Klaipėdos savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vadovas Vitalijus Juška patvirtino, kad merui Arvydui Vaitkui buvo pristatytas preliminarus projektas paminklo, skirto J. Polovinskui-Budriui ir jo žmonai R. Kašubaitei-Budrienei, kurių dalis pelenų pernai rudenį perlaidota Klaipėdos skulptūrų parke, buvusiose Senosiose miesto kapinėse.

Šiemet rugsėjo 11 d. sukaks lygiai 60 metų po J. Budrio mirties.

Vis dėlto turbūt paminklo sukurti ir pastatyti iki šios datos nebus spėta, tačiau tai ketinama padaryti iki kitų metų sausio 15-osios – Klaipėdos krašto dienos.

Paminklas turėtų būti pastatytas ten, kur palaidoti J. ir R. Budrių pelenai, šalia stelos, skirtos „Žuvusiems už laisvę“.

Dabar toje vietoje stovi laikinas medinis Jogailaičių formos kryžius, jį turėtų pakeisti nedidelis granitinis akmuo.

Veikiausiai tai bus JAV lietuvių kilmės architekto Jono Muloko paminklo interpretacija (ne kopija). Jį J. Mulokas sukūrė J. Budriui. Šis paminklas liko Čikagoje Tautinėse lietuvių kapinėse, ten palaidota dalis J. ir R. Budrių pelenų, nes tokia buvo giminaičių valia.

Teigiama, kad kai kurie kuriamo paminklo elementai bus panašūs.

Nedidelių gabaritų akmuo turėtų būti įkomponuotas tarp dviejų akmeninių stulpų.

Dabar vyksta būsimo paminklo idėjų paieška, yra preliminarūs eskizai, bet kol kas nenorima jų viešinti, kol nepatvirtintas priimtiniausias variantas.

Kol kas jie parodyti tik miesto vadovams, netrukus paminklo eskizai bus parodyti ir visuomenei.

Ant pastato, pažymėtu 37 numeriu, Herkaus Manto gatvėje neseniai atsirado dvi memorialinės lentos – viena skirta J. Budriui (1889–1964), kita – iškiliam tarpukario laikų Klaipėdos krašto politikui V. Gaigalaičiui (1870–1945).

Abu šie garbūs žmonės gyveno minėtame name.

Šiame pastate veikia Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyrius, bent jau tai liudija iškaba ir valstybinės vėliavos.

Pastatas priklauso Turto bankui ir yra itin nušiuręs. Turto banko atstovai žiniasklaidoje jau anksčiau teigė, kad jo remontuoti neketina, nes planuoja parduoti.

Sprendimas: nusipelniusius krašto žmones pasiryžę pagerbti asmenys nelaukė, kol atsiras naujasis Herkaus Manto g. 37 pastato savininkas ir sutvarkys fasadą, kad ant atnaujintos sienos būtų galima pakabinti memorialines lentas. / G. Namentkevič nuotr.

Bet šis faktas, regis, neatbaidė įamžinimo iniciatorių, atminimo lentas jie pakabino ant purvinos sienos.

Turto banko interneto svetainėje visai neseniai atsirado skelbimas apie parduodamą Herkaus Manto g. 37 pastatą.

Parduodamo statinio plotas 536 kv. m.

Panašu, kad dalis šio pastato šiuo metu tuščia.

Ar jį įsigiję naujieji savininkai pageidaus, kad ant fasado kabotų memorialinės lentos, sunku prognozuoti.

Pažadėjo sutvarkyti

Prieš mėnesį į uostamiestį iš Jungtinių Valstijų atvežti Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos operacijos karinio vadovo J. Budrio ir jo žmonos R. Budrienės pelenai, kurie palaidoti Skulptūrų parke prie paminklo „Už laisvę žuvusiems“.

Miestas pasižadėjo sutvarkyti šių iškilių asmenų palaidojimo vietą, tačiau tai bus padaryta vėliau.

„R. ir J. Budrių palaidojimo vietą turėtų būti sutvarkyta savivaldybės lėšomis iki kitų metų, kai bus minima J. Budrio mirties 60 metų sukaktis. Iki to laiko turi būti paskelbtas konkursas ir pastatytas paminklas. Kaip viskas atrodys, spręs architektai“, – teigė Klaipėdos savivaldybės tarybos narys Arvydas Cesiulis, kuris rūpinosi perlaidojimo reikalais.

Planai: miestas R. ir J. Budrių palaidojimo vietoje paminklą ar memorialinę lentą ketina įrengti tik kitais metais, kai bus minimos 60-osios J. Budrio mirties metinės. A. Dykovienės nuotr.

Ant nušiurusio namo

Iki to laiko ant pastato, pažymėtu 37 numeriu, Herkaus Manto gatvėje turėtų atsirasti dvi memorialinės lentos – viena skirta J. Budriui (1889–1964), kita – iškiliam tarpukario laikų Klaipėdos krašto politikui V. Gaigalaičiui (1870–1945).

Abu šie garbūs žmonės gyveno minėtame name.

Dabar šiame pastate veikia Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyrius.

Ar tikslinga statyti dar vieną paminklą J. Budriui?

Pastatas priklauso Turto bankui ir yra itin nušiuręs.

Būtent šis faktas glumina įamžinimo iniciatorius, esą nejaugi atminimo lentas teks kabinti ant purvinos sienos?

Turto banko atstovai žiniasklaidoje jau anksčiau teigė, kad pastato remontuoti neketina, nes planuoja parduoti.

Siūlo kitą variantą

Kai kurių klaipėdiečių įsitikinimu, memorialinių lentų ar papildomų įamžinimų atskirose miesto vietose J. Budriui gal nereikėtų.

Esą galima būtų išnaudoti esamą paminklą „Arka“.

„Apie J. Budrį mano tėvas man pasakojo, kuris pats buvo tų istorinių įvykių dalyvis, bet buvau per jaunas, kad suprasčiau jo prisiminimų vertę. Tik gerokai vėliau tai suvokiau. Tai buvo išskirtinė asmenybė, jo dėka Lietuva gavo jūrų uostą ir teisę vadintis jūrų valstybe. Tik ar tikslinga statyti dar vieną paminklą J. Budriui? Manau, kad ne. Užtektų šalia paminklo „Arka“ memorialinėmis skulptūromis įamžinti tiek J. Budrį, tiek jo bendražygius, paaukojusius gyvybes dėl vieningos Lietuvos“, – mano klaipėdietis Kazimieras Kašys.

„Ačiū už šią operaciją – logistinę, sakralinę, istorinę, kad jo palaikai sugrįžo į Lietuvą, į Klaipėdą“, – ketvirtadienį kalbėjo užsienio reikalų viceministras Jonas Survila.

Pasak viceministro, J. Polovinskas-Budrys buvo žvalgas, karys, diplomatas ir valstybininkas plačiąja prasme. Jis pridūrė, kad jo Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos operacija yra „unikali politinė, diplomatinė, karinė operacija, kuria galime didžiuotis ir iš kurios reikia semtis įkvėpimo šiandien ir rytoj.“

Tuo metu krašto apsaugos viceministras Žilvinas Tomkus teigė, kad J. Polovinskas-Budrys, atkovodamas uostamiestį Lietuvai, įtvirtino lietuviškumo pagrindus Klaipėdos krašte.

„(...) tai nėra tiktai apie geografinį plotą, tai yra bendrai apie valstybės idėją, jūrinės valstybės idėją“, – tvirtino jis.

Anot Valstybės saugumo departamento vadovo Dariaus Jauniškio, Klaipėdos išvadavimo operacija sunkiai įsivaizduojama be politiko, valdininko, tarnautojo, vizionieriaus J. Polovinsko-Budrio.

Vis tik D. Jauniškis pridūrė manantis, kad jį svarbu prisiminti ir kaip pasižymėjusį žvalgybininką.

„Be kurio profesinių įgūdžių ir ryžto būtų sunku įsivaizduoti efektyvų vaidmenį Klaipėdos išvadavimo istorijoje“, – sakė departamento direktorius.

J. Polovinsko-Budrio anūkas Jeffas Budrys (Džefas Budrys) sakė besididžiuojantis seneliais, esantis dėkingas galėdamas būti su šeima.

Kitas diplomato anūkas Timothy Budrys (Timotis Budrys) kalbėjo, kad pagarba, kuri buvo parodyta seneliui ir močiutei ceremonijoje, yra įspūdinga.

„Tai tik parodo pagarbos jiems gylį ir pagarbą jų pasiekimams“, – teigė jis.

Diplomatas ir kontržvalgybininkas buvo kilęs iš Kauno, tad, BNS žiniomis, čia prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus numatyta jo garbei surengti ceremoniją. Vėliau palaikai bus atvežti į Klaipėdos Marijos Taikos karalienės bažnyčią, o rugsėjo 22-ąją vyks laidotuvių iškilmės.

Įvertinę keletą galimų palaidojimo vietų, istorikai nusprendė, kad tam tinkamiausias dabartinis Klaipėdos Skulptūrų parkas: tam šioje teritorijoje esančių senųjų kapinių statusas pakeistas iš neveikiančių į riboto laidojimo. Po perlaidojimo senosioms kapinėms vėl bus grąžintas neveikiančių kapinių statusas.

