– Pagal pavardę ir tautybę turėtumėte būti krepšininkas... Ką veikiate, kai neminate dviračio pedalų?

– Esu eilinis lietuvis, dirbu eilinėje lietuviškoje organizacijoje, mėgstu tradicinius cepelinus ir šaltibarščius. Be galo didžiuojuosi, kad esu lietuvis.

– Prisistatėte kaip Misteris X, o mažumėlę tiksliau?

– Esu viešosios įstaigos „Investuok Lietuvoje“ – ne pelno tiesioginių užsienio investicijų plėtros agentūros – vadovas ir ISM universiteto lektorius.

– Kaip atsitiko, kad ėmėte praktikuoti ne lietuviams įgimtą krepšinio, o dviračių sporto religiją?

– Dviračiai mano gyvenime atsirado labai anksti. Tėtis Rimantas Čivilis buvo Lietuvos motokroso čempionas, didelis motociklų ir automobilių sporto entuziastas. Natūralu, kad norėjo, jog ir sūnus sektų jo pėdomis. Dalyvaudavau kartingo varžybose. Į dešimtuką patekdavau, bet didesnių aukštumų nepasiekiau. Tais laikais buvo didelė atskirtis tarp tų, kurie turi pinigų ir gali sau leisti važiuoti su užsienietiška technika, ir tarp tų, kurie vos sukrapšto sovietinei.

Kai baigdavosi intensyvus varžybų sezonas, sportininkai užsiimdavo fiziniu pasirengimu. Per vieną tokį fizinio pasirengimo periodą (man buvo gal keturiolika), netikėtai atradau dviračius. Į kartingo sportą grįžti atsisakiau, o ir tėvukas per daug nesipriešino. Nuo to laiko pasidariau aktyvus dviračių sporto gerbėjas ir praktikas.

Kitaip: Ruandoje dviratininką sužavėjo žmonių nuoširdumas, šypsenos./„Matt Grayson Photography“ nuotr.

– Ar svajojote dalyvauti olimpiadoje, atstovauti Lietuvai?

– Svajonių būta didingų, bet greitai išsiaiškinau, kad, deja, nesu gamtos apdovanotas reikiamais fiziologiniais duomenimis. Iškilo dilema, ką daryti toliau? Vis dėlto per daug mėgau dviračius, kad nuleisčiau rankas. Tęsiau treniruotes, vykau į varžybas.

Su amžiumi mano sporte atsirado naujų pranašumų. Užsiimdamas verslu radau jame naudos ir savo sportui. Tarkim, gladiatorių kovose pralaimėjęs būdavo nužudomas, o versle šita taisyklė negaliojo. Tu juk nežudai savo konkurentų, kai nori iškilti (juokiasi), bet pasinaudoji jų silpnosiomis pusėmis. Įgyta gyvenimiška patirtis man leido suprasti, kad negaliu laimėti olimpinių varžybų, bet turiu užtektinai ištvermės ir proto, kad gerai pasirodyčiau ypač sunkiose distancijose.

– Pokalbio pradžioje minėjote, kad už jus fiziškai pajėgesni priešininkai nebuvo pratę važiuoti naktį. Ar treniruotės naktimis (nes dieną dirbate) ir buvo jūsų didysis koziris varžybose aplink Ruandą?

– Tam tikra prasme taip. Tarkim, antros ir trečios vietos laimėtojai buvo Kenijos profesionalūs sportininkai, kurie varžyboms ruošiasi dieną. Man po darbų dar norisi pabūti su šeima, vaikais, tad treniruotis važiuoju naktį ir šiuo paros metu labai patogiai jaučiuosi. Kenijos dviratininkams važiuoti naktį buvo labai sudėtinga. Kai dabar retrospektyviai analizuoju varžybas, matau, kad iš pradžių buvau tik septintas, sutemus prisivijau lyderius, juos aplenkiau ir jau antrąją naktį išsiveržiau į priekį, varžovus palikdamas toli toli…

– Varžybų trasa ėjo ratu aplink visą Ruandos valstybę. Ar ji buvo kažkaip sužymėta, apšviesta naktį?

