Vengrų sociologas ir politologas, Budapešto universiteto Socialinės politikos centro direktorius, profesorius Palas Tamasas įsitikinęs, kad Baltijos šalims reikia išmokti galvoti ne tik apie save, bet ir pažvelgti į kitus. Kitaip niekas Europoje į jas rimtai nežiūrės.

– Profesoriau, koks jūsų požiūris į Baltijos šalis, jų tarptautinę laikyseną ir vidaus situaciją?

– Pradėčiau nuo geopolitikos. Esu įsitikinęs, kad Vakarų Europa nėra suinteresuota kurti sienų, priešingai, veikiau norėtų statyti tiltus, kurie jungtų Europos Rytus ir Vakarus. Tai susiję tiek su ekonominiais interesais, tiek saugumo ir stabilumo kūrimu regione. Europa norėtų, kad saugiai žemyne jaustųsi ne tik Baltijos ar Vidurio Europos šalys, bet ir Rusija, o tam būtinas dialogas. Kita vertus, Baltijos šalys nenori turėti glaudžių ryšių su Rusija. Žinoma, tai susiję su istorinėmis peripetijomis ir tai galima suprasti. Nepaisant to, Lietuvai, Latvijai ir Estijai privalu suvokti, kas Europai svarbu, o kas – ne. O Rusija – svarbi, norite to, ar ne.

Dar labai reikšminga tai, kad Baltijos šalys tikrai nebus tos valstybės, dėl ko kas nors yra pasirengęs aukoti galvą. Ukrainos krizė tai gerai parodo.

Jos kontekste Vakarų Europoje išpopuliarėjo dvi geopolitinės metaforos: viena iš jų – Miuncheno, kita – Sarajevo. Pirmoji, prisiminus žymųjį Miuncheno suokalbį, reiškia, kad yra mažytė šalis, tačiau atėjusi kuri nors didelė valstybė nori ją užimti. Nors kitos didžiosios šalys žada, kad darys viską, jog taip nenutiktų, deja, jos elgiasi visai kitaip – kitaip sakant, nutaria paaukoti tą mažą valstybę. Na, o Sarajevo metafora reiškia, kad kažkur egzistuoja koks nors nereikšmingas miestas, tačiau dėl įvykių ten kyla didžiulis karas, kurio metu žūsta daugiau kaip 20 mln. žmonių.

Tad kai Ukraina Vakarams nuolat kartoja, kad ji – auka ir kad Vakarai vadovaujasi Miuncheno logika, tai yra tiesa. Aš asmeniškai netikiu, kad šiame amžiuje, kaip tai nutiko 1914 m., kas nors būtų pasirengęs mirti dėl ko nors. Taip, išsakomi gražūs žodžiai, tačiau tai – viskas.

Tiesa, čia nėra esminė problema, tai veikiau faktas. Žinoma, nesiimsiu aiškinti, kad Rusija negali užpulti ko nors. Gali. Bet patys suvokiate, kad ji nepultų NATO šalies, tad ir Baltijos valstybių. Tai Rusijai būtų pragaištinga.

Problema, kaip minėjau, ta, kad didžioji dalis Europos vis dėlto norėtų ne sienų tarp Rytų ir Vakarų, o bendradarbiavimo dvasios. Esant tokiai situacijai, Baltijos šalys, pasikartosiu, turi kalbėti ne tik apie save, apie savo saugumą, interesus, o bendrai apie viso regiono, kuriame yra ir Rusija, saugumą ir interesus.

Antra, galite tai įvardyti kaip norite, bet Baltijos šalių opa – demografinė krizė.

Žmonės išvažiuoja, gyventojų skaičius mažėja. Jeigu norite tai sustabdyti, turite pritraukti investicijų, kitaip sakant, kurti darbo vietas. Jeigu čia bus darbo, turiu galvoje, gerai apmokamų darbo vietų, jūsų gyventojai nevažiuos į Londoną ar kitur dirbti. Bet jeigu jūs statote, pavadinkime, gynybinę sieną nuo Rusijos, nerasite Vakarų investuotojo, kuris investuotų į pafrontę. Kas nori žaisti karą? Kas nori rizikuoti savo pinigais? Niekas. Kaip tada sustabdyti žmonių mažėjimą? Tikiu, kad Lietuva nenorėtų į savo šalį įsileisti milijono arabų, tūkstančių baltarusių ar kitų tautų atstovų. Tada reikia taikos.

Aš, žinoma, suprantu, kad istorinės skriaudos turi didelę reikšmę, kad ištisa karta Lietuvoje tuo tebegyvena.

Tačiau ateina nauja karta. Ji pakeis tokius kaip aš. Ir todėl reikia performuluoti visas geopolitines schemas, kurios egzistavo Šaltojo karo metais. Šaltojo karo nebėra, jis baigėsi. Nebėra prasmės žaisti karo, juk jūs – seniai nepriklausomi. Yra kitų problemų – ekonominių, demografinių ir kt. Štai ką reikia spręsti.

Kam kalbėti apie rusų povandeninius laivus, kurie yra kažkur Murmanske? Kam tai rūpi? Juk tie laivai net negali įplaukti į Baltijos jūrą.

