Rekordinė ir dalyvių skaičiumi, ir geografine įvairove konklava jau antrąją dieną apsisprendė, kas bus naujasis popiežius. Ji buvo prikausčiusi ne tik per 1,4 mlrd. katalikų tikinčiųjų dėmesį, nes Šventasis Sostas – ir svarbus pasaulio diplomatijos veikėjas, kurio balsas svarbus sprendžiant opiausias problemas. Koks bus jame amerikietis Robertas Francis Prevostas, pasirinkęs Leono XIV vardą, kokie argumentai dažniausiai sveriami renkantis popiežių ir kodėl lietuvis kardinolas Rolandas Makrickas šįsyk neturėjo šansų, „Kauno diena“ aiškinasi su religijos ir politikos klausimus tyrinėjančia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytoja, LRT „Mažosios studijos“ bendradarbe dr. Rosita Garškaite-Antonowicz.

Tikra staigmena

Tęstinumas: iš naujo popiežiaus pasirinkto vardo, Leono XIV, galime tikėtis didelio dėmesio socialiniams reikalams, nes popiežius Leonas XIII yra laikomas Bažnyčios socialinio mokymo pradininku. Scanpix nuotr.

– Maždaug kelintu realiausių pretendentų į popiežius sąrašuose buvo Robertas Prevostas? Kiek anksčiau pasitvirtindavo prognozės, kas gali būti išrinktas popiežiumi? 

– Jo pavardę kai kuriuose vadinamųjų „papabili“ (realiausių kandidatų į popiežius) sąrašuose teko matyti, tačiau tikrai ne pirmajame penketuke ir net ne dešimtuke. Jo išrinkimas – tikra staigmena, lygiai kaip ir 2013 m. konklavos rezultatai, nes Buenos Airių arkivyskupas Jorge Mario Bergoglio nefigūravo daugumoje žiniasklaidos favoritų sąrašų.

Dabar plačiai kalbėta, kad popiežiumi tikrai vėl netaps jėzuitas, vėl iš Lotynų Amerikos, ir iš politinės supergalios JAV. Pasitvirtino tik vienas – naujasis popiežius ne iš jėzuitų, o iš augustinų ordino.

Žiniasklaidos antraštės dabar skelbia, kad išrinktas pirmasis popiežius iš Amerikos, bet reikia pastebėti, kad jis mažiausiai amerikietiškas iš visų konklavoje dalyvavusių JAV kardinolų. Jis turi Peru pilietybę, nes dalį gyvenimo tarnavo ten, ėjo vyskupo ir daug kitų pareigų. Kad tapatinasi su Pietų Amerika galima suprasti iš to, kad vakar, kreipdamasis į Šv. Petro aikštėje susirinkusius žmones, ispaniškai prakalbo būtent tikintiesiems iš Čiklajaus vyskupijos Peru. Leonas XIV ypatingas tuo, kad apjungia abu Amerikos žemynus. 

Kiekvienas kardinolas nori, kad naujo popiežiaus išrinkimas nesukeltų problemų jo šalyje. Iš musulmoniškų šalių nenori galinčio pasakyti ką nors kvaila apie islamą, o iš JAV – rimtai nevertinančio seksualinio išnaudojimo krizės Bažnyčioje. 

Bet yra buvę, kad prognozės išsipildo. Pavyzdžiui, 2005 m. kardinolas Josephas Ratzingeris buvo akivaizdus lyderis, ne vienas prognozavęs jo kandidatūrą pataikė. Po ilgo Jono Pauliaus II pontifikato daug kam atrodė natūralu, kad bus išrinktas artimas jo bendradarbis ir apskritai įtakingas kardinolas, ėjęs Tikėjimo mokslo kongregacijos prefekto pareigas. Šiuo atveju posakis, kad „kas įžengia į konklavą kaip popiežius, išeina kaip kardinolas“ nepasitvirtino.

– 2013 m. kovą Buenos Airių kardinolą J. M. Bergoglio popiežiumi 115 kardinolų išrinko per dvi dienas trukusią konklavą, dabar neprireikė nė paros. Kuriuos popiežius renkant ji buvo trumpiausia, kuriuos ilgiausia? 

– Yra buvę konklavų, trukusių ir ilgiau nei mėnesį ar kelerius metus dėl karų, kitų neramumų ar pačių galia besimėgavusių kardinolų. Tačiau nuo 1831 m. nė viena konklava neužsitęsė ilgiau nei penkias dienas.

