PSICHIKOS LIGONIS – VIS DAR ATSTUMTASIS. KODĖL?

"Signalai, kad mums kažkas negerai, gali būti labai įvairūs: nuo fizinio skausmo iki beprotybės", – perspėja Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Marių sektoriaus vyresnysis gydytojas psichiatras docentas Rytis Leonavičius.

"Signalai, kad mums kažkas negerai, gali būti labai įvairūs: nuo fizinio skausmo iki beprotybės", – perspėja Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Marių sektoriaus vyresnysis gydytojas psichiatras docentas Rytis Leonavičius.

– Organizmo negalavimai yra dvasinių problemų padarinys? Kas galėtų mus įkvėpti labiau save tausoti ir kovoti su nuolatiniais gyvenimo iššūkiais?

– Kūno ir sielos vienybė – tai psichobiologinė sistema, kurios dualizmas visada kėlė begales diskusijų ir buvo daugelio nesibaigiančių polemikų kertinis akmuo. Bet kokie bandymai aiškintis kurios nors vienos šios sistemos dalių pirmumą ar sąsajas visada sulaukdavo daugybės oponentų kontrargumentų. Kad ir kaip būtų, žmogaus organizmas – neatsiejama visos gamtos dalis. Jis kiekvieną akimirką intuityviai ar sąmoningai bando įveikti kintančių išorinių ir vidinių stresorių keliamus iššūkius.

Signalai gali būti labai įvairūs: nuo kūno iki psichogeninių, bet tai reiškia, kad kažkur organizmo sąlytyje su pačiu savimi ar mus supančia aplinka yra netvarka ir reikia imtis priemonių užkirsti kelią tolesniam patologiniam procesui. Signalai gali būti labai įvairūs: nuo skausmo iki beprotybės. Nėra nė vieno kūno – somatinio – sutrikimo, kuris neatsispindėtų mūsų psichikoje, kaip ir nėra nė vieno psichikos sutrikimo, kuris anksčiau ar vėliau nesuteiktų mums galimybės tai pastebėti somatikoje.

– Posakis, kad visos ligos – nuo nervų, yra senas kaip pasaulis. Gyvenimas – vieni nervai, sako jau net vaikai. Jauni žmonės tampa jūsų pacientais. Kas mums darosi?

– Pateiksiu pavyzdį. Entuziastingai dirbančiam jaunam specialistui – gydytojui, ugniagesiui, kunigui, prekybininkui ar bet kurios kitos profesijos atstovui – pradeda skaudėti galvą, sutrinka širdies ritmas, virškinimas,  miegas – bet kuri somatinė sritis. Praėjus keliems mėnesiams ir neišnykus simptomams, žmogus kreipiasi į gydytoją. Jis atlieka visus reikalingus tyrimus, bet jokių nukrypimų nuo normos neranda. Tai nepaguodžia žmogaus. Juk širdis lipa iš krūtinės, nerimas neleidžia užmigti arba nuolat ne laiku pažadina. Žmogus kenčia, po kiek laiko vėl kreipiasi į gydytoją. Vėl prasideda standartinė tyrimų rutina. Gavęs normalius laboratorinių tyrimų rezultatus jis nusprendžia, kad gydytojai nieko neišmano, visi yra kyšininkai, niekas nenori padėti. Žmogui patariama pailsėti, išsimiegoti, daugiau dėmesio skirti sau. Po atostogų  visi simptomai išnyksta, bet vos grįžus į darbą vėl pradeda kankinti. Ir vėl žmogus eina pas gydytojus, reikalauja naujų tyrimų. Medikams nieko nelieka, kaip paskirti kokius nors nerimą mažinančius vaistus ir rekomenduoti keisti gyvenimo būdą. Pacientas pradeda vartoti tuos vaistus, nustoja galvojęs apie gyvenimo būdo pakeitimą ir problemos sprendimą.

– Lieka visą gyvenimą gerti nerimą mažinančius vaistus?

– Simptomai vėl ima kartotis, nes vaistai nustoja veikę, o gyvenimo būdo žmogus juk taip ir nepakeitė. Vėliau net ilgos atostogos nebegali atkurti normalaus organizmo funkcionavimo. Tuomet pradedamas vartoti alkoholis, neretai – ir kitos narkotinės medžiagos. Taip tęsiasi trejus–septynerius metus, ir jau tada diagnozuojamas antinksčių nepakankamumas, skydliaukės hiperfunkcija, skrandžio opa, arterinė hipertenzija, reumatoidinis artritas, vėžys ar bet kuri kita galima kūno ir sielos destrukcijos išraiška. Blogiausia tai, kad gydytojas paklausia: kur jūs buvote lig šiol? Pykčio proveržiai išsilieja skundais ar net, labai retais atvejais, homicidais ar suicidais.

– Jūs norite pasakyti, kad tokie ligoniai gali kėsintis net į savo ar gydytojo gyvybę?

