Psichologė L. Rimkutė: nepasisekęs egzaminas – dar ne pasaulio pabaiga | kl.lt

PSICHOLOGĖ L. RIMKUTĖ: NEPASISEKĘS EGZAMINAS – DAR NE PASAULIO PABAIGA

Šią savaitę abiturientai laikė pirmąjį – lietuvių kalbos ir literatūros – brandos egzaminą. Prieš akis tiek moksleiviams,  tiek jų tėvams – visas mėnuo įtampos, streso, nemigos naktų, džiaugsmo ir nusivylimo ašarų. Tačiau egzaminai, nors ir sudėtingas laikotarpis, – ne pats svarbiausias gyvenime, teigia psichologė Laura Rimkutė.

– Ką daryti, kad šis egzaminų laikotarpis nebūtų toks sunkus?

– Turbūt pagrindinis dalykas, kurį norisi priminti, į kurį svarbu atkreipti dėmesį tiek abiturientams, tiek ir jų tėvams – nereikia persistengti. Svarbu prisiminti, kad mums reikalinga pusiausvyra. Poilsis taip pat neturi dingti iš jaunuolio gyvenimo. Deja, dažniausiai matau, kad abiturientai panyra į mokslus nepakeldami galvos ir mokosi po dvylika valandų per parą ar dar daugiau, o tėvai tam pritaria. Tai nualina jaunuolių kognityvines funkcijas – dėmesys ir atmintis tampa ne tokie geri. Kitaip sakant, dirbama daug, o efektyvumas menkas.

Tad poilsis yra pirmas dalykas, kurio neturėtų pamiršti kiekvienas abiturientas, besiruošiantis egzaminams. Dar labai svarbu, kad poilsis ir atsipalaidavimas būtų kokybiškas. Nereikėtų sulįsti į socialinius tinklus, o išeiti pasivaikščioti, daugiau pabūti gamtoje, bendrauti su draugais, bendraamžiais. Mokslus bent kuriam laikui reikėtų pakeisti ta veikla, kurią tikrai mėgsti.

– Kaip susitvarkyti su jauduliu egzamino metu?

– Jei baiminamės, kad jaudulys pakenks rezultatams, veiksmingiausia priemonė, padedanti kovoti su momentiniu stresu, yra dėmesingas kvėpavimas. Nėra nieko, kas efektyviau tiesiogiai veiktų mūsų reptilijos smegenis. Jeigu kvėpavimas dažnas, paviršutinis, tai smegenys supranta, kad patiriame stresą. Bet kai pradedame kvėpuoti lėčiau, įkvėpimai ilgesni ir gilesni, iškvėpimai lėtesni ir gilesni, organizmas pradeda suprasti: žiūrėk, kvėpavimas pasikeitė, vadinasi, galima truputėlį nusiraminti, nebeduoti tiek daug adrenalino, kortizolio, aktyvuoti parasimpatinę nervų sistemą.

Tad, sakyčiau, turime tokią aukso priemonę. Tie, kurie sugeba tuo metu, kai jau jaudulys ima viršų, nukreipti savo mintis nuo to, kaip čia dabar viskas eisis, tiesiog į savo kvėpavimo procesą – nusiramina.

Kita galimybė – užsiimti vizualizacijos praktikomis ir šitaip bent trumpam nukreipti mintis. Arba galima pasišnekučiuoti su draugais. Iš asmeninės praktikos žinau: kai reikia lipti ant scenos prieš didelę auditoriją ir stresas pradeda kaip reikiant reikštis – nusiraminti geriausiai padeda sąmoningas kvėpavimas.

– Raminamieji vaistai? Jie padėtų ar tik pablogintų situaciją?

– Vartodami raminamuosius vaistus rizikuojame užslopinti save taip, kad nelabai paskui ir pavyks egzaminui mobilizuotis. Tam tikro lygio stresas prieš egzaminą yra net gerai. Jausdami tam tikrą spaudimą mes daug ką atliekame gerokai kokybiškiau, nes visas kūnas mobilizuojasi ir mums padeda įveikti tą įsivaizduojamą liūtą – egzaminą.

Tačiau jei žmogus lieka per didelės ramybės būsenos, tai ir efektyvumas krenta. Todėl nereikia savęs per daug nuslopinti, o patarčiau net padėkoti stresui: ačiū kad esi, nes dėl to, kad jaudinuosi, tikriausiai ir rezultatą geresnį sugebėsiu pasiekti.

Taip, panika geresnių rezultatų pasiekti nepadeda, bet iš panikos būsenos išeiti geriausia sąmoningai kvėpuojant. Dar judant, šokinėjant, vaikštant, prasimankštinant, jeigu tik yra tokia galimybė.

– Sakoma: "Neprivalgei – neprilaižysi." Ar tikrai?