Trumpiausia konklava, trukusi mažiau nei 10 val. vyko 1503 m. spalį, popiežius Julijus II buvo išrinktas per pirmą balsavimą. Ilgiausia vyko XIII a. netoli Romos esančiame Viterbo mieste ir truko beveik trejus metus dėl rinkėjų tarpusavio nesutarimų. Kardinolai gerokai įkyrėjo juos išlaikyti turėjusiems miesto gyventojams, tad šie, norėdami paspartinti procesą, užrakino kardinolus, davė tik duonos ir vandens, o galiausiai ir nuėmė patalpos stogą. Netrukus buvo išrinktas popiežius Grigalius X.

Lemia ir amžius

– Popiežiumi tapti reikia net dviejų trečdalių balsų. Kiek čia nusveria autoritetas, patyrimas, tinkamumas pareigoms, o kiek tai politinės kovos?

– Klausiate, dėl kokių priežasčių kardinolai išrenkami popiežiais. Labai sudėtingas klausimas. Pasiremsiu jėzuito ir šių reikalų eksperto, knygos „Inside the Vatican the Politics and organization of the Catholic Church“ autoriaus Thomaso J. Reese‘o įžvalgomis. Anot jo, kiekvienas kardinolas pageidautų gero popiežiaus, tai yra turinčio panašias vertybes ir Bažnyčios viziją.

Antra, kiekvienas norėtų, kad popiežiumi taptų kardinolas, su kuriuo jis gerai sutaria. Asmeniniai santykiai svarbūs.

Taip pat svarbus ir kalbų mokėjimas. Kardinolai nori galėti laisvai bendrauti su popiežiumi.

Trečia, kiekvienas kardinolas nori, kad naujasis popiežius būtų šiltai priimtas jo šalyje, ar bent jau kurio išrinkimas nesukeltų problemų. Pavyzdžiui, kardinolai iš musulmoniškų šalių nenori popiežiaus, galinčio pasakyti ką nors kvaila apie islamą, o amerikiečių kardinolai – popiežiaus, rimtai nevertinančio seksualinio išnaudojimo krizės Bažnyčioje.

Amžius: R. Makrickas šansų tapti popiežiumi šioje konklavoje neturėjo, nes per trumpas kardinolo „stažas“. Be to, jis – vienas jauniausių kardinolų kolegijos narių, tarp penkiolikos iš 133 iki 60 metų. Vatican / Pool nuotr.

– Ar lietuvio kardinolo 53-ejų Rolando Makricko šansai vertinti menkai dėl jauno amžiaus? Be kita ko, galioja ir viršutinė amžiaus riba – 80 m., dėl jos kiti du lietuviai kardinolai – Audrys Juozas Bačkis ir Sigitas Tamkevičius – konklavoje dalyvauti negali.

– Kardinolas R. Makrickas šansų tapti popiežiumi šioje konklavoje neturėjo, nes per trumpas kardinolo „stažas“, juk į kardinolų kolegiją jis įvesdintas tik pernai. Be to, jis yra vienas jauniausių kardinolų kolegijos narių, tarp penkiolikos iš 133, neturinčių 60 metų.

Pranciškui išrinkimo dieną buvo 76-eri, Benediktui XVI – 78-eri. Aštuntą dešimtį einančius kardinolus daugelis apžvalgininkų įvardija kaip tinkamiausius kandidatus – pontifikatas būtų nei per ilgas, nei per trumpas, apie dešimtmetį. Naujajam popiežiui Leonui XIV – 69-eri.

Jei pažvelgtume į XX a. istoriją, pamatytume, kad vidutinis popiežių amžius išrinkimo dieną buvo kiek mažesnis – apie 65-eri. Vyriausias buvo Jonas XXIII (76-erių), jauniausias – Jonas Paulius II (58-erių).

Amžiaus ribojimas – dalyvauti konklavoje gali kardinolai tik iki 80-erių – yra gan naujas dviejų tūkstančių metų Bažnyčios istorijoje, jis įvestas tik 1971 m. Pauliaus VI. Ankstesniais amžiais, kai gyvenimo trukmė buvo kur kas trumpesnė, yra buvę labai jaunų popiežių.

Skirtis: pasak R. Garškaitės-Antonowicz, kiekviena konklava – referendumas dėl prieš tai buvusio pontifikato. Požiūris į Pranciškaus pradėtas reformas tarp konklavos dalyvių skiriasi. E. Levin nuotr.

Referendumas dėl reformų

– Kiek naujasis popiežius bus pirmtako reformų tęsėjas? Kas gali būti Leono XIV pontifikato pagrindiniai akcentai?

