„Nors pandemijos, vėliau karo ir aukštos infliacijos kontekste atliktose apklausose būtinybę turėti santaupų gyventojai nurodydavo kaip vieną svarbiausių išmoktų pamokų, realiai poslinkis link didesnio finansinio saugumo – lėtas. Šįmet, palyginti su 2023 m., visiškai santaupų neturinčių gyventojų dalis sumažėjo 5 proc. punktais ir siekia 16 proc. Vis dėlto didesnioji dalis gyventojų bent minimalaus rekomenduojamo finansinio rezervo vis dar neturi“, – sako „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė.

Pasak J. Cvilikienės, aukšta infliacija neabejotinai tapo kliūtimi daliai gyventojų sparčiau auginti santaupas, tačiau keisti finansinius įpročius dažnam sudėtinga ir be neigiamų išorinių faktorių.

Kaip rodo tyrimas, rekomenduojamą trijų ir daugiau mėnesių pajamų dydžio finansinę pagalvę yra sukaupę 33 proc. Lietuvos gyventojų. Bent dviejų mėnesių pajamų dydžio santaupų sumą nurodo turintys 14 proc. respondentų. Tokia pat dalis sako, kad jų finansinį rezervą sudaro vieno mėnesio pajamų dydžio suma.

13 proc. respondentų pažymi turintys santaupų, kurių suma nesiekia nė mėnesio pajamų.

Norint užsitikrinti geresnę finansinę sveikatą lietuviams pravartu būtų sekti Estijos pavyzdžiu.

„Kaimyninėje Latvijoje padėtis – kiek prastesnė. Čia bent minimalų rekomenduojamą trijų mėnesių pajamų dydžio finansinį rezervą yra sukaupę 24 proc. gyventojų, o 23 proc. apskritai neturi jokių santaupų. Vis dėlto, norint užsitikrinti geresnę finansinę sveikatą, lietuviams pravartu būtų sekti Estijos pavyzdžiu, kur bent minimalų rekomenduojamą finansinį rezervą turi 41 proc. gyventojų“, – komentuoja J. Cvilikienė.

Pasak J. Cvilikienės, kai kuriose situacijose santaupų trūkumą bent iš dalies galėtų atsverti draudimo apsauga.

„Finansinis rezervas yra skirtas tiems atvejams, kai netikėtai sumažėja pajamos ar padidėja išlaidos. Tačiau turint, pavyzdžiui, namų turto draudimą, netyčia sugadinus namuose esantį brangų daiktą, žalą gali atlyginti draudimas ir nuosavų lėšų tam beveik ar visai neprireiks. Žinoma, apsidrausti nuo visų netikėtumų neįmanoma, tad minkšta finansinė pagalvė išlieka itin svarbi. Vis dėlto draudimas ar kitokios teisinės apsaugos gali reikšmingai sušvelninti galimus finansinius iššūkius“, – kalba J. Cvilikienė.

Kaip rodo tyrimas, visiškai jokia draudimo apsauga nepasirūpinę 16 proc. šalies gyventojų, o 44 proc. neužtikrinti, kad turima apsauga pakankama.

Tačiau apskritai, kaip pastebi „Swedbank“ Finansų instituto vadovė, situacija gerėja. Prieš metus visiškai užtikrinti dėl draudimo ir kitokios apsaugos buvo tik 12 proc. gyventojų, šįmet tokių – 32 proc.

Reprezentatyvų Baltijos šalių ir Švedijos gyventojų tyrimą 2024 m. sausio mėn. „Swedbank“ užsakymu atliko nuomonės ir socialinių tyrimų bendrovė „Kantar Sifo“. Tyrimo metu buvo apklausti 6 tūkst. respondentų visose šalyse. Lietuvoje apklausoje dalyvavo 1 tūkst. respondentų, tyrimo rezultatai reprezentuoja šalių gyventojų nuo 18 iki 75 metų nuomones ir vertinimus.

„Šiaip nieko tokio nepasižadėjau, nes žadėjau iki Kalėdų numest svorio – laikiausi pasninko, viskas gerai pavyko. O po Naujųjų metų tai tikriausiai laukiu, kad būtų viskas gerai šeimoj, kad visi būtų sveiki. Ir tikriausiai tikimės, kad jau baigsis karas“, – sakė pakalbinta praeivė.

„Aišku, sportuoti labai norėčiau, bet klausimas, kaip čia bus. Nežinau, svajonių turiu. Taupyti nenoriu, noriu netaupyti, įgyvendinti svajones ir jeigu pinigai padeda, tai kodėl ne? Tai netaupysiu“, – teigė Vilniaus gyventoja.

„Na, pažadėjau, kaip visąlaik. Kiekvienais metais žadu sau ką nors. Šiemet – sportuoti daugiau. Reikia daugiau vaikščioti, daugiau kažką pažiūrėti“, – apie sau duotus pažadus pasakojo moteris.

Žmonės kalbinti gatvėje išsakė įvairiausių pažadų, ką darys nuo sausio 1 d. O „Forbes“ apklausa rodo, kad dažniausiai žmonės kitais metais norėtų susitvarkyti savo finansus. Apie finansus LNK žurnalistė kalbėjosi su „Swedbank“ finansų instituto vadove Jūrate Cvilikiene.

– Nuo ko pradėti tvarkytis savo finansus?

