ES teisė į taisymą: ar palengvins remontą?

Žlugęs bandymas

Siekiant paskatinti vartotojus ilgiau naudoti įsigytas prekes ir užtikrinti patrauklų prekių taisymą tiek garantijos pagal įstatymą metu, tiek jai pasibaigus, 2024 m. buvo priimta direktyva dėl teisės į taisymą. Pokyčiai buvo priimti reaguojant į praktikoje susiformavusį vartotojų įprotį dažniau sugedusias prekes ne taisyti, o keisti naujomis, dėl to daugybė prekių kasmet išmetama gerokai anksčiau, nei baigiasi jų realus veikimo laikas.

Prieš dvejus metus rinkos dalyviai kalbėjo, kad ši direktyva labiausiai paveiks pigiausių elektronikos prekių kategoriją – esą ilgainiui ji tiesiog išnyks, augs ir gamintojo atsakomybė rinkai patiekti kokybiškesnių, ilgaamžiškesnių, lengviau išardomų gaminių. Svarstyta, kad augs taisymo paslaugų poreikis.

Direktyvos nuostatos oficialiai pradėtos taikyti šių metų vasarą. Ar per tuos kelerius metus, kai direktyva buvo priimta ir įsigaliojo, buvo atlikti namų darbai ir situacija iš tiesų keitėsi?

Pasak Aplinkos apsaugos instituto (AAI) direktoriaus Alfredo Skinulio, teisė į taisymą egzistuoja, bet sunku įvertinti, kaip efektyviai ji veikia praktikoje.

Jis pasakoja apie asmeninę patirtį, kai AAI ėmėsi paruošimo pakartotinai naudoti iš Lietuvoje surinktos elektronikos iniciatyvos. Viskas buvo įgyvendinama pagal aukščiausią WEEELABEX kokybės standartą.

„Veikla iš esmės žlugo, nes beveik neįmanoma to padaryti, kadangi daiktai po remonto ir atkūrimo rinkoje neturi paklausos, – atvirauja A. Skinulis. – Atsarginės dalys, remontas, darbo kaštai – visa tai negali konkuruoti su elektronikos įranga, kuri yra pigi.“

Jis svarsto, kad elektronika, kurią būtų galima pakartotinai naudoti be papildomo didelio įsikišimo (pvz., jei gaminius reikėtų tik išvalyti, patikrinti ir pan.), galėtų būti paklausi. „Rinkoje nėra dirbtinai sukurto poreikio, todėl ta sistema ir neveikia“, – konstatuoja AAI direktorius.

„Kaip rodo vartojimo rodikliai, žmonėms pigūs daiktai yra paklausūs – tokios elektronikos kiekis yra milžiniškas“, – išskiria jis.

Problema: pasak A. Skinulio, rinka yra perpildyta labai pigios elektronikos, kurios remontas dažnai gali atsieiti kone visą naujo analogiško gaminio kainą. / M. Morkevičiaus / ELTOS nuotr.

Atnaujinta elektronika

Atnaujintos elektronikos prekyvietės Europoje „refurbed“ atlikta apklausa parodė, kad 63 proc. Lietuvos gyventojų nežino, ką iš tiesų reiškia atnaujinta elektronika.

Kaip pranešime žiniasklaidai aiškina „refurbed“, atnaujinti telefonai, kompiuteriai ir kiti elektronikos prietaisai sudaro atskirą kategoriją tarp naujų ir naudotų prekių. Atnaujintas įrenginys yra profesionaliai restauruotas. Jis testuojamas, techniškai atnaujinamas, iš jo pašalinami ankstesnio naudotojo duomenys ir jis parduodamas su ne trumpesne nei dvylikos mėnesių garantija.

„Klausimas, apie kokią atnaujintą konkrečią techniką kalbame. Jei tam tikras atnaujintas „iPhone“ telefonas kainuoja 30–40 proc. pigiau negu toks pats naujas, tai yra vienas dalykas. Atnaujintas skrudintuvas yra visiškai kitas dalykas. Jei naujas „iPhone“ telefonas kainuoja 1 tūkst. eurų, o atnaujintas ir taip pat funkcionuojantis – 600–700 eurų, skirtumas yra akivaizdus. Tačiau kai kalbame apie skrudintuvą, kuris naujas kainuoja 20–30 eurų… Koks atnaujintas skrudintuvas rinkoje? – retorinį klausimą kelia jis. – Kai kalbame apie atnaujintas prekes, reikia žiūrėti į prekės vertę. Kai yra žymus skirtumas – taip, tikrai verta kalbėti apie atnaujinimą, bet rinka yra perpildyta labai pigios elektronikos, čia ir yra didžioji problema.“

