„Jeigu mes kalbam apie visuotinį nekilnojamo turto mokestį, tai jis ir turi būti visuotinis. (...) Dabar mes turime susipriešinimą, kad tu gyveni Vilniuje, turi iš paskolos nusipirkęs būstą, tai tave valstybė baudžia“, – interviu BNS sakė sostinės vadovas.

„Šiuo atveju toliau lipame ant galvos ir tas galintis, talentingas, gebantis, kuriantis vilnietis yra valstybės skriaudžiamas ir daužomas, kas, mano supratimu, yra nedovanotina klaida“, – pridūrė jis.

Tuo metu kalbėdamas apie socialdemokratų Vyriausybės planus įkurti Regionų ministeriją, V. Benkunskas baiminasi, kad ji tik padidins biurokratiją.

„Atsiranda nerimas, kad ta ministerija taps tiesiog dar vienu kažkokiu administraciniu barjeru ir, kas baisiausia, jeigu ministerijos funkcijos bus tiesiog padarytas suneštinis balius iš kitų ministerijų, atsikratant jų galvos skausmais kažkokiais, tai mes turėsime tokią bėdų ministeriją, kuri kol užsikurs, kol ten pradės kažkas veikti... Tokia rizika yra“, – kalbėjo meras.

Kitos interviu temos:

* Sprendimai dėl šiukšlių tvarkymo kilus gaisrui Vilniaus regiono atliekų rūšiavimo gamykloje;

* Miesto programėlė;

* Vilniaus evakuacija nebūtų komfortiška;

* Nacionalinis stadionas ir projektas Naujoje Vilnioje;

* Viešojo transporto zonos;

* 2027 metų mero rinkimai.

– Pirmadienį įvardijote tris scenarijus, kaip galima būtų spręsti susidariusią situaciją dėl atliekų tvarkymo po kilusio gaisro Vilniaus regiono atliekų rūšiavimo gamykloje. Ar yra dabar jau priimtas sprendimas, kaip bus tvarkoma, tvarkomos šiukšlės?

– Dabar visos surinktos atliekos iš gyventojų konteinerių visam mieste yra tvarkomos privačių operatorių bazėse arba laikinai saugomos. Dabar vyksta intensyvios diskusijos ir su Nacionaliniu krizių valdymo centru, ir su Aplinkos ministerija dėl tų scenarijų išpildymo, ką mes šnekėjome. Tai kad kad būtų galimybė leisti nerūšiuotas atliekas deginti Vilniaus kogeneracinės jėgainės įrengimuose, gal net šiandien turėsime (interviu vyko antradienį – BNS) patvirtinimą jau.

„Energesman“ lygiagrečiai ieško galimybių išsinuomoti staigiai papildomus įrengimus stacionarius, atsivežti į vietą ir pradėti atkurti procesą bent iš dalies, kuris leistų tą visą srautą generuoti.

Dabar mes turime susipriešinimą, kad tu gyveni Vilniuje, turi iš paskolos nusipirkęs būstą, tai tave valstybė baudžia.

(...) Pagrindinis dalykas, kad atliekų surinkimo funkcija nėra niekaip sutrikusi, aptarnavimas vyksta pagal grafiką ir žmonės jokių pokyčių šioje vietoje neturi, tai viskas yra eigoje.

– Tai dabar tos šiukšlės kaip ir saugomos, bet pirminis tas kelias būtų būtent jas deginti nerūšiuotas kogeneracinėje jėgainėje?

– Jeigu mes neturime papildomų rūšiavimo pajėgumų, staigiai neatsiranda kažkokie alternatyvūs būdai, kur mes galime išrūšiuoti, atliekas sutvarkyti galime dviem būdais. Vienas – vežti į sąvartyną, kas, mano supratimu, yra pati blogiausia opcija iš gamtosauginės ir iš kainos pusės. Alternatyva yra sudeginti nerūšiuotas atliekas kogeneracinėje jėgainėje. Iš technologinės pusės tą galime padaryti ir įrengimai tai leidžia padaryt.

(...) Tai kol kas nėra pradėta daryti, bet tai – realiausia opcija, kad kurį laiką tą galime daryti. Kai mes turėsime daugiau atsakymų iš „Energesman“, kiek greitai jie galėtų esamoje bazėje, kuri liko sveika, nepažeista gaisro metu, pasistatyti papildomus rūšiavimo įrenginius, tai tada mes galėsime turėti jau konkretų grafiką, kas po ko vyksta, kokiu laikotarpiu.

– Ar Vilnius kalbasi su greta esančiais regionų atliekų tvarkymo centrais, kad ten būtų galima rūšiuoti atliekas?

– Dabartinis įstatymas neleidžia iš vieno regiono atliekas, kaip čia, eksportuoti ar importuoti į kito regiono (sąvartynus – BNS)...

– Bet rūšiuoti leidžia.

