Greitųjų kreditų metinės kainos normą siekiama mažinti penkis su puse karto. Toks siūlymas tiesiog panaikins smulkiausių kreditų paslaugas, teigia rinkos dalyviai.

Mažinimui pritaria daugelis

Seimo nariai Rytas Kupčinskas ir Povilas Gylys dar pernai pateikė siūlymą greitųjų kreditų metinės kainos normą riboti iki 36 proc. vietojj dabar Vartojimo kredito įstatyme numatytų 200 proc.

Po daugiau nei metų šis siūlymas vėl bus aptariamas – Seimo Biudžeto ir finansų komitetas turės jį svarstyti liepos 9 d. posėdyje. Parlamentarai šį siūlymą yra registravę prašant vartotojų teises ginančioms ir nevyriausybinėms organizacijoms.

Mažinti metinės kainos normą bent iki 50 proc. siūlo ir Lietuvos bankas (LB). Tiesa, LB pripažįsta, kad vien tik bendros vartojimo kredito kainos metinės normos sumažinimas neišspręstų visų vartojimo kreditų rinkos problemų. Vyriausybė taip pat yra pritarusi, kad problemą reikia spręsti, tačiau atskleidžia nematanti pakankamo pagrindo tokiam ryškiam kainos normos mažinimui.

"Diskutuotinas tokio didelio sumažinimo proporcingumas siekiamam tikslui (stabdyti įsiskolinusių asmenų gausėjimą – red. past.), kita vertus, siūloma įstatymo projekto nuostata galėtų būti traktuojama kaip nesuderinama su Sutarties dėl ES veikimo nuostatomis, įtvirtinančiomis laisvę teikti paslaugas", – padarė išvadą ūkio ministras Evaldas Gustas, rengiant įstatymo projekto komentarą pavadavęs finansų ministrą.

Siekiant sistemiškai spręsti vartojimo kreditų rinkoje kylančias problemas, Finansų ministerija kartu su LB rengia Vartojimo kredito įstatymo pakeitimo įstatymo projektą.

Normą sulygintų su bankų

Pastarąjį kartą kreditų metinė kainos norma buvo keista 2010 m., vietoj iki tol buvusios 250 proc. normos į įstatymą įrašant 200 proc.

Tačiau, pasak įstatymo keitimo iniciatorių P.Gylio ir R.Kupčinsko, to nepakako. Jų teigimu, greitųjų kreditų bendrovių reklamos yra itin intensyvios, jose neva apstu klaidinančios, tikrovės neatitinkančios informacijos, paskolos dažniausiai reklamuojamos kaip pigios arba net nemokamos. Vartotojų interesus ginančios organizacijos spartų įsiskolinusių greitųjų paskolų bendrovėms skaičiaus augimą vadina socialine problema.

"Teigiama, kad daugelis klientų būna suklaidinti greitųjų paskolų reklamos ir tik po to, kai sudaroma vartojimo kredito sutartis, dažnai supranta, kad teks grąžinti du kartus didesnę sumą nei ta, kurią gavo iš greitųjų paskolų bendrovės. Paėmęs nedidelę paskolą, vidutines pajamas gaunantis asmuo turėtų grąžinti didžiąją dalį savo ar šeimos ūkio pajamų. Net ir turėdamas darbą ir pajamas, dėl nesąžiningos paskolos kainos 10–20 tūkst. litų paskolą vieniems metams ar ilgesniam laikotarpiui paėmęs dirbantis asmuo iš esmės priartėtų prie skurdo ribos, būtų sutrikdytas jo mokumas", – rašoma įstatymo projekto rengėjų aiškinamajame rašte.

Pagrindinis tikslas, anot iniciatorių, yra nustatyti tokias vartojimo kredito kainos normos ribas, kurios apsaugotų vartotojų interesus šiems sudarant vartojimo kredito sutartis su greitųjų paskolų bendrovėmis. 36 proc. dydis, parlamentarų ir vartotojų teisių gynėjų nuomone, atitinka šalies visuomenės finansines galimybes, yra teisingas ir užtikrina vartojimo kredito gavėjų ir vartojimo kredito davėjų interesų pusiausvyrą. Šis dydis pasirinktas atsižvelgiant į tai, kad vidutinė metinė paskolos kaina finansų įstaigose – bankuose, kredito unijose – yra 12–24 proc.

Skolinti neapsimokės

Lietuvos vartojimo lizingo ir kredito asociacijos (LVLKA) direktorius Viktoras Milkevičius tvirtina, kad, norint mažinti greitųjų kreditų metinės kainos normą, būtų būtina segmentuoti rinką ir taikyti diferencijuotus reikalavimus.

Mažiausių kreditų paslaugos yra didžiausio nuostolingumo, nes jų klientai yra bene aukščiausios nemokumo rizikos zonoje.

"Siūloma norma yra paimta "nuo lubų", visai neįvertinti rinkos segmentai, tai yra trumpalaikiai, greitieji kreditai. Tokia norma galėtų būti taikoma tik ilgalaikiams kreditams. Nemokumo lygis lemia šio verslo specifiką: jeigu turi 10 proc. nuostolingumą ir išduodi 20 proc. kreditą metams, tai realiai uždirbsi 10 proc. Jeigu su tuo pačiu nuostolingumu paskolinsi pusei metų, tai gausi 10 proc. ir turėsi 10 proc. nuostolingumą – vadinasi, nieko neužsidirbsi. Ir apskritai 10 proc. nuostolingumas yra geriausias rodiklis šioje rinkoje", – aiškino V.Milkevičius.

Kalbant apie pačias mažiausias sumas – 100 ar 200 šimtų litų kreditus – LVLKA direktorius sako, jog dabartinė 200 proc. norma yra tinkama, tik ji neturėtų būti taikoma ilgalaikiams kreditams.

"Projekto autorių noras, kaip suprantu, yra apginti vartotoją. Tačiau nustatę per mažą kainos normą, jie tam vartotojui tiesiog panaikins galimybę pasiskolinti mažą sumą trumpam laikotarpiui, nes kredito davėjui nepasimokės teikti tokių paslaugų. Tad žmonės bus privesti skolintis didesnes sumas ir ilgesniems laikotarpiams", – tikino V.Milkevičius.

Kaltinimus atmeta

Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacija (LSVKA) kategoriškai atmeta kaltinimus žmonių skurdinimu ir apgaudinėjimu reklamuojant paskolas ar slepiant tikrąją būsimo kredito kainą. Greitųjų kreditų bendrovės esą neduoda didelių paskolų, vidutinė greitųjų kreditų suma, kaip nurodo LSVKA, yra apie 600 litų.

Greitųjų kreditų įmonių interneto svetainėse klientas, anot LSVKA, gali matyti, kokio dydžio kreditus įmonė teikia; kainas, kurios bus taikomos klientui sudarius kredito sutartį; kokios yra metinės palūkanos ir kokia yra bendros vartojimo kredito kainos metinė norma; klientas gali susipažinti su sutarties, kurią jis pasirašys imdamas kreditą, nuostatomis; turi galimybę palyginti kainas ir pasirinkti labiausiai jo poreikius atitinkančią paslaugą. To, kreditų asociacijos teigimu, nedaro nė bankai.