Eutanazija Lietuvoje: ar pribrendome dialogui? | kl.lt

EUTANAZIJA LIETUVOJE: AR PRIBRENDOME DIALOGUI?

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Pagalbinė savižudybės kapsulė sukėlė daugybę kalbų ir diskusijų. Austrijoje nuo šių metų sausio 1 d. nepagydoma ar chroniška sekinančia liga sergantys suaugusieji gali nuspręsti nusižudyti su pagalba. Lietuvoje apklausą dėl eutanazijos vykdantys studentai jau sulaukė bemaž penkių tūkstančių žmonių atsakymų. Ar mūsų šalis jau pribrendusi diskutuoti šia kontroversiška ir jautria tema?

Kokios tendencijos ryškėja?

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentai Benediktas Bachmetjevas ir Arturas Airapetianas atlieka mokslinį darbą „Medicininio asistavimo, nutraukiant terminalinės būklės (kraštutinai sunkios, red.past.) paciento gyvybę, perspektyvos Lietuvoje tarptautinės praktikos kontekste“. Dalis šio darbo yra anoniminė apklausa, kurios tikslas  – įvertinti Lietuvos gyventojų požiūrį į išankstinį gyvybės nutraukimą nepagydomomis ligomis sergantiems pacientams. Siekiama išsiaiškinti, ar visuomenė pritartų eutanazijos atlikimui tam tikrais atvejais. Apklausą sudaro penkių atvejų aprašymai ir šeši trumpi sociodemografiniai klausimai.

Vienas iš tyrimo autorių B. Bachmetjevas teigė, kad gilintis į šią jautrią ir kontroversišką temą paskatino ne tik studijos, bet ir asmeninė patirtis. „Pernai man papuolė atlikti praktiką palaikomojo gydymo skyriuje, kur yra sudėtingos būklės pacientų, tokių, kurie neturi didelės perspektyvos. Tai privertė susimąstyti. Iš dalies šiam pasirinkimui įtakos turėjo ir asmeninės patirtys“, – sakė pašnekovas.

Galiu pasakyti, kad bus rekordas, nes Lietuvoje tokių tyrimų nėra, tai tikrai bus daugiausia surinkta respondentų atsakymų.

Jis prašymu atsakyti į apklausos klausimus pasidalijo ir feisbuko paskyroje. „Šį kartą kreipiuosi į jus labai svarbiu klausimu. Klausimu, kuris, deja, tam tikru gyvenimo etapu bus aktualus kiekvienam iš mūsų. Labai kontroversišku ir jaudinančiu klausimu. Nuo rudens pradžios atliekame darbą, kurio tikslas yra įvertinti išankstinio gyvybės nutraukimo perspektyvas sunkiai sergantiems pacientams Lietuvoje. Ir šiandien man labai reikia jūsų nuomonės. Mes nesiekiame įrodyti vieną ar kitą poziciją, nenorime spekuliuoti duomenimis. Norime tik sudaryti kiek įmanoma realistiškesni vaizdą. Kadangi diskusijos apie galimybę oriai palikti šį pasaulį vis dar yra tabu mūsų visuomenėje, panašių duomenų rasti beveik neįmanoma, tad prašau prisijungti ir atsakyti į apklausos klausimus“, – gruodžio 22 dieną tokią žinutę paskelbė studentas. 

Anot jo, nuo dienos, kai socialiniame tinkle jis paskelbė pagalbos prašymą, į anketos klausimus atsakė apie penkis tūkstančius žmonių. „Pastarąją savaitę žmonės dalyvauja aktyviau, galbūt todėl, kad kai kurie nuomonės formuotojai ja pasidalijo, – sakė pašnekovas. – Galiu pasakyti, kad bus rekordas, nes Lietuvoje tokių tyrimų nėra, tai tikrai bus daugiausia surinkta respondentų atsakymų.“

Benediktas Bachmetjevas (kairėje) ir Arturas Airapetianas. Asmeninio arch. nuotr.