– Ne, nebuvo apšviesta. Turėjome navigacijos įtaisą, kuris neleido išklysti iš kelio. Važiavome įsijungę dviračių žibintus. Jei kas būtų atsitikę? Na, kiekvienas dalyvis turėjo GPS siųstuvą, todėl visi (tiek gelbėtojai, tiek ir sirgaliai iš Lietuvos) realiu laiku galėjo stebėti mūsų judėjimą. Trasoje dar buvo keturi privalomi kontrolės punktai, kuriuose turėjome sustoti, pasižymėti, pasipildyti vandens atsargas, gauti užkandžių.

– Ultraištvermės dviračių lenktynėse važiavote daugiau nei dvi paras. Ar valgydavote nenulipęs nuo dviračio? Gal adrenalinas buvo taip sukilęs, kad net valgyti nesinorėjo?

– Valgyti reikėjo. Per varžybas sudeginau apie 29 tūkst. kalorijų. Visą maistą vežiausi su savimi dviračio krepšyje. Niekur nestojau, negaišau laiko, o maitinausi iš esmės skysčiu, t. y. kaloringais maisto papildais, kuriuos maišiau su vandeniu ir gėriau. Tuos skysto maisto mišinius pasidarydavau kontrolės punktuose, o gerdavau jau važiuodamas. Gaudavau tiek kalorijų, kiek per valandą jų reikia, nes jei būčiau maitinęsis lietuviškais cepelinais, patys suprantate (kvatojasi).

– Kaip šeima žiūri į jūsų ekstremalų hobį, treniruotes naktimis, išvykas į ultradviratininkų varžybas, kurios vyksta jau ne už 100, bet už tūkstančių kilometrų?

– Kadangi sportuoti pradėjau daug anksčiau, nei sutikau dabartinę savo žmoną Ugnę, jai tai nebuvo staigmena. Ugnė suprato, kad man to reikia kaip oro. Už palaikymą jaučiuosi žmonai be galo dėkingas.

– Gal Ugnė, jūsų vaikai – irgi užkietėję dviratininkai?

– Oi, ne, ne… Žmona turi gal tris dviračius, bet nė vienu nevažinėja. Tiesa, praeitą vasarą kelis kartus bandė važiuoti su juo į darbą, patiko. Vaikai – devynerių Steponas ir dvylikos Nerilė – dviračiais važiuoja, bet ne per dažniausiai. Tiesiog jie mato mano pavyzdį ir tai, kad dviratis gyvenimą gali padaryti labai įvairų. Kartais su Steponu pralekiame dviese, bet tik tuomet, kai jis nori.

– Ar ultradviračių lenktynėms reikia specialaus dviračio, ypatingos amunicijos: juk mažiausias ant jo uždėtas daiktelis – jau papildomas svoris?

Tam tikru išsekimo momentu suvokiau, kad man jau ima vaidentis. Kiekvienas kelio ženklas ar atšvaitas mano vaizduotėje tuomet kūrė fantastiškiausius paveikslus.

– Kadangi ne pirmą kartą dalyvauju tokiose varžybose, jau žinau, ką imti, o ko ne. Turiu lenktyninį dviratį, kurį apkabinu papildoma įranga: šviestuvais, daiktakrepšiais, įsidedu nešiojamąjį įkroviklį, kad galėčiau įsikrauti žibintus, kompiuteriuką su GPS, telefoną. Žodžiu, prieš vykdamas į tokias varžybas apgalvoju kiekvieną daiktelį, kurį dėsiu ant dviračio. Tiesa, šįsyk, minant aplink Ruandą, teko labai daug kilti – susidarė net 16,5 km. Paprasčiau kalbant, tai buvo beveik tas pats, kas du kartus įvažiuoti į Everestą.

– Kokie iššūkiai lydėjo varžybų metu?

– Ruanda yra visiškai kitoje geografinėje juostoje, netoli ekvatoriaus. Ten kitokia gamta. Kelio danga – ugnikalnio kilmės, daug aštrių akmenų – kitokia, nei mes įpratę važiuoti. Tačiau nesu linkęs dramatizuoti jokių klimato sąlygų. Tos dramos atsiranda vėliau, su nuovargiu. Kai prasideda vidinis išsekimas, jį lydi psichologiniai padariniai. Ką turiu omenyje? Važiuodamas pirmą naktį dar jautiesi gana gerai, bet sulaukęs antrosios jau imi atsijungti, kitaip viską matyti… Čia panašiai kaip ir kalnuose: juk daugiausia alpinistų žūsta ne lipdami į viršų, bet leisdamiesi žemyn.

