– Esame pažįstamos nuo studijų laikų. Keista, bet lituanisčių-literačių kursą gyvenimas išmėtė ir išvėtė po daugybę skirtingiausių darbų, veiklų. Buvai rašytoja, poetė, dabar prisistatai kaip profesionali pirtininkė – tai kas gi esi iš tiesų?

– Lietuviai tokiais atvejais juokauja: "Vadink kad ir puodu – tik ant ugnies nekaisk!" Čia, ko gero, dar iš sovietinių laikų atkeliavęs sėkmingo gyvenimo šablonas: baigei mokyklą, išsirinkai profesiją; baigei profesinę ar aukštąją mokyklą, gavai paskyrimą, pagal profesiją atidirbai iki pensijos... Profesija – kaip etiketė ar nuosprendis? Jau vien tai, kad buvome pirmojoje VDU laidoje, turėjo sukelti įtarimą, kad tai ne apie mus. Koks sveiko proto žmogus stos į aukštąją mokyklą, kurios dar nėra, kuri neturi nei patalpų, nei dėstytojų ir kurios diplomo nežada pripažinti? Ar po tokio starto galima tikėtis ramios profesinės karjeros? (Juokiasi.)

Tuos dvejus metus mes visi buvome plataus profilio humanitarai: šiek tiek teatrologai, šiek tiek etnologai, šiek tiek istorikai, šiek tiek... Ir tai turbūt buvo pats vertingiausias universitete gautas dalykas – žiūrėti į pasaulį plačiau, kaip į visumą (dabar yra toks madingas žodis – holistiškai). Taigi nesijaučiu kažko savo gyvenime radikaliai pakeitusi.

Taip, maždaug prieš dvylika metų mano gyvenime atsirado pirtis. Ir dabar save dažniausiai pristatau kaip pirtininkę. Bet greta to esu ir rašytoja, ir poetė, ir vertėja, ir žurnalistė, ir viešųjų ryšių specialistė, ir dėstytoja, ir...

– Kitaip tariant, esi plataus profilio neapibrėžtos kūrybinės profesijos atstovė ir, tavo nuomone, tai veikiau pranašumas nei trūkumas?

Dievas (ar gyvenimas) turi ne tik humoro jausmą, bet ir neišsenkančią fantaziją – tereikia nesusireikšminti ir mokytis gaudyti jo mėtomas idėjas bei galimybes.

– Jau kad ne trūkumas – tai tikrai. Profesija šiais laikais yra kokteilis, puokštė, lydinys įvairių žinių ir gebėjimų, iš kurių pagal situaciją kiekvienas kuriame vienintelę, unikalią savo asmeninę profesiją (kurią galime nuolat pildyti ir plėsti). Net nepasakyčiau, kad gyvenimas mus išvėtė ar išmėtė – greičiau mes patys niekaip nesutilpome į duotus rėmus ir daugelis susikūrė sau tokias profesijas ir veiklos sritis, kokios iki tol net neegzistavo. Panašu, kad mums tikrai negresia tapti ta inertiška pagyvenusių žmonių karta.

– Baigusi lituanistikos studijas pradėjai dirbti lyg ir į temą – leidai žurnalus, knygeles vaikams, kūrei eilėraščius, dainų tekstus. Negi išties esi pagimdžiusi daugiau nei 100 knygų vaikams ir suaugusiesiems?

– Turbūt niekada gyvenime neieškojau darbo. Jis pats visada mane susirasdavo. Taip ir su ta leidyba – ne tiek pradėjau dirbti leidybos srityje, kiek kažkaip... ėmė ir tai nutiko. Ir tas nutikimas tęsėsi net penkiolika metų. Gimė žurnalas "Pipiras", paskui atsirado "Žirniukas", "Baltoji pelytė", "Tokučiai". Buvome bene pirmieji, pradėję leisti edukacines knygeles vaikams. Dabar turbūt sunku įsivaizduoti, kad kažkada jų tiesiog nebuvo.

Vieną dieną sūnus ėmė ir pareiškė, kad daugiau neis į darželį, nes ten reikia kiauras dienas sėdėti suole ir į sąsiuvinį rašyti brūkšniukus: "Mama, juk aš dar tik darželinukas, ką aš mokykloje veiksiu, jei jau dabar tik rašau ir rašau?" Bandžiau aiškinti, kad gal vis dėlto reikia. O jei kokių nors knygučių būtų ar pratybų darželinukams su žaidimais? "Na, tada gal ir gerai..."

