Atsispyrė nuo dugno?
Prancūzija, kadaise vadinta vyresniąja Bažnyčios dukterimi, nes pirmoji iš didžiųjų germanų karalysčių priėmė katalikybę, Vatikane ilgai buvo laikoma enfant terrible – problemišku vaiku. 1905 m. šalis įstatymu įtvirtinto griežtą valstybės ir Bažnyčios atskyrimą, pastaraisiais metais priėmė ir naujų liberalių teisių: į abortą, aktyvią eutanaziją.
XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje šalyje buvo krikštijama 93 proc. vaikų, dabar – mažiau nei 20 proc. Paryžiaus 1-ojo Panteono-Sorbonos universiteto šiuolaikinės istorijos profesorius Guillaume’as Cuchet primena, kad tuomet iš beveik 700 tūkst. per metus gimstančių vaikų 93 proc. būdavo pakrikštyti per tris mėnesius nuo gimimo, o šiandien per pirmuosius septynerius gyvenimo metus pakrikštijama mažiau nei penktadalis.
„Rodiklis, kuris paprastai beveik nekinta ir kuris atlaikė Prancūzijos revoliuciją, pramonės revoliuciją ir abu pasaulinius karus, per pastaruosius 60 metų sugriuvo“, – interviu „Vatican News“ sakė istorikas.
Vyskupų konferencijos duomenimis, 2000 m. pakrikštyta apie 380 tūkst. vaikų, o 2022-aisiais – vos 178 tūkst. Pagal „Ifop“ apklausą, katalikais save vadina 46 proc. prancūzų, nors iš jų tik 5 proc. bent kartą per mėnesį ateina į Mišias. Apskritai sekmadienio Mišiose lankosi mažiau nei 2 proc. suaugusiųjų.
Tačiau rugsėjo 25–28 d. vykęs popiežiaus Leono XIV vizitas Prancūzijoje iliustravo paradoksą: katalikybė Prancūzijoje atsigauna.
Sąmoningas pasirinkimas
Justesse Gomis pabudimą iš sekuliarumo sako patyrusi prieš vienuolika metų važiuodama autobusu. Ji nebeprisimena, kur tą dieną važiavo, tačiau gerai pamena ūmai užklupusį nerimo jausmą. Be jokios aiškios priežasties ėmė atrodyti, kad tuoj nutiks kas nors grėsmingo. Tada ji pajuto ranką ant peties. Atsisukusi ji nieko nepamatė. Savo istorija dalydamasi su šveicarų žurnalistais J. Gomis sakė, kad tą akimirką išgirdo vidinį balsą: „Viskas bus gerai.“
42-ejų tris vaikus auginanti banko tarnautoja iš pradžių šią patirtį slėpė, tačiau vėliau jos požiūris ėmė keistis. Kai bažnyčioje pamatė ant statulos pakabintą arkangelo Mykolo rožinį, sako supratusi, kad būtent šis angelas ją paguodė autobuse.
J. Gomis – viena iš tos sparčiai augančios prancūzų grupės, kuri nusprendė prisijungti prie Katalikų Bažnyčios jau būdami suaugę.
Atrodytų, daugybė prievartos skandalų, tokių kaip susijęs su Liono kardinolu Philippe’u Barbarinu ar katalikiška elitine internatine mokykla Notre-Dame de Bétharram, turėjo palaužti pasitikėjimą Bažnyčia. Tačiau, Vyskupų konferencijos duomenimis, šiemet Velykų laikotarpiu Prancūzijoje pakrikštyti 13 234 suaugusieji – beveik dvigubai daugiau nei prieš dvejus metus – ir daugiau nei 8 tūkst. 11–17 metų jaunuolių. Net 82 proc. visų neofitų neturi 40 metų, iš jų 42 proc. – 18–25 metų jaunuoliai.
Pastebimas ir kitų krikščionių (evangelikų ir protestantų) gretų gausėjimas. Tarp 18–49 metų amžiaus prancūzų jų dalis nuo 2,5 proc. 2008 m. pakilo iki 9 proc. 2020 m., skelbia Prancūzijos nacionalinio statistikos ir ekonominių tyrimų instituto ir Prancūzijos demografinių tyrimų instituto tyrimas.
