KAIP LIETUVA IŠMOKO DIRBTI VAKARIETIŠKAI

Pažangi ir stipri organizacijos kultūra – ne gero darbdavio puošmena, o svarbi veiklos sąlyga verslui veikti sėkmingai. Jau pripratome, kad vakarietiški standartai darbe tapo mūsų kasdienybe, tačiau tokiai veiklos kultūrai įsitvirtinti Lietuvoje prireikė dešimtmečių, nes esminė pokyčių nauda pamatoma ne iš karto, o sukuriama ilgainiui.

Kaip toli nuėjome nuo postsovietinio paveldo, iliustruoja daug dėmesio darbo kultūrai skyrusios įmonės.

Pokyčius pradėjusios prieš dešimtmečius, dabar jos yra aukščiausios verslo lygos žaidėjos ir kuria tarptautinius standartus bei vizijas, kokioje Klaipėdoje ir kokiame pasaulyje gyvensime.

Kultūra formavosi palaipsniui

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentės, ekonomistės Elenos Leontjevos teigimu, pirmieji vietos darbdaviai Nepriklausomoje Lietuvoje pradžioje turėjo gana miglotą supratimą apie darbo kultūrą. Ji buvo formuojama palaipsniui.

Įsivyravus laisvos rinkos ekonomikai ir Lietuvoje ėmus daugėti užsienio kompanijų, tai turėjo įtakos ir vietos žmonių darbo kultūros raidai.

„Užsienio kompanijų atėjimas į Lietuvą, žinoma, buvo labai reikšmingas įvykis. O ir nuvykus į užsienį, pradžioje buvo sunku suvokti, kas ten yra kitaip, kodėl ten darbuotojai šypsosi, kodėl ten nėra tos įtampos? Žmonės, kurie turėjo galimybę padirbėti užsienio kompanijose Lietuvoje arba stebėti juos kaip konkurentus ar partnerius, perėmė nemažai gerosios patirties. Patys sumaniausi suvokė, kad verslo subtilybių reikia mokytis užsienyje. Jie išmoko vakarietiškos darbo kultūros, už kurios stovi dar ir organizacinė kultūra, kai asmuo gali sukurti daugybę veikiančių sistemų organizacijoje. Šios pamokos lėmė didelę pažangą. Šiandien nemažai užsienio bendrovių gali pasimokyti jau ir iš lietuviško kapitalo įmonių. Štai kokį lygį pasiekėme iš sovietmečio išėję ir nuo nulio viską pradėję“, – kalbėjo E. Leontjeva.

Įžvalga: E. Leontjeva teigė, kad šiandien nemažai užsienio bendrovių gali pasimokyti jau ir iš lietuviško kapitalo įmonių, tokį lygį pasiekėme išėję iš sovietmečio ir viską pradėję nuo nulio. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Pastebėjo esminį skirtumą

Ekonomistė pripažino, kad vis dėlto pasitaiko visko, nes įmonė įmonei nelygi. Aukštesniojo lygio darbo kultūra dar nėra absoliučiai įsitvirtinusi visose organizacijose. Tačiau skirtumai nuo praeities – akivaizdūs.

„Esminis skirtumas, kalbant apie sovietmečio darbo kultūrą, buvo tas, kad vogti iš valstybės buvo ne nuodėmė, todėl darbuotojai dengė vieni kitų vagystes ir kitus piktnaudžiavimus. Vagiama buvo skirtingai – darbininkai iš gamyklų produkciją ar žaliavą išnešdavo po kilogramą ar kelis, viduriniosios grandies vadovai – dėžėmis, o didieji viršininkai vežė sunkvežimiais. Tai buvo įsišakniję visoje sovietinėje ekonomikoje. Dabar gi tokios vagystės yra tik pavieniai atvejai, nes įdiegtos ir stebėjimo, ir premijavimo sistemos, ir tokie dalykai neturi galimybių suvešėti. Dabar viskas yra organizuojama taip, kad sistema veiktų bendram legaliam rezultatui. Tai yra esminis skirtumas, kas buvo, ir kas yra dabar“, – dėstė E. Leontjeva.

Jos teigimu, vagysčių iš įmonių pasitaiko ir dabar, bet organizacinė kultūra ir savininko interesas leidžia laiku nustatyti ir sustabdyti tokius atvejus bei užkirsti kelią jų suvešėjimui, skirtingai nei buvo sovietmečiu, kur visa sistema nuo apačios iki viršaus buvo absoliučiai korupcinė.

Sąmoningumą lėmė laisvė

Klaipėdos prekybos pramonės ir amatų rūmų prezidentas, automobilių verslu užsiimančios bendrovės „Klasera“ vadovas Vladas Pleskovas pastebėjo, kad sovietiniai darbo standartai iš esmės buvo prievartiniai, lyginant su laisvai, savarankiškai kuriamais verslais.

Pasak jo, verslą kaip nuosavybę suvokę klaipėdiečiai mokėsi kurti vertę klientams, prisiimti atsakomybę ir kontroliuoti procesus.

Sovietmečiu darbuotojai neretai vengdavo iniciatyvų iš baimės, kad bus nubausti ar atleisti iš darbo.

Pasak V. Pleskovo, kai staiga viskas pasikeitė, žmogus privalėjo suvokti, kad nevykęs darbas, elgesys ir darbo kokybė atsiliepia jo verslui.

Matome, kad aukštos kvalifikacijos darbuotojai uždirba daug. Tai yra paskata mokytis ir tobulėti. Sovietmečiu to nebuvo.

„Sovietmečiu gi vieni prievarta, kiti savanoriškai turėjo dirbti. O iš prievartinio darbo aukštos kokybės nėra ko tikėtis. Pamenu tuos laikus, kai gaudavome tuos rusiškus automobilius, jų kokybė būdavo apgailėtina. Ir po Nepriklausomybės atkūrimo, kai pradėjome importuoti automobilius iš Vokietijos, tai nuo sovietinių jie skyrėsi kaip diena nuo nakties. Šiuo atveju galima lyginti prievartinio darbo darbuotojų sąmoningumą ir tų, kurie dirba laisvoje rinkoje“, – kalbėjo V. Pleskovas.

Jo teigimu, anksčiau būdavo, jei viršininkas nemato, gali dirbti bet kaip ar visai nedirbti, dabar supratimas yra kitoks.

„Be to, sovietmečiu darbuotojų atlyginimai buvo neadekvatūs atliktam darbui. Anuo metu inžinieriaus alga būdavo mažesnė nei aukštesnės kategorijos darbininko. Vyravo nepagarba mokslui, išsilavinimui, erudicijai ir žmogaus sugebėjimams. Dabar išsilavinęs žmogus yra gerbiamas ir jam yra mokama adekvačiai, galbūt tik dar ne visur. Juk matome, kad aukštos kvalifikacijos darbuotojai uždirba daug. Tai yra paskata mokytis ir tobulėti. Sovietmečiu to nebuvo“, – pabrėžė V. Pleskovas.

Standartai: L. Garip pastebi, kad kai darbdavys rūpinasi, žmonės savo darbe gerai jaučiasi ir to neslepia. Taip atsiranda ir lojalumas. / I. Gelūno nuotr.

Postūmis krašto verslui

Kalbant apie Klaipėdos krašto verslo įsikūrimą, išaugimą ir vystymąsi po Nepriklausomybės atgavimo, tokio virsmo vienas pavyzdžių – „Philip Morris Lietuva“ fabrikas.

Tai buvo pirmoji šalyje iš užsienio atėjusi investicija, kuri išaugo ir suteikė ryžtingą postūmį visam krašto verslui.

„Philip Morris Baltic“ generalinis direktorius Mindaugas Dacys, įmonėje pradėjęs dirbti beveik nuo pat įkūrimo, 1995 m., pritarė įžvalgai, kad kompanijos investicijos Klaipėdoje vaidmuo buvo didžiulis.

„Pats atsimenu, kaip 1993-iaisiais ūžė visi – ir žmonės, ir laikraščiai, ir televizija. Tai buvo Nepriklausomybės jaunystė, tuomet investicijų iš užsienio nebuvo, bet visi tikėjosi atsigauti po sovietinės ekonomikos ir žengti į Vakarų pasaulį. Žinoma, visa Klaipėda šnekėjo, kas čia dabar bus, kai tokio lygio kompanija nusipirko tabako fabriką. Tačiau tuo pat metu klaipėdiečiai nepaprastai didžiavosi, kad pirmoji užsienio investicija būtent įvyko uostamiestyje“, – kalbėjo M. Dacys.

Būtent „Philip Morris Lietuva“ tuomet ir tapo tuo ledlaužiu, kuris atvėrė kelią kitiems užsienio investuotojams.

„Vertindami įmonės istoriją, matome, kad tada padarytas sprendimas dėl pirmos užsienio investicijos Lietuvoje buvo labai sėkmingas tiek verslui, tiek miestui, o Klaipėdos potencialas ir buvo, ir tebėra didelis“, – vardijo M. Dacys.

„Nuo pat PMI atėjimo į Lietuvą didžiausias dėmesys buvo skiriamas darbuotojams. Nemažai pokyčių atnešė kompanijos darbo etika ir kultūra, kuri nebuvo įprasta to meto darbovietėms. Visiems bendros elgesio taisyklės, kuriama bendrystės atmosfera bei puoselėjama darbuotojų gerovė – pamažu tapo įprastu dalyku, o dėmesys darbuotojų kvalifikacijos kėlimui bei galimybė kilti karjeros laiptais, tobulėti ir išbandyti naujas pozicijas – būrė ir kūrė veržlią komandą“, – teigė jis.

Šiandien net 98 proc. Klaipėdoje esančio fabriko produkcijos yra eksportuojama į 33 rinkas. Fabriko produkcija sudaro svarbią dalį regiono eksporto ir Klaipėdos jūrų uosto apkrovos.

2022 m. duomenimis, tabako gaminiai sudarė 17,5 proc. Klaipėdos apskrities eksporto.

Per veiklos metus į fabriką Klaipėdoje jau investuota beveik 400 mln. eurų. Per 30 metų PMI įmonės Lietuvoje sumokėjo daugiau nei 3,6 mlrd. eurų įvairių mokesčių. Pavyzdžiui, per pirmąjį 2023 m. pusmetį „Philip Morris Baltic“ buvo ketvirta tarp didžiausių mokesčių mokėtojų, sumokėjusi 113,2 mln. eurų įvairių mokesčių.

Darbo jėgos poreikis

Verslo pažangą pripažino ir Klaipėdos pramonininkų asociacijos administracijos direktorė Jolanta Girdvainė.

Tačiau ji pastebėjo ir aktualų iššūkį – kvalifikuotų darbuotojų trūkumą. Per daugiau negu 30 metų Nepriklausomybės, Lietuva patyrė protų ir talentų nutekėjimą.

„Darbuotojų, ypač gamybinėms įmonėms, trūko ir trūksta. Ieškodamos išeičių, bendrovės atsiveža darbuotojų iš Tolimųjų Rytų – Nepalo, Bangladešo, Vietnamo, Indijos, taip pat iš arčiau – Kazachstano, Turkijos. Jie per atrankų bendroves įdarbinami mūsų gamybinėse įmonėse ir užpildo tas spragas, mūsų specialistams išvykus į kitas šalis. Tačiau abejojama, ar atvykėliai čia ilgam pasiliks. Veikiausiai Lietuva jiems gali būti tik tarpinė stotelė, pakeliui į turtingesnes ES šalis“, – teigė J. Girdvainė.

