Gilias laiko ir atminties temas gvildenantis spektaklis sujungia teatrą, šokį ir cirką. Publika panardinama į sielą jaudinantį potyrį, kuris meta iššūkį tradiciniam ir įprastam pasakojimui. Būdamas turtingo meninio išsilavinimo ir kurdamas tarptautiniame kontekste, J. I. Tula peržengia kalbos, kultūros barjerus ir kalba universalia judesių ir vaizdų kalba, suprantama bet kurios šalies žiūrovui. Menininkas kviečia atrasti mįslingą „Instante“ pasaulį, kuriame gilinamasi į metaforines Cyro rato – metalinio lanko – galimybes.

Spektaklyje demonstruojami neeiliniai žmogaus kūno gebėjimai, ekstremalūs triukai ir kuriama ypatinga rizikos kupina pasirodymo atmosfera. Meniškai derinama jėgos ir atsvaros pusiausvyra. J. I. Tula lyg diriguoja judesio simfonijai, kuri nepaiso gravitacijos ir atveria duris į dar neregėtą pasaulį. Kartu su Cyro ratu viso pasirodymo metu nepaliaujamai besisukantis artistas žiūrovus priartina prie hipnozės, sutrikdo laiko nuovoką. Menininkas pasirodymą atlieka minimaliomis priemonėmis – be lanko naudoja dar folijos lakštą ir popieriaus skiautes. Tačiau daiktais, apšvietimu, garsais ir judesiais jis kuria vis naują žmogiškumo istoriją.

Matyti J. I. Tulos meistriškumą prilygsta leistis į kelionę, kuri peržengia cirko palapinės ribas ir fiksuoja pačią žmogaus egzistencijos esmę.

 

Žiūrovai iš karto stipriai panardinami į dinamiško pasirodymo įvykius. Gimsta individualios interpretacijos ir emociniai ryšiai, kiekvienam tai yra gili ir asmeniška patirtis. Lyg būtų švenčiama dabarties akimirka. Įtraukiančiu pasirodymu J. I. Tula žiūrovus pavėžina emociniais kalneliais – tarp džiaugsmo, melancholijos ir savęs atradimo.

„Instante“ palieka ilgalaikį nuostabos jausmą. Matyti J. I. Tulos meistriškumą prilygsta leistis į kelionę, kuri peržengia cirko palapinės ribas ir fiksuoja pačią žmogaus egzistencijos esmę. Spektakliui pasibaigus, mintyse kirba klausimai ne tik apie pagrindinę spektaklio mintį, bet ir apie tai, kaip menininkas sugebėjo padaryti tai, kas paprastam žmogui atrodo neįmanoma.

„Didžiausias šių metų pasiekimas – arti dešimt tūkstančių žiūrovų, kurie nėrė į festivalinį nuotykį. Kiekviename renginyje mūsų komanda aikčiojo iš netikėtumo matydama kokia minia plūsta pažiūrėti vieno ar kito renginio. Žmonių atvirumas ir įvairumas palietė ne tik mus, bet ir visus festivalio dalyvius. Džiugino vykusios diskusijos, įsitraukimas siūlant festivaliui erdves kitų metų programai, betarpiškumas ir didžiulis publikos palaikymas. Dalis festivalio programos dalyvių sulaukė rekordinio žiūrovų  skaičiaus, pavyzdžiui, trupė „Fandanga“ iš Portugalijos, paprastai savo spektaklį „Qubim“ rodanti 40 žiūrovų, festivalio metu stodavo prieš mažiausiai 300 žmonių auditoriją“, – teigė festivalio vadovė Gintarė Masteikaitė.

Šiuolaikinio šokio, teatro ir cirko pasirodymus Kaune ir Kauno rajone kūrė menininkai iš 11 šalių – Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos, Portugalijos, Slovėnijos, Vengrijos, Vokietijos, Argentinos, Italijos, Belgijos bei Lietuvos. Didžioji dalis pasirodymų nemokamai rodyti viešose miesto ir rajono erdvėse. 

Šis festivalis turi misiją praplėsti teatro suvokimą, parodyti spektaklius, kurie nebūtinai yra patogūs.

Kaip ir kasmet, „ConTempo“ žiūrovams pasiūlė itin plačią programą – nuo šiuolaikinio šokio pasirodymų, imersinio teatro iki instaliacijų, akrobatikos ir cirko elementų pripildytų, į tradicinius teatro rėmus netelpančių spektaklių. Publika galėjo susipažinti su netikėtomis „Cyro“ rato galimybėmis, pamatyti atgyjančią mobilią skulptūrą, technologijų pagalba pajusti bandos instinktą, kartu su menininku tyrinėti dar nematytą polistireno medžiagiškumą ar patirti miniatiūrinį lėlių teatrą. Nemažai pasirodymų, kaip ir kasmet, buvo skirti jauniesiems žiūrovams bei šeimoms.

Itin daug publikos simpatijų sulaukė katalonų fizinio teatro žvaigždės Joano Català spektaklis „Pelat“, jau pirmąsias festivalio dienas į pasirodymą įtraukęs ir pačią publiką. Skirtingose miesto erdvėse rodyti J. Català spektakliai, kiekvieną sykį pritraukė minias žiūrovų, kurie menininkui negailėjo palaikymo šūksnių bei plojimų. Pats J. Català sakė, kad Kaune turėjo vieną įsimintiniausių per 10 metų rodytų spektaklių. „Įsivazduokite atlikėją, kuris savo spektaklį yra parodęs daugiau nei 600 kartų, sakantį „tai tikriausiai buvo geriausias „Pelat“ iš visų“. Energija, žmonių kiekis, festivalio atmosfera buvo magiška“, – džiaugėsi G. Masteikaitė. 