Greičiausias: 1 000 km trasą aplink Ruandą, iš kurios net 400 km teko minti žvyrkeliu, lietuvis įveikė pirmas – per 50 valandų ir 53 minutes./ „Matt Grayson Photography“ nuotr.

Kai pirmą kartą dalyvavau tokiose ultraištvermės dviračių lenktynėse, buvo baisu. Tam tikru išsekimo momentu suvokiau, kad man jau ima vaidentis. Kiekvienas kelio ženklas ar atšvaitas mano vaizduotėje tuomet kūrė fantastiškiausius paveikslus. Imi regėti didžiulius gyvūnus, žmones. Dabar, kai jau turiu nemažai praktikos, į tas haliucinacijas žiūriu paprasčiau. Čia ir prasideda varžybų dalyvių konkurencija – ar palūši, ar sugebėsi atsilaikyti dvi paras ir nepasiduoti emocijoms, kurios tave šiurpina kaip kokie amerikietiški kalneliai. Vieną akimirką esi labai laimingas, o kitą jau nori verkti ir savęs gailėtis. Žodžiu, per varžybas turi ne tik minti, bet ir mintyse pereiti visą dramatiškų kraštutinumų etapą.

Įgyta gyvenimiška patirtis leido suprasti, kad negaliu laimėti olimpinių varžybų, bet turiu užtektinai ištvermės ir proto, kad gerai pasirodyčiau ypač sunkiose distancijose.

– Ar jums to reikia – adrenalino, iššūkių, pergalių?

– Iš tikrųjų tos pergalės yra visiška beprasmybė. Tarkim, laimėjau šias varžybas, tačiau nereiškia, kad dabar būsiu protingesnis arba labiau suprasiu pasaulio sąrangos dėsnius (juokiasi). Vienintelė nauda – patirtis. Žmonės formuoja save, kaip asmenybes, per įvairiausias patirtis. Jų neįmanoma gauti sėdint prie televizoriaus ir žiūrint filmus. Man reikia patirti jas fiziškai, kad galbūt labiau įvertinčiau gyvybės dovaną. Kuo daugiau įveikiu sunkumų, kuo labiau prispaudžiu save prie žemės, tuo labiau suprantu, kad žmogui gyvybė – didelė vertybė. Tada taip smagu pirmadienį grįžti į biurą, pasidaryti kavos ir jaustis beprotiškai laimingam… Kur dar žinojimas, kad galiu dirbti savo šaliai!

– Ar per daugybę metų, kuriuos paskyrėte dviračių sportui, buvote pakliuvęs į gyvybei pavojingą situaciją?

– Kai buvau aštuoniolikos, beveik kiekvienose varžybose galvodavau, kad mirsiu: taip sunku būdavo. Dabar man 41-i ir jau suprantu, kad nuo tokių sunkumų nemirštama. Anksčiau labai skaudėdavo, kai fiziškai pasiekdavau tas išsekimo ribas. Dabar yra sunku, bet neskauda. Vis dėlto negaliu teigti, kad sulig amžiumi psichologiniai motyvai nugali fizinius. Jei nebūsi stiprus, ištvermingas, 1 000 km (iš kurių beveik pusė veda bekelėmis) tu neįveiksi be sustojimo. Geras pasiruošimas varžyboms – pagrindinis elementas. Kaip nugalėti kitus, kurie taip pat yra stiprūs fiziškai ir tvirti psichologiškai? Štai čia ir pradeda veikti išmintis, vadyba, psichologija, gebėjimas važiuoti naktį, greitis, orientacija, technika ir kt.

– Kodėl prieš lenktynes nelaikėte savęs favoritu?

– Todėl, kad juo ir nebuvau. Tikrai nepatekau į prieš lenktynes skelbtą varžybų organizatorių sąrašėlį, kurį sudarė jaunesni ir pajėgesni sportininkai. Jau mindamas pirmas valandas jaučiau, kad man jų tempas per greitas, kad taip važiuodamas tiesiog deginu save. Tačiau paskui atėjo naktis ir tie jaunuoliai apsiramino… Kodėl vis akcentuoju savo amžių? Nes jaučiu, kad pats mano jėgų pikas buvo 25–35 metų. Likimo ironija: kai galėjau – nelaimėjau, o čempiono titulą iškovojau tik dabar, jau įkopęs į penktą dešimtį.

– Ar turėjote laiko apžiūrėti Ruandą? Gal prieš vykdamas į šalį pasidomėjote ir skaudžia jos istorine praeitimi: kitų metų balandį sukaks 30 metų, kai Ruandoje buvo įvykdytas genocidas – per 100 dienų išžudyta apie 800 tūkst. žmonių.

– Skaičiau apie tai. Vietiniai nenoriai kalba šia opia tema. Tiesa, po varžybų buvau labai maloniai nustebintas, kai prie manęs tarsi iš niekur nieko išdygo pulkelis lietuvių, nusivežė į geriausią Kigalio (Ruandos sostinės) restoraną, aprodė miestą. Užsieniečiai dviratininkai puolė klausinėti, ar tie lietuviai – seni mano draugai, ir buvo labai nustebę, kai išgirdo, kad aš juos matau pirmąsyk. Sakiau, kad lietuviai, nors ir maža tauta, bet labai palaiko saviškius.

Nespėjo: dviratininkas gailisi, kad per mažai kartų varžybų metu traukė telefoną ir fiksavo Ruandos žmonių kasdienybę. Jiems dviratis – labai svarbi transporto priemonė./ E. Čivilio asmeninio archyvo nuotr.

Vėliau, jau grįžęs namo, ilgai mąsčiau, kad tas draugiškumas, saviškių palaikymas yra labai unikalus mūsų tautos bruožas, kurio dažnai neįvertiname. Juk vokiečių Ruandoje gyvena irgi nemažai, tačiau nė vienas per apdovanojimus nepasveikino savo šalies sportininkų. Ne veltui mūsų „Tautiškoje giesmėje“ yra žodžiai: „Vardan tos Lietuvos / Vienybė težydi!“

– Ar, pasidžiaugęs pergale su ten gyvenančiais lietuviais, nepamiršote ir savo verslo?

– Tiesa. Susiplanavau vizitų dieną. Aplankiau Kigalio startuolių inkubatorių, dar – IT ministeriją. Pašnekėjau su departamentų direktoriais apie jų valstybinius investicinius projektus IT srityje. Nustebau, kokia didelė kinų infiltracija Kigalyje, kaip jie manipuliuoja Afrika. Ten kinai įgauna vis didesnį vietinių pasitikėjimą, o į mus, europiečius, Ruandos gyventojai žiūri labai atsargiai, nes dėl šalyje vykusio genocido jie vis dėlto kaltina ne saviškius, bet, visų pirma, kolonistus prancūzus.

– Gal po tokio sėkmingo starto ir ultračempiono titulo atsirado dar didesnių ambicijų – tarkim, užvažiuoti dviračiu į Kilimandžaro viršukalnę?

– Tokio iššūkio bent jau kol kas neplanuoju. Labiau galvoju apie birželį vyksiančias varžybas Kenijoje. Kodėl vėl Afrika? Pradžioje vis važiuodavau į Europą, paskui – į Aziją, Ameriką. Dabar atėjo laikas įkelti dviračio ratus ir į Afrikos žemyną. Kenijiečiai – labai geri bėgikai, tačiau pastaruoju metu, šalies prezidento padedami, jie daug investuoja būtent į dviračių sportą. Gal mano, kad gali pakartoti savo bėgikų sėkmę ir čia? Juk tokios dviračių varžybos sulaukia itin didelio tarptautinio žiniasklaidos dėmesio.

– Į Afrikos žemyną koją įkėlėte pirmą kartą. Kas labiausiai nustebino, sužavėjo?

– Labiausiai širdį suvirpino Afrikos žmonių antimaterializmas. Kalbu ne apie sostinę, bet tų mažų miestelių, kaimelių, kuriuos pervažiavau per varžybas, gyventojus. Vaikai basi, apdriskę, moja linksmi rankomis man pavymui, šaukia: „muzungu“ (suprask, baltasis) ir nieko neprašo, nebent nusifotografuoti drauge. Ėmiau vaizduotis, kad jei, tarkim, važiuočiau pro kokius Baltarusijos kaimus, kažin, ar kas iš vietinių nepanorėtų mano telefono, pinigų ar paties dviračio? Ruandoje žmonės, rodos, net nesupranta, kad galėtų kažką iš manęs gauti. Kai nieko neturi, tai ir nevertina tavęs per daiktus. Jiems įdomu visai kiti dalykai – kas tu toks, kaip čia atsiradai.