– Kiekviena konklava yra referendumas dėl prieš tai buvusio pontifikato. Taip ir šiuo atveju. Ypač dėl pagrindinės Pranciškaus pradėtos reformos – sinodinio kelio. Paprastai sakant, velionis popiežius siekė, kad atsakomybę už Bažnyčios misiją skleisti Evangeliją prisiimtų visi pakrikštytieji, ne vien šventimus turintieji kunigai, vyskupai, kardinolai. Tai reiškia išgirsti pasauliečius katalikus ir įtraukti juos į Bažnyčios valdymą. Pranciškus ne kartą kritikavo klerikalizmą, vadino jį iškrypimu. Katalikiškoje žiniasklaidoje rašoma, kad požiūris į sinodiškumą tarp konklavos dalyvių skiriasi. Ši tema iškilo prieš konklavą vykusiose generalinėse kongregacijose, kai kurie vyresnio amžiaus kardinolai šią Pranciškaus reformą kritikavo.

Tęstinumo tikrai bus, nes, kaip ir pirmtakas, dabartinis popiežius yra suformuotas patirties dirbant su vargšais Lotynų Amerikoje. Jam, kaip ir Pranciškui, svarbūs migrantų likimai. Savo įrašuose socialiniame tinkle „X“ šiemet R. Prevostas kritikavo Donaldo Trumpo imigracijos politiką. Iš pasirinkto vardo, Leono XIV, galime tikėtis didelio dėmesio socialiniams reikalams, nes popiežius Leonas XIII yra laikomas Bažnyčios socialinio mokymo pradininku.

Taip pat jis tęs Pranciškaus pradėtą sinodinę reformą. Jau pirmajame pasisakyme jis pasiuntė apie tai žinutę, sakydamas, kad „norime būti sinodinė Bažnyčia“.

Beje, Romoje vykusioje Sinodo asamblėjoje dėl sinodiškumo prie vieno stalo dvi savaites su R. Prevostu sėdėjęs amerikietis jėzuitas Jamesas Martinas rašo, kad naujasis popiežius yra atviras, kuklus, darbštus, ryžtingas, tiesiakalbis, patikimas, paprastas ir žemiškas. Jo asmenybė kitokia nei Pranciškaus, todėl pontifikato stilius neabejotinai skirsis.

Bažnyčia ir toliau aktyviai apmąstys politinius pasaulio reikalus ir juose dalyvaus, nepaisant to, kuris kardinolas balta sutana būtų pasirodęs Šv. Petro bazilikos balkone. 

– Ar bus išgirstas popiežiaus Pranciškaus siūlymas daugiau svarbos Bažnyčioje suteikti moterims?

– Minėtas sinodiškumas reiškia ir didesnį moterų įtraukimą į Bažnyčios valdymą. Pranciškaus pontifikatas pasižymėjo istoriniais moterų paskyrimais į aukšto lygio postus Vatikane, kuo jis rodė pavyzdį ir vietinėms bažnyčioms. Apie dvidešimt moterų valdant Pranciškui užėmė iki tol joms neprieinamas pareigas. Pavyzdžiui, sesuo Simona Brambilla vadovauja Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų dikasterijai. Paprastai ir apytikriai sakant – ji yra vienuolių ir pašvęstųjų reikalų ministrė. Francesca Di Giovanni, pasaulietė teisininkė, tapo pirmąja moterimi vadovaujančiose pareigose Vatikano Valstybės sekretoriate, o Catia Summaria, pasaulietė teisėja – pirmąja moterimi Vatikano teisingumo institucijose. Salezietė vienuolė ir ekonomistė Alessandra Smerilli Pranciškaus paskirta Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos sekretore, sesuo Raffaella Petrini – Vatikano Miesto Valstybės gubernatūros generaline sekretore. Prie Vatikano muziejų vairo pirmąkart taip pat stojo moteris – Barbara Jatta. Teologė Natalie Becquart pirmąsyk istorijoje ėjo vyskupų sinodo sekretoriaus pavaduotos pareigas. Apskritai pirmąsyk Katalikų Bažnyčios istorijoje moterims suteikta teisė balsuoti vyskupų sinode. Mano supratimu, šiam procesui kelio atgal nėra.

Moterų kunigystė (realistiškiau – diakonystė) – kitas klausimas. Čia Pranciškus reformų nepradėjo ir abejočiau, kad to imtųsi jo įpėdinis.

Prognozės: konklava 2013 m. dažną nustebino, nes Buenos Airių arkivyskupas Jorge Mario Bergoglio nefigūravo daugumoje žiniasklaidos favoritų sąrašų. V. Raupelio nuotr.