Analogiška tendencija ir švietimo srityje: katalikiškas mokyklas lankančių vaikų skaičius šalyje išaugo nuo beveik 2 mln. iki 2,23 mln.
Tikinčiųjų bendruomenėje prabilta apie dvasinį atbudimą. Dar 2025 m., kai pavasarį buvo pakrikštyta apie 18 tūkst. jaunuolių ir suaugusiųjų, anot „La Croix“, Liono arkivyskupas Olivier de Germay kalbėjo apie „ženklą iš dangaus“.
Prieš apsikrikštydamas kiekvienas suaugęs asmuo Prancūzijoje rašo asmeninį prašymo laišką savo vyskupijos ganytojui. Anot arkivyskupo, būtent iš šių laiškų Bažnyčios vadovai pamatė „neįtikėtiną būdų įvairovę, kuriais Dievas randa kelią į žmonių gyvenimus“.
Bažnyčios vidaus tyrimai rodo, kad didelė dalis jaunimo sprendimą priėmė po asmeninių krizių laikotarpio. Tad, kaip sako O. de Germay, krikščionybės populiarumo didėjimas nėra organizuotų Bažnyčios programų rezultatas. Panašiai kalba ir Trua vyskupas Alexandre’as Joly, kurio vyskupijoje suaugusiųjų krikštų skaičius po COVID-19 pandemijos išaugo nuo 25 iki 75 per metus. Kandidatų laiškuose, pasak jo, dažnai minimos žaizdos ir sunkūs išgyvenimai.
Blyksnis ar proveržis?
Toks sąmoningo krikšto populiarėjimas neatsveria drastiško kūdikių krikštijimo skaičiaus sumažėjimo. „Paprastai tariant, susigrąžiname 5 proc. prarastos rinkos“, – euforiją prigesina G. Cuchet. Esama nuomonės, kad iš sekuliarios aplinkos atėjusiems žmonėms katalikybė pirmiausia yra ne religija, o kultūrinės tapatybės plotmė; katalikiškose mokyklose ieškoma ne religijos, bet kokybiško švietimo ir disciplinos.
Istorikas atsargus ir dėl reiškinio ilgaamžiškumo. Apie pakilimą kalbama tik nuo 2019 m., todėl ilgais laikotarpiais mąstantis istorikas neskuba spręsti, ar tai vienadienis reiškinys, ar ilgalaikio proceso pradžia. Esą Bažnyčia Prancūzijoje ne kartą patyrė trumpų entuziazmo protrūkių. Tačiau, pvz., 1997 m. Paryžiuje vykusių Pasaulio jaunimo dienų euforija ilgainiui išblėso, o Jono Pauliaus II pontifikatas Prancūzijoje, anot G. Cuchet, „net nestabilizavo kreivių“.
Vis dėlto ir jis dabartinį reiškinį vadina reikšmingu šiandienių tendencijų rodikliu.
„Pastarąjį kartą Bažnyčia Prancūzijoje taip intensyviai telkė dėmesį į suaugusiųjų krikštijimą tik pirmaisiais krikščionybės amžiais. Turime persitvarkyti, įsijausti į šių naujų žmonių poreikius“, – „Wall Street Journal“ cituoja Elankūro-Morepa parapijos kunigą Maximilieną de la Martinière’ą.
Pastarąjį kartą Bažnyčia Prancūzijoje taip intensyviai telkė dėmesį į suaugusiųjų krikštijimą tik pirmaisiais krikščionybės amžiais. Turime persitvarkyti, įsijausti į šių naujų žmonių poreikius.
Il de Franso regiono vyskupai planuoja kitais metais surengti specialų susirinkimą, kad aptartų, kaip geriau prisitaikyti prie naujų tikinčiųjų. G. Cuchet didžiausiu Bažnyčios iššūkiu laiko būtent naujai atėjusiųjų priėmimą ir tai, kas anksčiau buvo vadinama atsivertusiųjų ištverme. Kas ateina vienas, yra motyvuotas, bet ilgainiui tampa pažeidžiamas. Parapijose ši grėsmė suvokiama: raginama naujokus priimti, išklausyti ir leisti jiems keisti bendruomenę, ne kitaip jie išeis.