– Turbūt kiekvienais metais grįžtame prie šios temos. Šie Naujieji metai bus ir pirmadienis – tai dvigubai gera diena pradėti. Kviesčiau visuomet grįžti prie pagrindų, prie ilgalaikio planavimo. Tegu tas naujas etapas leidžia grįžti prie pagrindinių išlaidų, supratimo, kas yra svarbu ir suvokimo, kad metai turi 12 mėnesių ir reikėtų bent 12-kai mėnesių ir planuoti. Ne 12-ai dienų į priekį, bet ilgesniam laikotarpiui. Ir turbūt renkantis tuos tikslus nereikėtų labai griežtai jų užsibrėžti, nes, kiek man teko skaityti tyrimų, tai su finansiniais tikslais labai panašiai kaip su dietomis – jeigu jie labai griežti, tai ilgai neišlaikome tokio susikaupimo. Vis tiek pagundų yra. Todėl reikėtų nuosaikiai ilgalaikėje perspektyvoje ir su tokiu sveiku humoro jausmu, su kūrybiškumu pažiūrėti į savo pinigus, juos išdėlioti atitinkamai.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tai kaip ruoštis ateinantiems metams? Neišleisti daugiau pinigų negu uždirbame, susiplanuoti, kiek atsidėti, kiek taupyti?

– Na, jeigu grįžtant prie pagrindinių taisyklių, kurias reikia visiems pasikartoti – ir man taip pat – tai mes vis tiek pradedam nuo įsipareigojimų, nuo kasdienių išlaidų. Galime peržiūrėti savo išlaidų suvestines – kiek dažniausiai išleidžiame maistui, kurui, kiek kainuoja būsto išlaikymas. Išdėlioti maždaug tą būtiniausių išlaidų sumą ir žinoti, kada mums jos reikės, nesvarbu, kas nutiks. Tai tam mes kaupiam rezervo pagalvę, tai padeda mums apskaičiuoti, kiek čia reikėtų tų išlaidų turėti. Tai pirmas dalykas, ką mes turėtume padaryti – susiskaičiuoti tas būtinąsias išlaidas ir ką darytume, jeigu laikinai negalėtume jų mokėti. Antras žingsnis yra, kiek mes galėtume atidėti tam pačiam rezervui, ilgalaikiams tikslams. Žinome, kad vasara ne už kalnų. Atostogos ir kalėdinis periodas yra tai, kada mes daugiausiai išleidžiame. Tai ir pradėtume tą planuoti jau sausio mėnesį. Ne iš to, kas liko, o gavę pajamas nutartume, kiek atidėti. Na, o likę – tai jau kūrybos ir mūsų norų išsipildymo, prioritetų suskirstymo ir pasvajojimo dalykai.

– Dar vienas iš pažadų – nuo Naujų metų pradėti daugiau sportuoti. Tai ar verta abonementą jau visiems metams nusipirkti, ar nusipirkti dviratį, artėjant šiltajam sezonui, ar dar kokį treniruoklį įsigyti? Kaip protingai suplanuoti finansus čia ir pradėti daugiau sportuoti?

– Taip, pasirūpinti savo finansais, pasirūpinti savo psichologine sveikata ir pradėti daugiau sportuoti tikrai yra trys populiariausi pažadai, kuriuos matau įvairiuose tyrimuose ir forumuose. Girdžiu, kad žmonės dažnai pradeda nuo abonemento, nuo naujos aprangos, kuri motyvuotų eiti į sporto klubą, nuo kažkokių knygų, kurios padėtų geriau suprasti dalykus. Vertėtų išbandyti. Turbūt geriausia investicija būtų sportiniai bateliai, kurie padėtų visiems tikslams pasiekti. Ir, lauke visai ištirpus sniegui, galime vaikščioti, lygiai taip pat stipriname kūną be kažkokių didelių įsipareigojimų. Nes metams nupirktas abonementas labai gražiai atrodo, bet retai yra išnaudojamas. Todėl tikrai paskatinčiau išbandyti įvairias veiklas, paieškoti ne tokių brangių būdų ir jau tikrai atradus, kad tai yra „mano“, investuoti į papildomą įrangą.

Banko „Swedbank“ užsakymu atliktos apklausos pagrindu sudarytas gyventojų Finansinės sveikatos indeksas, kuris kuris apima finansinių gebėjimų bei žinių vertinimą, 18–29 metų grupėje siekia 47 balus iš 100, 30–39 metų grupėje – 51 balą, 40–49 metų grupėje – 49 balus, 50–59 metų – 53 balus, 60 metų ir vyresnių – 55 balus.

„Finansinės sveikatos indeksas yra aukščiausias 60 metų ir vyresnių gyventojų grupėje, o žemiausias yra tarp jaunų suaugusiųjų. Vis dėlto, nors vyresnių, ypač sulaukusių pensinio amžiaus gyventojų pajamos mažos, jie neretai turi santaupų, būstą, yra sukaupę nemažai finansinių žinių. Tuo metu savarankišką gyvenimą ir karjeros kelionę pradedantis jaunimas dažnai stokoja visų šių elementų, retas gali pasigirti ir solidesnėmis pajamomis“, – pranešime sakė „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė.

Finansinės sveikatos indeksas yra aukščiausias 60 metų ir vyresnių gyventojų grupėje, o žemiausias yra tarp jaunų suaugusiųjų.

 

Finansinių gebėjimų subindekso vidurkis Lietuvoje siekia 51 balą, finansinio raštingumo – 55 balus. Tuo metu 18–29 metų grupėje rodikliai siekia atitinkamai 46 ir 50 balų ir yra žemiausi iš visų amžiaus grupių.

Apklausos duomenimis, mažiau nei dešimtadalis jaunų žmonių užtikrintai gali pasakyti, kad jaučiasi visiškai finansiškai saugūs. Tai, anot J. Cvilikienės, patvirtina ir kiti tyrimo rezultatai.

„Kaip rodo apklausa, daugiau nei pusės jaunų žmonių mėnesio išlaidos viršija jų pajamas arba yra joms lygios. Tai rodo, kad su finansiniu nesaugumu nemaža dalis jaunimo susiduria kone kasdien“, – sakė ji.

Tarp 18–29 metų gyventojų 3 mėnesių pajamų dydžio ar didesnį finansinį rezervą turi tik 12 proc. respondentų. Palyginimui, tokio dydžio santaupų sako turintys 56 proc. 60 metų ir vyresnių gyventojų.

