Dergia ne tik bute

Už sunkių medinių, niekuomet nerakinamų durų slypi tamsus ir dulkėtas pasaulis. Pro aptrupėjusius, seniai nevalytus langus skverbiasi silpna saulės šviesa, apšviesdama apiplyšusius baldus, ant grindų besimėtančius daiktus, neatpažįstamos spalvos ištrupėjęs grindų parketas primena apie prarastą komfortą ir buvusį gyvenimą.

Iš vieno kambario išlenda susivėlę vyras. „Aš netriukšmauju, negeriu“, – į gynybinę poziciją stoja užkalbintas aštuntą dešimtį įpusėjęs buto šeimininkas Jonas. Ranka perbraukia pasišiaušusius plaukus, sutikdamas fotografuotis ir pasikalbėti. „Turiu draugę. Mes nesusituokę, bet kartais ji pas mane ateina, kartais aš ją aplankau“, – jam svarbius momentus mini Jonas.

Galiausiai buto svečiai nuplėšė unitazą ir su turiniu pasistatė virtuvės patalpoje.

Daugiau žmonių bute nebuvo. Kartu su Jonu gyvena sūnus Mindaugas. Keistas sutapimas: eidami susitikti su Jono kaimynais laiptinėje prasilenkėme su dviem gerokai jaunesniais vyrais, nešinais didžiuliais maišais depozito. Anot kaimynų, tai buvo Jono sūnus su draugu.

Tąsyk nepavyko pamatyti landyne paversto buto svečių ir jų svečiavimosi ypatumų. Tačiau čia vykstančio gyvenimo specifiką liudija iškalbingi faktai: nuo praėjusių metų sausio Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai yra sulaukę 91 pranešimo, iš kurių daugiausiai dėl triukšmo, konfliktų, smurto. Negana to, tris kartus kaimynų kvietimu į butą vyko ugniagesiai.

„Jie jau daug metų veda asocialų gyvenimo būdą. Daugiau nei penkerius metus į butą įsileidžia benamius, girtuokliaujančius asmenis, kai kurie yra grįžę iš įkalinimo vietų. Į butą kaip į landynę susirenka ten negyvenantys sugėrovai, kurie nuolat vartoja alkoholį, kelia triukšmą, smurtauja vienas prieš kitą. Bendro naudojimo patalpose – laiptinėje ir lifte – asmenys kabinėjasi prie gyventojų, vaikų, šiukšlina, rūko šlapinasi“, – skundėsi kaimynai.

Neviltis: landynės kaimynystėje gyvenantys žmonės baiminasi gaisro, parazitų protrūkio, apsvaigusių svečių. (Aurimo Barkausko nuotr.)

Užliejo išmatomis

Kelios daugiabučio gyventojų papasakotos situacijos praplečia vaizdą. Pasirodo, bute gyvenantys ar besisvečiuojantys asmenys suniokojo unitazą. Betgi gamta tai šaukia, tad į unitazą patenkančiu turiniu buvo apdovanoti visi dviem aukštais žemiau gyvenantys kaimynai.

„Dabar jau viskas išdžiūvo, nėra ką parodyti. Bet čia ne vienintelė blogybė. Nuolatinis triukšmas, trankymasis, pagalbos šauksmai – jau dažniausiai net nebereaguoji į tai“, – pasakojo išmatų ataką atlaikiusi žemiau landynės gyvenanti Gražina, auginanti mažametį sūnų.

Tačiau tuo momentu reikėjo skubiai spręsti tekančio unitazo turinio reikalus. Namo bendrijos pirmininkas Donatas Murauskas savo lėšomis viską sutvarkė, kad ir naudotis būtų galima, ir kaimynų neužpiltų.

„Buto šeimininkas žadėjo atsiskaityti už remontą, bet taip iki šiol pažado neįvykdė. Nesitikiu atgauti pinigų, o ir situacija tokia, kad nelabi gali pareikalauti. Vien bendrijai šis butas yra skolingas 1 tūkst. eurų. Planuojame kreiptis dėl skolos išieškojimo“, – aiškino pirmininkas.

Tualeto patalpa tvarkinga išbuvo neilgai. Greičiausiai numesta nuorūka sukėlė gaisrą, nudegė žarnelė ir kaimynai vėl buvo užpilti. Galiausiai buto svečiai nuplėšė unitazą ir su turiniu pasistatė virtuvės patalpoje.

„Kauno diena“ turėjo progos įsitikinti – unitazas stovi virtuvėje. Ar juo virtuvėje naudojamasi pagal paskirtį, buto šeimininkas neatsakė. Akivaizdu tai, kad buto virtuve pagal paskirtį nesinaudojama – jokių užuominų apie tai, kad joje kas nors gamintų maistą, orkaitėje keptų pyragus, kurių aromatas maloniai pasklistų po visus namus.

Detalės: unitazas pastatytas virtuvėje, buto durys nerakinamos, namai pilni apiplyšusių rakandų. (Aurimo Barkausko nuotr.)

Kasdienis pavojus

Dėl dar vienos situacijos gyventojai makabriškai juokauja, kad nereikėjo nieko daryti ir problemos nebebūtų. Pro landynės duris ėmė veržtis dūmai. Susirinkę kaimynai beldėsi, šaukė, bet niekas durų neatidarė.

„Pasitarėme ir išlaužiau. Radome apspangusį šeimininką, išvedėme, atvažiavo ugniagesiai ir konstatavo, kad greičiausiai dėl neatsargaus elgesio su ugnimi arba ne vietoje numestos nuorūkos butas buvo uždūmytas. Kas žino, kaip būtų baigęsi, jei nebūtume tų durų išlaukę“, – pasakojo kaimynas.  Nuo to momento jis namuose pradėjo laikyti gesintuvą.

Iš ugniagesių suvestinių: „Gautas pranešimas, kad iš buto sklinda stiprus dūmų kvapas. Butas buvo uždūmintas, smilko antklodė. Užpilta kibiru vandens. Viduje buvo neblaivus buto šeimininkas, medikai jį apžiūrėjo, į gydymo įstaigą nevežė, nes būklė normali. Dūmų detektorius buvo, suveikė.“

„Buto savininkas 1 kv. m plote buvo padegęs drabužius, skudurus. Užgesinta iki ugniagesių atvykimo“.

„Atvykus ugniagesiams butas buvo uždūmintas. Tualete degė šiukšliadėžė. Aprūko 2 kv. m tualeto sienų ir šiukšliadėžė, apdegė šiukšlės. Išvėdintos patalpos. Bute dūmų detektoriaus nėra“.

Gyventojai sako, kad į butą atėję sugėrovai pasišviečia žvakėmis, nes elektros nėra. Be to, bute rūkoma, o neatsargiai numesta nuorūka – dažna nelaimių priežastis.

Per plauką nuo bėdos

Ant tokios parako statinės gyvena vieno Šilainių daugiabučio gyventojai: bijo gaisro, kenčia nuo visokio plauko lankytojų, jų keliamo triukšmo, girtavimo, narkotikų, smarvės. Tačiau šitaip atrodo tik aplinkiniams. Pats buto šeimininkas Jonas sakė, kad jis gražiai gyvena, o vienas kitas išlūžęs langas, balkono ar kambario durys tėra smulkmenos.

„O kas negerai? Viskas čia gerai, – susirūpino Jonas, paklaustas dėl tvarkos bute. Jau nuvytusios tulpės ant stalelio šalia pelenine paverstos konservų dėžutės byloja, kad šventės šiuose namuose nepamirštos.

„O kas su elektra? Nėra?“ – Jonas kaip įgeltas strykteli prie elektros jungiklio kambaryje ir nustėra: „Tikrai nėra. Reikės žiūrėti.“ Greičiausiai nieko čia Jonas neprižiūrės.

Jau minėjome, kad namo bendrijai Jonas skolingas tūkstantį eurų. „Taip, šio buto gyventojai už paslaugas yra skolingi bendrovei „Kauno vandenys“. Šių klientų atžvilgiu yra vykdomas teisminis išieškojimas“, – patvirtino „Kauno vandenų“ atstovė Vaida Bytautė.

Kitų priemonių skolininkui daugiabutyje nėra kaip taikyti. „Pagal Geriamojo vandens įstatymo 16 str. 27 p. draudžiama nutraukti geriamojo vandens tiekimą ir (arba) nuotekų tvarkymą daugiabučiams namams dėl atskirų namo butų savininkų (nuomininkų) skolų už suvartotą geriamąjį vandenį ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugas“, – paaiškino V. Bytautė.

Tikėtina, kad panaši situacija ir su šildymu. Atjungti šildymo vienam butui daugiabutyje nėra kaip. Atlapi langai šiame bute vargiai prisideda prie ekonomiško šildymo daugiabutyje, kita vertus, nuolatinis vėdinimas sumažina kvapų sklaidą į bendąsias daugiabučio patalpas.

Reiktų pagalbos

„Ką daryti?“ – klausia gyventojai. Beveik 100 policijos vizitų į šį butą nepakako situacijai pagerinti. „Policijos pareigūnai lankosi ne tik gavę pranešimą, bet ir prevenciškai – kalbasi su bendruomene, vykdo aktyvią prevencinę veiklą. Kalbant apie jūsų minimą adresą, šio mėnesio pradžioje policijos pareigūnai kartu su priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atstovais lankėsi, kalbėjosi su daugiabučio namo gyventojais, vedė prevencinius pokalbius, o priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atstovams nustačius, kad nėra dūmų detektorių, jie pakabinti“, – informavo policijos atstovė Odeta Vaitkevičienė.

Jie jau daug metų veda asocialų gyvenimo būdą. Daugiau nei penkerius metus į butą įsileidžia benamius, girtuokliaujančius asmenis, kai kurie yra grįžę iš įkalinimo vietų.

Taip pat surašyti du protokolai dėl landynės laikymo. Tai užtraukia baudą nuo 30 iki 60 eurų. Šis administracinis nusižengimas, padarytas pakartotinai, užtraukia baudą nuo 60 iki 100 eurų. Bet kas iš to: juk šio buto šeimininką jau ir taip užgriuvusios ir išieškomos didžiulės skolos.

„Ačiū, kad apsilankėte“, – išeinantiems kaimynams ranką paspaudė šeimininkas ir dingo buto koridoriaus tamsoje. „Jie geriečiai, atsiprašinėja, kai papriekaištaujame, bet tie jų svečiai kartais ir juos pačius kumščiais pamoko. Jie yra prasitarę, kad jei neįsileistų tų sugėrovų,  būtų labai ne kas“, – situacijos tragizmo neslėpė kaimynai.

Jau po „Kauno dienos“ apsilankymo šiame Šilainių daugiabutyje ir vėl buvo kviečiama policija, ir vėl, greičiausiai, prevenciškai pasikalbėjo ir išvyko iki kito karto. Labai panašu, kad šiuo atveju reiktų ne tik „bizūno“, bet ir pagalbos, galimai netgi gydymo. „Kauno dienos“ žiniomis, buto savininkui, priešingai nei svečiams, dažniausiai nebūna nustatomas girtumas.

Buto šeimininkas praeityje buvo gerbiamas dėstytojas, studentus mokė viename Kauno universitete, yra išleidęs mokomąją knygą, bet, kaip pasakojo kaimynai, situacija pasikeitė po Jono žmonos mirties ir kuo toliau, tuo blogiau.

Krūvis kaimynams

Tikėtina, kad panašių situacijų esama ne tik Kaune, o ir visoje Lietuvoje. Tačiau vienos rekomendacijos, kaip elgtis tokioje kaimynystėje atsidūrusiems kaimynams, nėra.

Šilainių seniūnas Virginijus Naruševičius patvirtino, kad landyne virtusio buto situacija žinoma nuo 2023 m. Socialinio paslaugų centro (SPC) darbuotojai bute lankėsi kelis kartus. Buto savininkas SPC teikiamų paslaugų atsisakė.

„Su sūnumi, vedančiu asocialų gyvenimo būdą ir girtaujančiu, buvo ne kartą kalbėta, liepta sutvarkyti duris, įdėti spyną, kad į butą negalėtų patekti pašaliniai asmenys. Sūnus visada kalbėjo mandagiai ir žadėjo tvarkytis, tačiau niekada nieko nedarė. Buvo kreiptasi į socialinio darbo organizatores prie Šilainių seniūnijos, kurios kelis kartus lankėsi bute, tačiau buto savininkas Jonas ir sūnus Mindaugas jokios pagalbos nepriėmė ir atsisakė“, – aiškino seniūnas.

Aurimo Barkausko nuotr.

V. Naruševičius gyventojams rekomenduoja dėl situacijos kreiptis į Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyrių dėl asmens gebėjimo pasirūpinti savimi ir priimti kasdienius sprendimus savarankiškai ar naudojantis pagalba nustatymo.

Kauno apygardos prokuratūra „Kauno dienai“ rekomenduoja kiek kitą kelią: „Pirmiausia gyventojai turėtų kreiptis į Kauno miesto savivaldybės administraciją. Jie atlieka situacijos vertinimą ir gali imtis įvairių priemonių. Žinoma, galima kreiptis ir į prokuratūrą, kuri atlikusi tyrimą gali kreiptis į teismą dėl asmens pripažinimo neveiksniu.“

Pavojingas žaidimas

Jie buvo pareikšti trims advokatams ir verslininkui. Visi jie šiandien – išteisinti. Vienas išteisintųjų advokatų atvirai kalba apie pavojingus šios tarnybos galios žaidimus.

Ši 2020-ųjų balandį garsiai nuskambėjusi istorija ilgą laiką buvo vadinama STT šantažo byla. Tačiau šiandien, kai visi keturi kelią tarnybai perbėgę teisiamieji išteisinti, peršasi išvada: kad ir ką sužinotum apie STT pareigūną, apie tai geriau niekam nesakyti. Išsigandę STT agentai gali viską apversti aukštyn kojom ir sukurpti baudžiamąją bylą.

Būtent į tokią situaciją pateko advokatai Giedrius Danėlius, Valdas Rakauskas, Dainius Baronas ir verslininkas Antanas Petrošius. Čia verta priminti istorijos ištakas: dar 2018-ųjų birželį Nacionalinio kraujo centro byloje įtarimų sulaukęs verslininkas A. Petrošius pokalbių programėle „Viber“ iš tuomečio STT pareigūno Renato Martišiaus gavo suglaudintą failą, kuriame buvo STT agentų susirašinėjimas. Susidomėjęs, ką jam galėjo atsiųsti STT pareigūnas, verslininkas šį laišką iškart persiuntė savo advokatui G. Danėliui.

Šiame susirašinėjime prisipažįstama, kad agentas lankosi pas teisėją, galimai pažeisdamas įstatymus ir galimai darydamas poveikį teisėjai. G. Danėlius apie tai pranešė Kraujo centro bylos tyrėjai Vilijai Kerbelienei.

Tai ar galiu būti tikras, kad viskas nebus panaudota prieš mane? Kalbu apie nuolatinį spaudimą teismui, kurį STT daro tiek viešai, tiek neviešai.

„Papasakojau, kad R. Martišiaus atsiųstame faile yra duomenų, kad bandyta daryti poveikį teisėjui dėl mano kliento suėmimo. Turime duomenų, kad, greičiausiai, operatyvininkai bendravo su to ikiteisminio tyrimo galimu užsakovų – vienu Latvijos verslininku. Mano supratimu, visas ikiteisminis tyrimas buvo ne šiaip sau tiesos nustatymo procesas, o instrumentas, kaip viešuosiuose pirkimuose vienus verslininkus pakeisti kitais“, – „Kauno dienai“ pasakojo G. Danėlius.

Jo teigimu, Korupcijos prevencijos įstatymas numato, kad apie galimai neteisėtus pareigūnų veiksmus privaloma pranešti prokuratūrai arba STT.

„Bet, pasirodo, apie STT karininko neteisėtus veiksmus geriau niekam nepranešti“, – pastebėjo advokatas.

Kai tyrėja V. Kerbelienė apie tai informavo STT vadovybę, prasidėjo tarsi keršto akcija, virtusi rimtais kaltinimais minėtai ketveriukei. Bylos duomenimis, 2020 m. pradžioje, siekiant, kad ikiteisminis tyrimas dėl Nacionalinio kraujo centro būtų nutrauktas, kaltinamieji esą bandė paveikti STT pareigūnus, informuodami tarnybą apie perimtus konfidencialius tarnybinio pobūdžio duomenis, privačią informaciją apie vieno iš pareigūnų asmeninį gyvenimą. Jie buvo kaltinami pagal keturis Baudžiamojo kodekso straipsnius, numatančius atsakomybę už galimą neteisėtą informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimą ar panaudojimą, galimą piktnaudžiavimą, taip pat galimą grasinimą valstybės tarnautojui ir trukdymą pareigūno veiklai.

Kaltinamieji savo kaltę ir per tyrimą, ir teisme neigė. Visus juos prieš keletą savaičių Vilniaus apygardos teismas išteisino. Nuosprendis dar gali būti skundžiamas.

Ir ši, ir kitos garsiai pradėtos STT bylos tampa skandalingomis nebūtinai dėl nusikaltimų sudėties, sunkumo ar įtariamųjų žinomumo – net trečdalis jų subliūkšta teismo salėse. Tokią statistiką visai neseniai Prezidentūra pavadino netoleruotina.

Dar įdomiau, kad praėjusių metų vasarą pasikeitusi STT vadovybė sisteminių klaidų nemato arba bent jau taip deklaruoja viešuose pasisakymuose. Tad kyla klausimas – kas sutramdys nevaldomą šios institucijos savivalę? Apie tai ir kodėl grėsmingai skamba STT vadovo norai „nueiti ir pasikalbėti su prokurorais bei teisėjais“ – „Kauno dienos“ pokalbis su išteisintu advokatu G. Danėliumi.

Požiūris: G. Danėlių stebina, kad STT deklaruoja skaidrumo, teisingumo monopolį, jo neturi ir dar yra linkusi didaktiškai auklėti kitus. (Ž. Gedvilos/BNS nuotr.)

Vaikas – nė motais

– Prisiminkite tą lemtingą dieną prieš ketverius metus, kai Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) agentai pasirodė jūsų namuose.

– Jei kalbėsime labai preciziškai, viskas prasidėjo 2020 m. vasarį, tačiau aš apie tai dar nežinojau. O mano sulaikymas, krata namuose įvyko tų pačių metų balandžio 21 d. Tuo metu šalyje buvo griežtasis karantinas. Mano žmona yra medikė, ji turėjo vykti į darbą. Darželiai nedirbo, todėl aš būdavau namuose ir prižiūrėjau trimetę dukrą. Kadangi LKPB klausėsi mano pokalbių, tikrai žinojo visas šias aplinkybes. Kratos išvakarėse jie kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, nes, pagal įstatymą, jei krata atliekama mažamečių vaikų akivaizdoje, turi dalyvauti vaiko teisių atstovai. Dieną prieš atliekant kratą, tai liudija byloje esantis dokumentas, Vaiko teisių apsaugos tarnyba jiems atsakė, kad dėl karantino specialistai į vietas nevyksta – jie siūlė arba veiksmą atidėti, arba atlikti nuotoliniu būdu.

Kai namuose pasirodė LKPB pareigūnai, jiems iškart pasakiau, kad čia pat yra ir trimetis vaikas. Sulaukiau atsakymo, kad, žinote, tas Vaiko teisių apsaugos tarnybos inspektoriaus atvykimas gali užtrukti, tai, kad nestabdytume proceso, pabandykite išsikviesti iš darbo žmoną. Tiesą pasakius, tuo metu patikėjau jų žodžiais ir sutikau su žmonos atvykimu.

LKPB pareigūnams labai rūpėjo mano kompiuteris, nors viską, ko jie prašė, daviau įsirašyti. Jie reikalingus duomenis bandė kopijuoti, kažkas jiems nepavyko, tada panoro paimti visą kompiuterį. Tačiau aš esu advokatas, ir tame kompiuteryje buvo klientų duomenys. Pabrėžiau, kad jie – konfidencialūs, todėl jie negali jų paimti. Tačiau galiausiai laikmenos buvo paimtos. Pateikdami paaiškinimą, pareigūnai tikino, kad tuos duomenis sunaikins. Bet, čia, žinote, tas pats, kaip situacija, kai vyras sumuša žmona, bet vėliau atsiprašo. Tai juk nepanaikina fakto, kad sumušimas įvyko. Tai taip pareigūnų rankose atsidūrė mano per septynerius metų darbo metus sukaupti klientų duomenys.

