Būsimo pirmoko paruošimas mokyklai visada yra didelis galvos skausmas tėvams. Ką jie būtinai turėtų padaryti ruošdami savo vaiką į mokyklą ir ko jokiu būdu nereikėtų daryti?

Apie pasirengimo pirmai klasei sunkumus ir kaip juos įveikti – pokalbis su psichologe, psichoterapeute, Paramos vaikams centro steigėja ir vadove Aušra Kuriene.

– Kaip turėtų prasidėti vaiko paruošimas mokyklai? Ką tėvai turėtų būtinai padaryti ir ko vertėtų vengti?

– Pradėti ruošti atžalą mokyklai reikėtų anksčiau, nei jai sukaks septyneri. Prieš mokyklą vaikai būna lankę paruošiamąją grupę, tad jau turi supratimą apie mokymosi procesą. Tėvai dažniausiai atžalas pirmai klasei ruošia mokydami juos pažinti raides ir skaičius. Iš tikrųjų akademinis paruošimas nėra toks svarbus, nes vaikas visko išmoks pirmoje klasėje. Daug svarbesnis yra socialinis paruošimas. Pradedant lankyti mokyklą vaikui reikia turėti šiokios tokios mokymosi patirties. Tokios patirties dažniausiai įgaunama žaidžiant lavinamuosius žaidimus, pavyzdžiui, konstruojant. Tai yra kuo puikiausias mokymasis, nes vaikas išmoksta pagal planą sudėti kaladėles, kartais jam tai neišeina ir reikia viską pradėti iš naujo. Mergaitės dažniausiai tokių įgūdžių įgauna piešdamos arba karpydamos tam tikras figūras, tarkim, lėlių drabužėlius. Tėvai turėtų savo atžalai sudaryti tokio mokymosi sąlygas. Tarkime, vaikui nepavykus ko nors sukonstruoti, turi padėti jam išmokti tai padaryti ir pritaikyti naujus įgūdžius. Į pagalbą pasitelkti galima ir stalo žaidimus, pvz., "Monopolį". Šis žaidimas itin tinka, nes jį žaidžiant reikia skaičiuoti, suprasti taisykles ir jų laikytis.

Tėvai privalo suprasti, kad pirmoje klasėje vaikas susiduria su nauju socialiniu iššūkiu. Iki tol jis nebuvo vertinamas, jo nupieštas piešinys buvo visiems gražus ir visi džiaugdavosi jo parašytomis dviem raidėmis. Mokykloje vaikas bus vertinamas ir lyginamas su kitais, jam bus sakomos pastabos. Socialinis gyvenimas mokykloje į vaiko aplinką įdiegia konkurenciją, lyginimą su kitais, suteikia naujų pažinčių. Tad tėvai turi matyti, kiek jų vaikas socialiai drąsus, kaip išreiškia savo emocijas, kaip elgiasi, kai nepavyksta atlikti užduoties. Toks socialinis parengimas dažnai prasprūsta tėveliams pro akis. Vaikas gali mokėti skaityti, rašyti ir skaičiuoti, bet vis tiek bijoti eiti į mokyklą, nes yra socialiai nepasiruošęs.

Tėvai neturėtų mokyti atžalos pirmos klasės kurso, nes to išmoks mokykloje. Jei vaikas ateis į pirmą klasę viską mokėdamas, jam ten paprasčiausiai gali būti nuobodu. Reikia palengvinti savo atžalos adaptaciją, bet neperspausti. Vaikas turi atrasti mokymosi džiaugsmą mokykloje, o tėvai kartais tai atima.

– Kokių sunkumų gali kilti vaikui, kuris visą vaikystę bendravo su tais pačiais kiemo draugais, o atėjęs į mokyklą pateko į nepažįstamųjų būrį? Kaip padėti tokiam vaikui?

– Jeigu vaikas turėjo gerų draugų ir buvo itin socialus, gali būti, kad savo įgūdžius pritaikys ir naujame kolektyve, todėl mokykloje jam nekils jokių problemų. Jei vaikas turėjo penkis tuos pačius draugus, tai nereiškia, kad negalės susirasti dar penkių visiškai naujų draugų.