Tokie iššūkiai Bažnyčiai nenauji. G. Cuchet primena ankstesnes atsivertimų bangas: romantizmo laikotarpį (1830–1840 m.), kai daugelis Prancūzijos revoliucijos vaikų neturėjo nei religinės praeities, nei išankstinių nuostatų katalikybės atžvilgiu, bet Bažnyčia sugebėjo juos priimti. Prisimenamas ir tarpukaris, kai buvo daug atsivertusiųjų iš darbininkų sluoksnio. Tuomet parapijos turėjo išmokti bendrauti su naujojo tipo tikinčiaisiais – buvo net kilęs vadinamųjų kunigų darbininkų judėjimas.
Sociologas Yannas Raisonas du Cleuziou savo straipsniuose prancūzų katalikybę apibūdina kaip „katalikišką archipelagą“ – fragmentuotą mažų bendruomenių tikrovę, kuri pakeitė kadaise vyravusį kultūrinį modelį. Jis pastebi, kad parapijose grįžta XX a. 7-ajame dešimtmetyje populiarios pamaldumo formos: šventųjų kultas, Marijos ir Švč. Jėzaus Širdies garbinimas. „Katalikai, atvykę iš užjūrio, iš Afrikos, taip pat iš Vidurio Europos ar Viduržemio jūros šalių, atgaivino pamaldumo formas, kurios buvo primirštos“, – cituoja jį „Agenzia Fides“.
Netolygi raida
Šiandien esama ir praktiškų problemų: per pastaruosius 44 metus kunigų skaičius Prancūzijoje sumažėjo tris kartus, vienuolių – penkis. Tai verčia vyskupijas nuolat jungti parapijas į stambesnius vienetus.
Prancūzijos vyskupų konferencijos duomenimis, 74 proc. suaugusiųjų krikštijami miestų ir didžiųjų priemiesčių diecezijose. Pvz., Paryžiaus arkivyskupijoje ir aplinkiniame Il de Franso regione naujų krikštų skaičius per dvejus metus išaugo net 54 proc. Tačiau gilioje provincijoje, kur krikštų skaičius yra mažiau nei 10 proc. nacionalinio augimo, stovi apie 80 proc. visų šalies bažnyčių.
Pagal Prancūzijos pasaulietiškumo įstatymą, senieji bažnyčių pastatai priklauso vietos savivaldybėms. Dėl lėšų trūkumo ir mažų komunų tuštėjimo šiandien, skirtingais duomenimis, apie 2–5 tūkst. bažnyčių gresia fiziškai sunykti.
„Mes matome dvi visiškai skirtingas Prancūzijos Bažnyčios realybes. Miestuose bažnyčios per mažos, kad sutalpintų sekmadienio bendruomenes ir naujus katechumenus. Tuo tarpu kaimo vietovėse Bažnyčios nekilnojamasis turtas tebėra didelis vaiduoklis – architektūros paminklai be žmonių“, – „La Croix“ cituoja sociologą Yanną Raison du Cleuziou.
Augant tikinčiųjų skaičiui, kultūros asociacijos ima reikalauti, kad savivalda neskubėtų parduoti ar griauti bažnyčių – esą krikščionybės poreikis šalyje neišnykęs ir pastatų dvasinė funkcija ateityje vėl gali tapti aktuali.
Prancūzijos Bažnyčios vadovybė svarsto strategijas, kaip išgelbėti pastatus panaudojant juos dvejopai. Pvz., jei kaimo bažnyčioje Mišios vyksta tik kartą per mėnesį, bendruomenės skatinamos likusį laiką pastate rengti sakralinės muzikos koncertus, dvasines parodas ar bendruomenės susirinkimus. Tai leidžia pastatui išlikti gyvam, o savivaldybėms – lengviau pateisinti investicijas į stogo ar fasado remontą.
Valstybė savo ruožtu skatina visuomenę prisidėti prie pastatų išsaugojimo – įteisintos išskirtinės mokesčių lengvatos privatiems rėmėjams. „Šis žingsnis leis sutelkti dešimtis milijonų eurų iš piliečių kišenės ir skirti juos tiesiai pažeidžiamiausių provincijos šventovių stogams ir fasadams atnaujinti“, – pristatydamas nacionalinę lėšų rinkimo kampaniją kaimo religiniam paveldui gelbėti sakė prezidentas Emmanuelis Macronas. Jis pats, beje, taip pat yra atsivertimo į katalikybę pavyzdys: gimęs netikinčioje šeimoje, krikštą priėmė būdamas dvylikos metų.