Man atrodo, kad svarbiausias kratos tikslas buvo išimti tą STT susirašinėjimą, kuris, mano nuomone, atskleidė šio pareigūno neteisėtus veiksmus. Tas įrašas, mano supratimu, tam STT pareigūnui ir visai tarnybai, yra labai nepatogus, nes ten jie kalbasi keliese apie galimą poveikį teisėjui. Greičiausiai buvo siekiama jį išimti, kad niekas neturėtų.

Po kratos sekė mano sulaikymas, kuriam, mano supratimu, nebuvo jokio teisinio pagrindo. Kad nebūtų remiamasi vien emocijomis, štai keli faktai. Nuo 2020-ųjų vasario iki pat kratos balandį prokuroras kokius penkis ar šešis kartus kreipėsi į teismą dėl visų įmanomų priemonių mano atžvilgiu. Kitaip tariant, mano atžvilgiu sankcionavo sekimą, pokalbių telefonu paklausymą ir t. t. Tai yra, buvo naudojamos visos įmanomos neviešos prievartos priemonės. Pagal įstatymą, jeigu prokuroras mano, kad reikia asmenį sulaikyti, jis privalo kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją. O sulaikyti tyrėjo sprendimu galima tik neatidėliotinais atvejais, kai užklumpama nusikaltimo vietoje.

Taigi, kaip minėjau anksčiau, prokuroras tikrai turėjo galimybių ir laiko tuos penkis ar šešis kartus kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją. Akivaizdu, kad mano sulaikymas jam nebuvo staigmena – viskas buvo planuota, numatyta. Dar nepamirškim, kad likus kelioms dienoms iki kratos buvo kreiptasi ir į Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Jie tikrai žinojo, ką darys, buvo parengtos kelios pareigūnų grupės. Šioje vietoje reiktų priminti, kad tuo pačiu metu buvo atliekamos kratos pas dar du advokatus ir mano klientą. Apibendrinant, jokio netikėtumo čia nebuvo, o tokiu atveju įstatymas nenumato jokios kitos galimybės, kaip tik kreiptis į teismą ir gauti sulaikymo nutartį. To nebuvo, tačiau aš buvau sulaikytas.

– Vardijate ne vieną galimą pareigūnų nusižengimą. Ar juos teisiškai skundėte?

– Taip, esu skundęs įvairias aplinkybes. Dėl sulaikymo termino teismas yra pripažinęs nusižengimą. Ikiteisminio tyrimo stadijoje, kur kalbama apie mažametį vaiką, pažeidimo nenustatė. Toks pat sprendimas priimtas ir dėl sulaikymo. Tačiau teisminio sprendimo dėl šių dalykų nėra. Kalbant paprastai, savo klaidų pareigūnai nematė.

– Kokie apribojimai buvo taikyti po sulaikymo?

– Man buvo skirtas rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Be to, buvo uždrausta bendrauti su klientu, kuriam atstovavau Kraujo centro byloje. Tačiau per kelis mėnesius šis klausimas išsisprendė. Apribojimų daug nebuvo, nes, nepaisant to, kad mano byloje figūruoja STT, veika, kuria aš kaltinimas, nebuvo korupcinio pobūdžio. Tai bent jau nuosavybės apribojimų netaikė.

Kerštas viešumu

– Ne vienas teisės ekspertas yra teigęs, kad nelauktas žiniasklaidos dėmesys prisideda prie asmens nulinčiavimo be teismo nuosprendžio. Kaip buvo jūsų atveju?

– Jau kratos metu aiškiai supratau, kad tikrai bus daug viešų pranešimų. Ir to paklausiau namuose buvusio pareigūno. Jis patikino, kad viskas vyks tyliai, jie tik atėjo susirinkti reikiamų daiktų. Jis lyg ir patvirtino, kad jie pas mane atėjo tik pasiimti to susirašinėjimo, kad jo niekur neliktų. Tačiau pas mano klientą, kur tuo metu taip pat buvo daroma krata, pareigūnams nepavyko rasti įrenginio su tuo ieškomu susirašinėjimu. Tad tos pačios dienos popietę jau buvo surengta spaudos konferencija. Iš to galiu daryti išvadą, kad viešinimas buvo spontaniškas sprendimas, supratus, kad visų reikalingų daiktų kratų metų nesurinks. Greičiausiai jie suprato ir tai, kad mes ginsimės.

Neseniai verslininko, visuomenininko Šarūno Narbuto skundą nagrinėjęs Strasbūro teismas aiškiai pasisakė ir Lietuvos teisėsaugos atliktą informacijos viešinimą pripažino neproporcingu, taigi, pažeidimu, nors Š. Narbutas nebuvo viešas asmuo. Lygiai taip pat sulaikymo metu viešas asmuo nebuvau ir aš.

Kalbant apie emocijas, tas viešumas tikrai skaudina.

Valdžios ir galios vakuumo niekada nebūna. Yra viena labai geniali ir čia tinkanti sentencija: valdžios turi tiek, kiek pasiimi. Šiuo atveju galima sakyti, kad STT tą galią pasiėmė

Noras auklėti teismus

– Ne vienus metus iki sulaikymo dalyvavote garsiose bylose, buvote žinomas ir vertinamas teisininkas. Ir staiga esate sulaikomas. Ar ši byla paveikė jūsų reputaciją, karjerą?

– Vienareikšmiškai pakenkė. Jei kalbėčiau grynai emociškai, nebuvo nė vienos dienos, kad apie tai nepagalvočiau ir to neprisiminčiau. Tai yra toks psichologinis fonas, kuris nuolat disonuoja. Aš tarsi suprantu tų man pareikštų kaltinimų nepagrįstumą, esu tikras dėl savo nekaltumo. Tačiau vis tiek viską bandai vertinti savikritiškai – galbūt aš kažko nesuprantu... Tarsi pradedi abejoti savimi.

Kai manęs klausdavo, ką tu manai, atsakydavau, kad esu visiškai tikras dėl savo bylos faktų, nebijau jos aplinkybių. Dėl to buvau visiškai ramus. Bet žinote, dėl ko kilo nerimas? Kadangi dūriau į patį STT veikimo būdą – apnuoginau, kaip aš sakau, „vaikščiojimą pro šonines duris“. Tai ar galiu būti tikras, kad tai nebus panaudota prieš mane? Kalbu apie nuolatinį spaudimą teismui, kurį STT daro tiek viešai, tiek neviešai.

Labai būdingas pavyzdys: visai neseniai STT buvo viešai sukritikuota Prezidentūros dėl pernelyg didelio išteisinamųjų bylų skaičiaus ir t. t. Pati tarnyba į šią kritiką atsakė maždaug taip: esą jiems reikia nueiti pakalbėti su prokuratūra, teismais, suprask, tam, kad jų bylose būtų kitokie sprendimai. Jie net nesupranta, kad nereikia eiti į teismą, nereikia auklėti teisėjų. Žinoma, tokius nuėjimus į prokuratūrą, teismą jie deklaruos kaip vadovų susitikimus aptarti problematiką. Tačiau ta tarnyba, kuri deklaruoja skaidrumo, teisingumo monopolį, jo, tiesą pasakius, neturi, ir dar yra linkę didaktiškai auklėti kitus. Neva, jūs turite nuleisti mums kartelę žemiau, priimti mūsų bylose kitokius sprendimus. Ir jiems tai yra taip normalu ir įprasta, kad jie to net neslepia ir sako: reikia eiti pakalbėti su teisėjais! Ir tai, ko gero, yra pačios institucinės sąrangos nesuvokimas – tu negali eiti į teismą, sakyti, kad priimkite kitokius sprendimus, nes, štai, statistika negraži.

Grįžtant prie jūsų klausimo, kadangi pats esu teisininkas, dirbu šioje srityje, nuolat girdžiu klientus, kurie nesupranta. Ir čia tarsi pats atsidūriau jų vietoje. Kad ir kaip keistai skambėtų, geroji viso šio reikalo pusė – empatija klientui arba tam žmogui, kuris patenka į panašią situaciją. Ji tapo ne tik paremta žinojimu, ne tik pasverta teisiniais dalykais, bet ir tikrai išjausta.

Kalbant apie aplinkinių reakcijas, man labai pasisekė, kad kolegos, klientai labai palaikė. Gal kas nors ir svarstė pasirinkimus, kad kažkaip su manimi nebendrauti ar panašiai, bet asmeniškai to nepajutau. Tai, kad galios centras yra STT ir kad ši tarnyba gali koreguoti žmonių, taip pat ir teisėsaugos pareigūnų, prokurorų, teisėjų karjeras, daryti joms įtaką įvairiomis formomis, jiems visiškai nepriimtina. Kokiu būdu STT įgijo galią, kuri net neįvardyta įstatyme. Suprantu, kad nešališkus, nepriklausomus žmones tai erzina. Todėl mano atveju, kadangi istorija buvo tikrai vieša, kai kurie matė kovos su sistema pavyzdį. Gal ne konkrečiai mano asmenyje, bet situacijoje, kuri parodo, ką STT daro labai negerai.

Situacija: STT bylos tampa skandalingomis nebūtinai dėl nusikaltimų sudėties, sunkumo ar gerai žinomų įtariamųjų – net trečdalis jų subliūkšta teismo salėse. (Ž. Gedvilos/BNS nuotr.)

Slapta atidirba?

– Paminėjote, kad stebina kai kurie STT veiksmai. Tenka girdėti, kad, kaip ir jūsų atveju, dar iki kratų ir sulaikymų būna atliekami įvairūs nevieši žvalgybiniai veiksmai. Jų metu klausomasi pokalbių, domimasi žmogaus aplinka, ryšiais ir kita. Toks sekimas ne visada turi pagrindą, teisme tokios istorijos bliūkšta. Tokiais atvejais norisi sužinoti, kam viso to reikėjo. Atrodo, kad už viso to slypi kažkokie kiti interesai, kad teisėsaugininkams tokios „užduotys“ nuleidžiamos „iš aukščiau“.

– Sutinku, kad taip tikrai būna, ir galiu įvardyti, kokie objektyvūs požymiai tą rodo. Žinau ne vieną bylą, kai asmens sekimą kriminalinė žvalgyba pradėjo gerokai anksčiau, nei buvo pareikštas įtarimas. Kaip jūs teisingai ir paminėjote. Juk įstatymas numato, kad asmens sekimas turi būti pagrįstas teisiškai. Net teismuose dažnai kyla klausimas, kodėl vienas ar kitas asmuo buvo pradėtas sekti dar nesant įtarimų?

Kitas aspektas, kurį norėčiau pabrėžti, susijęs su mano byla. Kodėl tiek aš, tiek mano klientas sulaukėme tokio STT atsako? Iš to STT pareigūno susirašinėjimo, dėl kurio viskas ir prasidėjo, matėsi tokie dalykai: kraujo plazmos rinkoje iki tol veikė tik vienas Latvijos verslininkas, kuris nesitaikstė su jokia konkurencija. Ir štai į šią rinką pabandė įeiti Lietuvos verslininkas, tai tokiu instrumentu – baudžiamąja byla – jis buvo išstumtas, prarado bet kokią reputaciją, kuri leistų jam dalyvauti toje rinkoje. Taigi šioje situacijoje, mūsų supratimu, STT pareigūnas turėjo ryšį su Latvijos verslininku ir vyko, paprastai kalbant, atidirbinėjimas jam. Gal ir drąsu sakyti, bet, manau, tai buvo užsakomojo pobūdžio kriminalinės žvalgybos tyrimas, pasibaigęs ikiteisminiu tyrimu.

Noriu pabrėžti, kad aš nesu toks naivus ar nusiteikęs prieš STT, nesakau, kad nereikia korupcijos prevencijos, korupcinių tyrimų, aš tik manau, kad ši tarnyba negali daryti tiek įtakos kitoms teisėsaugos institucijoms ir teismams. STT turi didžiulį interesą, kad jų bylose būtų priimti jiems palankūs sprendimai. Ir būtent tai yra didžiulė bėda, nes dėl palankių sprendimų jie nesibodi naudotis savo galia.

Viskas dėl įtakos?

– Pakalbėkime plačiau apie jūsų minėtą STT galios aspektą. Jei tarnyba veiktų pagal sau priklausančias funkcijas, pradėję tyrimą dėl galimų korupcinių ar kitų nusikaltimų jie turėtų brėžti ribą ir leisti sprendimus priimti teismams. Sakote, kad STT siekia jiems palankių sprendimų. Kodėl taip yra?

– Valdžios ir galios vakuumo niekada nebūna. Yra viena labai geniali ir čia tinkanti sentencija: valdžios turi tiek, kiek pasiimi. Šiuo atveju galima sakyti, kad STT tą galią pasiėmė. Nėra ir nebuvo taip, kad jai tokia galia būtų suteikta įstatymiškai. Kodėl STT siekia dominuoti ikiteisminiuose tyrimuose? Nes neretai ikiteisminio tyrimo prokuroras būna silpnesnis, o STT pareigūnai būna pasiruošę geriau. Bet štai ateina riba, kai jie negali dominuoti – byla perduodama teismui. Tada pradedama ieškoti išeičių. Ir čia prisiminkime dabartinio STT vadovo žodžius, kad „reikia nueiti į teismus ir pakalbėti su teisėjais“. Nors teismams įrodymus pateikia prokuroras, tačiau STT požiūris, panašu, visai kitoks. Taigi, tikrai manau, kad tai yra galios žaidimai.

Kitas svarbus aspektas – STT nėra tokia tarnyba kaip policija, kuri turi dešimtis tūkstančių bylų. STT jų per metus teismui perduoda kelis šimtus. Jos yra rezonansinės, o dar svarbiau, kad, remiantis šių bylų rezultatais, pagrindžiama arba nepagrindžiama kritika STT atžvilgiu.

STT užsiima prevencija, antikorupciniu švietimu ir ikiteisminiais tyrimais. Pirmosios dvi funkcijos labai sunkiai išmatuojamos. Lieka ikiteisminiai tyrimai, per kuriuos politinės galios centrai gali įvertinti, ar STT dirba gerai, ar ne. Būtent ši statistika jiems yra labai svarbi, nes pagal ją kartais yra vertinamas net pačios tarnybos egzistavimo klausimas.

Visas būrys STT pareigūnų, nepabijosiu tokio žodžio, – pinigaujasi būdami visokių antikorupcinių programų ir projektų dalyviais.

– Tiek jūsų, tiek kitos viešojoje erdvėje minimos STT inicijuotos ir vėliau žlugusios bylos buvo pradėtos dar esant ankstesnei vadovybei. Praėjusių metų vasarą šios tarnybos vadovybė pasikeitė. Prisistatydamas Seimui, dar tuometis kandidatas į STT vadovus Linas Pernavas ištransliavo tokią frazę: „garsiai pradėti tyrimai taip pat garsiai turi būti ir užbaigti“. Ši frazė tarsi prieštarauja vis garsiau reiškiamai STT skambiai pradėtų tyrimų kritikai. Kaip jau ne kartą kalbėta, viešumas pirmomis sulaikymo minutėmis neretai pažeidžia nekaltumo prezumpciją. Ar tai reiškia, kad nauja vadovybė kritikos negirdi?

– Aš esu labai kritiškas dėl pradėto tyrimo viešinimo. Tai padaro daugiausia žalos. Dažniausiai tas viešumas užgriūva jau pirmomis minutėmis, nors jokių pradėto tyrimo rezultatų mes net negalime įsivaizduoti.

Jūsų minėta STT vadovo frazė byloja apie tai, kad ši tarnyba įsivaro save į kampą: kai jie pradeda bylas labai garsiai, trūks plyš turi ją perduoti teismui. Nes ji jau yra vieša ir reikia atsiskaityti. O tada teisme paaiškėja, kad toje byloje nieko nėra. Dėl to STT kyla pyktis, kad, neva, kaip čia teismas kažką išteisino, kai mes tiek daug padarėme. Taip yra daromas spaudimas teismams.

Negana to, viešumas sutrypia reputaciją, žmonės atsistatydina iš užimamų pareigų, griūva karjeros. Nors, kaip jau minėjau, teismas dar neįrodė asmens kaltės.

Klaidų nepripažįsta?

– Tolimesniuose pasisakymuose dabartinis STT vadovas tikino, kad sisteminių problemų šioje tarnyboje nemato. Į kritiką dėl per ilgai užsitęsiančių tyrimų atkerta, kad trūksta tyrėjų, per mažai pinigų.

– Tyrėjų ten tikrai netrūksta, o finansavimas prieš kurį laiką buvo net geresnis nei prokurorų ar teisėjų. Tik visai neseniai atkurta teisybė ir teisėjams darbo užmokestis šiek tiek pakeltas.

Čia svarbus dar vienas dalykas. STT turi tokią galią, kad kaip norėjo, taip ir pasikeitė įstatymus. Taip pat ir dėl darbo užmokesčio, kiek tai susiję su ekspertų veikla. Visas būrys STT pareigūnų, nepabijosiu tokio žodžio, – pinigaujasi būdami visokių antikorupcinių programų ir kitų projektų dalyviais. Pati STT gyrėsi, kaip ji vykdė kažkokią antikorupcinę programą Jordanijoje. Kokius strateginius tikslus mes, Lietuva, turime Jordanijoje, išskyrus STT pareigūnų paprastą merkantilinį tikslą pasipinigauti iš ekspertinių pinigų? Aš asmeniškai kitokios priežasties nerandu. O tokiems projektams mes naudojame tiek žmogiškuosius, tiek finansinius resursus. Į Jordaniją važiavo tie patys STT pareigūnai, kurie atlieka ikiteisminius tyrimus. Tai gal dėl to ir nelieka laiko greičiau juos atlikti? Tam taip pat naudojamos nemažos sumos iš europinių projektų lėšų. Kyla klausimas – ar Lietuvai tai naudinga? Jei mūsų pareigūnas, užuot rūpinęsis valstybės problemomis, atlieka mokymus kažkur Jordaninoje? Jei STT viskas gerai, tada nesiskųskite, kad nėra žmogiškųjų resursų.

Kalbant apie sistemines klaidas ir jų nematymą, tai yra labai liūdna. Kalbant apie klaidas apskritai, yra du variantai: arba jas identifikuoti ir spręsti, arba, grubiai pasakysiu, eiti ir „sukinėti rankas kitiems“. Ir čia vėl galima prisiminti tą viešai STT deklaruotą tezę: „reikės eiti ir kalbėti su prokurorais, teisėjais“. Tad, panašu, kad jokios savikritikos šioje tarnyboje nėra.

Riba: naujasis STT vadovas L. Pernavas sisteminių problemų nemato, o jo noras „nueiti ir pasikalbėti su prokurorais ir teisėjais“ jau šokiravo teisininkų bendruomenę. (P. Paleckio/BNS nuotr.)

„Ant galinės sėdynės“

– Kaip jau kalbėjome, nemažai STT bylų teismuose baigiasi išteisinimu. Matydami neteisybę, tokie asmenys kartais kreipiasi į Strasbūro teismą, kuris nustato Lietuvos teisėsaugos padarytus pažeidimus. Asmeniui iš Lietuvos valstybės priteisiamas ne vienas tūkstantis eurų žalos. Šiuos pinigus sumokame mes visi – mokesčių mokėtojai. Bet gal situacija pasikeistų, tyrimai būtų vykdomi atsakingiau, jei finansinę, įstatyminę, moralinę ar kitokią atsakomybę pritaikytume tiek tyrimą atlikusiai institucijai, tiek konkretiems tos įstaigos pareigūnams?

– Tiesa sakant, įstatymuose yra apibrėžta asmeninė pareigūnų atsakomybė. Ji taikoma nustačius, kad žala padaryta tyčiniais, neteisėtais pareigūno veiksmais. Bet, mano žiniomis, tokių atvejų tikrai nėra daug. Taip yra todėl, kad tokiais atvejais nustatomi neteisėti veiksmai, bet nenustatomi tyčiniai. Tiesa, apie tai, kad kuris nors STT pareigūnas būtų pripažintas atlikęs tokius veiksmus, nesu girdėjęs.