M. Plepio nuotr.

Daug dėmesio sulaukė ir vieni svarbiausių festivalio svečių – menininkų duetas iš Vokietijos bei Vengrijos, kartu pristatę keistą, šiurpią ir įspūdingą persikūnijimo choreografiją „Figuring Age“. Atsistojusi publika plojo į Kauną tiesiai iš Venecijos šokio bienalės atkeliavusiam italų menininkui Andrea Salustri, kurio rankose atgijo polistireno figūros. Užburiantis, vaizduotę tyrinėjantis spektaklis „Materia“ susirinkusiųjų dėmesį fokusavo į scenoje vykstantį žmogaus ir objektų žaidimą.

„ConTempo“ festivalyje pristatyti penki gerai žinomų Lietuvos kūrėjų spektakliai, tarp kurių – net trys premjeros. Pasirodymai surinko pilnas sales žiūrovų, o daliai lankytojų teko likti už durų. Anot festivalį du metus stebėjusio, o šiemet spektaklį „Dulkėti veidrodžiai“ pristačiusio Raimondo Klezio, ryšys su žiūrovais šiemet buvo tikrai jaučiamas. „Šis festivalis turi misiją praplėsti teatro suvokimą, parodyti spektaklius, kurie nebūtinai yra patogūs. Publika buvo labai įvairi, pajaučiau, kad kontaktas su žiūrovais užsimezgė – tai geriausiai supratau pamatęs, kiek žmonių lieka diskusijai po pasirodymo, kokiomis temomis nori kalbėti“, – pasakojo atlikėjas. 

„Festivalis yra visur ir jis yra visoks“, – teigė ir monospektaklį „Stiklinė“ pristačiusi Lietuvos šiuolaikinio šokio šokėja Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė. Anot choreografės, šokėjos, šiais metais festivalyje buvo galima patirti labai skirtingus dalykus. „Žiūrovai galėjo pasirinkti tarp labiau įprastų sceninių pastatymų iki kuriamų įvietintose erdvėse ar spektaklių, kuriuose žaidžiama su žiūrovais. Tad kiekvienas galėjo tiek žiūrėti pasirodymus, kurie atitinka skonį, tiek tyrinėti programą ir, galbūt, likti nustebintiems. „ConTempo“ žiūrovai yra itin atviri, o atlikėjui tai – labai svarbu.“

M. Plepio nuotr.

„ConTempo“ pristato aktualų turinį, visuomet galima rasti kažką artimo sau. „Man atrodo, kad festivalis stengiasi patenkinti labai platų žmonių ratą, tiek tuos, kurie ne taip giliai susipažinę su šiuolaikinių menų tendencijomis, tiek reiklesnę publiką. Jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti festivalį, jį įvardinčiau kaip šventę. Ne visi renginiai kuria savo bendruomenę“, – pasakojo festivalio žiūrovas Edvinas Grinkevičius.

Anot festivalio organizatorių, viso festivalio metu buvo aktyviai dirbama prie kitų metų programos ir struktūros. „Šiais metais ypatingai išryškėjo mūsų stiprybės ir klaidos, gimė ne viena nauja idėja, kaip galime dar labiau įtraukti žiūrovą į festivalio kūrimo procesą, kaip sukurti dar daugiau erdvės susitikimams ir diskusijoms. Po penkerių metų festivalis tikrai pasirengęs žengti į priekį su programos gyliu ir įvairove bei organizaciniais sprendimais. Visų idėjų nenoriu išduoti, galiu tik pasakyti, kad rezervuokite „ConTempo“ atostogas tarp rugpjūčio 1 ir 11 dienos“, – kitų metų festivalio planus atskleidė G. Masteikaitė.

Lyno akrobatai atgaivino tuščią skulptūros tūrį ir žiedine trajektorija, veikiami gravitacijos, kūrė pasakojimą.

Kaip rasti pusiausvyrą, abiem saugiai pakibti tarp žemės ir dangaus? „Akrobatai žengia siauromis briaunomis, stebindami mus elegantiškais, poetiškais ir meistriškai suvaldytais judesiais. Skulptūra šiame spektaklyje tampa atskiru, trečiuoju personažu. Tolima „vilkelio“ giminaitė ir du ją valdantys akrobatai – nauja vizuali cirko patirtis viešojoje erdvėje, kurią kiekvienas galės interpretuoti savaip: žaismingai, geometriškai, moksliškai ar svajingai“, – taip labai tiksliai anonsuotas spektaklis.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Festivalio prodiuserė Eglė Nevedomskė portalui kauno.diena.lt pastebėjo, kad šių metų festivalį tiesiogine to žodžio prasme įsuka kataloniečių fizinio teatro žvaigždė Juanas Català su spektakliu „Pelat“, kuris į pasirodymą įtraukia ir žiūrovus, bei minėta prancūzų trupė „Underclouds“ su spektakliu „Inertie“ , kuriame vieną iš vaidmenų atlieka skulptūra-vilkelis.

„Visada festivalį stengiamės pradėti renginiais viešose erdvėse, kurie patraukia platesnės auditorijos dėmesį – tai padeda mums geriau paskleisti žinią apie prasidėjusią scenos menų šventę Kaune ir Kauno rajone“, – pasakojo E. Nevedomskė.

Ji dėstė, kad prieš renginius visada yra šiek tiek jaudulio, tiek menininkams, tiek ir organizatoriams, nes smalsu, kaip kūrinį priims publika, ar įsitrauks. „Bet iki šiol visuomet būna žiūrovų, kurie sutinka dalyvauti, ir su kiekvienais metais įsitraukimas tik stiprėja. Vadinasi, mūsų publika laisvėja, atvirėja, be galo tuo džiaugiamės. Įsitraukdamas kūrinį patiri dar kitaip negu tik stebėdamas: stipriau, giliau, iš arčiau. Kartais toks dalyvavimas iš esmės pakeičia suvokimą apie scenos menus bei sukelia vidinį rezonansą“, – džiaugėsi pašnekovė.

