BOKSO ČEMPIONAS TYRINĖJA SAVO GALIMYBIŲ RIBAS

Keturios poros keliais dydžiais didesnių, nei reikėtų, sportbačių užėmė mažą, bet svarbią Daugirdo Šemioto bagažo dalį. Visą profesionalią karjerą bokso pirštines į varžybas vežiojęsis buvęs pasaulio čempionatų prizininkas atrado naujų iššūkių ultramaratono varžybose.

40-ies metų jubiliejų šiemet atšventęs „Daugirdas Gym“ klubo vadovas jau ne pirmą rugsėjį leidžiasi į nuotykių kupiną kelionę. Susikrovęs lagaminus jis ir šiemet iškeliavo į Italiją, kur kalnuose išbandė jėgas alinančiose ištvermės varžybose. Nuo 2010 m. vykstančios vadinamojo trail bėgimo lenktynės „Tor des Geants“ laikomos vienu sunkiausių tokio tipo išbandymų. 330 km ilgio trasą kalnų keliukais įveikia maždaug tik pusė iš daugiau nei 1 000 dalyvių.

Prasidėjo haliucinacijos. Kartais bėgdavau lyg sapne, nesiorientuodamas, kur esu ir ką veikiu.

Penkias paras be perstojo vykstančiose varžybose atletai gauna tik po kelias atokvėpio valandas per parą, o jų bėgimą lydi ne tik radikalūs orų ir temperatūros pokyčiai, bet ir kūno skausmas, haliucinacijos ir traumų pavojus. 24 tūkst. km pakilimų – tokią milžinišką distanciją kopiant į viršų per visas išbandymų dienas įveikė D. Šemiotas. Paprastam žmogui šiose varžybose neverta nė startuoti, o finišą pasiekia tik ypač gerai treniruoti atletai. Lietuvis iš daugiau nei 1 200 dalyvių pateko tarp 15 proc. greičiausiųjų.

tordesgeants.it nuotr.

– Daugirdai, kiek truko jūsų pasirengimas „Tor des Geants“ čempionatui?

– Maždaug pusmetį. Treniravausi kasdien, bėgiodavau po 6–8 valandas. Net kai su žmona atostogavome Ispanijoje, keldavausi labai anksti ryte ir sukdavau ratus bent 3–4 valandėles. Tik paskui prisimindavau atostogas. Lygiai taip pat ir vasarodamas su draugais prie ežerų niekada nepamiršdavau režimo, mitybos. Sporto klinikoje nuolat tikrindavausi sveikatos būklę, gydytoja Asta Ivašinienė padėjo pasirūpinti mano probleminiais keliais, tad pasiruošimas praėjo sklandžiai. Prieš čempionatą dalyvavau treniruočių stovykloje kalnuose, tai labai padėjo adaptuotis prie varžybų sąlygų. Nesvarbu, kaip gerai fiziškai pasiruoši namie – pas mus aukščiausias pakilimas siekia vos 42 m, taigi nebus jokių šansų normaliai pasirodyti varžybose aukštikalnėse.

– Kodėl į varžybas vežėtės net kelias poras gerokai didesnių sportbačių?

– Įprastai aviu 43 dydžio batus, o į Italiją atsivežiau po dvi poras 44,5 ir 45,5 dydžio sportbačių. Tai dariau todėl, kad nuo ilgo bėgimo kojos smarkiai ištinsta, kojų skliautas nusileidžia, todėl pėdos tampa didesnės. Stengiausi be reikalo avalynės nenusiauti, nes nusiavus pėda gali taip ištinti, kad neapsiausi ir tų 2,5 dydžio didesnių batų.

– Koks buvo pradinis planas?

– Pirmiausia dar gerokai iki starto pasikonsultavau su italų specialistais, kurie sudaro planus tokioms ištvermės varžyboms. Aišku, turėjau ir savo lūkesčių, bet debiutuodamas nežinai, kaip kūnas reaguos į milžiniškus krūvius, deguonies trūkumą, temperatūrų šuolius, kaip atsilieps nuolatinis miego trūkumas. Žinojau tik viena – nereikia iškart siekti maksimalaus tempo, nes tai daugelio dienų maratonas, o ne sprintas. Po starto praėjus maždaug 5–6 valandoms baigėsi startinis adrenalinas ir ėmiau geriau jausti savo kūną.

Finišas: tarp daugiau nei 1 200 sportininkų, penkias paras mėginusių sėkmingai užbaigti varžybas, lietuvis užėmė 163 vietą./ tordesgeants.it nuotr.

– Kaip jūsų sumanymai keitėsi varžybų metu?