Kalbant detaliau, dažnai tyrimai prasideda nuo kriminalinės žvalgybos. Kriminalinė žvalgyba yra įslaptinta, todėl labai sunku identifikuoti ir personalizuoti asmenį, kuris priėmė sprendimą pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Reikia suprasti, kad tie, kurie atvyksta sulaikyti, daryti kratas, veda prieš kameras, greičiausiai atlieka tik techninę funkciją. Kitas pavyzdys: pareigūnas, kuris, atliekant žvalgybos veiksmus, surašo tam tikrą, nebūtinai tikslią, informaciją, tarsi paleidžia tą sniego gniūžtę, kuri rieda toliau. Kadangi tokia informacija teikiama išskirtinai įslaptintai, dozuotai, net nežinome, kur yra pradžia, kada ir kokiu ji pagrindu prasidėjo. Tada, remiantis ta sužinota informacija, reikalinga krata, dėl jos nutartį priima teismas pagal prokuroro prašymą. Prokuroras prašymą rašo remdamasis tarnybiniu pranešimu, tarnybinis pranešimas surašomas atliekant kriminalinę žvalgybą. Ir kažkur tas siūlo galas pasimeta, nustatyti pirminį asmenį tampa labai sunku.

Nepaisant to, kad, kaip minėjau, sunku nustatyti, ar tokie veiksmai buvo pradėti tyčia, STT daugeliu atveju proceso metu tarsi „sėdi ant galinės sėdynės“. Kaltinamąjį aktą surašo prokuroras, dėl kratos į teismą kreipiasi prokuroras, ją skiria teismas. O STT pareigūnams tarsi lieka vykdančioji, techninė pusė – tik atlikti kratą, sulaikyti ir t. t. Tad jei norima civiline tvarka kreiptis dėl asmeninės atsakomybės, atsigręžiama ne į tyrimo sumanytoją.

– Ką reikėtų keisti STT, kad nebūtų tiek sugriautų gyvenimų?

– Norėčiau pritarti prieš tai jūsų išsakytai minčiai apie institucinę atsakomybę, kurios, mano supratimu, pradžiai tikrai pakaktų. Taip pat labai svarbi būtų asmeninė, civilinė atsakomybė. Tai įvedus, gerokai padaugėtų klaidų įvertinimų, pasvarstymų apie jas.

Mano supratimu, nuskambėjęs vienas, antras toks asmeninės, institucinės atsakomybės atvejis veiktų labai pamokančiai. Ilgainiui galbūt ateitų suvokimas, kad negalima piktnaudžiauti procesu.

Teisėjų tarybos pirmininkė: tyrimai vykdomi su fanfaromis

Teisėjų tarybos pirmininkė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja Sigita Rudėnaitė, duodama interviu ELTAI, apžvelgė ir STT darbo principus.

Sigita Rudėnaitė (D. Labučio/ELTOS nuotr.)

– Praėjusių metų statistika rodo, kad trečdalyje STT bylų kaltinimų sulaukęs asmenys buvo išteisinti. Ieškant priežasčių, kodėl susiduriama su tokia situacija, tiek iš prokuratūros, tiek ir iš STT nuskambėjo mintis apie tai, kad teismai korupcinėse bylose taiko pernelyg aukštą įrodinėjimo kartelę. Kaip jūs reaguojate į tokias pastabas?

– Be konkrečios bylos ir konkrečių argumentų iš viso neturėtų egzistuoti tokių argumentų, ypač teisininkų kalboje. Manau, tai yra STT ir prokuratūros pasiteisinimai, nes kiekvienas išteisinimas byloje reiškia arba jų darbo broką, arba teismo darbo broką. Galbūt yra pagrįstų pastebėjimų iš tarptautinių ekspertų apie įrodinėjimo standartus. Tačiau kai kalbama apie aukštesnį, negu reikia, įrodinėjimo standartą, paklausčiau, koks tada turėtų būti įrodinėjimo standartas. Reikia imti konkrečią teisinę situaciją ir ją analizuoti. Tai kodėl išteisintas Šarūnas Narbutas? Kas čia atsitiko?

Aš turiu kitokių pretenzijų. Neturėtų būti taip, kad, kai STT pradeda tyrimą, ateina pareigūnai ir žmogui vos ne baigiasi gyvenimas, nes STT ateina su nusiteikimu, kad žmogus jau yra nuteistas, pripažintas kaltu ir jie vykdo teisingumą.

– Jūs kalbate apie Š. Narbuto istoriją?

– Taip, mes galime kalbėti tokiais pavyzdžiais. Pas šį žmogų STT atėjo kaip kokie teisingumo angelai... Nieko panašaus neturėtų būti. Visi užmiršo nekaltumo prezumpciją. Kiekvienam tai aktualu, bet, kai pradedamas tyrimas, žmogui iš karto dedami antrankiai. Net, jei teismas tave išteisins, didžioji dalis visuomenės vis tiek tavęs neišteisins. To negali būti, institucijos turi tinkamai atlikti ikiteisminius tyrimus ir tinkamai paruošti bylas. Jei teismas pripažįsta žmogų kaltu, tik tada jis parodomas kaip nusikaltėlis ir su tuo turi susitaikyti. Tačiau kai tyrimai vykdomi su fanfaromis, neva taip auginant STT reitingus, kelčiau klausimą, kas iš to.

Tačiau kai tyrimai vykdomi su fanfaromis, neva taip auginant STT reitingus, kelčiau klausimą, kas iš to.

– Ar, jūsų manymu, tai, kad trečdalis STT bylų pernai baigėsi išteisinimais, iš viso galima vadinti problema?

– Aišku, kad problema. Tačiau problema yra ne tai, kad žmogus yra išteisinamas. Mus anksčiau mokė, kad geriau išteisinti kaltą negu nuteisti nekaltą, nes, jeigu nuteisi nekaltą žmogų, tai sužlugdysi jį. [...] Problemą matyčiau, jei nepagrįstai, nekokybiškai arba be pagrindo buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas.

Aišku, turėjome visokių situacijų. Anksčiau STT bandydavo teismams paaiškinti, kaip turėtų būti taikomas vienas ar kitas Baudžiamojo kodekso straipsnis.

Sugrįždama prie jūsų minėto įrodinėjimo standarto klausimo, manau,  reikia konkrečių bylų, praktikos analizių. Be tokių plačių diskusijų ir tyrimų pokalbis apie įrodinėjimo standartus korupcinėse bylose būtų nerimtas.

Šaltinis: ELTA

„Moteris su mažais vaikais papuola į eismo įvykį. Pareigūnas nepaklausia, ar reikia pagalbos, palieka vaikus vienus ir toliau pasivedęs įžeidinėja jų motiną. Moterį vadina melage, antraeilininke, chuligane, vaidinančia, kad turi prabangų automobilį, nors ji neturi nė vienos administracinės nuobaudos“, – tikino vilnietė.

Negalėjo net susapnuoti

Nemalonias emocijas sukėlęs incidentas, į kurį pateko moterų vairuojami „Tesla“ ir „Nissan“ markių automobiliai, Vilniuje įvyko praėjusių metų rugsėjo 28 d., apie 8.30 val.

„Vežiau du savo vaikus – dvejų ir šešerių metų – į darželį. Šiuo maršrutu važiuoju kiekvieną dieną jau beveik ketverius metus. Važiavau Antakalnio gatve, kurioje tuo metu buvo išklotas naujas asfaltas, tačiau eismo juostos nebuvo sužymėtos kelis mėnesius. Žinau, kad važiuojant Antakalnio gatve, žiede atsiranda trečia eismo juosta, iš kurios galima tik apsisukti, – „Teslos“ vairuotoja Karolina atkreipė dėmesį, kad rugsėjo mėnesį čia būna daug eismo spūsčių. – Prasidėjus trečiai juostai, priekyje manęs važiavęs „Nissan“ automobilis išvažiavo į trečią juostą ir važiavo ja. Pirmoje juostoje buvo kamštis, antroje – mažesnis, tad ja ir važiavau apie 30 km/val. greičiu. „Nissan“ važiavo lygiagrečiai su manimi trečia juosta. Staiga išgirdau ir lyg pajutau smūgį.“

Moteris teigė, kad trumpam net suabejojo, ar neužvažiavo ant akmens, nes smūgis nebuvo garsus.

„Vaikai suklykė ir pradėjo verkti, sutrikau. Sustojau, išlipau iš automobilio ir pamačiau, kad į vairuotojo pusės keleivio vietą atsitrenkė „Nissan“. „Nissan“ iš trečios eismo juostos, iš kurios galima apsisukti, nuvažiavo tiesiai. Pirma mintis buvo, kad gaila automobilio, bet nors ne aš kalta. Tiesa, tuo, kas nutiko vėliau, negalėjau patikėti ar net susapnuoti, – prisiminė pašnekovė. – Iš „Nissan“ išlipo vairuotoja, kuri pradėjo šnekėti, kad aš iš dangaus nukritau, ji nieko nematė, nieko nesupranta.“

Karolina pasakojo, kad toks „Nissan“ vairuotojos elgesys sukėlė daug klausimų. „Kaip galima nematyti priekyje esančios mašinos? Paklausiau, ar ji kaltės neprisiima. Ji atsakė, kad, žinoma, nesutinka jos prisiimti“, – sakė vilnietė, į avarijos vietą iškvietusi policijos pareigūnus.

Situacija: vairuotoja skundėsi, kad pareigūnas G. Černiauskas ją nuolat įžeidinėjo. Pašnekovės nuotr.

„Akivaizdu, kad „Nissan“ stovi skersai trečios ir antros juostos, o tai įrodo, kad vairuotoja staigiai iš trečios juostos suko į antrą. „Nissan“ stovi ant ištisinės eismo juostos“, – tuomet pamatytą vaizdą apibūdino pašnekovė.

Anot jos, jeigu greitis būtų didelis, automobilių apgadinimai po susidūrimo būtų buvę visai kitokie – „Nissan“ automobilis apgadintas visiškai nežymiai, o „Tesla“ automobiliui kliuvo daugiau.

Policininko akibrokštas

Kol buvo laukiama atvykstančių pareigūnų, mažasis moters vaikas visą laiką verkė. Į eismo įvykį patekusi vairuotoja iš incidento vietos nesitraukė.

„Po 30 min. paskambino pareigūnas, kaip vėliau supratau, Gediminas Černiauskas. Pareigūnas reikalavo susitarti arba prisiimti kaltę, nors pats net nebuvo vietoje. Jis piktu tonu pradėjo rėkti: „Kas yra? Ko negalit susitarti, kodėl pareigūnai trukdomi?“ Bandžiau ilgai ir gražiai kalbėti, kol galiausiai atšoviau, kad puikiai žinau savo teises ir jų pareigas – jei nesutariama dėl kaltės, pareigūnai privalo atvykti ir neturi teisės man telefonu įsakinėti prisiimti kaltę. Pareigūnas piktai atkirto, kad atvažiuos ir skirs man baudą“, – Karolina teigė jautusis ramiai, nes buvo įsitikinusi, kad eismo įvykio nesukėlė, tad ir baudą pareigūnai skirs kaltininkui.

Anot moters, po pokalbio praėjus maždaug 15 min., atvyko pareigūnai.

„Negalėjau patikėti savo akimis ir ausimis, kaip viskas pasisuko. Vienas iš dviejų atvykusių policininkų – G. Černiauskas – nuolat mane įžeidinėjo, sakė, kad tokios kaip aš iš pažiūrėjimo žinomos, užtenka į mašiną pažiūrėti ir viskas aišku. Jis pasakė, kad eina rašyti man baudą, nes sukėliau eismo įvykį. Tiesa, kito automobilio vairuotoja nuolat glostė G. Černiauską, o jis ją ramino, kad ji gali net nesiaiškinti, nes į žmogų pažiūrėjus viskas aišku. Pareigūnas nesiklausė mano paaiškinimų, atsisakė braižyti įvykio schemą, t. y. vykdyti teisėtus mano prašymus, patikrinti kitos vairuotojos girtumą. Jis net nepaklausė, kaip mano vaikai, privertė juos judrioje gatvėje automobilyje palikti vienus“, – prisiminė Karolina.

Į incidento vietą atvykus vilnietės vyrui, šis taip pat stebėjosi pareigūno elgesiu. Kaip pasakojo Karolina, pareigūnas klausinėjo, kas jis toks, liepė „apsisukti ir dingti iš čia“.

O „Nissan“ vairuotojos sutuoktinis visur dalyvavo ir dalijo pareigūnams patarimus: „O, davai, duodam papūsti šitai poniai, o mažu įpūs į alkotesterį, tai dar ne taip pamokytume ją, tokias su prabangiomis mašinomis reikia gerai paauklėti“, – prisiminė „Teslos“ vairuotoja.

Negalėjau patikėti savo akimis ir ausimis, kaip viskas pasisuko.

Pašnekovė su „Kauno diena“ pasidalijo ir bylos medžiagoje esančiais vaizdo įrašais, kurie buvo užfiksuoti tarnybiniame pareigūnų automobilyje. Viename vaizdo įraše girdėti štai toks „Nissan“ vairuotojos ir pareigūnų pokalbis.

„Aš galvoju, kad čia būtų užtekę draudimo“, – sakė „Nissan“ vairuotoja. Tada policijos pareigūnas pasitikslino: „Ponia, tai jūs norite būti kalta, ar ji? Kodėl jūsų automobilis stovi taip kreivai? Sumėtė jus taip kažkaip?“ „Nissan“ vairuotoja tik tarsteli: „Gal ir sumėtė biškį, dabar net pasakyt negaliu.“

Kaip užfiksuota vaizdo įraše, pokalbis tęsiasi toliau, kol užsimezga pareigūno ir šalia „Nissan“ vairuotojos stovinčio jos vyro dialogas.

„Kiek aš važinėju, tai pastebiu, kad tokios mašinos nei posūkių, nei nieko nerodo“, – sakė vyras. Policijos pareigūnas pasidalijo ir savo pastebėjimais: „Vienas kitas rodo posūkius. Visi – antraeilininkai. Ar Lietuvoje kas važinėja pirma juosta? Aš važiuoju, tai jis rėkia ant manęs, kad ten duobių labai daug. Antraeilininkai vien. Aš jaučiu, kad iki to teismo daeis. Gal papūst dar duot? Tuoj bus skambučiai, kad ką jūs čia darot? Ar tu žinai, ką padarei? Kaip visada.“

Prašė nerašyti protokolo

Matydama neteisybę Karolina paskambino advokatui ir pradėjo ieškoti liudininko. „Ir neklydau, nes visi ant pareigūnų automobilio esančių kamerų vaizdo įrašai, kaip paaiškėjo vėliau, dingo, ir aš jų gauti ir įrodyti, kaip viskas buvo, negaliu“, – pasakojo moteris, be advokato daugiau su pareigūnais nekalbėjusi.

Ji teigė, kad nors vienas policininkas laikėsi savo, tačiau atvykus advokatui kalbėjo mandagiau, o teisininkas rodė pareigūnams, kad „Tesla“ stovi tiesiai, o „Nissan“ priekis – antroje juostoje, o visas automobilio galas – trečioje.

„Buvo akivaizdu, kad automobilis iš trečios juostos važiavo tiesiai. Pareigūnas G. Černiauskas nurodė, kad jam viskas aišku ir nieko daugiau nedarys“, – prisiminė moteris. Anot jos, G. Černiausko kolega dėl susiklosčiusios situacijos turėjo kitokią nuomonę – užsiminė neskirti Karolinai baudos.

Kitame pateiktame vaizdo įraše matyti „Nissan“ vairuotoja, G. Černiauskas ir jo kolega.

„Mano žodis – ne paskutinis. Aš tik atvažiuoju, tai, ką man pasako, aš priimu sprendimą. Kol kas sprendimas jums yra palankesnis. Kartais, būna, ir keičiasi, bet aš retai klystu – tai nežinau“, – „Nissan“ vairuotojai teigė G. Černiauskas. „Ačiū jums už palaikymą“, – atsakė ji.

„Aš matau, ir bendravimo lygis, yra daug dalykų, ir t. t.“, – pareiškė G. Černiauskas.

Tuomet prie jo priėjo kolega ir suabejojo priimtu sprendimu: „Aš nerašyčiau to protokolo.“ – „Aš surašiau jau, ko tu čia pergyveni? Čia nėr ką diskutuot. Taigi anuliuos, jeigu ką, ko tu čia pergyveni?“ – kolegai sakė G. Černiauskas.

Schemą nubraižė blogai?

Pašnekovė paskambino pagalbos tarnybų telefono numeriu 112, papasakojo situaciją, paprašė iškviesti kitą pareigūnų ekipažą.

„Vėliau paskambino kiti pareigūnai ir pasakė, kad jei pareigūnai yra vietoje, tai jie yra nešališki. Manau, kad tie patys pareigūnai informavo ir G. Černiauską, nes tada jis pradėjo braižyti eismo įvykio schemą, tačiau tyčia ją subraižė blogai, nepažymėjo kelio pločio, automobilių stovėjimo vietų matmenų ir pan., iš ko būtų galima apskaičiuoti, kas į ką atsitrenkė. Jis eismo įvykio schemoje taip pat nepažymėjo susidūrimo vietos, nors nuo mano automobilio nukrito dalių ir tą susidūrimo vietą buvo galima lengvai matyti. Jis nurodė, kad neva aš automobilį patraukiau iš eismo įvykio vietos ir ištiesinau, nors tokių aplinkybių niekas iš mūsų nebuvo nurodęs. G. Černiauskas surašė man baudą neva sukėlus eismo įvykį, tačiau iš protokolo matosi, kad gavau baudą pagal Administracinių nusižengimų kodeksą, o ne dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo, t. y, surašė baudą net neaišku už ką, bet ne už eismo įvykio sukėlimą“, – teigė pašnekovė.

Moters advokatas parašė prašymą išduoti bylos kopiją, tačiau, kaip teigė pašnekovė, jos ilgai negalėjo gauti, tad teko nukelti bylos nagrinėjimą.

Eismo įvykio schema.

„Galiausiai gavau bylos kopiją, tačiau pusė medžiagos dingo. Iki šios dienos niekas neatsakė į klausimą, kur yra pareigūnų kūno kameros įrašai. Taigi, visų įrašų iš šių kamerų, kurie gali įrodyti, kad aš labai pagarbiai bendravau, o mane nuolat įžeidinėjo, nėra. Tarkim, negalime įrodyti, kad advokatas prašo neskirti baudos, nes trūksta įrodymų ir reikia atlikti tyrimą, o G. Černiauskas atsako: „Oi, su „Tesla“ važinėja, neras pinigų baudai susimokėti?“, „Oi, su „Tesla“ važinėja, neras pinigų remontui?“ Pavyko gauti tik įrašus iš pareigūnų automobilio, kurie įrodo tokius dalykus: „Nissan“ vairuotoja ne kartą dėkojo G. Černiauskui už palaikymą, o jis atsakė, kad nėra už ką, viską nulėmė bendravimas ir kiti dalykai. T. y. jis pats pripažino, kad buvo šališkas. Pareigūnai pasakė, kad padarė viską, tačiau gyvename teisinėj valstybėj, tai neaišku, kaip čia pasisuks. Matosi, kad pasakinėja „Nissan“ vairuotojai, ką sakyti ir ką rašyti“, – sakė pasitikėjimą policija praradusi moteris.

Baudą panaikino

Po incidento Karolina kreipėsi pagalbos ir į teisininką, kuris, anot moters, buvo šokiruotas, o pareigūnų sugalvotą avarijos versiją vadino apgailėtina.

Sausio mėnesį moteris sulaukė nutarimo iš policijos, kad bauda panaikinta, nes jos negalima skirti vadovaujantis prielaidomis.

„Turėčiau džiaugtis, tačiau kitos vairuotojos atžvilgiu teisenos nepradėjo, nes nėra galimybės nustatyti, kas yra kaltas dėl eismo įvykio“, – sakė moteris, kuri dėl pareigūnų veiksmų kreipėsi ir į Policijos departamento (PD) Imuniteto valdybą.