Iki šiol, anot E. Nevedomskės, žiūrovų aktyvumas, įsitraukimas menininkų lūkesčius pateisindavo su kaupu. Iš šeštadienio pietinio spektaklio galima spręsti, kad ne išimtis bus ir šie metai.

Įsitraukdamas kūrinį patiri dar kitaip negu tik stebėdamas: stipriau, giliau, iš arčiau.

„ConTempo“ festivalyje dalyvaujantys menininkai nuolat giria mūsų publiką, džiaugiasi jos gausa, reakcijomis, šiltu priėmimu. Kitų festivalių organizatoriai, lankydamiesi festivalyje, nuolat klausia: „Kaip jūs dirbate su auditorija, kad tiek daug ir tiek įvairių žmonių ateina?“ Bendravimui su žiūrovu skiriame tikrai daug dėmesio. „ConTempo“ yra ir žmonių festivalis: tarp visų jo grandžių – komandos, menininkų, savanorių, žiūrovų – cirkuliuoja labai daug energijos! Ir patikėkite, tai visus užkuria, įkvepia ir net pasibaigus festivaliui dar ilgai išlieka viduje“, – dėstė festivalio prodiuserė.

Ji pritarė, kad pasirodymai viešose erdvėse keičia Kauną, pačius kauniečius, ženkliai prisideda prie didėjančio gyventojų polėkio, atsipalaidavimo, drąsos išeiti iš komforto zonos ir kitose situacijose.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„ConTempo“ neabejotinai aktyvina Kauno miesto ir rajono erdves, gyventojus, įpučia gyvybės bendrai atmosferai. Miestas atrodo judresnis. Tam padeda ir netikėtumo faktorius: rengdami pasirodymus viešose erdvėse, mes sujudiname tų erdvių kasdienybę, o tai visada patraukia šalia esančiųjų dėmesį, jie taip pat išsijudina. Festivalis jau penktus metus stebina kauniečius įvairių formatų, persipynusių scenos meno žanrų renginiais, ir žiūrovai jau perprato žaidimo taisykles: kuo daugiau dalyvausi, kuo veržliau ir drąsiau atliepsi menininkų kvietimą prisijungti, tuo bus smagiau ir Tau pačiam, ir visai publikai, nes pats spektaklis bus labiau išpildytas.  Galbūt tokios patirtys keičia žiūrovų elgesį ir kitose situacijose: įkvepia ryžtis, surizikuoti, paleisti baimes, nerimą“, – kalbėjo E. Nevedomskė.

Viešose erdvėse scenos menus pristatys šiuolaikinio šokio, cirko ir teatro inovatoriai iš visos Europos – Prancūzijos, Ispanijos, Portugalijos, Slovėnijos, Vengrijos, Vokietijos bei Italijos.

Šeštadienį perpiet prie Kauno pilies esančio ženklo #Kaunas vykęs spektaklis „Pelat“ prikaustė ir atsitiktinių praeivių dėmesį. 

Joano Català pasirodymas sujungė šokį, teatrą ir cirką. Spektaklis grįstas kūno, judesio, žmonių elgesio, meistriškumo ir tradicijų tyrinėjimu.

Didžiuliu buomu nešinas atlikėjas meistriškai juo švaistėsi į visas puses. Masyvus daiktas prašvilpdavo ir virš ratu aplink sustojusių, susėdusių žiūrovų galvų ir dar žemiau. Priversdamas pasilenkti ar atsilošti.

Taip pradėjęs meninį pokalbį su publika vėliau užmezgė artimesnį kontaktą. Vienam kitam žiūrovui be žodžių patikėjo įvairias užduotis. Taip ir jie tapo spektaklio dalimi.

Pasirodymui žavesio suteikė ir netikėtumas, ko dar laukti, ir akimirkos, kai publika buvo sužavėta meistriškumo ir humoro jausmo.

„Pelat“ apibūdinamas kaip „kūno poezija“, „inovacija, judėjimas ir kolektyvinis veiksmas“, ir „rizikingas, nuoširdus, kitoks, savitas ir drąsus požiūris“.

Festivalio prodiuserė Eglė Nevedomskė portalui kauno.diena.lt pasakojo, kad šių metų festivalį tiesiogine to žodžio prasme įsuka kataloniečių fizinio teatro žvaigždė Juanas Català su spektakliu „Pelat“, kuris į pasirodymą įtraukia ir žiūrovus, bei prancūzų trupė „Underclouds“ su spektakliu „Inertie“, kuriame vieną iš vaidmenų atlieka skulptūra-vilkelis.

„Visada festivalį stengiamės pradėti renginiais viešose erdvėse, kurie patraukia platesnės auditorijos dėmesį – tai padeda mums geriau paskleisti žinią apie prasidėjusią scenos menų šventę Kaune ir Kauno rajone“, – pasakojo E. Nevedomskė.

Iki šiol, anot jos, žiūrovų aktyvumas, įsitraukimas menininkų lūkesčius pateisindavo su kaupu. Iš šeštadienio pietinio spektaklio galima spręsti, kad ne išimtis bus ir šie metai.

Kaip skelbia organizatoriai, scenos menus įvairiose erdvėse visą savaitę pristatys šiuolaikinio šokio, cirko ir teatro inovatoriai iš visos Europos – Prancūzijos, Ispanijos, Portugalijos, Slovėnijos, Vengrijos, Vokietijos bei Italijos.

Visą Lietuvos programą vienija tai, kad kūrėjai išeina iš komforto zonos, „saugių“ teatro aikštelių ir susiduria su žiūrovu akis į akį.