Kokios tendencijos ryškėja? Pats pašnekovas atkreipia dėmesį, kad šią apklausą reikėtų vertinti labai atsargiai. „Imtis yra tokia randomizuota, mes, tarkim, nevažiuojame į kaimus, nors yra žmonių ir iš kaimo, bet tai yra feisbukiniai socialiniai burbulai, kur neatskleidžiamas visas paveikslas. Kol kas svyruoja nuo 38 proc. (dėl psichinės ligos) iki 80 procentų pritariančiųjų, tad nenorėčiau daryti išvadų apie visą populiaciją. Pagal mūsų dabar turimus duomenis, tai didžioji dalis pritaria, tačiau į šį klausimą atsakytų nebent referendumas, bet tam nėra būtinybės. Konstitucinis Teismas yra pasakęs (ne visai šiuo klausimu), kad mažumų klausimai negali būti sprendžiami daugumos balsavimu, tai terminalinės būklės pacientai vis dėlto yra mažuma. Nelabai etiška būtų spręsti mums, sveikiems žmonėms, ar terminalinės būklės asmenys turėtų tokią galimybę“, – aiškino studentas.

Šis tyrimas atliekamas nuo rugsėjo mėnesio, tad jo autoriai siekia išsiaiškinti, kokios baimės šia tema dar yra gajos, ir ar jos įveikiamos. Paklaustas, ką darys toliau, ar kreipsis į atsakingas institucijas, jeigu dauguma žmonių atsakys teigiamai, vyras tokios galimybės neatmeta. 

„Pirmas tikslas buvo mokslinė sritis ir konferencijos. Matome, kad tema išties aktuali, tai gal būtų galima pranešimą parengti, tarkim, parlamentui ar atsakingoms institucijoms. Svarbiausia pradėti diskusiją, nes galimai yra problema. Jeigu problema yra, tai reikėtų ją pradėti spręsti. Nesakau, kad rytoj reikia kažką legalizuoti, bet reikia dialogo, kurio trūksta daugeliu klausimų Lietuvoje“, – sakė B. Bachmetjevas.

LNK reportažas

Psichiatras: žmonės patys tą „eutanaziją“ įvykdo, tik gana drastiškais metodais

Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) atstovai į pasvarstymus dėl šios temos aktualumo visuomenėje nesileido ir teigė, kad šios Vyriausybės programoje eutanazijos klausimas nėra numatytas.

Tačiau gydytojas psichiatras Martynas Marcinkevičius mano, kad Lietuvoje turėtų būti pradėta diskusija dėl eutanazijos. „Tikrai nenoriu sakyti, koks šiai dienai turi būti sprendimas, tačiau bet kuria jautria tema diskusija turėtų vykti. Išsivysčiusios visuomenės bruožas yra tai, kai nebandome nepatogių temų kažkur nugrūsti ir paslėpti, o bent jau jomis pradedame kalbėti. Ne tiek mažai šalių jau turi šią galimybę ir šią praktiką, tai, aišku, bus balsų ir „už“, ir „prieš“, – tai yra visiškai natūralu. Čia kalbu daugiau kaip pilietis, o ne kaip psichiatras“, – sakė Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovas.

Martynas Marcinkevičius. Vidmanto Balkūno / BNS nuotr.

Jis teigė, kad mūsų visuomenė yra pakankamai pribrendusi kalbėtis apkritai visomis temomis, ne tik šia, ir turėtų nebijoti diskutuoti jautriomis temomis. Anot M. Marcinkevičiaus, kai kuriomis jautriomis temomis – dėl translyčių, homoseksualių asmenų, dėl narkotinių medžiagų dekriminalizavimo – jau pradėta diskutuoti ir tai yra gerai.

Paklaustas, kaip vertina SAM poziciją ir ar nediskutuodami apie eutanaziją nenutolsime nuo  Europos ar kitų šalių, psichiatras teigė, kad inicijuoti diskusiją turėtų politikai, o juos paskatinti gali piliečiai. 

Sunkios lėtinės ligos yra vienas iš savižudybių rizikos veiksnių ir ypatingai didelis rizikos faktorius savižudybei yra lėtinis skausmas.

