JUDESIO PROFESIONALAI: SPORTAS GALI BŪTI KŪRYBIŠKAS

Mažai judanti visuomenė – tema, apie kurią kalbama ne vienus metus. Ji ypač svarbi dabar, kai mūsų fizinį raštingumą itin paveikė ilgi karantino mėnesiai. Tad kaip atrasti ryšį su savo kūnu ir lavinti fizinį intelektą? Ar judėjimas gali būti kūrybiškas?

Apie tai diskutuoja pedagogai: Lietuvos regbio rinktinės žaidėjas, treneris Paulius Sugintas, profesionalus šiuolaikinio šokio šokėjas Marius Pinigis, sertifikuota jogos mokytoja Guoda Sukockaitė ir profesionali gimnastė, šokėja Karolina Motiejūnienė.

Išankstinės nuostatos

Profesionalus regbio žaidėjas, vaikų treneris P.Sugintas pastebi, kad pirmiausia mes visi su judesiu susipažįstame namų aplinkoje, taigi labai svarbu, kokius įpročius tėvai perduoda savo atžaloms.

„Dirbdamas su įvairaus amžiaus moksleiviais matau, kad sunkiausia judėti yra jaunesnio amžiaus vaikams, nuo ankstyvos vaikystės aktyviai naudojantiems išmaniuosius telefonus. Žaidžiant telefonu, vaikams kyla daug emocijų, nes vaizdas ekrane greitai keičiasi, o judėjimas gryname ore tampa neįdomiu užsiėmimu. Tad ypač svarbu vaikams laiku įdiegti tinkamus įpročius. Kitaip jie nesukurs ryšio su savo kūnu ir nesupras jo poreikių“, – dirbdamas su vaikais, Paulius pastebi, kad judėjimas, sportas neretai suprantami per skausmą ir kančią.

Būtina suprasti, kad kūno kultūra yra tokia pat svarbi, kaip ir matematika ar anglų kalba.

„Matyt, tai senojo fizinio švietimo liekanos. O tai dalį žmonių atbaido nuo bandymo aktyviau pajudėti“, – sako treneris.

Šokėjo M.Pinigio manymu, spragų slypi ir švietimo srityje. Fizinio lavinimo mokytojai ne visada geba sudominti moksleivius, kartais laikosi pernelyg griežtų normatyvų. Tad žmogus nuo mažens judėjimą ima suvokti kaip stresą.

„Atrodo, kad sportas yra prasmingas tik tada, kai tu kenti, kai skauda. Jei po treniruotės jautiesi puikiai, vadinasi, nepavyko, – svarsto šokėjas. – Pastebiu, kad suaugę žmonės sportą neretai supranta gana siaurai – tik kaip būdą patobulinti kūną. Tačiau pamirštame, kiek daug naudos judėjimas gali duoti mūsų sveikatai ir gerai savijautai.“

Fizinio intelekto svarba

Fizinis žmogaus raštingumas yra toks pat svarbus kaip ir intelektinis. Jogos mokytoja, judesio pedagogė Guoda Sukockaitė, daug metų profesionaliai dirbanti su vaikais, teigia, kad judėjimas bet kurio amžiaus žmogui suteikia tiek fizinės, tiek emocinės, tiek psichologinės naudos.

„Geriau suvokdami savo kūną, esame laimingesni, įgyjame daugiau pasitikėjimo savimi, motyvacijos siekti tikslų. Pavyzdžiui, suskaudus nugarai, neretai bėgame pas gydytoją prašyti vaistų. Tačiau raumenų, sąnarių skausmai ar galūnių tirpimas dažniausiai aplanko nuo per ilgo sėdėjimo. Tad naudinga mokėti pagrindinius tempimo pratimus, kad galėtume sau padėti, – tikina ji. – Mano pačios patirtis buvo labai įdomi, nuo trylikos metų mokiausi Naujojoje Zelandijoje. Mokykloje buvo stengiamasi mokinius supažindinti su įvairiausiomis sporto šakomis ir judėjimo galimybėmis. Žaisdavome badmintoną, kriketą, stalo tenisą. Kuo daugiau vaikai į save sugeria skirtingų patirčių, tuo geriau suvokia, kas jiems patinka. Tada didėja tikimybė, kad sportas taps neatskiriama jų kasdienybės dalimi.“

Profesionali gimnastė Karolina Motiejūnienė tikina, kad smalsumas yra esminis kūrybiškumo ir saviugdos elementas. „Supratę, kad viena ar kita sporto šaka nepriimtina, žmonės neretai nuleidžia rankas ir nusprendžia, kad sportas – ne jiems. Vaikystė yra geriausias laikas ugdyti smalsumą ir išbandyti kuo daugiau judėjimo galimybių, kad suaugę vis dar norėtume eksperimentuoti“, – teigia ji.

