Moksliniai tyrimai rodo, kad su tam tikrų traumų liekamaisiais reiškiniais gali gyventi net keturios giminės kartos. Tą gali patvirtinti ir vilnietė Viktorija, kuriai buvo sunku patikėti tuo, ką sužinojo, kai pradėjo lankyti grupinę transgeneracinę terapiją.

Paieškos nustebino

Vilnietė Viktorija į psichoterapiją užsirašė prieš metus, ieškodama būdų geriau sutarti su paaugliu sūnumi.

„Ėjau į terapiją tikėdamasi geriau suprasti savo sūnų, o teko pradėti gilintis į save ir dabartines savo problemas: kodėl kartais pradedu reaguoti perdėtai, kodėl užsisuku tame pačiame rate santykiuose su kitais žmonėmis ar darbe. Po truputį pradėjo formuotis suvokimas, kad dalis mano reakcijų – tarsi ne mano“, – pasakoja Viktorija.

Tuo metu ji netikėtai pamatė skelbimą, kviečiantį dalyvauti transgeneracinės grupinės terapijos sesijoje. Ten pirmą kartą susipažino su genogramomis – vizualiniu šeimos medžio atvaizdu, kuris padeda atskleisti ne tik šeiminius ryšius, bet ir svarbius, pasikartojančius gyvenimo įvykius, tokius kaip ankstyvos netektys, ligos, nelaimingi atsitikimai ar datos, kurios kartojasi per kelias kartas. Šis pirmas susipažinimas vėliau buvo pagilintas ir papildytas pereinant prie genosociogramos – išplėstinio metodo, kuriame taikomas psichosocialinis ir psichoanalitinis požiūris. Naudojant tokias priemones kaip neverbalinės komunikacijos stebėjimas ir sociometrinė analizė, genosociograma padeda atskleisti neišsakytą šeimos dinamiką, emocinius ryšius, atskirtis ir vaidmenis, kuriuos šeimos nariai užima šeimos sistemoje, ir leidžia giliau suprasti pasikartojančius kartų modelius.

„Mane ištiko lengvas šokas, kai pamačiau, kad kelios mano šeimos kartos turi esminių problemų būtent tarp tėvų ir vaikų. Niekada nepagalvojau, kad mano sudėtingas santykis su mama iš tiesų atsikartoja. Tarkime, mano pačios mamos santykis su tėvu buvo sudėtingas. Tokių jungčių galima matyti iki pat aštuntos mano giminės kartos“, – atradimais dalijasi Viktorija.

Pasikartojantys modeliai

Transgeneracinė psichologija tyrinėja, kaip šeimos istorijos, pasikartojantys modeliai ir neišsakytos traumos, netektys perduodamos iš kartos į kartą per santykius, socialinius vaidmenis, pasąmoningą lojalumą. Ji daugiausia remiasi psichoterapijos priemonėmis: genosociogramomis, psichodrama, simboliniu darbu.

Su tuo glaudžiai susijusi epigenetika, kuri nagrinėja biologinį mechanizmą, kaip tokios traumos gali įsirėžti ne tik į psichiką, bet ir į kūną. Nors DNR seka nesikeičia, stresas ar trauminiai išgyvenimai gali įjungti arba išjungti tam tikrus genus per vadinamąsias epigenetines modifikacijas. Svarbiausia – šie žymekliai kai kuriais atvejais perduodami palikuonims.

Tyrimas, atliktas su moterimis, pabėgusiomis iš Sirijos, parodė, kad žiaurios patirtys, vadinamosios karinės traumos, keičia epigenetinius žymeklius tiek motinų, tiek jų vaikų ir net anūkų genomuose.

Kita studija, nagrinėjusi Holokausto padarinius, fiksavo epigenetinius pokyčius trečioje ir ketvirtoje kartose. Pastebėta kintanti socialinių ir emocinių ryšių kokybė, psichopatologijos rizika, taip pat hormonų atsako į stresą sistemos modifikacijos, pavyzdžiui, oksitocino ir HPA ašies srityse.

Išsilavinimas: R. Janulevičienė Portugalijos Anne Ancelin Schutzenberger tarptautinėje transgeneracinės terapijos mokykloje yra įgijusi I lygio psichogenealogės ir transgeneracinės terapijos praktikės diplomą. / R. Janulevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Atsakymai – giminės patirtyse

Transgeneracinės terapijos praktikė iš Kauno Rūta Janulevičienė pabrėžia, jog natūralu, kad daugelis mūsų nešiojasi ne tik savo, bet ir savo protėvių istorijas.