„Parašiau skundą dėl pareigūnų veiksmų ir dingusių vaizdo įrašų. Tačiau gavau atsakymą, kad pareigūnai viską atliko gerai, nebuvo šališki. Kur yra pilna bylos medžiaga – neatsakė, – pasakojo Karolina. – Tiesa, policija taip ir neatnaujino informacijos mano draudimo kompanijai, pateikė tik protokolą, kur man surašyta bauda, ir kompanija išmokėjo „Nissan“ žalą, tad dar ir draudimas man pabrango. Draudimo kompanija buvo labai nustebusi, kad vyko ginčas ir man bauda panaikinta. Ginti, saugoti, padėti. Moteris su mažais vaikais papuola į eismo įvykį. Pareigūnas nepaklausia, ar reikia pagalbos, palieka vaikus vienus ir toliau pasistatęs įžeidinėja jų motiną. Moterį vadina melage, antraeilininke, chuligane, vaidinančia, kad turi prabangų automobilį, nors moteris neturi nė vienos administracinės nuobaudos. Imuniteto valdyba pažeidimo nemato, sako, kad pareigūnai dirba puikiai. Taip vyksta paprastas tyrimas šių dienų policijoje.“

„Davai važiuojam, valgyt noriu. Na**ui man, protokolai b**t.

Moteris teigė, kad paviešinus šią istoriją feisbuke, atsirado ir daugiau žmonių, kurie susidūrė su esą netinkamu G. Černiausko elgesiu. Jie sakė, kad su juo yra susidūrę ne pačiomis maloniausiomis aplinkybėmis.

„Buvo tokių, kurie dėl jo veiksmų rašė skundus, bet nieko nepasiekė. Tai man kyla klausimas – ar šis pareigūnas gali elgtis kaip nori ir yra nebaudžiamas? Mano nuomone, tokie pareigūnai neturi dirbti policijoje“, – dėstė pašnekovė.

Požiūrį į darbą neblogai iliustruoja ir policijos pareigūnų automobilyje įrašytas pokalbis.

„O b**t, o b**t. J*b*ni šitie b**t eismo įvykiai“, – kolegai sakė G. Černiauskas. Pareigūnų pokalbis tęsėsi ir toliau: „Ta ten sėdi, verkia“, – sako vienas. „O ko ji ten turi verkti?“ – pasiteiravo kitas. „Ar man rūpi, kai pagalvoji?“ – pasigirsta atsakymas.

„Davai važiuojam, valgyt noriu. Na**ui man, protokolai b**t“, – rėžė G. Černiauskas.

Įrašų nepateikė

„Kauno diena“ dėl šio incidento komentaro kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (VPK), o negavus visų atsakymų į kilusius klausimus – ir į PD Imuniteto valdybą. Kadangi publikacijoje įvardijami G. Černiausko vardas ir pavardė, viešinamas jo atvaizdas, redakcija prašė nurodyti G. Černiausko kontaktus arba policijos atstovams susisiekti su pareigūnu ir paprašyti jo asmeninio komentaro dėl minėto įvykio. Tačiau gauta bendro pobūdžio informacija.

Vilniaus apskrities VPK Komunikacijos poskyrio vyresnysis specialistas Tomas Bražėnas atsiųstame laiške teigė, kad gavę pranešimą apie eismo įvykį, pareigūnai į jį reagavo.

„Įvykio vietoje pareigūnai, įvertinę pirmines įvykio aplinkybes (apklausę dalyvius, liudininkus), priėmė pirminius atitinkamus sprendimus, numatė galimą eismo įvykio kaltininką. Vėliau, detaliai aiškinantis įvykio aplinkybes, galutinio įvykio kaltininko nustatyti duomenų neužteko, todėl Vilniaus apskrities VPK Administracinių nusižengimų (AN) bylų skyriaus pareigūnai priėmė sprendimą nutraukti AN bylą. Apie sprendimo apskundimo tvarkas buvo informuoti suinteresuoti asmenys“, – teigiama policijos atstovo atsiųstame laiške.

Piliečiams kilus abejonių dėl pareigūnų tinkamo bendravimo su jais ar netinkamai įformintų dokumentų, jie įstatymo numatyta tvarka gali kreiptis į įstaigos vadovą su prašymu patikrinti šią informaciją, esant poreikiui atlikti tyrimą, už netinkamą bendravimą pareigūną patraukti atsakomybėn ir t. t.

Kaip teigė T. Bražėnas, šiuo konkrečiu atveju PD Imuniteto valdybos pareigūnai vykdė informacijos patikslinimą, nenustačius pareigūno veiksmuose pažeidimų, tarnybinis patikrinimas pradėtas nebuvo.

„Sostinės pareigūnai yra paruošti profesionalai, gebantys tinkamai reaguoti į įvairias situacijas, tinkamai bendrauti ir spręsti įvairias situacijas. Pareigūnai tobulina savo įgūdžius įvairiuose mokymuose. Ar tinkamas buvo pareigūno bendravimas, kaip minėjau, vertino Imuniteto valdybos pareigūnai. Jokių nusiskundimų dėl minėto pareigūno veiksmų ar bendravimo su piliečiais sostinės policija anksčiau nėra gavusi“, – teigė policijos atstovas.

Anot jo, Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnai esant poreikiui visada pasitikslina skambinusiojo duomenis, kad esant reikalui pareigūnai galėtų susisiekti su juo (konkrečiai nustatyti įvykio vietą ar kitas aplinkybes).

PD Imuniteto valdybos atstovai „Kauno dienai“ teigė, kad duomenų, jog aptariamo įvykio metu Vilniaus apskrities VPK Reagavimo valdybos 3-ojo skyriaus pareigūnas G. Černiauskas elgėsi netinkamai ir su automobilio „Tesla“ vairuotoja bendravo nemandagiai ir nepagarbiai, nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, nuspręsta tarnybinio patikrinimo nepradėti.

„Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad PD Imuniteto valdyba nėra įgaliota vertinti Vilniaus apskrities VPK padalinių administracinių nusižengimų tyrimo veiksmų ir surašytus administracinio nusižengimo protokolus ar priimtus nutarimus. Administracinės teisenos metu policijos pareigūnų priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, surinktų įrodymų kokybę ir atliktus procesinius veiksmus, nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, turi teisę vertinti tik teismas, todėl ginčijamos aptariamo eismo įvykio aplinkybės dėl surašyto administracinio nusižengimo protokolo nebuvo vertinamos“, – teigiama PD Imuniteto valdybos Vilniaus apygardos skyriaus viršininkės Jurgitos Trijonienės atsiųstame laiške.

Anot PD Imuniteto valdybos, atsižvelgiant į tai, kad pateiktuose vaizdo įrašuose užfiksuotas policijos pareigūnų bendravimas tarpusavyje, tarnybiniame automobilyje, ne viešoje vietoje, jų elgesys ir bendravimas nevertinami.

Redakcija buvo paprašiusi susipažinti su pareigūnų kūno kameromis užfiksuota vaizdo medžiaga ir pažadėjo jos neviešinti – ją naudoti tik išsamiam atvejo tyrimui. Tačiau, anot PD Imuniteto valdybos, atsižvelgiant į esamą teisinį reglamentavimą ir asmens duomenų apsaugos reikalavimus, redakcijos prašymas pateikti policijos pareigūnų mobiliosiomis vaizdo stebėjimo kameromis užfiksuotus vaizdo ir garso įrašus netenkintinas.

Iš širdies – būtent toks, mano manymu, buvo pokalbis su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesore, Kauno klinikų Kardiologijos klinikos kardiologe, Konsultacijų ir diagnostikos skyriaus vadove, mokslininke ir švietėja Jurgita Plisiene. Dirbdama su pacientais ji klauso proto, bet neignoruoja intuicijos. Būdama su studentais juos moko, bet tuo pačiu gilina ir savo žinias. Ji skaičiuoja šokio žingsnelius, bet ne valandas, praleistas Kauno klinikose. Darbus matuoja ne titulais, bet išliekamumu. Pacientų neskirsto, nes žino, kad piktas žmogus – serga. Greičiausiai todėl ir apie grožį ketvirtos kartos kaunietė kalba labai abstrakčiai. Gražiausias žmogus, anot jos, yra tas, kurio vidus spinduliuoja, o tam reikia ne injekcijų ar grožio skalpelio, bet meilės. Jos per pastarąjį mėnesį J. Plisienė gavo ypač daug, todėl laimės ašaros skruostais riedėjo ne kartą.

„Po finalinio renginio buvau visiškame nokdaune. Neturėjau jėgų bendrauti“, – praėjus savaitei po „Metų kaunietės“ rinkimų kulminacijos, J. Plisienė jautėsi visai kitaip.

Šiandien apie titulą ji galvoja kaip apie gydytojo profesijos įvertinimą ir galimybę būti labiau išgirstai visuomenės, kurios sveikata drauge su Kauno klinikų komanda ji nesiliauja rūpintis.

– Kardiologija – mažos mergaitės svajonė, kuriai buvo lemta virsti kūnu?

– Vaikystėje važiuodama mašina paimdavau baltą popieriaus lapą ir tušinuku brėždavau kreivę – kaip mašina juda, taip juda ir tušinukas. Kai manęs mama paklausdavo, ką aš čia darau, atsakydavau, kad rašau kardiogramą. Niekada nebuvo minčių, kad rinksiuosi kitą kelią. Darželyje tai žinojau, mokykloje tai žinojau. Atsukusi laiką atgal, tikrai nieko nekeisčiau. Mėgstu tai, ką darau, myliu žmones, kuriuos sutinku. Jaučiu visišką savirealizaciją ir tikrai sau pavydžiu, kad nereikia blaškytis galvojant, ar mano vieta čia.  Aš tikrai esu ten, kur turiu būti.

– Ilgos ir nelengvos studijos, vėliau – valandų valandos darbe ir nuolatinis savęs dalijimas. Niekada nesigailėjote tokio pasirinkimo?

– Abejonių pasirinkimu nebuvo, bet sunkių ir labai sunkių momentų – taip. Vienas tokių – disertacijos rašymas Vokietijoje. Būdavo, visą dieną dirbu didelėje klinikoje, vakare grįžtu namo, su savo pirmoku parengiam pamokas, užmigdau jį, o tada iki 3–4 val. nakties  rašau disertaciją. Ryte keliuosi ir vėl einu į darbą. Tai tęsėsi apie metus. Buvo periodas, kai galvojau, kad neišgyvensiu, tačiau minties viską mesti tikrai nebuvo. Nors dejavau ir gailėjau savęs, ėjau iki galo, apsigyniau disertaciją, gavau vokišką daktaro laipsnį. Kai žinai, kiek pastangų, bemiegių naktų visa tai kainavo, diplomas įgauna visai kitą svorį. Tu tiesiog žinai, kad labai stengeisi ir nuosekliai siekei tikslo.

Gali išmokti būti geru vadovu, žinoti visus vadybos principus, bet jei nebūsi geras žmogus, nepadės jokie mokslai.

– Šeimoje nebuvo medikų. Nemanote, kad esate pašaukta iš aukščiau?

– Nežinau, ar verta minėti visas istorijas, bet mane tikrai kartais apima jausmas, kad esu vedama. Tarkim, dalyvaujant konferencijoje apie retas ligas buvo kalbama apie Fabry ligą, kuriai būdingas specifinis bėrimas. Žiūriu nuotraukas ir galvoju, ar kada nors pamatysiu tai savo akimis, nes liga labai reta. Ja serga gal 1 iš 500 tūkst. žmonių. Lygiai po savaitės ateinu į palatą, kur paguldytas jaunas žmogus. Vyksta bendra vizitacija, pacientas pakelia marškinius ir aš matau bėrimą, kaip toje nuotraukoje. Sakau, jam Fabry liga! Visi susižvalgė, gūžtelėjo pečiais. Padarėme tyrimus, nusiuntėme į Vokietiją ir gavome atsakymą, kad pacientas tikrai serga Fabry liga. Jam buvo skirtas gydymas ir iki šiol gyvena. Puikiai pamenu ir vienos slaugytojos sūnų, kuris pas mane atėjo konsultacijai su prieš kelias valandas atlikta kardiograma. Nors ji nerodė nieko blogo, paprašiau pakartoti. Išskleidusi antrą kardiogramą pamačiau, kad ten ūmus infarktas. Ištiktas klinikinės mirties vyras krito nuo kėdės, kol atvyko reanimacijos darbuotojai, atgaivinau jį. Nuvežus į operacinę radome užsikimšusią kraujagyslę. Arba štai, visai neseniai atlikau echoskopiją savo senai pacientei. Matau, kad kažkas ne taip. Mintyse – amiloidozė, liga, nesusijusi su tuo, dėl ko ji atėjo. Klausiu pacientės, ar jai nebuvo operuoti riešai, nes ši liga dažniausiai susijusi su riešo kanalo sindromu. Išgirdus atsakymą buvo atlikti tyrimai. Diagnozė pasitvirtino. Dabar ji gaus retoms ligoms skirtą brangų gydymą ir, tikiuosi, gyvens, nes negydant šios ligos prognozės yra labai blogos. Tokiais momentais suprantu, kad mano profesija – mano pašaukimas. Aš tuo labai džiaugiuosi ir, žinoma, didžiuojuosi, kad dirbu Kauno klinikose, kur yra visos galimybės tirti ir gydyti žmogų taip, kaip tik įmanoma.

Užtikrinta: kardiologė niekada nesigailėjo pasirinkusi tokį kelią. T. Adomavičiaus/ žurnalo „Žmonės“ nuotr.

– Iki Kauno klinikų buvo Vokietija ir trys metai Šiauliuose, kur, anot Jūsų, įgijote neįkainojamos patirties. Pasidalykite.

– Kraujotakos sistemos ligos buvo ir tebėra pagrindinė mirties priežastis. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose mirtingumas yra mažesnis nei rajonuose. Tai paskatino pertvarkyti sveikatos priežiūros sistemą ir įkurti penkis labai stiprius kardiologinius centrus, kad žmonės iš bet kurios vietos laiku pasiektų gydymo įstaigą. Įvykus infarktui yra svarbi kiekviena minutė. Kuo anksčiau kreipiasi pacientas, tuo geresni rezultatai. Į Šiaulius vykau turėdama užduotį įkurti širdies ir kraujagyslių ligų centrą, sustiprinti jį ir vadovauti. Ten turėjau vienas stipriausių patirčių. Mes, gydytojai, galime būti gerais gydytojais, tačiau ne visada gerais vadovais. Vadovavimas – atskira specialybė, menas. Čia reikia kitokių žinių. Šiauliuose labai daug mokiausi, lankiau kursus, skaičiau knygas ir, aišku, daug ką dariau iš intuicijos. Apibendrindama noriu pasakyti, kad svarbiausia – išlikti savimi, nepaisant nieko. Kas tu esi, kai tau niekuo nereikia būti? Kas tu esi, kai nusiimi pareigas, o titulus pasidedi į stalčių? Buvimas žmogumi, buvimas savimi, man atrodo, ir yra esmė. Gali išmokti būti geru vadovu, žinoti visus vadybos principus, bet jei nebūsi geras žmogus, nepadės jokie mokslai. Meilė plačiąja prasme yra svarbiausias dalykas. Meilė žmogui, meilė tam, ką darai, meilė aplinkai, gamtai, gyvūnui. Mes gyvename tokiame dažnyje, kai nebegalioja senos taisyklės, ir viskas turi būti daroma iš meilės.

– Save ir toliau matote Kauno klinikose?

– Dabar esu laiminga čia, kur esu. Vertinu Kauno klinikas. Tikiu, yra visokių nuomonių, bet man gera čia dirbti. Gera dėl kolegų, su kuriais visada gali pasitarti. Gera dėl ištyrimo galimybių pacientams. Gera dėl administracijos požiūrio, nes tikrai viskas labai keičiasi. Mes turime įvairius mokymus, darbo sąlygos – puikios. Nežinau, ar būčiau tai pasakiusi prieš 20 metų, bet dabar esu laiminga čia, kur esu, ir jei tik esu reikalinga, nenorėčiau nieko keisti. Aišku, pasvarstau, kad norėčiau dirbti ne penkias, o keturias darbo dienas. Būtų labai smagu ir tris, nes ateina laikas, kai norisi daugiau dėmesio sau. Bet dirbdamas universitetinėje ligoninėje suvoki, kad negali dirbti mažiau. Jei labai to nori, tada eini į paprastesnes įstaigas ar privačią mediciną, kur gali reguliuoti savo krūvį. Čia yra universitetinė ligoninė ir tai yra kaina, kurią mokame daug dirbdami. Čia tu esi ne vien tik gydytojas, čia tu ir vadovas, ir dėstytojas, ir mokslininkas. Viskas viename ir visos sritys reikalauja dėmesio.

– Kiekvieną dieną esate apsupta daugybės žmonių – studentų, rezidentų, kolegų, pacientų ir jų artimųjų. Pavargstat?

– Be abejo, nuovargis yra, o bendravimas kartais išsekina. Žmonių juk visokių yra. Vieni ateina su meile ir šypsena, tačiau būna nepatenkintų, kurie tranko durimis. Tokiais atvejais galvoju, kad žmogus blogai jaučiasi, todėl yra piktas. Stengiuosi nesureikšminti blogų dalykų ir koncentruojuosi į gerus. Dažniausiai man padeda grįžtamasis ryšys, kai pacientas ateina po dešimties ar dvigubai tiek metų, ir tu supranti, kad jis grįžo dėl tinkamo gydymo ir priežiūros.

– Dažnai pacientai stabdo gatvėje ir klausia: gydytoja, ar pamenate mane?

– Labai dažnai. Ypač daug dėmesio sulaukiau, kai vedžiau laidą „Klauskite daktaro“. Pradžioje į visa tai žiūrėjau kaip į nuotykį, bet paskui atradau prasmę. Televizija yra galinga, ir jei skleidi prasmingą informaciją, jei bent keli žmonės išgirsta apie pavojingos ligos simptomus, atpažįsta juos savyje ar pas artimuosius, laiku kreipiasi pagalbos, jau yra didžiulis laimėjimas. Švietėjiška visuomeninė veikla turi didelę prasme, nes interneto platybėse kartais labai sunku atsirinkti, kas yra teisybė, kas ne. Būdamas gydytoju tu tai žinai ir atsistojęs prieš kamerą kalbi ne iš savo pozicijos, bet remdamasis įrodymais pagrįsta medicina. Susistemintos žinios, kurias pateikia jas išmanantis gydytojas, man atrodo, turi daug didesnę vertę, nei tai, ką randame internete.

– Kaip atrodo Jūsų diena ir kiek savęs išdalinate skirtingiems darbams?

– Dirbu ir gydomąjį darbą, todėl dažniausiai mano diena prasideda nuo pacientų konsultavimo, jų priežiūros. Dar būna administracinio darbo, susirinkimų, paskaitų, rezidentų ir studentų. Toks yra darbas universitetinėje ligoninė, ir aš nesu vienintelė, kuri tiek daro. Visi mūsų gydytojai, ypač tie, kurie užsiima ir akademine veikla, tikrai turi daug darbo, pareigų, atsakomybių. Kartais reikia būti dviejose vietose vienu metu. Tiesiog išmokau planuoti savo laiką, kitaip niekur nespėčiau.

Skolos: pirmenybę visuomet teikusi darbui, dabar J. Plisienė stengiasi kuo daugiau laiko praleisti su šeima. T. Adomavičiaus/žurnalo „Žmonės“ nuotr.

– Laiko šeimai visada pakanka?

– Buvo laikotarpis, kai darbas man buvo prioritetas ir, jei reikdavo rinktis tarp šeimos ir darbo, rinkdavausi darbą. Dabar aš taisausi. Stengiuosi nedirbti savaitgaliais. Esu išmokyta, kad namai – vieta, kur neturi būti dirbama po darbo. Labai stengiuosi skirti dėmesio tiek darbui, tiek šeimai. Sudėtinga, todėl netikiu tais, kurie sako, kad viską spėja. Jei visą dėmesį skiri darbui – nukenčia šeima, ir atvirkščiai – jei visą dėmesį skiri šeimai, kenčia darbas. Yra prioritetai, ir kažkuri sritis kenčia. Aš tikrai mažai būdavau namuose – komandiruotės, išvykos, darbas Vokietijoje, Šiauliuose. Be abejo, šeima kentėjo, dėmesio pritrūko. Turiu paauglę dukrą, todėl dabar bandau atstatyti ryšį, nes jis nėra toks kaip su tėčiu, su kuriuo ji augo nuo vaikystės. Šiek tiek skaudu, nes atrodo, kad viskam skyrei dėmesio, bet iš tikrųjų tai ne.

