MAMA APIE APDEGUSIO SŪNAUS PATYČIAS: LABIAUSIAI STEBINA SUAUGUSIŲJŲ ELGESYS

Šias dvi penkiamečio Tomo nuotraukas skiria mažiau nei vieneri metai. „Kairėje esančioje nuotraukoje matyti flomasterio paliktos žymės, kai sūnus žaidė „žmogų-vorą“, dešinėje – pusmetis po gaisro. Viskas gali taip greitai pasikeisti, ar ne?“, – praėjus daugiau nei septyniems mėnesiams po nelaimės, kai supleškėjo visas namas ir į komą paniro sūnus, sako Edita Atkučevičiūtė-Ilina. Trijų vaikų mama nepabūgo prabilti apie sūnaus patiriamas patyčias.

Progresas – neįtikėtinas

Portalas jau rašė, kad E. Atkucevičiūtės-Ilinos ir jos vyro Vladimir namuose Šapnagių kaime, Šiaulių rajone, ugnis įsisuko sausio 20 d. Jie liko basi pliki – namas visiškai sudegė. Tačiau baisiausia, kad per gaisrą nukentėjo ir vyriausias poros sūnus Tomas. 52 proc. kūno apdegusiam penkiamečiui buvo sukelta dirbtinė koma, vėliau viena po kitos sekė operacijos.

„Dabar sūnus dažniausiai – kai neniežti ir neskauda – jaučiasi puikiai. Jis beveik atgavo jėgas, progresas – neįtikėtinas, – džiaugiasi mama. – Visgi nudegimai yra bjaurus dalykas, randai gyja ir formuojasi be galo ilgai. Niekas negali pasakyti, kas su jais bus ateityje.“ 

Tačiau dabar moteris nori pakalbėti apie patyčias. Ir kaip pati sako, nenori smerkti ar skųstis, tačiau siekia viešai kalbėti apie jautrius dalykus. Tai, anot E. Atkucevičiūtės-Ilinos, ugdo pozityvumą.

Paaiškina, kad tai yra neužkrečiama

Pašnekovė su šeima užsuko į vaikų žaidimų aikštelę, esančią netoli prekybos centro. Vaikai žaidė, laipiojo, čiuožinėjo, jų ten – gana daug. „Tomo amžiaus mergaitė (sprendžiau pagal ūgį) įdėmiai stebi Tomą. Taip būna neretai, todėl jau kaip ir įprasta, – moteris teigia, kad įprastai smalsesni vaikai prieina ir paklausia, kas Tomui nutiko. – Šis klausimas per kelis mėnesius jau gan įkyrėjo, bet tapo normaliu, į kurį pats sūnus arba aš stengiamės atsakyti, papasakoti, paaiškinti, kad tai yra neužkrečiama.“ Anot moters, toliau paprastai žaidimas tęsiasi. Bet šį kartą įvykiai klostėsi kitaip.

Ši mergaitė neklausia ir nežaidžia toliau. Ji vis atsisuka. Tada vyresnei draugei ar sesei pakomentuoja: „Žiūrėk, koks šlykštus.“

„Ši mergaitė neklausia ir nežaidžia toliau. Ji vis atsisuka. Tada vyresnei draugei ar sesei pakomentuoja: „Žiūrėk, koks šlykštus“.  Niekas į šiuos žodžius labai ir nekreipia dėmesio. Mano žaidžiantys vaikai negirdi ir jų nemato, kiti irgi kažkaip nepastebi. Mergaitė neatlyžta – ima žaisti tokį socialinį žaidimą: prieina prie Tomo ir pradeda bėgdama šaukti, kviesdama kartu bėgti savo draugę ar sesę, neva „baisu, baisu“, – prisimena moteris. Anot pašnekovės, nors šį situacija ir netapo aštresnė – užsiėmę vaikai į tai dėmesio nekreipė – tačiau po pokalbio su aplinkiniais, moteriai tapo aišku – tokios ar panašios situacijos darželiuose, mokyklose ar kitose viešose vietose nuolat kartojasi. Ir tai vyksta ne tik tarp mažamečių.

Tomas prieš nelaimę. Asmeninio arch.nuotr.

„Rodyti pirštais į kažkuo išsiskiriantį žmogų, komentuoti bjauriais žodžiais, tarsi niekas negirdėtų, galų gale tiesiogiai erzinti ir žaisti nuteikiančius prieš asmenį žaidimus, siekiant jį įskaudinti – norma? Esu girdėjusi, kad: „Ai, čia juk visi tai patiria“, kad „taip užaugs stiprus žmogus“ ir dar krūvą kitokių skiedalų, į kuriuos dar nežinau kaip tinkamai reaguoti. Per daug sudėtinga rasti adekvatų atsakymą tokiems neadekvatiems „pasiteisinimams“, – moteris teigia suvokianti, kad tokio amžiaus vaikams erzintis yra tarsi ir normalu. Jos vaikai taip pat bando tai daryti. Tačiau moterį labiausiai stebina suaugusiųjų elgesys, kurie nekreipia į tai dėmesio, neauklėja vaikų, nestabdo, nepasakoja apie mandagumą ir greičiausiai patys namuose ar tarp draugų vaikams girdint juokiasi iš aplinkinių. Moteris nepamiršta dažnai psichologų kartojamo teiginio – vaikai žaidžia tai, ką mato!

Randų neslėps

„Aš nesiruošiu slėpti savo vaiko nuo kitų, kad visiems būtų ramiau. Esu girdėjusi istorijų, kaip randų turinčius vaikus žmonės veda į neįgaliųjų paplūdimius, nes bendruose paplūdimiuose spoksojimo ir komentarų riba peržengia bet kokį sveiką protą! Nesiruošiu dangstyti ar maskuoti jo randų, kurie man yra pergalė prieš mirtį, o ne kažkas gėdingo ar juokingo. Taip, jis niekada fiziškai nebebus toks, koks buvo. Ne viską galima (ir reikia) sutaisyti. Ir, patikėkit, reikalų tikrai yra daugiau, nei tik tie, kurie susiję su išvaizda“, – atvira moteris.

Edita Atkučevičiūtė-Ilina/Asmeninio arch.nuotr.

Ji nepamiršta geraširdžių žmonių, kurie šį sunkų laikotarpį ne tik padeda finansiškai, bet ir kasdienybę praskaidrina savo gerais darbais. „Buvo tikrai labai sujaudinusių akimirkų. Tarkim, kaimynai suorganizavo talką ir susirinko aplinką tvarkyti, sudegusį namą padėjo išvalyti. Išvežėm kelis didžiulius šiukšlių konteinerius. Merginos iš vienos kompanijos padėjo namelį vaikams įrengti. Dar ir dabar pasitaiko, kad kaimynas iš gretimo kaimo pravažiuodamas mūsų dairosi, nes nori padėti“, – moteris artimųjų ir visai nepažįstamų žmonių gerus darbus galėtų vardyti  kelias dešimtis minučių. 

„Bendravimo be patyčių tema nėra aktuali tik man ir mano vaikams. Tai svarbu mums visiems.Todėl, matant netinkamą elgesį, labai prašau, stabdykime jį ten, kur prasideda, įvardinkime, kas yra tinkama ir kas ne, apginkime, siūlykime pagalbą tiems, kam jos reikia. Mokykime vaikus ir patys mokykimės nebūti abejingais ir vertinti tikrus, svarbius dalykus žmonėse, o ne jų ausis, spalvą, ūgį ar gabumus“, – susimąstyti ir keisti savo elgesį siūlo moteris.