– Bet tada logistika yra tokia, mes ne tik turime sutvarkyt, išrūšiuoti atliekas, bet klausimas, kaip jas galiausiai sutvarkyt, sudeginti ar kur realizuoti. Tai supraskime, kad iš kokių Švenčionių vežti į Kauną, išrūšiuoti ir po to parsivežti deginti tą pačią VKJ, kokie bus kaštai. Šiuo atveju žiūrime, jeigu jau išvežame atliekas iš Vilniaus regiono, tai jos turėtų nebegrįžti, toks turėtų būt principas. Tai su Kaunu šnekantis dėl deginimo, irgi turėtų būti aiškiai susitariama visa grandinė.

– Šitas sprendimo būdas yra žemiau prioritetų sąraše?

– Žemiau. Dabar kalbame, ką mes galime padaryt vietoje su privačiais pajėgumais ir kaip galime užkurt naujus pajėgumus išrūšiuoti atliekas.

– Tai nėra taip, kad netrukus Vilniaus regionas paskęs šiukšlėse?

– Ne. Čia, aišku, yra labai greitas procesas, suprantant, kad yra daug, ypač Vilniaus mieste, vietų, kurios yra kasdien aptarnaujamos, konteineriai turi kasdieninę aptarnavimo grafiką. Bet kol kas vežėjai situaciją kontroliuoja ir VKJ irgi dirba taip, kad tas srautas, kurį dabar maksimaliu režimu veikdami generuoja privatūs operatoriai, būtų paimtas kuo greičiau. Surenka iš gyventojų, nusiveža pas save į bazę, išrūšiuoja ir iškart veža į VKJ.

Priėmimas dabar iš MBA (mechaninio biologinio apdorojimo įrenginių – BNS) teritorijos yra sumažintas iki 100 tonų per dieną, kad neužsikimštų vežėjų visa grandinė.

– Sekmadienį ne visi Vilniaus gyventojai gavo perspėjimo tuos pranešimus į telefonus kilusio gaisro Vilniaus atliekų rūšiavimo gamykloje, tik tam tikru spinduliu aplink gyvenantys vilniečiai. Ar nereikėtų keisti pranešimų siuntimo algoritmo? Nes Vilnius dinamiškas miestas, Balsiuose gyvenantis žmogus gali važiuoti link Gariūnų ir jį tokia nelaimė paliestų. Galbūt Vilniui reikėtų turėti atskirą pranešimų sistemą, kad visi miesto gyventojai informuojami?

– Visiškai pritariu ir čia mes tikrai turėsime dar kartą diskusiją ir su Nacionaliniu krizių valdymo centru, ir su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu (PAGD), kurie šiaip operuoja ir priima sprendimus, kokias žinutes ir kurioje teritorijoj platinti. Tai ten yra daug niuansų ir dėl tų pačių operatorių, nes ten kažkaip nesuveikė sistemos. Žinau konkretų pavyzdį, žmogus, turėdamas du telefonus skirtingų operatorių, į vieną telefoną gavo, o į kitą – ne.

Mes ir per komendantūrų pratybas 2024 metais neturėjome šito sprendimo ir bendro supratimo, kaip turi būt platinama. Tai matome šioje vietoje tikrai potencialą tobulinti sistemą tiek iš techninės pusės, tiek iš turinio pusės priimant sprendimą. Mes galime tiktai prašyti, kaip miestas, išplatint tokią žinutę, bet sprendimą priima jau ne mūsų kompetencijoje esančios institucijos.

Kas bus kitaip nuo vasaros, mes turėsime miesto programėlę, kuri mums leis savarankiškai komunikuoti gyventojams, ypač pavojaus kažkokio atveju, ir tai vyks nepriklausomai nuo valdžios institucijų. Tai tikimės, kad programėlę parsisiųs visi vilniečiai ir turės tą galimybę gauti papildomą informaciją kažkokios nelaimės atveju. Bet ta bendra gyventojų perspėjimo sistema tikrai kol kas neišpildo to lūkesčio, kurį mes dedame.

– Bet toje programėlėje bus perspėjimai ne tik apie pavojų, bet ir papildomų funkcijų?

– Taip, tai mūsų tokia saugumo programėlė, kur bus sudėta visa bazinė informacija: mūsų priedangų žemėlapiai, susirinkimo punktai evakuacijos metu, pats evakuacijos planas. Tai visą, ką dėl saugumo mes darome ir ką reikėtų žinoti žmonėms, bus toje programėlėje sudėta. Mes dabar baigiame ją ruošti, pradėsime testuoti ir tikimės vasarą pristatyti.

– Kalbant apie evakuacijos planą, kurį praėjusią savaitę pristatėte, viešoje erdvėje kritikos, kaip būtų vykdoma vilniečių evakuacija. Jeigu žmonės dabar stovi kamštyje 45 minutes važiuodami į darbą, kaip viskas vyks nelaimės atveju. Be to, tikrai ne visos gretimos savivaldybės turi planus ir yra pasiruošusios priimti Vilniaus gyventojus. Ar nėra taip, kad dabar kol kas tas planas yra tiktai popierinis? Jei rytoj įvyktų nelaimė, ar nebūtų taip, kad praktikoje jis dar neveiktų?