– Ar bent vienas iš vaikų galvoja apie mediko profesiją?

– Dukra apie mediciną nekalba. Ji aktyviai dalyvauja debatų klubuose, beprotiškai daug skaito. Anksčiau norėjo studijuoti teisę, o jos lūpose dažnai nuskambėdavo frazė: „Studijuosiu teisę Niujorke“. Dabar atvėso, matyt, suprato, kad tai nėra taip paprasta. Galvoju, kad ji eis ten, kur reikia geros iškalbos. Sūnus? Kažkada, pasirėmęs į durų staktą ir žiūrėdamas į mane, besiruošiančią paskaitoms, pasakė, kad yra daug lengvesnių būdų užsidirbti pinigų, todėl tokio gyvenimo, kaip mano, nenori.

Tokiais momentais suprantu, kad mano profesija – mano pašaukimas.

– Kas, be darbo, Jus daro laimingą? Kur semiatės jėgų?

– Aš turiu labai smagų hobį – šoku Lotynų Amerikos šokius. Ten atsigaunu. Nėra telefono, nėra jokių pašalinių minčių, tiesiog skaičiuoju žingsniukus, pasineriu į muziką ir bandau išgauti reikiamą kūno judesį. Labai mėgstu vaikščioti miške, nes gyvenu Panemunėje. Su vyru turime tradiciją vakarais, nepaisant oro, prasieiti greitu žingsniu. Kartais su šiaurietiškomis lazdomis, kartais be jų. Dar turime savo pabėgimo vietą – sodybą. Kai tik laisvas savaitgalis, visada važiuojame į ramybės, grožio, gėrio, gamtos oazę. Ten puiki atgaiva.

– Pacientams primindama svarbiausias sveikos širdies taisykles, pati laikotės tų principų?

– Gyvenu sveikai. Žinoma, būna visko, bet tai natūralu, nes mes – žmonės. Kraštutinumai yra blogai, todėl laikausi aukso vidurio, nesureikšminu nusižengimų. Stengiuosi daug judėti, sveikai maitintis. Neturiu žalingų įpročių.

– Dėl to esate moteris, į kurią norisi atsigręžti...

– Išvaizdą nusako vidus. Jei esi mylima, vertinama, tai atsispindi. Gali kiek nori vaikščioti pas kosmetologes, darytis operacijas, bet jeigu būsi piktas, pagiežingas ir nelaimingas, nepadės jokios procedūros. Todėl labiausiai reikia rūpintis minčių higiena, o ne galvoti, kaip padailinti veidą.

Prasmė: meilė yra gyvenimo variklis, J. Plisienę skatinantis dirbti, kurti, rūpintis artimaisiais. T. Adomavičiaus/žurnalo „Žmonės“ nuotr.

– Jūsų kabinete – ne tik grafiko Egidijaus Rudinsko darbai, bet ir padėkos, statulėlės. Ką Jums tai reiškia?

– Nemanau, kad žmogų puošia įvertinimas. Puošia darbai, kuriuos jis daro. Žinoma, smagu, kai tie darbai pamatomi. Kita vertus, visi tie diplomai įpareigoja, tampi dar labiau matomas.

– Tą patį galėtumėte pasakyti ir apie „Metų kaunietės“ titulą?

– Titulas nėra toks reikšmingas, kaip palaikymas, kurio sulaukiau. Kiekvieną dieną kolegos vieni kitus ragino balsuoti. Tą patį darė Lietuvos gydytojų sąjunga, Lietuvos kardiologų draugija. Balsavo mano bendraklasiai, studijų draugai. Rezidentai net sukūrė atskirą palaikymo grupę. Iš naujo atradau ir savo anytą, kuri įtraukė poetus, Ariogalos bendruomenę. Kasdien visur mačiau savo veidą ir, jei atvirai, kasdien sugebėdavau apsiverkti dėl kokio nors gėrio. Vienas pacientas skambina, kad nupirko dešimt laikraščių ir atneš iškarpas, kitas savo jubiliejaus šventę pradėjo balsavimu. Tą, beje, darė ir Čikagos lietuvių bendruomenė per repeticijas. Vienu metu ėmiau galvoti, kam man tas titulas, bet netrukus atėjo suvokimas, kad jis – ne man, bet gydytojo profesijai, Kauno klinikų ir universiteto prestižui. Džiaugiuosi, kad gydytojo profesija yra matoma, kad jos prestižas auga ir galbūt per mane žmonės aiškiau svariau išgirs tai, ką mes stengiamės pasakyti visuomenei. Dar viena didžiulė konkurso dovana – moterys, su kuriomis susipažinau. Tikiu, su kai kuriomis iš jų mes tikrai turėsime bendrų projektų. Mano brolis labai gražiai išsitarė: jūs visos susitikote ne veltui. Apie „Metų kaunietės“ finalinį šešetuką jis pasakė: žiūrėk, „Caritas“ – atjauta, biblioteka – žinios, plaukimas ir šokis – energija, turizmas – žingeidumas, ir visa tai išeina iš širdies.

Vygintas Kaikaris

med. m. dr., chirurgas, projekto „Metų kaunietė“ mecenato klinikos „Fi Clinica“ vienas įkūrėjų

Vertybės: pasak V. Kaikario, nors plastikos chirurgo darbas yra tobulinti kūno grožį, sielos grožis ne ką mažiau svarbus. Aurimo Barkausko nuotr.

Sakoma, kad angelams yra lengviau, nes jie neturi kūno. Jie nejaučia jo ribojimų, laiko pokyčių ir norų. Nors plastikos chirurgo darbas yra tobulinti kūno grožį, sielos grožis yra ne ką mažiau svarbus.

Moteriškas sielos grožis giliai susijęs su jos vidine jėga, išmintimi ir švelnumu. Tai yra ne kas kita, kaip gebėjimas išreikšti šilumą, stiprumą ir padėti aplinkiniams augti. Moteriška siela spindi savo unikalumu, empatija ir gebėjimu mylėti.

Šiemet džiaugiamės būdami išskirtinio renginio „Metų kaunietė 2023“, kuris skiria ypatingą dėmesį moterims, kasdien įkvepiančioms imtis prasmingų darbų, dalimi. Šios moterys yra puikus pavyzdys, kaip galima derinti išorinį grožį su sielos vidine stiprybe ir pasitikėjimu savimi. Jos visos yra laimėtojos. Tai sielos, žinančios savo kelią ir mokančios mus visus aplink esančius.

Tik po kitų priemonių

Minėtas atvejis nutiko Kauno klinikų Skubios pagalbos skyriuje. Paauglė mergina čia pateko dėl suicidinio elgesio. Siekiant jai nepakenkti, „Kauno dienos“ kalbinti specialistai nekomentavo konkretaus atvejo – kalbėjo platesniame kontekste.

Kauno klinikų Vaikų skubios pagalbos skyriaus vadovas, vaikų intensyvios terapijos gydytojas, vaikų ligų gydytojas Algirdas Dagys paaiškino, kokiu atveju ligoninės psichiatrijos ar kitame skyriuje medikai gali taikyti paciento pririšimą (fiksavimą) prie lovos ar jo judesių suvaržymą kitu būdu. Jis tvirtino, kad, teikiant pagalbą neramiems ir agresyviems nepilnamečiams pacientams, vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais.

„Paciento fiksavimas yra kraštutinė pavojingo elgesio korekcijos priemonė. Fiksacijos skyrimas pacientui yra pateisinamas tik tada, kai realizuojamos visos išvardytos sąlygos: pavojingas paciento elgesys kelia grėsmę jam ar aplinkiniams; pavojingą paciento elgesį lėmė medicininė ar psichiatrinė būklė (įskaitant intoksikaciją); pacientui reikalinga skubi medicininė ar psichiatrinė pagalba; visos kitos pavojingo elgesio korekcijos priemonės buvo neefektyvios; pacientui nėra diagnozuotų ar įtariamų ligų, dėl kurių jo fiksavimas taptų pavojingas sveikatai. Įvertinant skirtingas amžiaus aplinkybes, dėl kurių pacientai tampa neramūs ir agresyvūs, skiriasi ir procedūros reikalavimai, jie apibrėžti įstaigos vidaus tvarkos įsakymais“, – teigė gydytojas.

Ne viename filme matyta scena: tam, kad nusiramintų, ligoninės psichiatrijos skyriaus pacientas apvelkamas marškiniais labai ilgomis rankovėmis, kurios surišamos už nugaros. Pasakojimai apie tokią sovietmečiu taikytą agresyvių pacientų suvaržymo, nuraminimo priemonę pasiekia ir šiandien. Vis dėlto A. Dagys akcentavo, kad šiuolaikinėje medicinoje ši priemonė netaikoma.

„Dar kartą noriu pabrėžti, kad neramių ir pavojingai besielgiančių pacientų fiksavimas yra kraštutinė palaipsnės deeskalacijos (raminimo) priemonė“, – teigė Kauno klinikų atstovas.

Būdai: gydytojai gali paprašyti individualaus pokalbio su neramiu, pavojingai besielgiančiu pacientu, atskiriant jį nuo artimųjų – taip tikimasi gauti tikresnės informacijos. / Kauno klinikų nuotr.

Itin retos situacijos

A. Dagio teigimu, situacijos, kai vaikų ar paauglių, kurie atvežami į ligoninę, mamos ar tėčiai trukdo medikams, garsiai išreiškia savo nepasitikėjimą jais, filmuoja ir viešina panašius vaizdus, teikiant pagalbą vaikams pasitaiko itin retai.

„Paauglystė – amžiaus tarpsnis, kai keičiasi ne tik išorinis, bet ir vidinis žmogaus paveikslas, ne paskutinė vieta virsme į suaugusį žmogų yra hormoninės sistemos persitvarkymas, besikeičiantis visuomeninis statusas. Iš to neretai kyla įtempti santykiai su artimais žmonėmis, ypač tėvais, o bandymai eksperimentuoti, prisitaikyti prie šalia esančių svetimų žmonių, kopijuoti jų elgesį, sukelia konfliktų, būdingų šio amžiaus asmenims“, – tvirtino Kauno klinikų Vaikų skubios pagalbos skyriaus vadovas.

Jis pabrėžė, kad teikiant skubiąją pagalbą nepilnamečiams labai svarbi artimųjų, tėvų komunikacija su tarnybų darbuotojais, ligoninės skubios pagalbos skyriaus personalu, konsultantais – išgirstant ir vykdant jų nurodymus.

„Visada tikimės adekvataus artimųjų elgesio, problemos supratimo ir noro ją išspręsti, komandinio požiūrio, ėjimo ne provokacijos, eskalacijos keliu. Problemos išgryninimui dažnai gydytojai konsultantai prašo individualaus pokalbio su neramiu, pavojingai besielgiančiu pacientu, atskiriant jį nuo artimųjų. Taip tikimasi gauti tikresnės informacijos, išsiaiškinti priežastis, numanyti korekcijos būdus, priemones, vietą, eliminuoti galimas eskaluojančias priežastis.

Staiga imama rūpintis vaiku ligoninėje, nors rūpintis reikėjo anksčiau – tam, kad jis ten nepatektų.

Nepasitikėjimą, filmavimą ir vaiko atvaizdo viešinimą – kaip tęstinį problemos eskalavimą, vaiko privatumo teisės pažeidimą – vertiname neigiamai, manome, kad, atsižvelgiant į vaiko interesus, to neturi būti daroma. Manome, kad tai gali sukelti tęstinę žalą vaikui“, – teigė A. Dagys.

Anot jo, einant pakopinės deeskalacijos keliu, neturėtų būti prieita iki kraštutinės priemonės – neramaus paciento fiksavimo.

Mediko teigimu, siekdami ne pakenkti vaikui, o, priešingai, – jam padėti, panašiose situacijose tėvai visų pirma turėtų pasistengti suprasti vaiką ar iš vaiko suaugusiu žmogumi virstantį paauglį ir konkrečią situaciją.

„Mūsų akimis, tokių situacijų padeda išvengti stabilizuojantis artimųjų elgesys, neigiamų emocijų „konteiniariavimas“, bendradarbiavimas, priešingas provokuojančiam elgesiui, buvimui „uragano“ sūkuryje“, – A. Dagio teigimu, jei elgiamasi atsižvelgiant į šiuos patarimus, galima tikėtis problemos sprendimo, o ne galimos papildomos žalos vaikui.

Neturėtų kelti dramų

Daugiau kaip dvidešimt metų vaikų ir paauglių psichiatru dirbusio Seimo nario Lino Slušnio teigimu, jei suicidiniu elgesiu pasižymintis paauglys guldomas į ligoninės psichiatrijos skyrių, kaip viena iš priemonių jį nuraminti gali būti taikomas rišimas (fiksavimas) prie lovos.

„Tai nėra normali praktika ta prasme, kad tokių atvejų nebūna labai daug. Bet ligoninių protokoluose tokie dalykai numatyti, ir tai yra gerai. Pavyzdys: sujaudintas suaugęs žmogus tiek blaškėsi, draskėsi, kad galų gale greitosios pagalbos automobilyje susilaužė ranką. Laimei, nenukentėjo medikai. Bet tokia tvarka, kad medikams perėmus žmogų, kuris yra arba išgėręs, arba pavartojęs vaistų, sujaudinimo būsenoje, jis gali būti fiksuojamas. Mes juk nežinome, nuo ko tas žmogus sujaudintas, – L. Slušnio žodžiais, kartais dėl patirtos labai sunkios traumos žmogus gali būti agresyvus ir sukelti didžiulių traumų kitiems. – Tokių atvejų medicinoje žinoma ir tokiais atvejais žmonės privalo būti fiksuojami, pirma, dėl jų pačių saugumo. Antra, dėl visų aplinkinių saugumo, kad pacientai nepridarytų žalos ne tik sau, bet ir jiems. Jei tai nebus padaryta, gali įvykti triguba tragedija. Jei tik sudaužomi daiktai, sugadinamas, pavyzdžiui, ligoninės inventorius, – tai smulkmena, tai galima atpirkti. Tačiau mediko ir žmogaus, kuris sujaudinimo būsenoje gali labai rimtai susižaloti pats, gyvybės neatpirksi. Tai būtų negrįžtama žala.“

L. Slušnio teigimu, tais retais atvejais, kai rišimas prie lovos (fiksavimas) vis dėlto taikomas, nepilnamečio tėvai ar kiti artimieji „dėl to neturėtų kelti didelių dramų“.

„Medikai išmano protokolą ir žino, kaip jį naudoti. Liūdniausia, jei artimieji visa tai filmuoja ar fotografuoja ir skelbia viešai. Čia jau yra jų, tų artimųjų, problema. Ir šiuo atveju man, kaip specialistui, mažai rūpi, ką šneka mama, tėtis ar močiutė. Man rūpi, kaip jaučiasi vaikas“, – sakė L. Slušnys.

Tikslas: L. Slušnio teigimu, sujaudintas, agresyvus pacientas gali būti fiksuojamas (pririšamas) ne tik dėl to, kad nesukeltų žalos sau, bet ir medikams, kitiems aplinkiniams. / Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Kodėl nepaisoma tėvų

Pasitaiko atvejų, kai tėvai priešinasi, kad jų vaikas būtų guldomas į ligoninės psichiatrijos skyrių. L. Slušnio žodžiais, jei vaiko sveikatai ar net gyvybei kyla grėsmė, medikai gali nepaisyti vaiko ar paauglio tėvų nuomonės.

„Kai atvažiuoja greitoji pagalba arba įžengiama į gydymo įstaigos teritoriją, žmogaus (ligonio) valdymą iš artimųjų – mamų, tėvų, senelių – ar kitų su ligoniu esančių žmonių perima medikai. Atvažiavo tarnybos, ir tai yra jų darbas, jų užduotis pasirūpinti tuo žmogumi. Jeigu jų priimti sprendimai bus netinkami, neteisingi, jie atsakys pagal įstatymą“, – pabrėžė politiku tapęs psichiatras.

Mediko tikslas – gelbėti vaiko sveikatą ir gyvybę. Visa kita yra šalutiniai dalykai, kuriuos aš vadinu miško ošimu.

Jo žodžiais, svarbiausias interesas yra žmogaus sveikata. „Tačiau žiūrint visiškai profesionaliai, pirmiausia rūpinamasi mediko sveikata. Esu daug dirbęs su skubiosios pagalbos medikais – mano žiniomis, medikai dažniausiai padaro daugiau nei turėtų – rizikuodami peržengia plonytes raudonas linijas, nes jie supranta, kad turi padėti žmogui. Dėl to jie stato save į pavojingas situacijas, gali nukentėti, o kartais ir nukenčia fiziškai. Mes turime saugoti medikus tam, kad turėtume, kas padeda kitiems žmonėms. Iš čia ir nuostata, algoritmas – pirmiausia medikas, o tik paskui – pacientas ir visi kiti“, – teigė pašnekovas.

Pasak jo, sujaudintas ligonis gali būti raminamas ir vaistais. „Yra vadinamoji cheminė fiksacija, kai suleidžiami migdomieji ar kiti raminamieji vaistai, kad žmogus nurimtų. Ir tai yra normalus reiškinys – lygiai taip pat kaip prieš atliekant operaciją reikia atlikti narkozę, prieš pradedant gydymą reikia, kad sujaudintas žmogus nusiramintų. Tačiau būna atvejų, kai negali vaistų naudoti, nes, pavyzdžiui, nežinai, dėl ko žmogus sujaudintas – gal jis yra pavartojęs kitų vaistų. Taigi, kol nežinai sujaudinimo priežasties, galima naudoti vadinamąją mechaninę fiksaciją. Tai irgi būdas nuraminti. Ji paprastai taikoma trumpam – tarkime, pusvalandžiui. Žmogus nurimsta, pradeda bendrauti, kalbėtis su medikais – fiksacijos nebereikia“, – aiškino L. Slušnys.

Jo manymu, visuomenė privalo suprasti, kad fiksacija taikoma ne be reikalo. „Jei mes bijosime prisiliesti prie paciento, tam pacientui gali baigtis labai prastai. Jis gal iššoks pro penkto aukšto langą. Ar mus, visuomenę, tokiu atveju įtikintų mediko pasakymas: „Jis buvo sujaudintas, bet aš nenorėjau, vengiau jį fiksuoti.“ Tokiu atveju visuomenė kaltintų mediką, kad kažko nepadarė“, – pavyzdį pateikė pašnekovas.

Kuriam reikia pagalbos?

Komentuodamas tuos itin retus, tačiau pasitaikančius atvejus, kai paauglių tėvai, priešindamiesi medikams, filmuoja, kas, jų manymu, yra neteisingai daroma su jų vaiku, ir tie vaizdai keliami į socialinius tinklus, L. Slušnys pabrėžė, kad tokiais atvejais gali kilti klausimas, ar pagalbos reikėjo tik vaikui, ar ir tėvams. Pašnekovo teigimu, kartais, stebint tėvų elgesį, tampa aišku, iš kur kyla vaikų problemos, kodėl jie vienaip ar kitaip elgiasi.

„Kartais suaugusieji nesuvokia, kokį poveikį daro jų veiksmai. Nesuvokdami, ką daro, jie staiga tampa „labai tėvais“, nors, jei vaiko elgesys suicidinis, jie tam tikra prasme nebe tėvai. Čia jau tėvų galia baigiasi. Tačiau staiga imama rūpintis vaiku ligoninėje, nors rūpintis reikėjo anksčiau – tam, kad jis ten nepatektų. Vaikas atsidūrė ekstremalioje, pavojingoje gyvybei situacijoje, – L. Slušnio teigimu, kai vaikas, paauglys atsiduria medikų rankose, pasirinkimai yra tik du. – Aš visada sakau, kad medikai primintų šiuos pasirinkimus nepilnamečių tėvams: arba mes kreipiamės į policiją ir jūs aiškinkitės su ja, arba leiskite medikams daryti darbą, kurį jie turi padaryti. Nes tą akimirką, kai aš kaip specialistas savo rankose turiu paauglį, vaiką ir turiu priimti sprendimus, man tėvai nebeezistuoja. Jie egzistuoja tik tiek, kiek turi duoti sutikimą tam tikroms medicininėms intervencijoms. Mediko tikslas yra gelbėti vaiko sveikatą ir gyvybę, ir jis negali nuo to tikslo atsitraukti. Visa kita yra šalutiniai dalykai, kuriuos aš vadinu miško ošimu.“

Gali lemti išgąstis

Vis dėlto anksčiau psichiatru dirbęs politikas teigia, kad situacija, kai labai asmeniška vaiko, paauglio informacija apie jo sveikatos būklę paskelbiama socialiniuose tinkluose, ilgalaikio poveikio jam neturės.