Pagal galiojusią tvarką savivaldybė pati privalėjo padengti bent 20 proc. restauracijos sumos, tačiau mažų miestelių merai dažnai nepajėgdavo surinkti reikiamų lėšų. Prancūzijos Senato kultūros ir finansų komisijų parengtoje oficialioje ataskaitoje apie religinio paveldo būklę skelbiama, kad, siekdama apsaugoti mažiausiose ir finansiškai silpniausiose komunose esančius istorinius pastatus, valstybė suteikė teisę regionų prefektams nereikalauti tokio savivaldybės indėlio. Specialiomis valstybės dotacijomis valstybė tam tikrais avariniais atvejais gali padengti iki 100 proc. bažnyčios remonto išlaidų.
Kadangi įstatymai draudžia mokesčių mokėtojų pinigais finansuoti grynai religinę veiklą, į maldos namus žvelgiama kaip į platesnio panaudojimo pastatus: jei juose vyksta ir kultūros renginiai, nebelieka teisinių kliūčių šiems pastatams tvarkyti.
Atsvaros paieškos
Tikintieji pasiskirsto netolygiai ne tik geografine, bet ir socialine prasme. G. Cuchet Prancūzijos katalikybę apibūdina kaip U formos darinį. Dešinioji šaka – pasiturintys buržua, kairioji – didmiesčių priemiesčiuose gyvenantys imigrantai iš krikščioniškų šalių, esančių už Europos ribų. Apačioje lieka didžioji visuomenės dalis – vidurinė klasė.
Katalikiško savaitraščio „Famille chrétienne“ redaktorius Antoine’as Pasquier sako: jauni suaugusieji į Bažnyčią ateina iš pasaulio, kuriame yra daug galimybių, bet mažai paramos.
Katalikų Bažnyčia su savo nusistovėjusiais ritualais, aiškiais simboliais ir šimtmečių senumo tvarka yra visiška priešybė. Tai, kas ilgą laiką buvo laikoma pasenę net pačioje Bažnyčioje, daugelio šių jaunuolių suvokiama kaip stiprybė, liturgija, bažnyčios erdvių tyla ir jos doktrinos saistantis pobūdis kelia ypatingą trauką. Savo ruožtu piktnaudžiavimo skandalai, be abejo, yra žinomi tiems, kurie ruošiasi krikštui, tačiau jie jų neatbaido.
Atsivertimams svarbų vaidmenį vaidina socialinė žiniasklaida, krikščioniai nuomonės formuotojai, Biblija, – pasak „La Croix“, nuo 2024 m. Biblijų pardavimas Prancūzijoje išaugo 20 proc.
Tačiau yra dar vienas svarbus veiksnys – islamas. Daugelis musulmonų Prancūzijoje labai aktyviai ir atvirai praktikuoja savo tikėjimą, taip paskatindami kitatikius susimąstyti ir apie savo kultūrinį ir religinį identitetą. Esama duomenų, kad apie 10 proc. Prancūzijos gyventojų yra musulmonai. Dėl didesnio gimstamumo ir didelio noro perduoti savo vaikams religinius įsitikinimus islamas šiuo metu yra sparčiausiai auganti religija šalyje.
Nors katalikų dabar yra mažiau nei netikinčiųjų, jie atrodo labiau įsitraukę. „Kai priklausai mažumai, tavo tapatybė nebėra savaime suprantama, ji ryškiau išsiskiria iš aplinkos. Jei nori ją išlaikyti, ją išpažįsti tvirčiau“, – sako G. Cuchet.
Svarbi ir kartų kaita. Didžioji emigracija iš tikinčiųjų bendruomenės įvyko XX a. 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiais. Šių žmonių vaikai užaugo paveikti tėvų ateizmo, tačiau jų vaikai jau nėra paveikti išankstinės nuostatos religijos atžvilgiu, gali būti smalsesni, tad atranda tikėjimą. Arba, kaip sako G. Cuchet, tampa žmonėmis, kurie nesitapatina su jokia institucija, laiko save dvasingais, bet nereligingais, kuria savas religines praktikas, į kurias įtraukia ir katalikiškų elementų.