Vieningi: E. Čivilis didžiuojasi tautiečiais, kurie net ir Afrikoje saviškį surado, pagerbė, pavaišino, pavežiojo po miestą./ E. Čivilio asmeninio archyvo nuotr.

– Gal tapęs „Race Around Rwanda“ čempionu gavote kokį solidų piniginį prizą?

– Oi, ne (juokiasi) – tik daug visokios tautinės atributikos iš Ruandos. Specialios suvenyrų ar taurių lentynos namuose neturiu. Man atrodo, tas savęs sureikšminimas niekur neveda. Ir ta taurė namuose, padėta matomoje vietoje, manęs nė kiek nemotyvuoja. Džiugina ne daiktai, ne prizai, bet, kaip minėjau, patirtys. Kuo jos įvairesnės – tuo geriau.

– Ar turite ir daugiau hobių – ne tik dviračius?

– Laikausi tos nuomonės, kad jei nori kažką gyvenime labai gerai daryti, negali blaškytis į kairę ir į dešinę – turi pasirinkti vieną konkrečią sritį. Buvo laikas, kai bandžiau daug ką, bet galiausiai supratau, kad daugiausia emocinio pasitenkinimo man suteikia būtent dviračiai. Nes dviratis – ne vien transporto priemonė. Tai ir gamta, judėjimas, nauji žmonės, įdomios patirtys. Galima sakyti, tai priemonė, kuri padeda man labiau patirti pasaulį.

„Pirmas dalykas, kurį norėčiau akcentuoti, yra tai, kad skirtingi sektoriai turi skirtingą tarptautinės prekybos ir tarptautinės politikos poveikį. Mes apklausėme mūsų gamybos sektoriaus investuotojus ir per pastarąjį laikotarpį turbūt kažkokių naujų atvejų nesužinojome“, – sakė E. Čivilis.

Kalbėdamas apie Taivano žadamas 200 milijonų eurų investicijas Lietuvai pašnekovas sakė, kad tai labiau skirta padėti Lietuvoje jau esamiems verslams arba kurti bendrus verslus su Taivanu. Tuo tarpu, „Investuok Lietuvoje“ dirba su tiesioginėmis užsienio investicijomis, kurios yra „plyno lauko“ investicijos, todėl net ir 200 milijonų eurų yra ženkli suma. 

Kaip vyksta tokios investicijos – ar Lietuva dar turi duoti savo pinigų, kad kažkas pradėtų veikti? „Šį klausimą galbūt galėtų pakomentuoti to fondo valdytojai ir tie, kas konstruoja mechanizmus. Tai nėra tiesiogiai susiję su mūsų veikla“, – tarstelėjo E. Čivilis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Tačiau, pridūrė jis, jei tai yra vadinamoji „plyno lauko“ investicija, tai nėra spontaniškas procesas. Dažniausiai tai būna paremta įmonės poreikiais ir jos problemomis, kurias jie sprendžia. Pavyzdžiui, ar nori diversifikuoti savo gamybos linijas, ar nori turėti kažkokių papildomų komponentų gamybai. Dažniausiai tokie procesai užtrunka kelerius metus. Kol įmonė atlieka galimybių studijas, įsivertina skirtingas lokacijas ir priima sprendimus.

„Mano supratimu, šis konkretus fondas Taivane yra skirtas operatyviniams veiksmams, kurie galėtų sukurti ekonominius santykius tarp Lietuvos ir Taivano“, – svarstė pašnekovas.

Ar Lietuva turi įmonių, talentų, kurie galėtų dirbti tokioje – aukštųjų technologijų srityje? Pasak E. Čivilio, Lietuvos strategija yra mūsų ekonomiką transformuoti į aukštos pridėtinės vertės ekonomiką. Mūsų šalis turi sričių, kurios Taivanui yra įdomios – kibernetinis saugumas, gyvybės mokslai. Tai yra tos sritys, kur Lietuva turi daugiausia potencialo. Tokių specialistų Lietuvoje yra 12,2 proc. iš visų dirbančiųjų skaičiaus.

„Ir mūsų strategija kalba apie tai, kad mes norime šį skaičių padidinti iki 17 proc. Tai reiškia, kad tai būtų papildomai 85 tūkst. dirbančiųjų Lietuvoje“, – kalbėjo „Investuok Lietuvoje“ vadovas.

Kitas aspektas – milijardas dolerių paskoloms įmonėms, kurios norėtų plėtoti bendrus santykius su Taivanu. Milijardas tai – daug ar mažai? „Milijardas yra didelė ambicija. Man atrodo, turbūt kiekvienai šaliai tai yra reikšminga suma. Labai džiaugiuosi, kad vyksta pokalbis aukščiausiu lygiu, o detalės per kelias savaites tikrai turėtų išaiškėti“, – sakė jis.

Kaip konfliktas su Kinija atsiliepia „Investuok Lietuvoje“ organizacijai? Ar tai turi įtakos kitų investuotojų viliojimui? Ar jiems tai rūpi? Pasak pašnekovo, Lietuvoje veikiančios kompanijos yra globalioje tiekimo grandinėje, ir jei yra kažkokios problemos vienoje pusėje, jos atsiranda ir kitoje. Poveikis skirtingose kompanijose yra jaučiamas skirtingai. Daugiausiai – gamybinėse įmonėse.

„Įmonės patiria turbūt labai skirtingo pobūdžio efektus. Netgi tos, kurios neturi eksporto arba priklausomybės nuo konkrečios prekybos, jos gali turėti iššūkių su savo partneriais vykdyti toliau įsipareigojimus. Mūsų ilgamečiai rezultatai vis dėlto sako, kad investicijos į Lietuvą daugiausiai ateina iš Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Mes nesame turėję investuotojų Lietuvoje iš Kinijos, jei kalbėtume apie tiesiogines užsienio investicijas. Tačiau kalbant apie tiekimo grandines, tai faktas, kad sąsajos yra tarp visų pasaulio šalių, kurios dalyvauja pasaulinėje prekyboje“, – aiškino E. Čivilis.

Ekonomikos ir inovacijų viceministras Elijus Čivilis sako, kad planas numatys ne tik priemones, kaip sumažinti žalą šiam sektoriui, bet ir kaip paskatinti jį persitvarkyti. 

„Priemonės bus suskirstytos į tris grupes – pirma, tai yra nuo COVID-19 sukeltos žalos mažinimas. Antras – turizmo sektoriaus skatinimas. Trečia – sektoriaus transformacija“, – BNS sakė E. Čivilis.

Konkrečių pagalbos priemonių jis neįvardijo, nes dėl jų dar bus diskutuojama antradienį, o paketas, tikimasi, bus svarstomas Vyriausybės posėdyje trečiadienį.

E. Čivilis sako, kad pagrindiniu iššūkiu turizmo verslui taps būtent jo persitvarkymas ir prisitaikymas prie naujos realybės.

„Tu negali sakyti, kad mes ir toliau veiksime taip, kaip veikę. Reikia kažką keisti, reikia prisitaikyti ir pritaikyti tas skatinimo kryptis. Nebus taip, kad iškart vyks koncertai ir festivaliai, visi iš užsienio skris į Lietuvą“, – sakė jis.

„Tai bus pakankamai spontaniški, vietiniai ir, galima sakyti, individualūs keliavimai. Pavyzdžiui, ar mes turime paruošę gidus ne lenkų turistų grupėms, ne apie bažnyčias pasakoti, o vietiniam turizmui įdomiai pateikti gamtos objektus?“ – klausė viceministras.

Anot jo, pavyzdžiui, viešbučiai turės pagalvoti, kokias paslaugas pasiūlyti ir kaip generuoti pajamas, nes atvykstamasis turizmas neatsigaus bent iki šių metų pabaigos.

„Pavyzdžiui, viešbučiai dabar šaukia – duokit subsidijas, mums reikia pinigų susimokėti atlyginimą ir taip toliau, viskas yra legitimu, bet kitas klausimas, o kas bus po to? Kas bus po aštuonių mėnesių? Nes Europos Komisija sako, kad devynis mėnesius nuo kovo nieko nebus, nebus turizmo“, – pabrėžė E. Čivilis.