Daug dėmesio programoje bus skiriama ir Lietuvos menininkams – „ConTempo“ pristatys penkis Lietuvos kūrėjų spektaklius, tarp kurių – trys premjeros.

Pasirodymus žiūrovai galės parkuose, kiemuose, aikštėse, kultūros centruose, Kauno tvirtovės forte.

„Visą Lietuvos programą vienija tai, kad kūrėjai išeina iš komforto zonos, „saugių“ teatro aikštelių ir susiduria su žiūrovu akis į akį, be galimybės pasislėpti užkulisiuose ar užglaistyti tikrus momentus šviesomis ir scenografija. Visi pasirodymai bus pristatyti atvirose ir netradicinėse erdvėse, siekiant su žiūrovais sukurti betarpišką ryšį,“ – teigė programos sudarytoja Gintarė Masteikaitė.

Kaip skelbia organizatoriai, scenos menus pristatys šiuolaikinio šokio, cirko ir teatro inovatoriai iš visos Europos – Prancūzijos, Ispanijos, Portugalijos, Slovėnijos, Vengrijos, Vokietijos bei Italijos.

Daug dėmesio programoje bus skiriama ir Lietuvos menininkams – „ConTempo“ pristatys penkis Lietuvos kūrėjų spektaklius, tarp kurių – trys premjeros.

Šiais metais festivalis išsiplės per įvairias Kauno miesto ir rajono vietas – pasirodymus žiūrovai galės parkuose, kiemuose, aikštėse, kultūros centruose, Kauno tvirtovės forte.

„Visą Lietuvos programą vienija tai, kad kūrėjai išeina iš komforto zonos, „saugių“ teatro aikštelių ir susiduria su žiūrovu akis į akį, be galimybės pasislėpti užkulisiuose ar užglaistyti tikrus momentus šviesomis ir scenografija. Visi pasirodymai bus pristatyti atvirose ir netradicinėse erdvėse, siekiant su žiūrovais sukurti betarpišką ryšį,“ – sakė programos sudarytoja Gintarė Masteikaitė.

Anot jos, spektakliai kvies prisiminti kūrybiškumo ir žaismingumo galią, akcentuos pasitikėjimo vienas kitu ir rūpinimosi savimi svarbą, iškels ir tokias temas, kaip nemeilė šeimoje, mokykloje.

Čia savo pasirodymus surengs profesionalūs cirko, šokio ir teatro atlikėjai iš Prancūzijos, Katalonijos, Portugalijos, Slovėnijos, Vengrijos, Vokietijos ir Italijos. Daug dėmesio programoje bus skiriama ir mūsų šalies menininkams – „ConTempo“ pristatys penkis žinomų Lietuvos kūrėjų spektaklius, tarp kurių – net trys premjeros.

Šiais metais festivalis išsiplės per įvairias Kauno miesto ir rajono vietas – pasirodymus žiūrovai galės stebėti ne tik teatro salėse, bet ir parkuose, kiemuose, aikštėse, kultūros centruose ir net Kauno tvirtovės forte.

„Visą Lietuvos programą jungia tai, kad kūrėjai išeina iš komforto zonos, saugių teatro aikštelių ir susiduria su žiūrovu akis į akį, be galimybės pasislėpti užkulisiuose ar užglaistyti tikrus momentus šviesomis ir scenografija. Visi pasirodymai bus pristatyti atvirose ir netradicinėse erdvėse, siekiant su žiūrovais sukurti betarpišką ryšį. Spektakliai kvies prisiminti kūrybiškumo ir žaismingumo galią, akcentuos pasitikėjimo vienas kitu ir rūpinimosi savimi svarbą, iškels ir tokias temas, kaip nemeilė šeimoje, mokykloje, tarp draugų ir tos nemeilės poveikis jauniems žmonėms“, – pasakojo „ConTempo“ vadovė ir programos sudarytoja Gintarė Masteikaitė.

Itin laukiama Kaune pirmą kartą pristatoma draminė Gintarės Parulytės komedija „Lovefool“, ji rekomenduojama visiems, nemėgstantiems tradicinių teatro formų. Tai monospektaklis apie meilės troškimą ir jos ieškojimą pačiose netinkamiausiose vietose. Sudėtingos temos – ambicijos, auklėjimas, pasimatymai, seksas, draugystė, trauma, kopriklausomybė, obsesinis-kompulsinis sutrikimas, terapija – čia bus perteikiamos per juoko formą.

Dramatiškas, širdį veriantis spektaklis „Lovefool“ šiais metais bus rodomas didžiausiame ir svarbiausiame meno ir teatro renginyje pasaulyje – Edinburgo Frindžo festivalyje.

Dalis Lietuvos kūrėjų šiais metais pristato spektaklius skirtus jaunajai kartai. Vienas jų – režisierės Ievos Jackevičiūtės ir dramaturgo, aktoriaus Raimondo Klezio darbas „Dulkėti veidrodžiai“. Anot programos sudarytojų, spektaklis primins apsilankymą pas psichologą – tik ne dalyvaujant tiesiogiai, o stebint ir išgyvenant patirtį iš šalies. Kūrinys pasakoja jaunystės patirtis augant provincijoje, savo gyvenime pasiklydusių tėvų šeimoje, geriančių draugų apsuptyje, kai nebuvo nei kuo užsiimti, nei kam pasiguosti. Aštrus, drąsus, provokuojantis ir iki gelmių paliečiantis kūrinys, skirtas jaunimui nuo keturiolikos metų ir vyresniesiems.

Taip pat programoje – žinoma šokio trupė „Nuepiko“, paruošusi šokio ir cirko pasirodymą „4 Viktorai“. Olimpinių žaidynių dvasios įkvėptas spektaklis papasakos apie nesusikalbėjimą, išradingumą, gebėjimą būti kartu ir nepaliaujamą pergalės troškimą. Už savo kūrybinę veiklą ne sykį svarbiausiems Lietuvos ir Kauno miesto scenos menų apdovanojimams nominuota ar jais apdovanota trupė naujausią savo pasirodymą skirs jaunosios kartos ir ne tik žiūrovams.

Šokėjų dueto Claros Giambino ir Arūno Mozūraičio kūrinys „One“ yra šiuolaikinio ir gatvės šokio sinergija, kuri įvairiose Kauno ir Kauno rajono scenose virs spektakliu apie vienybę, ryšį ir besąlygišką meilę tarp dviejų žmonių.

Šiuolaikinio šokio gerbėjai galės išvysti ir Lietuvos šokio ikonos, ilgametės „Auros“ narės Linos Puodžiukaitės-Lanauskienės monospektaklį „Stiklinė“. XXI a. žmogui iki skausmo pažįstamas pervargimo procesas žiūrovams atsivers per choreografinį tyrimą, kurį Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė kuria kartu su vokiečių šokio dramaturgu Thomu Schauppu.

Scenos menų festivalis „ConTempo“ šiais metais vyks liepos 29–rugpjūčio 6 d. Kaune ir Kauno rajone. Daugiau informacijos apie festivalį ir programą: www.contempofestival.lt.

Interpretacijų žaidimas

Kaune prancūzų menininkai savo meistrystę demonstruos balansuodami ant senovinį žaislą – vilkelį primenančios skulptūros.

Tuščias tūris, nenaudojama žiedinė trajektorija atgyja dviejų lyno akrobatų dėka ir, veikiami gravitacijos, ima kurti naują pasakojimą. Du vienas kitą atkartojantys menininkai mėgina atrasti pusiausvyrą, kuri leistų pakibti tarp žemės ir dangaus, o kartais priešingai – tyčia išbalansuoja vilkelį, ieškodami dinamikos ir sparčių apsisukimų.

Akrobatai eina siauromis briaunomis, stebindami mus elegantiškais, poetiškais ir meistriškai suvaldytais judesiais. Skulptūra šiame spektaklyje tampa atskiru, trečiuoju, personažu. Kuriamo spektaklio žiūrovas naują vizualią patirtį gali interpretuoti savaip: žaismingai, geometriškai, moksliškai ar svajingai.

Pasirodymo „Inertie“ kūryba prasidėjo nuo bendradarbiavimo su skulptoriumi Ulysse’u Lacoste’u. „Jis leido išpildyti mūsų viziją – sukurti kažką šiek tiek paprastesnio, bet atrasti dar tyresnę pasirodymo formą, kuri yra ne mažiau svarbi nei spektaklio naratyvas“, – sako M. Hibonas.

Kolegai antrindama Ch. Moura pastebi: nors pasirodymas „Inertie“ neturi linijinės istorijos, naratyvą galima interpretuoti kaip pasakojimą apie dviejų žmonių susitikimą. „Istoriją užrašome kūnais, kurie, būdami skulptūros viduje, susidraugauja“, – interviu Godai Urbonaitei sakė menininkė.

Trečiojo vaidmuo

Sukurti skulptūrą pasirodymui „Inertie“ užtruko tris savaites. Didžiausias skulptūros gamybos iššūkis buvo pritaikyti ją prie abiejų artistų kūnų, tiksliai paskirstyti svorius. „Dar prieš skulptūros gamybą, mes su Chloé dvejus metus tyrinėjome būsimą objektą. Domėjomės, kaip skulptūra judės ir kaip mūsų kūnai gali prie to prisitaikyti? Nauji cirko objektai pasirodymuose reikalauja didelio pasiruošimo ir daug eksperimentų“, – pastebi M. Hibonas.

Istoriją užrašome kūnais, kurie, būdami skulptūros viduje, susidraugauja.

Daugiausia patirties lyno akrobatikoje sukaupęs duetas neslepia: balanso laikymo technika judant skirtingame aukštyje įtemptu lynu ir pasirodant ant lenktų linijų skulptūros iš tiesų skiriasi.

„Skulptūra yra apvali ir nuolat juda, vieną akimirką esi skulptūros viduje, o kitą – jau išorėje, – sako M. Hibonas. –  Svarbu išlaikyti pusiausvyrą tiek viduje, tiek išorėje.“ Didelį skirtumą lemia ir skulptūros svoris – 200 kg.

Ch. Moura stilizuotą vilkelį vadina pagrindiniu personažu, nes jis turi savo žiedinę judėjimo trajektoriją, nuo nieko nepriklauso, o dėl didelio svorio judėdamas dar ir garsą skleidžia. „Mes skulptūros nevaldome, o prie jos taikomės, – sako menininkė. – Grubios metalinės konstrukcijos formos gali reprezentuoti žmogaus susidūrimą su gamybos mašinomis, technologijomis. Kita vertus, rato formos skulptūrą galima asocijuoti ir su gyvenimo ciklais, gamtos sezonais.“

Nematomi saitai

„Pasirodyme „Inertie“ yra labai svarbus pasitikėjimas vienas kitu, nes spektaklio metu esame stipriai vienas nuo kito priklausomi, – akcentuoja Ch. Moura. – Net ir menkiausias netinkamas judesys gali sukelti disbalansą. Todėl ieškojome ne tik naujų judėjimo technikų, bet ir būdų, kaip sustiprinti pasitikėjimą vienas kitu.“

To artistai siekė sekdami vienas kito kūnus. „Pažįstamas ir nuspėjamas partnerio judėjimas kuria pasitikėjimą. Laisvumo jausmą suteikia ir mokėjimas savo svorį tarsi atiduoti kitam. Kūnai pasirodymo metu kalbasi lyg šokyje“, – pastebi Ch. Moura.

