Kai kurie Prancūzijos gyventojai skundžiasi gyvenimu ir sako, kad nė vienas iš kandidatų į prezidentus nepagerins jų kasdienybės. Bet už tūkstančių kilometrų Pietų Amerikos žemyne esančios Prancūzijos Gvianos gyventojai, besiskundžiantys gyvenimu, tam turi rimtų argumentų. Tai ne tik antra iš penkių didžiausių Prancūzijai priklausančių užjūrio teritorijų, bet ir antra skurdžiausia.

Nedarbo lygis čia – daugiau nei 20 proc., dvigubai didesnis nei pačioje Prancūzijoje. 40 proc. gyventojų gyvena skurdžiai. Žmogžudysčių skaičius daug didesnis nei Prancūzijoje ar kitose jai priklausančiose teritorijose.

Protestai šalyje prasidėjo kovo 20 dieną. Darbuotojai iš inžinerinės kompanijos „Endel engie“ ir elektros tiekėjos EDF užblokavo kelius prie Kuru miesto, kad sustabdytų raketos skrydį iš Gvianos kosminio centro. Šiame centre yra pagrindinė Europos kosmoso agentūros raketų paleidimo platforma. Tai strategiškai labai gera vieta arti pusiaujo. Tačiau protestuotojai mano, kad tai ir vieta, rodanti centrinės valdžios požiūrį į vietinius gyventojus. Kosminiame centre išbandomos naujausios technologijos, o visai šalia gyvenantys žmonės neturi elektros energijos ar vandentiekio.

Protestuotojų nepasitenkinimas tęsiasi šeštą savaitę. Tūkstančiai gyventojų, išėję į gatves, piktinasi per aukštomis kainomis, nedarbu. Jie jaučiasi nesaugūs dėl nusikaltimų.

Gvianos problemos nėra naujos. Prancūzijos požiūris į šią teritoriją formavosi nuo seno. Prieš daugiau nei 200 metų ši sala vadinosi ne Gviana – šis vardas primena saldų egzotinį vaisių. Prancūzai ją vadino Velnio sala. Prancūzija salą pirmą kartą nesėkmingai bandė kolonizuoti 1763 m., bet šeštadalis iš 12 tūkst. naujakurių mirė nuo nežinomos atogrąžų ligos. Todėl kolonistai nutarė teritoriją paversti kalėjimu. Iš Prancūzijos čia buvo atgabenta apie 56 tūkst. kalinių, tik 10 proc. išgyveno bausmės laiką.

1946 m. Gvianai suteiktas Prancūzijos užjūrio teritorijos statusas, bet „The Economist“ pastebi, kad socialinės ir ekonominės problemos čia, kaip ir kitose penkiose užjūrio teritorijose, iki šiol tik augo.

Gviana turtinga gamtos išteklių, tokių kaip auksas, prie krantų yra naftos telkinių. Čia yra ir didžiausias Prancūzijos miškas – atogrąžų miškas. Gvianos miškai padeda sumažinti Prancūzijos anglies dvideginio išmetimo rodiklius.

Vis dėlto Gvianoje ekonomika merdi, jos gyventojai visiškai priklausomi nuo prekių, importuojamų iš Prancūzijos ir kitų Europos šalių. „The Economist“ duomenimis, 2015 m. iš Gvianos eksportuota prekių už daugiau nei 138 mln. eurų, o importo suma viršija daugiau nei 1 mlrd. eurų. Importuojamoms prekėms uždedamas nemenkas antkainis. Gvianiečiai už maisto produktus moka 40 proc. daugiau nei Prancūzijos gyventojai. Labai prasta ir švietimo situacija, moksleiviai mokosi perpildytose klasėse, apšiurusiuose pastatuose. Tik vienas iš dviejų gvianiečių baigia mokyklą.

Nuo 1985 m. Gvianoje gyventojų skaičius išaugo trečdaliu. Prie to prisidėjo ir migracija. Per nesaugomas Amazonės sienas Prancūzijos teritoriją pasiekia brazilai, surinamiečiai. Atvykėliai taip pat prisideda prie augančios nusikaltimų, nedarbo statistikos. Gvianoje daug jaunų gyventojų: apie 43 proc. jų – jaunesni nei 20 metų. Didžiausias šalyje yra jaunimo nedarbas – ketvirtadalis jų neturi darbo.

Nors Gviana yra Pietų Amerikoje, teisiškai ji priklauso Europos Sąjungai. Dėl šios priežasties Gviana tapo vienu populiariausių kokaino tranzito iš Pietų Amerikos į Europą taškų. Per paskutinius dvejus metus oro uoste sugaunamų asmenų, ketinančių pervežti kokaino, skaičius padvigubėjo.

Prancūzijos vyriausybė iš pradžių siūlė suteikti 1 mlrd. eurų būtiniausiems darbams tvarkant ligonines ir mokyklas. Protestų lyderiai reikalauja dar 2 mlrd. eurų, bet dar labiau jie nori pokyčių. Protestuotojai sostinėje Kajene, iškėlę Prancūzijos vėliavą, šaukia: „Jeigu jūs nelaikysite mūsų lygiaverčiais Prancūzijos piliečiais, suplėšysime šią vėliavą į gabalus.“

Parengta pagal užsienio spaudą.