Vilnių į Labanoro miškų apsuptį iškeitęs skulptorius ir lėlininkas Martynas Lukošius šiandien savo gyvenimą sunkiai įsivaizduoja kitaip. Čia, Juočių kaime, kartu su žmona Simona jis augino dukras, savo rankomis statė namus, įsirengė dirbtuves ir aplink save susikūrė pasaulį, kuriame telpa ir menas, ir šeima, ir ūkis – bitės, šunys, vištos.
Sostinę iškeitė į gamtą
Prieš aštuonerius metus M. Lukošius su žmona Simona paliko darbus Vilniuje ir įsikūrė Juočių kaime, Molėtų rajone.
„Visada svajojau gyventi gamtoje. Norėjosi daugiau ploto, kad tilptų ne tik keturi vaikai, bet ir gyvuliai...“ – apie sprendimą išsikelti iš sostinės pasakoja skulptorius ir lėlininkas, dvidešimt metų pradirbęs Vilniaus „Lėlės“ teatre.
Savo profesinę karjerą Martynas pradėjo nuo paprasto butaforo. Paskui tapo skyriaus vadovu, atsakingu už visą spektaklio pastatymą. Dar vėliau teatre keitėsi valdžios, nesutapo požiūriai ir vyras nusprendė trauktis. „Labai seniai norėjau pradėti vystyti savo veiklą, bet vis nedrįsau“, – prisipažįsta jis ir tęsia, kad vienam kūrėjui dažnai būdavo sunku įgyvendinti kito kūrėjo norus ir vizijas.
Žmonos mama, kaip tyčia, Juočiuose buvo įsigijusi sklypą su sodyba. Tiesa, praeityje ją buvo nuniokojęs gaisras. Liko tik lauko viralinė. Ilgus metus Lukošių šeima į šią vietą atvažiuodavo vasaroti, apsistodavo joje. Kai galų gale pribrendo mintis apie gyvenimą gamtoje, Lukošiai nusprendė čia kurti namus.
„Namo statybai reikėjo susitaupyti pinigų. Teko dirbti per kelis darbus“, – nelengvą laikotarpį prisimena Martynas ir didžiuodamasis priduria, kad namą abu su žmona Simona pasistatė savo rankomis.
Šiandien jie sunkiai įsivaizduoja gyvenimą didmiestyje. Nors sutinka, kad kasdienybė gamtoje nėra vien ramybė ir gražūs vaizdai. Kiekvieną rytą juos pasitinka savi rūpesčiai.
Ūkio darbai – pirmiausia
„Iš pradžių turiu apeiti visą ūkį. Patys neramiausi jo atstovai – dvi kurtsharų veislės kalaitės Gilė ir Bruknė. Paskui reikia pamaitinti katinus. Tada pašerti vištas, kurios šiuo metu gyvena šiltnamyje, mat labai bijo sakalo. Laukinė gamta yra laukinė...“ – aiškina pašnekovas.
Po vištų ateina bičių eilė. Jas dar reikia maitinti, ruošti žiemai.
Kai šeima atsikraustė į Juočius, vienas menininkas padovanojo jiems keletą avilių. Martynas ėmė skaityti, domėtis ir po truputį mokytis bitininkystės. Prisipažįsta, kad pirmosios pamokos ne visada buvo malonios – kartais nukentėdavo bitės, o kartais ir pats bitininkas.
„Geriausiai vis tiek mokaisi per praktiką“, – juokiasi jis.
Tas pats ir su daržininkyste, kuri čia nėra lengva, bet pagrindinių daržovių – pomidorų, agurkų, morkų – užsiaugina.
„Gyvename ant žvyro ir smėlio kalvos, nelabai daugiau kas čia auga“, – apgailestauja Martynas.
Ūkio plėsti jis kol kas neketina: „Juk kartais norisi ir iš sodybos pabėgti…“ Kai pabėga, keliauja daugiausia po Lietuvą, o po pasaulį – virtualiai.
Džiaugiasi naujomis dirbtuvėmis
Pasistačius namą, apšilus jame kojas, norėjosi ir vietos kūrybai. Todėl prieš porą metų šalia savo namų Martynas įsirengė dirbtuves. Pavadino jas „Siesarties dirbtuvėmis“. Šiandien čia gimsta ne tik skulptūros ar lėlės, bet vyksta ir edukacijos vaikams ir suaugusiesiems.