Gerokai sudėtingiau tokiam vaikui, kuris neturėjo draugų arba jų turėjo itin mažai. Vienišiui, pasižyminčiam nedideliais socialiniais įgūdžiais, mokykloje tikrai gali kilti sunkumų susidraugaujant su naujais vaikais. Toks pat likimas gali ištikti ir vaiką, kuris kieme dažnai bardavosi ir pykdavosi. Tuomet vaiko tėvai turėtų šiek tiek įsikišti. Užtektų tiesiog paklausti, kokie vaikai yra klasėje. Daugiau berniukų ar mergaičių? Jie linksmi ar veikiau liūdni? Daugiau šviesiaplaukių ar juodaplaukių? Gyvename vaizdų pasaulyje, tad jei vaikas sako, kad visi klasės draugai nedraugiški, reikia paklausti, kodėl jis taip nusprendė. Galbūt kas nors kažką pikto pasakė, o gal vaikas yra išsigandęs ir todėl jam taip atrodo.

Jei vaikui sunkiai sekasi susidraugauti su kitais, galima jį pamokyti, kaip prieiti prie patinkančio vaiko ir jį užkalbinti. Taip pat reikėtų paruošti vaiką ir tam, kad klasės draugas gali ir nesutiktų su juo pažaisti. Savo atžalai reikėtų paaiškinti, kad jis nieko blogo nepadarė, tiesiog būna įvairių žmonių ir jis dar susiras draugų. Tokie įgūdžiai yra išmokstami, tad vaikas palaipsniui visko išmoks pats.

Jei vaikui visai nesiseka, tėvai gali įdėti daugiau pastangų. Galbūt pasitarę su kitais tėvais, jie gali pabandyti supažindinti vaikus tarpusavyje. Pavyzdžiui, kartu nuvesti į kiną ar pasikviesti į svečius. Juk gali būti taip, kad klasėje yra du drovūs vienas kitą užkalbinti bijantys vaikai. Taip pat galima paprašyti mokytojos pagalbos, galbūt ji gali drovesnius vaikus kartu susodinti atlikti darbelį.

– Kokias didžiausias klaidas būsimam pirmokui pasakodami apie savo patirtis mokykloje daro tėvai?

– Jokiu būdu nereikia vaiko gąsdinti. Net jeigu tėvų patirtis mokykloje buvo bloga, nereiškia, kad vaikui irgi taip nutiks. Tėvai dažnai pamiršta, kad jų atžala yra visiškai kitas asmuo, jis turės kitą mokytoją ir kitus klasės draugus. Taip pat tėvams svarbu suvokti, kodėl jų patirtys buvo neigiamos. Galbūt jie niekada nesiskųsdavo savo tėvams, nors vertėjo tai padaryti? Tai gali pagelbėti auklėjant savo vaiką: reikėtų jam pasakyti, kad jeigu iškiltų sunkumų, jis visada gali kreiptis pagalbos. Papasakoti apie geras patirtis, duoti patarimų, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje yra būtina.

– Ar pirmaklasio namų darbai turėtų būti griežtai tikrinami ir tėvams vertėtų papildomai su juo mokytis namuose? O gal geriau pirmoje klasėje neperspausti vaiko?

– Pirmoje klasėje namų darbų neturėtų būti. Vaikai yra pajėgūs įsisavinti pirmos klasės kursą mokykloje, todėl papildomai mokytis su jais tikrai nereikia. Jeigu vaikui tikrai kažkas nesiseka, namų darbai nepadės. Geriau kitaip skirti jam dėmesio. Pavyzdžiui, jeigu pirmokui nesiseka skaityti, laisvu laiku galima kartu su juo skaityti pasakas, maisto gaminimo receptus ar teatro programas. Jeigu nesiseka skaičiuoti, galima skaičiuoti žaidžiant "Monopolį" ar perkant produktus parduotuvėje, o ne mechaniškai kartojant tai, kas daroma mokykloje. Toks užklasinis mokymasis turėtų būti įdomus ir malonus pačiam vaikui.

