Tai – pirmasis išsamiai E. Jurčio fotografinę kūrybą pristatantis leidinys, kuriame pateikiama plati šio autoriaus kūrybinė biografija, publikuojami jo sukurtų fotografijų ciklai nuo kūrybos pradžios (1973 m.) iki šių dienų. Leidėjas – Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka.

Renginyje dalyvaus E. Jurčys, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas, fotomenininkas Jonas Staselis, menotyrininkė Danguolė Ruškienė, bibliotekos Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriaus vedėja Jurga Bardauskienė. Vėliau šis albumas (kartu su E. Jurčio paroda „Būties nerimas“) bus pristatytas Šiauliuose, Vilniuje, Kaune ir kituose šalies miestuose. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.

Praėjusiais metais E. Jurčys Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešajai bibliotekai (KLAVB) neatlygintinai perdavė savo fotografijų archyvą (virš 400 atspaudų ir negatyvų). Iš Klaipėdos kilusio ir daugiau nei tris dešimtmečius JAV gyvenančio autoriaus archyvas dabar saugomas KLAVB Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriuje, Klaipėdos fotoarchyve.

Tai – didžiausia šio autoriaus fotoarchyvo dalis, saugoma Lietuvoje. Biblioteka nuo 2011 m. ne tik kaupia ir skaitmenina Klaipėdos regiono kultūros paveldą ir profesionalaus meno kūrinius, bet taip pat rūpinasi turimų archyvų sklaida. E. Jurčio archyvo perėmimas sudarė puikią progą ištyrinėti Lietuvos fotografijai svarbios asmenybės kūrybą, išsamiai (albumu ir kilnojama paroda) ją reprezentuoti.

Naujai išleistas E. Jurčio albumas – yra daugiau nei metus laiko trukusio bendradarbiavimo su biblioteka rezultatas. Albumo sudarytojai – E. Jurčys ir D. Ruškienė. Šis leidinys užpildys dar vieną spragą ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos fotografijos istorijoje, aktualizuos autoriaus fotografinę kūrybą ir tikimasi, kad paskatins visuomenę labiau domėtis menine fotografija.

---

Nesvarbu kuriame pasaulio krašte ir kokiais tikslais atsidurtų, E. Jurčys ir nepažįstamoje vietoje geba atpažinti būdingiausius čia gyvenančiųjų bruožus, išskirti tirščiausiai būties prisodrintas akimirkas. Jis – nuolatinis keliautojas tiek vietos, tiek ir laiko požiūriu. Kelionės autorių veikia kaip impulsai, žadinantys jo kūrybines mintis. Todėl bene daugiausia fotografijų jis sukaupęs išvykose į tolimus kraštus: Jamaiką, Dominikos Respubliką, Japoniją, Meksiką, Nikaragvą, Gvatemalą ir kt. Kita vertus, jam nėra svetimų vietų, kaip ir nėra svetimų žmonių.

Homo sapiens visuomet išlieka šio fotografo dėmesio centre. Empatija, tolerancija ir jautrumas žmogui – tai tos autoriaus savybės, kurios diktavo ne tik temas, bet ir fotografinę raišką. E. Jurčį domina paprastų žmonių, o ypač visuomenės atstumtųjų likimai. Tie, kurių gyvenimai dėl vienokių ar kitokių priežasčių tapo sudėtingi jiems patiems, kuriuos dalis visuomenės smerkia, kiti tiesiog ignoruoja ir tik nedaugelis bando suprasti.

E. Jurčys priskirtinas būtent pastariesiems. Jis nemoralizuoja, bet ir neteisina. Fotografas bando atkreipti dėmesį, parodyti, kad šie žmonės yra šalia, kad jiems, kaip ir visiems, reikia meilės, artumo ir supratimo. Deja, skirtingai nei dauguma, jie to negauna. Tai jau nėra spontaniški, atsitiktiniai reportažai, įkvėpti akimirkos nuostabos. Autorius skiria gana daug dėmesio ir laiko tam, kad perprastų situaciją, prie problemos priartėtų tiek, jog galėtų pažvelgti į ją iš portretuojamojo pozicijų. Jo pasirenkamos temos paliečia aštriausias gyvenimo briaunas – ligas, stichines ar žmogaus sukeltas anomalijas, jau esančias ar tik gresiančias nelaimes.