– Ar sutinkate, kad tiek tarp Baltijos šalių, tiek tarp Vidurio Europos šalių vangiai bendradarbiaujama?

– Deja, taip yra. Višegrado ketvertas iš esmės nefunkcionuoja. O nefunkcionuoja todėl, kad šio ketverto šalių pozicijos daugeliu klausimų skiriasi. Kategorijos skiriasi. Lenkija daugiau žaidžia su Baltijos valstybėmis, o Čekija, Slovakija ir Vengrija – daugiau su Slovėnija, Austrija, bet ne su Lenkija. Tai vėl susiję su tuo, kad Lenkijos politikoje pernelyg dominuoja Rytų klausimas. Žvelgiant istoriškai, tai vėl suprantama.

Šį klausimą Lenkijai sunku palikti nuošalyje. Vengrai, čekai ar slovakai, kurie neturi tokių gilių ir tragiškų istorinių sąsajų su Rusija, nemato reikalo apie tai daug kalbėti. Kitaip sakant, Lenkijos kompleksus šios šalys laiko ne jų reikalu.

– Bet nebūtinai istorija lemia užsienio politiką? Suomija su Rusija irgi kariavo, bet tai netrukdo šiuo metu plėtoti konstruktyvių santykių.

– Na, suomiai linkę į kompromisus. Nekalbėsiu plačiau apie vadinamąją finlandizaciją, kuri vyko Šaltojo karo metais, bet ir tai yra faktas. Tačiau nemanau, kad Baltijos šalys turėtų finlandizuotis. Dar nemanau, kad šiomis dienomis kuri nors iš Baltijos šalių gali būti neutrali.

Kita vertus, kaip jau sakiau, Baltijos šalys neturėtų būti, pavadinkime, piktais žmogeliukais Europoje ir nuolat kaišioti pagalius į ratus kitiems, ieškoti priekabių. Kaip minėjau, reikia suvokti Europos žaidimą ir jame žaisti, bet ne žaisti savo žaidimą, kai kiti žaidžia bendrą.

– Galbūt dėl to Baltijos šalys yra kiek kategoriškos, nes nuo pat SSRS žlugimo dažniau žvalgėsi į Jungtines Valstijas kaip savo nepriklausomybės saugumo garantą?

– Nesutikčiau. Šis požiūris, kuris vyrauja, esą Baltijos šalys vadovaujasi Amerikos politikos linija, kiek netikslus.

Sakyčiau, kad tai stereotipas. Amerikiečiai nėra suinteresuoti Baltijos kraštais ir net jie nėra taip smarkiai suinteresuoti tuo, kas vyksta Rusijoje, kaip daugeliui čia atrodo.
Jungtinių Valstijų kertiniai interesai – Vidurio Rytai, Iranas ir Kinija. Tiesa, Amerikoje gyvena imigrantų iš Lietuvos, Lenkijos ar kitų šio regiono šalių, tačiau jie toli gražu negali daryti reikšmingo poveikio JAV politikai.

Pernai Henry Kissingeris, ko gero, vienas iš žymiausių Amerikos užsienio politikos strategų, paskelbė du straipsnius, kuriuose gan aiškiai pasakė, kad Baracko Obamos užsienio politika neatitinka JAV interesų. Pasak jo, svarbiausias amerikiečių tikslas turėtų būti izoliuoti Rusiją nuo Kinijos. Jeigu šios dvi jėgos, kurios tradiciškai oponuoja JAV, suartės, tai, jo teigimu, bus katastrofa.

O juk tai, ką pasakė H.Kissingeris, buvo ilgametė JAV užsienio politikos tradicija. Ukrainos skandalas ir Šaltojo karo retorika pavertė Rusiją ir Kiniją kone artimiausiomis sąjungininkėmis. Tiek H.Kissingeris, tiek aš manau, kad tai – blogiausia, kas galėjo nutikti Amerikai. Tad esu įsitikinęs, kad amerikiečiams griežtas Baltijos šalių tonas visai nenaudingas.

– Baltijos šalys – Šiaurės ar Vidurio Europos valstybės?

– Pirmiausia, Baltijos šalys – skirtingos. Lietuva yra labiau Vidurio Europos šalis. Kalbu, apie jos kultūrą, istoriją, visuomenę ir t.t. Jūs esate artimi Lenkijai. Kita vertus, santykiai su jūsų natūralia sąjungininke Lenkija yra prasti. Jie, deja, negerinami. Tiesa, vyksta bendros karinės pratybos, esate NATO nariai, tačiau tai bene viskas. Fundamentalūs skirtumai – akivaizdūs.

Latvija ir Estija, mano suvokimu, yra kitokios. Tiesa, jos taip pat nėra Šiaurės šalys. Galbūt, Estija tam tikra prasme – Šiaurės šalis, nors veikiau, Suomijos provincija, bet Latvija – ne. Šią šalį pavadinčiau Vokietijos mažąja versija. Na, kaip minėjau, jūs – mažieji Lenkijos dvyniai, ne visai tokie patys, bet labai panašūs.