Anot jo, viešbučiai galėtų pagalvoti apie kambarių nuomą biurams arba organizuoti e-gaming turnyrus.

„Gal jūs galite siūlyti home office'us (liet. namų biurus), pavyzdžiui, viešbutis dalį savo kambarių galėtų eksperimentuodamas nuomoti kaip individualius biurus teisininkams ar panašiai“, – teigė jis.

„Gali būti organizuojami e-gamingo turnyrai viešbučių kambariuose. Ko aš noriu? Kad jie judėtų ir galvotų ir ne tik pinigų prašytų“, – pridūrė viceministras.

Laikinai ekonomikos ir inovacijų ministro pareigas einantis Žygimantas Vaičiūnas pirmadienį pranešė, kad Vyriausybė ruošia papildomos paramos paketą turizmo verslui.

Tuo metu Nacionalinės turizmo verslo asociacijos (NTVA) prezidentė Žydrė Gavelienė BNS teigė, kad šiuo metu turizmo sektoriui svarbiausia – išsaugoti darbo vietas, padėti atsiskaityti su klientais bei investuoti į konferencijų centrą ir oro bendrovių pritraukimą. 

„Europos Sąjungos kasmet sudaromame skaitmeninės visuomenės indekse mes nekylame į viršų, nes mes nesivystome taip sparčiai kaip kitos šalys. Pagrindinė problema yra talentų trūkumas – mes neturime pakankamai žmonių, kurie dirbtų skaitmeniniame pasaulyje. (...) Antra problema yra atvirų duomenų trūkumas“, – šeštadienį Birštone vykstančiame diskusijų festivalyje „Būtent“ kalbėjo E. Čivilis.

Viceministras pripažino, kad valdžios sektorius negali konkuruoti su privačiu verslu kovoje dėl specialistų.

„Mes galime apeliuoti į jų ambicijas ir vizijas pasiekti pokytį“, – sakė E. Čivilis.

Diskusijoje dalyvavęs „Lietuvos geležinkelių“ generalinio direktoriaus pavaduotojas bei įmonės Strategijos ir plėtros direktorius Adamas Ilkevičius akcentavo, kad norėdama pagerinti situaciją, valdžia turi pakeisti savo mąstymą.

„Mes turime per daug idėjų, tačiau per mažai jų įgyvendinimo pavyzdžių. Mes turime pakankamai išteklių, tačiau juos išnaudojame ne pačiu protingiausiu būdu. Didžiausia problema, mano supratimu, yra valdžios mąstysena. Norėdama pasiekti proveržį skaitmeninės visuomenės srityje, valdžia turi pasiekti kitą mąstymo lygį“, – šeštadienį diskusijoje Birštone kalbėjo A. Ilkevičius.

Lietuvos pozicija Europos Komisijos (EK) šiemet gegužę Europos Sąjungos (ES) paskelbtame skaitmeninės ekonomikos ir visuomenės indekse per metus nepakito – šalis, kaip ir pernai, užima 13-a vietą.

2018 metų indekse Lietuva buvo įvertinta bendru 56,6 balo (2017 metais - 53,2 balo), visos ES rezultatas buvo 54 balai.

EK vertinimu, Lietuva priklauso vidutinių rezultatų pasiekusių šalių grupei. Jai taip pat priklauso Latvija, Čekija, Slovėnija, Prancūzija, Portugalija, Ispanija, Lietuva, Malta, Vokietija ir Austrija.

Šiais metais ES skaitmeninės ekonomikos ir visuomenės reitingo pirmąsias vietas užima Danija, Švedija ir Suomija.

„Praėjusių metų pabaigoje Ūkio ministerijai pavesta užduotis iki 2019 metų perimti valstybės IT ūkio ir informacinės plėtros politikos formavimą, tad naujam viceministrui patikėta gana sudėtinga užduotis. Dėl to E. Čivilio darbo tarptautinėse korporacijose patirtis ir sukauptas žinių bagažas leis žengti tvirtus žingsnius valdymo išteklių ir šalies skaitmeninės ekonomikos politikos srityje“, – pranešime spaudai sakė ūkio ministras Virginijus Sinkevičius.

36-erių E. Čivilis pastaruoju metu dirbo „IBM Lietuvos“ atstovu viešajam ir finansų sektoriui. Įvairias vadovaujamas pareigas IBM padaliniuose Lietuvoje, Danijoje ir Airijoje jis ėjo 10 metų.