– Taip. Mokytis paskutinę naktį ar ryte prieš egzaminą – prieš bergždžias reikalas, nes mūsų smegenys į ilgalaikę atmintį informaciją nuguldo miego metu. Tad prieš egzaminus labai svarbus yra geras, kokybiškas miegas. Visa tai, ko mokėmės, atmintyje liks tik gerai išsimiegojus. Tie, kurie prieš pat egzaminą per naktį skaito, mokosi, gali tą strategiją mesti lauk. Iš tiesų kur kas naudingiau prieš egzaminą laiku nueiti miegoti, gerai pailsėti, ryte užrašų jau nebeskaityti, o atsipalaiduoti, kiek tai pavyksta. Ir egzamino metu tikrai turėsite daugiau žinių, nei kad bandydami paskutinę minutę priskaityti tai, ko nespėjote anksčiau.

Požiūris: L. Rimkutės teigimu, egzaminas svarbus, bet tikrai ne svarbiausias dalykas gyvenime, jo neišlaikius pasaulio pabaiga nenutiks. / Butauto Barausko nuotr.

Kitaip sakant, poilsis naktį prieš egzaminą vienareikšmiškai bus tik į naudą. Miego laboratorijose atlikti tyrimai parodė, kad mūsų kognityvinės funkcijos – dėmesys, atmintis – jeigu mes, tarkime, neišmiegame 7,5 valandos, nors ir jaučiamės gana gerai, smunka net iki 25 proc. Tai įsivaizduokite – prarasti ketvirtadalį savo kognityvinių galimybių dėl to, kad nepakankamai pamiegojai naktį prieš egzaminą, nebūtų pats maloniausias dalykas.

– Abiturientai dažniausiai jaučia spaudimą iš aplinkos: turi gerai išlaikyti egzaminus, turi įstoti į universitetą... Tai irgi nepadeda ramiai jaustis?

– Taip, stresas prieš egzaminus iš dalies užvaldo dėl to, kad egzaminai mūsų visuomenėje traktuojami kaip labai svarbus, reikšmingas dalykas, kuris nulems visą tolesnį jaunuolio gyvenimą. Manau, kad labai naudinga truputėlį sumažinti tą pernelyg reikšmingo įvykio jausmą. Suprasti, kad egzaminas – svarbus, bet tikrai ne svarbiausias dalykas gyvenime, jo neišlaikius pasaulio pabaiga nenutiks. Sugrius planai? Vieni – galbūt, bet tikrai atsiras kitų išeičių ir sprendimų. Ir kuo mes ramiau žiūrėsime, pernelyg nesureikšminsime tų egzaminų, tuo geriau seksis ir su stresu tvarkytis, ir savo produktyvumą egzamino metu padidinti.

Kitas niuansas: suaugusieji Lietuvoje yra labai užspaudę savo vaikus – tik pabaigei mokyklą, keliauk iš karto į universitetą. O jaunuoliai dažnai nebūna iki galo  susivokę, nei ką jie nori studijuoti, nei kur, nei kodėl. Kartais pertrauka po mokyklos yra labai naudinga. Daugelyje Vakarų Europos šalių jaunuoliai neskuba stoti į universitetus. Jie renkasi savanorystę, keliauja po pasaulį, kažką dirba, bandydami atrasti save, suvokti, ką jie norėtų šiame gyvenime veikti.

Tad jaudulį gali sumažinti ir mintis, kad, net ir neįstojus ten, kur planuojate, ateinantys metai suteiks ir gerų dalykų. Gal turėsite galimybę labiau paieškoti savęs, atrasti tai, ką norėtumėte veikti, išbandyti save kitose veiklose, kurioms neturėjote laiko vien tik mokydamasis.

– Prieš egzaminus ir po jų jaunuolių laukia tolesnio kelio pasirinkimas, o čia taip pat retas išvengia tėvų spaudimo...

– Taip, spaudimo būna daug. Mažai tėvų, kurie nesikiša ir nereguliuoja jaunų žmonių pasirinkimų. Dauguma nori patarti arba savo patirtimi pasidalyti – jie juk žino geriau. Rezultatas – jauno žmogaus galvoje tokia maišalynė, kad jam sunku suprasti, ar tikrai jis to nori, ar artimieji jį taip užspaudė ir privertė manyti, kad jis to nori.

Mokytis paskutinę naktį ar ryte prieš egzaminą – bergždžias reikalas, nes mūsų smegenys į ilgalaikę atmintį informaciją nuguldo miego metu.

Kaip susigaudyti? Vienintelis matas, manau, yra malonumo jausmas – kiek  jaučiate aistros tai veiklai. Žinoma, turi būti išbandęs ją, kažkiek turėjęs sąsajų, matęs iš arčiau. Tam padeda įvairūs būreliai, bendravimas su tos profesijos žmonėmis, įvairios mentorystės programos. Reikia matuotis jausmą, patinka tas dalykas ar ne. Aišku, yra ir profesionalių klausimynų, testų, kurie tarsi padeda atrasti kelią.

– Bet kuriuo atveju tėvai neturėtų savo neišsipildžiusių svajonių mėginti realizuoti per vaikus?