Atida, gebėjimas įsijausti, įsigilinti į esmę tokioje fotografijoje svarbiausia, tačiau ne mažiau svarbu ir parenkama forma. E. Jurčio fotografijos turinys nėra lengvas, bet ji netrikdo, joje neaptiksime jokių destrukcijos apraiškų, skandalingų, šokiruojančių momentų. Kita vertus, šio fotografo darbuose pateikiama informacija be didesnių pastangų prisibrauna prie kiekvieno. Tyliai, tačiau tikslingai ir gal net įsakmiai įteikdama gana slogius pranešimus, kaip idealaus pasaulio demaskavimo liudijimus. Tai panašu į pjūvį – skausmingą, bet būtiną, kad ligonis pagytų. Šis pjūvis be galo estetiškas, į jį žiūrėti malonu, galbūt net norėtųsi prisiliesti.

E. Jurčio fotografija pajėgi išjudinti net ir tas sustabarėjusias sąmonės dalis, kurios atrodė negrįžtamai prarastos, seniai kažkur nustumtos nuolatinės skubos, nereikšmingų rūpesčių ir niekam nereikalingų įsipareigojimų. Ir nors dramos čia užtektinai, net ir tragiškos būties vaizdai pateikiami stebėtinai jaukiai ir šviesiai. O kartais E. Jurčio fotografinius pasakojimus papildo žaisminga, šmaikšti, net ironiška nuotaika. Tai – švelnūs kasdienybės pastebėjimai, jos pačios kuriami paradoksai, juokingi sutapimai ir komiškos situacijos. Jie šio autoriaus kūryboje neatrodo netikėti, išpasakojami lygiai taip pat subtiliai ir atidžiai. Savotiškai sugrąžindami prie jau pažįstamų potyrių – kuomet akimirka tampa ne tik graži, bet ir sava. <...>

Nors E. Jurčio fotografijos pagrindinė tema visuomet buvo ir yra žmogus, tačiau santykis su juo keitėsi. Kūrybos pradžioje jis laikėsi atstumo, matė ir fiksavo turinį, formą, pernelyg nesigilindamas į žmogaus jausmus, nepažeisdamas jo buvimo erdvės. Laikui bėgant distancija mažėjo ir autorius vis labiau artėjo prie savo fotografijų herojaus. Tuokart jį labiau domino žmogaus vidus – jo pojūčiai, emocijos, nuotaikos, džiaugsmingi ir skausmingi būties patyrimai. Pastaraisiais metais žmogus iš E. Jurčio fotografijos vis dažniau pranyksta. Lieka tik jo paveikta erdvė, nuojauta ar žinojimas, kad jis kažkur netoliese.

Kalbama ir toliau išimtinai apie jį, teisingus ir klaidingus pasirinkimus, bet jo paties atvaizdo dažniausiai nebelieka. Nepaisant to, galima teigti, kad E. Jurčio fotografija nuo pat pradžios iki dabar beveik nepasikeitė. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar joje – daug meilės gyvenimui, kiekvienam jo reiškiniui ir žmogui, juo labiau – nuskriaustajam, nesvarbu – likimo ar tokio pat kaip jis – žmogaus. Nepatikėti šia fotografija, likti abejingas negali, nes autorius ne tik siunčia žinutę, jis pats prisiima atsakomybę ar net kaltę. O tai jau skamba kaip tiesos įrodymas.

Fotografo reakcija į šiandienį pasaulį

Uostamiestyje gimusio ir iki 1981 m. čia gyvenusio E.Jurčio kūryba klaipėdiečiams yra palyginti gerai žinoma. Nors menininkas jau daugiau nei tris dešimtmečius gyvena JAV, naujausius savo kūrinius pirmiausia stengiasi pristatyti Lietuvoje, gimtajame mieste, į kurį sugrįžta beveik kasmet. Praeitų metų pabaigoje Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešajai bibliotekai jis neatlygintinai perdavė ir dalį savo fotografijų archyvo (negatyvus ir fotoatspaudus). Tai – didžiausia šio autoriaus fotoarchyvo dalis, saugoma Lietuvoje. Daugiau nei metus su biblioteka trukusio bendradarbiavimo rezultatas – ne tik naujausių autoriaus kūrinių paroda, keliaujanti po Lietuvą, bet ir netrukus pasirodysiantis retrospektyvinis E.Jurčio fotografijų albumas.

E.Jurčio parodoje „Būties nerimas“ – reakcija į šiandienį pasaulį, jau antri metai kaustomą pandemijos, jį ištikusias katastrofas ir visuomeninius konfliktus. Fotografijų ciklas „Didžiosios tuštumos jausmas“ (2020) praeitų metų vasarą buvo rodytas „Prospekto“ galerijoje Vilniuje, ciklai „Užsibarikadavę iki ašarų“ (2020) ir „Mirties ir gyvasties jėga“ (2021) žiūrovams pristatomi pirmą kartą. Parodos kuratorė – menotyrininkė Danguolė Ruškienė.