„Truputį norėčiau apginti SAM, nes ministerija yra politikos vykdytoja – ji tokius klausimus gali spręsti, jeigu yra politinis sprendimas, tuomet gali surašyti indikacijas, formas, metodus ir t.t. Ne SAM turėtų inicijuoti šią diskusiją, tai greičiausiai turėtų daryti politikai. Dėl translyčių vardų ir pavardžių, dėl homoseksualių asmenų santuokos, narkotikų dekriminalizavimo – šias diskusijas jautriomis temomis pradeda politikai. Politikai eutanazijos temos nesiims, jeigu nebus tam tikro poreikio ar net spaudimo iš pačių žmonių. Dažniausiai politikai savanoriškai nesiima kažkokių aštrių temų, nes ši tema kaip ir abortai, bus tikrai gana aštri ir susikirtimų bus daug“, – teigė medikas.

Anot jo, panašu, kad šioje kadencijoje – į nė vieną programą nebuvo įrašyta – šių diskusijų veikiausiai ir nesulauksime. Nebent įvyktų kažkoks įvykis, kuris labai garsiai nuskambėtų.

Visgi psichiatras atkreipia dėmesį į skaudžią realybę. „Kol mes oficialiai neįteisinome eutanazijos, tai, kiek tenka susidurti su savižudybėmis (aišku, didžioji dalis jų vyksta dėl dvasinių problemų),  dalis jų įvyksta tada, kai žmonės darosi eutanaziją tais metodais, kaip išmano. Sunkios lėtinės ligos yra vienas iš savižudybių rizikos veiksnių ir ypatingai didelis rizikos faktorius savižudybei yra lėtinis skausmas. Lėtinės, gniuždančios ligos ir lėtinis skausmas yra oficialiai pripažintos priežastys. Žmonės patys tą „eutanaziją“ įvykdo, tik gana drastiškais metodais. Civilizuotai tai daryti, manau, būtų geriau – tada eutanazija vyksta žymiai humaniškiau, reglamentuotai, o savižudybė yra labai drastiškas metodas, nes sukrečia labai daug žmonių aplink, kurie nebūna tam pasiruošę, viskas nevyksta sklandžiai. Atvejų, kai žmonės žudosi ne dėl dvasinių kančių ir ligų, o dėl fizinio lėtinio skausmo, sunkių lėtinių ligų, yra nemažai“, – sakė M. Marcinkevičius.

GALERIJA

  • Benediktas Bachmetjevas
  • Eutanazija Lietuvoje: ar pribrendome dialogui?
  • Arturas Airapetianas.
  • Eutanazija Lietuvoje: ar pribrendome dialogui?
  • Martynas Marcinkevičius.
Asmeninio arch. nuotr.
Gairės: eutanazija, mirtis, sunkiai sergantys ligoniai, pagalbos tel, pagaminta-kd
Rašyti komentarą
Komentarai (33)

jonui

Jei tavo mociute kestu didelius skausmus ir nepadetu jokie vaistai ir ji maldautu , kad padetum numirti, tu apsimestum , kad negirdi? PS ar zinai , kad stipriu nuskausminamuju daktrai neisraso, tipo neetiska pasmerktajam duoti narkotiku.

Ona

Su Dabartiniu pensininkų pragyvenimu , kai kainos visur kyla žaibišku greičiu, numes šia savaitę pensininkams kam 45- 50 eurų, ir jūs pragyvenkit , kai nesi nei žmoniškai pavalgęs, nei vaistų nusipirkęs, o ką dar apie mokesčius kalbėti ,o apie gydymą ligoninėse, jeigu esi pensininkas , tu esi niekam ne įdomus, po lengva numirsi. Aš žinoma savo ligas ir kaip teks gyventi toliau gyventi . Aš jau šiandien norėčiau pasirinkti eutonaziją, kol dar pati mastau ir suprantu kas manęs laukia.

Jonas

kodėl žmogžudystė pavadinta eutanazija, vadinkim viską savo vardais,...ar nužudytum savo močiutę?
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS