Savo grupę norėjo pavadinti „Kampas“

„Baltos varnos“ muzikuoja jau šešerius metus, tačiau mažai kas žino, kad pradžioje grupė galvojo pasivadinti visiškai kitaip. Kaip prisimena grupės atlikėjos, pirmasis jų sugalvotas pavadinimas buvo „Kampas“. Laimė, merginos pasirinko kitą pavadinimą.

„Vaikystėje pirmas mūsų labai greitai sugalvotas pavadinimas buvo „Kampas“. Tačiau netrukus sužinojome, kad jau kažkas kitas yra pasivadinęs šiuo pavadinimu, – prisiminė atlikėjos. – Mums tai buvo labai gerai, nes jeigu dabar vadintumėmės „Kampas“ ir dainuotume apie miškus bei laumes, būtų tikrai įdomu“.

„Pavadinimas „Baltos varnos“ kilo labai intuityviai, tiesiog kažkas mums kartą pasakė, kad nebūtume baltomis varnomis. Mes atsakėme, kad būsime – taip šis pavadinimas ir liko mūsų“, – sako atlikėjos.

Atsinaujinęs naujo albumo skambesys

„Baltos varnos“, kurias tėtis kartą pavadino etnokultūros chuliganėmis, neseniai įrašė ir išleido naują studijinį albumą „Kuždesiai“. Etnomuzikologijos mokslus baigusių atlikėjų kūryboje atsirado naujas skambesys. Iki šiol akustiškai atliekamomis dainomis garsėjusios „Baltos varnos“ naujame albume supažindina su kiek kitokia savo puse – naujausiose dainose akustinis skambesys yra derinamas su elektroninės muzikos garsais.

„Pusė albumo dainų yra stipriausios mūsų anksčiau sukurtos dainos, čia suskambusios visiškai naujai, o kita pusė – nauji ir iki šiol koncertuose negirdėti kūriniai, kurių skambesys praturtintas elektroninės muzikos garsais“, – apie naują albumą sako Teresė.

Nevaldomas ašaras išspaudęs ilgesys

Po pandemijos koncertinę veiklą atnaujinusi grupė „Baltos varnos“ tikisi, kad galės koncertuoti ir rudenį. Iš Zarasų miesto kilusios grupės atlikėjos neslepia, kad per karantiną labiausiai jas kamavo gimtų namų ir tėvų ilgesys. Prisiminusi, kada paskutinį kartą lankėsi gimtajame mieste, Teresė nesuvaldė užplūdusių emocijų ir pravirko.

„Namuose nesu buvusi jau labai ilgai, gal net visus metus ir labai noriu grįžti namo. Labai tėvų pasiilgau...“ – netikėtai pravirkusi pasakojo Teresė.

„O, Dieve, tai yra istorinis interviu, nes iki šiol nė karto nebuvome apsiverkusios“, – sakė emocijas vos tramdžiusi Milda.

Kokioje grupėje iki „Baltų varnų“ dainavo seserys, kaip dvynes atskiria tėtis ir kokiame garsiame miuzikle jas pakvietė dainuoti Aistė Smilgevičiūtė ir Rokas Radzevičius – apie visa tai ir dar daugiau sužinosite jau šį pirmadienį, 22.15 val. laidoje „Mano pramogos VEIDAI“ per DELFI TV.

Seserys T.Andrijauskaitė ir M.Andrijauskaitė-Bakanauskienė net nudžiunga, kad neklausinėsiu apie dvyniško charakterio subtilumus. O pokalbio kodas bus linksmas ir žaismingas, kaip ir pačios pašnekovės. Identiškos išvaizdos merginų net kalbėjimo stilius panašus. Prieš atsakydamos į klausimą seserys daro ilgoką pauzę, kiekvieną atsakymą dainingu "aaaaa" palydėdamos. O paskui jau pyškina, tik spėk gaudyti, linksma greitakalbe, smagiu juoku tarsi mėgstamu desertu užsigardžiuodamos. Tad skanaus skaitymo ir jums!

JEI BŪČIAU...

... paukštis?

Teresė: Kolibris. Nes gyvena labai labai gražiame, egzotiškame pasaulyje. Gyvai jo dar nesu mačiusi, bet labai labai norėčiau.

Milda: Gal gandras būčiau? Nežinau... Toks lietuviškas paukštis. Asocijuojasi su Aukštaitija, gimtaisiais kraštais. Primena pavasarį, vasarą – mano mėgstamus metų laikus.

... naminis gyvūnas?

Teresė: Aaaaa... Turbūt norėčiau būti bet koks naminis gyvūnas – katinas ar šuo. Nesvarbu – tik kad neuždarytas namuose. Dabar nieko neauginu. Gyvename nedideliame bute, tad laikyti gyvūną ten būtų tikra kankynė. Užtai, kai nuvažiuojame pas draugą, kaimynų šuo atbėga pasitikti – toks nuostabus didelis juodas. Štai iš jo elgesio su manimi suprantu, kiek šuo gali būti laimingas, kai turi daug laisvės.

Milda: Katinas. Nes jis dėl nieko nesinervina. Miega kiaurą dieną. Aš irgi mėgstu pamiegoti. Ir katiną esu auginusi. Ne vieną. Visi man jie ramūs tokie atrodo. O aš pati tai mėgėja nervintis dėl visokiausių dalykų. Net ir dėl smulkmenų.

Visi mes pasinėrę į karjeras. Ar tai gerai? Na, jei tau 24-eri ir tu ari kaip jautis, kad kažkada kažką paskui galėtum daryti, – tai yra visiška nesąmonė.

... sausumos žinduolis?

Teresė: Nesu vegetarė, bet norėčiau būti žinduoliu, kuris neplėšikautų, t.y. nebūtų plėšrūnas. Nežinau, ar sugebėčiau perkąsti gerklę kitam (juokiasi). Dabar to mokausi, nes ilgą laiką maniau, kad iš esmės tai geras bruožas. Na, bandymas su visais gražiuoju sutarti. Bet laikui bėgant supratau, kad turiu pati už save pakovoti ir pati užtikrinti sau laimę. O sausumos gyvūnas? Gal koks zebriukas? Jį mažai musės erzina (kvatojasi), nes dryžuotas. Mačiau labai įdomų filmą apie spalvas. Kadangi zebrai yra dryžuoti, tai musės nelabai supranta, ant ko leidžiasi, tad juos kamuoja mažiau nei visus kitus savanos žinduolius.

Milda: Aaa... Gal pabūčiau panda. Pati kartais esu tokia išsiblaškiusi, vėjavaikiška. Ir pandos man tokios atrodo. Mielos ir besidžiaugiančios gyvenimu. Tiesa, gyvai šio gyvūno nesu mačiusi. Žinau, kad tuos savo bambukų ūglius kiauras dienas graužia (juokiasi). Bet aš irgi mėgėja sočiai pavalgyti!

... vandens gyventoja?

Teresė: Turbūt būčiau banginis. Taikus, bet jo niekas neužpuls. (O ar žinai, kad sesė norėtų būti planktonu? Juo minta banginiai – aut. past.) Oooooo... Cha cha cha... Geras!!! (Teresę ištinka juoko priepuolis.)

Dosjė: "Esu Teresė Andrijauskaitė. Dainuoju grupėje "Baltos varnos". Kilusi iš Zarasų, bet jau septintus metus gyvenu Vilniuje. Nemėgstu svogūnų. Bet apie tai jau turbūt visi žino", – juokiasi šiuo metu vairavimo egzaminui besiruošianti mergina.

Milda: Mmm? Vandens gyvūnas? Taip staigiai sunku sugalvoti. Nežinau. Gal tuomet būčiau planktonas. Kad vieną gražią naktį įsijungčiau į visų planktonų būrį, kuris, bangoms daužantis į krantą, šviečia iš tolo ir sudaro tokį magišką vaizdą – tarsi kokią jūros pašvaistę.

… augalų pasaulio atstovė?

Teresė: Turbūt kažkoks medis būčiau. Aukštas. Senas. Stiprus. Medis, kuris gali sukaupti per savo ilgaaamžiškumą labai daug augališkos patirties. Lietuvoje gal ąžuolas?

Milda: Būčiau koks nors vijoklis, besivyniojantis aplinkui kokį labai fainą menišką namuką, stovintį kokiame nors didmiesčio centre.

… kilusi iš akmenų karalystės?

Teresė: Hmm… Būčiau kristalas. Žydras. Tamsiame urve. Ir šviesčiau iš tolo. Laimingą akmenį ar turiu? Ne, neturiu. Bet turiu daugybę pakabukų, susijusių su tam tikrais prisiminimais. Deja, tarp jų nėra nė vieno su akmeniu. Ai, vis dėlto vieną turiu. Atlikėja Bjelle (mano draugė) padovanojo, iš Islandijos parvežtą. Tai nešiojau ant kaklo.

Milda: Ojezau… Nežinau. Gal norėčiau būti toksai raudonas akmenukas iš Islandijos. Bet jo pavadinimo nežinau. Kai viešėjau Islandijoje, vienoje vietoje mačiau tokių. Į Islandiją keliavau prieš trejus ketverius metus, bet nebūsiu originali išpažindama savo įspūdžius. Visi šią šalį vadina Mėnulio kraštu. Visąlaik tenai gali tikėtis nuotykių, nes gamta tiesiog nenuspėjama. Magiška vieta iš tiesų. Norėčiau ten sugrįžti.

JEI GALĖČIAU…

... savo gyvenimą pradėti iš naujo?

Teresė: Jei kas ir keistųsi, tai tiktai meno forma. Nežinau, ar mano asmenybė yra sutverta radikaliai keisti savo gyvenimo būdą. Galbūt norėčiau būti muzikos instrumentų arba baldų meistre. Per karantiną su medžiu pamėgau dirbti. Tuomet su draugu teko pagyventi kaime, kur buvo didelės dirbtuvės. Pirmas mano darbas – labai paprasta lentynėlė, sukalta vinimis. Antras blynas – kiek sudėtingesnis kompiuterio stalas. O per magistro studijas pasidariau savadarbę kalimbą. Tokį afrikietišką muzikos instrumentą, kurį sudaro dėžutė su liežuvėliais. Pirštais kabini ir groji. Tiesa, naujai "Baltų varnų" studijai pagaminau stalą ant ratukų. Dažniau su medžiu dirbti bijočiau (juokiasi). Galima lengvai susižeisti pirštukus: tuomet mano muzikantiškoji pusė nukentėtų. Bet jei Vilniuje turėčiau kokias nedideles dirbtuvėles ir medienos, tai tikrai rasčiau, ką su ja nuveikti (kvatojasi).

Milda: Nenorėčiau, ne... Dar šiame gyvenime yra ką sumodeliuoti. Labai džiugina, kad gimiau būtent čia, Lietuvoje. Todėl net nedrįsčiau kažkokio geresnio gyvenimo sau prašyti, nes yra begalė žmonių, kurie už mane sunkiau gyvena.

Labai džiugina, kad gimiau būtent čia, Lietuvoje. Todėl net nedrįsčiau kažkokio geresnio gyvenimo sau prašyti, nes yra begalė žmonių, kurie už mane sunkiau gyvena.

... gimti ir gyventi kitoje šalyje?

Teresė: Labiausiai iš širdies atsakant – Norvegija. Tai vienintelė šalis, kurioje esu praleidusi daugiausia laiko (neskaitant Lietuvos). Nuostabus kraštas, jo žmonės ir, žinoma, muzika. Bet ji mane domintų tik tuomet, jei gimčiau su tokiomis pačiomis mintimis, kokias turiu dabar. Dar patiktų Japonija. Bet gal per daug kultūriškai toli? Indonezija irgi gerai. Ten daug jūrų gėrybių, kurias labai mėgstu (vėl kvatojasi).

Milda: Aš esu patenkinta Lietuva – galiu tik pafantazuoti. Daug kas mane vilioja, bet vis dėlto labiau jaučiuosi skandinavė, baltė. Jei rinkčiausi, tai turbūt Islandiją. Mažai ten žmonių, bet jie kažkokie kitokie. Nesu su tais islandais kalbėjusi, bet stulbina vienas faktas – kiek toje mažoje šalyje sugeba atsirasti pasaulinio lygio muzikantų, stebinančių savo originalumu. Norėčiau gimti tenai ir išsiaiškinti, kodėl taip yra (juokiasi).

... Hanso Christiano Anderseno Undinėlė už savo gražų balsą gavo kojas ir virto žmogumi. Ko norėčiau mainais už savo balsą?

Teresė: Turbūt sparnų. Apie juos, kaip ir apie skraidymą, yra pusė mūsų (ir ne tik mūsų) dainų parašyta. Skraidyti būtų nuostabu. Bet čia mainai? Vietoj balso? Aha... Tuomet sunku. Ar galima išvis nemainyti? Gerai, pasilieku viską, kaip yra dabar.

Milda: Tikrai nėra nieko tokio, už ką galėčiau atiduoti savo balsą. Oi, ne. Tikrai ne!

Kredo: "Esu Milda Andrijauskaitė-Bakanauskienė. Grupės "Baltos varnos" narė. Save vadinu naivia kūrėja, tikinčia, kad mūsų muzika gali sukurti kažkiek magijos šiame pasaulyje", – atvirauja dvynė.

... įvaldyti visus norimus muzikos instrumentus, kokiais dar norėčiau išmokti groti?

Teresė: Nesu virtuozė, bet jau groju smuiku, gitara. Kažkiek pianinu. Norėčiau rimčiau įvaldyti ritmo instrumentus – t.y. būgnus. Kiekvienam muzikantui, manau, tai būtų naudinga.

Milda: Visų pirma, norėčiau geriau išmokti groti tais, kuriais dabar groju, – gitara ir smuiku. O paskui? Hmm... Net sunku ką nors ir išskirti. Gal bosas, būgnai, ritminė sekcija. Įvairūs folknišiniai instrumentai. Pavyzdžiui, kad ir Hardangerio smuikas ar ratukinė lyra. Nebūtinai turiu omeny "Baltų varnų" kūrybą. Kartais kažko norisi išmokti tiesiog dėl savęs, dėl asmeninio tobulėjimo.

... susitikti pokalbio su bet kuriuo pasaulio žmogumi?

Teresė: Tai būtų gamtos istorikas, gyvūnų žinovas Davidas Frederick‘as Attenboroughas. Jo balsas nuostabus. Tai žmogus, įgarsinęs pusę pasaulio dokumentinių filmų apie gamtą. Galėčiau iš jo daugiau visokių įdomių dalykų apie gyvūnus sužinoti, ne tik apie zebrus (juokiasi). Man įdomu žiūrėti filmus apie gamtą. Ypač apie vabzdžius, kurie yra tokie maži ir taip gerai organizuoti. Kita mano aistra – magiškasis jūros pasaulis.

Milda: Mmm... joooo... kaip sudėtinga... Kadangi pati kūriau indian stiliaus muziką, tai labai norėčiau pasikalbėti su islandiškos grupės "Figuros" kūrėjais. Paklausčiau, kaip jie kuria muziką. Tikrai būtų vertinga ir įdomu.

JEI TURĖČIAU...

... milijoną grynais?

Teresė: Kažkiek pinigėlių skirčiau šeimai. Kažkiek investuočiau į ateitį. Tai galėtų būti nekilnojamasis turtas arba akcijos, apie kurias nieko neišmanau. O trečioji pinigų dalis būtų malonumams. Daug keliaučiau, prisipirkčiau visokių muzikos instrumentų.

Milda: Uhu... visų pirma, jei tai įvyktų, tai taip greitai nespręsčiau, ką su jais daryti (juokiasi). Daryčiau viską lėtai. Todėl kad ir kokį atsakymą dabar pasakysiu, nebūtinai jis bus teisingas. Taigi... dalį pinigų duočiau tėvams, dalį investuočiau į savo ateitį, o už paskutiniąją dalį pasidaryčiau žiauriai geras atostogas kartu su savo vyru. Turbūt tiesiu taikymu mautume į Pietų Ameriką. Kokiam mėnesiui ar dviem.

... dvigubai daugiau valandų paroje?

Teresė: Oiiiii, šitas geras!!! Reikėtų. Visiems žmonėms šiuo metu brangiausias dalykas yra laikas. Visi mes pasinėrę į karjeras. Ar tai gerai? Na, jei tau 24-eri ir tu ari kaip jautis, kad kažkada kažką paskui galėtum daryti, – tai yra visiška nesąmonė. Juk tas laikas gali ir neateiti. Turi išmokti viską daryti dabar – ir dirbti, ir rasti laiko savo poilsiui, mėgstamai veiklai, kelionėms.

Milda: Jei turėčiau daugiau laiko, tai… turėčiau ir dvigubai daugiau darbo. Turbūt daugiau atsiduočiau kūrybai, kurią dabar dažnai užgožia repeticijos, visokie planavimai, koncertai ir pan. Tikrai pasigendu to laiko ramiai atsisėsti ir kurti.

... dar dešimt baltų varnų – seserų – ir tik vieną brolį, juodvarniu lakstantį?

Teresė: Jeigu jos būtų visos tokios, kaip mes su Milda, tai... Ojetau! Kiek būtų daug skambučių! Mes jau dabar su sese skambinamės dešimt kartų per dieną, o jei tų sesių būtų dar daugiau?! Telefonas neužtiltų! Žodžiu, būtų labai geri vakarėliai, daug chaoso ir, be abejonės, – a cappella grupė. O brolio? Na ne… Kažkaip niekada jo netrūko. Galbūt pasigedome trečios sesers – vien dėl trečio balso. Tik nepamenu, ar tikrai jos norėjome, ar tik taip juokavome (kvatojasi).

Milda: Nusišaučiau, tikrai (juokiasi). Užtenka man ir vienos sesers, labai aš ją myliu. O galbūt būtume kaip ta "The Kelly Family" grupė? Brolis? Apsauga? Na ne, nereikia. Mes viena kitą įpratusios nuo vaikystės saugoti.

... gebėjimą girdėti kitų žmonių mintis?

Teresė: Oi, būtų labai baisu... Ir dar labai sunku. Negalėtume normaliai su niekuo bendrauti. Juk kiekvienas iš mūsų turi savo minčių, kurių nekontroliuoja. Tu išgirstum apie save tokių dalykų, kurių žmogus tau tikrai nenori sakyti. O ypač einant gatve būtų visiškas chaosas... Turbūt net muzikos su ausinukais negalėčiau klausyti, jei girdėčiau visų praeivių mintis.

Milda: Oi, nenorėčiau. Nes manau, kad su daug kuo susipykčiau ir užbaigčiau gyvenimą viena su savo katėmis. Negalima girdėti kitų žmonių minčių. Kartais jos labai gražios, o kartais, deja, labai bjaurios. Tam ir yra duotas taktas, elgesio kultūra, kad nepasakytum, ko nereikia, neįžeistum. Turi mokėti atsirinkti, ką sakyti, o ko ne.

... tik vieną dieną, likusią gyventi šiame pasaulyje?

Teresė: Norėčiau apie tai nežinoti.

Milda: Būčiau su artimaisiais. Muzika yra svarbi, bet šeima – vis dėlto svarbiausias dalykas gyvenime.

... būti pasaulinio lygio žvaigžde, bet mainais už tai tektų velniui sielą parduoti?

Teresė: Nežinau, kas tas velnias ir kas ta siela. Bet kažkam kažką savo atiduoti? Gal ne... Nežinau, ar galėčiau gyventi su mintimi, kad šlovės pati nepasiekiau, bet ją nusipirkau?

Milda: Mano siekis nėra būti pasaulinio lygio žvaigžde. Tikrai nemanau, kad dauguma jų laimingos... Užtenka, kad galėčiau gyventi iš muzikos, rengti koncertus, kad būčiau gerbiama savo draugų, muzikantų bendruomenėje.

Apie grupę "Baltos varnos"

*Tautodailininkės Birutės Andrijauskienės ir etnografo, grupės "Sadūnai" įkūrėjo Gintaro Andrijausko dukros dvynės Teresė ir Milda nuo mažens augo muzikos apsuptyje. Buvo suburta ir šeiminė kapela "Viksva", po jos – postfolkloro grupė "Mindrauja".

*Grupę "Baltos varnos" merginos ėmėsi kurti vienuoliktoje klasėje. Iš pradžių buvo ir trečia draugė – Raminta Razmaitė. Pirmas sesių sugalvotas grupės pavadinimas turėjo būti "Kampas", bet pasirodė, kad tokia grupė jau yra. Taip atsirado "Baltos varnos". Pagal posakį ir merginų kitoniškumą. "Jei nebūtume baltos varnos, tuomet – gal juodos avys?" – juokiasi seserys, abi šiuo metu svajojančios apie vairuotojų pažymėjimus, kad į koncertus galėtų pačios važinėti. Teresė jau kelintąsyk laiko važiavimo egzaminą, o Milda dar tik planuoja į kursus užsirašyti.

*Grupė "Baltos varnos" 2013 m. buvo įvertinta Sauliaus Mykolaičio premija už ryškiausią debiutą, tais pačiais metais laimėjo 1-ąją vietą respublikiniame dainuojamosios poezijos konkurse. Klausytojai, besilankantys tokiuose festivaliuose kaip nacionalinis bardų festivalis "Purpurinis vakaras" Anykščiuose, tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis "Tai-aš", "Mėnuo juodaragis", "Akacijų alėja" ar "Saulėtosios naktys", turėjo galimybę pasiklausyti grupės kūrybos. 2017 m. surengtas debiutinio albumo "Dar nedaviau tau vardo" pristatymo turas po Lietuvą. 2019 m. grupė su styginių kvartetu įrašė plokštelę "Virsmas".

*Šiuo metu "Baltos varnos" įsirengia muzikos studiją Vilniuje, buvusiame Lukiškių kalėjime. Nuostabi vieta, šauni bendruomenė. Kalėjimo aura? Ne, atlikėjų nebaugina. Merginos sako, kad šį pastatą jau seniai apgaubusi nauja kūrybinė atmosfera, kylanti iš čia įsikūrusių muzikantų, dailininkų, fotografų ir kitų meno žmonių.

„Sesės labai lygindavosi su manimi, užkelta kartelė buvo. Dėl to smagu nebuvo. Joms tai tiesiog labai didelis krūvis ir spaudimas, kad jos turi taip žaist, kaip aš žaidžiau. Aš visą laiką joms sakydavau – jūs turit visiškai atsiriboti nuo kalbų. Sakydavau, kad jūs kuriat savo istoriją, savo gyvenimą, ir savo kelią. Dabar mes esam skirtingose srityse, ir viena kitą palaikom. Žinau, kad sesių laimėjimais reikia ypač džiaugtis“, – LNK laidoje „Nuo...Iki...“ šį pirmadienio vakarą, 20 val., atviraus 2TV laidų vedėja ir buvusi krepšininkė D. Belickaitė.

Tiesa, visos keturios pripažįsta – dar vienas gausaus sesių būrio trūkumas – viskuo tenka dalintis. „To nesam gerai išmokusios. Būna, susipykstam ir dėl smulkmenų – dėl suvalgyto sūrelio ar pyragėlio. Kartais susipešam ir dėl drabužių. Mūsų keturios, todėl pasidalinti viskuo, patikėkit, yra nelengva“, – pasakos viena iš seserų Sigita Belickaitė.

Greitai įsižiebiančios, be galo emocingos sesės Belickaitės taip pat greitai moka ir susitaikyti. Visos žino auksinę taisyklę – tereikia prie pyktelėjusios sesės prisiglausti ir atsiprašyti. O štai etnomuzikos chuliganėmis pravardžiuojamos dvynės „Baltos varnos“ neslepia – susipykti joms tenka dažniau nei norėtųsi.

„Tarkim, aš pradedu Mildą mokyt, kaip laikyti riešą, ji groja gitara, arba ji pradeda mokyt, kaip nespaust vokalo dainuojant ir tai vyksta asmeniškai. Nesuprantu kodėl, bet tai yra labiausiai erzinantis dalykas. Net nežinau, ar mes kada nors esam ištvėrusios mokydamos viena kitą ilgiau nei penkias minutes. Pasiekus ribą prasideda: susipykstam, susinervuojam ir išsiskirstom po skirtingus kampus“, – atviraus viena iš „Baltų varnų“ Teresė Andrijauskaitė. Jai antrins ir identiška dvynė Milda. Dėl vaikinų sesės niekada nėra viena kitai patarinėję, šita tema apskritai tabu. „Tai yra tokie asmeniški reikalai. Aš manau, kad gyvenime yra du dalykai, apie kuriuos negalima kalbėti su kitais, nes tai pavojinga – tai asmeniniai santykiai ir asmeniniai finansai“, – sako Milda.

Įsitraukusios į karantino laikotarpiu atsiradusį muzikinį projektą seserys neslepia, kad dabar jos matosi retai ir susitinka tik dėl šios bendros veiklos. „Esame labai atsargios, mūsų kelionės būna apgalvotos, siekiame, kad kontaktas būtų tik su būtinais žmonėmis. Mes su vyru gyvename bute, o sesuo su draugu laiką leidžia sodyboje už Vilniaus. Mus dabar suveda tik dalyvavimas projekte“, – šypsosi Milda.

Pagrindinės sesių veiklos iki karantino buvo studijos, koncertai ir repeticijos, tad dabar dienos slenka kiek kitokiu ritmu. „Karantino pradžia buvo labai nelengva, trūko stimulo, atsirado kažkoks tinginiukas. Jam pasitraukus supratome, kad turime begales darbų, neįgyvendintų idėjų ir, nors tenka viską daryti namuose, veiklos tikrai netrūksta“, – sako seserys, Motinos dienai rengiančios savos kūrybos dainą.

„Daina – netipiška, nėra net minimas žodis „mama“. Šį kartą į mamos dalią norime pažvelgti iš humoristinės pusės. Tarsi grįžusios į vaikystę darysime beprotiškiausius dalykus, kuriuos daro vaikai. Daina vadinsis „Staigmena“ – mūsų mama iš karto tapo dviejų vaikų mama. Nors diena – mamos, negalime nepaminėti ir tėčio. Mama visada šalia turėjo nuostabų tėtį, kuris yra geros nuotaikos užtaisas, ir jie kartu stengėsi, kad užaugtume tokios, kokios esame“, – šypsosi „Baltos varnos“.

Seserys sako, kad mama joms yra pavyzdys. „Augdamos turėjome nuostabų pavyzdį – visada gražią, jaunatvišką ir kūrybingą mamą. Suaugusios vis dažniau juntame ją kaip moters pavyzdį. Mūmyse ji išugdė įvairiausių individualių savybių, bet svarbiausia – užaugino tiesiog gerus žmones. Nenorime girtis pačios, tik pagirti mamą – jai tas darbas puikiai pavyko. Jaučiamės laimingos ir esančios teisingame kelyje“, – sako seserys.

Muzikalioje giminėje užaugusių seserų vaikystė buvo kupina smagių ir netikėtų nuotykių. „Dainuodavome ir grodavome visi kartu, o kiek pokštų ir juokingų istorijų būdavo. Dabar jau pačios papasakojame mamai istorijas, kurių ji nežinojo. O ir pati mama jų turi begales, kad ir apie tai, kaip teko lankytis pas darželio direktorių dėl to, kad padeklamavome Juozo Erlicko eilėraštį, kuriame buvo minimas alus“, – juokiasi seserys.

„Baltų varnų“ pasirodymas – šį šeštadienį, gegužės 2 d., „Dainuokim kartu“ per LRT televiziją. Transliacijos pradžia – nuo 21 valandos.

„Pažiūrėjau pirmą „Eurovizijos“ konkurso pasirodymą, na, ir ką apie sceninius įvaizdžius galima pasakyti: kaip visada atrodo, kad šis konkursas pas mus vykdomas pirmą kartą… Kas per nykuma ir niūrios spalvos, gal jau užteks to, kad Lietuvoje už lango beveik poliarinė naktis,o jie dar nutarė vargšus žiūrovus tamsybės jūroje paskandinti“, – socialiniame tinkle „Facebook“ sakė kūrėjas.

Jis pasigedo fantazijos, juk čia, anot jo, yra muzikinis karnavalas.

„Nors yra ir vienas šviesulys šioje šešėlių karalystėje... Tai tos dvynės iš „Baltos varnos“ net labai, labai „sexy“, aš, aišku, suprantu, kad jos stengiasi dainuoti tokią basą „Ramtadrylę“, bet jų suknelės man priminė kazlėkus ir kelmučius iš pasakos „Grybų karas“. Patikėkit, senam mergišiui miško fėjos dar kokios ugningos ir spalvingos būna, šiame pasirodyme trūksta tik trupučio teisingo grimo ir gerų rūbų.... Ir tos basos raganaitės pusei Lietuvos vyrų (o gal ir moterų) „stogus nuneš“, – sakė A. Pogrebnojus.

Primename, susumavus komisijos ir žiūrovų balsus, paaiškėjo, kad toliau kovą tęs šeši pirmosios atrankos dalyviai – Monika Marija, „Baltos varnos“, MEANDI, Gabrielius Vagelis, Andy Vaic ir Petunija.

Renginys vyks nuo 22 val. iš karto po  jungtinio  užsienio ir Lietuvos atlikėjų koncerto Šv. Kotrynos bažnyčioje. Šių metų naktinėjimų viešnios „Baltos varnos“ sutiko atsakyti į dažniausiai jaunųjų kūrėjų užduodamus klausimus.

– Jei kuriu muziką / poeziją kaip tai paversti žinoma daina?

– Daina ir susideda iš šių dviejų komponentų, vien tik teksto, arba tik muzikos, žinoma, neužtenka. O, beje, visko nebūtina sukurti pačiam, galima paimti poeto tekstą arba paprašyt gerai tekstus kuriančio draugo sugalvoti tavo dainai žodžius. Manome, kad gera daina yra svarbiau už principus (viską turiu sukurti pats).

– Kaip pagauti įkvėpimą?

– Greičiau už jį bėgti (šypsosi).

– Kaip įveikti scenos baimę?

– Nuolatos sau sakyti, kad tai ne baimė, o jaudulys, kuris daro lipimą ant scenos tokį įdomų!!! Ir tai yra gryniausia tiesa, panaudok tą baimę, paversk ją adrenalinu ir išnaudok.

– Kaip tapti žinomu?

– Viešai nusimauti kelnes.

– Ką jūsų nuomone būtina žinoti kiekvienam atlikėjui ir kūrėjui?

– Atlik kūrinį nuoširdžiai. O kūrėjui – žaisk, žaisk ir dar kartą žaisk.

Jeigu tu kuri dainas ar poeziją, o gal groji kokiu nors instrumentu ir ieškai kūrybingų bendraminčių ateik į „Tai – aš“ „Naktinėjimus“. Renginys vyks spalio 18 d. 22 val. Vilniaus mokytojų namų Baltojoje salėje (Vilniaus g. 39, Vilnius). Vakarui diriguos dainų kūrėjai, jaunieji bardai Gytis Ambrazevičius ir Emilija Statinaitė. Naktinėjimų viešnios „Baltos varnos“ žada dar daugiau atsakymų į Jums kylančius klausimus. Panaktinėkime!

– Sugrįžkime į jūsų muzikinio kelio pradžią ir tą laiką, kai vieną dieną dalyvavote televizijos projekte „Du balsai – viena širdis“ ir apie jus sužinojo ne tik bardų kūrėjų bendruomenė, bet ir visa Lietuva. Kaip manote, kur jūsų populiarumo ir sėkmės raktas?

– Visų pirma, užduokime klausimą: kas yra populiarumas ir kada jau galima sakyti, kad jį pasiekei? O tų raktų yra visokių, kurie tinka vieniems ar kitiems. Teisingas klausimas būtų, kaip tą raktą atrasti? Visada galime naudoti kažkokias koduotes ar taisykles, kuriomis vadovaudamiesi kiti atlikėjai išgarsėjo, bet tai niekada negarantuos sėkmingo kelio. Mes pačios niekad nevadintume to „populiarumu“, tikriausiai mieliau naudotume žodį „įvertinimas“ ir tai nebuvo vienintelis ir pagrindinis šuolis mūsų kelyje – tai, kur esame dabar, susidėjo iš begalybės smulkmenų ir sprendimų, bet, visgi, net ir tai, kur esame dabar, nėra nei aukštumos, nei žemumos, tiesiog vienas iš kelio etapų.

– Jei jums reikėtų 1-2 sakiniais apibrėžti savo kūrybą, kaip skambėtų tas apibrėžimas? Kas, jūsų nuomone, yra dainuojamoji poezija? (Turiu mintyje visus laikotarpius iki „Virsmo“ ir dabar).

– Jau seniai nebevadiname savo muzikos dainuojamąja poezija, tai gal yra tik vienas iš elementų mūsų muzikoje, kurio apibrėžti neįmanoma. Apie tai (kas yra dainuojama poezija ar bardas) savo laidoje kalbėjo Domantas Razauskas kartu su Gyčiu Ambrazevičiumi bei Juozu Žitkausku ir klausydamos šios laidos, supratome, kad tai, kas yra dainuojamoji poezija, ko gero, neįveikiamas klausimas. O savo kūrybą apibrėžtume turbūt daugiau nei dviem sakiniais, bet šiaip esame harmonijų žmonės, mėgstame jomis varijuoti, žinoma, mums yra svarbūs ir tekstai, bet muzikai, ko gero, vis tiek teikiame pirmenybę, per ją perteikiame pačią emociją.

– Kodėl savo albumą pavadinote „Virsmas“? Ką jis jums pačioms reiškia asmeniškai?

– Atlikti savo dainas su styginių kvartetu mums visada buvo didelė svajonė, galbūt tai ir buvo viena iš paspirčių taip pavadinti albumą, tai yra virsmas tiek mūsų dainoms, tiek mums pačioms.

– Ar virsmo jausmą esate patyrusios anksčiau, savo kasdienybėje? Pasidalinkite savo istorijomis.

– Virsmus patiria visi, per visą gyvenimą jų įvyksta daugybė – mokykla, pasiekimai, pilnatvės pajutimas, nuosmukiai, tai yra gyvenimo stadijos, kurias išgyvena kiekvienas, neskaitant nei kiek pinigų turi, nei kiek šlovės patiria, nei kiek meilės aplink save turi. Ypač šiuo metu esame atviros naujoms idėjoms, todėl visiems patartume, jei gyvenime pasidarys nuobodu, tapkite atviresni naujovėms, tolerantiški dalykams, kuriems nebuvote tolerantiški ankščiau. Pamatysite, kaip gyvenimas gali prisipildyti naujų spalvų!

– Kodėl žiūrovai turėtų ateiti spalio 17-ąją į Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčią?

– Visų pirma, tai bus programa, kurią tobulinome visus metus, ypač tie, kurie jau buvo pirmajame koncerte, dabar gali ateiti ir pamatyti mus prasisukus gražiam metų ratui. O tiems, kas nebuvo, žinoma, pamatyti mus tokiame amplua pirmą kartą. Muzika tikrai privers pasvajoti, patirti nostalgiją, rasti save žodžiuose.

