1988-ieji. Ilgaplaukis vaikinas viešoje vietoje laiko plakatą su užrašu „Stalinistų prieglauda“. Epitetas skambus ir adresuotas ne kam kitam, o tuometinės valdžios atstovams.

Ar galėjo toks akibrokštas prasprūsti saugumo darbuotojams pro akis? Kas yra šis vaikinas ir kodėl KGB prireikė būtinai nustatyti jo tapatybę?

Fizikas tapo spaustuvininku

Signataras, buvęs Užsienio reikalų ministras, diplomatas Petras Vaitiekūnas – tas pats vaikinas iš nuotraukos. 1988 m. jam buvo trisdešimt penkeri. Lietuvoje buvo ką tik įkurtas Sąjūdis. Didelė dalis žmonių tais metais gyveno pakiliomis nuotaikomis ir kur kas daugiau, nei anksčiau, svajojo. Vieni aptarinėdavo prasidėjusius pokyčius virtuvėse, o kiti drąsiai su kilusia banga ėjo prieš sovietinę sistemą ir buvo vadinami tikrų tikriausiais to meto revoliucionieriais.

„1988 metais, kai prasidėjo Gorbačiovo reformos, pertvarka, tada viskas ir prasidėjo. Estai buvo atvažiavę į Mokslų akademiją, pasakojo apie pertvarkos pradžią  Estijoje, pasakė, kad kuria Estijos liaudies frontą, tai ir Lietuvoje prasidėjo panašios kalbos, kad ir mums reikia panašaus judėjimo“, – pradžių pradžią atsimena pašnekovas.

Pradžioje, gavus  „Sąjūdžio žinių“ numerį, institute padarydavau po 10–15 kopijų. Paskui atsivėrė kitos galimybės, kai ant rotaprinto galėjai padaryti keliolika tūkstančių kopijų.

Prieš Sąjūdžio įkūrimą P. Vaitiekūnas ramiai dirbo Fizikos institute ir nė nesapnavo kad netrukus jo mokslininko karjera, bus baigta. Viskas prasidėjo, kai vieną dieną jis sutiko padaryti kelias nelegalaus laikraščio „Sąjūdžio žinios“ kopijas. Tuo metu Mokslų akademijoje dirbęs fizikas-teoretikas vaikščiojo į mitingus ir ilgainiui įsijungė į „Sąjūdžio žinių“ platinimo darbus.

„Pradžioje, gavus  „Sąjūdžio žinių“ numerį, institute padarydavau po 10–15 kopijų. Paskui atsivėrė kitos galimybės, kai ant rotaprinto galėjai padaryti keliolika tūkstančių kopijų“, – pasakoja P. Vaitiekūnas.

Netrukus vaikinas į nelegalios spaudos leidybos veiklą įsitraukė tiek, kad nebeturėjo nė minutės laisvo laiko dirbti savo tiesioginio darbo, už kurį jam vis dar mokėjo atlygį Fizikos institutas. Nelegalia laisvą žodį skelbiančia spauda P. Vaitiekūnas netrukus aprūpindavo ne tik didelę dalį Lietuvos gyventojų, bet ir buvusias Sovietų Sąjungos valstybes.

Mitingas, vos nesibaigęs smurtu

Paradoksalu, tačiau į KGB akiratį vyras pirmą kartą pateko toli gražu ne dėl spaudos. Nemalonumų jam pridarė būtent nuotraukoje įamžintas plakatas.

„Sąjūdyje aptarėme, kad Aukščiausioji Taryba ruošiasi priimti neteisingus sprendimus, ribojančius mūsų laisves. Namuose nusipiešiau plakatą, prisikabinau prie lentos, kuolą pritaisiau kaip rankeną ir atėjau. Užrašiau ant plakato: „Aukščiausioji Taryba – stalinistų prieglauda“, – drąsų plakatą prisimena P. Vaitiekūnas.

Tuo metu Lietuvoje jau buvo įvykę keli dideli Sąjūdžio organizuoti mitingai. Vienas jų – liepos 9 d. mitingas, kuris į Vingio parką sutraukė šimtatūkstantines minias. Žmonės rinkdavosi viešose vietose aptarti svarbiausių klausimų kone kas dieną. Visoje Lietuvoje jau steigėsi Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, žmonės būrėsi darbovietėse į Sąjūdžio rėmimo grupes. Ir štai staiga iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų atsklido žinia apie užmojus stabdyti įsibėgėjusį  traukinį. Ketinta apriboti gyventojų laisvę burtis į mitingus, susirinkimus ir demonstracijas. Sąjūdis suvokė, kad jei nebus mitingų, nebus ir Sąjūdžio, todėl nieko nelaukdami pradėjo planuoti demonstraciją prie Martyno Mažvydo bibliotekos.