– Namų darbų visą laiką yra. Planas tikrai nėra popierinis, jis būtent ir yra funkciškai įgalus veikti ir, pirmiausiai, suteikiant informaciją gyventojams, žinant, ką jie turėtų daryti, kur jie turėtų eiti, įsivertinti savo šeimos evakavimo poreikius. Ir kita dalis, tai yra tarpinstitucinis bendravimas tarp skirtingų skirtingų valdžios institucijų. Planas yra išdirbtas iš tikrųjų labai detaliai, derintas buvo ir ruoštas visus metus su visais specialistais.

Reikia suprasti, kad evakavimas nebus kažkokia komforto zona. Jeigu mes jau turėsime poreikį kalbėt apie evakavimą, tai aišku bus ir kažkiek chaoso, ko visiškai niekada niekam nepavyktų išvengti, ir turėsime kažkokių nesklandumų, avarijų, tyčinių, netyčinių sabotažų. Tai mes turėsime iš tikrųjų padidintos įtampos laikotarpį, kuris niekam komfortiškas nebus. Jeigu kažkas tikisi, kad čia tiesiog eilinis išvažiavimas iš miesto ar eilinis pasitraukimas su tikslu ten už kelių dienų grįžt, tai greičiausiai tą reikia suprast, kad čia bus tikrai įtemptas laikotarpis. Galėtų būti, aš neabejoju, kad jo nebus, bet matant, kaip veikia Ukrainos miestai, kaip veikia Amerikos miestai, kai turi stichines nelaimes, tai yra tam tikras vis tiek labai įtemptas ir panikos sąlygotas laikotarpis.

Tai mūsų tikslas, kad žmonės būtų maksimaliai informuoti jau dabar, ką jie turėtų žinoti ir ką turėtų daryti, jeigu tokia situacija atsitiktų, ir kaip turėtų veikti savivaldybės ir kitos institucijos, kad visą procesą kiek įmanoma koordinuotai užtikrinti, kad būtų galima priimti greitai sprendimus, veiksmus atlikti, jeigu tokie būtų.

Ar Vilniaus miestas gali padaryti darbus už kitas savivaldybes ar už nacionalinę valdžią, tai ne, kiekvienas turi dirbt savo darbą. Mes parodėme lyderystę, tai iš esmės yra pirmas tokio masto ir detalumo planas Lietuvoje. Jis yra priimtas greičiau, nei patvirtintas nacionalinis evakavimo planas, ties kuo dar dirba PAGD. Tai šiuo atveju mes savo namų darbus pasidarėme. Žiūrėsime per pratybas, tobulinsime, planas tikrai nėra akmenyje iškaltas ir jis gali būti dar koreguojamas.

Manau, kad visi turėtų šiuo pavyzdžiu užsikrėsti ir daryti darbus, net jeigu teisės aktai neįpareigoja, net jeigu dar kažkokio teisės akto gal nėra ir panašiai. Jeigu jau yra ta kalba apie nacionalinę evakuaciją ar Vilniaus evakuaciją, tai reikia suprast, kad vis tiek būtų kažkoks nacionalinis koordinavimo centras, kuris kiekvienai savivaldybei, Vilniaus, aplinkinių savivaldybių, vidurio Lietuvos savivaldybių atžvilgiu turės galią paskelbti kažkokius sprendimus, įpareigojimus ir ta sąveika bus tikrai koordinuojama centralizuotai.

Nepaisant to, kad vienos savivaldybės turi planus, kitos neturi, vienos savivaldybės atsisakė su mumis pasirašyt bendradarbiavimo susitarimus, bet kokiu atveju, jeigu planas būtų aktyvuojamas, tai nebūtų pasirinkimo kažko nevykdyti. Turėtų būt labai aiški subordinacija iš centro ir savivalda turėtų įgyvendint tuos sprendimus.

– Ar kalbėsitės su tomis savivaldybėmis, kurios nepasirašė bendradarbiavimo su jumis?

– Aš nenoriu sutirštinti to klausimo, kur čia šiek tiek eskaluojamas yra, kad kažkas atsisako. Vyksta normalus koordinavimo procesas. Galbūt kažkas ten specialistų lygmeny paėmė, pasakė, kad nepasirašysime, iki politinės valdžios nebuvo nuėję. Tai viskas bus išspręsta, mes esam procese ir visus tuos klausimus susiderinsime.

– Savaitgalį taip pat sostinėje vyko ir protestas prieš nekilnojamo turto (NT) mokestį. Iš nuotraukų nesimatė, kad dalyvavote, bet jūs gana kritiškai pasisakote prieš valdančiųjų siūlymus. Tai kokį jūs matote tą idealiausią modelį, koks turėtų būti taikomas NT mokestis, kad jis, kaip anksčiau sakėte, netaptų vilniečių ir kurortų mokesčiu?

– Mano blogiausia prognozė išsipildė. Šitas mokestis tampa išskirtinai vilniečių ir nebūtinai turtingų vilniečių mokesčiu. Viskas labai išsigimė ir atrodo labai liūdnai. Neliko to visuotinumo principo, apie ką buvo iš pradžių šnekėta, kad šitas mokestis galėtų būti nukreipiamas į gynybos fondo finansavimą ir didinimą. Tai dabar matome, kad dalis tiktai tų pinigų yra paimama, dalis lieka savivaldai, bet man atrodo, kad pats mokestis tampa tiktai didmiesčių apmokestinimu, o ypač vilniečių apmokestinimu.

Patys sprendimai dėl apmokestinimo bazės, lengvatų, išimčių iškraipo ir vėl, kaip labai dažnai būna su mokesčių reforma, mes turime didelį susipriešinimą, balaganą ir liūdniausia, jeigu jis bus priimtas, kuo aš dar iki galo nesu tikras, tai jis guls ant vilniečių pečių.

– Tai kokį modelį jūs siūlote?

– Mano supratimu, jeigu mes kalbam apie visuotinį nekilnojamo turto mokestį, tai jis ir turi būt visuotinis. Nepaisant, kad skirtingose savivaldybėse turto vertė yra skirtinga, tai mokestis taip ir turi būti modeliuojamas pagal skirtingą regionų mokestinę aplinką, nustatant vidurkius, apmokestinimo bazes mažesnes.

Čia yra labai svarbu, kad net jeigu tau reikia mokėti už savo turtą per metus dešimt eurų, kad tu juos sumokėtum. Aš tikrai neperku tų argumentų, kur čia bando sakyti dėl administravimo didesnių kaštų. Dabar viskas yra automatizuota, mes gauname žemės mokestį kartais sumokėt ten keliolika centų ir vieno mygtuko paspaudimu tą padarai.

Visuotinumas būtų užtikrinęs, kad solidarumas sunkiame arba įtemptame valstybės momente leidžia nuimti įtampas. Dabar mes turime susipriešinimą, kad tu gyveni Vilniuje, turi iš paskolos nusipirkęs būstą, tai tave valstybė baudžia du kartus.

Viena vertus, baudžia dėl to, kad gyventojų pajamų mokestis (GPM) iš Vilniaus yra 400 milijonų, pavyzdžiui, šiemet yra paimamas ir nukreipiamas į regionus. Ir dar antrą dalyką, tu susimoki NT mokestį. Jau nekalbant apie tai, kad pragyvenimo lygis Vilniuj yra didesnis, kad viskas kainuoja čia daugiau, bet, kaip sakant, šiuo atveju toliau lipame ant galvos ir tas galintis, talentingas, gebantis, kuriantis vilnietis yra valstybės skriaudžiamas ir daužomas, kas, mano supratimu, yra nedovanotina klaida.

– Tai mokesčio „grindys“ turėtų būt nustatomos žiūrint į vidurkį konkrečios savivaldybės turto vertės?

– Taip. Vilniuje yra viena situacija, Kaune yra kita situacija, Kupiškyje yra trečia situacija. Tai kiekvienoje savivaldybėje ir žiūrime, suprasdami, kad iš Kupiškio nekilnojamo turto savininkų valstybė surinks daug mažiau lėšų, nes ten turto yra vertė mažesnė, bet nepaisant to, solidarumas ir visuotinumas būtų užtikrintas tokiu principu. Dabar, kai pasakoma, kad jeigu tu turi būstą, kuris kainuoja 150 tūkst. eurų, eilinis koks nors 2–3 kambarių butas naujos statybos name, tai tu jau tas turtingasis Lietuvos mastu ir turi mokėti, kai tuo metu koks nors 300 kvadratinių metų nuosavas namas tame pačiame Kupiškyje greičiausiai Registrų centre būtų įvertintas apie 50 tūkst. eurų ir nepapultų į apmokestinamų objektų sąrašą.

Tai kas komfortiškiau gyvena, kas turi daugiau kvadratų ir kas tą gyvenimo kokybę turi didesnę, čia dar didelis klausimas. Bet šiuo atveju žiūrima sausai, biurokratiškai ir, mano supratimu, tai yra blogai.

– O jūs pasiskaičiavote, kiek turėtumėte mokėti pagal dabar pateiktus siūlymus?

– Neskaičiavau, kiek reikės, tiek mokėsiu, jeigu jis bus įvestas, bet man atrodo, dar iki finalo, ar jis bus apskritai įvestas, ar baigsis eiliniu fiasko, čia dar reikia palaukt, kas vyks Seime.

– Neseniai parašėte atvirą laišką premjerui dėl Regionų ministerijos steigimo, kad ji neturėtų būti tik biurokratinė tarpininkė. Skaitau, ką jūs rašote, kokie turi būti ministerijos tikslai, jūs sakote, kad ji turi užsiimti pažangos kūrimu regionuose, regioninės strategijos formavimu ir savivaldos stiprinimu. Tada žiūriu, ką kalba premjeras, kiti valdantieji, tai tarp jų įvardijamų naujosios ministerijos tikslų – regionų plėtra, gyvenimo kokybės gerinimas, didesnis savivaldos savarankiškumas. Tikslai, atrodytų, panašūs, tai dėl ko nuogąstaujate?

– Pradėkime nuo to, kad aš turbūt esu vienintelis garsiausiai kalbantis meras, kur kažkiek išreiškė pozityvumo šios idėjos atžvilgiu ir pritarimo, kad tokia ministerija galėtų atsirasti Lietuvos politiniame lauke, atlikti tam tikrą funkciją, atliepiant, ką prezidentas yra sakęs ir panašiai. Kiti mano kolegos merai, dauguma sako, kad tos ministerijos apskritai nereikia.

Tikslai, čia žinote, jie yra tokie labai paviršutiniškai surašyti, siekti kažko gero, kažkokios naudos, bet kai tu eini į detales ir žiūri į funkcijas, kokia bus pirmiausiai politinė kryptis tos ministerijos ir kokios funkcijos bus tvarkomos, va čia ir atsiranda nerimas, kad ta ministerija taps tiesiog dar vienu kažkokiu administraciniu barjeru ir, kas baisiausia, jeigu ministerijos funkcijos bus tiesiog padarytas suneštinis balius iš kitų ministerijų, atsikratant jų galvos skausmais kažkokiais, tai mes turėsime tokią bėdų ministeriją, kuri kol užsikurs, kol ten pradės kažkas veikti... Tokia rizika yra.

Mes galime turėti užstrigimus tame pačiame statybų reglamentavimo sektoriuje, kur matome, kad Aplinkos ministerija nori atiduoti statybų sektorių į tą naują ministeriją. (...)

Mano pasiūlymas pateikiant atvirą laišką premjerui ir šnekant labai nuoširdžiai buvo, kad jeigu mes siekiame regionų augimo, tobulėjimo, tai ta ministerija pirmiausiai funkciškai turi turėti labai aiškų tikslą – matyti regionų skirtumus. Regionai pas mus yra skirtingi ir geografine prasme, ir pramonės prasme, tradicijų. Yra galiausiai Vilnius, kuris gal ir nėra regionas, bet mano atrodo, kad Regionų ministerijos kontekste jis irgi turi būti labai aiškiai su savo specifika suprantamas ir jo lūkesčiai turi būt atliepiami.

Blogiausia, kas gali atsitikti, jeigu regionų lygiavos mes sieksime ne prastesnius bandydami pakelti, jiems suteikiant kažkokius papildomus efektus, kurie tuos regionus pradėtų augint, bet slopindami geresnius. O jeigu Vilnius bus taikinys numeris vienas, daugiau iš Vilniaus atimti, daugiau Vilniui kažko neduot, tai mes labai greit nupjausime šaką, ant ko stovi visa Lietuvos ekonomika. 44,5 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto yra sukuriama Vilniaus regione ir ypač Vilniaus mieste. Tai jeigu Vilnius pradės dėl tokių intervencijų stagnuoti, mūsų investicinė aplinka pradės krist, tai atsilieps visai Lietuvai. Ta prasme, tas pats GPM, kur 400 mln. eurų vien šiemet iškeliauja į regionus, jis mažėti pradės ir regionams tos dotacijos atsilieps.

Mano rūpestis ir lūkestis yra, kad šita ministerija pirmiausiai matytų visų regionų skirtingumą ir dirbtų su kiekvienu regionu atskirai pagal jo specifiką, kaip tuos regionus jiems padėti. Jeigu čia bus tiktai suneštos administracinės funkcijos iš visų kitų ministerijų, tai mes čia didelės pergalės tame nematysime.

– Jūs esate sakęs, kad ministerija galėtų įgyvendinti ir Sostinės įstatymą, kurį socialdemokratai parengė dar 2020 metais, bet jis dabar yra padėtas į stalčių. Jūsų žiniomis, tą įstatymą ketinama teikti, kažkaip jį keisti?

– Jeigu kažkaip specifiškai Regionų ministerijoj neatsispindės Vilnius, tai tada turi būti atskiras įstatymas, kuris tą Vilniaus specifiškumą turi pabrėžti. Pavyzdžiui, tas pats švietimas. Jeigu mes kalbam apie mokinių skaičių klasėse, tai regionuose problema yra „grindys“, kiek mažiausiai turi būti vaikų , kad galėtų mokykla turėti klasę ir gauti finansavimą, mokinio krepšelį. Vilniaus atveju mes turime priešingą situaciją, kiek maksimaliai vaikų galime sutalpinti, žinant, kad mums infrastruktūros trūksta, ją reikia statyti iš savivaldybės lėšų, nes valstybė nefinansuoja, mes šiek tiek vejamės tą prarastą laiką dėl anksčiau padarytų planavimo klaidų.

Akivaizdu, kad visuose įstatymuose neparašysi ten išlygų ar išimčių Vilniui, vadinasi turi būt atskiras teisės aktas, kuris numatytų Vilniaus reglamentavimo pokyčius. Tai mano supratimu, kaip teisininko, Sostinės įstatymas tą padėtų padaryti daug lengviau iš teisėkūros pusės. Ir jeigu reikės, aš esu pasiūlęs savo pagalbą net ir tam projekto parašymui, nes tas ankstesnis projektas daugiau toks paviršutiniškas, bet man svarbu susidėlioti ir turėti įstatymą, kuris būtent atskiruose segmentuose, sektoriuose, srityse leistų turėti Vilniui kitokį požiūrį.

– Bet jeigu Regionų ministerija savo veiklos lauke apibrėžtų Vilniaus, sostinės regiono išskirtinumą, naujo įstatymo poreikio nebūtų?

– Galimi yra keli scenarijai, kaip tą tvarkyt. Jeigu ministerija turi atskirą politikos liniją Vilniaus atžvilgiu ir pati prisiima atsakomybę padėti mums teisėkūros srityse, turiu mintyje Seime, įstatymų lygmenyje, viskas tvarkoje. Bet kol šitas klausimas įsibėgės, tai aš bijau, kad mes tiesiog būsim palikti nuošalyje ir ir čia neaišku, kuo gali baigtis. Dėl to Sostinės įstatymas būtų tam tikras saugiklis, pradedant dirbti Regionų ministerijai, kad iškart eina šalia Sostinės įstatymas, kuris reglamentuoja tam tikrus segmentus ir sritis dėl Vilniaus išskirtinumo, ko mums reikia kitaip, negu reikia visai kitai Lietuvai.

– Ne kartą minėta, kad Europos Komisijos (EK) išvados dėl nacionalinio stadiono projekto laukiama balandžio mėnesį. Bėga paskutinės balandžio dienos, tai kada sulauksime žinių iš Briuselio?

– Jūs laukiate, mes irgi laukiame ir tikslios datos mums niekas niekada nesakė. Tai negaliu pasakyt, kuri ta data bus, kai mes ją gausim. Kai gausime, tikrai informuosime, bet manau, kad čia yra paskutinės visai savaitės ar koks mėnuo, tai mūsų bendravimas, komunikacija iš dalykinės pusės jau yra pabaigta. Labai tikiuosi, kad šiomis artimiausiomis savaitėmis sulauksime.

– O jeigu neigiamas atsakymas? Kokie kiti žingsniai?

– Neprojektuoju jokių neigiamų scenarijų. Mes projektuojame ir visą laiką dirbame tam, kad projektą tęstume ir jis paskutinėje fazėje gautų EK suderinimą ir galėtų važiuoti.

– Norite pasakyti, kad nėra to plano B?

– Planų gal yra ir B, ir C, ir D, bet kol kas dirbame ir turime tikėjimą, kad jų nereikės, nes veiks ir galios planas A.

– Yra ir kito stadiono projektas Naujoje Vilnioje. Koks savivaldybės vaidmuo šiame projekte, ar dalyvaujama jo vystyme, ar gali tuo pačiu metu būti paraleliai vystomi dviejų stadionų projektai?

– Tai nėra tapatūs projektai ir jeigu bando kažkas palyginti, kad nedarykime Šeškinėje stadiono projekto, o darykime Naujoje Vilnioj, tai čia yra maišomi skirtingi dalykai, kaip kaip kokį dviratį su autobusu palygint. Naujoje Vilnioje yra futbolo akademijos projektas, skirtas pagrinde futbolo ugdymo reikmėms. Tiesą sakant, ir dabar yra galiojantis statybos leidimas, išduotas berods 2011 metais, kur imk, statyk ir daryk. Tai aš galiu tiktai istoriškai priminti, kad savivaldybė ir federacija sutarė įsteigti viešąją įstaigą, ji yra įsteigta, vis dar aktyvi, nepanaikinta, aišku, ten jokios veiklos daug metų nevyksta.

Susitarimas buvo labai paprastas – valstybė dedikuoja 17 hektarų sklypą Naujojoje Vilnioje, kad būtų išvystyta futbolo akademija, infrastruktūra, kuri pirmiausia būtų skirta vaikams ir jaunimui, o federacija užtikrina infrastruktūros išvystymą iš finansavimo pusės, randa finansuotoją, pati finansuoja ar pritraukia bankus ar bet ką, kas turi pinigų ir galėtų tą daryt. Tai tokia istorijos yra pradžia ir iš esmės po to niekas nėra įvykę. Tai tai mes ką kalbėjome su federacijos vadovais, kad jie turi lūkestį ir norą šitą projektą kažkaip atgaivinti ir tęsti. Aš patvirtinau, kad žemės sklypas nėra niekaip atimtas, jis yra galiojantis, galiausiai savivaldybė yra ir toje viešojoje įstaigoje. Kai bus noras ir bus realios galimybės realizuoti iš finansinės pusės šitą projektą, mes tikrai esame pasiruošę ir padėsime. Kaip suprantu iš futbolo federacijos, yra poreikis peržiūrėti tuos visus projektinius sprendinius, nes ten yra priprojektuota daug visokių dalykų, kaip viešbutis ir kita infrastruktūra, kuri galbūt šiandien yra nereikalinga ir pasenus.

Matyt, bus pirmiausia bandymas grįžti ir persiprojektuoti visą tą teritoriją, ko ten reik, ko nebereik, ir tada jau yra realizavimo dalykas. Tai nei savivaldybė šiuo atveju, nei valstybė niekada nebuvo sakius, kad jie prisidės finansiškai prie šito projekto, o būtent susitarimas ir buvo toks – mes dedame žemę, atvesime infrastruktūrą, keliai, apšvietimas, jeigu reikia, kitos komunikacijos, bet jau patį objektą išvystyt turi futbolo federacija. Tai susitikime su federacijos vadovu tiesiog tą patį pakartojau, kai jūs jau kaip federacija būsite pasiruošę turėti realų investuotoją, realų sprendimą, prašome, šnekamės ir tikrai galime paraleliai daryti ir šitą projektą.

– Bet ar savivaldybės durys nebuvo uždarytos futbolo federacijai, nes jos prezidentas sako, kad sostinės administracijos atstovai nerado progos susitikt, nereagavo į pakvietimus dvejus metus. Tada matome federacijos prezidentą einantį į Seimą, kalbant su Seimo pirmininku, parlamentarais, kartu darant spaudos konferenciją ir po to jūs jau susitinkat su federacijos prezidentu. Tai ar buvo uždarytos tos durys?

– Kiek žinau, prieš tą garsią spaudos konferenciją, dvi savaites atgal, federacijos vadovas buvo atėjęs pas mano vicemerą kuruojantį sportą, ir šnekėjosi, bet lygiai tą patį vicemeras pasakė, lygiai tą patį aš pasakiau. Mes buvom paskutinį kart susitikę turbūt koronaviruso laikotarpiu, per karantiną, tai čia treji ar ketveri metai atgal. Tai aš išleidau mielus svečius su ta pačia žinia: kai turėsite realius finansuotojus ir realų projektą, visada prašome, bet po to, man atrodo, bent jau bandymų su manimi susitikti ir nebuvo, buvo kitos problemos, kiti reikalai tiek jiems, tiek mums.

– Kalbat apie sporto infrastruktūrą, portalas „Basketnews“ praėjusią savaitę paskelbė, kad „Twinsbet“ arena gali būti parduota. Ar savivaldybė svarstytų ją įsigyti?

– Dabar tokio poreikio nematau ir greičiausiai ne, nebent būtų kažkoks kitas kontekstas, dėl ko tas objektas gali pasirodyti patrauklus miestui įsigyti. Žinant, kad mes neseniai esam įsigiję buvusią „Jeep“ areną, dabar „Active Vilnius“ areną, tada kontekstas visai kitas buvo, buvusi „Siemens“ arena buvo rekonstruojama. Jeigu būtų nupirkę tą areną kažkas iš privataus segmento ir būtų perdarę kitai paskirčiai, tai Vilniuje būtume neturėję nė vienos arenos tinkančiam profesionaliam krepšiniui. Nė vienos. Nebūtų buvę kur žaisti net ne rinktinei, bet jokiam klubui. Būtume turėję tiktai mokyklos lygio sales. Tai dabar šitos grėsmės yra užkardytos, savivaldybė turi savo nuosavybei funkcionuojančią ir tokią kompaktišką areną, kurioje žaidžia pagrindinės miesto komandos, tiek moterų, tiek jaunimo, tiek vyrų. Daugiau poreikio eiti į arenų įsigijimus šiai minutei nematyčiau, nebent kažkas pasikeistų.

– Neseniai priimtas sprendimas, kuriuo grąžinamas 30 minučių viešojoje transporto bilietas, bet jūs minėjote, kad sprendimas gali būti laikinas, nes tai yra susiję su planais sukurti viešojo transporto zonas. Kaip tokios zonos atrodytų?

– Pusvalandžio bilietas nėra laikinas sprendimas, jis yra grąžintas ir jis galioja tol, kol galioja. Tai nėra taip pasakyta, kad konkrečią dieną ar konkrečiais metais jis bus panaikintas. Planuose pirmiausia yra didelės investicijos į viešojo transporto atnaujinimą, tiek kokybine, tiek kiekybine prasme. Mes tuoj turėsime visiškai atnaujintą parką, troleibusai bus visiškai absoliučiai nauji, tada elektriniai autobusai ir vandeniliu varomi autobusai.

Nuo 2027-ųjų startuoja privatūs vežėjai, kurie Vilniaus viešojo transporto intensyvumą padidins daugiau nei 30 procentų. Šiame kontekste atsiranda prielaidos kalbėti, ar dabartinė mūsų kainodara yra logiška, patogi. Viena iš alternatyvų yra zoninis planavimas. Tačiau išmokus pamokas dėl 30 minučių bilieto klausimo, tai laukia ilga diskusija, bus ilgos analizės, galiausiai, jeigu ir bus priimtas sprendimas, bus ilgas pereinamasis laikotarpis ir čia nebus vienos savaitės, vieno mėnesio klausimas. Tai link to einame, bet pirmiausia mes turime padaryt darbus tam, kad atsirastų prielaidos išeiti į kitokią kainodarą.