Kaip pastebi Finansų instituto vadovė, maždaug 1 iš 10 jaunuolių jaučiasi gebantys susidoroti su netikėtomis išlaidomis, panaši dalis gali užtikrintai pasakyti, kad jų finansai suteikia jiems pakankamai laisvės.

Tuo metu visų respondentų, kurie sako esantys visiškai finansiškai savarankiški, vidurkis siekia 54 proc.

Reprezentatyvų tyrimą sausio mėnesį „Swedbank“ užsakymu atliko nuomonės ir socialinių tyrimų bendrovė „Kantar Sifo“. Apklausoje dalyvavo 1 tūkst. respondentų nuo 18 iki 75 metų.

„Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė sako, jog pastarųjų metų iššūkiai paveikė ne tik dalies gyventojų finansinio saugumo jausmą, bet ir realią finansinę situaciją.

„Apklausos patvirtina, kad dėl šoktelėjusių kainų ir bendro ekonominio neapibrėžtumo dažnam teko daugiau taupyti ar bent jau atidžiau planuoti finansus. Tačiau finansinio saugumo sąvoka apima galimybes pasirūpinti ne tik šiandienos, bet ir ateities finansiniais poreikiais, o tai, tyrimo duomenimis, – vienas iš didžiausių iššūkių, su kuriuo susiduria gyventojai“, – pranešime sakė J. Cvilikienė.

Pasak tyrimo, 69 proc. respondentų tik iš dalies sutinka, kad yra finansiškai saugūs: 17 proc. jaučiasi labiau saugūs nei nesaugūs, 38 proc. savo saugumą vertina vidutiniškai, 14 proc. – yra labiau nesaugūs nei saugūs.

Tyrimo duomenimis, 35 proc. gyventojų neturi nė mėnesio pajamų finansinio rezervo. Mėnesio ar dviejų pajamų dydžio  santaupų turi po 11 proc. respondentų, o trijų mėnesių – 35 proc.

41 proc. šalies gyventojų sako esantys visiškai neužtikrinti, kad išėjus į pensiją jų santaupų ar kitaip kaupiamų senatvei lėšų pakaks norimam gyvenimui.

Tyrimo metu vos 12 proc. gyventojų yra visiškai užtikrinti dėl savo ir savo finansų saugumo − yra apdraudę ar kitaip teisiškai apsaugoję tai, kas vertinga jiems ir jų šeimai.

Reprezentatyvų Lietuvos gyventojų tyrimą atliko nuomonės ir socialinių tyrimų bendrovė „Kantar Sifo“. Apklausoje dalyvavo 1 tūkst. respondentų nuo 18 iki 75 metų. 

– Tai kaip sukaupti milijoną vaiko gyvenimo ateičiai iki pilnametystės?

– Svarbiausia, pradėti kaupti kuo anksčiau. Mažomis sumomis investuojant su grąža. Matome, kad palūkanos kyla. Mes tikrai galime sukaupti gana solidžias sumas. Na, ne milijoną iki aštuoniolikos metų, nes tuomet reikėtų skirti daugiau kaip 2 tūkst. eurų per mėnesį. Ir pradinis įnašas turėtų būti gana didelis. Tačiau vien skiriant pradinę išmoką, kuri yra  daugiau kaip 500 eurų, ir vaiko pinigus, kurie dabar yra beveik 86 eurai per mėnesį, – nuolat, periodiškai investuojant tikrai galima sukaupti padorias sumas. Jų pakaktų vaikui pradėjus savarankišką gyvenimą – ir už studijas susimokėti, ir už būsto nuomą, kad nereikėtų pačiam taip greitai ieškotis darbo. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– O kiek kas mėnesį reikėtų investuoti, kokia turėtų būti pradinė suma, kad iki vaiko pilnametystės sukauptume milijoną?

– Priklauso nuo to, kokios bus palūkanos. Mes galime pasirinkti labai daug instrumentų, bet aš modeliavau vieną iš scenarijų, pagal kurį pradinis įnašas turėtų būti 5 tūkst. eurų ir po 2 tūkst. kas mėnesį, kad pavyktų sukaupti tokią sumą.

Aktyviai investuoja vos keli procentai Lietuvos gyventojų. Mums dar labai toli iki Skandinavijos šalių, kur 8 iš 10 žmonių rūpinasi tiek savo, tiek vaikų finansine gerove, rinkdamiesi įvairius fondus, investuodami.

 

–   O prieš tai minėjote apie kitą scenarijų, kur pradinis įnašas 500 eurų su trupučiu ir kas mėnesį – po 86 eurus. Kiek galima sukaupti šiuo atveju?

– Reikėtų turėti omenyje, kad niekada negalime būti garantuoti, kokia bus tiksliai grąža, nes investavimas yra rizikingas dalykas. Kaip rodo skaičiuoklė, su 6 proc. grąža galima sumą, tarkim, 15–16 tūkst. eurų, padvigubinti. Kadangi yra rizikos, neretai lietuviai renkasi ir kitus investavimo būdus. Arba, pavyzdžiui, – investicinį gyvybės draudimą, nes gali susigrąžinti lengvatą ir vėl investuoti. Patiems nelabai reikia rūpintis, nes investavimas vyksta automatiškai, jis parenkamas pagal vaiko amžių.

– Geriausia pradėti investuoti vos gimus kūdikiui? Tai gali tapti ir finansinio raštingumo pamokomis vaikui augant?

–  Krikštynos, gimtadieniai – įvairiomis progomis visi nori pasveikinti, tačiau tuos dovanų suneštus pinigus labai lengva ištaškyti nereikšmingiems dalykams. Tačiau visada galima pasakyti krikšto tėveliams ar seneliams, draugams, kad turite įsteigę vaikui fondą ir jie gali prisidėti. Tie vaiko pinigai gali paaugti du, tris ar net keturis kartus. Mano vaikai per gimtadienį neretai susirenka ir kelis šimtus eurų. Žinoma, jie nori visko prisipirkti, bet kodėl gi nesutarus, jog bent maža dalis gautų pinigų būtų atidedama į fondą, kuris skirtas jo ateičiai ir kurie jam atiteks sulaukus 18-os.  Ir kartu tėveliai turi paraginti stebėti, kaip auga tie vaiko pinigai. Ir tai tikrai bus nebloga paskata mokytis taupyti, elgtis su pinigais. Tai – puikios finansinio raštingumo pamokos vaikui augant. Net jei kažkuriuo periodu ta investicinė grąža nukristų, puikus momentas aptarti, kodėl taip nutinka, paaiškinti apie galimas rizikas ir pan.

– Teigiama, kad lietuvių finansinis raštingumas gana prastas. Tai būtų paskata mokytis kartu su vaikais ir patiems tėvams?

– Tikrai  tai būtų  galimybė mokytis ir patiems tėvams, nes investavimas daugeliui – neatrasta žemė. Iš tiesų tėveliai nėra labai aktyvūs, nelabai daug jų atidaro investicines sąskaitas savo vaikams. Aktyviai investuoja vos keli procentai Lietuvos gyventojų. Mums dar labai toli iki Skandinavijos šalių, kur 8 iš 10 žmonių rūpinasi tiek savo, tiek vaikų finansine gerove, rinkdamiesi įvairius fondus, investuodami. Bet kadangi mes esame dar jauna šalis, neilgas lako tarpas, kai tapome nepriklausomi, tai yra normalu. Svarbu to po truputį mokytis. 

„Kiekvienas galime pasitaupyti ir pagalvoti, kaip šią visuomeninę naštą solidariai pasidalinti. Planuoju finansus, kiek galiu išleisti per savaitę, susidarau maisto meniu, kad nebūtų greitų nuėjimų ir pavalgymų. Už šildymą, nors jo dar nėra, po truputį moku į priekį, kad turėčiau tam tikrą rezervą ir nebūčiau tokia šokiruota“, – kalbėjo gyventoja.

„Visada viską išjungiu, jeigu kur nors išvažiuoju“, – sakė kita moteris.

„Vyras moka sąskaitas. Taupom. Jau iš anksto taupėm“, – teigė šalies gyventoja.

„Padidėjo keturis penkis kartus Paskutinę sąskaitą gavome apie 500 eurų. Galvojame, kad gal reikės pasistatyti saulės elektrinę. Gal tai – išeitis. Nors šiandien žiūrėjau, kad biržoje kainos mažėja“, – sakė gyventojas.

„Tiesą sakant, aš gyvenu bendrabutyje, tai jo kaina nepadidėjo. Tai manęs kainų kilimas nepalietė. Bet grįžus namo tikrai tėvams jaučiasi šios kainos. Mano tėvai yra gana taupūs, tai tikrai stengiasi dar daugiau taupyti“, – kalbėjo studentė.

Taip pat buvo kalbamasi su „Swedbank“ finansų instituto vadove Jūrate Cvilikiene.

Daugeliui gali tekti pajudinti savo santaupas.

– Naujausias tyrimas atsileidžia, kad tik kone pusė šalies gyventojų riboja savo kasdienes išlaidas, o pandemijos pradžioje tai darė 63 proc. Tad ar galima sakyti, kad ši energetikos krizė gyventojams ir jų piniginėms yra ne tiek ir baisi?

– Gal dar veikia vasara ir dėl to, kad gal dar nematėme padidėjusių išlaidų. Tam yra dar laiko pasiruošti. 45 proc. gyventojų jau ėmėsi planuoti savo išlaidas, tai yra nemažai. Aišku, gal pandemijos pradžioje neturėjome tiek santaupų ir nežinojome, kaip apskritai vystysis ekonomika. Galime manyti, kad dabar gal esame labiau pasiruošę ir įpratę dorotis su tokiomis krizėmis.

– Mūsų perkamoji galia sumažėjo 5 proc. Ar žmonės ieško akcijų, nuolaidų, ar perka mažiau žinomų prekių ženklų produktus, riboja paslaugas?

– Visa tai. Ir renkasi pigesnius prekės ženklus, ir atsisako nebūtinų pirkinių. Apklausoje žmonės minėjo, kad patys daro tai, kam anksčiau samdydavo žmones. Galbūt kaip karantino metu atrasime savo gebėjimus remontuoti, dažyti ir t. t. Taip pat žmonės atsisako planų įsigyti brangesnius pirkinius, kuriems galbūt buvo nusprendę skirti daugiau pinigų.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar dabar gyventojai, kai gaus sąskaitas, dar galės taupyti, ar reikės finansiškai planuoti savo ateitį?

– Man teko neseniai matyti straipsnį, kuriame teigiama, kad net 60 proc. vokiečių dabar visas savo pajamas skiria padengti įsipareigojimams, mokesčiams bei kitoms kasdienėms veikloms, tad šis pusės metų laikotarpis, kurio mes sulauksime, daugeliui namų ūkių bus toks, kad ne tik pajamos padengs išlaidas dėl padidėjusių sąskaitų, bet ir teks kažkiek naudotis santaupomis. Susitaupyti kažkam pavyks, kieno pajamos didelės, bet daugeliui gali tekti pajudinti savo santaupas, todėl tiems, kas jų neturi, nėra kur trauktis, reikėtų pradėti atsidėti.

– Vienas gyventojas iš dešimties neatsideda ir nė kiek nepajautė, kad padidėjo energijos kainos, tiesa?

– Mūsų apklausa atskleidė, kad didžioji dalis tokių gyventojų yra jaunimas. Gali būti, kad jiems tas jaunatviškas maksimalizmas padeda kvėpuoti vasarišku oru ir galbūt jie ne taip supranta, gal gyvena su tėvais ar nejaučia tos didelės finansinės naštos, kuri visiems daugiau mažiau bus šį rudenį.

„Dar nieko nesuplanavome, bet pernai buvo tokie puikūs metai, kai aš lapkritį jau viską supakavau ir sėdėjau patenkinta. Šiemet yra kitokių darbų visokiausių ir tas karantininis laikotarpis... Norisi viską delsti, nes nežinai, kaip bus – važiuosi į svečius ar nevažiuosi? Toks nefainas jausmas. Dabar viską reikia daryti paskutinę minutę“, – pasakojo viena moteris.

„Užėjau į parduotuvę, pamačiau, kad daug visokiausių žaislų ir ne tik. Ir iškart norėjosi nupirkti. Kai vaikai buvo maži, tada visada pagalvoji, ką nupirkti. O dabar spontaniškai – kas patiko. O tada galvoji: tas tam, anas kitam“, – dalijosi kita.

„Dažniausiai perkame prieš pat šventes. Labai sunku sugalvoti, turi praeiti laiko, kol sugalvoji, išklausinėji visų, ko norėtų dovanų. Taip ir išeina, kad paskutinę dieną pavyksta apsipirkti“, – tvirtino vilnietė. Ji prisipažino, kad neplanuoja ir finansų – dovanas perka spontaniškai.

O ką mano ekspertai? Kaip reikėtų atsakingai elgtis su finansais artėjant didžiosioms metų šventėms, patarimų turėjo Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė.

„Mes jau dešimt metų, kiek atliekame tyrimus, matome, kad šitos šventės lietuviams yra labai svarbios. Kartais atrodo, kad švenčiame jas tarsi paskutinį kartą – dovanoms negalime, vaišių stalui lygiai taip pat. Tai, kad žmonės neplanuoja ir perka paskutinę minutę, irgi rodo gerą nuotaiką ir tai, kad nebereikia labai atidėti tų santaupų – mes galime iš einamųjų lėšų nupirkti“, – sakė J. Cvilikienė.

„Tačiau nereikėtų pamiršti, kad šventėms praėjus padidėjusios sąskaitos liks, ir žiema dar tęsis kurį laiką, tad aš labai patarčiau susidaryti sąrašą, neiti alkaniems į parduotuvę, nes tas meduolių kvapas, vynas ir muzika mus veikia labai emocionaliai. Tada mes nupirksime nereikalingų dovanų, kurių galbūt ir mūsų artimieji nepanaudos. O jeigu jau pasiduodame tam, tai galbūt verta bent jau čekius kur nors paslėpti, ir jeigu vaikai ar artimiausi norės grąžinti, kad galėtume grąžinti ir pakeisti tas dovanas. Pasaulinė statistika rodo, kad labai didelė dalis dovanų sausį–vasarį būna grąžinamos į parduotuves. O lietuviai neturi įpročio kaupti čekius ir jos lieka taip ir nepanaudotos“, – kalbėjo ji.

Patarčiau susidaryti sąrašą, neiti alkaniems į parduotuvę, nes tas meduolių kvapas, vynas ir muzika mus veikia labai emocionaliai.

J. Cvilikienė patarė, kiek pinigų derėtų išleisti dovanoms.

„Mes turime labai skirtingą situaciją, pandemija skirtingai paveikė žmones. Patarimas būtų toks, kad tos dovanos neturėtų kelti streso. Nereikėtų čia lygiuotis, varžybų jokių nėra ir skolų nereikėtų jausti. Man reikėtų pagalvoti, kiek man reikės pajamų sumokėti mokesčius, vaišėms, aišku, dar atsiras kokios nenumatytos išlaidos. Tuomet likę pinigai, kurie tikrai gali būti atidėti malonumams, ir turėtų būti išdėlioti dovanų biudžetui. Apie skolinimąsi aš čia net nekalbu. Nors tenka girdėti, kad žmonės netgi skolinasi tam, kad nupirktų artimųjų meilę. Žinome, kad šventės ne apie tai. Tikrai turėtume pagalvoti apie savo biudžetą – ne madas, ne lenktynes, bet apie savo biudžetą“, – aiškino Finansų instituto vadovė.

„Viena dovana suaugusiam žmogui praėjusiais metais kainavo maždaug 30 eurų, vaikui, priklausomai nuo jo amžiaus, – apie 50 eurų. Sakyčiau, tai tikrai brangios dovanos. Tikrai ne visi tokias dovanas gali įsigyti, yra žmonių, kurie apsiriboja kažkokiais savo pagamintais dalykais ar 5–10 eurų dovanomis, ypač pensinio amžiaus žmonės. Bet dovanų kainos auga ir lietuviai dovanoms skiria nuo maždaug 60 iki 200 eurų beveik kiekvienais metais“, – šnekėjo ji.

Ekspertė taip pat patarė, kaip parduotuvėse nepasiduoti spontaniškumui.

„Bent jau tų žmonių sąrašą užsirašyti ant popieriaus ir turėti rankoje. Tai padės prisiminti, kas tai yra ir apie ką svajoja artimas žmogus. Aš patarčiau neiti į parduotuvę. Jei įmanoma, bandyti prekių ieškoti internetu, nes mes esame labiau pailsėję namuose, galime rasti laiko ir palyginti kainas. Kai esame parduotuvėje, mes matome tą kainą ir tą daiktą. Labai sudėtinga apvaikščioti, pavargstame, būna karšta, norime gerti ir greičiau grįžti namo. Jei įmanoma, pirkti internetu, turėti sąrašą ir ne lenktyniauti, o išlaikyti šaltą protą. Šventės vis tiek bus ir jos bus nuostabios“, – komentavo J. Cvilikienė.

Tačiau „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė sako, kad ekonomikos mokymas mokyklose yra apverktinos būklės, neatitinka šiandienos reikalavimų, vaikai mokyklą palieka nepasirengę savarankiškam gyvenimui, menkai susigaudydami, kaip elgtis su savais finansais. Tai įrodo ir tarptautiniai tyrimai.

Naujienų agentūros ELTA žiniomis, Lietuvoje yra ne viena mokykla, kurioje ekonomika yra atsidūrusi podukros vietoje – moko tie mokytojai, kuriems neužtenka krūvio.

Finansų ekspertė J. Cvilikienė sako, kad situaciją reikia keisti nedelsiant.

– Kaip jūs vertinate tai, kas vyksta? Ar 37 privalomos ekonomikos pamokos per dvylika mokslo metų ir integravimas į kitus dalykus yra pakankamas ekonomikos mokymas?

Sistemingos ir kokybiškos finansinės edukacijos tiesiog neturime.

– Situacija tikrai neadekvati laikmečio reikalavimams. Ekonomikos integravimas į kitus dalykus dažniausiai minimas atsakymas, kai kalbame apie pradines ar progimnazijos klases. Suprask, juk matematikos pamokose mokomės skaičiuoti. Tačiau tai reiškia, kad ekonomika, finansinių įgūdžių ugdymas, verslumas tiesiog neturi nei tam skirto dėmesio, nei specialistų, kurie galėtų perduoti naujausias žinias ir parengti mūsų vaikus savarankiškam gyvenimui.

Pasaulis labai greitai skaitmenizuojasi, atsiranda vis daugiau būdų pirkti vienu mygtuko paspaudimu, pavyzdžiui, sekant savo feisbuko naujienų srautą. Vartojimas auga. Netgi sukčiai keliasi į elektroninę erdvę siūlydami įsigyti kriptovaliutų ir praturtėti. O sistemingos ir kokybiškos finansinės edukacijos tiesiog neturime. Nei kalbant apie vaikus, nei apie suaugusius. Žinoma, yra pavienių iniciatyvų, tačiau reikia sistemingo nuolatinio ir kokybiško ugdymo mokyklose, o papildomos iniciatyvos jį tik praturtins ir pastiprins.

– Lietuvoje ekonomikos mokytojai aukštojoje mokykloje, regis, nėra atskirai ruošiami. Teko girdėti, kad mokyklose ekonomikos pamokas duodama vesti tiems mokytojams, kuriems trūksta krūvio. Kaip jūs tai vertinate? Kas mokykloje vaikus turėtų mokyti ekonomikos?

– Jeigu pažiūrėtume į pedagogų ruošimo studijų programas – ekonomikos mokytojo specialybės ten nerastume. Ir tai turbūt normalu, nes tiesiog nėra tokio krūvio mokykloje, kurio užtektų mokytojui. Todėl situacijų yra labai įvairių – ekonomiką dėsto socialinių mokslų (istorijos, geografijos) mokytojai, tiksliųjų (informatikos, matematikos) arba ekonomiką baigę ir „Junior achievement“ programas išklausę specialistai, labai retai – tikri ekonomikos profesionalai, kaip, pavyzdžiui, Vilniaus licėjuje. Yra atvejų, ypač nedidelėse mokyklose, kur kelios ekonomikos pamokos tenka tam mokytojui, kuriam tiesiog pritrūko krūvio.

Kai mes kalbame apie šiuolaikiniam gyvenimui pasiruošusį jauną žmogų, labai norėtųsi, kad mokykloje jis gautų naujausių ekonomikos žinių, nagrinėtų šio gyvo mokslo situacijas atsižvelgdamas į tos dienos aktualijas, gebėtų pritaikyti įgūdžius realiame gyvenime. Šiandien dažniausiai vaikai šias žinias gauna savo šeimose, tačiau patys tėvai pripažįsta, kad finansinio raštingumo įgūdžių jiems trūksta. Tad mokykla lieka vienintelė vieta, kur galime jas ugdyti. Iš esmės turime „užburtą ratą“, kur niekas nėra pasirengęs perduoti kokybiškų žinių.

„Swedbank“ nuotr.

– Nuo kokio amžiaus būtina pradėti vaikus mokyti ekonomikos?

Ne mažiau svarbus ir bendras visuomenės nusiteikimas,

– Mano nuomone, nuo 4-5 metų. Pradžioje vaikus tiesiog mokome įtraukdami į kasdienį šeimos gyvenimą parodydami, kaip atskirti monetas ir kupiūras, leisdami nusipirkti ledų ir suskaičiuoti grąžą, vėliau padedame norus atskirti nuo poreikių ir mokome taupyti. O jau nuo 8-10 metų galime kalbėtis apie atsakingą vartojimą, reklamų ir rinkodaros įtaką mūsų kasdieniams pasirinkimams, planuojamą biudžetą ir atsakingą turimų lėšų paskirstymą. Su 15-16 metų vaikais jau reikia kalbėtis apie finansinių įsipareigojimų rimtumą, galimybes užsidirbti pinigų. Juk 18 metų jaunuolis jau pradeda savarankišką gyvenimą ir turi būti pajėgus savo finansus valdyti pats.

– Gal žinote kokia yra kitų šalių patirtis? Nuo kada pradedama vaikus mokyti ekonomikos, kiek laiko mokoma?

– Turbūt daug kam teko girdėti apie švietimo sistemos šalis „žvaigždes“ Suomiją ir Singapūrą. OECD PISA 2015 metų finansinio raštingumo tyrimas atskleidė, kad Suomijos moksleiviai turi vienas geriausių finansinio raštingumo žinių pasaulyje. Priežasčių daug, tačiau vienos esminių, kad realaus kasdienio gyvenimo situacijos gyvai (per išmanius žaidimus, simuliacijas) integruojami anksti ugdymo procese.

Ne mažiau svarbus ir bendras visuomenės nusiteikimas, nes Suomijoje verslumas ir verslininkas neturi tokio negatyvaus atspalvio kaip, pavyzdžiui, Lietuvoje ir tai irgi sukuria visai kitokias prielaidas ugdymui. Juk pilietiškumo ugdymas irgi yra labai svarbus norint suvokti, kaip veikia šalies ekonomika. Singapūras nuo labai anksti vaikus moko kritinių ateities kompetencijų: kritinio mąstymo, kūrybiškumo, kompleksinių problemų sprendimo ir ugdo sąmoningą ir už savo sprendimus atsakingą pilietį.