„Ne toje situacijoje, kurią mes matome vaikui patenkant į ligoninę, yra problema. Problema yra laiko tarpsnis, per kurį vaikas atėjo iki tos situacijos. Tame laiko intervale reikia ieškoti problemos priežasčių, jas išsiaiškinti ir spręsti. Džiaugiuosi, jei psichiatrai suprato, rado jėgų, pasakė: šiam vaikui reikia pagalbos. Ir skyrė jam gydymą. O gydoma juk nebūtinai vaistais – gali būti skirta terapija, kita pagalba. Ir mamai, tėčiui galima paaiškinti, kaip reikėtų bendrauti, būti su tuo vaiku, kad antrą kartą nebūtų įkliūta į tokią pačią situaciją“, – įsitikinęs L. Slušnys.

Jo teigimu, ieškant tokio elgesio, kai tėvai užsipuola medikus, priežasčių, gali paaiškėti, kad tokį tėvų elgesį lėmė išgąstis.

„Iš išgąsčio, kad dabar kažkas kažką išsiaiškins, mama ima demonstruoti savo teises, galią. Tėvai gali išsigąsti, kad dabar vaikas pasakys, kad su juo netinkamai elgiamasi, arba gydytojai išsiaiškins, kad kažkas negerai namuose, negražiai pasirodysiu prieš gydytojus. Išgąstis, baimė, ir tada tu elgiesi blogiau už tą vaiką, kuriam tuo metu reikalinga pagalba“, – įsitikinęs medikas.

PAGALBOS TELEFONAI

Jaunimo linija

Budi savanoriai konsultantai, 8 800 28888, I–VII, visą parą, jaunimolinija.lt/laiskai.

Vaikų linija

Budi savanoriai konsultantai, profesionalai 116 111 I–VII, 11:00–23:00, arba vaikulinija.lt.

Linija Doverija (rusų kalba paaugliams ir jaunimui)

Emocinę paramą teikia: savanoriai moksleiviai, 8 800 77277, II–VI, 16.00–20.00.

Vilties linija

Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai, 116 123, I–VII, visą parą.

Skambučiai šiais numeriais nemokami, juos apmoka Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Įstatymo interpretacijos

Elektros rinkos liberalizavimas tiek buitiniams vartotojams, tiek verslui leido rinktis tiekėją pagal jo siūlomus tarifus. Tačiau, panorus anksčiau laiko nutraukti sutartį ir pasirinkti kitą tiekėją, daliai vartotojų teko sumokėti baudas.

Tiekėjai baudas taikė įvairiomis formomis. Vieni sumokėjo už suteiktas kompensacijas, kitiems tiekėjai nurodė sumokėti sutarties nutraukimo mokestį, kuris galėjo būti arba fiksuotas, arba apskaičiuotas pagal suvartotą elektros energijos kiekį ar tiek, kiek liko laiko iki sutarties pabaigos. Dalis vartotojų dėl netesybų mokėjimo ar nemokėjimo net įsisuko į teismų verpetą.

„Lapkritį Ekonomikos komitete pradėjome parlamentinę kontrolę, kurios esmė – įstatymus skaitantys žmonės matė, kad, keičiant sutartis su elektros tiekėjais, negalimos jokios baudos, tačiau realybė pasirodė kitokia. Tiek gyventojai, tiek mažos įmonės sulaukė baudų, kai į tiekėjus kreipėsi dėl sutarties keitimo ar nutraukimo.

Energetikos ministerija tarsi buvo sakiusi, kad baudos buvo galimos toms sutartims, kurios buvo sudarytos nuo 2021 m. vidurio, tačiau toms, kurios sudarytos 2023 m. viduryje, esą jau negali būti taikomos baudos. Tačiau nei pirma, nei vėlesnė įstatymo redakcija nenumatė galimybės taikyti baudas. Nors įstatymas buvo koreguotas, abu kartus buvo aiškiai nurodyta, kad baudos negalimos“, – apie tai, kad Energetikos įstatymas buvo skirtingai interpretuojamas „Kauno dienai“ sakė Seimo narys Lukas Savickas.

Neteisėta: už pakeistą elektros tiekėją vartotojams negali būti taikomos baudos. / Tomo Raginos nuotr.

Jis teigė, kad dėl elektros tiekėjų taikomų baudų vartotojams buvo kreiptasi ir į Europos Komisiją (EK), kuri aiškiai pasakė, kad buitiniams vartotojams ir mažoms įmonėms jokia apimtimi negalima taikyti baudų.

„Vadinasi, vartotojai neturi grąžinti nuolaidų, mokėti sutarties nutraukimo ar dar kokių kitų užmaskuotų mokesčių. Tai lėmė reikšmingą poziciją, kad, nepriklausomai, kada sutartis sudaryta, jokių netesybų negali būti. Tikslių duomenų, kiek vartotojų sumokėjo baudas, neturi net reguliuotojas, bet tai gali būti tūkstančiai, kurie arba susimokėjo, arba dabar tos baudos iš jų yra išieškomos, arba vis dar vyksta teismai. Žinoma, yra ir tokių vartotojų, kurie nekeitė tiekėjo, nepasigerino sąlygų vien dėl to, kad nenorėjo mokėti baudų. Liūdna, kad gyvename teisinėje valstybėje, tačiau dvejus metus elektros tiekėjai vartotojams taikė baudas, kurios prieštarauja įstatymams“, – stebėjosi L. Savickas.

Anot Seimo nario, dabar būtina užtikrinti, kad vartotojams, kurie jau sumokėjo sutarties nutraukimo mokesčius, elektros tiekėjai kompensuotų.

„Čia jau valstybinės institucijos turi ieškoti būdų, kaip tai padaryti. Dabar Ekonomikos komitete padaryta pertrauka, o po jos, tikiuosi, bus pristatyti konkretūs veiksmai, kaip neteisėtai išrašytos ir vartotojų sumokėtos baudos bus sugrąžintos žmonėms. Iš šios situacijos turi būti išmoktos pamokos, kad į parlamentarų keliamus klausimus, atsakymai nebūtų vilkinami, nes problema identifikuota lapkritį, o tik dabar pripažinta, kad buvo padaryta klaida. Tad kyla klausimų, kiek truks, kol bus kompensuota“, – retoriškai klausė L. Savickas.

Teks grąžinti?

Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT) kreipėsi į nepriklausomus elektros energijos tiekėjus, kad šie grąžintų nuo 2021 m. liepos 15 d. iš buitinių vartotojų ir mažų ar labai mažų įmonių gautas netesybas ir kitus mokesčius, pritaikytus keičiant elektros tiekėją ar nutraukiant sutartį, ir atsisakytų visų šiuo metu pareikštų reikalavimų dėl netesybų ir bet kokių mokesčių mokėjimo minėtoms vartotojų grupėms.

Taip pat reikalaujama nutraukti išieškojimo veiksmus, pakoreguoti egzistuojančias sutartis su buitiniais vartotojais, mažomis ir labai mažomis įmonėmis, kad netesybos ar kiti mokesčiai nutraukiant sutartis ar keičiant tiekėją negali būti taikomi.

EK yra pateikusi nuomonę dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių. Lietuvos atveju ši direktyva į nacionalinę teisinę bazę perkelta taip, kad namų ūkiai ir mažos įmonės neturi mokėti nepriklausomo elektros tiekėjo pakeitimo ar sutarties nutraukimo mokesčių.

„Todėl VERT laikosi nuomonės, kad elektros tiekėjai neturėjo teisės iš vartotojų reikalauti susimokėti netesybas ir kitus mokesčius, todėl dabar turi prievolę gautas lėšas grąžinti“, – skelbė VERT.

Nei pirma, nei vėlesnė įstatymo redakcija nenumatė galimybės taikyti baudas.

Energetikos ministerija „Kauno dienai“ taip pat nurodė, kad planuojama peržiūrėti įstatymus, kad neliktų interpretacijų.

„Seimo pavasario sesijoje planuojama svarstyti įstatymų pakeitimus, kurie reglamentuotų VERT funkcijas ir suteiktų platesnius įgaliojimus vykdant nepriklausomų elektros tiekėjų priežiūrą. Šiuo metu vertinamas Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 341 straipsnis“, – ministerijos specialistai kol kas neįvardijo detalių, kokios numatomos konkrečios įstatymo korekcijos.

Visgi kai kurie nepriklausomi elektros tiekėjai laikosi pozicijos, kad tik vartotojams, kurie sutartis sudarė po praėjusių metų birželio, netaikys baudų už netesybas. Anksčiau sudarytose sutartyse esą galėjo būti įrašytos nutraukiamos sutarties mokesčio sąlygos ir tai buvo teisėta.

„Kam tai reikalinga? Nežinau, bet matyti, kad artėja rinkimai, – LNK žinioms kalbėjo „Enefit“ vadovas Vytenis Koryzna. – Iki tol pasirašytoms sutartims taikome jose numatytas sąlygas, įskaitant ir sutarties nutraukimo mokestį. Noriu pabrėžti, kad netaikome tiekėjo keitimo mokesčio, bet taikome mokesčius, kurie tiesiogiai susiję su sutarties nutraukimo, nuostolio kompensavimu.“

„Tai, ką vakar ar užvakar darėme, tą patį ir toliau darysime, niekas nesikeičia. Mes iš privačių vartotojų seniai nieko neprašome“, – LNK žinioms teigė „Elektrum Lietuva“ vadovas Martynas Giga.

Kaip elgtis vartotojui?

VERT nurodė, kad vartotojai, kurie šiuo metu turi galiojančias elektros energijos tiekimo sutartis ir nori jas nutraukti, gali tai daryti be netesybų ir papildomų mokesčių.

Vartotojai, kuriems buvo nurodyta sumokėti netesybas ar kitus mokesčius ir jie tai padarė (nutraukė sutartį ir pakeitė tiekėją arba sudarė naują sutartį su tuo pačiu tiekėju), taip pat vartotojai, kurie mokėjimų dar neatliko, savo iniciatyva gali raštu kreiptis į nepriklausomą elektros tiekėją, su kuriuo sudaryta sutartis buvo nutraukta, reikalaudami grąžinti sumokėtas netesybas, kitus sutarties nutraukimo mokesčius arba anuliuoti tiekėjų išrašytas, bet dar neapmokėtas sąskaitas.

Gavęs tiekėjo atsakymą, kuris vartotojo netenkina, arba negavęs atsakymo per 30 dienų nuo kreipimosi į tiekėją dienos, vartotojas su tais pačiais reikalavimais tiekėjo atžvilgiu turi teisę kreiptis į VERT dėl ginčo nagrinėjimo ikiteismine tvarka. Ikiteisminė tvarka neprivaloma, todėl vartotojai taip pat turi teisę kreiptis tiesiogiai į bendrosios kompetencijos teismą.

„Vartotojai, kurie yra sulaukę elektros tiekėjo reikalavimo sumokėti netesybas ar kitus mokesčius, gali kreiptis į VERT dėl jų pagrįstumo. Vartotojai, kurie šiuo metu dalyvauja teisminiuose procesuose, toliau gali ginti savo interesus teisiniais būdais“, – skelbė VERT.

Ligos diagnozė – po gimdymo

2022-ųjų kovą I. Vasiljevienės gyvenimas pasikeitė kardinaliai. „Būdama vos 29 metų, sukūrusi šeimą ir atradusi mokytojos kelią, išgirdau diagnozę – retos ir agresyvios formos ketvirtos stadijos tulžies latakų vėžys su reta genetine mutacija (intrahepatinė cholangiokarcinoma). Tikimybė pasveikti yra maža, bandyti sustabdyti ligą ir ją paversti lėtine – geriausias galimas rezultatas. Laukia ilgas ir iššūkių kupinas kelias“, – pasakojo 10 metų Kaune gyvenanti trijų vaikų mama.

I. Vasiljevienė teigė, kad gyveno ramų, laimingą ir aktyvų gyvenimą su dviem mažametėmis dukrytėmis, laukėsi trečiosios, tačiau likimas turėjo kitų planų. „Kelias su šia liga prasidėjo dar besilaukiant trečiosios dukrelės atkeliavimo į šį pasaulį“, – sakė pašnekovė.

Ji prisiminė, kad  pirmieji du gimdymai buvo labai lengvi, o trečiasis – sunkus (vargino skausmai, nerviniai uždegimai, maudė pilvo dalį) ir ji nesuprato to priežasčių. „Likus dviem savaitėms iki gimdymo pradėjo labai skaudėti viršutinę pilvo dalį, – sakė pašnekovė ir pridūrė, kad po gimdymo situacija nepagerėjo. – Praėjus septynioms dienoms po gimdymo užėjo labai stiprūs viršutinės pilvo dalies skausmai, tad su vyru nelaukėm – nuvažiavome į Skubios pagalbos skyrių. Ten medikai atliko tyrimų, padarė echoskopiją. Net nereikėjo nieko sakyti – iš gydytojos echoskopuotojos supratau, kad nieko gero nebus: ji pasakė, kad kuo skubiau bėgčiau ir tikrinčiausi, nes kepenyse išsidėstę dariniai atrodo negražiai. Labai greitai, per kelias dienas, susiradau gastroenterologą, užsisakiau magnetinio rezonanso tyrimą, jį pasidariau savo lėšomis, nes buvo didelės eilės, ir tada gavau atsakymą, kad man – onkologinė liga, daugybiniai vėžiniai dariniai kepenyse. Prisimenu tą laikotarpį: džiaugiamės dukryte, bandome gyventi nauju ritmu ir staiga trenkia liga iš niekur.“

Moteris atvira: buvo daug ašarų, galvoje – nesibaigiantys minčių srautai ir vienintelis tikslas – išgyventi. Pamatyti augančias, švytinčiomis akimis į gyvenimą su meile žengiančias tris savo mergaites: „Žiūrėdama į mažiausiąją, dažnai galvoju: ji manęs net neprisimintų. Stebėdama dukras dažnai susigraudinu, pravirkstu. Galvoje vis sukasi mintys – jei manęs nebebus... Žinau, ką reiškia viduje draskantis skausmas, kai pas mane atbėga 7 metų dukra, stipriai apkabina ir su ašaromis akyse klausia: „Ar tu, mama, numirsi ir paliksi mus?“

Anot Kaune gyvenančios moters, neįtikėtinai sudėtingą laikotarpį ji turi išlikti stipri dėl savo mergaičių, vyro ir artimųjų, o jie tapo stiprybės ir motyvacijos šaltiniu – kasdien ją moko judėti į priekį ir nepasiduoti.

Asmeninio arch.nuotr.

Vaistų kurso kaina – nuo 14 tūkst. eurų

Moteriai taikytas gydymas – agresyvus ir varginantis: šešiolika chemoterapijos kursų, šeši imunoterapijos kursai ir po metų vis nepasiduodanti liga – plitimas į plaučius, nauji daugybiniai dariniai kepenyse. „Dvylikos chemoterapijos kursų gydymas – ir vis dar nepasiduodanti liga. Du metai intensyvios kovos ir viltis gauti reikiamus, veikiančius vaistus, – teigė moteris. –  Šiuo metu gydymo galimybės Lietuvoje išsemtos. Dabar gydytoja siūlo trečiąjį kursą. Reikalingi vaistai „Pemigatinib“ padėtų toliau kovoti su liga, tačiau bėda ta, kad šis vaistas Lietuvoje dar neregistruotas ir nekompensuojamas. Laikas man nepalankus. Liga progresuoja greičiau nei šio vaisto kompensavimo mechanizmas. Mėnesio kurso kaina svyruoja nuo 14 tūkst. eurų. Tai – suma, kurią patiems surinkti būtų neįmanoma.“

Pašnekovė teigė, kad šių vaistų ji dar neišbandė. „Kai pradėjau gydytis, man buvo taikomas pats inovatyviausias gydymas, būtent imunoterapinius vaistus gavau iš kompanijos pagal paramą – buvo labai geri rezultatai. Gydytoja pasiūlė darytis privatų vėžio genomo tyrimą, kuris nustato vėžio genetinę mutaciją, vaistų tinkamumą. Mano dariniai tiriami pagal visus įmanomus vaistus, kurie galėtų man tikti. Gavau  atsakymą, kad man tinka du vaistai – ir „Pemigatinib“ buvo vieni jų. Gydytoja nusprendė, kad man pirmiausia reikėtų išbandyti šį vaistą, tačiau Lietuvoje jis nėra registruotas, nekompensuojamas ir kompanija negali tiekti jo į Lietuvą. Buvo bandyta tartis, kad kompanija skirtų vaistus pagal paramą, bet to negalėjo daryti dėl statuso, dovanoti negalėjo net pirmo buteliuko. Su gydytoja pildėm įvairius raštus, prašymus, pateikėm visokių dokumentų, kad esu įtraukta į retų ligų sąrašą. Tai Valstybinei ligonių kasai pateikėm dar gruodžio pradžioje, buvom nusiteikę labai optimistiškai, kad Ligonių kasos ir retų ligų komitetas greičiau užkurs tą mechanizmą. Tikėjomės vaistą gauti jau gruodžio pabaigoje, tačiau buvo tyla. Iki vasario mėnesio dėl manęs nebuvo jokių svarstymų. Tada pažadėjo nuspręsti iki vasario pabaigos, bet kol kas nieko neturiu. Neliko kito varianto – leidausi paskutinę chemiją, atėjo gydytoja ir pasakė, kad neturime laiko laukti. Po paskutinio kurso stabilią mano būklę galima išlaikyti dvi savaites, daugiausia mėnesį. Ir tada vėl užsikurtų tas mechanizmas – dariniai vėl plistų ir daugintųsi“, – sakė Kauno klinikose besigydanti ir ne vieno mediko nuomonę išklausiusi I. Vasiljevienė.

Laikas man nepalankus. Liga progresuoja greičiau nei šio vaisto kompensavimo mechanizmas.

Moteris kabinasi į gyvenimą, tad vasario pabaigoje socialiniuose tinkluose papasakojo savo istoriją ir kreipėsi į geraširdžius žmones pagalbos.

„Kreipiuosi į kiekvieną iš jūsų su prašymu, kuris yra daug daugiau nei paprastas pagalbos šauksmas. Tai – širdies prašymas leisti man tęsti kovą, padėti mums išsaugoti šeimą kartu, kurios dėka turėsiu dar ne vieną akimirką su savo trimis mažametėmis dukrelėmis, – jautriai rašė moteris. – Jūsų finansinė parama leistų nusipirkti būtinus vaistus. Be jų kitais metais 7-erių Astrėja, 5-erių Amelija ir 2-jų metukų neturinti Rusnė gali netekti mamos, o vyras Donatas, kuris kiek pajėgia stengiasi dėl šeimos, – žmonos. Mūsų šeimos istorija yra tik viena iš daugelio, bet kiekviena jūsų auka, net ir mažiausia, gali padaryti didžiulį stebuklą mūsų gyvenime. Jūsų širdies gerumas ir dosnumas gali pakeisti pasaulį. Ačiū, kad esate.“

Paklausta, kaip prieš kelias savaites paviešinusi pagalbos prašymą jaučiasi dabar, moteris kiek nustebina.

„Nesuvokiu šio savo etapo – galvoju, kad tai ne apie mane. Nuostabu matyti tokį begalinį jautrumą ir tų žmonių dėkingumą – atrodo, kad tie žmonės manimi tiki labiau nei aš pati savimi. Visokių dienų būna. Visa ši situacija yra tokia neapsakoma, nuostabi – neįsivaizdavau, kad man taip gali nutikti ir kad aš galiu sulaukti tokio tikėjimo, tokios pagalbos, tokio jautrumo iš kitų žmonių“, – dėkojo pašnekovė.