– Seksualinio išnaudojimo krizė Bažnyčioje – didžiausia dėmė ant sutanų. Kiek popiežiui Pranciškui pavyko spręsti šią problemą, visų pirma jos neslepiant ir neignoruojant? Ar renkant naują popiežių požiūris į šį klausimą galėjo būti svarbus?

– Nesiimsiu spekuliuoti, kiek reikšmės turi požiūris į šią krizę konklavoje, tačiau tvirtai galima teigti, kad Pranciškus nuo šios siaubingos ir didžiausios Bažnyčios problemos nebėgo, jos nemenkino. Lankydamasis įvairiose šalyse susitikdavo su išnaudojimo aukomis, 2019 m. sukvietė vyskupus į beprecedentį kelių dienų susitikimą dėl nepilnamečių apsaugos, kur jie be kita ko klausėsi vaikystėje nuo kunigų nukentėjusių žmonių liudijimų. Tais pačiais metais Pranciškus panaikino popiežiškosios paslapties reikalavimą bažnytinių teismų bylų medžiagai, susijusiai su seksualiniu išnaudojimu, sugriežtino tokių nusikaltimo tyrimo ir prevencijos normas, bausmes nusikaltusiems.

Nuo kunigų nukentėjusių asmenų reakcijos žiniasklaidoje po Pranciškaus mirties apibūdintinos taip: jis padarė daugiau nei jo pirmtakai, bet ir tai per mažai. Pavyzdžiui, Pranciškus sudarė pirmąją Popiežiškąją nepilnamečių apsaugos komisiją, tačiau iš jos veiklos pasitraukė vienas didžiausių šios srities autoritetų, vokiečių jėzuitas Hansas Zollneris, paaiškinęs, kad stinga skaidrumo, atsakomybės, atskaitomybės.

Be to, būta ir klaidų. Pavyzdžiui, 2018 m. Šventasis Tėvas šmeižtu pavadino kaltinimus vienam Čilės vyskupui dėl berniukus išnaudojusio kunigo dangstymo, tačiau vėliau aukų atsiprašė, o galiausiai ir paprašė visų Čilės vyskupų įteikti atsistatydinimo raštus. 

Apibendrinant, galima pasakyti, kad Pranciškus priėmė svarbių sprendimų reikalinga kryptimi, tačiau problema tokia gili ir sudėtinga, kad naujam popiežiui neišvengiamai teks su ja tvarkytis toliau.

Išskirtinė transnacionalumu

– Pasaulyje katalikų, naujausiais Vatikano skelbtais duomenimis, – per 1,4 mlrd., pastaraisiais metais šis skaičius net kiek išaugo, daugiausia Afrikoje. Vis dėlto musulmonų pasaulyje kiek daugiau. Kodėl, jūsų manymu, konklava susilaukia tokio didžiulio dėmesio? Koks yra ir koks galėtų būti Bažnyčios vaidmuo ir įtaka krizių apimtame šiandieniniame pasaulyje ir kiek tai priklauso nuo popiežiaus asmenybės?

– Pateiktas katalikų pasaulyje skaičius matyt iš dalies atsako į klausimą, kodėl konklava taip traukia dėmesį – Katalikų Bažnyčia yra išskirtinė organizacija savo transnacionalumu. Net ir Siksto koplyčioje užsidarę kardinolai buvo net iš 70 skirtingų šalių. Suveikia ir elementarus žmogiškas smalsumas konklavos rituališkumu, paslaptingumu, ne veltui dabar toks populiarus Edwardo Bergerio filmas „Konklava“. Ir tikintieji, ir netikintieji nori pamatyti, kaip galėtų atrodyti šis keistas, už uždarų durų nereguliariai, bet pagal griežtas taisykles vykstantis procesas, kuriame dalyvauja mažiau nei pusantro šimto vyrų iš viso pasaulio.

Be to, Šventasis Sostas yra diplomatinis veikėjas, pirmiausia dirbantis dėl taikos pasaulyje, tarpininkaujantis politiniuose konfliktuose,  o popiežius – moralinis autoritetas ar bent jau figūra, į kurios pasisakymus ir veiksmus krypsta ne tik katalikų dėmesys.

Iš tiesų gyvename polikrizės ar daugybinės krizės sąlygomis – demokratijos, migracijos, karų, klimato kaitos, nelygybių ir t. t. Popiežius Pranciškus buvo galingiausias apie tai kalbėjęs pasaulio žmogus, siūlęs kompleksinius sprendimus. Bažnyčia ir toliau aktyviai apmąstys politinius pasaulio reikalus ir juose dalyvaus, nepaisant to, kuris kardinolas balta sutana būtų pasirodęs Šv. Petro bazilikos balkone.