Beje, ES taip pat numato, kad bloko mastu iki kitos vasaros pradės veikti ES internetinė prekių taisymo platforma. Kaip aiškina Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, ES internetinės prekių taisymo platformos tikslas bus padėti vartotojams lengviau rasti prekių taisymo paslaugų teikėjus, įvairias prekių taisymo iniciatyvas, atnaujintų prekių pardavėjus ar net ieškoti pirkėjų taisymui tinkamiems gaminiams.

Prekės, kurioms pagal teisės į taisymą direktyvą taikomi taisomumo kirterijai, apima skalbykles, indaploves, šaldymo prietaisus, televizorius, suvirinimo įrangą, dulkių siurblius, serverius ir duomenų saugojimo gaminius, mobiliuosius telefonus, kišeninius kompiuterius, prekes su mažųjų transporto priemonių baterijomis, buitinius patalpų šildytuvus.

Ekonominė logika

Šiandien mobiliųjų telefonų ar kompiuterių taisyklų bent jau didžiuosiuose šalies miestuose tikrai netrūksta, bet panorus susitaisyti, pvz., plaukų džiovintuvą, gali nusvirti rankos. „Pabandykite surasti taisyklą, kuri apsiimtų atlikti tokį remontą – be šansų, – sako A. Skinulis. – Kadangi plaukų džiovintuvų gamintojų yra labai daug, atsarginės dalys yra labai sunkiai pritaikomos. Jos kainuoja beveik tiek pat, kiek ir plaukų džiovintuvas, todėl kažin ar remontas jums kainuos pigiau nei naujas plaukų džiovintuvas.“

„Yra prekių, pvz., skalbyklių ar kitų labai brangių daiktų, kurie, mano nuomone, ekonomiškai turi šansą į vertingą remontą. Pigūs elektroniniai gaminiai neturi tokio šanso. Ekonomiškai nepagrįsti mechanizmai neveikia visuomenėse“, – pabrėžia AAI direktorius.

„Kartais mes labai apsisunkiname, nes norime pasiekti ekonomiškai nepagrįstų tikslų. Pirmiausia turime užtikrinti, kad visa elektronika būtų surinkta. Tada galima spręsti, ką pagal ekonominį naudingumą galima panaudoti pakartotinai, o ko negalima. Visa kita reikia perdirbti ir atgauti visas žaliavas, kurios yra reikalingos. Čia yra geriausias kelias valstybei“, – teigia A. Skinulis.

„Mes kalbame apie elektronikos pakartotinį naudojimą, kai Lietuvos elektronikos surinkimo užduotys yra neįvykdomos. Vežimą kartais statome prieš arklį. Pirmiausiai turime maksimaliai daug elektronikos atliekų surinkti“, – akcentuoja AAI direktorius.

Kartais mes labai apsisunkiname, nes norime pasiekti ekonomiškai nepagrįstų tikslų.

Kaip greitoji mada

Spalio 14-ąją buvo minima Tarptautinė elektronikos atliekų diena. Pasak Gamintojų ir importuotojų asociacijos (GIA) direktorės Veronikos Masalienės, daugybės namų ūkių stalčiuose ar lentynose kaupiasi būtent smulkioji arba vadinamoji „Fast Tech“ elektronika – greitoji elektronika. Panašiai kaip ir greitoji mada.

Tai gaminiai, kuriuos perkame vienam ar keliems panaudojimams, o vėliau apskritai pamirštame, kad juos turime, ir vėl perkame naujus, pvz., įkroviklius, ausines, ką jau kalbėti apie įvairius blyksinčius vaikiškus žaislus. Tokios elektronikos kiekiai iš tiesų dideli, tačiau ją perdirbti yra gana sudėtinga, nes ji yra smulki.