Jis taip pat yra vadovavęs bendrovei „Alna Software“, dirbo bendrovės „Siemens“ technologijų konsultantu Lietuvoje.

Ūkio ministro komandoje dirba dar trys viceministrai: Gintaras Vilda, kuruojantis inovacijų, pramonės ir prekybos politikos sritis, Marius Skuodis, kuruojantis investicinės aplinkos gerinimo, eksporto skatinimo klausimus, ir Gediminas Miškinis, atsakingas už Europos Sąjungos investicijas ir Ūkio ministerijos veiklos efektyvinimą, vidaus procesų optimizavimą.

Lietuvos dviratininkas iš „Top Team - Ultrabike“ komandos kalnų trasose 582 km nuvažiavo per 23 val. 3 min. 31 sek. (vid. greitis – 25,24 km/h). E. Čivilis antrą vietą absoliučioje įskaioje užėmusį olandą Gosse van der Meer aplenkė 11 min. 54 sek. Trečias liko ispanas Guillem Busquets (+42.30). Į pirmąjį dešimtuką dar pateko Malaizijos, Naujosios Zelandijos, Prancūzijos, Australijos ir Italijos dviratininkai. 

Iš 108-ių lenktynėse dalyvavusių dviratininkų klasifikuoti 88-i.

„Džiaugiuosi, kad man pavyko pasiekti tikslą, kurį vargu ar būčiau galėjęs pasiekti anksčiau, nes tik dabar jaučiuosi galintis tapti nugalėtoju tokio lygio varžybose, – sakė E. Čivilis. – Taip pat smagu, kad varžybose, kuriose dalyvavo 23-iejų šalių atstovai, Lietuvos vardas skambėjo dažniausiai. Buvau pirmas lietuvis šiose lenktynėse ir tapau pirmu mėgėju, laimėjusiu jas. „Mongolia Bike Challenge“ varžybos laikomos vienomis sudėtingiausių daugiadienių kalnų dviračių lenktynių pasaulyje. Ir tikrai neveltui, nes be ilgų etapų ir alinančių kalnų čia išgyveni ir šiokį tokį kultūrinį šoką: teko miegoti jurtose, neturėjome ryšio ar net elementarios elektros. Man tai buvo bene daugiausiai jėgų pareikalavusios lenktynės. Buvo sunku ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai – reikėjo susitvarkyti su savimi, ginant lyderio poziciją prieš profesionalius sportininkus.“

E. Čivilis, kuris eina Lietuvos dviračių sporto federacijos (LDSF) viceprezidento pareigas, jau pirmą varžybų dieną (105 km; bendras pakilimas – 1930 m) finišavo pirmas ir įrodė, kad yra puikiai pasirengęs lenktynėms. Įskaičius premijines sekundes po pirmo etapo lyderiu tapo G. van der Meer, o E. Čivilis klasifikuotas antras. 

Lietuvos dviratininkas antrame etape (120 km; 2750 m) finišavo antras ir bendroje įskaitoje išsaugojo tokią pat poziciją (+4.04). 

E. Čivilis laimėjo trečią etapą (117 km; 2110 m) ir tapo varžybų lyderiu. Lietuvis artimiausius varžovus aplenkė daugiau nei 11-a minučių. 

Elijus ketvirtame etape (143 km; 1150 m) finišavo penktas, bet, įskaičius premijines sekundes, dar labiau nutolo nuo antrą vietą bendroje įskaitoje užėmusio G. van der Meer (lietuvio persvara išaugo nuo 6 min. 55 sek. iki 7 min. 20 sek.) 

Mūsų šalies atstovas penktame etape (88 km; 1481 m) finišavo antras ir padidino savo persvarą bendroje įskaitoje iki 7 min. 48 sek.

Paskutiniame etape – pavienio starto lenktynėse (25 km; 489 m) – E. Čivilis varžovams nepaliko jokių vilčių. Lietuvos atletas antrą vietą etape užėmusį ispaną G. Busquets pranoko net 2 min. 10 sek. 

E. Čivilis kartu su Andrejumi Dolgovu 2015-ais metais tapo Europos, o šių metų birželį – pasaulio kalnų dviračių 24-ių valandų lenktynių čempionais.