Pastebima, kad maži vaikai natūraliai yra labai smalsūs ir aktyvūs. Tačiau tėvai neretai iš baimės juos apriboja, apmalšina naujų patirčių troškimą. Bijodami, kad atžala susižeis, jie ragina elgtis ramiau, santūriau. Tad judėjimas taip ir netampa vaiko gyvenimo dalimi.

„Įdomu tai, kad vaikai iki vienų metų yra natūraliausi, patys tyriausi judėtojai. Jų kūnai veikia labai organiškai ir koordinuotai, – šypsosi šokėjas Marius. – Yra tekę nemažai dirbti su kelių mėnesių mažyliais. Tiesiog nuostabu, kaip puikiai kūdikiai jaučia muziką ir geba atkartoti tai, ką jiems parodome. Vos išgirdę muziką, vaikai ima spyruokliuoti – tai ateina iš pasąmonės. Tačiau vėliau, jei vaikas neugdomas, šie gebėjimai pasimiršta. O tada, užgrojus muzikai, suaugęs žmogus nebežino, kaip judėti, jaučiasi susikaustęs.“

Bendras projektas

Be abejonės, neigiamą įtaką vaikų ir suaugusiųjų fiziniam raštingumui padarė ilgi karantino mėnesiai. Tad, pasak judesio specialistų, šiandien ypač svarbu keisti visuomenės nuostatas apie sportą ir judėjimą. Pašnekovai, dėstydami ir bendradarbiaudami su įvairiomis švietimo įstaigomis, tarp kurių ir „Herojaus“ mokykla, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Vytauto Didžiojo universitetas, vertina judesio praktikas švietimo sistemoje kaip lygiavertes su kitomis pamokomis.

„Gaila, kad sportas nėra svarbi mūsų kultūros ir gyvenimo dalis. Ne veltui sakoma, kad sveikame kūne – sveika siela. Menkai judantis žmogus tampa mažiau kūrybiškas, jį kamuoja prasta nuotaika, nuovargis, motyvacijos trūkumas, – pabrėžė Marius. – Būtina suprasti, kad kūno kultūra yra tokia pat svarbi, kaip ir matematika ar anglų kalba. Žinoma, sporto pamokos taip pat turi būti lanksčios, mokiniams pasiūlančios įvairių užsiėmimų ir alternatyvų. Tikrai turime šaunių fizinio lavinimo mokytojų, tereikia jiems suteikti paspirties veikti.“

Vidinis vaikas

Judesio profesionalai tiek vaikus, tiek suaugusiuosius skatina į savo kasdienybę įtraukti kuo daugiau aktyvaus judėjimo. Tai itin svarbu dabar, pasaulyje tvyrant sveikatos krizei. Juk sportas puikiai stiprina imunitetą. Neretai žmonės judėjimą suvokia tik kaip ėjimą į sporto salę, bėgiojimą ar krepšinio žaidimą. Tačiau yra daugybė skirtingų judėjimo būdų ir tereikia atrasti sau tinkamiausią. G.Sukockaitė ragina prisiminti vaikystės pomėgius. Juk, sukdamiesi rutinoje, neretai pamirštame malonumą teikusius hobius.

„Man paauglystėje labai patiko žaisti badmintoną. Vėliau dėl laiko stokos nustojau tai daryti. Neseniai prisiminiau šį savo pomėgį ir labai nustebau, kokį malonumą jis man teikia. Nepamirškime, kad visų mūsų viduje gyvena vaikas, kurį reikia vis pamaitinti, – atkreipė dėmesį ji. – Labai svarbu save apsupti motyvuotais, savo pavyzdžiu įkvepiančiais žmonėmis. Manau, kad sporto užsiėmimams tapus žmogaus socialinio gyvenimo dalimi, sportuoti taptų dar paprasčiau. Pavyzdžiui, kodėl, susitikus su drauge, užuot prisėdus išgerti kavos, negalėtume nueiti kur nors pasportuoti? Kai su bičiuliu susitariama kartu lankyti treniruotes, tampi atsakingas ne tik už save, bet ir už kitą. Tada atsiranda daugiau motyvacijos.“

Šokėjas Marius pastebi, kad šiandien mūsų kasdienybė lengva, tad visą laiką gyvename komforto zonoje. Į darbą važiuojame automobiliu, darbus atliekame kompiuteriu. Tikslo judėti lieka vis mažiau. Tačiau nuo judėjimo priklauso mūsų emocinė ir fizinė sveikata. „Pažinti savo kūną – vadinasi, pažinti save. Tad nepraraskime gebėjimo judėti, negyvenkime tik užsidarę savo mintyse. Judesys nėra tik sportas ar šokis – tai būdas pajausti save ir kitus, geriau save išreikšti ir jaustis laimingesniems“, – priminė jis.