– Nemažai bendraujate su Lietuvos moksleiviais, kokie jūsų pastebėjimai? Ar jie turi bent kiek ekonomikos žinių?

Jei norime rezultato, tėvams reikėtų patiems aktyviau domėtis finansų valdymu.

– Kiekvieną savaitę susitinkame su šimtais įvairaus amžiaus moksleivių. Gera žinia ta, kad jiems daugelis mūsų aptariamų temų (ištekliai, tvarus vartojimas, žiedinė ekonomika, asmeninių finansų planavimas, tinkamas profesijos pasirinkimas, kredito istorija ir kt.) yra įdomios ir jie aktyviai klauso bei klausia.

Žinių trūkumas yra akivaizdus. Mažesni pasakoja, kad taupo išmaniems įrenginiams, vyresni jau domisi įsidarbinimo galimybėmis, tačiau retas kuris gali paaiškinti, ką reiškia atlyginimas neto ir bruto, iš kur močiutė ar senelis gauna pensiją, kodėl visi privalome mokėti mokesčius, kaip skaičiuojasi indėlio ar paskolų palūkanos, kokiu būdu atsiranda neigiama kredito istorija. O juk tokių konkrečių žinių trūkumas ir su tuo susiję sprendimai gali turėti labai nemalonių ir ilgalaikių pasekmių žmogui.

2015 m. vykdytas OECD penkiolikmečių finansinių žinių tyrimas atskleidė, kad Lietuvos jaunimo žinios ir įgūdžiai yra vieni blogiausių.

– Šeimose apie ekonomiką, finansus su vaikais kalbėti nėra labai populiaru, o ir suaugusiųjų finansinis raštingumas, kaip rodo atlikti tyrimai, yra žemas. Mokyklose mokoma nepakankamai. Tai ką daryti, kad Lietuvoje jauni žmonės užaugtų finansiškai raštingi?

– Būtų labai gerai, jei mokyklai, neformalaus švietimo iniciatyvoms, tėvams pavyktų suvienyti jėgas ir kartu užauginti savarankišką, finansiniam gyvenimui pasiruošusį jauną žmogų. Nors švietimo sistemos iniciatyvos dažnai skamba gražiai, realybėje ekonomikos mokymo kokybė nesikeičia daug metų.

Jei norime rezultato, tėvams reikėtų patiems aktyviau domėtis finansų valdymu ir būtinai įtraukti į tai savo vaikus, o mokykloms (gal net darželiams?) skirti reikiamą dėmesį gerokai anksčiau, rimčiau ir sistemiškiau.

Jei jūsų paklaustų, ką pasirinktumėte – vieną naktį panašios kokybės kambaryje Juodkrantėje ar dvi Graikijos Korfu saloje? Nemaža dalis lietuvių sako, kad tokiu atveju rinktųsi atostogas užsienyje.

„Facebook“ grupėje „Pinigai ir reikalai“ paklausėme jos narių, kur ir kodėl jie renkasi poilsiauti. 57 proc. iš 170 respondentų atsakė, kad renkasi užsienį, nes net su skrydžio kaina atostogaudami užsienio kurortuose išleidžia mažiau nei Lietuvoje. 22 proc. sako, kad nejaučia didelio skirtumo, nes ir Lietuvoje, ir užsienyje atostogoms išleidžia panašias sumas.

Užsienis, kaip jie patys pabrėžia apklausoje, traukia poilsiautojus ne tik patrauklesnėmis apgyvendinimo kainomis, bet ir didesne gero oro garantija ir turtingesne naujų įspūdžių palete

O ką sako prognozės? Lietuvos pajūryje rugpjūčio antra pusė žada maždaug 23 laipsnių temperatūrą, debesis ir lietų. Orų prognozės užsienio kurortuose tuo metu – kur kas optimistiškesnės. Tačiau kur kas įdomesni skaičiai slypi atostogų kainose.

Kelionė į abi puses nuo Vilniaus iki Palangos ar Šventosios automobiliu atsieis maždaug 50 eurų. 7 naktų nakvynė trimis žvaigždutėmis Booking.com įvertintame apartamentų viešbutyje Šventojoje rugpjūčio antroje pusėje atsieis 230–300 eurų, Palangoje panašios kokybės apgyvendinimo įstaigose – 280–350 eurų.

Kelionė į Nidą ar Juodkrantę kainuos daugiau. Ir dėl ilgesnio atstumo, ir dėl kelto bei ekologinio mokesčių. Taigi, iš Vilniaus ir atgal automobiliu ten nusigauti pavyks už maždaug 80–90 eurų. Nida pasitiks maždaug 380-420 eurų siekiančiomis 7 naktų nakvynės kainomis, Juodkrantė pasiūlys panašios kokybės vietų už 300–400 eurų.

Taigi, savaitė Lietuvos pajūryje, neskaičiuojant maisto ir pramogų, gali atsieiti nuo maždaug 280 iki 510 eurų arba nuo 140 iki 255 eurų žmogui, jei keliaujama dviese.

Ką panašiu metu – rugpjūčio antroje pusėje – gali pasiūlyti užsienio kurortai? Kuriuose iš jų pavyks apsigyventi pigiau, o gal net ir išleisti mažiau su skrydžiu? Priklausomai nuo laiko, kada skaitysite šį tekstą, kainos gali varijuoti, tačiau tikrinant jas liepos pabaigoje, situacija atrodo taip.

Graikijos sala Korfu. Skrydis iš Vilniaus ir atgal žmogui atsieis apie 160 eurų, panašios ar net geresnės kokybės apartamentuose nei Lietuvos pajūryje pavyks apsigyventi už 250–300 eurų.