– Tokių atvejų pasitaiko, ir tai nėra tik Lietuvai būdingas didesnio suicidiškumo paaiškinimas. Bet tai mums leidžia drąsiai teigti: kūnas ir siela yra neatskiriami. Mūsų kūnas geriau už bet kuriuos šiuo metu esančius diagnostikos įrenginius gali pasakyti: kažkas yra ne taip, kažką reikia keisti. Savo įpročius, tradicijas, papročius. Tai labai sudėtinga, be psichiatrų, psichoterapeutų, psichologų pagalbos neįmanoma apsieiti. Tačiau nereikia apsigauti: problemos sprendimas nėra tik vienkartinis susitikimas su specialistu.
Šiuo metu visuomenėje yra susiformavęs neigiamas požiūris į visa, kas susiję su pirmosiomis "psi" raidėmis. Šiam požiūriui pakeisti reikės nemažai laiko. Ne veltui Pasaulio sveikatos organizacija išlėlė uždavinį – integruoti psichiatriją į bendrąją mediciną ir sumažinti psichiatrinę stigmą.

– Apie kokią stigmą kalbate?

– Visuomenės suvokimu visa, kas prasideda raidėmis "psi", yra susiję su, kaip sakoma, stogo nuvažiavimu visam laikui. Dirbant ir stažuojantis Vokietijoje man teko stebėti praktinius mėginimus keisti psichiatrijos pavadinimą į sielos sutrikimus. Pavyzdžiui, Štutgarto universitetinėje ligoninėje nieko nėra užsimenama apie psichiatriją. Visur yra nuorodos, kad tai – sielos sutrikimų sektorius ar klinika. Beje, ten labai daug dėmesio skiriama senstančios visuomenės problemoms.

Medicinos slaugytojai teisių ir pareigų turi daug daugiau nei pas mus. Jie veda terapinius užsiėmimus grupėse, tęsia farmakologinius gydytojo nurodymus, neretai inicijuoja tyrimus, organizuoja kitų komandos narių darbą. Labai svarbi socialinių darbuotojų, užimtumo, meno, darbo terapeutų, psichologų, psichoterapeutų koordinuota veikla. Šių specialistų gerokai daugiau nei pas mus. Pacientai būna užimti visą gydymo laikotarpį, jie negirdi tokių teiginių kaip pas mus: šiuo metu yra vakarinės valandos ir visi specialistai baigė darbą, liko tik budintis gydytojas.

– Ar norite pasakyti, kad Lietuvoje ši sistema blogai organizuota? Juk yra ir dienos stacionarų, ir krizių intervencijos centrų.

– Dienos stacionarų yra, jie neblogai veikia. Puiki iniciatyva – krizių intervencijos centrai. Vokietijoje puikiai reglamentuota šių sričių veikla. Pavyzdžiui, Štutgarte dienos centrą pacientas gali lankyti nors ir visus metus, kiekvieną dieną. Jeigu reikia,  specialistai tokį pacientą lanko namuose. Pacientų yra dvigubai daugiau, jų gydymas daug intensyvesnis nei pas mus.

Kalbant apie asmenis, neturinčius gyvenamosios vietos, niekur nedirbančius, neapdraustus, galima pasimokyti iš vokiečių. Benamiai nepaliekami likimo valiai, bet griežtai apibrėžta: asmuo, savanoriškai pasmerkęs save atsiskyrimui nuo visuomenės, ir yra nuo jos atskiriamas. Humaniškai, demokratiškai, hipokratiškai. Jiems neleidžiama piktnaudžiauti sveikatos apsaugos sistemos teikiamomis paslaugomis, tačiau jie nepaliekami likimo valiai. Ligoninėse, iš jų ir slaugos, nakvynės namuose, dirba studentai, kariškiai, vienuoliai, socialiai aktyvūs piliečiai.

Šiai problemai spręsti itin daug dėmesio skiria savivaldybės – nelaimės atveju jie yra apdraudžiami, ligoninėms neužkraunama  finansinė našta už šių pacientų priežiūrą, jie nehospitalizuojami greta tikrų ligonių. Šie asmenys gyvenimą leidžia nakvynės namuose, pagalbos centruose, rūpybos institucijose. Tačiau jie privalo laikytis taisyklių: kriminaliniai ir su alkoholio ar narkotikų vartojimu susiję elementai nėra toleruojami. Bet kokiu atveju savivaldybių iniciatyva yra akivaizdi. Man yra tekę matyti nuostabių pavyzdžių, kai savanoriai ar vienuolės prieina prie pakrūmėje sėdinčių ir alkoholį geriančių atskalūnų, drąsiai paima iš jų rankų butelį alkoholio ir jį išpila. Geriančiuosius sugėdina, paaiškina, kur kreiptis pagalbos, ką daryti nelaimės atveju. Deja, socialinė inteligencija Lietuvoje dar turi kur tobulėti: mūsų valkatos tokios vokiškos iniciatyvos puoselėtojus, ko gero, primuštų.

– Bet čia jau socialinės problemos?

– Deja, taip. Lietuva eina teisingu keliu, bet niekaip nepasirenka prioritetų, vis dar jaučiamas vaikiškumo sindromas. Gerai, kad jau yra neblogų iniciatyvų. Žingsnis po žingsnio, ir problemos tikrai galės būti išspręstos. Mes nė kiek ne blogesni už kitus, o turint galvoje, kiek mūsų medicinos specialistų suvilioja užsieniečiai didesniais atlyginimais, esu įsitikinęs: mes esame vertinami, tik mums patiems reikia labiau savimi pasitikėti ir būti iniciatyvesniems.