Melo pinklės

Melagienų gali būti visokių: nuo tikslingai, politiniais sumetimais skleidžiamo melo – dezinformacijos, klaidinančios informacijos (angl. misinformation) iki gandų pavidalu sklandančių pramanų, klaidingai suprastų faktų, išsigalvojimų. Vis dėlto, kalbant apie suklastotas naujienas, dažniausiai omenyje turimos tikslingai išorinių ar vidaus veikėjų skleidžiamos klaidinančios žinios.

Melagingos naujienos gali paveikti žmonių mąstyseną, juos suklaidinti, sensacingais niekais atitraukti dėmesį nuo nepatogių temų, skleisti sumaištį ar sukurti tokią atmosferą, kurioje apskritai sunku pasitikėti bet kokia informacija.

Esant tokiai situacijai, naratyvus ar pozicijas tenka rinktis ne empirinių faktų ar įrodymų, o simpatijų ir autoritetų pagrindu, o tuo galima įvairiais būdais manipuliuoti. Pastaroji forma, tikriausiai, yra aktyviausiai išnaudojama piktavališkai nusiteikusių veikėjų.

Tokią žinutę ištransliavus yra sunkiau prisipažinti suklydus. Todėl, net suvokus naujienos abejotiną teisingumą, kyla noras apsimesti, kad nesuklydai.

Pavojus santaikai

Tema melagienoms ne tokia ir svarbi – kur kas svarbiau yra jų funkcijos. Reikia pastebėti, kad vienos melagienos yra sensacingesnės už kitas. Vienos lengvai atpažįstamos, o kitos – maskuojamos. Vienos skirtos suklaidinti, o kitos – kelti vadinamąjį foninį triukšmą ar skleisti apatiją žiniasklaidos atžvilgiu, kurti įspūdį, kad faktinės tiesos iš viso neįmanoma sužinoti ir visi informaciniai šaltiniai yra nepatikimi.

Taigi, kaip politinę priemonę melagienas gali naudoti įvairūs veikėjai skirtingais tikslais. Temos, kuriomis šios melagienos skleidžiamos, gali visiškai neatitikti tikrųjų skleidėjų tikslų.

Valstybės mastu melagienos ypač kenksmingos valdžios, visuomenės ir žiniasklaidos santykiams. Jos ardo pasitikėjimą vienų kitais, visuotinį solidarumą, kursto emociškai stiprias, bet faktiškai neadekvačias reakcijas, visuomenės susiskaldymą, skleidžia chaoso, sutrikimo atmosferą. Todėl, kaip politinio ar informacinio karo priemonė, jos tampa labai efektyvios.

Pirmiausia taip yra dėl to, kad tai santykinai labai pigi priemonė. Tradicinė kariuomenė kainuoja milžiniškus pinigus, o įkurti „trolių fabriką“ kaimyninėje valstybėje ir pasamdyti „etatinių darbuotojų“, dirbančių kaip biure, nereikia tokių didelių išlaidų. Šį ginklą galima panaudoti ir vidaus politikai, siekiant išlaikyti politinį, ypač nedemokratinį, režimą.

Tačiau lazda turi du galus ir tokia melagienų kuriama chaotiška, iširusi informacinė erdvė tampa ypač pavojinga, kai tenka sistemingai dorotis su kokia nors krize. Taip, pvz., nutiko Rusijoje, kur didžioji, nuo Kremliaus priklausoma žiniasklaida ilgą laiką yra naudojama kaip galios priemonė, skirta skleisti režimui naudingas melagienas.

2020 m., iki paskelbiant privalomą vakcinaciją, Rusijos žiniasklaidoje buvo gausu žinučių, skatinančių nepasitikėti vakarietiškomis vakcinomis. Tačiau tai Rusijos visuomenę nuteikė ne tik prieš vakarietiškas, bet ir prieš rusiškąją – „Sputnik“ – vakciną. Tuo tarpu šalyje dėl pandemijos žmonių mirčių skaičius skaičiuojamas šimtais tūkstančių, pasiskiepijusių gyventojų skaičius nesiekia nė pusės populiacijos, o vakcinų atžvilgiu skeptiškai nusiteikę asmenys sudaro daugiau nei trečdalį Rusijos visuomenės.

Jautrioji zona

Visuomenėje sklando ne tik melagingos naujienos, tačiau ir sąmokslo teorijos. Jos viena nuo kitos skiriasi. Melagienos – dažniausiai vienetinės medijose pasirodančios žinutės. Sąmokslo teorijoms reikalingas pasakojimas, tam tikras idėjų, melagienų ir jų sąsajų rinkinys. Paprastai sąmokslo teorijos turi dėsningų naratyvinių bruožų.