J. Polovinskas-Budrys nuo 1921 metų spalio 21 dienos iki 1923 kovo buvo Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus kontržvalgų dalies viršininkas. Nuo 1922 rugpjūčio jis buvo pasiųstas į Klaipėdą ir tapo faktišku 1923 metų sausio veiksmų organizatoriumi, Ypatingo paskyrimo rinktinės vadu.

Po sėkmingo Klaipėdos krašto užėmimo J. Budrys uostamiestyje ėjo Aukštojo Lietuvos valstybės įgaliotinio pavaduotojo, vėliau ir įgaliotinio, o nuo 1924 spalio 27 dienos – Klaipėdos krašto gubernatoriaus pareigas.

Tolesnė jo karjera tęsėsi Vidaus reikalų ministerijoje, nuo 1928 metų jis dirbo diplomato darbą – iš pradžių Karaliaučiuje, o nuo 1936 metų iki mirties 1964-aisiais buvo Lietuvos generalinis konsulas Niujorke.

J. Polovinskas-Budrys savo atsiminimuose, pasisakymuose lietuvių išeivijos spaudoje didžiavosi „Klaipėdos atvadavimu“, vadovavimą sukilimui laikė „didžiule garbe“ ir bene svarbiausiu savo gyvenimo darbu.

Jis su sutuoktine Regina Kašubaite-Budriene buvo palaidoti lietuvių kapinėse Čikagoje JAV, tačiau lietuvis buvo išreiškęs valią būti palaidotas gimtinėje.

J. Polovinsko-Budrio ir jo žmonos perlaidojimas rengiamas šiemet minint Klaipėdos krašto metus.

Senosios miesto kapinės, kurioms jau suteiktas Skulptūrų parko pavadinimas, yra neveikiančios ir ten jau daugybę metų nėra laidojama.

Vis dėlto nuspręsta padaryti išimtį, siekiant prie Klaipėdos krašto sukilėlių perlaidoti šio sukilimo vado J. Polovinsko-Budrio ir jo žmonos R. Kašubaitės-Budrienės palaikus.

Tam tikslui laikinai reikėtų keisti šių kapinių statusą iš neveikiančių į riboto laidojimo.

Analogiška procedūra buvo atliekama 2018 m. dėl Klaipėdos miesto garbės piliečio, ilgamečio Lietuvos jūrų muziejaus direktoriaus Aloyzo Každailio palaikų palaidojimo Kopgalio kapinaitėse.

Tik pakeitus senųjų kapinių statusą, bus galima perlaidoti J. Polovinsko-Budrio ir jo žmonos palaikus.

Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis skyrius neprieštarauja, jog uostamiesčio senosioms kapinėms laikinai būtų keičiamas statusas, kad būtų galima perlaidoti šių iškilių žmonių pelenus kapsulėje.

Laikinam kapinių statuso pakeitimui turi pritarti uostamiesčio politikai. Jei viskas vyks sklandžiai, perlaidojimo ceremonija turėtų būti surengta šį rudenį.

Remiantis ekspertų dr. Dainiaus Elerto ir Kęstučio Mickevičiaus išplėstine istorine pažyma, palaikų perlaidojimui parinkta konkreti vieta: Klaipėdos senųjų kapinių komplekso Lietuvos karių kapas, skirtas 1923 m. sukilime žuvusiems Lietuvos kariams.

J. Polovinskas-Budrys buvo vienas svarbiausių 1923 m. sausio įvykių dalyvių. Perlaidojus jo ir žmonos G. Kašubaitės-Budrienės palaikus 1923 m. memoriale, būtų įgyvendinta J. Budrio-Polovinsko paskutinė valia būti palaidotam Klaipėdoje.

Perlaidojus palaikus, bus siekiama Klaipėdos senųjų kapinių komplekso statusą iš riboto laidojimo vėl grąžinti į neveikiančių kapinių.

Perlaidojimas planuojamas rudenį.

Pasak Klaipėdos savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjo Vitalijaus Juškos, yra sudaryta atskira darbo grupė, sprendžianti visus su perlaidojimu susijusius klausimus.

„J. Polovinsko-Budrio ir jo žmonos G. Kašubaitės-Budrienės palaikų perlaidojimo klausimams spręsti ministro pirmininko 2023 m. balandžio 6 d. potvarkiu Nr. 69 yra sudaryta darbo grupė. Ši darbo grupė aktyviai veikia, siekdama įgyvendinti iškeltus tikslus dėl J. Polovinsko-Budrio ir jo žmonos palaikų perlaidojimo – koordinuoja bendrus įvairių institucijų veiksmus, bendrauja su J. Polovinsko-Budrio giminaičiais Amerikoje, sprendžia kitus svarbius uždavinius“, – teigė V. Juška.

Anot jo, Klaipėdai darbo grupėje atstovauja keturi nariai, iš kurių vienas yra uostamiesčio savivaldybės atstovas.

„Todėl galima drąsiai teigti, kad Klaipėdos savivaldybės siekis perlaidoti J. Polovinsko-Budrio palaikus Klaipėdoje ne tik nepasikeitė, o priešingai – sustiprėjo“, – pažymėjo Paveldosaugos skyriaus vedėjas.

Kita perlaidojimo vieta, dėl kurios buvo svarstoma – Kopgalio kapinaitės Smiltynėje.

„Klaipėdos savivaldybės administracijos užsakymu Dainius Elertas ir Kęstutis Mickevičius parengė išplėstinę istorinę pažymą, kurioje nagrinėjo dvi alternatyvas dėl palaikų perlaidojimo – Kopgalio kapinaites ir Klaipėdos senųjų miesto kapinių 1923 m. kompleksą „Už laisvę žuvusiems“. Vienareikšmė ekspertų rekomendacija – palaikus perlaidoti 1923 m. komplekso „Už laisvę žuvusiems“ teritorijoje“, – tikino V. Juška.

Ekskursijai pasirinktas maršrutas buvo skirtas pirmajam krašto gubernatoriui, sukilėlių vadui ir žvalgybininkui Jonui Polovinskui-Budriui.

Sveikindamasis susitikimo organizatorius V. Vaivada prasitarė: „Smagu po tiek laiko susitikti gyvai, galvojau, nebus žmonių, bet vis dėlto susirinko, ištikimųjų ratas – tvirtas.“

Tai buvo 141-asis „Vakaras su senąja Klaipėda“ ir pirmasis šį sezoną, vykęs ne nuotoliniu būdu, o gyvai.

Visas prieš tai vykusias paskaitas žiūrovai tiesiogiai galėjo stebėti „Facebook“ paskyroje „Klaipėda Gyvai“.

Prieš pandemiją šios paskaitos vykdavo salėse, tačiau karantinas sudėliojo kitas tradicijas, kurios užsiliko ir po pandemijos.

Dabar tik paskutiniąsias sezono paskaitas nuspręsta organizuoti gyvai, surengti temines ekskursijas po miestą.

Kadangi dauguma šių metų renginių yra skirti Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui, tai ir šios paskaitos-ekskursijos tema – „J. Polovinską-Budrį menančios vietos“.

Atrasti ir priminti svarbias sukilėlių vado ir pirmojo krašto gubernatoriaus vietas Klaipėdoje padėjo D. Elertas.

Istorikas pasakojo apie šios asmenybės užmegztus asmeninius, darbinius ir visuomeninius ryšius, kaip jie atsiliepė šio vyro tolesniam likimui, kaip susiklostė jo šeimos gyvenimas.

D. Elertas ekskursantus vedžiojo vietomis, kurios vienaip ar kitaip susijusios su J. Polovinsko-Budrio gyvenimu Klaipėdoje, kalbėjo apie įvairias ano meto intrigas, pagrindinius sukilimo karinius veiksmus, atskleidė nemažai faktų apie tuometę Lietuvos žvalgybos veiklą, krašto politinę atmosferą, kaip buvo siekiama kelti krašto gerovę.

Paskaitų ciklas „Vakarai su senąja Klaipėda“ šį sezoną baigtas būtent šia paskaita. Po vasaros pažintinės paskaitos apie Klaipėdą bus atnaujintos rugsėjį.

Pasak Klaipėdos mero pavaduotojo Arvydo Cesiulio, vyko pasitarimas Užsienio reikalų ministerijoje, buvo aptarti klausimai, susiję su pasirengimu šiam įvykiui valstybės lygmeniu, buvo kalbama, kaip valstybė prisidės prie palaikų pergabenimo, kaip vyks transportavimas iš oro uosto.

„Tokie dalykai greitai nevyksta. Perlaidojimas laikomas sėkmingu, jeigu pavyksta iškasti, sudeginti, patalpinti į urneles per du tris mėnesius. Kitas lygmuo – mūsų pačių apsisprendimas, kur laidosime, kada laidosime ir ko reikia, kad perlaidojimas įvyktų“, – sakė A. Cesiulis.

Buvo kalbama ir apie jau minėtas dvi perlaidojimo vietas.

Tokie dalykai greitai nevyksta.

„Dvi vietos yra aptarinėjamos visuomenininkų arba besidominčių tais reikalais žmonių. Viena – Skulptūrų parke prie sukilėlių paminklo „Už laisvę žuvusiems“, kita vieta – Kopgalio kapinaitės Smiltynėje. Ir vienu, ir kitu atveju reikia atsakyti į kelis klausimus. Pirmiausia, ar yra ten vietos? Jeigu vietos yra, kokios reikalingos procedūros, kad tas perlaidojimas galėtų būti realizuojamas?“ – pažymėjo pašnekovas.

Anot jo, veikiausiai prireiks atlikti ir tam tikrą archeologinį tyrimą, kad būtų įsitikinta, ar numatytose vietose nėra palaikų arba kitų radinių.

Taip pat pažymima, kad, be palaikų, planuojama parsivežti ir paminklinį akmenį, kuriame išraižytos J. Polovinsko-Budrio ir jo žmonos pavardės bei iškaltas Klaipėdos herbas.

Visas šias procedūras, kartu ir perlaidojimą, planuojama atlikti iki rugsėjo vidurio. Tiksli data kol kas neskelbiama.

„Yra kažkokia įsimintina data, kuri ministerijai labai tinkama. Aš atsargus optimistas. Reikia optimistiškai tai vertinti, nes gali išlįsti visokių netikėtų kliūčių, bet labai norėčiau tikėti, kad mano idėja, kuri buvo subrandinta prieš trejus ar ketverius metus, visgi bus realizuota“, – sakė A. Cesiulis.

Vyriausybei išsiųstas kreipimasis su daugumos miesto tarybos narių parašais. Kaip BNS sakė Klaipėdos vicemeras Arvydas Cesiulis, kol kas reakcijos uostamiesčio politikai dar nesulaukė.

J. Polovinskas-Budrys ir jo sutuoktinė Regina Kašubaitė-Budrienė palaidoti lietuvių kapinėse Čikagoje, tačiau, anot vicemero, vyras buvo išreiškęs valią būti palaidotas Lietuvoje.

„Buvo ta valia – norėčiau grįžti į Lietuvą, Klaipėdą, prie jūros. Norėjo grįžti su kauleliais čia. Niekas iki galo nežino, yra testamentas, ar nėra. Valia lyg ir žinoma, bet ar rašytine forma, nežinia“, – teigė vicemeras.

Spręs dėl palaidojimo vietos

Kur palaikai būtų perlaidoti, anot vicemero, savo valią turėtų išreikšti politikai tarybos posėdyje. Planuojama, kad tai galėtų būti padaryta dar kovą.

„Nusipelnęs Klaipėdos krašto žmogus, jo kapai galėtų būti prižiūrėti čia. Kiek girdėjome, Čikagoje kaip tik baigiasi jo kapo priežiūros galiojimo sutartis su tam tikra bendrove. Diskusijos vyksta, kur palaidoti – ar Skulptūrų parke prie paminklo „Už laisvę žuvusiems“, ar Kopgalio kapinaitėse, Smiltynėje“, – sakė A. Cesiulis.

Jo žiniomis, pasiūlymų perlaidoti šį reikšmingą Klaipėdos kraštui asmenį būta ir anksčiau tiek iš JAV lietuvių organizacijų, tiek klaipėdiečių.

Kaip BNS sakė istorikas Aleksejus Safronovas, J. Polovinskas-Budrys buvo pagrindinis prieš šimtmetį vykusio sukilimo vadas, klausė tuomečio premjero Ernesto Galvanausko ir kitų asmenų nurodymų. Sėkmingo sukilimo dėka Klaipėdos kraštas, valdytas prancūzų, atiteko Lietuvai.

„Čikagoje, ant paminklo prie kapo yra Klaipėdos herbas. Biografiniuose tekstuose, kiek išlikę apie Klaipėdos atvadavimą, jis šį įvykį laikė svarbiausiu savo gyvenimo darbu“, – sakė A. Safronovas.

Po Pirmojo pasaulinio karo, nuo 1920 metų Klaipėdą administravo Prancūzija, palaikoma sąjungininkių. Nors uostamiesčio klausimas buvo keliamas tarptautinių derybų metu, Lietuva palankaus sprendimo nesulaukdavo. Tikslingai suplanuota operacija pavyko 1923 metų sausio 15 dienos naktį.

Iškili istorinė asmenybė

Kreipimesi Vyriausybei, kurį padėjo parengti istorikas Jonas Genys, rašoma, kad J. Polovinskas-Budrys – svarbų vaidmenį 1923 metų sausio įvykiuose suvaidinęs kontržvalgybininkas, diplomatas, Klaipėdos operacijos vadas.

„Oficialios jo pareigos nuo 1921 metų spalio 21 dienos iki 1923 kovo buvo Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus kontržvalgų dalies viršininkas. Nuo 1922 rugpjūčio jis buvo pasiųstas į Klaipėdą ir tapo faktišku 1923 metų sausio veiksmų organizatoriumi, Ypatingo paskyrimo rinktinės vadu. Po sėkmingo krašto užėmimo Jonas Budrys Klaipėdoje ėjo Aukštojo Lietuvos valstybės įgaliotinio pavaduotojo, vėliau ir įgaliotinio, o nuo 1924 spalio 27 dienos ir Klaipėdos krašto gubernatoriaus pareigas“, – rašoma kreipimesi.

Tolesnė J. Budrio karjera tęsėsi Vidaus reikalų ministerijoje, o nuo 1928 m. dirbo diplomato darbą – pradžioje Karaliaučiuje, o nuo 1936 metų iki mirties 1964 metais buvo Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke.

J. Budrys savo atsiminimuose, pasisakymuose lietuvių išeivijos spaudoje didžiavosi „Klaipėdos atvadavimu“, vadovavimą sukilimui laikė „didžiule garbe“ ir bene svarbiausiu savo gyvenimo darbu, rašoma savivaldybės kreipimesi Vyriausybei.

„Apie J. Budrio norą būti palaidotam Klaipėdoje kalbėta laidotuvių dieną. Lietuvos reikalų patikėtinio Vašingtone Juozo Kajecko žodžiais „nuožmus okupantas neleidžia įgyvendinti tą velionies ir tautos troškimą“. Dėl suprantamų priežasčių sovietinėje Lietuvoje to padaryti nebuvo galima, tačiau tam – Jono Budrio perlaidojimui Klaipėdoje – visos galimybės yra dabar“, – rašoma dokumente.

Anot savivaldybės, 2023-ieji Klaipėdos krašto metai suaktyvino ne tik istorinius tyrimus, diskusijas apie Klaipėdos krašto reikšmę atsikuriančios Lietuvos istorijai, bet ir paskatino atversti naujus kultūrinės atminties įamžinimo puslapius. Tarp tokių Klaipėdos miesto bendruomenė mato ir Jono Budrio ir jo žmonos urnų pergabenimą į Lietuvą ir perlaidojimą Klaipėdoje.

Idėja virsta kūnu

Ne paslaptis, kad J. Budrys (1889–1964) norėjo būti palaidotas būtent Klaipėdoje, nors to garsiai pats ir nebuvo išreiškęs.

Apie jo palaikų perkėlimą į Lietuvą buvo prabilta dar prieš ketverius metus.

Pirmiausia sutikimą tam turėjo duoti jo anūkai, nes sukilimo vado sūnus Algis Budrys (1931–2008), žymiausias lietuvių kilmės mokslinės fantastikos rašytojas, savo valios pareikšti jau negali.

Šiemet, minint krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmetį, sukilimo vado sugrįžimo „operacija“ į Klaipėdą įgijo realų pavidalą.

„Nerengsime tarybos sprendimo, nes tai užima gana daug laiko. Eisime paprastesniu keliu. Istorikai parengs argumentuotą, lakonišką raštą, kurį pasirašys meras visos tarybos vardu, savo parašais jį patvirtins ir visi tarybos nariai. Ir šitą dokumentą siųsime Vyriausybės vadovei Ingridai Šimonytei. Manau, kad iki vasario vidurio tai tikrai bus padaryta, nes praėjusią savaitę kalbėjau ir su Užsienio reikalų ministerijos žmonėmis. Čikagoje laukia mūsų sprendimo“, – teigė Klaipėdos vicemeras Arvydas Cesiulis.

Tinkamiausia kapo vieta

Iki tol į J. Budrio palaikų perlaidojimą Vyriausybė žiūrėjo skeptiškai, bet klaipėdiečiai tikisi įrodyti premjerei, kad tai labai svarbu ir reikalinga ne tik Klaipėdai, bet ir Lietuvai.

„Kai bus Vyriausybės pritarimas, nes artimųjų leidimas jau yra gautas, tada palaikai bus atkasti, kremuoti ir atgabenti į Lietuvą, kur planuojame palaidoti šalia žuvusių sukilėlių“, – sakė A. Cesiulis.

Manau, kad tinkamiausia vieta – Skulptūrų parke.

Pradžioje svarstytos kelios laidojimo vietos, tačiau manoma, kad Skulptūrų parkas amžinajam poilsiui yra pati tinkamiausia vieta tiek J. Budriui, tiek jo žmonai Reginai.

„Manau, kad tinkamiausia vieta – Skulptūrų parke. Nors kai kurie nesutinka, kad R. Budrienė būtų palaidota šalia sukilėlių, nes esą ten atgulė tik tie, kurie žuvo per karinę akciją. Ne visai taip. Per karinę akciją žuvę ir čia palaidoti yra trys kovotojai. Maždaug po mėnesio čia buvo palaidotas Mažosios Lietuvos savanoris-kareivis ir amerikietis Andrius Martus Martusevičius, nors oficialiai sukilėlis nebuvo, bet jis dalyvavo jame kaip sukilimo agitatorius. Vėliau mirė Kretingoje. Taigi, nieko tokio, jei šalia jų bus palaidoti ir J. Budrio bei jo žmonos pelenai“, – mano klaipėdietis Kęstutis Mickevičius, taip pat besirūpinantis šios garbingos poros perlaidojimo reikalais Klaipėdoje.