– Taip, čia didelis pavojus. Tėvai kartais nori, kad jų vaikai realizuotų tai, ko jie norėjo visą gyvenimą, bet neturėjo galimybės. Jiems nesusiklostė, tai jie dažnai spaudžia į tą pusę vaikus. Tad ir tėvams reikėtų mokytis atsirinkti, kur nuoširdus matymas, kas mano vaikui tiktų, o kur – man pačiam patinkančių dalykų primetimas.

– Nesėkmė. Kaip su ja susitaikyti?

– Nesėkmės atveju tėvų didžiausia dovana vaikui – besąlygiška meilė. Ta meilė, kuri nepriklauso nuo rezultato, nepriklauso nuo egzamino balo. Pasakymas ir parodymas, kad tu man svarbiausias, mylimiausias ir aš tave myliu bet kokiu atveju. Tai yra tai, kas, visų pirma, jaunam žmogui padeda truputėlį susivokti, kad ne pasaulio pabaiga, gyvenimas nesustojo ir niekas neapsivertė aukštyn kojomis. Pamatyti, kokių dėl tos nesėkmės atsirado pranašumų. Ką dabar galėsiu nuveikti? Kur galėsiu paieškoti savęs? Kokiais kitais projektais galėsiu užsiimti?

Man pačiai yra buvę: labai norėjau studijuoti fotografiją, bet neįstojau. Tada pasirinkau psichologiją ir iki šiol nė karto dėl to nepasigailėjau. Tad kiekviena iš pirmo žvilgsnio nesėkmė turi savų atradimų ar pranašumų. Tik reikia juos pamatyti, atkreipti dėmesį, o ne sutelkti savo mintis į tai, kad vienintelė svajonė neišsipildė. Mes kartais nežinome – galbūt vėliau gyvenime padėkosime už tai, kad kažkur neįstojome, kad atsidūrėme kitame kelyje, kuris, paaiškėjo, ir esąs mūsų kelias.

Natūralu, kad nesėkmė daugeliui žmonių pakerta pasitikėjimą savimi – jaučiame gėdą, slepiamės, gūžiamės, nes atrodo, kad kažkas ne taip. Būtent tėvai, artimiausia jaunuolio aplinka turi nuveikti didžiausią darbą: pasakyti, kad viskas gerai, kad ne pasaulio pabaiga. Padėti nusiraminti po tos nesėkmės sukeltos moralinės traumos.

Patarimai abiturientų tėvams

Vilniaus prischologinės pedagoginės tarnybos psichologė, vaikų psichoterapeutė Jolanta Šabaliauskienė.

Nuraminkite: "Viskas bus gerai."

Tėvai turėtų būti tie, į kuriuos vaikas gali atsiremti. Ką tai reiškia? Jeigu jaunuolis panikuoja, jeigu jam neramu, kamuoja nerimo priepuoliai, tėvai turėtų tam nepasiduoti. Jei vaikas sako: "O Dieve, aš nieko nemoku", o čia dar mama ir tėtis prisideda: "O tikrai, tu nieko nemoki? Tai kaip čia bus? Katastrofa laukia mūsų šeimos", – tai nepadeda abiturientui. Tėvai tokiu atveju turėtų raminti: "Viskas bus gerai. Tu mokeisi, tu moki, tu padarysi taip, kaip tu gali."

Rūpinkitės. Dienos režimas – tai harmoningas darbo ir poilsio santykis.

Tėvai turi palaikyti rutiną. Galbūt pasirūpinti, kad būtų maisto, kad vaikas išsimiegotų, kad rastų laiko poilsiui. Ypač tie mokiniai, kurie linkę daug dirbti ir persidirbti. Tėvų prievolė – sudaryti jiems tam tikrą dienotvarkę, kad jie nepersidirbtų.

Venkite "aš tau sakiau..."

Svarbus dalykas, ko tėvai neturėtų daryti – nepikdžiugauti: "Aš tau sakiau – mokykis, bus egzaminai. Tai štai, prisidirbai." Nereikia šito daryti. Jeigu nepasisekė taip, kaip norėjosi, prisiminkite, kad tai yra didelis stresas vaikui, bet jam dar reikia ruoštis ir kitiems egzaminams. Tad nekerštaukite, nesmerkite jo, nepriekaištaukite, kad štai kaip jis sužlugdė savo gyvenimą. Net neišlaikytas egzaminas nėra gyvenimo pabaiga.

Būkite optimistiški.

Svarbu būti optimistiškiems, kiek įmanoma ramiems, nes vaikams tėvų baimės greitai persiduoda. Jeigu mama labai nerimauja, tai ir vaikas negali atsiremti į tokią mamą, negali ja pasitikėti, negali pasidalyti su ja savo nerimu. Tėvai turėtų ramiai reaguoti, nors dažnai tėvams yra labai didelis stresas jau vien dėl to, kad jie jau čia nieko negali padaryti, jie nebekontroliuoja situacijos – jaunuolis kontroliuoja, kuris turi tuos egzaminus išlaikyti. Ir mes turime leisti jam pačiam tai padaryti.

GALERIJA

  • Požiūris: L. Rimkutės teigimu, egzaminas svarbus, bet tikrai ne svarbiausias dalykas gyvenime, jo neišlaikius pasaulio pabaiga nenutiks.
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS