JAV IŠGELBĖJO CARĄ

Pasakojama, kad Šveicarijoje gyvenęs Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924) ir į Vakarus pabėgęs Georgijus Apolonovičius (1870–1906), miestui ir pasauliui labiau pažįstamas Gapono pavarde, susitiko praėjus vos kelioms savaitėms po 1905 m. sausio 22 d. (pagal Julijaus kalendorių sausio 9 d.) skerdynių.

Dauguma marksistų nuo buvusio stačiatikių dvasininko atsiribojo, tačiau Volodia su Georgijumi iš širdies (ilgokai) pasikalbėjo ir netgi apsikeitė sava kūryba. Georgijus Apolonovičius nemažai kalbėjo apie šienapjūtę, lūšnas ir sekmadienines ugdymo įstaigas (t. y., tuos dalykus, apie kuriuos Iljičius beveik nieko neišmanė), tačiau bene labiausiai Vovočką sužavėjo buvusio šventiko siūlymas atiduoti visą žemę žmonėms. Iki tol Iljičius manė, kad valstiečiams reikėtų grąžinti tik ruoželius, tačiau Georgijus Apolonovičius jam paaiškino, esą tikrasis žemės savininkas – Dievas, tad valstiečiams reikia pagelbėti ją išsinuomojant. Taip pat Volodiai itin patiko šventiko siūlymai kairiosioms partijoms vienytis ir kartu surengti monarchijos nuvertimą.

Kai kas mano, kad Georgijus Apolonovičius galėjo būti dar ir slaptosios caro politinės policijos agentas, žaidęs dvigubus, trigubus ir gal net keturgubus žaidimus su Ochranka bei revoliucinėmis grupuotėmis. 1906 m. pavasarį jis jau buvo grįžęs į Rusiją, tačiau tų pačių metų balandį jį nužudė su eserais (socialistais revoliucionieriais) siejami asmenys. Užmirštas ir niekam nebeįdomus, jis taip ir prakabėjo ne vieną parą pakartas kažkokiame vasarnamyje netoli Sankt Peterburgo.

Po visą Europą išsibarstę Rusijos revoliucionieriai daug tikėjosi iš caro valdžiai nepalankia linkme pasisukusio karo su Japonija (1904–1905) ir 1905 m. neramumų, tačiau tą kartą jų svajoms nebuvo lemta išsipildyti.

Tarpininkaujant pliušinių meškiukų (Teddy bear) žaislų kūrėjus įkvėpusiam JAV prezidentui Theodore’ui Rooseveltui Jaunesniajam (1858–1919), 1905 m. vasarą nedideliame JAV miestelyje Portsmute (Naujojo Hampšyro valstija) pradėtos Japonijos ir Rusijos derybos dėl taikos, kuriose Rusijai atstovavo Sergejus Julijevičius (1849–1915), miestui ir pasauliui labiau pažįstamas Vitės pavarde, o japonams – Komura Jutaro (1855–1911).

Prieš išvykdamas, Serioža gavo labai aiškius caro nurodymus dėl derybų: neperleisti nei pėdos žemės ir nepasižadėti nei kapeikos kontribucijos.

Atvykęs į būsimųjų Rusijos priešų žemę, Sergejus Julijevičius elgėsi it roko žvaigždė. Būdamas krante, jis surengė didelę žiniasklaidai skirtą konferenciją ir sutiko įsiamžinti su visais pageidaujančiaisiais prieš fotoobjektyvą, o išlipdamas iš traukinio kas kartą spaudė rankas mašinistams.

Bene labiausiai patį Sergejų Julijevičių apstulbino apsilankymas T. Roosevelto viloje – nedidelis namas, paprasti pusryčiai, jokio vyno (tik vanduo) ir šokiruojantis JAV prezidento prisipažinimas, kad šis nenori būti perrinktas.

Vykstant deryboms, bene daugiausia ginčų kilo dėl vadinamosios Sachalino salos, kurios dalį caras sutiko perleisti priešams, mainais į tai, kad nereikėtų mokėti kontribucijų. Iš pradžių japonų atstovai purtėsi šio pasiūlymo, tačiau galiausiai nusprendė jį priimti ir 1905 m. rugsėjo 5 d. tarp abiejų valstybių buvo sudaryta taikos sutartis.

Praėjus daugiau nei mėnesiui, spalio 30 d. (pagal Julijaus kalendorių spalio 17 d.) Rusijos caras Nikolajus Aleksandrovičius (1868–1918), spaudžiamas visuotinių neramumų ir politinių veikėjų (taip pat to paties Sergejaus Julijevičiaus apdovanoto didiko titulu už nuopelnus Porstmute), skaudančia širdimi sutiko palaiminti manifestą, žadantį užtikrinti visuotines piliečių teises ir sušaukti vadinamąją dūmą (parlamentą).

Išgirdęs šias žinias, Vladimiras Iljičius nusprendė, kad dabar pats metas grįžti į tėviškę, tad jau tų pačių metų lapkritį jis ir Nadežda Konstantinovna (1869–1939) keliavo per Šveicarijos, Vokietijos, Švedijos ir Suomijos žemes bei Baltijos jūrą tam, kad pasiektų Sankt Peterburgą.

Vladimiras ir Nadia, matyt, tikėjosi, kad prasidėjus permainoms, caro režimas su jais elgsis atlaidžiau, tad grįžę į Rusiją jie beveik nesislapstė, tačiau jau kitą dieną netoli jų būsto ratus pradėjo sukti Ochrankos agentai (šie nė nebandė slėpti, kas esą, arba nežinojo, kaip tai padaryti).

Grįžęs namo, Iljičius ryžosi aplankyti motiną ir seserį Aną (1864–1935), taip pat nusprendė užmegzti ryšius su vietiniais bolševikais. Būsimasis bolševikų stabas gana aktyviai bandė įsitraukti į, jo nuomone, tuo metu prasidėjusią revoliuciją, tačiau tuometė Volodios veikla taip ir neperžengė anksčiau įtvirtintų intelektualinių rėmų. Jis ir toliau daugiausia kūrė straipsnius, brošiūras ir bendravo su bendraminčiais.

Kairiųjų susibūrimuose Vladimiras dažnai kalbėdavo apie būtinybę sukurti milžinišką partiją, skverbtis į kitas viešas organizacijas, įlieti į Rusijos socialdemokratų darbininkų gretas naujo kraujo, taip pat neretai siūlydavo griebtis itin žiauraus smurto.

Radikalių kairiųjų aktyvistų (nebūtinai bolševikų) būriai, anot jo, turėtų žudyti šnipus, sprogdinti policijos nuovadas, plėšti bankus ir grobti lėšas ginkluotam sukilimui, mėtyti grindinio akmenis ir nuo pastatų pilti ant persekiojančių kareivių verdantį vandenį bei lieti sieros rūgštį ant policijos pareigūnų.

„Čia reikalinga pašėlusi energija ir dar kartą energija. Aš pasibaisėdamas, dievaži, pasibaisėdamas, matau, kad apie bombas kalbama daugiau kaip pusmetį, bet nė vienos nėra padaryta!“ – skelbia Iljičiui priskiriama žinutė, nusiųsta kažkokiam kairiųjų Sankt Peterburgo komitetui.