Tad melagienomis, ypač sensacingomis, žmonės patiki daug lengviau, nepatikrinę informacijos dalijasi jomis socialinėse medijose. Tikėtina, kad panašiai apsigavę yra dauguma socialinėmis medijomis besinaudojančių žmonių. Įdomu tai, kad, tokią žinutę ištransliavus, yra sunkiau atsiimti žodžius, prisipažinti suklydus. Todėl, net suvokus naujienos abejotiną teisingumą, kyla noras apsimesti, kad nesuklydai, o gal net ginti savo klaidą.

Patikėti sąmokslo teorijomis paprastai reikia daugiau aplinkybių, nors šią temą tyrinėjantys mokslininkai sutaria, kad tai nėra patologiškas reiškinys. Tyrimai rodo, kad dažniausiai jomis patiki žmonės, besijaučiantys politinio proceso pakraštyje, ir tie, kurie jau yra įtikėję kitomis sąmokslo teorijomis ar turi polinkį ezoteriškai mąstyti. Nei išsilavinimas, nei ekonominis statusas, nei lytis ar tautybė nedaro tokios svarios įtakos.

Mes, jie ir paslaptys

Jeigu asmuo jaučia, kad tai, kas vyksta politikoje, visuomenėje, pasaulyje, stipriai kontrastuoja su jo vizija, su tuo, kaip jis mato ir suvokia pasaulį, imamasi įvairių strategijų norint išspręsti šią nepatogią situaciją arba bent jau ją paaiškinti.

Tokiu atveju ieškoma racionalių priežasčių, aktyvių veikėjų, loginių išvedžiojimų, kodėl susidariusi situacija būtent tokia. Pikto galingųjų suokalbio idėja yra patraukli tuo, kad palieka labai daug vietos interpretacijoms. Kadangi menamas suokalbis yra slaptas, apie jo esmę pašaliniai, t.y. mes, galime prisikurti kokių tik norime scenarijų, rasti netikėčiausių sąsajų. O slapta, „neoficialiais kanalais“ gaunama, neva demaskuojanti informacija padeda jaustis adekvačiau. Žinoma, taip labai sėkmingai plinta melagienos.

Būtina suprasti, kad patikėjimas ar domėjimasis sąmokslo teorijomis nėra kažkas nenormalaus. Jūsų dėdė, draugas ar močiutė – ne kažkokie keistuoliai vien dėl to, kad kažkuo patikėjo. Galų gale, geram melui būtinas krislelis tiesos. Paprasčiausiai mes visi esame žmonės, gyvenimas yra sudėtingas ir kartais visi suklystame – ypač pasijutę nesaugiai, neadekvačiai ar sutrikę.

– Esate ganėtinai jaunas žmogus. Kodėl nagrinėjate tai, kas jau baigėsi prieš 30 metų?

– Tema akivaizdžiai aktuali ir dabar. Ukrainos įvykių kontekste matome, kad tema nėra baigtinė, uždara ir išspręsta. Mano asmeninis santykis toks, kad aš užaugęs jau po sovietmečio. Mano vaikystė prabėgo Lietuvai virstant nepriklausoma.

– Kaip, jūsų akimis, atrodo sovietmetis?

– Iš dalies buvimas šone ir žiūrėjimas iš šalies, bet kartu ir esant toje visuomenėje, užaugus joje, suteikia kampą, kuris leidžia kai kuriuos dalykus pamatyti kitomis akimis. Mano mokslinis tyrimas visada remiasi į žmogiškąją patirtį. Man svarbu, kaip išgyvenami politiniai procesai. Kai kuri dalykai, pvz., blato sistema, santykiai. Man, žiūrint iš šalies, atrodo kaip ir pažįstami, suprantami, bet kartu labai keisti.

A.Grišinas pastebi, kad  niekas neapsaugotas nuo radikalizmo apraiškų. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

– Kas keisčiausia jums, kalbant apie sovietmetį?

– Keisčiausia man atrodo tokia tema, kuria ir rašiau bei mąsčiau, – cinizmas, atsietumas tarp politinės praktikos, tarp tų dalykų, kurie realiai vyksta, kokie mūsų santykiai tarpusavyje, ko mes tikimės vieni iš kitų, to atsietumas nuo deklaruojamų tezių, t.y. to, kas buvo kalbama iš tribūnų, ir to, kas iš tiesų vyko. Ši atskirtis yra akivaizdi, kai turima omenyje, kad buvo oficiali propaganda, kuria vargu ar kas tikėjo. Nuostata buvo tokia, kad šnekama, kas šnekama, bet yra, kaip yra. Aš tai vadinu tam tikru ciniškumu.