O pati geriausia žinia, kad pirmam kursui reikalingus pinigus geraširdžiai žmonės jau suaukojo ir moteris mėnesiui reikalingų medikamentų užsisakė. „Šią savaitę vaistai jau atkeliauja ir galėsiu juos išbandyti. Tai didžiausia dovana, nes surinkti tokią sumą patiems būtų labai sunku, o tiek pinigų reikia ne vieną mėnesį. Svarstėm parduoti butą, dar kažką. Ir gydytoja buvo labai nustebusi, kad galim iš karto užsakinėti vaistus“, – sakė ji. Moteris viliasi, kad valstybė ateityje šiuos vaistus kompensuos.

Moteris geriau jaučiasi ir fiziškai, nes šiuo metu jau kelias savaites jai netaikoma chemoterapija, kuomet buvo visko – ir fizinio nuovargio, ir mieguistumo, ir skausmų kūne.

Žmonės, norintys pagelbėti I. Vasiljevienei kovoti su liga, tai gali padaryti šiais rekvizitais:

Gavėjas: Inesos labdaros ir paramos fondas

„Swedbank“

LT727300010183863909

Swift kodas: HABALT22

Mokėjimo paskirtis: parama

El. paštas: inesoslabdarosfondas@gmail.com

Paypal adress: inesoslabdarosfondas@gmail.com

Taip pat galite skirti savo 1,2% GPM

Inesos labdaros ir paramos fondas

„Swedbank“

LT727300010183863909

Milijonų jūra

Lietuviai per praėjusius metus pralošė 222 mln. eurų. Dar 66 mln. eurų pralošė loterijose. Tokią finansinę ataskaitą pateikė Lošimų priežiūros tarnyba (LPT). Tiesa, ar milijonai pralošti pramogaujant, ar kažkaip kitaip, tarnyba nežino. Tik 27 mln. eurų šioje milijonų jūroje kelia klausimų.

Tarnybos vadovas Virginijus Daukšys teigia, kad šiuo metu tikrinama, ar lošimų bendrovė „Olympic Casino Group Baltija“ laikėsi visų reikalavimų, nes „BaltCap“ fondo „BaltCap Infrastructure Fund“ buvęs partneris Š. Stepukonis įtariamas kazino pralošęs ne mažiau kaip 27 mln. eurų. Iš viso jo valdytose įmonėse pasigesta apie 40 mln. eurų ir, neatmetama prielaida, kad suma gali būti dar didesnė. V. Daukšys pripažino, kad Š. Stepukonio lošimas nebuvo pramoginis, greičiau probleminis, patologinis, ir „Olympic Casino“ turėjo jį užkardyti.

Landa: „Top Sport“ negalėjo leisti, kad lošėjo įmokos būtų pervedamos iš kitam asmeniui priklausančios mokėjimo sąskaitos. (Tomo Raginos nuotr.)

„Priežiūros tarnyba šiuo metu atlieka bendrovės „Olympic Casino Group Baltija“ patikrinimą. Siekdama nustatyti, ar minėta bendrovė Š. Stepukonio atveju laikėsi Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo nuostatų. Tik atlikę minėtą patikrinimą galėsime pasidalyti jo rezultatais“, – į „Kauno dienos“ klausimą, ar LPT galėjo užkardyti tokią situaciją, atsakė jos Kontrolės skyriaus vedėja Ingrida Žaldarienė.

LPT kontroliuoja, kaip lošimų, žaidimų žaidimo automatais ir didžiųjų loterijų organizatoriai laikosi įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių lošimų, žaidimų žaidimo automatais ir loterijų organizavimą, reikalavimų. Tam atlieka planinius ir neplaninius patikrinimus, kuriuos skelbia tarnybos interneto svetainėje.

Eksperto įžvalgos

Įžvalgomis apie lošimų organizavimą ir kitus niuansus su „Kauno diena“ sutiko pasidalyti nemenkos patirties šioje srityje turintis ekspertas su sąlyga, kad jo tapatybė nebus identifikuota. Jis pasiūlė pasižiūrėti į kelis LPT puslapyje skelbiamus patikrinimus. Kai kurie jų, net ir skyrus baudų už Azartinių lošimų įstatymo nesilaikymą, kelia pagrįstų klausimų.

Tarnybos puslapyje viešai pateikiamos atliktų patikrinimų išvados, kurių pagrindu pernai balandį lošimų bendrovei „Top Sport“ buvo skirta 15 tūkst. eurų bauda už tai, kad ji neužtikrino reikalavimų, jog nuotoliniuose lošimuose statomos sumos būtų įmokėtos ir lošimų organizatoriaus priimtos negrynaisiais pinigais iš lošėjui priklausančios sąskaitos į lošimų organizatoriaus sąskaitą.

„Ką tai reiškia? Tai, kad pinigai turi priklausyti lošėjui. Iš savo banko sąskaitos jis turi pervesti pinigus į bendrovėje sukurtą lošėjo paskyrą. Tai jis būtinai turi padaryti iš savo sąskaitos. Jei pinigai į sukurtą paskyrą pervedami ne iš lošėjo sąskaitos, jie negali būti įskaičiuoti ir turi būti grąžinami kaip neatitinkantys reikalavimų“, – aiškina ekspertas.

Šiems procesams užtikrinti yra nemažai procedūrų, kad nebūtų gryninami pinigai. Šie atvejai aiškiai iliustruoja, kad tai akivaizdus pinigų plovimas.

Jis dar supaprastina aiškinimą  – pinigai iš lošėjo banko sąskaitos atkeliauja į „Top Sport“ sąskaitą. Vidinė sistema tuos pinigus turi kažkam priskirti.

Jei pinigai pervesti, tarkime, iš Vardenio Pavardenio sąskaitos, vidinė sistema tikrina, ar bendrovėje toks lošėjas yra susikūręs paskyrą. Ji turi identifikavimo kodus ir automatiškai pinigai iš bendros sąskaitos pereina į vidinę lošėjo sąskaitą, o jis iš tų pinigų lošia.

(Ne)savi pinigai

Ką nustatė LPT? Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad lošėjas, pasinaudodamas kitam asmeniui priklausančia mokėjimo kortele, pervedė beveik 15 tūkst. eurų į savo lošimų sąskaitą.

„Top Sport“ negalėjo leisti, kad lošėjo įmokos būtų pervedamos iš kitam asmeniui priklausančios mokėjimo sąskaitos. Tarnyba nustatė, kad lošimo organizatorius pažeidė Azartinių lošimų įstatymą ir neužtikrino, kad lošėjo įmokos nebūtų priimtos, leido jam pasipildyti savo lošimo sąskaitą iš jam nepriklausančios mokėjimo sąskaitos.

Už šį pažeidimą lošimų organizatoriui buvo skirta 15 tūkst. eurų bauda. Tačiau netruko praeiti keli mėnesiai ir dar vieno bendrovės „Top Sport“ neplaninio patikrinimo rezultatai buvo panašūs. Panaši ir skirta bauda – 15 tūkst. eurų. Tik pastarąjį kartą nustatyta, kad trečias asmuo prisijungė prie dviejų lošėjų lošimo paskyrų, pasinaudodamas jam priklausančiomis mokėjimo kortelėmis, papildė jų lošimo sąskaitas.

Į klausimus neatsakyta

Ką daro LPT? Ji už tokį pažeidimą skiria baudą, nes nustatė, kad „Top Sport“ priėmė ne iš kliento sąskaitos gautus pinigus ir juos priskyrė lošėjui. Pagal Lošimų priežiūros įstatymus taip daryti draudžiama. LPT tokį faktą fiksavo patikrinimo metu. Aišku, aplinkybės neaprašomos, bet faktas nustatytas.

„Ką matome iš LPT pateiktos išvados? De fakto, nepaisant, kad yra draudžiama, „Top Sport“ tokių atvejų yra, ir jie – nevienetiniai. Pasikartojantys. Kaip rodo pastarųjų dienų įvykiai, jeigu tokia praktika egzistuoja, turėjo įsijungti Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas, pinigų judėjimo kontrolė“, – pastebi ekspertas.

Tačiau taip neatsitiko. Kodėl šie vienas paskui kitą vykę pažeidimai nebuvo vertinami pagal Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo reikalavimą? Kodėl nebuvo nustatyta pervestų pinigų kilmė? Kodėl medžiaga nebuvo perduota FNTT išsamiau ištirti? Kodėl nebuvo patikrintos visos bendrovės transakcijos, nes čia juk atsitiktinis tyrimas?

Į šiuos klausimus LPT nesivargino atsakyti, o tik atsiuntė nuorodą su atliktais tyrimais, tais pačiais, kuriais remdamasi „Kauno diena“ kėlė klausimus.

Į klausimą apie tai, kad jei būtų atlikti nuodugnūs ir gilūs tyrimai, gal  dabar nekalbėtume apie „Olimpic Casino“ atvejį, nes šiuo aspektu, tikėtina, turėjo būti tikrinamos visos bendrovės, taip pat neatsakyta.

Pinigų legalizavimas?

Nors LPT deklaruoja nepriimanti įstatymų, viena iš tarnybos veiklos sričių yra rengti lošimų, žaidimų žaidimo automatais ir loterijų organizavimą reglamentuojančių teisės aktų projektus.

Vertinant anksčiau aprašytas situacijas, vargu ar pakankama lošimų įstatymų kontrolė, jei sistemingai pasikartoja tokie atvejai. Lošimų ekspertas daro prielaidą, kad lošimų bendrovė neužtikrina pinigų kilmės. Jeigu Vardenio Pavardenio paskyrą papildė iš kito asmens banko sąskaitos pervesti pinigai, vadinasi, lošimų organizatorius neužtikrina, kaip numato pinigų plovimo įstatymas, kad būtų įsitikinta kliento tapatybe, jo pinigų kilme.

„Šiems procesams užtikrinti yra nemažai procedūrų, kad nebūtų gryninami pinigai. Šie atvejai aiškiai iliustruoja, kad tai akivaizdus pinigų plovimas. Pinigai pervesti iš svetimos sąskaitos, kurie galėjo būti visai nepralošti. Jis galėjo persivesti tuos pinigus atgal jau į savo sąskaitą kaip išloštus. Tarkime, padaro vieną statymą ir daugiau nelošia, o parašo prašymą pinigus pervesti į jo sąskaitą. Prireikus lošimų bendrovė gali pateikti patvirtinimą / pažymą, kad taip pinigai pervesti iš lošėjo paskyros jam į sąskaitą. Tokiu būdu pinigai legalizuojami“, – galima schema dalijasi ekspertas.

Dar vienas svarbus niuansas. Anot eksperto, pagal Azartinių lošimų įstatymą skiriamos tūkstantinės baudos, o pagal pinigų plovimo prevencijos įstatymą jau galėtų būti skiriama bauda, apskaičiuota nuo apyvartos. Grynasis „Top Sport“ pelnas 2022 m. siekė 38,5 mln. eurų, tad ir bauda būtų skausmingesnė nei 15 tūkst. eurų.

Bendrovės „Top Sport“ atstovai jiems pateiktus „Kauno dienos“ klausimus ignoravo.

Patikrino ir ramu

Ką tokios situacijos atskleidžia? Eksperto nuomone, vieno atsakymo nėra – arba tai rodo visišką LPT nekompetenciją, arba bandymą apsaugoti įmonės finansus, skiriant mažesnę baudą pagal kitą įstatymą. Taip pat nerodant, kad LPT turėjo atlikti tyrimą, kuriuo atsakytų, kodėl pinigai iš svetimos sąskaitos buvo priskirti Vardeniui Pavardeniui. Kas yra žmogus, kuris pervedė pinigus į Vardenio Pavardenio sąskaitą? Iš kur jis turi 15 tūkst. eurų ir t. t.?

Pagal Pinigų plovimo prevencijos ir terorizmo finansavimo įstatymą LPT yra įpareigotas subjektas vykdyti lošimų bendrovių kontrolę visais pinigų plovimų klausimais. Ekspertas svarsto, jei nepakanka kompetencijos, priemonių, LPT atstovai privalo kreiptis į Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybą (FNTT).

„LPT, atlikusi patikrinimą ir nustačiusi, kad egzistuoja toks modelis arba schema, turėtų prašyti išsamesnio patikrinimo, siekdama nustatyti pinigų kilmę. Gal tie 15 tūkst. eurų buvo pavogti iš kažkieno kortelės, pervesti ir nežinome, iš kur, kaip ir kas. Jei tokių epizodų daug, tai akivaizdus pinigų plovimas panaudojant tam tikrą schemą“, – pastebi ekspertas.

Bendrą paveikslą praplečia ir vėliau atliktas patikrinimas – trečias asmuo, turėdamas prisijungimo kodus prie kitų lošėjų paskyrų, pervedė pinigus į jų sąskaitas. Čia dar kitas modelis. Dirbtinai sukuriamos lošėjų paskyros lošimo bendrovėse, o realiai žaidžia trečias asmuo arba tokiu būdu imituoja, nenorėdamas savęs identifikuoti.

„Šiandienos kontekste, kai kalbama apie „Olympic Casino“ praloštus Š. Stepukonio milijonus, pagal šios bendrovės direktoriaus duotus paaiškinimus, tikiu, viskas buvo tikrinta, pinigų plovimo reikalavimai buvo užtikrinti, jų kilmė buvo patikrinta,  t. y. metinė deklaracija, kuri galimai rodo, kad jis daug uždirbo. Bet kokiu atveju bendrovei turėjo būti pateikti dokumentai, iš kurių matyti, kad žmogus uždirbo. Jeigu jis per mėnesį pralošdavo 100 tūkst., o deklaracijoje nurodoma, kad uždirbo milijoną, vadinasi, jis turi pinigų“, – tęsia ekspertas.

Nesvarbu, kad jis į savo lošėjo paskyrą perveda kas mėnesį, tarkime, po 100 tūkst. eurų, bet yra patikrinta, kad jis turi milijoną. Ką jis nori, tą jis daro su tuo milijonu.

Neveikianti rekomendacija

Norint galutinai prie gėdos stulpo prikalti lošimų organizatorius, galima kalbėti apie menamą klientų atšalimo procedūrą. Bendrovės darbuotojai stebi lošimo procesą ir mato, jei klientas išleidžia per daug. Programos susistemintos ir galima nustatyti ribą. Tarkime, jei žmogus pralošė 3 tūkst. eurų, turėtų užsidegti raudona lemputė.

Procesą stebintys darbuotojai mato, kad yra lošėjas, kuris per trumpą laikotarpį pralošė tūkstančius, tiesiogiai susisiekia su klientu, siūlo jam nutraukti lošimus ir ateiti kitą dieną. „Kauno dieną“ konsultavęs ekspertas sako, kad toks mechanizmas egzistuoja, bet tai savanoriška lošimų organizatorių nustatyta procedūra, nėra pareigos ją taikyti.

Lošimų priežiūros tarnybos vadovas V. Daukšys per neseniai vykusią spaudos konferenciją sakė, kad dar nebuvo atvejo, jog į jų tarnybą kreiptųsi lošimų organizatorius dėl to, kad lošėjas pralošia per daug pinigų.

Klausimai: abejonių kelia ir ar V. Daukšio vadovaujama Lošimų priežiūros tarnyba tinkamai kontroliuoja lošimų bendroves. (S. Lisausko / BNS nuotr.)

Dar vienas žaidėjas

Ekspertas pasiūlė pažiūrėti į kitą su lošimais susijusį dalyvį. „Ką mes matome bankuose? – dėmesį atkreipė ekspertas. – Asmeniui yra nustatytas dienos limitas, mėnesio limitas. Jei asmeniui reikia pervesti didesnę sumą, jis prašo banko leidimo, o šis dažniausiai prašo pagrįsti. Kai kalbama apie milijonus, koks buvo limitas? Net jei darytume prielaidą, kad jis turėjo sąskaitas skirtinguose bankuose, sumos vis tiek buvo didelės, į kurias bankas paprastai atkreipia dėmesį. Pagal pinigų plovimo įstatymą, norint pervesti 15 tūkst. eurų, jau uždegama raudona lemputė ir bankui atsiranda prievolė įsitikinti transakcijos tikrumu ir jos pagrindimu“, – pastebi ekspertas.

Kaip bankas užtikrino, kad būtų atliekamas, pvz., 15 tūkst. eurų pervedimas į lošimų bendrovės sąskaitą? Kaip tie pinigai atsidūrė, kaip jie buvo uždirbti, kokiu pagrindu pervesti – čia pirma patikrinimo procedūra, kurią bankas turėjo atlikti. Antra procedūra – patikrinti, kaip tie pinigai iškeliavo į „Olympic Casino“.

Pinigų iškeliavimas, atrodo, buvo sistemingas. Kiekvienas bankas turi darbuotojų, kurie stebi transakcijų pagrįstumą, judėjimą. Eksperto nuomone, net jei pervedimai siekė tik 5 tūkst. eurų, tačiau buvo sistemingi, klausiama, kodėl. „Galimai čia įvyko tas pats variantas, kaip ir „Top Sport“. LPT labai lengvabūdiškai pažiūrėjo ir pinigai galimai buvo pervesti visai į kito lošėjo sąskaitą, nebūtinai asmuo pervedė juos į savo. Tokias galimybes patvirtina anksčiau pateikti pavyzdžiai“, – svarstė ekspertas.

Veiksmai netinkami

Lietuvos bankas, paaiškėjus, kad dalis galimai pasisavintų lėšų Š. Stepukonį pasiekė per „Payseroje“ turėtą sąskaitą, dar kartą atliko patikrinimą, kaip įmonė laikosi pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencijos nuostatų.

Lietuvos banko atstovas Vaidas Cibas patvirtino, kad „Paysera“ netinkamai vykdė Š. Stepukonio piniginių operacijų priežiūrą.

„2024 m. vasarį „Payseros“ paprašėme informacijos apie Š. Stepukonio pinigines operacijas, nes norėjome atlikti jo sąskaitų analizę ir „Payseros“ veiksmus šių sąskaitų atžvilgiu. Analizė baigta, savo išvadomis pasidalijome su FNTT, esame išsiuntę oficialius raštus. Atlikta analizė dar kartą patvirtino, kad „Payseros“ požiūris netinkamas ir ji atlieka netinkamus veiksmus, kai kalbame apie pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevenciją“, – teigė V. Cibas.

„Kauno diena“ primena

Europos prokuratūra buvusį „BaltCap Infrastructure Fund“ vadovą Š. Stepukonį yra paskelbusi įtariamuoju dėl ne mažiau kaip 27 mln. eurų pasisavinimo. Manoma, kad dalį lėšų investuotojas galėjo pralošti.

„BaltCap“ advokato Dariaus Raulušaičio teigimu, pasisavintų pinigų suma gali siekti ir apie 40 mln. eurų.

Trys „BaltCap Infrastructure Fund“ valdomos įmonės teismui yra pateikusios ieškinį Š. Stepukoniui, bendrovei „Olympic Casino Group Baltija“ ir jos akcininkei Estijos „OB Holding 1“ dėl 16,6 mln. eurų vertės elektroninių pinigų, esančių Š. Stepukonio ir lošimo įmonių „Payseros“ sąskaitose arba Š. Stepukonio sąskaitose lošimų bendrovėse, grąžinimo.

Anksčiau skelbta, kad Vilniaus apygardos prokuratūra dar 2022 m. buvo pradėjusi ikiteisminį tyrimą iš bendrovės „Paysera LT“ gavus informacijos apie į Š. Stepukonio sąskaitą iš Lenkijos įmonės pervestus 3,9 mln. eurų. Pasak prokuratūros, tada nustatyta, kad pinigai buvo pervesti vykdant akcijų pardavimo sandorį, tad tyrimas nutrauktas, tačiau šiuo metu jis atnaujintas. Tyrimą dėl Š. Stepukonio veiklos kontroliuoja Europos prokuratūra, jį atlikti pavesta FNTT.

Š. Stepukonį Lietuvos teisėsauga sulaikė vasario 10 d., teismas leido jį suimti iki vasario 24 d.