– Kiek laiko trunka vaiko adaptacija pirmoje klasėje? Kaip tuo metu su pirmoku turėtų elgtis tėvai?

– Adaptacijos laikas priklauso nuo konkretaus vaiko. Jeigu vaikui mokykloje yra sudėtingiau, tai gali užtrukti apie mėnesį. Per porą mėnesių visi vaikai adaptuojasi ir pripranta. O jeigu ne, tada reikėtų pasitarti su specialistais.

– Kaip motyvuoti vaiką, jei pirmoji pažintis su mokslu jam kelia siaubą?

– Nemanau, kad taip gali būti. Nebent tėvai nuolat pasakoja apie savo neigiamas patirtis mokykloje. Tuomet reikėtų nustoti tai daryti. Jeigu vis dėlto baisi baimė kyla dėl vaiko nežinojimo, tada reikėtų rasti būdą jam papasakoti, kaip yra iš tiesų. Vaikams nuolat kyla įvairiausių baimių: vieni bijo eiti į tamsų rūsį, kiti – vieni būti namuose. Vis dėlto tėvai randa būdų padrąsinti savo atžalas – taip reikėtų elgtis ir šiuo atveju. Jeigu baimė yra tiesiog paniška, vertėtų pasikalbėti su specialistais, nes galbūt ta baimė atsiranda visai dėl kitų dalykų.

– Kokių psichologinių problemų vaikui gali iškilti pirmoje klasėje? Kaip tinkamai į jas reaguoti? Gal galite papasakoti iš savo praktikos, kokių problemų, kurių ištakos – pirma klasė, sužinote konsultuodama vaikus ar paauglius?

– Gali kilti įvairiausių problemų. Kalbant apie akademinius dalykus, gali paaiškėti, kad vaikas, nors to niekas net neįtarė, turi mokymosi sunkumų. Tokia situacija tiek pačiam vaikui, tiek tėvams sukelia labai daug nerimo. Tokiu atveju labai svarbu kreiptis į psichologinę-pedagoginę tarnybą, kad būtų įvertinta, kokio pobūdžio yra tie mokymosi sunkumai. Tada bus nesudėtinga vaikui suteikti pagalbą, kad šis galėtų pasivyti klasės draugus.

Psichologinė problema, dažnai iškylanti pirmoje klasėje, yra vaiko supratimas, kad jis nėra geriausias ar vienintelis. Ne visi vaikai lengvai susitvarko su savo netobulumu ar neišskirtinumu. Labai svarbu, kad tai laiku pastebėtų tėvai ir padėtų savo atžalai suprasti, kad ne visur galima ir reikia būti pirmam. Reikėtų paaiškinti vaikui, kad jis gali gerai skaityti, bet nebūtinai gerai skaičiuos ar greitai bėgs. Svarbiausia, kad vaikas priimtų save tokį, koks yra. Tačiau pradinių klasių moksleiviai dažnai nusivilia savimi lygindamiesi su kitais. Blogiausia būtų, jei tai suteiktų nusivylimą ir tėvams. Tai gali būti tiek vaiko, tiek tėvų savivertės problema. Vaikas gali pasijusti menkavertis ir atsisakyti ką nors daryti, demonstruoti savo nuobodulį ar nepaklusnumą, maištauti. Tokie dalykai, prasidėję pirmoje klasėje, gali tęstis ilgus metus, jeigu vaikui nebus suteikta pagalba.

– Dažnai tėvai pirmokus savo vaikus jau užrašo į įvairius būrelius. Kiek popamokinės veiklos turėtų būti? Iš dalies ši veikla padeda socializuotis, tačiau vaikui gali būti per sunku pirmoje klasėje dar lankyti ir būrelį.