Būties nerimo inspiruota paroda

„Nerimas, išdaigintas iš besimainančios realybės, nevaldomai suveši. Nuojauta tampa tikrove. Visa tai, kas ilgus metus buvo kruopščiai planuojama, statoma ir tobulinama, čia pat pradeda griūti. Negali nei sustabdyti, nei pakeisti to, kas vyksta, ir ankstesnė būtis palaipsniui praranda pagrindą. Tai neišvengiamai keičia ne tik gyvenimo išorę, bet ir vidų. Kas anksčiau puikiausiai funkcionavo, staiga nustoja veikti. Pradingsta seniai įsigalioję susitarimai, o naujų dar nėra. Todėl ateities vizija pradeda blukti ir būties kontūrus vis sunkiau apčiuopti. Nepažįstami reiškiniai gąsdina. Lieka labai nedaug iki chaoso ir panikos. Ar bus peržengta riba?

Nerimas nereiškia pabaigos. Jis signalizuoja grėsmę, veikia kaip perspėjimas.

Šiandieninis pasaulis patiria eroziją ne tik dėl nesibaigiančios pandemijos, atvėrusios jo tuštybės teritorijas ir demaskavusios nepriekaištingos tvarkos efemeriškumą. Kai tampa aišku, kad tvarką sergėję ir įsakmiai judėjimo srautus reguliavę ženklai bet kurią akimirką gali tapti bereikšmiais, o susikurtas pasaulis – pernelyg žemas, kad galėtum išsitiesti ir vaikščioti iškėlęs galvą. Ir tai ne tik dėl išplitusio viruso. Lygiai tokią pat destrukciją įneša socialiniai konfliktai, statantys barikadas savitarpio suvokimui. Vienus žudantys, kitiems ardantys gyvenimus, labiausiai nutolusiems grasinantys įtampa ir nerimu. Akivaizdu, kad dabarčiai nepritaria ir gamta. Vis didėjanti konfrontacija su ja, grobuoniškas siekis koreguoti jos dėsnius tampa nesibaigiančiais kataklizmais, ne tik asmeninėmis, bet jau ir globalinėmis tragedijomis.

Tačiau nerimas nereiškia pabaigos. Jis signalizuoja grėsmę, veikia kaip perspėjimas. Šalia juodos visada galima aptikti baltą. Tarp nuodėgulių vėl gali sužaliuoti žolė, augti medžiai, dygti namai. Taigi net ir ten, kur, atrodo, viskas baigiasi, įmanoma pradžia. Svarbu tik tai suvokti“, – parodos inspiruotomis įžvalgomis dalijosi menotyrininkė D.Ruškienė.

Iš ciklo „Mirties ir gyvasties jėga“ (2021). E.Jurčio nuotr.

Gyvena ir kuria JAV

E.Jurčys gimė 1957 m. Klaipėdoje. Fotografuoti pradėjo dar mokykloje. Maždaug tuo pačiu metu prasidėjo ir jo pažintis su kinu. Baigęs mokyklą ėmė bendradarbiauti su LTSR fotografijos meno draugija (nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjunga). Tai lėmė, kad jo fotografinė veikla dar labiau suaktyvėjo. Netrukus išvyko dirbti į Maskvą, o nuo 1989 m. emigravo į JAV. Šiuo metu gyvena ir kuria Portlande. Yra laisvai samdomas fotografas ir videografas, atliekantis redakcijų užsakymus, dizaino projektus ir kuriantis dokumentinius filmus.

E.Jurčys sukūrė per 20 fotografijos ciklų itin aktualiomis socialinėmis temomis, surengė daugiau nei 30 personalinių parodų (Portlande, Sietle, Lietuvoje, Austrijoje, Belgijoje, Vengrijoje, Japonijoje, Naujojoje Zelandijoje ir kitur), dalyvauja jungtinėse parodose, yra pelnęs reikšmingų apdovanojimų ir įvertinimų.

Pasak parodos kuratorės D.Ruškienės, E.Jurčio kūryba svarbi ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos fotografijos istorijai. Jo kūrybinis braižas, pradėjęs formuotis sovietmečiu, ryškiausias transformacijas patyrė Nepriklausomybės atkūrimo laikais ir jam išvykus gyventi į užsienį. Tai lėmė, kad E.Jurčio fotografija yra unikali ir išsiskirianti ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos kontekste. Joje atpažįstamos pasaulinės fotografijos tendencijos, kartu ši fotografija išsaugojo ir Lietuvos meninės fotografijos tradicijas.