„Labai svarbu, kad tokia elektronika pasiektų perdirbimo linijas, atliekų tvarkytojus. Kai elektronika yra tokia smulki, retam kyla mintis, kad ir ji turi būti rūšiuojama. Dažnu atveju ji tiesiog pakliūna į mišrių atliekų konteinerius ir atsiduria bendrame komunalinių atliekų sraute, o smulki elektronika turi būti rūšiuojama atskirai – kaip ir visa kita elektronika. Ji turi būti nešama į tam tikras vietas, ar tai būtų parduotuvės, kurios prekiauja tokia elektronika, ar didesni prekybos centrai, kuriuose yra specialios „Man rūpi rytojus“ talpyklos, kuriose galima palikti smulkią elektroniką“, – aiškina V. Masalienė.

Ji atkreipia dėmesį į tai, kad tokioje elektronikoje yra ličio jonų baterijų, kurios, atsidūrusios bendrame komunalinių atliekų sraute, kelia gaisro riziką. „Jeigu tokia baterija atsiduria ne elektronikos atliekų sistemoje, o mišrių komunalinių atliekų konteineriuose, ji pakliūva į perdirbimo linijas, kur yra presuojama ir pan. Tokios linijos nepritaikytos šioms baterijoms perdirbti, jos gali būti mechaniškai pažeidžiamos. Šiais metais ir pernai tikrai buvo ne vienas atliekų tvarkytojų gaisras. Tai yra kompleksinė problema, su kuria bandome kovoti jau ne vienus metus“, – pabrėžia V. Masalienė.

Tyrimai rodo, kad, pvz., Jungtinėje Karalystėje (JK) kas sekundę įsigyjama maždaug šešiolika vienetų smulkios elektronikos. „Tai tikrai yra labai dideli kiekiai, arti 0,5 mlrd. per metus, – sako GIA vadovė. – Apklausoje dalyvavę dalyviai (apie 90 proc.) pasakė, kad turi tokios smulkios elektronikos, o 30 proc. respondentų prisipažino, kad ją išmeta tiesiog į mišrių komunalinių atliekų konteinerius. Tikrai turime ko mokytis, kur stiebtis ir su kuo kovoti.“

Pirmiausia turime užtikrinti, kad visa elektronika būtų surinkta. Tada galima spręsti, ką pagal ekonominį naudingumą galima panaudoti pakartotinai, o ko negalima.

Vizija: V. Masalienė tikisi, kad kartu su teisės į taisymą direktyva keisis ir vartotojo įprotis pirkti neįvertinus realaus poreikio. / GIA nuotr.

Importuotojo atsakomybė

Lietuvoje importuotojai ir gamintojai yra atsakingi už elektronikos atliekų sutvarkymą. Importuotojai buriasi į organizacijas ir kuria atliekų tvarkymo sistemą visos Lietuvos teritorijos mastu, renka tokias atliekas. Taip pat informuoja gyventojus, šviečia juos apie tokių atliekų tvarkymą.

„Gamintojo atsakomybė tikrai didelė, tik čia susiduriame tubūt su esmine problema, kad ne visi importuotojai įsitraukia į šitą sistemą. Tai yra kompleksinė problema, – teigia V. Masalienė. – Tarkime, perkate šaldytuvą. Į jo kainą jau yra įtrauktas jo sutvarkymas ateityje. Importuotojai, kurie yra suinteresuoti veiklą vykdyti taip, kaip reikalauja teisės aktai, yra suinteresuoti finansuoti tokių atliekų tvarkymą, bet yra tokių, kurie nenori rodyti savo veiklos, nelegaliai importuoja tokius gaminius.“

„Taip išsivysto ne tik atliekų tvarkymo, surinkimo, perdirbimo problemos, bet ir netolygi konkurencinė aplinka, nes tų, kurie finansuoja ir legaliai vykdo veiklą, prekės yra brangesnės už tų, kurie nelegaliai slepiasi ir aplinkosauginių pareigų nevykdo“, – tikina EGIO vadovė.

Kadangi į gaminio, pvz., jau minėto šaldytuvo, kainą yra įskaičiuotas jo atliekų surinkimas ar perdirbimas ateityje, būtent dėl to gyventojams nieko nekainuoja pasinaudoti šaldytuvo, skalbyklės ar kitos stambios elektronikos įrangos išvežimo paslauga. „Nesvarbu, ar žmogus gyventų vienkiemyje, ar mieste daugiabučio devintame aukšte, jis gali kreiptis į „Man rūpi rytojus“ komandą, kuri išveža jo atliekas, jas sutvarko, perdirba ir pan., ir tai nieko nekainuoja“, – primena V. Masalienė.

