„Man labai keistai atrodo žmonių šnekos, ypač kai kurių politikų, kurie aiškina, kad panika keliama be reikalo. Yra labai svarbūs keli aspektai. Pirmas dalykas – NATO per visą savo gyvavimo istoriją nė karto nėra užpuolusi kitos valstybės, o Rusija tą yra demonstravusi ne kartą. Ryškiausiai reikėtų prisiminti 2008 m. Gruzijos įvykius, kada visas pasaulis bejėgiškai stebėjo, tiesiog gūžčiojo pečiais. Prisiminkime, kad Gruzijos teritorija buvo ir bombarduojama. Ar kas nors šiandien prisimena, koks buvo pretekstas? Tikriausiai niekas nieko neprisimena, bet yra faktas, kad nuo 2008 metų iki dabar 20 proc. Gruzijos teritorijos yra vis dar okupuota“, – sakė G. Burbulytė.
„Man atrodo, kad reikia džiaugtis, kad pirmą kartą tiek Europos Sąjungos valstybės, tiek NATO sureagavo tokiu lygmeniu. Tuo, kas yra skelbiama, kad vieną ar kitą dieną galėtų įvykti konkreti ataka, reikia pasidžiaugti, nes tokiu būdu vyksta prevencinis veikimas, stengiamasi išgelbėti civilines aukas, kurių tikrai būtų nemažai, jei ataka įvyktų. Tas savotiškas žmonių nusivylimas, kad nieko neįvyko, peržengia žmogiškumo ribas. Reikia džiaugtis, kad partneriai dalijasi turima žvalgybine informacija. Įtampa tikrai nėra atslūgusi, galima tikėtis, kad ji dar kurį laiką tikrai bus palaikoma, nes tikrai vyksta labai daug derybų už uždarų durų, ir mes nematome ir nežinome visos informacijos, kas vyksta tose derybose“, – teigė politologė.
Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:
Per pastaruosius porą mėnesių Vakarai dėjo daug diplomatinių pastangų, norint išvengti karinio konflikto. G. Burbulytė atskleidė, ką per tiek laiko pavyko pasiekti.
Tas savotiškas žmonių nusivylimas, kad nieko neįvyko, peržengia žmogiškumo ribas.
„Pavyko pasiekti, kad fizinės atakos nebūtų, nes yra labai didelė tikimybė, kad ji būtų įvykusi, jei ne šitos derybos. Galbūt ne pats atakos buvimas ar nebuvimas yra svarbu, bet nepamirškime, kad bet kurios atakos metu yra civilinės aukos – žmonių aukos. Kiekviena išgelbėta gyvybė, jei ją pavyko išgelbėti derybų metu, yra didžiulis pasiekimas. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad iki šiol Rusija lyg bando grąžinti tą vadinamąją saugumo architektūrą į XIX a. pab.–XX a. pr. geopolitinę realybę, kada dalinimasis įtakos zonomis vyko visame pasaulyje. Šiandien demokratiniame pasaulyje tai yra absoliučiai netoleruotinas dalykas. Reikia tik džiaugtis, kad pavyko šitaip susivienyti visoms NATO valstybėms ir daugumai Europos Sąjungos valstybių ir imtis veiksmų, kad apie tai net nebūtų kalbama. Mes negalime grįžti 150 metų atgal, atsižvelgiant į tai, kad tai, kas vyko XIX a. pab.–XX a. pr. tiesiog išprovokavo du pasaulinius karus. Kiekviena pastanga kiekvienos valstybės yra sveikintina“, – kalbėjo ji.
G. Burbulytė svarstė, kad turėtų būti ir kažkas, ko pasaulio lyderiai civiliams dar nepasakė.
„Visuomenei iki galo nėra ištransliuota, kokios konkrečiai priemonės ar algoritmai būtų pritaikyti, jeigu įvyktų fizinė ataka – turėkime omenyje ne vien tiesiogiai karinės technikos įsiveržimą į Ukrainą, bet ir kibernetines atakas. Liko nepasakyti algoritmai. Kol kas bent jau visuomenei ištransliuojama, kad atsakymas iš Vakarų pasaulio būtų, tik klausimas, koks. Mes to, kaip visuomenė, tikrai nelabai žinome. Bet vyksta ir NATO susirinkimas, atkreipčiau dėmesį ir į JAV gynybos ministro pasisakymus – jie ganėtinai aiškiai ištransliavę, kad pozicijos nesikeičia. Tai yra labai geras dalykas“, – šnekėjo politologė.
Scanpix nuotr.
G. Burbulytė paaiškino, ar Ukraina bent kiek priartėjo prie įstojimo į NATO.
„Bijau, kad ne. Tai taptų įmanoma tik tuo atveju, jei tikrai turėtume 100 proc. deeskalaciją ir jeigu būtų išspręstas Krymo klausimas. O jeigu ir ne Krymo klausimas, tai bent kitų separatistinių teritorijų klausimas. Jeigu, neduok Dieve, prasidėtų aktyvūs veiksmai, tai narystė žymiai atitoltų. Prisiminkime, kad NATO yra gynybinis aljansas ir tikrai nepriimtų į savo tarpą narės, kuri yra atvirame kariniame konflikte su kita valstybe, nepaisant to, kokios šito konflikto priežastys – ar ji ginasi, ar nėra puolanti valstybė. Šiuo atveju tikrai nebūtų pasiektas susitarimas tarp visų NATO narių, kad tokią šalį, kuri yra atvirame kariniame konflikte, mes priimtume į savo tarpą“, – komentavo moteris.
Ji pasakė, ko dabar labiausiai reikėtų bijoti – esą gali būti, kad Rusija ieško preteksto invazijai, galimybės išprovokuoti Ukrainą.
„Tą mes esame matę jau ne vieną kartą. Tokio scenarijaus tikimybė tikrai yra, mes jos negalime atmesti. Kita vertus, negalime atmesti, kad gali būti veikiama ir ne pačios Rusijos rankomis, o, sakykime, per Baltarusiją. Bet kol kas matome iš Rusijos pusės persidėliojimą įtakos zonų. Vyksta jėgų dėliojimasis ir yra labai didelė tikimybė, kad vyksta ekonominės naudos išsikovojimas. Norisi galvoti, kad galbūt mes ties ta ekonomine nauda ir apsistosime, o nesikartos tai, kas buvo Krymo atveju ir ką mes matėme 2008 metais Gruzijoje“, – sakė G. Burbulytė