Parodą organizuoja Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka. Tai – baigiamasis Klaipėdos knygų mugės renginys. Kitais metais E.Jurčio paroda bus eksponuojama Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir kituose šalies miestuose. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.

E.Jurčio fotografijų paroda „Būties nerimas“ KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki lapkričio 7 d.

Fotografo dovana

Praėjusį rudenį užsimezgęs ryšys su šiuo menininku netruko peraugti į intensyvų bendravimą ir buvo susitarta, kad savo fotoarchyvą E.Jurčys padovanos I.Simonaitytės bibliotekai. Nuo šiol Klaipėdoje gimusio fotomenininko kūryba bus saugoma bibliotekoje 2011 m. įkurtame Klaipėdos fotoarchyve. Čia kaupiami klaipėdiečių fotomenininkų, žurnalistų, kraštotyrininkų ir kt. fotoarchyvai. Tokios veiklos Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriuje buvo imtasi siekiant išsaugoti vieną jautriausių aplinkos poveikiui, nykstantį kultūros paveldo objektą – fotografiją. E.Jurčio fotografijų archyvą sudaro 350 fotoatspaudų ir per 2 tūkst. negatyvų bei pozityvų.

Šis archyvas atviras istorikams, menotyrininkams, kritikams ir kitiems tyrinėtojams, prieinamas plačiajai visuomenei.

E.Jurčys uostamiestyje gyveno iki 1981 m. Jau mokykloje fotografavo. Ją baigęs pradėjo bendradarbiauti su LTSR fotografijos meno draugija (nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjunga) ir jo kūrybinė veikla dar labiau suaktyvėjo. Tačiau netrukus išvyko dirbti į Maskvą, o nuo 1989 m. emigravo į JAV. Šiuo metu gyvena ir kuria Portlande. E.Jurčys nuo 2006 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, jam suteiktas meno kūrėjo statusas. Fotomenininkas aktyviai dalyvauja Lietuvoje vykdomuose kultūros ir meno projektuose, su gimtine palaiko glaudžius kūrybinius ryšius.

Svarbi ne tik Klaipėdai

Šis menininkas sukūrė per 20 fotografijos ciklų itin aktualiomis socialinėmis temomis, surengė daugiau nei tris dešimtis personalinių parodų, yra pelnęs reikšmingų apdovanojimų ir įvertinimų. Pasak bibliotekoje dirbančios menotyrininkės Danguolės Ruškienės, E.Jurčio kūryba svarbi ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos fotografijos istorijai. Jo kūrybinis braižas, pradėjęs formuotis sovietmečiu, ryškiausias transformacijas patyrė Nepriklausomybės atkūrimo laikais ir jam išvykus gyventi į užsienį. Tai lėmė, kad E.Jurčio fotokūriniai Klaipėdos kontekste yra unikalūs, išsiskiria ir visos Lietuvos fotografijoje. Jo darbuose atpažįstamos pasaulinės fotografijos tendencijos. Kartu E.Jurčio kūriniai išsaugojo ir Lietuvos meninės fotografijos tradicijas.

I.Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

Bibliotekos fotoarchyve saugomos Bernardo Aleknavičiaus, Aleksandro Dapkevičiaus, Audroniaus Ulozevičiaus, Artūro Šeštoko, Eugenijaus Maciaus, Albino Šidlausko, Augustino Pocevičiaus, Andriaus Juškevičiaus, Vyto Karaciejaus, Arvydo Stubros, Viktoro Trublenkovo, Algimanto Rutkausko ir Algimanto Kalvaičio kolekcijos. Daugiausia tai – dokumentinė-kraštotyrinė fotografija, kurioje užfiksuoti įvairūs įvykiai, vykę Klaipėdoje ir visoje šalyje 1988–1995 m. Kol kas nedidelė dalis – klaipėdiečių autorių užsienio šalyse įamžinti kadrai.

Nuolat skaitmeninamas

Dar viena svarbi archyvo dalis – autorinė meninė fotografija. Šis archyvas nuolat skaitmeninamas, daugiau nei 10 tūkst. negatyvų jau viešinami kultūros paveldo platformose epaveldas.lt ir europeana.eu. Jo pagrindu 2019 m. išleistas pirmasis fotomenininko A.Dapkevičiaus fotografijų albumas, 2020 m. pabaigoje – naujas V.Karaciejaus leidinys. Šiuo metu ieškoma finansavimo E.Jurčio fotografijos albumo leidybai. Šis archyvas atviras istorikams, menotyrininkams, kritikams ir kitiems tyrinėtojams, tarpininkaujant bibliotekos darbuotojams – prieinamas plačiajai visuomenei.