Martyno dienos sodyboje labai įvairios. Kai reikia dirbti prie didesnio objekto, jis važiuoja į dirbtuves Vilniaus rajone ir drauge su skulptoriumi Kunotu Vildžiūnu kuria didesnius darbus. Jų skulptūrų galima rasti įvairiuose Lietuvos miestuose – Kelmėje, Druskininkuose, Birštone, taip pat Lenkijoje – Suvalkuose ir Seinuose.
Pernai, sako, jiedu su K. Vildžiūnu papuošė Kauno Ąžuolyną – sukūrė ir pastatė ten didžiulę, aštuonių su puse metrų nerūdijančio plieno skulptūrą „Karaliai“.
Įdomi ir šių vyrų draugystės istorija. Martynas pasakoja, kad Vilniaus dailės akademijoje studijavo skulptūrą. Pirmo kurso pabaigoje praktiką atliko Valdo Vildžiūno (Kunoto tėvo) galerijoje, esančioje Vilniaus Jeruzalės skulptūrų sode. Jai vadovavo pats V. Vildžiūnas.
„Po praktikos pasilikau pas Valdą. Taip nuo 1996 m. ir dirbome drauge iki pat jo mirties. Ne tik kūriau, bet kurį laiką pas jį ir gyvenau. Dabar tęsiu kūrybinius darbus su jo sūnumi Kunotu“, – džiaugiasi M. Lukošius.
Beje, tame pačiame skulptūrų sode, kuriame atliko praktiką, Martynas sumainė žiedus su savo mylimąja Simona.
Gyvenimas tarp penkių moterų
Martyno ir Simonos šeimoje – keturios dukros. Vyriausiajai Noamai dvidešimt šešeri – ji jau išėjusi į savarankišką gyvenimą. Kaune baigė korėjiečių kalbos studijas, o šiuo metu Vilniuje gilinasi į politologiją. Rusnei – dvidešimt ketveri, Agotai devyniolika. Abi merginos studijuoja Kaune. Jaunėlei Mortai – dešimt. Ji vienintelė dar likusi su tėvais.
„Pirmas vaikas buvo iš Dievo. Visi kiti – sąmoningas pasirinkimas“, – šypsosi Martynas.
Pirmoji dukra gimė Simonai studijuojant pirmame kurse. Antro vaiko pora nusprendė susilaukti, kad pirmoji neaugtų viena. Trečio norėjo abu – Simonai norėjosi atokvėpio darbe, o Martynas juokavo, kad pagaliau šis vaikas bus jo. Ketvirtosios (o gal ketvirtojo?) labiausiai norėjo Simona, tačiau berniuko šeimoje taip ir neatsirado. Taigi Martynui vienam tenka atlaikyti penkių moterų draugiją.
Bet jis nesiskundžia. Priešingai – didžiuojasi savo moterija: „Jos mane išmokė suprasti, kas yra moteris ir kokie jos poreikiai. Moteris kaip subjektas negali būti ištraukta iš realybės, kurią ji patiria – iš vaikystės ir iš aplinkos. Ji, kaip ir bet kuris žmogus, į šeimą ateina su savo patirtimi, istorija, auklėjimu. Sakydamas, kad supratau, kas yra moteris, turiu omenyje, kad gyvendamas tarp penkių moterų geriau supratau, kas yra žmogus. Ir dar – kokią įtaką šeima daro kiekvienam iš mūsų“, – filosofuoja menininkas.
Martynas pasakoja, kad Simona taip pat kurį laiką dirbo drauge su juo – Vilniaus „Lėlės“ teatre dirbo dailininke-butafore ir grimere. Beveik šešerius metus, kol gimė ketvirtoji dukra. Bet ir ji, kaip vyras, kuo toliau, tuo labiau jautė, kad miestas nėra ta vieta, kurioje norėtų auginti šeimą.
Šiandien Simona Molėtuose turi savo grožio saloną.
Po darbų trijulė – Martynas, Simona ir jaunėlė Morta – važiuoja padainuoti į bendrą Molėtų gimnazijos vaikų ir tėvų chorą.
Daina, anot Martyno, jo gyvenime atsirado anksti – dar mokantis Eduardo Balsio menų gimnazijoje Klaipėdoje. Vėliau lydėjo ir studijuojant Vilniaus dailės akademijoje.