Vienas Sąjūdžio įkūrėjų Arvydas Juozaitis atsimena, kad kvietimą į šį mitingą buvo išsiuntęs net Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininkui Algirdui Vileikiui.  Tai turėjo rezultatą – Arvydas Juozaitis ir Romualdas Ozolas buvo iškviesti pas Vileikį, kur jiems buvo pasakyta, kad mitingo būti negali. Susirinkime dalyvavo ir du saugumiečiai.

„Gureckas, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, paskaitė mums paskaitą kokia graži Tarybų Lietuva, jaunuoliai. Na, toks absurdas. O Vileikis buvo labai griežtas – turite mitingą atšaukti. O mes sakom, kad bejėgiai esame, nes jau pranešta, kad visi vis tiek susirinks“, – pokalbį su partiniais „bonzomis“ atsimena A. Juozaitis.

Arvydas pasakoja tomis dienomis jautęs nerimą, nes matė, kad aplink aikštę, kurioje planuojama mitinguoti, telkiamos kariuomenės pajėgos. Baimintasi blogiausio scenarijaus, kad nesankcionuotą mitingą valdžia gali nuspręsti išvaikyti panaudojusi smurtą. Todėl nutarta kuo skubiau ieškoti tvirto užnugario – pakviesti į mitingą visuomenėje gerbiamų žmonių, prieš kuriuos panaudoti jėgą nedrįstų net tuometinės valdžios atstovai.

Pašnekovas atsimena, jog buvo sukviesti garbūs akademikai bei poetas Justinas Marcinkevičius – garbių žmonių branduolys, dėl kurio šis mitingas pavyko.

„Po to priėjo prie manęs generolas su lampasais ir pasakė: „Mes jums šito neužmiršim“. Įrašė į failus dar vieną nuodėmę. Tai buvo labai svarbus Maskvos rankos pajutimas – jei ta kariuomenė tada mus būtų išvaikiusi – su kastuvėliais kaip vėliau Tbilisyje – gal tada būtų visai kitas judėjimas“, – grėsmingą visam Sąjūdžiui momentą atsimena Arvydas Juozaitis.

Trumpam į mitingą užsukti sumanė ir P. Vaitiekūnas. Jis prisimena, kad tuo metu Fizikos institute jo jau laukė naujausių „Sąjūdžio žinių“ maketai, kuriuos reikėjo nedelsiant atspausdinti. Į mitingą susirinkę žmonės juto, kad šįkart atmosfera kitokia nei įprastai. Aplinkui būriavosi kareiviai.

„Buvo kareiviai, bet nebuvo žmogaus, kuris priimtų sprendimą, kad mitinguotojus reikia sumušti ir areštuoti. Lyg ir Sąjūdis teisėtas, lyg ir teisinasi. Vienu žodžiu, valdžia byrėjo. Valdžia keistis nemokėjo ir negalėjo iš vidaus. Brendo pokyčiai iš bendruomenės, iš Sąjūdžio pusės“, – teigia P. Vaitiekūnas.

Išsigelbėti padėjo... prokuroras

1988 m. liepos 26 d. smurto pavyko išvengti, o Sąjūdis aiškiai parodė, kad su jokiais draudimais mitinguoti nesitaikstys. Tačiau mitingą akylai stebėję KGB darbuotojai laiko tuščiai neleido ir fotografavo visus kiek labiau iš minios išsišokusius mitingo dalyvius. Į vieną kadrą pateko ir P. Vaitiekūnas. Jo laikomas tiesmukas pareiškimas nepraslydo saugumiečiams pro akis.

„Ant vienos nuotraukos ir užrašė, kad „nustatyti kas toksai“. Jiems nepatiko, kad nauji veidai liejasi į disidentinį politinį judėjimą, jie gal ir nesuprato, kad nebe disidentai, o tiesiog politinės srovės atsiranda – valdžia labai stipriai vėlavo“, – pasakoja P. Vaitiekūnas.

Netrukus po mitingo P. Vaitiekūnas gavo kvietimą apsilankyti prokuratūroje. Jam teko kiek išsamiau paaiškinti, ką norėjęs pasakyti šiuo į mitingą atsineštu plakatu. Tačiau apie jo iniciatyva Fizikos institute kuriamą nelegalios spaudos leidybos centrą, niekas nieko neklausė.