Kęstutis Mickevičius. Vytauto Petriko nuotr.

Garsaus vyro šešėlyje

Lietuviškoje JAV spaudoje J. Budrio žmona Regina neretai buvo vadinama sukilėle, rašyta, kad ji buvo Klaipėdos sukilimo įvykių dalyvė, ir tai kėlė nuostabą Lietuvoje, nes apie šią moterį čia beveik nieko nežinoma.

Neseniai K. Mickevičiaus atrasta jos byla atskleidė tai, kas lig šiol viešai buvo neskelbta.

Regina Kašubaitė-Budrienė (1902–1998) dirbo Lietuvos žvalgybos skyriuje ir ten pradėjo dirbti netgi anksčiau nei jos būsimasis vyras.

Tuomet 20-metė, iš Marijampolės apskrities Liudvinavo miestelio kilusi mergina buvo baigusi Marijampolės gimnazijos keturias klases ir įsidarbino Žvalgybos, paskui Kontržvalgybos skyriaus kanceliarijose.

O 1921 m. vasarą Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Mikalojus Lipčius į tarnybą Kontržvalgų dalyje priėmė ir J. Budrį, tuomet Polovinską.

Nuo 1921 m. spalio 1 d. jis tapo šios dalies viršininku, taigi – tiesioginiu būsimos žmonos vadovu.

Pavėlavo iš atostogų

Iš lakoniškų pažymų matyti, kad R. Kašubaitė dirbo Žvalgybos raštinėje, tačiau anaiptol ne sekretore.

Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus kanceliarijos viršininkas 1921 m. rugsėjo 8 d. kontržvalgybos vadui rašė: „Prašau tamstos parėdymo XII-ojo Žvalgų punkto vyresn. žvalgą Kašubaitę R., prikomandiruotą prie Kontržvalgų dalies nuo š. m. rugsėjo 1 d., paskirti į liuosą etato vietą Kontržvalgų daly vyresniuoju žvalgu /teisės tos pačios/, o Kanceliarijos raštininką Derešką Jurgį paskirti vyresniuoju žvalgu XII žvalgų punkte ir prikomandiruoti prie skyriaus Kanceliarijos kaipo dirbantį Kanceliarijoj jau 9 mėnesius ir gerai susipažinusį su skyriaus Kanceliarijos darbu" (šios ir kitų citatų kalba netaisyta – A. D.).

Turimi dokumentai liudija, kad R. Kašubaitė buvo gana silpnos sveikatos.

Byloje yra išlikę daugybė prašymų suteikti jai medicininę pagalbą ir bent keli prašymai atostogoms, į kurias ji buvo išleista.

Po vienų tokių atostogų jos laukė nemalonumai darbe.

Kontržvalgų dalies viršininkas 1922 m. gruodį Žvalgybos skyriaus vadovui (savo tiesioginiam viršininkui) rašė, kad R. Kašubaitė grįžo iš atostogų „su trijų dienų pasivėlavimu, už ką prie įvedimo naujų etatų bus perstatyta su pažeminimu į vyr. raštininkus“.

Per operaciją – netoliese

Kaip aiškėja iš R. Kašubaitės-Budrienės dokumentų, ji vykdė ir žvalgybines užduotis, tačiau šioje byloje nėra jos tarnybinių ataskaitų būtent iš to laikotarpio, kai prieš pat krašto prijungimą ji buvo komandiruota į Klaipėdą.

Galimas dalykas, dokumentai, kurie atskleistų, ką čia veikė būsimoji J. Budrio žmona, tebeguli kur nors archyvuose tarp kitų bylų ir yra dar neatrasti tyrinėtojų, nes nei Severino Vaitiekaus, nei Arvydo Anušausko monografijose apie tarpukario Lietuvos žvalgybą nėra nieko apie šią moterį. Tik iš turimų pažymų matyti, kad ji į Klaipėdą vyko prieš pat svarbius kraštui įvykius.

Žvalgybos skyriaus viršininkui skirtame dokumente parašyta, kad 1923 m. sausio 6 d. R. Kašubaitė grįžo iš komandiruotės Vokietijoje, pačios gi R. Kašubaitės tos pačios datos pareiškime Kontržvalgų dalies viršininkui pažymėta, kad ji grįžo iš komandiruotės Klaipėdoje ir pradeda eiti savo pareigas. Išvykusi į Klaipėdą ji buvo 1922 m. gruodžio 30 d.

Taigi R. Kašubaitė čia išbuvo savaitę. Ką ji veikė, koks buvo komandiruotės tikslas, duomenų rasti nepavyko.