– Tai vienoje zonoje būtų vienokia bilieto kaina, kitoj zonoje – kita?

– Taip.

– Ar 2027-ieji yra tas laikas, kai zonos pradės veikti, ar tik nuo tada prasidėtų diskusijos?

– Iki 2027 metų vidurio, maždaug tada turėtų pasileisti nauji tie mūsų maršrutai, tai yra daugiau negu dveji metai ir mes susidėliosime visą grafiką. Pirmiausia mums reikia patiems pabaigti daryt namų darbus ir analizes, kaip tos zonos atrodytų, kaip keistųsi patys maršrutai, persėdimai ir panašiai. Tai čia tam, kad tu išeitum į diskusiją, turi turėti padarytus savo darbus. Tai dabar „Judu“ komanda dirba, analizuoja, projektuoja ir modeliuoja tuos visus galimus scenarijus ir tada, aišku, eisime kalbėti. Čia net ne kainos klausimas pirmiausia, bet logiškumas pačių zonų, jų išdėstymas tarp maršrutų ir gyvenamųjų teritorijų. Tai pirmiausia yra tas darbas, kurį reik pabaigt daryt.

– Jūs kalbate apie naujus autobusus, bet keliaujantiems po Europos miestus skirtingų zonų kainodara gali priminti ir metro. Ar jums būnant meru gali būti prasidėti naujos transporto rūšies sostinėje diegimas?

– Darbus ir analizes ir dabar mes darome, analizuojame pirmiausia dėl finansinių išteklių, tada dėl funkcionalumo, dėl keleivių srautų ir įpročių keitimo. Tai tos analizės yra daromos, bet pasakyti, kad mes dabar būtinai išeisime ir pirksim kokią nors priešprojektinę studiją metro ar tramvajų, tikrai dar anksti.

Analizės yra ir vykdomos, bet lygiai taip pat žinant, kad vis tiek dabar mūsų visų dėmesys turi būti sutelktas į gynybos finansavimą ir bet kokios naujos transporto rūšies įvedimas būtų milžiniški pinigai. Ar dabar tinkamas laikas, ar tinkama situacija? Tam tikri namų darbai yra daromi, bet kad per artimiausius metus pradėtume šnekėti, kad štai kokiais 2027 ar 2028 metais mes pradėsime tramvajaus arba metro linijos statybas, tai tikrai ne.

– Tai ar galime akmenyje iškalti, kad prie mero Benkunsko Vilniuje nebus nei tramvajaus, nei metro?

– Niekas nedraudžia ir yra sveikintina visą laiką analizuot pokytį, nes Vilnius auga, (...) tai miesto savivaldybė turi nuolatos sekti savo sritis, o ypač tokią sritį kaip judumas, kuris yra tema numeris vienas gyventojams. Viešojo transporto tobulinimas turi būti nenutrūkstamas procesas, žiūrėti, kokių inovacijų reikia. Tai tas procesas vyksta ir jis vyksta nuolatos. Bet dar kartą pakartosiu, kad būtų dabar staigiai priimamas sprendimas, kad mes pradėsime statyti metro ar tramvajų ar dar kažką, tikrai ne.

Bet dar kartą pakartosiu, kad būtų dabar staigiai priimamas sprendimas, kad mes pradėsime statyti metro ar tramvajų ar dar kažką, tikrai ne.

– Pabaigai, praėjusią savaitę buvo lygiai dveji metai, kai vedėte pirmąjį tarybos posėdį kaip Vilniaus miesto meras. Liko dar dveji kadencijos metai, tačiau jau yra apie dalyvavimą mero rinkimuose pranešusių politikų, pavyzdžiui, Artūras Zuokas ir Aleksandras Nemunaitis. Ar jūs jau priėmėte sprendimą, ar sieksite perrinkimo?

– Tai aš galiu pasakyti, kad aš esu savo kadencijos pusiaukelėje. Dveji metai praėjo, jie buvo labai intensyvūs, labai nelengvi, daug iššūkių, bet daug dalykų padaryta, bet lygiai tiek pat laiko liko iki kadencijos pabaigos. Labai daug laiko liko ir per juos gali atsitikti visko. Tai aš koncentruojuosi dabar ne į rinkimų kampanijas arba ne apie būsimus rinkimus , bet planuoju sėkmingai užbaigti pradėtus darbus per artimiausius likusius dvejus metus. O tada žiūrėsiu, čia šiuo atveju tikrai dar turiu komforto laiko pagalvoti.

– Tai kol kas tvirto atsakymo nėra, nei taip, nei ne?

– Dabar dirbu ir stengiuosi išpildyti tą lūkestį, kurį vilniečiai man suteikė praeitų rinkimų metu.

– Ačiū už pokalbį.