– Papasakokite apie tai, kas jus įkvepia kurti, muzikuoti? Kokie žmonės, įvykiai, galbūt daiktai, aplinka turi įtakos kūrybai?

– Pirmąją įtaką, žinoma, padarė tėvai, tėtis yra be galo muzikalus žmogus, o mama savo auksinėmis rankomis kurdavo meną visur aplinkui save. Manome, kad mums labai pasisekė – augimas tokioje aplinkoje be pasekmių likti negalėjo. Įtaką darė ir folkloras, kuris lydėjo mus kone kiekvieną dieną, ir dainuojamoji poezija, į kurią mus pastūmėjo muzikos mokytojas. Bet kiek vėliau, jau turbūt atvykus į Vilnių, kažkaip pradėjom atrasti vis kitokią muziką, kurią derinom su senąja. Tai skatino kūrybą. Tas naujovių pliūpsnis, tie nauji kūriniai, kada atrodo, nesupranti, kaip iki to „prisimąstoma“… Po to pradedi suprast, ir tai vėl naujas pliūpsnis, niekad nesupratęs tokių dalykų dabar supranti...

– Ar kada susimąstėte, jei vieną dieną nebegalėtumėte groti, dainuoti –  ką veiktumėte?

– Manau kad aš (Milda) visai norėčiau pabandyti siuvėjos, dizainerės sritį, mama visada buvo puiki siuvėja, tai turbūt va tie kažkokie genai vis tiek traukia…

(Teresė) Manau tada ir mąstyčiau. Žmogus turi daugybę skirtingų gebėjimų, tačiau pagal tam tikras aplinkybes susikoncentruoja į vieną. Visgi, kiti visuomet keliauja kartu, laukdami progos išlįsti. Gyvenimas ilgas ir įdomus, tad net ir užsiimant muzika gali nusitiesti ir kitų kelių.

– Kas jūsų kūrybiniame kelyje numatyta artimiausiu metu, po spalio 17-osios festivalio koncerto?

– Planų yra daug, kartu su jais dabar mus lydi ir magistrantūros studijos, kurios, manau, irgi kažkiek darys įtaką mūsų muzikai (o kaipgi kitaip). Labai sunku žadėti kalnus, jų nenuvertus, tačiau, kai nuversime, tikrai nepaliksime to nežinioje.

Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“ šiemet vyks spalio 14-19 d. Jau 17-ąjį kartą kokybiškos muzikos, dainuojamosios poezijos ir ne tik gurmanus kviečiančio festivalio programoje: Lietuvos ir Prancūzijos, JAV, Švedijos, Airijos ir kt. šalių atlikėjų koncertai vaikams ir ne vaikams Šv. Kotrynos bažnyčios renginių salėje; bendruomeninės, tarpkultūrinės kūrybinės dirbtuvės „Bardazmus“ jauniesiems dainų ir tekstų autoriams bei atlikėjams; po Lietuvos miestelius ir į kaimynines šalis keliaujantys jungtiniai įvairių šalių atlikėjų koncertiniai pasirodymai bei jaukūs autorinės kūrybos „Naktinėjimai“ iki paryčių... Daugiau informacijos www.tai-as.lt, bilietų į didžiuosius festivalio koncertus ieškokite www.bilietai.lt.

Gražia tradicija tampa susitikimas toje pačioje vietoje kiekvieną balandį. Besiruošdami koncertinei programai grupės nariai žada paruošti geriausias savo dainas .

Grupė „Baltos varnos“ – tai keturios jaunos ir be galo talentingos asmenybės, kurias jungia muzika. Pagrindinės vokalistės ir dainų kūrėjos Milda ir Teresė Andrijauskaitės spindi Laumių vaidmenyse, skambiai per arenas žengiančiame miuzikle „Eglė žalčių karalienė“. Unikaliais vokalais išsiskiriančios merginos daugeliui tapo atradimu televizijos projekte „Du balsai – viena širdis, kur pelnė komisijos bei žiūrovų simpatijas. Dar didesniu atradimu gali tapti jų autorinė kūryba, kuri netelpa vien tik į dainuojamosios poezijos rėmus. Grupės atliekamos dainos kupinos folko elementų, galima išgirsti etno ar liaudies dainų motyvų. Ką jau kalbėti apie improvizacijas, kurių gausu tarp dainų ir dainose. Bosinės gitaros partijas grupėje atlieka Julius Bakanauskas, mušamaisiais ritmą laiko Tomas Urbanavičius.

Grupė „Baltos varnos“ 2013 m. buvo įvertinta Sauliaus Mykolaičio vardo premija už ryškiausią debiutą, tais pačiais metais laimėjo 1-ąją vietą respublikiniame dainuojamosios poezijos konkurse. Klausytojai, besilankantys tokiuose festivaliuose kaip nacionalinis bardų festivalis „Purpurinis vakaras“ Anykščiuose, tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai-aš“, „Mėnuo juodaragis“, „Akacijų alėja“ ar „Saulėtosios naktys“, turėjo galimybę pasiklausyti grupės kūrybos. 2016-2017 m. grupė lankėsi JAV, atrado ją ir Airijos publika. 2017 metais buvo surengtas debiutinio disko pristatymo turas po Lietuvą.

Pasiklausyti „Baltų varnų“ naujos programos ir atrasti įdomų, ryškų vardą Lietuvos muzikinėje scenoje kviečia geros muzikos ekspertai „Bardai LT“.

Bilieto kaina: 8 eurai, koncerto dieną 10 eurų.

– Kaip pasukote muzikiniu keliu?

Teresė: Visuomet žinojome, kad norime gyvenimą sieti su muzika. Tėtis mus dėl to įspėjo, nelaikė mūsų, bet sakė: „Labai gerai, kad norite studijuoti muziką, tačiau žinokit, kad tai nėra lengvas gyvenimo kelias“. Kol kas nesigailime.

– Kokias šeimos tradicijas ypač norėtumėte išsaugoti?