„Per dainavimą susipažinau su savo būsima žmona“, – šypsosi Martynas ir pasakoja istoriją, kaip vienoje choro stovykloje Palangoje jam krito į akį Simona. Grįžus į Vilnių ir prasidėjus mokslo metams, paaiškėjo, kad abu jaunuoliai į choro repeticijas važinėja tuo pačiu autobusu. Vėliau Martynas įsigijo mašiną ir vis parveždavo Simoną iki namų. „Taip ir prisivažinėjome…“ – juokiasi.
Paklaustas, ar gyvenimas gamtos apsuptyje harmonizuoja žmogų, ar padeda išvengti vyro ir žmonos nesutarimų, Martynas juokiasi – vien gamta stebuklų nepadaro. Jo manymu, santykiams reikia laiko: „Kuo toliau, tuo nesutarimų mažiau. Nes augame, šlifuojamės ir, kaip bebūtų keista, dažniausiai nuomonės išsiskiria ne dėl esminių dalykų, o dėl smulkmenų. Dėl vaikų auklėjimo, meninių projektų abu tvirtai žiūrime į tą pačią pusę“, – džiaugiasi jis.
Dirbtuvių durys dukroms atviros
Martyno dirbtuvių durys dukroms visada atviros. Dažai, mediena, klijai ir kitos kūrybai reikalingos priemonės laukia ne tik jų – visų, kas nori kurti.
„Jeigu vaikui kažkas įdomu, kodėl turėčiau sakyti – neimk, neliesk? Tegul žiūri, bando, daro. Kai šalia matai žmogų, kuriantį gražius dalykus, ir pats natūraliai imi norėti ką nors sukurti“, – savo poziciją dėsto jis.
Tokia galimybe dažnai pasinaudoja su tėvais dar gyvenanti jaunėlė Morta. Ji piešia, klijuoja, lipdo, kartais padeda tėčiui rengti edukacijas. Mergaitė lanko Molėtų meno mokyklą, mokosi groti smuiku, šoka kultūros centre, kartu su tėvais dalyvauja chore.
Martynas sako, kad išvykus iš sostinės jų šeimos gyvenimas nė kiek nesulėtėjo. Priešingai – visi įsitraukė į įvairias veiklas Molėtuose, o namai gamtos apsuptyje tapo vieta, kur gyvenimas virte verda.
Smagiausia, anot jo, būna per šventes, kai čia suvažiuoja visos keturios dukros, jų draugai, Martyno seserys, brolis. Tada didelis namas prisipildo žmonių, pokalbių ir malonaus erzelio.
Šeimos susibūrimams čia stovi ir didžiulis, maždaug trijų su puse metro ilgio stalas, pagamintas iš dviejų Sibiro pušies lentų. Jis tapo ne tik baldu, bet ir savotišku šeimos centru. Būtent prie jo geriausiai matyti, ką per dvidešimt šešerius santuokos metus sukūrė Martynas ir Simona – ne tik namą miško apsuptyje, dirbtuves ar savo veiklas, bet ir didelę, gražią šeimą.
Nors dukros po truputį išsiskirsto po skirtingus miestus, šie namai vis dar yra ta vieta, į kurią jos noriai sugrįžta.
Skulptorius ir lėlininkas
Paprašytas papasakoti, kaip tapo skulptoriumi, Martynas sako, kad jo kelias į kūrybą prasidėjo dar vaikystėje Telšiuose. „Ant bočiaus „šmirgelio“ išsitekinau kardą iš medienos. Mat vykdavo gatvės mūšiai, tai visi kardai lūždavo, o maniškis ne“, – šypsosi jis.
Vėliau Martynas sekė brolio pėdomis – įstojo į tuometę internatinę berniukų menų mokyklą (dabar – E. Balsio menų gimnazija). Pirmuosius penkerius metus joje mokėsi dainavimo, grojo fortepijonu, tačiau vos mokykloje atsiradus dailės skyriui – pasirinko jį. „Vėliau, kaip jau sakiau, baigiau studijas Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedroje. Tačiau šalia skulptūros mano gyvenime visada buvo ir teatras. Vilniaus „Lėlės“ teatre praleidau du dešimtmečius. Pradėjau nuo butaforo darbo, kuris iš šalies gal ir neatrodo toks matomas kaip aktoriaus ar režisieriaus, tačiau būtent čia man prireikė visko, ką buvau išmokęs kaip skulptorius. Turėjau suprasti medžiagą, formą, konstrukciją, o svarbiausia – sugalvoti, kaip dailininko sumanymą paversti tikru, scenoje veikiančiu daiktu“, – aiškina Martynas ir priduria, kad šiandien jam, kaip kūrėjui, didžiausia dovana – kas pats gali visą kūrybos procesą atlikti nuo pradžios iki galo.