– Ir psichologai galėtų nagrinėti tokį fenomeną. Bendras melo burbulas, kuriame gyveno šimtai milijonų žmonių. Kosminis emocinis palikimas.

– Be galo įdomu yra dėl dviejų dalykų. Šiais laikais mes to tikimės – vykdome politiką tokią, kokios tikimės, elgiamės taip, kokio elgesio tikimės iš kitų. Reakcija į situaciją lyg ir racionali, nesitikime nieko gero iš pažadų. Vėliau situacija virsta į tai, kad tų pažadų kaip ir nereikia laikytis, nes vis tiek niekas jais netiki, kad ir kalbant apie rinkimus.

– Galbūt tai susiję su mūsų palikimu?

– Aš nemanyčiau, kad tai grynai sovietinis palikimas. Tai pozicija, kurią žmonės, saugodami save ir reaguodami į situaciją, išsiugdė. Juk Sąjūdžio laikmečio idealizmas buvo ganėtinai išskirtinis, kai žmonės iš tikrųjų patikėjo solidarumu. Bet vis tiek vėlesnis laikotarpis, suirutė, sudėtinga ekonominė situacija, bandymas pritapti paliko pėdsaką.

– Kaip jums atrodo fenomenas, kai dalis visuomenės sako, kad "prie ruso buvo geriau"?

– Man atrodo, kad kaip ir tezės: "Ar už tokią Lietuvą mes kovojome", "Visi už laisvą Lietuvą" – visų tokių šūkių neskaitau pažodžiui. Kai žmonės sako, kad "prie ruso buvo geriau", girdžiu nusivylimą, nepritapimą, galbūt neišpildytus lūkesčius. Nemanau, kad tie žmonės, jei dabar būtų sugrąžinti į tą laiką, chruščiovinį butą, labai džiaugtųsi. Įdomu tai, kad mes susikuriame mitus ir projektuojame savo pačių išgyvenimus, ilgesius, džiaugsmus, o vėliau naudojame juos politikoje.

– Tai nėra tikras tų laikų ilgesys?

– Taip, ir manau, kad tai reakcija į sunkų perėjimą. Viltis ir įsivaizdavimas, kokia bus Lietuva, kaip mes gyvensime, bet realybė – kitokia nei susikurtas vaizdas.

Kai žmonės sako, kad "prie ruso buvo geriau", girdžiu nusivylimą, nepritapimą, galbūt neišpildytus lūkesčius.

– Ar ilgai mes nešiosime savyje kultūrinį, emocinį posovietinį paveldą? Ar gyvensime su juo kaip su istoriniais prisiminimais, tai taps neišdildoma tautos mentaliteto dalis ir ateinančioms kartoms?

– Jeigu nueitume iki Kauno pilies, žinotume, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) paveldas – ne tik istorijos vadovėliuose, bet ir aistringas mūsų širdyse, aišku, truputėlį ironizuoju. Atributai, gatvių pavadinimai labai aktyviai veikia mūsų politikoje, ypač tai galima matyti viešųjų erdvių diskusijose. Aš manau, kad sovietmetis išdils kaip gyvas atsiminimas ir jaunajai kartai jis bus ženklų turintis laikas, tačiau nereiškia, kad tie ženklai nustos mus veikti emociškai, praktiškai ir politiškai.

– Ar kuri kita šalis vertina tą laikmetį panašiai kaip Lietuva?

– Naratyvai gana individualūs. Juos sieja išgyventas milžiniškas virsmas, fundamentalus pasaulio pasikeitimas, atsivėrę Vakarai. Tai jungia ypač posovietines Europos erdves. Tik klausimas, kaip ir kas su tuo susiduria ir tvarkosi. Ypač svarbūs istoriniai mūsų simboliai, naratyvai ir pasakojimai apie save laike. Vienos valstybės labiau išlaikiusios imperinį Rusijos naratyvą apie tautų brolybę, kitos labiau pasibodėjusios spruko nuo to, trečios valstybės neturėjo aštraus socializmo rojaus, tai jos galbūt jaučiasi saugiau.

– Galime kalbėti apie žodžio laisvę, demokratiją, bet žodžio laisvės ribojimų randasi žymiai daugiau, nei buvo seniau. Kyla daug minčių, kur einame su demokratija?