Prisirišimas prie kaimo bažnyčių, švenčių, maldininkų lankomų vietų ir perėjimo apeigų, anot Y. Raisono du Cleuziou, išreiškia ryšį su kolektyvine atmintimi ir vietos istorija, taip pat bendrystės paieškas individualizmo ir nestabilumo laikais.
Istorijos studentas Tomas mano, kad jo karta giliau jaučia Dievo ilgesį. Jis buvo vienas iš tūkstančių piligrimų, pernai per Sekmines kelias dienas keliavusių iš Paryžiaus į Šartrą. Maždaug 100 km kelionės tradicija atgaivinta 1983 m., tačiau jos šaknys senesnės: Šartras piligrimus traukė jau viduramžiais, o XII a. tapo vienu svarbiausių Europos traukos centrų, nes jame saugoma relikvija, siejama su Mergelės Marijos drabužiu.
Pastaraisiais metais dalyvių daugėja kasmet. Šiemet gegužę trijų dienų žygyje dalyvavo apie 20 tūkst. piligrimų – tai dar vienas rekordas. 2023 m. jų buvo apie 16 tūkst., 2024-aisiais – apie 18 tūkst., 2025-aisiais – apie 19 tūkst. Vos per parą nuo registracijos pradžios buvo užimta 14 tūkst. vietų. Organizatorių duomenimis, maždaug pusė dalyvių yra jaunesni nei 30 metų.
Piligrimystę rengia tradicionalistinė pasauliečių asociacija „Notre-Dame de Chrétienté“, kurios skiriamasis bruožas – tradicinės lotyniškosios (tridentinės) Mišios. Nors popiežius Pranciškus 2021 m. apribojo senosios liturgijos laikymą, jos vis labiau populiarėja.
Popiežius sukėlė euforiją
Šis kontekstas paaiškina ažiotažą, kurį Prancūzijoje sukėlė Romos popieriaus vizitas. Dar prieš kelionę susidomėjimas buvo toks didelis, kad dienraštis „Le Parisien“ rašė: „Kaip Beyoncé: kodėl jauni katalikai laukia Leono XIV kaip superžvaigždės“.
Rugsėjo 25 d. 10 val., kai popiežiaus lėktuvas nusileido Paryžiaus Orli oro uoste, septynias minutes skambėjo 45 tūkst. Prancūzijos bažnyčių varpai. Eliziejaus rūmai buvo suplanavę ambicingą programą su apdovanojimais, valstybine vakariene, bendru pasirodymu Paryžiaus Dievo Motinos katedroje. Tačiau Vatikane norėta, kad kelionė būtų apaštališka, kad dėmesys būtų skiriamas ne valstybinio vizito protokolui, o Bažnyčiai ir tikintiesiems.
Kai po priėmimo prezidentūroje popiežius papamobiliu važiavo iš Lotynų kvartalo į Dievo Motinos katedrą, pakeliui jis matė dešimtis tūkstančių entuziastų. Penktadienio vakarą pontifikas meldėsi su jaunimu stadione „Stade de France“ Sen Deni priemiestyje, kuriame katalikai sudaro nedidelę mažumą. Visos 70 tūkst. vietų į šį renginį buvo rezervuotos per ketvirtį valandos.
Kelionės kulminacija tapo rugsėjo 26-osios Mišios po atviru dangumi Konkordo aikštėje, kur Revoliucijos metu stovėjo giljotina. Į jas buvo užsiregistravę beveik 600 tūkst. žmonių. Plūstančių žmonių skaičius nustebino net Paryžiaus arkivyskupiją, todėl buvo atidarytas ir gretimas Didžiosios Armijos aveniu. Oficialiais duomenimis, į aikštę ir Eliziejaus Laukus susirinko apie 800 tūkst. žmonių. Tai vienos didžiausių Mišių Prancūzijos istorijoje. Pvz., 2008 m. Benedikto XVI laikomose Mišiose prie Invalidų rūmų dalyvavo 260 tūkst. žmonių.
Religija tampa itin svarbi net ir kitais metais vyksiančių prezidento rinkimų dalyviams – dauguma jų stengėsi pasirodyti popiežiaus sutiktuvių renginiuose.
(be temos)