Jausti vienas kitą jiems padeda ir asmeninis ryšys: porą jau dešimt metų sieja ir meilė. „Per šį laiką spėjome gerai vienas kitą pažinti. Manau, auditorija jaučia natūralų mūsų pasitikėjimą vienas kitu“, – įsitikinusi menininkė.

Skulptūra – mobili, nuolat kinta, o atsiradusi skirtingose viešose erdvėse primena netikėtą instaliaciją. „Pasirodydami bandome paslėpti patiriamus techninius sunkumus ir perteikti skirtingas emocijas, kurias išgauti padeda kontrastas tarp dviejų trapių kūnų ir masyvios skulptūros“, – trečiojo pasirodymo dalyvio reikšmę aiškina M. Hibonas.

Nesibaigiantys ieškojimai

Neįprastų formų ir dydžių objektai spektakliuose – ne naujiena. Ankstesniuose trupės pasirodymuose galima išvysti autobusą su viršuje įtemptu lynu („Funambus“, 2012), milžinišką kubą be dugno („Petites stories sans gravité“, 2016), didžiulį stalą, netikėtai apvirstantį pasirodymo metu („Versant“, 2018). Kodėl „Underclouds“ svarbu kurti ir naudoti dar nematytus cirko prietaisus?

Anot M. Hibono, cirku susidomėjusio vos devynerių, ši meno šaka ne tik lavina kūną, bet ir išlaisvina vaizduotę.

„Cirkas yra neišvengiamai siejamas su išradimais. Skirtingai nei teatre ar operoje, cirke nėra nuolatinio repertuaro, todėl viskas nuolat kinta. Šiandien įprastus cirko objektus kažkas anksčiau ar vėliau išrado. Būtent tai cirke mus žavi ir traukia. Kiekvieną kartą stengiamės sukurti kažką naujo, todėl įtraukti neįprastus objektus į pasirodymus mums atrodo natūralu“, – sako jis.

Artistai sako kurdami žaidžiantys lyg vaikai, pasitelkę sukauptą praktiką su įprastais cirko objektais, eksperimentuoja su ritmu ir erdve. „Iš tikrųjų, mes patys iki šiol protu nesuvokiame visų geometrinių ir matematinių skulptūros niuansų, tačiau tiesiogiai juos jaučiame savo kūnais“, – pastebi Ch. Moura.

Skirtingai nei teatre ar operoje, cirke nėra nuolatinio repertuaro, todėl viskas nuolat kinta.

Kaune prancūzų menininkai pasirodys Vienybės aikštėje. Pristatyti savo meną neįprastose erdvėse – įprastas „Underclouds“ pasirinkimas. Stoties salė, plynas laukas, žiedinė sankryža – tai tik kelios „Inertie“ pasirodymo vietos. Viena iš netikėčiausių erdvių M. Hibonas vadina Prancūzijoje, Lotaringijos regione, esančią jau tris dešimtmečius neveikiančią metalo gamyklą.

Viešosios erdvės suteikia galimybę jų meną pamatyti ir atsitiktiniams žmonėms, kurie, tikėtina, specialiai nė neateitų į uždarą patalpą. „Visada gera matyti, kaip skirtingi žmonės susidomi pasirodymu. Pavyzdžiui, parke pritraukiame ir senyvo amžiaus žmones, ir šeimas. Kita vertus, pasirodymas viešoje vietoje reikalauja didesnio pasiruošimo. Tačiau džiugu, kad atvirų erdvių netrūksta ir kiekvieną kartą atsiduriame pačiose įdomiausiose vietose“, – sakė menininkas.

„Stengiamės, kad kiekvienas pasirodymas būtų tarsi pirmas mūsų susitikimas su skulptūra. Skirtingos viešos erdvės ir įvairios auditorijos padeda pasirodymą patirti vis kitaip“, – akcentuoja Ch. Moura.

Anot M. Hibono, spektakliui svarbus ne tik vietos faktorius, bet ir kiti su konkrečia erdve susiję aspektai, pavyzdžiui, garsai. „Kartais pasirodome tyloje, o kartais – apsupti pašalinių garsų. Tačiau svarbiausia – perteikti emociją. Kiekvieną kartą emocija skirtinga, todėl ir pasirodymo interpretacija vis kitokia“, – pastebi menininkas.

Kas: festivalis „ConTempo“. Trupės „Underclouds” spektaklis „Inertie”.

Kur: Vienybės aikštėje

Kada: Liepos 29 d. 19 val.

Kur: Prie S. Dariaus ir S. Girėno paminklo, Sporto g.

Kada: Liepos 30 d. 19  val.

Kur: Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios.

Kada: Rugpjūčio 1 d. 20 val.

Kur: Kulautuvos parke.

Kada: Rugpjūčio 2 d. 19 val.

Programoje buvo pristatyta per 30 unikalių darbų. Gaila, tačiau pirminis mano planas aplankyti visus festivalio renginius neišsipildė. Pavyko pamatyti devyniolika kūrinių, kurie, tikiu, vis vien leidžia susidaryti nuomonę apie visą festivalį. Kad neužsimirščiau, matytus pasirodymus reitingavau.

„ConTempo“ man buvo neįkainojami atradimai ir patirtis. Visuomet maniau, kad negalėčiau mėgautis dalyvaujamuoju teatru, juo labiau aktyviai veikti viso spektaklio metu. Tos dienos nuotaika, o gal žinojimas, kur einu, ar katalonų trupės „Kamchàtka“ įtaigumas nuo pirmų pasirodymo minučių mane įtikino leistis į paruoštą kelionę ir pabandyti įsikūnyti į emigranto kailį.