„Philip Morris“ Klaipėdoje kuriama istorija rodo, kad sėkmingai plėtojama veikla pritraukia ne tik darbuotojus, gyvenančius Klaipėdos mieste, bet ir gyvenančius Klaipėdos regione.

„Turėdami gerą darbą, žmonės ima geriau vertinti ir miestą, kuriame yra jų darbo vieta“, – sakė prieš metus iš Ukrainos, kur lig tol vadovavo „Philip Morris International“ (PMI) fabrikui Charkive, į įmonę Klaipėdoje vadovu paskirtas Levent Garip.

Per savo karjerą vadovas dirbo skirtingose rinkose – nuo Šveicarijos iki Turkijos – tad išbandė darbą skirtingose kultūrose ir aplinkose.

Vladas Pleskovas / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Įspūdžiai atitiko lūkesčius

Gražių žodžių Klaipėdai negailintis L. Garip jau prieš atvykdamas čia žinojo apie išskirtinę fabriko reputaciją tarp kitų kompanijos fabrikų.

„Aukšta reputacija neatsirado atsitiktinai. Tikėjausi, kad rasiu labai pajėgią organizaciją. Prisijungus prie komandos Klaipėdoje, pirmieji įspūdžiai atitiko lūkesčius. Akivaizdžiai matėsi aukšti organizacijos gebėjimai, puiki drausmė ir stiprus žmonių atsakomybės jausmas bei įsipareigojimas siekti meistriškumo, kuris apima visus fabriko veiklos aspektus ir prisideda prie įspūdingų bendrovės rezultatų“, – kalbėjo pašnekovas.

Jo teigimu, per visus 30 veiklos metų Lietuvoje, „Philip Morris Lietuva“ buvo naujų aukšto lygio darbo kultūros standartų diegėja šalyje: aukščiausi saugumo reikalavimai, mokymai ir sprendimai, darbuotojų iniciatyvų skatinimas, įsitraukimas, bendravimas, aiški ir išplėtota atlygio, premijų ir naudų sistema – visa tai kompanija įvedė Lietuvoje viena pirmųjų.

„Suprantu, kodėl darbuotojai Klaipėdoje pelnė investuotojų ir partnerių pasitikėjimą. Jie yra darbštūs, atsakingi ir kvalifikuoti. Per 30 metų jie ugdė ir stiprino požiūrį, kad komandai nėra neįveikiamų užduočių. Todėl prisijungęs čia aš matau, kad galime padaryti viską“, – dalijosi L. Garip.

Lojalumas ir naujų proveržių vizija

Fabriko vadovo nuomone, darbo kultūra, kuri pasijuto nuo pirmųjų pokalbių su kolegomis, yra viena priežasčių, kodėl fabrikas pasiekė Vakarų šalių PMI bendrovių lygį ar net ėmė jį lenkti. Kai darbdavys nuolat rūpinasi, žmonės savo darbe gerai jaučiasi ir to neslepia.

„Taip atsiranda ir lojalumas – švenčiant jubiliejinę veiklos sukaktį teko garbė pagerbti net 23 kolegas, kurie su bendrove yra visus trisdešimt metų ir net ilgiau. Dabar fabrike ir mūsų tiekimo grandinėje dirba apie tūkstantį žmonių. Žmonės yra ir dar vienas svarbus mūsų ryšio su visu regionu elementas, kadangi fabrike dirba viso Klaipėdos regiono gyventojai“, – pridūrė L. Garip.

Patys darbuotojai pripažįsta, kad didelę įtaką jų motyvacijai turi ir kasdienės veiklos prasmės pojūtis. Mat šiuo metu „Philip Morris“ įgyvendina istorinę transformaciją – kurdama bedūmę ateitį palaipsniui atsisako įprastų cigarečių ir pereina prie alternatyvių gaminių, sukurtų remiantis moksliniais tyrimais ir technologijų inovacijomis.

L. Garip įsitikinęs, kad tai reiškia naujas galimybes ir fabrikui, veikiančiam Klaipėdoje.