Taigi praleidau knygyne pusę dienos ir grįžau į redakciją pikta kaip žiežula su dviem nuobodžiais sąsiuviniais ir klausimu kolegoms: "Negi tikrai pratybos darželinukams turi būti tokios tragiškos ir tokios brangios?" Taip gimė mokomųjų knygelių serija "Peliuko pamokėlės". Smagiausia darbo dalis buvo susigalvoti užduotį, idėją ir ją materializuoti.

– Kaip suprantu, darbas ėjosi kaip per sviestą. Darbas su periodiniais leidiniais, mokomoji literatūra… O paskui septynmyliais žingsniais atskubėjo krizė (kalbu apie 2008-ųjų didįjį ekonominį nuosmukį) ir sumaišė visas kortas. Ar išties viskas žlugo?

– Taip, krizė atėjo, mūsų mažai leidyklėlei tiesiog nebuvo kur optimizuotis, nes tuo metu rašantys žmonės joje buvome du: šefas rašė sąskaitas, o aš – visa kita. Aišku, buvo liūdna ir sunku. Vis dėlto penkiolika kūrybos metų – ištisas gyvenimo etapas. Tačiau tuo metu jau buvau pradėjusi domėtis pirtimi ir mokytis "Pirties akademijoje". Gavau pasiūlymą imtis kursų ir interneto puslapio administravimo, o drauge mokytis. Tai kažkaip nelabai ir pastebėjau to perėjimo, nes nemaža dalis darbo buvo tai, ką dariau ir iki tol, – tekstų rašymas, darbas kompiuteriu. Tik temos kiek pasikeitė. Mano mūzos buvo treniruotos dirbti visur, kur tik reikia. Galėjau rašyti ir apie peliukus bei kiškučius, ir apie padangas, televizorius, o juo labiau – apie pirtį.

Būtina: ­šviežios ­vantos ­pradedamos ­ruošti ­nuo ­Rasų,­ atsargos­ kaupiamos­ iki Žolinės.

– Ir vis dėlto… Jei tau prieš 20 metų kas nors būtų pasakęs, kad iš poetės tapsi pirtininke?

– Turbūt tik pirštą prie smilkinio būčiau pasukiojusi. Nesu tikra, ar tada apskritai žinojau, kas ta pirtis yra. Buvau visiška humanitarė, rašytoja, poetė, ir pirtis man buvo toks pats tolimas dalykas kaip Mėnulis. Beje, pirmiau atradau netgi ne pirtį, bet meditacijas ir kūno psichoterapiją. Dar universitete, po dvejų metų humanitarinių studijų prireikus apsispręsti, kokią specialybę renkuosi, dvejojau, – lietuvių kalbą ar psichologiją. Pasirinkau lietuvių kalbą, bet tikėjausi, kad pavyks suderinti ir viena, ir kita. Pasitaikius galimybei, grįžau prie to pomėgio.

– Taigi, ėmei lankytis meditaciniuose, psichoterapijos seminaruose, pradėjai mokytis "Pirties akademijoje", atradai bendraminčių?

– Kažkaip panašiai. Atsirado grupė moterų, su kuriomis kartu mokėmės, norėjosi su jomis susitikti ne tik seminaruose. O kiek gi galima tą kavą ar arbatą gerti? Sykį vienas pirties mokslų ragavęs draugas pakvietė į savo organizuojamą pirties vakarą. Nustebino! Nes iki tol žinojau tik tiek – kad pirties pakęsti negaliu. O ten buvo kažkas visiškai kito. Nuėjome su draugėmis ir… užsikabinome. Pradėjome prašyti, kad ir mus pamokytų. Draugas pasikrapštė pakaušį... ir pasiuntė. Ne, ne kažkur blogai, bet į "Pirties akademiją". Taigi, atėjus krizei, beliko darbą ir hobį sukeisti vietomis. Nes rašymas niekur nedingo. Pastaruoju metu kaip sudarytoja dirbau su pora knygų, kelias dešimtis pasakų ten sudėjau, kartu su kolega parašėme ir knygą apie pirtį.

– Ar gali pasidalyti patirtimi, ko tave išmokė anoji krizė?

– Anoji krizė, ko gero, išmokė nežiūrėti į save ir tai, ką darai, nedaryti pernelyg rimtai. Skausmingiausias momentas, pamenu, buvo kaip tik tas: "Aš gi rašytoja, kaip aš čia taip dabar?.." Kai gyvenimas tave įtraukia į sūkurį, gali bandyti kapanotis prieš srovę (nes ne aš būsiu, jei pasiduosiu!), gali plaukti kartu su ja – ir galimas dalykas, ji išneš kur nors, apie ką ir pagalvojus nebūtum. Dievas (ar gyvenimas) turi ne tik humoro jausmą, bet ir neišsenkančią fantaziją – tereikia nesusireikšminti ir mokytis gaudyti jo mėtomas idėjas bei galimybes. Jeigu jis mus į tą situaciją įpainiojo – tai jis ir sugalvos, kaip išpainioti. Nes taip dar nebuvo, kad niekaip nebūtų, – juokavo vienas klasikas.