Per šiuos kelis dešimtmečius Lietuvoje bendrasis vidaus produktas (BVP) pakilo beveik keturis kartus, vidutinis darbo užmokestis padidėjo daugiau nei keturis kartus, nusikaltimų sumažėjo daugiau nei perpus.

Tačiau, nepaisant akivaizdžios pažangos, daug nuveikti vis dar reikia socialinės lygybės, sveikatos apsaugos ir kitose srityse. M. Vaščega akcentuoja, kad dabartinių visuomenės nuotaikų fone būtina aktyviai dalyvauti Europos Parlamento (EP) rinkimuose, po kurių vyks pokyčių ir pačioje EK.

Jis mano, kad dėl EK vadovo posto vėl kovosianti dabartinė institucijos lyderė Ursula von der Leyen ir vėl į rankas paėmusi bloko vairą artimiausius penkerius metus jį kreiptų gynybos ir strateginės autonomijos sprendimų link. Apie tai byloja jos nuostata palaikyti naują gynybos komisaro posto steigimą ir tolesnis pasiryžimas remti Ukrainą.

„Šią savaitę EK pasiūlys naują gynybos pramonės skatinimo paketą, ką galime padaryti visos ES mastu. Nepamirškime, kad gynybos sąjunga yra NATO, tokia ji ir turi išlikti, bet ES irgi gali padaryti daug tose srityse, kurios sustiprintų pačios Europos gynybą, tokiu būdu sustiprintų ir NATO. Neabejoju, kad saugumas turės būti vienas pagrindinių naujos EK prioritetų“, – tvirtina M. Vaščega.

Tačiau galvoti, kad masiniai ūkininkų protestai galiausiai privers visiškai atsisakyti žaliojo kurso, nevertėtų, interviu „Kauno dienai“ pabrėžia EK atstovybės Lietuvoje vadovas.

Vaizdai: Kaune atidarytoje parodoje „Lietuvos kelias į Europos Sąjungą: istorinis apsisprendimas“ eksponuojamos įvairių fotografų nuotraukos. / E. Cickevičiaus nuotr.

– Šiemet minėsime Lietuvos narystės ES dvidešimtmetį, šia proga pristatyta paroda „Lietuvos kelias į Europos Sąjungą: istorinis apsisprendimas“. Didelė dalis joje eksponuojamų nuotraukų susijusi su referendumu, kurio metu už Lietuvos narystę ES pasisakė 91,07 proc. iš 1,5 mln. balsavusių. Kaip apibūdintumėte tuos dvidešimt Lietuvos metų jau būnant ES dalimi? Ką šaliai davė narystė ES, kaip tai pakeitė Lietuvą?

– Artėjant įstojimo į ES dvidešimtmečiui – jį minėsime gegužės 1-ąją – turbūt bus daug įvairių skaičiavimų ir vertinimų. Didžioji dalis jų, manau, bus susiję su ES finansavimu, makroekonominiais rodikliais, kurie iš tikrųjų yra įspūdingi. BVP pakilo beveik keturis kartus, vidutinis darbo užmokestis padidėjo daugiau nei keturis kartus, nusikaltimų sumažėjo daugiau nei perpus – galima vardyti ir vardyti rodiklius. Ekonomikai tai buvo didžiulis tramplinas, kai lietuviai sugebėjo panaudoti savo darbštumą, kūrybiškumą ir su Europos parama sukurti ekonominės sėkmės istoriją.

Paminėčiau ir kitus dalykus, kurie susiję su mūsų pačių kultūros, tarpusavio elgsenos, bendravimo pokyčiais. Pasižiūrėjus į 2004-ųjų „Eurobarometro“ duomenis, tik keturi iš dešimties sakydavo, kad yra patenkinti gyvenimu, o dabar taip atsako aštuoni iš dešimties. Nesakau, kad viskas idealu, bet pokytis yra.

Dažnai sankcijų įgyvendinimas tam tikra prasme yra lenktynės su laiku, nes natūralu, kad sankcijas stengiamasi apeiti, dėl to turime būti greiti, ryžtingai veikti.

Galima atsiminti ir tokius dalykus, kurių dabar negalėtume įsivaizduoti. Pavyzdžiui, 1997-aisiais moterų krepšinio rinktinė autobusu važiavo į Vengriją dalyvauti Europos čempionate, nes nebuvo pinigų lėktuvui užsakyti. Tik po to, kai jos laimėjo čempionatą, tuomečio premjero prašymu buvo nusiųstas lėktuvas parskraidinti čempionių. Tokios istorijos rodo, kad paprasčiausiai pamiršome, kiek užaugome ir pasikeitėme.

– Jūs Europos institucijose dirbate nuo pat 2004-ųjų. Kaip prisimenate pradžią ES kuluaruose, kaip anuomet viskas atrodė iš arti? Kaip Lietuvai sekėsi įsitraukti į įvairius procesus ir ar jos balsas buvo girdimas?

– Pradžioje Lietuvą mažiau pažinojo dėl to, kad žemėlapyje, kitaip nei kitos centrinės Europos šalys, neturėjome savo pavadinimo, mus buvo okupavusi Sovietų Sąjunga. Mus pažinti šiek tiek užtruko, gal dėl to iš dalies ir mūsų kelias į ES buvo šiek tiek duobėtas. Atsiminkime nesėkmę 1997 m., kai nebuvome tarp pirmųjų pakviestų pradėti derybas dėl stojimo į ES, bet susiėmėme ir parodėme, kad galime.

Prisiminkime, kad, kai įstojome į ES 2004 m., Lietuva nebuvo Šengeno erdvės narė, irgi šiek tiek užtruko prie jos prisijungti. Nebuvome euro zonos nariais, taip pat šiek tiek užtruko prisijungti, bet jau praėjo devyneri metai, kai įsivedėme eurą. Integracija buvo palaipsnė ir su kiekvienu etapu turbūt tampame vis geriau pažįstami ir patys vis geriau jaučiamės ES. 2013 m. pirmininkavimas ES Tarybai buvo labai svarbus momentas, kai visa Europa galėjo įsitikinti Lietuvos gebėjimu laikyti ES vairą.

Man vienas įdomiausių momentų buvo, kai Kaunas tapo Europos kultūros sostine ir buvo ja ištisus metus, o tai jau antras Lietuvos miestas, kuriam buvo suteiktas toks statusas. Tada pagalvojau, kad mes tikrai užaugome.

E. Cickevičiaus nuotr.

– Tradiciškai EK kasmet pateikia savo vertinimus, rekomedacijas, ataskaitas apie šalių narių ekonominius ir socialinius iššūkius. Kokiose srityse Lietuvai vis dar reikia pasitempti? Į kurias sritis dažniausiai bedama pirštu?

– Tose srityse, kuriose ES įsitraukimas mažesnis, ten ir progreso  mažiau. Jeigu pasižiūrėtume į socialinę sritį ir į nelygybę, tai labai nedaug pakitę nuo 2004-ųjų. Yra visokių rodiklių. Imame 20 proc. mažiausias pajamas gaunančių, 20 proc. didžiausias pajamas gaunančių ir skaičiuojame skirtumą tarp jų, – tas skirtumas yra minimaliai pakitęs. Lietuvių sveikatos rodikliai tikrai vis dar stipriai atsilieka nuo ES vidurkių. Tai sritys, kurios labiau paliktos valstybėms narėms reguliuoti, ES galios čia nedaug.

Dar plačiau galima pagalvoti ir atrasti tokių dalykų kaip ekonomikų tvarumas. Jau kurį laiką Lietuva lyderiauja atsisakydama rusiškų energijos išteklių, tačiau importuojame daug elektros energijos, nors, aišku, tai susiję ir su Ignalinos atominės elektrinės uždarymu, bet jau praėjo daug laiko ir iš tikrųjų dėl gamybos apimties turbūt reikia pasistengti.

– Europai pastarieji keleri metai – sudėtingų lūžių etapas. Šiemet laukia EP rinkimai, kartu ir kitų bloko institucijų perkrova, o euroskepticizmas, atrodo, vis auga. Kaip manote, ar politinių jėgų pusiausvyra Briuselyje labai pasikeis?

– Visada labai sunku tokius dalykus prognozuoti. Rinkimai yra didžiulė demokratijos šventė, kai daug žmonių ateina, balsuoja, išreiškia savo pasitenkinimą ar nepasitenkinimą, dažnai tai sieja su savo asmenine padėtimi, su savo valstybės ekonomikos būkle. Iš tikrųjų EP sudėtis kažkiek keičiasi, nors visada tradicinės dešinės ir tradicinės kairės jėgos, taip pat tradicinės liberalios jėgos kartu su žaliaisiais iki šiol sudarydavo pagrindą. Dabar galima girdėti įvairiausių nerimo ženklų iš didesnių valstybių narių, bijoma, kad gali atsirasti daugiau antieuropietiškai nusiteikusių parlamentarų. Matysime.

Mano atsakymas – svarbiausia eiti, balsuoti, ir tai galioja tiek Lietuvoje, tiek bet kurioje kitoje ES valstybėje. Atsakymai į sudėtingus klausimus labai retai būna paprasti, o tai dažnai siūlo labiau marginalios jėgos. Dažniausiai reikalingi sisteminiai sprendimai ir kartais užtrunka laiko jiems įgyvendinti, todėl svarbu tęsti pradėtus darbus. EK vadovės U. von der Leyen pareiškimas, kad ji sieks antros kadencijos, turbūt irgi įkvepia galvoti, kad galime tikėtis politikos tęstinumo.

E. Cickevičiaus nuotr.

– Sakote, kad galime tikėtis politikos tęstinumo. O gal iš tiesų perėjimo nuo žaliojo kurso, kuris šio mandato pradžioje buvo ES darbotvarkės centre, prie „daugiau gynybos“ kurso? Yra nemažai ženklų, kad iš EK pusės tarsi jaučiamas šioks toks atsitraukimas nuo žaliojo kurso itin ambicingų tikslų, pavyzdžiui, po ūkininkų protestų EK pritaikė išimtį pūdymams, kalbama apie plano sumažinti pesticidų naudojimą žemės ūkyje atšaukimą ir kt. Kaip reikėtų vertinti tokius žingsnius?

– Dar ankstoka kalbėti apie naujosios EK prioritetus. Pagal EK formavimo sistemą prioritetai pristatomi nominavus naują pirmininką. Be jokios abejonės, atsižvelgiama į EP rinkimus ir suformuojami tam tikri nauji politiniai prioritetai, jie ir yra teikiami EP, kuris tuomet balsuoja už naująjį EK vadovą.

Jeigu prisimename šios kadencijos pradžią, 2019-uosius, iš tikrųjų žaliasis kursas buvo vienas pagrindinių prioritetų. Tačiau ne tik žaliasis kursas, taip pat ir skaitmeninė pertvarka. Be galo daug dalykų buvo padaryta abiejose srityse. Tiesą sakant, nepraėjus nė metams nuo kadencijos pradžios, prasidėjo kiti iššūkiai – kovidas, su juo susijęs ekonomikos nuosmukis, plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą, kuri kardinaliai pakeitė EK prioritetus.

Džiaugiuosi, kad šiame kontekste pavyko išlaikyti dviejų pradžioje suformuotų tikslų tęstinumą ir daug dėl jų padaryti. Žaliasis kursas yra labai aiškiai pastatytas ant vėžių, suformuluoti aiškūs tikslai […], yra labai aiški trajektorija, ką turime daryti. Kalbėti apie jo sustabdymą galbūt nebūtų visiškai tikslu, nes tam, kad pasiektume tikslų, turėsime daryti daug dalykų.

Aišku, kad šiandien vienas didžiausių prioritetų yra saugumas ir parama Ukrainai, Rusijos stabdymas. Tai privalo išlikti prioritetais. Šią savaitę EK pasiūlys naują gynybos pramonės skatinimo paketą, ką galime padaryti visos ES mastu. Nepamirškime, kad gynybos sąjunga yra NATO, tokia ji ir turi išlikti, bet ES irgi gali padaryti daug tose srityse, kurios sustiprintų pačios Europos gynybą, tokiu būdu sustiprintų ir NATO. Neabejoju, kad saugumas turės būti vienas pagrindinių naujos EK prioritetų.

– Vadinasi, naujas gynybos komisaro portfelis, apie kurį pastaruoju metu nemažai diskutuojama, yra labai realu?

– Dabartinė EK pirmininkė aiškiai išsakė, kad naują gynybos komisaro portfelį ji palaikytų. Tačiau turbūt svarbu ne vien tik gynybos komisaro portfelis – šiuo atveju reikia galvoti, kaip apskritai sustiprinti pačią gynybą, jos pajėgumus.

Minėtas naujas paketas bus ir apie finansavimą gynybai, ir apie reguliavimo lengvinimą, nes tai labai stipriai reguliuojama sritis ir tai  normalu, bet šiandien esame tokioje situacijoje, kai reikia naujai pasižiūrėti į reguliaciją. Bus kalbama apie bendrų pirkimų paskatinimą ir lygiai taip pat, ką U. von der Leyen labai aiškiai išsakė ir Miuncheno saugumo konferencijoje, turime galvoti apie tai, kaip pačioje Europoje kurti darbo vietas gynybos pramonėje.

E. Cickevičiaus nuotr.

– Jau kelerius metus vis girdime apie ES strateginės autonomijos,  kartu ir bloko pajėgų kūrimą – tradiciškai Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas vis keldavo tokias idėjas, dabar gana aiškiai panašias žinutes transliuoja ir Lenkijos atstovai. Atrodo, kad su galimais pokyčiais JAV tai taps neišvengiama. Kaip tai vertina EK vadovybė? Vykstant karui Ukrainoje visuomenė mato, kad ES pati geba pasigaminti tiek ginkluotės, kiek Kyjivas sunaudoja per kelis mėnesius, lustų gamyba irgi stringa – blokas labai priklausomas nuo Vašingtono. Kaip ES sekasi stiprinti realius savo gynybos pramonės ir strateginius pajėgumus?

– Strateginė autonomija iš tikrųjų yra tapusi nauja paradigma, į kurią naujai pasižiūrėjome nuo praėjusių metų Versalio Europos Vadovų Tarybos susitikimo. Strateginę autonomiją matome daugelyje sričių. Pradėkime nuo energetikos – visa Europa skausmingai pajuto priklausomybę nuo iš agresorės tiekiamų energijos išteklių. Kalbėkime apie ekonomiką, nes, jeigu atliekame žaliąjį persitvarkymą, mums irgi reikia turėti savo pramonės pajėgumų, nesusikurti naujų priklausomybių nuo kitų trečiųjų šalių, susijusių su retaisiais metalais ir kitomis retomis medžiagomis.

Žinoma, kad trečioji strateginės autonomijos dalis yra susijusi su gynybos klausimais ir į juos įeina tas pats gynybos pajėgumų stiprinimas. Europos pajėgumai egzistuoja, ir tai, kad labai stipriai bendradarbiavome su JAV, yra normalu NATO kontekste. Tačiau karas vyksta Europos žemyne ir tiesiog turime adekvačiai didinti savo pajėgumus.

Galima atsiminti ir tokius dalykus, kurių dabar negalėtume įsivaizduoti. Pavyzdžiui, 1997-aisiais moterų krepšinio rinktinė autobusu važiavo į Vengriją dalyvauti Europos čempionate, nes nebuvo pinigų lėktuvui užsakyti.

Dažnai, galvojant apie gynybos pajėgumus, kalbama apie 1 mln. 155 mm sviedinių Ukrainai tiekimą, kad šiek tiek atsiliekame nuo išsikelto tikslo, bet gamybos pajėgumai buvo padidinti ir iki metų pabaigos bus patiekta daugiau nei 1 mln. šaudmenų. Apskritai, Europa galės gaminti gerokai daugiau nei 1 mln. šaudmenų per metus.

– ES susikūrė po Antrojo pasaulinio karo, bet vėliau geopolitiniai lūžiai iš esmės buvo tik pozityvūs, ryškiais pavyzdžiais tikriausiai galima laikyti Berlyno sienos griūtį ar reikšmingą bloko plėtrą. Tačiau tokių negatyvių nuotaikų, kokios vyrauja dabar, seniai nebūta. Kaip bent jau kelių pastarųjų dešimtmečių didžiausias geopolitinis lūžis Europoje – karas Ukrainoje – pakeitė ES sampratą apie savo egzistenciją, ateities trajektoriją?

– Galima pasikliauti visuomenės nuotaikos matavimo, „Eurobarometro“, tyrimais, kurie rodo, kad šiandien yra didelis palaikymas visos ES mastu, jis susijęs su didesniu bloko narių bendru veikimu užsienio reikalų politikoje, matyti, kad visuomenė nori daugiau bendro veikimo gynybos politikoje. Tai tos sritys, kurioms europiečiai anksčiau tokio stipraus poreikio neišreikšdavo. Dabar norima, kad ES sprendimus būtų galima priimti lengviau, kad galbūt ne visur reikia tiek vienbalsiškumo, kiek iki šiol turėdavome. Tas pokytis vyksta jau šiandien.

Pagalvokime, ką jau padarėme gynybos srityje. Iki Rusijos invazijos į Ukrainą niekas turbūt negalėjo pagalvoti, kad Europos taikos priemonę galėjome panaudoti ginklams tiekti ir perduoti trečiajai šaliai, kuri ginasi nuo agresijos, bet mes tai darome ir nuolat plečiame Europos taikos priemonės galimybes. Europoje treniruojame Ukrainos karius ir taip jai padedame. 40 tūkst. karių yra gana didelis skaičius, bet turime galvoti, ką galime dar padaryti.

E. Cickevičiaus nuotr.

– ES susitarė dėl tryliktojo sankcijų Rusijai paketo. Politikos stebėtojai sutinka, kad su kiekvienu nauju paketu lieka vis mažiau galios daryti įtaką Maskvos karo mašinai. Kokių realių svertų dar turi ES? Kokia apčiuopiama parama šiuo metu yra reikalingiausia Ukrainai ir teikiama iš ES pusės?

– Nauji sankcijų paketai yra svarbus dalykas, bet turime pagalvoti ir apie tai, kaip kuo labiau įgyvendinti jau priimtas sankcijas. Dažnai sankcijų įgyvendinimas tam tikra prasme yra lenktynės su laiku, nes natūralu, kad sankcijas stengiamasi apeiti, dėl to turime būti greiti, ryžtingai veikti, stengdamiesi, kad kuo greičiau tokius dalykus užkardytume.

Ką dar galime padaryti Ukrainos labui? Vasario 1 d. priimtas vienbalsis susitarimas dėl 50 mlrd. eurų paramos Ukrainai suteikia labai svarbų nuspėjamumą, kiek šalis gaus lėšų, o ne kiekvieną sykį pasikartojantį laukimą ir svarstymą, kaip Europai pavyks susitarti.

Dar labai svarbu judėti į priekį dėl areštuotų Rusijos lėšų. Pirmasis žingsnis buvo padarytas, kai iš tų lėšų uždirbami pinigai yra atskiriami, ir kalbame ne apie tokius jau mažus pinigus – 3 mlrd. eurų per metus. Toliau bus kiti žingsniai.

– Kaip reikėtų vertinti pažangą, kalbant apie būsimą ES plėtrą ir konkrečiai EK rekomendacijas pradėti stojimo derybas su Ukraina? Kokioje fazėje šis procesas yra dabar?

– Ukraina rodo stebėtiną gebėjimą daryti reformas net ir sudėtingomis sąlygomis, vykstant karui. Jau pavyko padaryti tam tikrų sprendimų, kurių vargu ar kas tikėjosi iki 2022-ųjų vasario. Kandidatės statuso suteikimas, net ir vertinant bet kokioje kitoje istorinėje perspektyvoje, buvo labai greitas. Dėl tos priežasties, man atrodo, Ukrainos europinė ateitis yra labai aiški.

Tačiau žinoma, kad narystei reikia pasirengti tiek stojančioje valstybėje, tiek ES. Didėjant valstybių skaičiui, reikia įvertinti, kiek tai keis mūsų pačių įvairias politikas. Tuos dalykus pradedame daryti jau šiemet ir lygiai taip pat pradedame rengti derybų gaires deryboms dėl stojimo su Ukraina. Tai irgi bus daroma artimiausiu laiku.