Išsivysto ne tik atliekų tvarkymo, surinkimo, perdirbimo problemos, bet ir netolygi konkurencinė aplinka, nes tų, kurie finansuoja ir legaliai vykdo veiklą, prekės yra brangesnės už tų, kurie nelegaliai slepiasi ir aplinkosauginių pareigų nevykdo

Kelissyk pagalvoti

„Mes visada skatiname, kad jei turite daiktą, kuriuo norite atsikratyti, pirmiausia pagalvokite, kaip galėtumėte jį antrą kartą prikelti gyvenimui: jei sugedęs, gal galima pataisyti, jei ne – gal tiesiog parduoti kitam asmeniui, dovanoti, dalytis ir t. t. Labai daug elektronikos gali gyventi antrą gyvenimą, bet mes tiesiog esame vartotojai, kurie nelinkę senus gaminius taisyti“, – sako V. Masalienė.

„Tikimės, kad su teisės į taisymą direktyva kartu formuosis ir įpročiai, nes viskas priklausys nuo vartotojo įpročio keisti savo gaminius naujais. Pati rinka, verslas, dažniausiai prisitaiko prie visų direktyvų, reikalavimų. Verslas yra gana lankstus“, – pastebi ji.

Gal tikrai nebūtina pirkti naujausio „iPhone“ telefono, gal galima ir toliau naudotis senesniu? „Sakyčiau, žmogus yra tokia būtybė, kuri visą laiką nori modernumo, patogumo. Mes esame civilizacija, einame į priekį, išrandame naujų dalykų. Svarbiausia, kaip mes elgiamės su tais gaminiais, kurie jau yra atlieka, – pabrėžia V. Masalienė. – Jeigu mes juos grąžiname į procesą, į legalių tvarkytojų perdirbimo linijas, kai yra atgaunamos žaliavos, jos tiesiog yra panaudojamos naujiems gaminiams gaminti. Jeigu šitas žiediškumo ratas veikia, tada viskas yra gerai.“

„Labai svarbu, ne kiek daiktų perku, bet ką su jais darau vėliau. Žmonių požiūris keičiasi, tai tikrai galiu patvirtinti. Švietimas padeda ir žmonės dažniausiai jau žino, kad elektronika tikrai turi būti atskirta, ličio jonų baterijos lygiai taip pat turi keliauti atskirai nuo mišrių atliekų. Tuo labiau yra technologijos, internetas ir visa kita – žmonės tuo domisi tuo“, – tikina ji.

Prie pokyčių prisideda ir jaunoji karta, kuri yra kitokia, pasižymi žalesniu požiūriu nei įprasta ankstesnėms kartoms. „Jie ne tik patys stengiasi tinkamai rūšiuoti ir saugoti mūsų planetą, bet moko ir savo tėvus, kaip tinkamai elgtis su sena elektronika. Šiuo atveju tikrai norėčiau užbaigti pozityvia gaidele, kad viskas tikrai juda pirmyn“, – sako V. Masalienė.

Norai: žmogus yra tokia būtybė, kuri siekia modernumo, patogumo, naujesnio mobiliojo telefono ar kitos technikos. / T. Balaguerio / „Panthermedia“ / „Scanpix“ nuotr.

Gamintojų įsipareigojimas taisyti prekes

Direktyva numato, kad gaminių, kuriems taikomi teisės aktuose nustatyti taisomumo reikalavimai, gamintojai įpareigojami šiuos gaminius taisyti per pagrįstą laikotarpį ir už pagrįstą kainą.

Gamintojams draudžiama naudoti sutarčių sąlygas, o taip pat aparatinės ar programinės įrangos metodus, trukdančius taisyti ES teisės aktuose nustatytas prekes, išskyrus atvejus, kai tai pateisinama teisėtais ir objektyviais veiksniais.

Gamintojai turi suteikti prieigą prie atsarginių dalių už pagrįstą kainą.

Gamintojai turi vartotojams lengvai prieinamu būdu teikti informaciją apie savo taisymo paslaugas (pvz., gamintojų interneto svetainėje arba naudojimo instrukcijose), taip pat nemokamai prieinamoje interneto svetainėje informuoti vartotojus apie orientacines tipinio taisymo kainas. Šie įpareigojimai papildo konkretiems gaminiams taikomus teisės aktų reikalavimus, pagal kuriuos gamintojai įpareigojami interneto svetainėse pateikti informaciją apie atsargines dalis ir jų orientacines kainas konkretiems gaminiams.