– Pirmą dieną buvo numatyta miegoti 1 val. nakties. Atbėgus į punktą paaiškėjo, kad nebėra laisvų vietų nakvynei, todėl reikės palaukti 1,5 val. Bandžiau numigti ant suolo, bet trukdė nuolatinis triukšmas, dalyvių judėjimas. Teko keisti planą ir nemiegojus bėgti toliau. Tik paryčiais, apie 6–7 val., pasiekiau kitą punktą, kur galėjau normaliai prigulti. Šiaip dėl miego buvo daug nesusipratimų. Ilsėtis trukdė nuolatiniai raumenų skausmai, net sėdmenis badė tarsi adatomis. Kad geriau suvoktumėte situaciją, pasakysiu, kad sykį teko nakvoti net pakelės bažnyčios rūsyje. Nakvojome ir sporto salėse, kalnų namukuose, kur šalia žmonės švenčia, o mes snaudžiame. Antrą parą miegas buvo numatytas dieną, pagulėjau kokias 45 minutes ir apėmė toks apatiškumas, vangumas. Galvojau, ką aš čia veikiu, kam man to reikia, visiškai nenorėjau judėti toliau. Tačiau kažkaip susiėmiau ir po kelių valandų bėgimo viskas susireguliavo.

– Kaip veikė temperatūros svyravimai?

– Kai kuriomis dienomis ji kilo iki 35 °C karščio, o naktimis krisdavo iki kokių 5 °C. Sykį kalnuose patekome į stiprią liūtį, net su sniego sūkuriais. Užbėgome į namuką kalnuose ir šildėmės, kas kuo galėjome. Visi permirkę iki siūlelio, šlapi, sušalę, kūnas sutinęs, viską skauda, nesinorėjo net nosies iškišti į lauką. O bėgti reikia. Tada kilo mintis kažkaip apsisaugoti nuo šalto lietaus. Radau šiukšlių maišų ir iš jų ėmiau gamintis lietpaltį. Netrukus tą patį ėmė daryti ir kiti bendražygiai. Ir ką jūs manote? Padėjo! Galėjome tęsti varžybas.

– Kokie dar išbandymai jūsų laukė?

– Jų buvo tiek daug, kad visų ir neišvardysiu. Dėl krūvių labai greitai organizmas pradėjo netoleruoti maisto, pykino, viduriavau. Tai vargino, nes, valgant daug angliavandenių, galima gauti energijos ir bent iš dalies kompensuoti nuolatinį miego trūkumą. Paskui prasidėjo haliucinacijos, asmenybės susidvejinimas. Kartais bėgdavau lyg sapne, nesiorientuodamas, kur esu ir ką veikiu. Žiūrėdavau į mane supančią gamtą, o vaidendavosi kažkokie žvėrys. Gerai, kad turėjau telefoną, kuriuo palaikydavau ryšį su savo komanda. Jie man pasakydavo, po kiek laiko turiu užsukti į punktą ir kas laukia toliau. Apskritai, jei ne mano draugai ir pagalbininkai, lydėję mane dieną naktį, kažin ar būčiau pasiekęs finišą. Suskaičiavome, kad jie automobiliu vien varžybų vietoje sugebėjo prisukti apie 3,5 tūkst. km! Įsivaizduojate, kiek lakstymo dėl vieno pamišusio sportininko (juokiasi – aut. past.).

– Kokie buvo galutiniai jūsų rezultatai finiše?

– Norėjau išlaikyti maždaug vienodą tempą visas dienas ir tilpti į 120–123 valandas. Galiausiai tai ir pavyko. Svarbiausia, žinoma, buvo apskritai pasiekti finišą. Iš daugiau kaip 1 200 atletų tai pavyko tik pusei. Aš finišavau 163-ias. Tuo pat metu vyko ir dar ilgesnės – 450 km – distancijos kalnų bėgimas. Laimėjo 52 metų moteris, aplenkusi visus vyrus ir pagerinusi rekordus. Taigi ištvermės sporte ne jėga ir ne greitis lemia galutinį rezultatą. Čia reikia ir išminties, taktikos, sėkmės, ir daugelio kitų aplinkybių sutapimo.

– Ar ateityje ryšitės dar vienam beprotiškam iššūkiui?

– Turiu noro, jėgų, jaučiu draugų ir žmonos palaikymą, tad taško dar nededu. Man įdomi ši vidinė kelionė, išbandant savo kūno galimybių ribas. O jos dar tikrai nepasiektos. Manau, kad man realu patekti tarp 100 geriausių atletų, o ir aukščiau kilti įmanoma. Žinoma, pranašumą bėgant kalnuose turi sportininkai iš kalnuotų valstybių, bet ir Lietuvos vėliava ten, manau, plazdės dar ne kartą.