Fotografijos paveldas yra svarbus visuomenės technikos ir technologijų, kultūros ir meno, socialinių procesų raidos atspindys ir patikimas ikonografinis šaltinis praeičiai pažinti bei tyrinėti. Siekiant šios paveldo rūšies, taip pat fotografijos išsaugojimo, biblioteka kviečia aktyviai prisidėti ne tik menininkus, žurnalistus, bet ir visą visuomenę. Čia priimami bet kokios apimties bei tematikos fotografijų archyvai. Biblioteka įsipareigoja ne tik juos saugoti, bet ir skaitmeninti, viešinti, inicijuoti šio kultūros paveldo sklaidą.

Kelto prieigose liepos mėnesio pabaigoje nusidriekė Amerikoje gyvenančio lietuvio fotomenininko Edžio Jurčio paroda „Skrodžiant vandenis“, kurioje pristatomi nuo 2000 iki 2008 m. fiksuoti vaizdai plaukiojant keltais Jungtinėse Amerikos Valstijose: Niujorke, Naujajame Džersyje, Floridoje ir Vašingtone. E. Jurčio fotografijų paroda Vilkijoje bus eksponuojama iki spalio vidurio.

„Kiekvieną kartą keliaudamas stebiu aplink mane esančius žmones. Todėl dauguma fotografijų – tai įspūdžiai, patirti kelionėse keltu. Keltai skrodžia plačius vandenis, įveikia didelius atstumus, todėl savo vietose įsikūrę žmonės paprastai ima bendrauti vieni su kitais arba žvalgytis aplinkui. Esu fotografas ir suku ratus po keltą, stengdamasis netrukdyti kitiems žmonėms. Yra tiek daug visko, ko apie juos niekada nesužinosiu... Kiekvienas jų turi savą istoriją, vietą ir laiką. Kodėl išsirengė keliauti, ką ruošiasi pamatyti kitoje perplauktų vandenų pusėje? Aš to nesužinosiu net skvarbiai žvelgdamas pro fotoaparato objektyvą. Kai fotografuoju kelte, stengiuosi užfiksuoti viską, ką matau: mažas detales, atspindžius languose, vandenį, žuvėdras...Visa tai yra kelionės dalis, tarsi viena istorija, jungianti du krantus“, – apie darbų seriją „Skrodžiant vandenis“ pasakoja autorius.

E. Jurčys gyvena Portlande, Oregono valstijoje. Yra laisvai samdomas fotografas ir videografas, vykdantis redakcijų užsakymus, dizaino projektus ir kuriantis dokumentinius filmus. Visai neseniai jis kūrė dokumentiką San Fransiske, Kanadoje, Japonijoje, Izraelyje, Italijoje ir Lietuvoje. Fotografo darbai pristatyti asmeninėse ir grupinėse parodose Portlande, Sietle, Lietuvoje, Austrijoje, Belgijoje, Vengrijoje, Japonijoje ir Naujojoje Zelandijoje.

E. Jurčys gimė Lietuvoje, patirties kino ir fotografijos srityje įgijo Rusijoje, Maskvos laikraščiuose dirbdamas fotožurnalistu. Kino studijas baigė VGIK, Maskvos kino mokykloje. Aštuonerius metus buvo Maskvos televizijos tinklo operatorius. Prasidėjus Sovietų Sąjungos žlugimui, išvyko gyventi į JAV.

2006 m. E. Jurčys darbų seriją „Skrodžiant vandenis“ pristatė festivalyje „Kaunas Photo“, kur pelnė didžiausią auditorijos palankumą. O 2014 m. festivalis „Kaunas Photo“ fotomenininko parodą pristatė Oklando fotografijos festivalyje Naujojoje Zelandijoje.

„Kaunas Photo“ – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Nuo 2004 m. festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Jis laikomas vienu svarbiausių tęstinių meno renginių Lietuvoje, kurį finansiškai remia Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Kauno miesto savivaldybė. Nuo 2016 m. festivalį remia Kauno rajono savivaldybė. Festivalis bendradarbiauja su Europos fotografijos sąjunga ir yra pasaulinės „Festivals of Light“ organizacijos narys.