Milda: Tų tradicijų daug turėdavome, sunku išskirti, visas gyvenimas šeimoje mums buvo lyg tradicija. Valgydavome vakarienes labai vėlai, nes tėvai dirbdavo kultūros rūmuose ir kartais, kol jie grįždavo ir susiruošdavome, būdavo jau vėlus metas. Tai būdavo vėlyvos vakarienės su daug pokalbių.

Teresė: Man Kalėdos yra labai įstrigusios. Mes kaip ir visi vaikai tam tikru metu išsiaiškinome, kad Kalėdų senelio nėra, bet tėvai atkakliai nepasidavė mūsų įtikinėti, kad jis yra. Tai mes iki pat dabar vaidinam tą spektaklį.

– Apie ką svajojote vaikystėje? Apie ką svajojate dabar?

Milda: Kai buvome mažos, nebuvome pačios populiariausios mergaitės, pamenu, kai su Terese ėjome gatve ir sakėm, kad išauš mūsų diena, kad būsime pripažintos dėl savo keistenybių, dėl kurių buvome engiamos.

Teresė: Turbūt skirtumas tarp vaikystės svajonių ir dabartinių, kad vaikystės svajonės jau išsipildė, o dabar svajojame, kad galėtume kurti ir savo muzika pasiektume kuo daugiau klausytojų širdžių, kuo daugiau žmonių suprastų, ką norime pasakyti ja.

– Kokią jūsų gyvenimo dalį užima muzika? O gal viską užvaldžiusi?

Milda: Ne viską. Būtų blogai, jei viską užvaldytų. Gyvenime didelę dalį užima mylimi žmonės. Labai stengiamės daugiau laiko skirti draugams, nes jie yra mums lyg šeima. Labai stengiuosi išmokti siūti, nes tai yra mano sena svajonė. Tačiau visgi pagrindinis dalykas, kuo mes gyvenam, yra muzika.

– Ar būna dienų, kai pabosta muzika?

Milda: Būna, tačiau nemanau, kad dėl to reikėtų jaudintis, jei jos praeina greitai. Tačiau visuomet turime, kas mus palaikytų – mano vyras ir sesuo yra artimiausi žmonės, taip pat yra tėvai, draugai. Jei ne tėvai, vargu ar būtumėme ten, kur esame dabar.

– Artimiausias koncertas Kaune, kuo jums ypatingas šis miestas?

Milda: Kaunas yra mums artimas. Daug pažįstamų, daug sąsajų. Ten dažnai atvažiuodavome aplankyti dėdę, kauniečiams puikiai pažįstamą Algirdą Svidinską. Kaune teko susipažinti su vienais nuostabiausių folkloristų Lietuvoje – Kauno žygeivių klubu „Gilė“. Kaunas buvo pirmas miestas, į kurį galvojome važiuoti studijuoti.

– Nesenai pradėjote naują koncertinę programą su styginių kvartetu. Kaip gimė ši idėja?

Milda: Styginių kvartetas buvo viso gyvenimo svajonė. Mes labai mylim žaidimus su harmonija, mes mėgstame gan romantiškas harmonijas, o styginių kvartetas puikiai geba tas harmonijas atskleisti ir tuo pačiu sukurti tam tikrą mistiškumą.

– Kaip šiuo metu apibūdintumėte grupės ,,Baltos varnos“ kūrybą?

Milda: Tai tikriausiai yra vienas baisiausių klausimų muzikantui, nes ypač dabar daugybė stilių sąveikauja tarpusavyje. Tai įdomus laikotarpis, nes prieš porą metų aš būčiau gan lengvai apibūdinusi mūsų kūrybą. Dabar mūsų stilius turi labai daug atšakų, tačiau mūsų muzikoje tikrai rasite folk elementų, kurie jungiasi su dainuojamąja poezija. Manau, kad mūsų muzikoje folkloro motyvų gali būti kartais daugiau, kartais mažiau, tačiau jie niekuomet neišnyks, be jų mūsų kūrybos neįsivaizduoju. Tai yra tai, nuo ko mes pradėjome.

Teresė: Tačiau vienoje vietoje stovėti yra labai nuobodu, tiek muzikantui ir kūrėjui, tiek žiūrovui, taigi keičiamės ir mes, ir mūsų muzika.

– Dalinatės su publika gera nuotaika?

Teresė: Sakoma, kad žmogus ateina į koncertą pailsėti, tai, turbūt, pailsėti yra lengviausia su gera emocija. Mes tai ir stengiamės skleisti, būtent, tą gerą emociją. Ar ji bus su kruopelyte nostalgijos, ar su kruopelyte liūdesio, bet galų gale, tai bus tam tikra mistika, magija, pakilimas nuo kasdienybės.

Kovo 30 d. 17 val. Kauno valstybiniame lėlių teatre laukia išskirtinis koncertas, kurio metu naujas grupės skambesys turėtų nustebinti ir sužavėti. „Tokį tikslą išsikėlę – ruošiamės koncertui ir esame parengę įspūdingą pasirodymą su muzikaliai išpildytomis aranžuotėmis ir puikiausia nuotaika, kokią tik galime spinduliuoti koncerto metu“, – sako seserys Milda ir Teresė.

Kartu muzikuos profesionalus smuikininkas Tadas Dešukas, tačiau šį kartą grosiantis mandolina, bei perkusininkas Martynas Nugaras. Styginių kvartete gros Vytautas Mikeliūnas (I smuikas), Jurgita Gaubytė (II smuikas), Birutė Bagdonienė (altas), Onutė Švabauskaitė (violončelė).

Grupė „Baltos varnos“ – keturios talentingos ir kūrybingos asmenybės, kurias jungia muzika. Tai Milda ir Teresė Andrijauskaitės, grupės įkūrėjos, pagrindinės vokalistės, grojančios smuikais ir gitaromis. Grupėje bosines gitaros partijas atlieka Julius Bakanauskas, mušamaisiais ritmą laiko Tomas Urbanavičius.

Į koncertą Kauno valstybiniame lėlių teatre kviečia geros muzikos ekspertai „Bardai LT“.

Bilietus platina „Tiketa“ ir 1 val. iki koncerto vietoje.