– Organizuoji ir vedi vadinamąsias laumių pirtis. Skamba mistiškai. Kas jūs – tos laumės? Renkatės pelkėse, rasotose pievose naktį, šviečiant mėnulio pilnačiai, susirinkusios šokate iki nukritimo, o paskui lekiate švarintis į pirtį?

– Laumė – viena iš archajiškųjų, dar matriarchato laikus menančių lietuviškų dievybių. Ji buvo atsakinga už šį, žemiškąjį, materialųjį pasaulį, darbą, kūną, teisingumą. Anot mūsų tautosakos, laumės mėgdavusios rinktis pirtyse, o jų susirinkimus paprastiems mirtingiesiems, ypač vyrams, pamatyti buvo šiukštu negalima. Moterų pirtys tradiciškai irgi pasižymėjo uždarumu. Senajame kaime nebuvo mados vyrams ir moterims eiti drauge, o moterys, prieš maudydamosi, kruopščiai uždangstydavo langelius ir užsklęsdavo duris. Moterų pirtis dažnai ir pavadindavo laumių pirtimis. Taigi laumių pirtis iš esmės gali būti bet kur, kur yra pirtis ir moterys. O jau kas ten vyksta... Būna visaip. Įdomu tai, kad kiekviena moterų bendruomenė – tai savas laumių ratas, kuris labai greitai sukuria tik jam būdingas taisykles, ritualus, žaidimus.

– O sakyk, kaip laumėmis virsta tos šiuolaikinės moterys, atėjusios iš kompiuterių, automobilių ir mobiliųjų telefonų pasaulio, kas su jomis darosi, vos užveria pirties duris?

– Oi… Kai šiuolaikinės moterys užveria pirties duris ir pasineria į pirmapradę pirties šilumą, jose iš tiesų prabunda kažkokia pirmapradė dvasia, gerąja prasme – Motinos Žemės gaivalas. Jos labai greitai pamiršta, kad yra civilizuotos būtybės. Kad turi kažkaip atrodyti, atitikti standartus, būti lieknos, jaunos, sėkmės lydimos, mandagios ir t.t. Jos tiesiog yra. Kaip gamta, kaip žemė, kaip pavasaris ar ruduo. Mistiškas jausmas matyti, kaip moterys, kurios niekada neskaitė protingų etnologų raštų, staiga ima daryti tai, kas, regis, ateina iš kitos, gal net akmens amžiaus epochos: dainuoja, juokiasi, verkia, krykštauja, šoka arba tiesiog tyli. Daug metų stebėdama pirties vyksmą, galiu pasakyti, kad labiausiai užspaustas ir užguitas jausmas mūsų tautoje yra gyvenimo džiaugsmas ir spontaniškumas. Pas mus tarsi nepadoru būti laimingiems.

Beje, noriu pasidžiaugti, kad lietuviška pirties lankymo tradicija šiemet įtraukta į Nacionalinį nematerialiojo kultūros paveldo sąvadą.

– Teko girdėti, kad žmonės, kurie nuolat vaikšto į pirtį, beveik neserga peršalimo ligomis. Ar tai tiesa?

– Patikrinta (juokiasi). Aš pati beveik bet kokiu metų laiku kartais pasivaikštau basa, o maudymosi lauke sezono neatidarinėju, nes... kažkaip pamirštu jį uždaryti. Grįžtant prie pirties – daugybę amžių pirtis mūsų krašto žmonėms buvo ir šventykla, ir gimdymo namai, ir nuo visų ligų gelbstinti gydytoja. Svarbu atsiminti, kad kai sergi ir turi temperatūros, į pirtį eiti ne metas. Tada reikia gulėti lovoje ir gerti arbatėles. Tačiau, jei einame į pirtį, kol jaučiamės sveiki, tai, visų pirma, mes grūdinamės ir aktyviname savo imuninę sistemą. Pirtis organizmui visada yra šioks toks stresas, įjungiantis jo gynybines galias, didinantis leukocitų kiekį. Šiluma pati savaime irgi savotiška viso kūno dezinfekcija. Kodėl gydytojai rekomenduoja jokiu būdu nemažinti nelabai aukštos temperatūros, kai peršąlame? Nes tokiu būdu organizmas kovoja su užkratu. Gera pirtis irgi pakelia mūsų kūno temperatūrą iki maždaug 38 laipsnių ar net daugiau. Jei pasikaitinsime, o paskui dar pagulėsime, šiltai apsikloję, gerai išprakaituosime, gali būti, kad net ir nesužinosime, jog buvome pasigavę kažkokią bjaurybę, nes šiluma ją sunaikins pačioje pradžioje. Tačiau, ko gero, svarbiausias dalykas yra tai, kad pirtis padeda išlaikyti gerą nuotaiką, optimizmą, pamiršti nerimą ir tamsias mintis.