„Dažnai klausiame – kodėl mane persekioja tas pats scenarijus? Kodėl santykiai nutrūksta tuo pačiu metu ar kartojasi panašios nelaimės? Atsakymų reikia ieškoti giminės patirtyse“, – sako ji.

Pasak terapeutės, transgeneracinėje terapijoje išryškėja keli tipiniai reiškiniai. Pavyzdžiui, vadinamosios tuščios datos – kai svarbios šeimos netektys ar traumos lieka neįvardytos.

Transgeneracinė psichologija tyrinėja, kaip šeimos istorijos, pasikartojantys modeliai ir neišsakytos traumos, netektys perduodamos iš kartos į kartą.

„Tuomet giminėje atsiranda data ar amžius, kuris kartojasi lyg nematoma žymė, tarkime, keliose kartose iš eilės nelaimingi įvykiai ar ligos žmones ištinka 32-aisiais jų gyvenimo metais, – pasakoja psichogenealogė ir priduria: – Kas lieka neišsakyta, tampa našta. Dėl to, kas nutylėta, dėl neišsakytų netekčių, traumų atsiranda simptomų. Kartais tai – kūno ligos, kartais – pasikartojančių santykių modeliai. Terapijos užsiėmimuose ieškome būdo tai įvardyti, simboliškai išgyventi ir paleisti.“

Terapeutė primena garsųjį Pandoros skrynios mitą. „Dažnai girdime tik istorijos pradžią – buvo atverta skrynia, iš kurios pabiro visos nelaimės. Pamirštame, kad dugne liko viltis. Mito galia terapijoje – atverti tai, kas buvo užrakinta, nes tik tada atsiveria ir viltis išgyti“, – aiškina R. Janulevičienė.

Tokiame transformacijos procese, pasak psichogenealogės, vertinga taikyti ir simbolinės psichodramos metodą. Pavyzdžiui, galima save įsivaizduoti kaip gėlę – šis vaizdinys atskleidžia giliausius šeimos scenarijus.

„Viena mano konsultuojama moteris pasirinko leliją – iš dumblo kylantį žiedą. Ji suvokė, kad gali priimti skausmingą šeimos istoriją, bet kartu iš jos išaugti. Kita įvardijo save bijūnu – uždaru, slepiančiu švelnumą. Tik terapijos užsiėmime ji leido sau pražysti ir atskleisti tikrąjį savo asmenybės grožį“, – pasakoja R. Janulevičienė.

Galimybė: transgeneracinė terapija vis populiaresnė tarp žmonių, ieškančių ne tik asmeninės ramybės, bet ir gilesnio ryšio su savo šaknimis. / R. Janulevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Ne kaltinti, o išsilaisvinti

Vis dėlto svarbu pažymėti, kad transgeneracinė terapija nėra giminaičių kaltinimų kelias. „Tai supratimo kelias, leidžiantis pamatyti, kokią naštą šeima nešė, ir sąmoningai pasirinkti kitokį gyvenimo scenarijų“, – teigia R. Janulevičienė.

Ji pabrėžia, kad terapija padeda ne tik individui, bet ir visai giminei, – juk paleidus tylą, įvardijus netektis ir sugrąžinus atmintį, keičiasi visa šeimos sistema, lengviau priimti save ir aplinką.

Anot vilnietės Viktorijos, transgeneracinės terapijos naudą iš tiesų pajausti galima praktiškai.

„Dabar lengviau suprantu, kodėl kyla konfliktai su artimaisiais, įgijau naujų būdų tvarkytis su nerimu ir pykčiu. Man transgeneracinė terapija nėra praeities narpliojimas dėl paties narpliojimo. Tai būdas suprasti, kas iš tikrųjų priklauso man, o kas – paveldėta. Tik tada atsiranda laisvė rinktis“, – apibendrina vilnietė.

Transgeneracinė terapija tampa vis populiaresnė tarp žmonių, ieškančių ne tik asmeninės ramybės, bet ir gilesnio ryšio su savo šaknimis. Kaip rodo Viktorijos patirtis, kartais didžiausia dovana yra suvokimas, kad mūsų istorijos prasideda ne nuo mūsų, bet būtent mes galime jas perrašyti.