Panašiai buvo ir su Ivo Dimchevu „Selfie Concert“. Nors tai  labiau vakarėlio tipo renginys, tačiau, kad jis vyktų, reikia publikos įsitraukimo. Konkrečiau – bent trys žiūrovai vienu metu turi filmuoti ar fotografuoti asmenukes su atlikėju, kitaip šis nedainuosiąs. Nemėgstu fotografuotis, bet nuotrauką su I.Dimchevu turiu. Ir ne vieną.

Pasirodymas atplėšė nuo kasdienybės, privertęs ištempti ausis ir būti čia ir dabar. Pamatyti ir iš naujo pamilti lietuviškas pievas, saulėlydžius.

Sudėtingi akrobatiniai pasirodymai, kaip Boris Gibé (trupė „Les Choses de Rien“) „L‘absolu“ – nenuginčijami festivalio favoritai. Įspūdį kelia jau vien tai, kad žiūrovai kviečiami į paslaptingą kamerinę erdvę, pastatytą būtent šiam pasirodymui. „Silo“ bokšte ne kartą krūptelėjau, sustingusi bandžiau pamatyti kiekvieną smulkmeną, o reginiui pasibaigus norėjau jį išgyventi dar ir dar kartą. Nuotaikingesnis prancūzų „La Contrebande“ trupės „Bal trap“ priminė vaikystę, gastroliuojantį cirką ir juoką. Po rimtų, sudėtingų ir įtemptų spektaklių norėjosi kiek atsipalaiduoti, nebeieškoti užslėptų reikšmių. Bet, prisipažinsiu,  ir čia jaudinausi dėl akrobatų.

Šokio spektakliai „Pakankamas atstumas“ („Nuepiko“ ir Kauno miesto kamerinis teatras) ir „Pasilik paskutinį šokį man“ (Alessandro Sciarroni, Italija) leido vėl patikėti šiuo žanru. Įvyko lyg reabilitacija. Italų pasirodymas truko apie 20 minučių, per kurias atrodo net nekvėpavau ir buvau užburta dviejų atlikėjų nuolatinio sukimosi scenoje. Abu pasirodymai parodė, kiek ištvermės ir darbo reikia įdėti, kad galutinis produktas būtų toks unikalus ir kokybiškas.

Festivalio programos įvairialypiškumas leido kviesti į renginius bene visas socialines grupes – nuo vaikų iki senjorų. Tikiu, kad scenos menų profesionalai ar entuziastai čia taip pat rado kažką, kas juos palietė iki širdies gelmių. Kad ir opera „Signal“ (Nyderlandai) prie Kauno marių – uždarymo renginys. Pasirodymas atplėšė nuo kasdienybės, privertė ištempti ausis ir būti čia ir dabar. Pamatyti ir iš naujo pamilti lietuviškas pievas, saulėlydžius.

Gal tik atsitiktinumas, bet daugelyje renginių teko nusivilti publika, jos nesupratimu, neįsiklausymu į organizatorių nurodymus. Turbūt labiausiai dėl to kalta tokių renginių stoka ar tiesiog žmonių nepagarba atlikėjui. Jeigu norisi paplepėti su giminaite, aptarti filmus ar tiesiog susipažinti – tai galima padaryti ir kitose vietose, o ne spektaklio metu. Mažųjų žiūrovų tėvai galėtų bent jau pamokyti vaikus, kad negalima išbėgti į sceną viduryje pasirodymo.

Šių metų festivalis buvo kokybiškas, įtraukiantis, gausus įvairių patirčių, netikėtumų. Jei kada pamatysite ryškiai rožinius plakatus, užsukite, susipažinti su „ConTempo“ tikrai verta. Didžiausi aplodismentai komandai, kuri sugebėjo išlaikyti tempą ir nesugriūti festivaliui įpusėjus.

Apie tokį bandymą save suklijuoti kalbėjo choreografė, atlikėja Grėtė Šmitaitė, kuri tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ Kauno kameriniame teatre pasirodė bendrame Liuksemburgo ir Lietuvos projekte „Tribune // Dance Your Self!“ su autoriniu kūriniu „Įskilimai“.

Pasirodymą atlikėja pradėjo sėdėdama prie medinio stalo, ant kurio sudėti spektaklio metu naudojami daiktai: ritinio formos žvakė, čežantys laiškai mirusiam seneliui, butelis skaidraus gėrimo ir stikliukas. Atlikėja skaitė laiškus bandydama kurti naivų, it nesiorientuojantį, kaip veikia šis pasaulis, personažą. Senelis, kaip galime suprasti, buvęs ne pats komunikabiliausias žmogus, laikęsis distancijos su savo artimaisiais. Tad laiškas, kaip komunikavimo forma, įgijo terapinį poveikį, ypač kai jis skaitomas po artimojo mirties.

„Įskilimuose“ kalbama apie filosofinę meilės reikšmę ir kaip jaunas protas bando ieškoti atsakymų į gyvenimo slėpinius. Paskui demonstratyviai atkemšamas butelis ir įsipilama gėrimo į stikliuką. Pakeliamas tostas už meilę. Spektaklyje sakomi tostai ir už drąsą, ir už ryžtą, erdvę, kurioje esame, ir už visas vietas ir susitikimus, kurie vyksta dabar už mūsų erdvės ribų. Kitaip tariant, už akimirkų trapumą ir realų ryšį tarp žmonių.

Pasirodymas suskaidytas į vaidybą ir šokį. G.Šmitaitė organiškai pereina iš vienos dalies į kitą.

Nors atlikėja filosofuoja meilės ir drąsos temomis, į jas įpina ir kartėlio. Lengvos graužaties, apimančios gedulo metu. Mintis, kad pamąstymai galėjo būti išsakyti seneliui prieš jam iškeliaujant anapus, žiūrovams leido iš naujo prisiminti asmenines skaudžias netektis.