Jau po karinės operacijos, 1923 m. sausio 26 d., Lietuvos Kontržvalgybos skyriaus viršininkui pranešama, kad „Kontržvalgų dalies registracijos biuro vedėjo padėjėja Košubaitė R. nuo šių metų sausio 26 d. komandiruota į Kretingą žvalgybos reikalais“.

Byloje išliko ir gana delikatus 1923 m. kovo 8 d. paties J. Budrio prašymas Žvalgybos skyriaus viršininkui jo mylimą moterį palikti Klaipėdoje.

J. Budrys tuomet ėjo aukštojo Lietuvos vyriausybės įgaliotinio Klaipėdos kraštui pareigas.

„Kadangi panelė Košubaitė R. išbuvo visą laiką nuo pradžios sukilimo iki šiai dienai Klaipėdoje ir geistina būtų palikti ją ir toliau darbuotis pažįstamoje darbo srityje, prašau tamstos sutikimo panelę Košubaitę R., kaipo nepamainomą šišionai šiuo laiku darbininkę, atleisti iš Tamstai pavesto skyriaus kaipo pastojusią tarnybon A. L. Vyriausybės Įgaliotinio Kanceliarijon“, – rašė būsimasis R. Košubaitės sutuoktinis J. Budrys.

Taigi šis dokumentas liudija, jog R. Košubaitė Klaipėdoje buvo nuo pat sukilimo pradžios. Kuo ji užsiėmė čia, duomenų nėra.

Kaip tik tuo metu J. Budrys prisiminimų knygoje Reginą jau vadina savo būsimąja žmona.

Artimieji: J. Budrys su žmona Regina (kairėje), marčia Edna bei žmonos broliu, žinomu skulptoriumi Vytautu Kašuba. draugas.org nuotr.

Pasitraukė iš žvalgybos

1923 m. kovą Ministro Pirmininko Ernesto Galvanausko pavedimu J. Polovinskas buvo atleistas iš Kontržvalgų dalies viršininko pareigų, kurių jau kelis mėnesius faktiškai nėjo.

Tuo pat metu iš žvalgybos pasitraukė ir Regina. Tai matoma iš dar vieno bylos dokumento.

„Liudijama, kad Košubaitė R., kilusi iš Marijampolės apskričio Liudvinavo miest. tikrai tarnavo man pavestame skyriuj laisvai samdoma valdininke (registracijos biuro vedėjo padėjėja, jaunesniojo karininko teisėmis) nuo 1920 liepos mėn. 7 d. iki 1923 m. kovo 10 dienai. Pareigas pildė sąžiningai, paliuosuota jai pačiai prašant, kas parašais ir valdiška antspauda tvirtinama“, – rašoma viename Žvalgybos skyriaus dokumentų. Vienuose jos pavardė rašoma „Košubaitė“, kituose – „Kašubaitė“.

Veikiausiai netrukus po pasitraukimo iš žvalgybos pora ir susituokė.

Tarnyboje – iki mirties

1924 m. spalio 21 d. prezidento dekretu J. Budrys paskirtas pirmuoju Klaipėdos krašto gubernatoriumi.

Vėliau darbavosi Lietuvos vidaus reikalų ministerijoje patarėju, o 1928 m. sausį buvo paskirtas Lietuvos konsulu Karaliaučiuje.

1936 m. rudenį – Lietuvos generaliniu konsulu JAV.

Šias pareigas ėjo visą likusį gyvenimą – 28 metus iki pat mirties.

„Palūžo ąžuolas, kuris ypatingai Klaipėdos krašte buvo giliai įleidęs šaknis ir įamžinęs savo vardą. Ten velionis savo laiku kūrė istoriją. Ten būtų tinkamiausia jam amžinojo poilsio vieta. Deja, ten tam kūrėjui šiandien vietos nėra. Nuožmus okupantas neleidžia įgyvendinti tą velionies ir tautos troškimą“, – taip per laidotuves prie J. Budrio karsto kalbėjo Lietuvos reikalų patikėtinis Vašingtone Juozas Kajeckas (1897–1978).

Ši diplomato kalba perspausdinta 1964 m. rugsėjo 11 d. Čikagoje leisto lietuvių laikraščio „Draugas“ numeryje.

Ten aiškiai užsiminta, kad J. Budrys (iki 1922 m. – Jonas Polovinskas), prieš Didįjį žygį sąmoningai pasirinkęs bene populiariausią to meto Klaipėdos krašte lietuvišką pavardę, norėjo būti palaidotas būtent Klaipėdoje.

Sovietmečiu toks jo noras buvo neįgyvendinamas. Tačiau galbūt jau visai netrukus J. Budrio valia bus įvykdyta.