Medinei lėlei sukurti prireikia maždaug mėnesio. Jei spektakliui reikia visos lėlių grupės, darbas užtrunka ilgiau. Lėlių gamybai ima viską, kas pasitaiko po ranka. Nes lėlė – tai ta pati skulptūra, tik judanti. Čia vien gražios formos neužtenka. Ji turi būti patogi aktoriui, kuris scenoje tą lėlę atgaivina. „Todėl kuriant reikia galvoti ne tik apie tai, kaip lėlė atrodys, bet ir apie tai, ką aktorius galės su ja padaryti, – sako Martynas ir pateikia gražų palyginimą: – Jeigu muzikantui duosi gerą instrumentą, jis galės geriau su juo pagroti, jei blogą – tai ir geriausias nelabai ką su juo padarys.“
Pačiam kūrėjui labiausiai įsiminė vienas pernai atliktas darbas, kai Kopenhagoje statytai mini operai reikėjo sukurti medinę vaiko dydžio lėlę. „Spektaklyje buvo trys solistai ir viena lėlė. Kad ją būtų lengviau valdyti, medinę konstrukciją teko ištuštinti – t. y. vidinę jos dalį išskobti ir tokiu būdu sumažinti jos svorį“, – pasakoja menininkas ir tęsia, kad jam labai patinka darbai, kuriuose susitinka skulptūra ir teatras. Viena vertus, turi sukurti objektą, kuris būtų vizualiai įdomus, kita vertus – lėlė turi aktyviai gyventi scenoje.
Sunku, bet nesigaili
Kai Martynas nusprendė dirbti savarankiškai, pradžia nebuvo lengva. Kol augo šeima, stabilus atlyginimas suteikė saugumo. Vyrui reikėjo ne tik ryžtis išeiti iš teatro, bet ir prisiimti atsakomybę už tai, kad jo kūryba iš esmės taps šeimos pragyvenimo šaltiniu.
Kiekviename mano skulptūrų cikle galite įžvelgti, koks aš buvau tuo momentu, tuo gyvenimo etapu.
Šiandien M. Lukošius dirba pagal individualius užsakymus – kuria lėles ir scenografiją Lietuvos ir užsienio teatrams, gamina skulptūras, įvairius objektus, veda edukacijas. Jo „Siesarties dirbtuvėse“ gimė programos „Miško lėlės“ ir „Varinių saulučių kalvė“.
Individuali veikla, pripažįsta Martynas, ir išlaisvina, ir kelia nerimo. Užsakymų būna, o būna ir tylos. Tačiau šiandien dėl savo pasirinkimo jis nesigaili.
Gal todėl laisvesniais nuo darbų momentais jis kuria tai, ko niekas neužsakė – savo šeimos portretą. Iš bronzos lipdo žmoną Simoną, dukras. Neskuba – kiekviena figūrėlė gimsta tada, kai atsiranda laiko ir noro.
„Bronza man nėra atsitiktinė medžiaga. Dar studijų laikais pirmąją liejimo patirtį įgijau dirbdamas būtent su bronza. Gal todėl ši medžiaga man iki šiol artima“, – šypsosi kūrėjas.
O paklaustas, kaip atrodytų lėlė, vaizduojanti jį patį, Martynas trumpam nutyla. Juk tokią lėlę jis jau yra daug kartų kūręs.
„Kiekviename mano skulptūrų cikle galite įžvelgti, koks aš buvau tuo momentu, tuo gyvenimo etapu... Vaikai auga, keičiasi mintys, darbai. Todėl ir ta mano lėlė kaskart, ją bedarant, išeitų vis kitokia, – galiausiai sako Martynas ir atsisveikindamas priduria, kad yra atviras viskam – naujiems užsakymams, edukacijoms, įdomiems pasiūlymams, bendradarbiavimui. Jo dirbtuvėse gyvenimas, kaip ir kūryba, kol kas sustoti neketina.
Naujausi komentarai