Pasirodymas suskaidytas į vaidybą ir šokį. G.Šmitaitė organiškai pereina iš vienos dalies į kitą. Noras išreikšti save šokiu gimsta iš ką tik išsakytų minčių. Scena taip pat tarsi padalyta į dvi erdves – it širdies ir proto metaforas. Ekspresyviais judesiais ir veido mimikomis ji išreiškė norą augti, suprasti, būti išgirsta ir rasti vidinę ramybę. Tiesa, kai kuriems žiūrovams galėjo būti kiek keblu visa tai suprasti. Juolab kad laiškai buvo skaitomi anglų kalba.

Šis G.Šmitaitės darbas pasižymi daugiasluoksniškumu, žiūrovui suteikiama laisvė pasirinkti savą požiūrio tašką. Tai galimybė išgyventi sielą aižantį gedulą ir pabandyti su juo tvarkytis. Arba tiesiog, kaip neretai nutinka žmogaus gyvenime, vieną įprastą vakarą praleisti drauge su gėrimu, grauduliu ir muzika.

* Tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ jaunųjų kritikų programos dalyvis.

„L'absolu“ pirmą kartą pasirodė 2017 m. pabaigoje ir visus penkerius metus spektaklis sulaukia vien teigiamo kritikų ir žiūrovų įvertinimo.

Ką gi tokio ypatingo buvo galima išvysti įžengus į paslaptingąjį bokštą?

Pasirodymas – it saldainis akims. Vizualieji efektai, optinių iliuzijų elementai, dekoracijos, apšvietimas ir muzika puikiai perteikė jo atmosferą, kuri buvo įtempta, kartais grėsminga, šokiruojanti, mįslinga, hipnotizuojanti. „L’absolu“ neseniai iš B.Gibé rankų perėmė jaunasis akrobatas Aimé Rauzier, kurio judesiai – plastiški ir lengvi.

Įėjus į bokštą peršasi mintis, kad pasirodymas didžiąją laiko dalį turėtų vykti vertikaliai bokšto aukščiui, tačiau daugiausia laiko atlikėjas praleido apačioje įrengtoje arenoje, aplink kurią spirale buvo susodinti žiūrovai. Vertikaliai jis veikia tik pasirodymo pradžioje ir pabaigoje. Tai šiek tiek nuvilia, ypač jeigu sėdi bokšto viršuje ir nepatogu nuolat žiūrėti į apačią.

„L‘absolu“ kalba apie žmogaus ėjimą link beprotybės ir žaidimą su mirtimi. Pasirodymas prasideda tarsi žmogaus gimimu ir tiesiu nėrimu į pilko putplasčio jūrą, kurioje atlikėjas tai paskęsta, tai išnyra. Iš jos išnyra ir keli simboliais virtę daiktai: knyga, kurios puslapiai vis greičiau ir greičiau verčiami; ir veidrodis, per kurį vis giliau neriama į bedugnę. Po truputį einama link išprotėjimo, atlikėjo kuriamą veikėją užvaldo įkyrios mintys – it didžiausias skausmas. Vėliau matome atlikėją lynu lėtai kylantį į viršų, ant galvos užsidėjusį disko kamuolį. Žiūrėdami į jį, kartu žiūrime ir į kitus priešais mus sėdinčius žiūrovus. Viskas aplinkui tampa mįslinga.

Žiūrėdami į jį, kartu žiūrime ir į kitus priešais mus sėdinčius žiūrovus. Viskas aplinkui tampa mįslinga.

Protagonistas kildamas stabteli kelioms sekundėms ir iš užkulisių pasigirsta balsas, kuris sako, kad tai yra galutinis jo pasirodymas. Lyg kabėdamas per ilgai, pagrindinis veikėjas, apimtas panikos, nušoka nuo lyno. Dar ne laikas. Nusiėmęs disko kamuolį, jis tampa vabalu ir dingsta šviesai užgesus. Po kiek laiko atlikėjas po truputį išnyra iš blausiai apšviestos duobės. Žaidžia su šviesa. Pradeda vartytis ant grindų, žiūrėti į jose atsispindintį savo atvaizdą, su juo šokti.

Virš jo grėsmingai pamažu tai pakyla, tai leidžiasi priekalas. Užgesus šviesoms, pasklinda žibalo kvapas. Atlikėjas užsidega cigaretę ir leidžiama suprasti, kad praeitoje scenoje įvyko kova. Galima spėlioti, kad herojus yra arba kalėjime, arba psichiatrijos ligoninėje. Atlikėjas prisiriša save prie kėdės ir bando ją padegti. Priekalas ir toliau artėja link jo. Tai kėlė stiprią įtampą ir jaudulį, o sėdint karštą vasaros dieną įkaitintame metaliniame bokšte juntamas karštis tik labiau tai sustiprino, lyg sėdėtum labai arti degančios kėdės. Ima rodytis, kad priekalas laimėjo šį žaidimą ir A.Rauzier ima šokti šokį jau su liepsnojančia apranga, dengiančia jo kūną.

Gaudydamas mažytes liepsneles jis leidžiasi vis žemiau ir žemiau. Jo veikėjo kančios baigiasi. Tada išvystame nuostabų, pribloškiantį šokį ore su trimis lynais – tai buvo vienintelė scena, kurioje buvo galima pajusti palengvėjimą.

Pasirodymas nepaliko abejingų akrobato sugebėjimams ir fizinei ištvermei. Tik norėjosi akrobatikos išvysti dar daugiau, nes visa istorija buvo nupasakota labiau šviesos ir tamsos žaisme, muzika, simboliais ir įrašytu pasakotojo balsu, kuris tarsi siūlė regimo vaizdo prasmes.