Prieš kurį laiką buvau Rygoje. Man tas miestas primena Liubeko miestą Vokietijoje, bet tikrai ne jokią Švediją. O juk miestai, jų architektūra, gyventojai gana neblogai atskleidžia, kas ir su kuo artimi. Ryga – vienas iš vokiečių kultūros židinių. Žinoma, tai latvių miestas, dėl to niekas nesiginčija, tačiau...

– Ar tai gali būti priežastis, kodėl nesiklosto Baltijos šalių bendradarbiavimas? Turiu galvoje tai, kad jos – tokios skirtingos.

– Pirmiausia Baltijos šalys neturi bendrų ekonominių interesų. Jeigu egzistuotų kokios nors bendros organizacijos, įmonės, būtų ir bendradarbiaujama. Žinoma, galime pasakyti, kad "Air Baltic", kalbu apie oro linijas, gali būti vadinama bendra įmone. Tik vargu ar lietuviai ir estai laiko šią įmonę savo. Jūs net neturite traukinių, kurie kursuotų tarp trijų šalių. O juk toks maršrutas, kiek žinau, buvo net sovietmečiu. Prisiminkite Beniliuksą. Tarp Briuselio ir Amsterdamo ne tik kursuoja traukiniai, bet ir vyksta daug įvairių tarptautinių renginių. Būtent taip kuriami regionai, regiono identitetas, kurio varomoji jėga – bendros ekonominės iniciatyvos.

– Sutinkate, kad Estijos transformacija iš planinės į rinkos ekonomiką vyko sparčiau nei Lietuvoje ar Latvijoje? Dėl to Estija – pažangesnė nei pietinės kaimynės?

– Ne visai. Reikėtų žvelgti kompleksiškai. Pavyzdžiui, didelė problema, kad Latvijoje ir Estijoje po nepriklausomybių atkūrimo neįvyko normalus visuomenės integracijos procesas, kalbu apie tų šalių rusakalbių bendruomenes. Tai paveikė transformaciją. Jeigu Estijos ekonominis modelis ir pažangesnis negu Lietuvos ar Latvijos, kalbu apie reformų spartą, socialiai taip nėra. Lietuvoje integracija buvo sėkminga, palyginti su kitomis Baltijos šalimis. Tačiau jūs, lietuviai, turite kitų bėdų, ypač emigracijos. Taip pat paminėčiau tai, kad modernizacija Lietuvoje dažnai užtrunka dėl jūsų konservatyvumo.

Be to, nepamirškime, kad estai turėjo vedlį – suomius. Jūs tarsi turite Lenkiją, tačiau jūsų santykiai prasti, nenorite į juos lygiuotis. Tad, trumpai tariant, estai pasinaudojo suomių patirtimi, jų sprendimais, o jūs – ne.

– Noriu paklausti apie jūsų šalį Vengriją. Dažnai galima išgirsti, kad Vengrija suka autoritarizmo keliu, kad nepaiso, bet ir tai dar siekia pabrėžti, bendrų Europos taisyklių. Na, trumpai tariant, tarsi yra juoda gulbė tarp baltų. Jūsų nuomone, tai tiesa, ar galbūt viskas pernelyg išpūsta? Juk ES, kad ir kaip bebūtų, yra suverenių šalių sąjunga, o ne federacija.

– Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad politiškai esu opozicijoje Viktorui Orbanui. Esu socialdemokratas. Vis dėlto man patinka daugelis dalykų, kuriuos V.Orbanas daro. Nes jis žaidžia gan sudėtingą, nors drauge įdomų žaidimą su Europa.

Kokia šio žaidimo esmė? Parodyti, kokios yra ribos, t.y. kiek ES struktūros gali kištis į pavienių, ypač mažųjų šalių, reikalus ir nulemti jų elgesį. Leiskite paklausti, kas yra suverenitetas ES? Niekas šio klausimo garsiai neužduoda. ES priklauso skandinavai, kurie sėdi ES, veikia šioje organizacijoje, tačiau jie klausimo, kokios yra jų veikimo ribos, tarsi nesvarsto. Turiu galvoje, žinoma, ne fizines ribas.

V.Orbanas tai bando daryti. Žinoma, galbūt tai atrodo kiek kategoriškas žaidimas, galbūt ne visiems jis patinka, tai – jau požiūrio reikalas. Tačiau šis jo žaidimas leidžia susivokti, kokios yra tos suvereniteto ribos. Tai svarbu ir Baltijos šalims.

V.Orbanas nori parodyti kitoms ES šalims, kad jos neturėtų bijoti Briuselio. Nes kiekviena šalis turi įrankių, galinčių paveikti pačią ES.

Na, pavyzdžiui, vienas iš įdomesnių V.Orbano eksperimentų buvo, kai jis pareiškė, esą Vengrija svarstys mirties bausmės įvedimo klausimą. Tad bus rengiamas referendumas šiuo klausimu. Visi žino, kad ES mirties bausmė – negalima, tačiau visuomenės nuomonė šiuo klausimu, priešingai, daugelyje šalių palanki, taip pat ir Lietuvoje.

Tiesa, Vengrijoje nebuvo situacijos, kai visuomenėje būtų garsiai pasisakoma už tokios bausmės įvedimą, tačiau V.Orbanas šią idėją iškėlė. Todėl ir sakau, kad tai – eksperimentas. Tada jis žiūrėjo, kaip Europoje reaguojama į tai. Kadangi reakcija buvo kategoriška, t.y. net buvo pasakyta: jeigu kas nors panašaus Vengrijoje bus, mes paliksime ją už ES ribų. Vadinasi, tai ir yra ta riba, kurios peržengti negalima. Na, ir idėjos buvo atsisakyta. V.Orbanas aiškiai pasakė – gerai, negalima, tai negalima. Bet jam tapo aišku, kad čia – tam tikra riba.

Šešios partijos antradienį pasirašė susitarimą dėl emigracijos mažinimo ir gyventojų skaičiaus padidinimo daugiau kaip puse milijono per dešimt metų.

Lietuvos socialdemokratų, Darbo, Žaliųjų partijų, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei partijos „Tvarka ir teisingumas“ vadovai įsipareigojo siekti, kad per 2015–2020 metų laikotarpį emigracijos srautų rodiklis būtų sumažintas nuo 18 iki 9 procentų.

Taip pat duotas pažadas sukurti ilgalaikę nacionalinę programą siekiant emigracijos ir reemigracijos bei migracijos srautų teigiamo balanso, o vykdant efektyvią demografinę politiką pasiekti, kad Lietuvoje 2025 metais gyventų 3,5 mln. gyventojų.

Statistikos departamento duomenimis, šių metų birželio pradžioje Lietuvoje buvo 2 mln. 904 tūkst. 391 gyventojas.

Socialdemokratų lyderis premjeras Algirdas Butkevičius po pasirašymo žurnalistams sakė, kad dabar partijos turės siekti, kad jis būtų įgyvendintas. Emigrantai turės būti aktyviau raginami grįžti, skatinamas gimstamumas.

„Užtenka šnekėti per 25 metus, užtenka per įvairias valstybines šventes kreiptis į pasaulio lietuvius: grįžkit, padėkit, investuokit, ir po to nė piršto nepajudinti. Atsiranda institucija, kuri pradės valdyti tuos procesus, manau, kad atsiras programos, atsiras laiko grafikai, atsiras institucijos, kurios bus atsakingos, atsiras pinigai. Prasideda darbas“, - tvirtino šį susitarimą inicijavusių „tvarkiečių“ vadovas Rolandas Paksas.

Susitarimą pasirašyti atsisakė opozicinės partijos - Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai ir Liberalų sąjūdis. Jie dokumentą kritikavo, kad jame nekalbama apie konkrečias priemones, kaip emigracija bus mažinama.

Mokslo metams pasibaigus prie vyriausybės į protesto akciją rinkosi tautinių mažumų mokyklų moksleiviai, mokytojai, Lietuvos Lenkų rinkimų akcijos politikai. Jie reikalavo stabdyti nuo 2011 m. Švietimo ir mokslo ministerijos vykdomą reformą, pagal kurią iki šio rugsėjo visos šalies vidurinės mokyklos turi tapti keturmetėmis gimnazijomis, progimnazijomis ar pagrindinėmis mokyklomis. Vilniaus krašte tokių reorganizuotinų tautinių mažumų mokyklų – 17.

„Tėvai ir mokiniai pageidauja, kad, sakykime, miesto mokyklos, kurios išliko, būtų išsaugotos kaip ilgosios gimnazijos. Kita grandis mokyklų tipų – tai jau rajoninės mokyklos, kur trūksta galbūt vieno-dviejų vaikų iki atitikties kriterijų, kad tos mokyklos būtų akredituotos“, – pageidavimus išsakė Seimo pirmininko pavaduotojas, Lenkų rinkimų akcijos frakcijos narys Jaroslavas Narkevičius.

Liberalų sąjūdžio politikai sako, kad mokyklų reformai labiausiai priešinasi ne tautinės bendrijos, o LLRA politikai, diktuojantys savo nuostatas lenkų tautinei mažumai. Todėl liberalų sąjūdis įkūrė Tautinių bendrijų komitetą į kurį kviečia burtis kitaip mąstančius tautinių mažumų atstovus ir ginti savo poziciją.

„Tėvai yra protingi ir realiai vertina demografinę situaciją Pietryčių Lietuvoje. Kai kuriose teritorijose yra akivaizdu, kad nepakanka pagrindinio rodiklio – mokinių skaičiaus – 11-12 klasėse ir dar per ketverius metus priaugančiose klasėse, kad būtų galima teikti tokią mokyklą akredituoti“,– sakė Šalčininkų r. Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktorė Ilona Šedienė.

„Nuo pat darželio iki universiteto turime sąlygas mokytis gimtąja kalba, bet mes turime sukurti sąlygas, kad tautinių bendrijų vaikučiai galėtų gauti kokybišką švietimą ir lietuvių kalba – jie turėtų mokėti valstybinę kalbą. LLRA vykdo politiką, kuri visiškai prieštarauja nemažai daliai mūsų tautinių bendrijų atstovų. Tokia politika nukreipta į rinkimus“, – sakė Liberalų sąjūdžio Tautinių bendrijų komiteto pirmininkė Julija Mackevič.

Norima, kad naujasis Tautinių bendrijų komitetas nebūtų biurokratinis darinys, o taptų judėjimu, kviečiančiu tautinių mažumų atstovus burtis bendrai veiklai atstovaujant ne vienos politinės jėgos interesams.

Europos Komisijai skelbiant niūrias demografines prognozes Lietuvai ir Vyriausybei siekiant gerinti demografinę padėtį bei skatinti dirbančias mamas, Vyriausybė neketina keisti išmokų vaikus auginantiems tėvams tvarkos, be to, trejus metus siūlo išsaugoti jų darbo vietą. Tokiam premjero Algirdo Butkevičiaus pasiūlymui ketvirtadienį pritarė Vyriausybės strateginis komitetas.

„Siūlau nepritarti mokslininkų pasiūlymui priimti Ligos ir motinystės socialinio draudimo pataisas, pagal kurias vaiką iki 2 metų auginantys tėvai nebegalėtų tuo pačiu metu gauti visos 40 proc. išmokos ir darbo užmokesčio. Siūlau palikti galioti esamą tvarką. Taip pat siūlau, kad darbo vieta auginančiai mamai būtų išsaugoma trejus metus, kaip yra dabar“, - BNS sakė A.Butkevičius.

Mokslininkų parengtas bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlomas naujas socialinis modelis siūlė keisti šią tvarką.

„Suplanavome, kad visi teisės aktai galutinai bus baigti svarstyti ministerijose ir į Vyriausybės posėdį atkeliaus 29 dieną šio mėnesio. Tikimės, kad visą paketą po to perduosime Seimui“, - po komiteto posėdžio žurnalistams sakė A.Butkevičius.

Anot premjero, sutarimas dėl visų siūlomų pakeitimų Seime gali būti pasiektas iki liepos 1 dienos.

„Šitas paketas yra didelis ir mes tikimės, kad daugiau bus diskutuojame po to Seime, frakcijose. Tikimės, kad iki liepos 1 dienos rasime sutarimą su Seimo nariais“, - tvirtino A.Butkevičius.

Strateginis komitetas taip pat pritarė Trišalės tarybos sprendimui dėl atleidimo iš darbo - siūloma mažinti įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminą iki 1 mėnesio, o ilgesnis terminas galiotų ikipensinio amžiaus darbuotojams, neįgaliesiems arba vaikus auginantiems darbuotojams.

Nuspręsta koreguoti mokslininkų pasiūlymą išeitinę išmoką sumažinti iki vieno vidutinio darbo užmokesčio - pritarta, jog išeitinė išmoka, nepriklausomai nuo darbo stažo, siektų du vidutinius darbo užmokesčius.

Komitetas be kita ko pritarė ir siūlymui pagrindinę pensijos dalį ir priedą už stažo metus finansuoti bendraisiais mokesčiais - pradedant 2017 metais, 12 metų po vieną procentinį punktą mažinti socialinio draudimo tarifą. Sumažintas tarifas būtų padengiamas valstybės biudžeto lėšomis.

Paprašytas sukonkretinti lėšų šaltinį, premjeras atsakė, kad šis klausimas bus svarstomas vėliau.

„Mes manome, kad verslininkai turės galimybę padidinti darbo užmokestį darbuotojams. Tikimės, kad ekonomikos augimas leis gauti papildomas pajamas, nes čia yra darbdavių mokestis. Mes manome, kad tokia politika - socialinio draudimo mokesčio tarifo mažinimas leis pritraukti investicijų iš užsienio ir leis sukurti naujas darbo vietas“, - kalbėjo A.Butkevičius.

Socialinį modelį parengė mokslininkų grupė. Modelio projektą ypač kritikuoja profesinių sąjungų atstovai, kurių nuomone, iš darbuotojų ketinama atimti daugybę garantijų, todėl reforma gali lemti neramumus visuomenėje. Prezidentė Dalia Grybauskaitė anksčiau yra sakiusi, jog projektas nėra vientisas modelis, o jį paruošti turėjo pati Vyriausybė.

Trišalė taryba balandžio pabaigoje iš esmės pritarė idėjai, kad išeitinės išmokos atleistiems darbuotojams galėtų būti mokamos iš specialaus fondo, kurį kauptų visi darbdaviai.

Dalis Seimo narių viešai pripažino, kad už kai kurias modelio nuostatas nebalsuos, artėjant Seimo rinkimams 2016 metais.

A.Butkevičius anksčiau yra sakęs, jog kai kurie ginčų keliantys pasiūlymai, dėl kurių socialiniai partneriai nesutars, gali būti svarstomi atskirai ir vėliau, o nesuderintus pasiūlymus Vyriausybė ir Seimas svarstytų iš naujo.

Europos Komisija (EK) siūlo Lietuvai, kuri yra viena sparčiausiai senėjančių šalių Europos Sąjungoje, stiprinti sveikatos apsaugą ir jai skirtus pinigus investuoti į žmonių sveikatos stiprinimą. Be to, siūloma išplėsti mokesčių bazę bei pagerinti mokesčių surinkimą.

„Tačiau turime bendrą vardiklį - sparčiai senėjantį Europos kontinentą. Tai reiškia, jog finansinė našta sveikatos sistemoms tik didės. Jei norime, kad piliečiai būtų sveiki ilgesnį laiką, turime pinigus, skirtus sveikatos priežiūrai, investuoti tinkamai ir ypatingą dėmesį skirti sveikatos stiprinimui. Tai ypač svarbu Lietuvai, kuri yra viena sparčiausiai senėjančių šalių Europos Sąjungoje“, - EK atstovybės Lietuvoje pranešime spaudai sakė EK narys Vytenis Povilas Andriukaitis.

Siekiant užtikrinti ekonomikos augimą, EK, be kita ko, rekomenduoja spręsti kvalifikuotos darbo jėgos problemą, tobulinti sveikatos apsaugą bei mažinti mokestinę naštą mažas pajamas gaunantiems asmenims.

Šiais ir kitas rekomendacijas Lietuvai EK pristatė trečiadienį.

„Lietuvai susiduria su reikšmingu darbingo amžiaus gyventojų sumažėjimu, kurį skatina demografinės tendencijos, migracija ir prasta sveikatos apsaugos sistema“, - rašoma EK rekomendacijose.

Mažėjant darbingo amžiaus gyventojų skaičiui, Lietuva turėtų siekti, kad švietimo įgūdžiai atitiktų darbo rinkos poreikius.

Taip pat EK Lietuvai siūlo imtis pensijų sistemos reformos, padidinti bedarbių pašalpų ir piniginės socialinės paramos aprėptį, sudaryti geresnes sąlygas įsidarbinti.

Gegužės pradžioje paskelbtose EK prognozėse teigiama, kad Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas šiais metais sieks 2,8 proc., o kitąmet paspartės iki 3,3 procento.

Nedarbo lygis, pernai siekęs 10,7 proc., šiemet turėtų sumažėti iki 9,9 proc., kitais metais - iki 9,1 proc. Vidutinis darbo užmokestis šiemet augs 4,6 proc., kitąmet - 4,5 procento.

Europa Komisija (EK), Lietuvai prognozuojanti spartų gyventojų skaičiaus mažėjimą, naudojasi klaidingais ir per trumpais istoriniais duomenimis, teigia „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.

„EK prognozuoja, kad per ateinančius 15 metų grynoji emigracija Lietuvoje sieks vidutiniškai 30,6 tūkst. gyventojų per metus. Tokia projekcija daroma, remiantis 2010-2011 metų statistika, kai per dvejus metus emigravo 116 tūkst. gyvento jų. Tačiau didelė dalis tų emigrantų iš Lietuvos buvo išvykę jau seniau, o tik atsiradus prievolei ir bedarbiams mokėti privalomojo socialinio draudimo mokestį, savo emigraciją įteisino“, - BNS teigė Nerijus Mačiulis.

Jo teigimu, 2013 metais grynoji emigracija Lietuvoje sudarė tik 17 tūkst. gyventojų, o pernai - 12 tūkstančių.

„Tuo pačiu metu stebimas ir spartus imigracijos augimas – ji pernai buvo keturis kartus didesnė nei 2010 metais, ir tai daugiausiai yra grįžtantys lietuviai. Ignoruodama šiuos faktus, EK nepagrįstai „nurašė“ 250 tūkst. Lietuvos gyventojų, kurie tariamai bus prarasti iki 2060 metų“, - tvirtino N.Mačiulis.

EK antradienį paskelbtoje ataskaitoje nurodoma, kad Lietuvos gyventojų skaičius mažės sparčiausiai ES ir 2060 metais šalyje gyvens mažiau nei du milijonai žmonių.

Briuselio ekspertų skaičiavimais, Lietuvai prognozuojamas 38 proc. nuosmukis - jei ši prognozė pasitvirtins, šalyje po 45 metų bus 1,8 mln. gyventojų.

Statistikos departamento duomenimis, dabar Lietuvoje gyvena 2,908 mln. gyventojų.

Nuo 2016 m. pradžios turėtų įsigalioti nauji atsakingo skolinimosi nuostatai imantiesiems būsto paskolas.

Šios Europos Sąjungos direktyvos įgyvendinimas gali ne tik suvaržyti bankų ir norinčiųjų pasiskolinti finansinę laisvę, bet ir visiems vartotojams atnešti naujų mokesčių už bankines paslaugas, perspėja Kauno technologijos universiteto (KTU) ekonomikos profesorius Rytis Krušinskas.

Planuojama, kad pagal naują tvarką trumpėtų būsto paskolų išdavimo laikas, griežtėtų sąlygos imant paskolas užsienio valiuta, tačiau paprastėtų ir atpigtų būdai būsto paskolą grąžinti greičiau. Tačiau tokios naujovės, KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto Finansų katedros vedėjo R. Krušinsko teigimu, gali atnešti kiek netikėtą ir vartotojus erzinantį dalyką – didėjančias bankinių paslaugų kainas.

– Kam bus naudinga įvedama nauja tvarka: turintiesiems paskolas ar bankams?

– Informacijos apie keičiamą tvarką pasirodymas kelia dvejopas mintis.

Pirma, įvesdamas tokius apribojimus, Lietuvos bankas stengiasi apsaugoti rinkas ir vartotojus nuo perdėtų lūkesčių ir galimų didelių, nepasvertų finansinių įsipareigojimų. Deja, įvedami apribojimai daliai vartotojų tikrai padarys neigiamą poveikį – jie negalės imti didelių paskolų ir įsigyti trokštamo būsto.

Antra, bankai išduos mažiau paskolų, o juk bankams reikia „įdarbinti“ pinigus, kad šie neštų pelną. Šiandien ir taip šitų galimybių nėra labai daug, nes, žvelgiant į dabartinės ekonomikos kontekstą, vartojimas yra nuosaikus, investicijų plačiu mastu skaičius gana ribotas. Dėl to bankai žvalgosi, kokius patrauklius produktus pasiūlyti vartotojams, kad šie juos pirktų. Jiems reikia klientų, kuriems būtų galima suteikti kuo daugiau papildomų paslaugų, finansinės laisvės bei kitų alternatyvų.

Štai čia susiduriame su situacija, kai bankams tenka suderinti teisinį reguliavimą su rinkos aplinka. Natūralu, kad toks apribojimų įvedimas gali apriboti komercinių bankų lūkesčius ir veiklą. Bet toks nepasitenkinimas bankų viduje kyla ne vien dėl to, kad jie uždirbs mažiau – šiuo metu, įvedus eurą, bankinių paslaugų vartotojų rinka yra itin atsargi, net kalbama apie tam tikrą sąstingį, sietiną su būsto rinka.

– Kitaip tariant, bankai uždirbs mažiau?

– Natūralu, kai rinka yra atsargaus augimo padėtyje, nėra tokio kiekio klientų, kaip anksčiau, kuriems reikia būsto paskolų. Jeigu atsiranda dar ir papildomi apribojimai, suvaržantys klientų pasirinkimą, tuomet ir komerciniai bankai automatiškai uždirbs mažiau. Sutinku, kad šis taisyklių keitimas – ne itin patogus verslui. Tai ypač pasijus ilgalaikėje perspektyvoje, nes ilgalaikio skolinimosi produktai turi savo riziką, vertinimą ir ekonomines perspektyvas.

Tačiau nepamirškime, kad jei tai kainuos bankams – tai kainuos ir vartotojams. Natūralu, kad bankai neleis savęs skriausti ir labai tikėtina, kad tas pinigų netekimas bus perkeltas ant vartotojų pečių. Gal šiek tiek pabrangs paslaugų administravimas, padidės palūkanų norma, bus ieškoma, kaip įsiūlyti kitus produktus, gal brangs gyvybės draudimas, imančiam ilgalaikę paskolą.

Be abejo, daugeliui bankininkų kyla klausimas – kas ir ką nusveria ekonomikoje? Ar finansinis saugumas, ar galimybė suteikti laisvę klientui? Šiandien galime sakyti, kad dabar šios abi svarstyklių pusės išlaiko balansą.

– Gal dėl suvaržymų atpigs būstas?

– Manau, kad reikalavimas imti paskolą ne didesnę nei 6 metų uždarbis, būsto kainų nesumažins. Būsto kainas reguliuoja būsto paklausa – kiek ir kam reikės nuosavo būsto.

Iki krizės Lietuvoje buvo nekilnojamojo turto bumas, kurio metu daug kas statėsi namus, pirko butus. Peržvelgus demografinius šalies rodiklius matome, kad emigracijos upė vis dar neužtvenkta, o visuomenė Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, senėja.

Tai reiškia, kad būsto poreikis mažesniam gyventojų skaičiui taip pat bus ribotas. Taip, mes galime kalbėti, kad auga jaunesnioji karta, kuri nori turėti nuosavą būstą ir būti nepriklausoma, tačiau šiandien nekilnojamojo turto rinkoje tendencijos yra tokios, kad būsto pasiūla yra didesnė, nei paklausa. Manau, kad didelio skaičiaus tokių, kurie trūks plyš ims būsto paskolas, artimoje ateityje tikrai nebus daug.

Nemanau, kad Lietuva netolimoje ateityje bus „okupuojama“ emigrantų iš kitų šalių ar grįš didžioji dalis mūsų emigrantų, kurie pirks butus. Abejoju, ar tai sužadins dar vieną nekilnojamojo turto bumą.

Indijos policija sulaikė gydytoją, centrinėje šalies dalyje atlikdavusį masines sterilizavimo operacijas, po kurių 13 moterų mirė, o dešimtys susirgo ir guli ligoninėse, ketvirtadienį sakė policijos generalinis inspektorius.