– Sunku atsakyti vienareikšmiškai. Būna vaikų, kuriems reikia popamokinės veiklos, ir yra tokių, kuriems jos visiškai nereikia, nes pati mokykla yra didelis iššūkis. Jeigu rugsėjo mėnesį tėvai paskubėjo užrašyti vaiką į būrelį ir mato, kad jis nespėja, yra pervargęs ir sudirgęs, reikėtų mažinti krūvį. Vis dėlto dažniausiai vaikams lankyti įvairius būrelius yra į naudą.

Užrašydami savo atžalas į būrelius, tėvai neturėtų aklai vadovautis noru, kad vaikas lankytų patį geriausią miesto chorą ar meno mokyklą. Būrelis gali būti ir arti namų, svarbu, kad patiktų vaikui ir jis lavintųsi. Tada nei jam pačiam nereikės važinėti į kitą miesto galą, nei tėvams jo vežioti.

– Skirtingo temperamento vaikai linkę skirtingai reaguoti į mokymo procesą. Pavyzdžiui, sangvinikai paprastai yra judrūs, nepastovūs, jiems sunku baigti pradėtus darbus. Flegmatikai labai nemėgsta spaudimo, būtinybės ką nors daryti. Kaip mokytoja turėtų prisitaikyti prie daug skirtingo temperamento vaikų? Galbūt vertėtų skirti skirtingas užduotis?

– Aišku, kad vaikai yra skirtingi, bet mokymosi programos ir pedagogai tikrai atsižvelgia į vaikų poreikius. Skirtas užduotis gali atlikti ir lėtesnis, ir greitesnis vaikas. Tiesiog svarbu suprasti, kad vienas vaikas užduotį atliks greičiau, kitas – lėčiau. Aišku, jeigu pirmaklasio lėtumas peržengia ribą, reikėtų kreiptis į specialistą. Pirma klasė iš dalies yra pereinamasis etapas, jo metu vaikai ir mokytojas susipažįsta. Todėl pirmųjų metų užduotys yra tikrai įkandamos kiekvienam.

– Tarkime, vaikas – lėtas, nespėja įsisavinti per pamoką gaunamos medžiagos, jam sunku ir per pamoką vedžioti raideles, ir atlikti matematinius veiksmus. Ką patartumėte tokio vaiko tėvams ir mokytojui, kurį spaudžia programa? Pedagogui ir tėvams gali tiesiog pritrūkti supratimo, kad tas vangiai reaguojantis vaikas nėra tinginys, bet tiesiog jautrus ir kiek lėtesnio būdo.

– Jeigu atsitiktų taip, kad vaikas klasėje yra toks lėtas, jog negali laiku atlikti užduočių, tėvai turėtų kreiptis į specialistus ir įvertinti, kodėl vaikui sunku. Jeigu tai nėra gilesnė problema, reikėtų išsiaiškinti, ar mokytojos tempas ne per greitas. Jeigu taip yra, gali paaiškėti, kad nespėjančiųjų yra ir daugiau. Jeigu tai yra vaiko individuali savybė, reikia jam pritaikyti specialią programą.

– Liberali švietimo sistema leidžia vaikams atostogauti su tėvais ir ne per oficialias atostogas. Ar gerai elgiasi tėvai eliminuodami savo atžalas iš mokymosi proceso vos jam įsibėgėjus?

– Viskas priklauso nuo situacijos. Mokykla ir tėvai bet kokiu atveju turi bendradarbiauti ir pasitarti. Jeigu mokytojas mano, kad praleisti mokslo savaitę pirmokui nebus į naudą, nes jis ir taip atsilieka, nemanau, kad tėvai vešis jį atostogų. Bet būna vaikų, kuriems savaitė su tėvais yra svarbiau nei savaitė mokykloje, ir nieko dėl to neatsitinka. Svarbiausia, kad tėvai bendradarbiautų su pedagogais, domėtųsi, ar jų atžala neturi sunkumų, kaip jai sekasi, ir tada priimtų sprendimą, ar vežtis vaiką atostogų.