitikėti. Jei kas yra – sakai tiesiai, nes nėra, ko slėpti. To jiems labai trūksta grįžus į mūsų bardaką.

– Kaip jus patį paveikė vizitai į Ukrainos karo zonas?

– Šis patyrimas mane labai smarkiai pakeitė kaip asmenybę. Aš vykau aštuoniolika kartų ir dažniausiai gyvendavau po savaitę ar daugiau: važinėjau po regionus, frontus. Mačiau sugriautus namus, sušaudytus miestelius, sutraumuotus dvidešimtmečius be rankų ir kojų. Mačiau gatves, kuriose vienas namas gražus, apsodintas gėlytėmis, o šalia, už tvoros, visiškai bombos sugriautas kaimynų namas. Emociškai sunku tą priimti.

Ne tik man, bet ir daugumai darbuotojų, kurie važiavo kartu, ši patirtis labai keitė vertybes. Grįždavome džiaugsmingi, nes suprasdavome, kaip gerai gyvename Lietuvoje. Mes, ypač jaunesnė karta, nematę kito gyvenimo, tik taikų, sotų, saugų, tokį, kuriame yra įstatymai ir žmogaus teisės. Ir vis tiek esame nuolat nelaimingi, skundžiamės. Aš kasdienybėje tikrai mažiau nerimauju dėl nereikšmingų dalykų: nubrozdintų mašinos veidrodėlių ir pan.

– Kodėl jūs nusprendėte dalyvauti vystomojo bendradarbiavimo su Ukraina projektuose?

– Aš vadovaujuosi tokiu požiūriu: jei ne mes, tai – kas? Kažkas turi jiems padėti. Be pagalbos ir mes 90-aisiais nebūtume tapę nepriklausomais. Kitų šalių žmonės dalinosi savo patirtimi su mumis, padėjo kurti sveikatos apsaugos sistemą ir t.t. Mes irgi turime padėti. Ir labai smagu, kad turime, ką duoti. Tai buvo visiškai nekomercinis projektas. Mums kompensavo nakvynes, skrydžius, bet už mokymus neėmiau nei vieno cento. Nes tai yra mano pareiga.

Aš tikiu, kad, jei galiu padaryti daugiau, turiu tai padaryti. Juolab, kad suprantu, jog Ukrainos karas yra ne tik dėl Ukrainos nepriklausomybės, bet ir Europos ribų. Ten ir mūsų karas. Ukraina iš dalies gina ir mus. Mes nesuvokiame to, Europa dar labiau nesuvokia. Baltarusija iš esmės kritusi jau, kritus Ukrainai ateis eilė Baltijos šalims. Jei Rusijos nesustabdysime ten, ji po truputį eis toliau.

Jungtinės lietuvių ir ukrainiečių komandos kurtas dokumentinis filmas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ svarbiausiame Amerikos kino festivalyje „Sundance“ pasaulio dokumentikos konkurse šiemet gavo pagrindinį prizą už režisūrą. Spalio 7-18 dienomis filmą galima išvysti festivalio „Nepatogus kinas“ programoje, visai Lietuvai pasiekiamoje virtualioje kino salėje adresu nepatoguskinas.lt.