„Iki šiol su dėkingumu prisimenu prokurorą, kuris savo klausimais man diktavo atsakymus – kad aš ne visą Aukščiausiąją Tarybą apkaltinau, tik kai kuriuos jos deputatus, kad aš vienas pasigaminau plakatą, kad dar kokios nors pavardės nepasakyčiau. Jis mane traukė kiek sugebėjo. Dėkingas tam prokurorui esu iki šiol“, – neįprastą pagalbininką atsimena P. Vaitiekūnas.

Tačiau šis plakatas buvo tik mažmožis palyginus su tuo, ką netrukus P. Vaitiekūnas užvirė Fizikos institute. Namuose vyras dar saugo įsimintiniausių leidinių maketus, kuriuos jam vežė leisti žmonės ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš buvusios Sovietų Sąjungos. Didėjant srautams, P. Vaitiekūnas užmezgė ryšius su įvairiomis Lietuvos spaustuvėmis, kurios slapta spausdindavo tūkstantinius nelegalios spaudos tiražus.

Laisvo žodžio reikėjo visai Sovietų Sąjungai

Laisvos spaudos alkis buvo didelis. Liudininkai pasakoja, kad 1988 m. kiek bespausdintum ir bedaugintum, vis būdavo per mažai: žmonės suskaitydavo laikraščius iki skutelių, dalindavosi jais, kopijuodavo ir net perrašinėdavo ranka. Visoje Sovietų Sąjungoje nelegalių leidinių radosi vis daugiau, vis daugiau jų gimdavo ir Fizikos institute.

Angonita Rupšytė, viena iš Sąjūdžio veikėjų, teigia, jog užgniaužti entuziazmą yra labai sudėtinga, ypač kai iniciatyvos imasi jaunas žmogus, puikiai suvokiantis, ką jis nori padaryti. Pašnekovė pasakoja, jog spaudos darbas tuo laiku buvo sudėtingas – reikėjo parengti trafaretą, sugalvoti būdą, kaip spaudinį padauginti. Procesas buvo nelengvas.

Kitas Sąjūdžio veikėjas Artūras Skučas atsimena, jog rusai negalėjo pas save atsispausdinti tokiais kiekiais laikraščių kaip Lietuvoje spausdinamos „Sąjūdžio žinios“.

„Jie atsiųsdavo savo maketus ir visas procesas vyko per Fizikos institutą. Tą organizavo P. Vaitiekūnas. Atspausdindavo, ateidavai į vestibiulį, o ten stovi paketai. Parašyta – Samara, Kijevas, Minskas – žmonės ateidavo ir pasiimdavo, išsiveždavo. Taip buvo platinama jų spauda“, – atsimena A. Skučas.

Jam antrina Angonita Rupšytė: „Tai faktiškai buvo rėmimas ir skleidimas tų laisvės idėjų.  Dėl to daug kam neturėtų būti keista kodėl mus palaikė  1991 m. – Lietuvą tuo metu palaikė netgi didieji Rusijos miestai.“

Didžiausias P. Vaitiekūno išleistas tiražas – 60 tūkstančių „Sąjūdžio žinių“ egzempliorių, skirtų Sąjūdžio suvažiavimui. Vyras prisimena, kad Rusijos ir kitų kaimyninių šalių demokratinių judėjimų atstovai atvykdavo atsispausdinti kur kas kuklesnių tiražų – dažniausiai 5–10 tūkstančių. Visą tiražą jie čia pat susikraudavo į kuprines ir išskrisdavo platinti atgal į tolimiausius Sovietų Sąjungos kampelius.

„Spauda – tai buvo bendra filosofinė idėja, kurią mes formuluodavom, kad, jeigu Sovietų Sąjunga yra katilas, tai to katilo kamputyje negalima išvirti geresnės sriubos – reikia rūpintis visu katilu. Taip Sąjūdžio vadovybė skyrė labai daug dėmesio ir lėšų, kad mūsų idėjos plistų po Sovietų Sąjungą. Mes gaminome nepriklausomą spaudą Rusijai, Baltarusijai, Moldovai, Ukrainai, Gruzijai, Azerbaidžanui, Armėnijai ir netgi vidurinei Azijai kažką esu daręs. Daug rinkiminės medžiagos spausdinome 1989–1990 metais – būtent Rusijos demokratams, kurie neturėjo priėjimo prie laisvo spausdinimo. Toks buvo Sąjūdžio vadovybės supratimas, kad būtina kelti ir paremti demokratinius judėjimus Sovietų Sąjungos Respublikose“, – atsimena P. Vaitiekūnas.