Pasak Pawano Deo (Pavano Deo), gydytojas R.K.Gupta vėlai trečiadienį Čhatisgarho valstijoje buvo sulaikytas apklausai, didėjant pasipiktinimui tomis operacijomis, kurias jis savaitgalį atliko vadinamojoje sterilizavimo stovykloje.

Šis gydytojas vos per penkias valandas operavo 83 moteris, kurioms pagal vyriausybės vykdomą sterilizavimo schemą populiacijos augimui mažinti buvo sumokėta po 1,4 tūkst. rupijų (63 litus).

„Jis buvo sulaikytas. Šiandien po pietų jis bus pristatytas į teismą. Netrukus po to jis tikriausiai bus areštuotas“, – telefonu iš Bilaspuro rajono sakė P.Deo.

Jis nurodė, kad policija planavo paimti per operacijas naudotą įrangą, nes baiminamasi, kad ji prieš operacijas buvo užkrėsta.

Aukos po kiaušintakių blokavimo operacijų ėmė vemti, smarkiai krito jų kraujospūdis.

Indijoje moterų sterilizavimo operacijų atliekama daugiau nei bet kurioje kitoje šalyje; sterilizacija Indijoje yra viena populiariausių gimstamumo kontrolės formų, o vyriausybė organizuoja stovyklas, kuriose moterys iš kaimų gali pasidaryti tokią procedūrą.

Nors tai yra savanoriškas dalykas, teisių gynimo grupės sako, kad į tikslą nukreiptas šios programos pobūdis nulėmė moterų vertimą sterilizuotis, dažnai – netinkamose įstaigose.

Spaudžiamos vykdyti planus kai kur vietos administracijos siūlo papildomas skatinamąsias priemones, tokias kaip automobiliai ir elektros prietaisai.

Moterų, kurios mirė po operacijų masinio sterilizavimo „stovykloje“ Indijoje, skaičius trečiadienį padidėjo iki 13, o ši tragedija atskleidė didžiausios pasaulyje chirurginės kontracepcijos programos pavojus.

Tos moterys, kurios buvo tarp daugiau kaip 80-ies operuotųjų, šeštadienį susirgo vadinamojoje šeimos planavimo stovykloje kaime centrinėje Čhatisgarho valstijoje. Indijoje tokios stovyklos reguliariai organizuojamos pagal seniai vykdomą populiacijos kontrolės programą.

Moterų mirties priežastis kol kas nėra aiški, bet pareigūnai sakė, kad joms pasireiškė toksinio šoko simptomai, galbūt – dėl nesterilios chirurginės įrangos ar užterštų medikamentų.

„Preliminarūs pranešimai rodo, kad skirti vaistai buvo suklastoti, o ... naudota įranga – surūdijusi“, – sakė vietos valdžios aukšto rango pareigūnas Siddharthas Komalas Singhas Pardeshi (Sidharthas Komalas Singhas Pardešis).

Šis incidentas yra skaudus smūgis premjerui Narendrai Modi (Narendrai Modžiui), kurio partija „Bharatiya Janata“ valdo skurdžiame Čhatisgarhe. Premjeras, kuris yra pažadėjęs reformuoti Indijos sveikatos apsaugos sistemą, antradienį išreiškė susirūpinimą dėl šios tragedijos.

Operacijas atlikęs gydytojas R.K.Gupta yra kaltinamas tuo, kad su dviem padėjėjais apleistoje privačioje ligoninėje per vos kelias valandas operavo daugiau kaip 80 moterų, nors pagal vyriausybės rekomendacijas per dieną tokių operacijų galima atlikti iki 30-ies.

Vietos vyriausybė trečiadienį gydytojui iškėlė bylą dėl mirties sukėlimo per aplaidumą. Žiniasklaida pranešė, kad pats R.K.Gupta kaltina vaistus ir neigia padaręs kokių nors klaidų.

Iš Delio į Bilaspūrą tirti įvykio atvyko gydytojų grupė.

Kiaušintakių perrišimo procedūra yra laikoma rimta operacija, bet Indijos gydytojai dažnai viršija dienos limitą. Prieš tai, kai buvo parengtos rekomendacijos, būdavo pranešimų, kaip gydytojai atlieka ir po 200 tokių operacijų per dieną.

Visos operuotos moterys buvo paguldytos į ligoninę stebėti, 20-ies iš jų būklė yra kritinė, daugelio organizmai nereaguoja į gydymą.

Indijoje moterų sterilizavimo operacijų atliekama daugiau nei bet kurioje kitoje šalyje; sterilizacija Indijoje yra populiariausia gimstamumo kontrolės forma, o vyriausybė skiria lėšų ir kitais būdais skatina vyrus ir moteris pasidaryti tokią operaciją.

Indijos žiemą kai kas vadina „sterilizacijos sezonu“, kai oras vėsesnis ir sumažėja infekcijų rizika, o valstijų vyriausybės skuba vykdyti planus iki finansinių metų pabaigos kovo mėnesį.

Daug Indijos medikų mano, kad šios operacijos yra nežmoniškos ir grindžiamos planais, kyšiais bei prievarta.

Indija buvo pirmoji šalis pasaulyje, pradėjusi sąmoningo populiacijos mažinimo politiką.