– Geras klausimas. Yra išlikęs Vakarų mitas, kuris gan vienalytis, su liberalia demokratija, amerikietišku modeliu.

– Mes dabar labai sekame paskui Vakarus, bet matome, kad ten žodžio laisvė smarkiai ribojama.

– Vėlgi, reikia suprasti, kad tai nėra tiesiog kažkokia pikta jėga, bandanti suvaržyti žodžio laisvę. Tai Vakarų svarstymas, kaip gyventi atvirai ir kartu neįžeidžiant. Tolerancijos našta yra milžiniška. Ji nėra labai lengva ir paprasta.

– Ar nekyla minčių, kad Lietuvoje dabar purenama dirva rastis naujai ultrapatriotinei politinei jėgai?

– Tokių dalykų yra ir, žinoma, kad, ypač esant įtampoms, tokių gestų atsiranda. Niekas neapsaugotas nuo radikalizmo apraiškų. Man atrodo, kad baigėsi viso pasaulio, susikibusio rankutėmis, vizija ir draugiško buvimo laikai. Ką tai duoda mums? Yra galimybė, matant radikalius požymius, vertinti tai, ką turime. Problema, kad tokį istoriškai retą ir keistą laikmetį mes laikome savaime suprantamu. Aš manau, kad visada kažkur gludi radikalūs elementai ir jie gali pasireikšti arba ne. Tai tam tikra prasme žmogaus sąmonės dalis, kuri yra linkusi griauti ir kariauti, kurti iš naujo, neklausyti kitų. Būtent tai gali tapti akstinu nepasileisti ir kitai pusei.

Nors jau daugiau nei 30 metų esame laisvi, kartkartėmis pasigirsta kandžių komentarų, kad net šiandien, būdami nepriklausomos Lietuvos piliečiais, nesame išties laisvi, neva, priklausymas Europos Sąjungai niekuo nesiskiria nuo sovietinės okupacijos, o pandemijos laikotarpiu smarkiai suvaržomos žmonių teisės.

Ir vis dar galima išgirsti sakant, neva „prie ruso geriau buvo“. Anot A. Grišino, apskritai nėra vieno atsakymo, ką Lietuvai ir jos gyventojams reiškia laisvė. Savo monografijoje nagrinėjęs posovietinės tapatybės bruožus Vidurio ir Rytų Europoje, mokslininkas pabrėžia, kad posovietinė patirtis skirtingose regiono šalyse skiriasi, tačiau yra ir vienijančių bruožų, kuriuos pastebi ir pažįsta daugelis okupaciją patyrusių europiečių.

Jis taip pat teigia, kad posovietinė mąstysena nėra tik šį režimą patyrusių žmonių atmintyje – tai ilgainiui susiformavęs požiūris, kurį tėvai ir įvairios komunikacinės priemonės perdavė ir jaunajai kartai. O jaunimas, maištaudamas prieš tėvų vertybes, sovietinius simbolius gali pasirinkti kaip saviraiškos priemonę.

Pokalbis su A.Grišinu apie posovietinį palikimą mūsų sąmonėje – „Kauno dienos“ studijoje.

Stipendiją jis laimėjo už projektą „Gyvenimas tiesoje“: Jano Patočkos politinė mintis“. Tyrimo tikslas – pristatyti čekų filosofo Jano Patočkos idėjas ir jas aktualizuoti šiuolaikiniame kontekste.

Laureatą komisija rinko iš trijų kandidatų, pranešė Seimas.

A. Grišinas gimė 1987 metais, mokėsi Vilniaus Jėzuitų gimnazijoje, studijavo Vilniaus universitete, Istorijos fakultete.

Doktorantūrą jis baigė Kento universitete, Didžiojoje Britanijoje, buvo išvykęs į podoktorinę stažuotę Jeilio universitete JAV.

A. Grišinas dirba Kauno technologijos universitete ir Vilniaus dailės akademijoje.

Stipendija skiriama humanitarinių ir socialinių mokslų sričių jauniesiems mokslininkams už Lietuvos valstybingumo stiprinimui svarbius mokslo tyrimus, su jais susijusią visuomeninę veiklą ir mokslo populiarinimo darbus bei konkursui stipendijai gauti pateiktą įgyvendinti mokslinio tyrimo projektą.

Valstybės Nepriklausomybės stipendija įteikiama kiekvienų metų kovo 11-ąją – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną.

Stipendijos dydis yra 12 tūkst. eurų.