Kodėl spaudos centras nebuvo likviduotas?

Fizikos instituto vadovybė negalėjo nepastebėti, kas vyksta P. Vaitiekūno kabinete. Ne paslaptis buvo ir tai, kad jis kone ištisus metus nedirbo mokslinio darbo. Vyras džiaugiasi, kad instituto vadovybė buvo linkusi tiesiog užmerkti akis ir netrukdyti.

P. Vaitiekūnas neabejoja, kad apie jo nelegalų spaudos centrą žinojo ir oficialios valdžios atstovai, ir KGB, tačiau oficialiai jokių klausimų šia tema iš jokių institucijų nėra sulaukęs.

Jis pasakoja kartais jausdavęs, kad yra sekamas, kartais pastebėdavęs, kad jo namuose be jo žinios kažkas lankęsis.  Po Nepriklausomybės atkūrimo Ypatingajame archyve vyras rado KGB ataskaitą, kurioje jis vadinamas pravarde „Tepliorius“. Akivaizdu, kad apie jo pomėgius saugumo darbuotojai sužinojo slapta apsilankę jo namuose ir pamatę tapybos darbus.

Atsakymo, kodėl jo įkurtas ir visos Sovietų Sąjungos pamatus drebinęs laisvos spaudos centras nebuvo likviduotas, P. Vaitiekūnas atsakymo neranda iki šiol. Jis svarsto, kad ir anais laikais daug ką lėmę dideli pinigai ir žmonių noras pasipelnyti. Pašnekovo manymu, spaudos centras nebuvo likviduotas todėl, kad vietinė KGB užmerkdavo akis prieš Maskvos nurodymus.

„Jie, matyt, kontroliuodavo spaustuves ir iš spaustuvių gaudavo savo „atkatą“, – pateikia versiją pašnekovas. Vyras pasakoja tuo metu suvokęs, kas jam gresia, jei įvykiai pasisuktų ne ta kryptimi, kuria norėtųsi. Niekas nebuvo tikras, į ką išsirutulios per Lietuvą nusiritusi Sąjūdžio banga.

„Naikindavau archyvus tą pačią dieną. Iki šiol neturiu pavardžių, kas pas mane atvažiuodavo, išskyrus redaktorių, kurie lieka ant popieriaus. Neturiu jokio archyvo, jokių pavardžių – viską naikindavau, nes suvokdavau, kad jei ši pertvarka pasisuks represijų kryptimi, tai tu tiesiog renki medžiagą savo bylai, už kurią tave nuteis“, – sąmoningą savo pasirinkimą naikinti veiklos dokumentus atsimena P. Vaitiekūnas.

Sąjūdis pakeitė gyvenimo kelią

Į mokslinę veiklą P. Vaitiekūnas nebegrįžo. Vyras pasakoja iki Sąjūdžio buvęs gana uždaro būdo ir netikėjęs, kad kada nors tūkstantiniuose mitinguose sakys viešas kalbas. Tačiau Lietuvoje prasidėjus pokyčiams, jis vis labiau įsitraukė į politiką. Užsienio reikalų ministras, prezidento patarėjas, ambasadorius – tai tik kelios iš daugelio pareigos, kurias Nepriklausomoje Lietuvoje yra ėjęs P. Vaitiekūnas. Kaip XXI amžiaus Lietuvą įsivaizdavo šis vaikinas iš nuotraukos ir kokie yra tie darbai, kurių, anot jo, mums iki šiol nepavyko įgyvendinti?

„Daug tokių dalykų. Daug Lietuvoje yra daug nusivylimų, socialinių dalykų, kurie neteisingai išspręsti. Daug ką galima būtų padaryti efektyviau ir įtikinamiau. Problema yra ta, kad valstybė visados balansuoja tarp tikėjimo valstybe, teisingumo ir efektyvumo. Dažnai tai yra išsiskiriantys dalykai. Efektyvi priemonė nebūtinai teisinga. O žmonės turi tikėti teisingumu – kad mūsų kuriama valstybė yra teisinga“, – optimisitiška gaida užbaigia pokalbį P. Vaitiekūnas, žmogus, kurio sukurtas spaudos centras sudrebino Sovietų Sąjungos pamatus.

Dokumentinė apybraiža „Mes nugalėjom“ – šeštadieniais 15:15 val. per LRT TELEVIZIJĄ.