– Nors apie pirtį šnekama daug gerų dalykų, nesu didelė pirčių mėgėja. Po pirties jaučiuosi mieguista, negraži: juk išlendu išraudusiais skruostais, išsiplėtusiomis kraujagyslėmis... Kaip pakeistum tokių kaip aš nusistatymą – gal laumių pirtys kažkuo ypatingos?

– Pirtis pati savaime yra ypatinga vieta. Mūsų protėviams tai buvo savotiška riba tarp šio ir ano pasaulio. Pirtys paprastai stovėdavo prie vandens, pačiame žmonių pasaulio pakraštyje, ten į šį pasaulį buvo ateinama, ten neretai su juo ir atsisveikinama. O išsiruošti į pirtį buvo ištisas ritualas: iškūrenti, sukviesti kaimynus, suruošti vantas ir t.t.

Sambūris: nuo ­seno ­moterys­ pirtyje ­lankydavosi ­atskirai ­nuo ­vyrų. Tai ­tarsi laumių ­ratas, ­susikuriantis­ tik ­jam ­būdingas ­taisykles, ­ritualus, ­žaidimus.

Beje, noriu pasidžiaugti, kad lietuviška pirties lankymo tradicija šiemet įtraukta į Nacionalinį nematerialiojo kultūros paveldo sąvadą. Tačiau šiais laikais su pirtimi nutiko tas pats, kas ir, pavyzdžiui, su maistu – mes visko norime labai greitai. Įlėkti 10 minučių į iki 100 laipsnių įkaitusią sporto klubo pirtį – panašiai tas pats, kas sukišti į skrandį pašildytą mėsainį.

Tikra pirtis yra lėtasis maistas. Temperatūra joje neturi būti per aukšta – visiškai pakanka 55–60 laipsnių, o pačiam pirtinimosi procesui reikia skirti bent 3–4 valandas, kad galėtum pasimėgauti procesu, išragauti visus pojūčius, atsikvėpti... ir vėl ragauti. Gerą pirtį palyginčiau su prabangiu gerą sezoninį maistą tiekiančiu restoranu arba su viešnage pas rūpestingą ir anūkėlių labai pasiilgusią močiutę, kuri neša ant stalo tai, kas tuo metu auga, dera, veši jos sode ir darže. Na, o tiems, kurie nemėgsta pirties, reikėtų pasistengti pakliūti į gerą pirtį su geru pirtininku. Beveik garantuoju, kad jau po vieno karto būsite tvirtai "pasodinti ant vantos" ir nesuprasite, kaip iki šiol sugebėjote gyventi be šito.

B.Lenktytės-Masiliauskienės pasakų terapijos receptas

Pasiimkite lapą popieriaus (tiks lapas ir kompiuteryje). Pagalvokite apie problemą, kuri jums neduoda ramybės. Pavyzdžiui, piktas kaimynas, kuris nuolat kaišioja nosį ne į savo reikalus. Tada paverskite tą kaimyną kuo nors. Pavyzdžiui, ožiu. Arba piktu nykštuku. Arba dagiu. O tada jau belieka pradėti istoriją: "Gyveno kartą ožys. Charakterio jis buvo bjauraus, garsiai bliovė ir nuolat landžiojo į svetimus daržus graužti kopūstų. Vieną kartą..." Ir leiskite sau be sąžinės graužimo pafantazuoti, kas nutiko tą vieną kartą. Gal atėjo vilkas ir ožį suėdė. Gal atskrido fėja ir jį patį pavertė kopūstu. Gal kažkas ožį paglostė ir jis pasidarė ne toks bjaurus. Pasakose įmanoma viskas! Tik neišsiplėskite – pasaką būtinai privalote sutalpinti į vieną lapą. Ir baigtis ji būtinai turi kaip nors pozityviai. Jei ne ožiui, tai bent jau aplinkiniams. Patikėkite, tai veikia!