Kipras. Skrydžiai atsieis brangiau nei į Korfu, apie 210 eurų, tačiau apsigyventi pavyks už panašią (ir mažesnę nei Neringoje) sumą. Už 7 nakvynes naktis trimis žvaigždutėmis Booking.com įvertintuose apartamentų viešbučiuose sumokėsite 250-320 eurų.

Jordanija. Šių metų kelionių perliukas. Skrydis į šią šalį ir atgal atsieis apie 130 eurų, o už 200 eurų apsigyvensite trijų žvaigždučių kokybės apartamentuose ar viešbutyje. Šių kaštų gyventojai kokybę supranta kitaip nei europiečiai, taigi, apartamentai ir aptarnavimas čia keliasi į kiek kitą, aukštesnį lygį.

Rimini kurortas, Italija. Skrydžiui abiem kryptimis prireiks maždaug 160 eurų. Apgyvendinimas atsieis kiek brangiau nei anksčiau įvardytose vietose. Čia panašios kokybės apartamentuose apsistosite už maždaug 270–300 eurų.

Tenerifė. Vieta, kur beveik kiaurus metus galite medžioti vasarą. Skrydis netrumpas, tad pastebimai brangesnis nei į kitas įvardytas šalis ir kainuoja apie 400 eurų. Bet tikrai sutaupysite mokėdami už apgyvendinimo paslaugas – trijų žvaigždučių kokybės apartamentuose 7 naktis praleisti pavyks ir už 150 eurų.

„Eurostat“ duomenimis, maisto ir gėrimų kainos minėtuose Europos kurortuose yra didesnės nei Lietuvoje. Tačiau kaip ir daugelyje pietų šalių, jūros gėrybėmis bei vaisiais įvardytose šalyse pavyks pasimėgauti už gerokai mažesnes kainas nei Lietuvoje. Jordanijoje, tikėtina, maistui išleisite pastebimai mažiau nei Lietuvoje.

Minėtuose užsienio kurortuose be maisto ir pramogų galima pailsėti už sumą, kuri, keliaujant dviese, vienam asmeniui sudarys nuo 230 iki 475 eurų. Jordanijoje ir Korfu gali pavykti pailsėti pigiau nei Lietuvoje netgi ir su skrydžiu, kitose vietose pavyks surasti kartais ir gerokai pigesnę, tačiau kokybe nenusileidžiančią, o dažnai ir lenkiančią nakvynę.

Sutapimas ar ne, tačiau šiais metais jau spėjau išgirsti gana įspūdingų pasakojimų apie atsisveikinimo su viengungyste šventes. Viena brangiausių tokių švenčių vienam asmeniui atsiėjo apie 800 eurų, nusprendus ją atšvęsti Monake. Kiekvienai iš šventės dalyvių teko susimokėti po 300 eurų už skrydį, 250 – už dviejų naktų nakvynę. Daugiau nei 150 eurų buvo išleista maistui ir gėrimams, šventės dalyvėms taip pat teko dalintis beveik 300 eurų siekusią kelionių taksi sumą.

Kita istorija − tris dienas trukęs mergvakaris Bulgarijoje vienam asmeniui atsiėjo daugiau kaip 300 eurų, neskaičiuojant dovanų būsimai nuotakai, skėčių ir gultų paplūdimyje. Teko paišlaidauti ir maistui, nes viešbučio siūlomi patiekalai ne visuomet buvo viliojančiai skanūs.

Vienas pažįstamas pasidalijo ir bernvakario Kijeve finansinių išlaidų sumomis. Už dviejų dienų nakvynę, skrydį ir ekskursiją į Černobylį vaikinai bendrai paklojo 300 eurų, įskaitant maistą, gėrimus, taksi išlaidas bei mokesčius už įėjimą į naktinius klubus.

Įdomu tai, kad nei viena iš išvardytų šventės sumų nepatenka į ribas tų, kurias dažnas lietuvis laiko priimtinomis tokiai progai. Tai parodė neseniai socialinio tinklo „Facebook“ grupėje „Pinigai ir reikalai“ surengta apklausa, kurioje sudalyvavo 170 vartotojų.

Didžioji dalis (65 proc.) pasidalijusių savo nuomone nurodė, kad mergvakariui ar bernvakariui jiems atrodo normalu skirti 50–100 eurų. Mažesnė dalis (19 proc.) mano, kad tokiai progai reikėtų išleisti 100–200 eurų. Tuo metu manančių, kad mergvakaris ar bernvakaris vienam asmeniui turėtų atsieiti iki 50 eurų, buvo 16 proc.

Vis dėlto planuojant mergvakarį ar bernvakarį ir sprendžiant apie galimybes jame dalyvauti, reikėtų atsižvelgti į šventės svečių ir savo finansines galimybes. Reikėtų įvertinti bendras išlaidas vestuvių dovanai, pasirengimui vestuvių šventei bei numatomą sumą mergvakariui ar bernvakariui. Jei suplanuoto vakarėlio kaina jums yra per didelė, ir ji gali jums sukelti finansinių problemų, neturėtumėte sutikti dalyvauti vien iš mandagumo ar baimės įžeisti būsimą nuotaką ar jaunikį.

Svarbu įvertinti ir tai, kad į vestuvių dovanų vokelį dažniausiai dedame fiksuotą sumą, o štai mergvakario ar bernvakario šventės suma dėl nenumatytų aplinkybių gali ir išaugti.

Todėl rekomenduočiau pirmiausia nusimatyti visiems priimtiną mergvakario ar bernvakario biudžetą, ir tik tuomet planuoti veiklas. Jei vis tik numatoma kelionė į užsienį, ją pradėti planuoti reikėtų kuo anksčiau. Visi žinome, kad kuo vėliau perkami bilietai ar užsakomi viešbučio kambariai, tuo brangiau, tikėtina, jie kainuos. Panaši taisyklė galioja ir kambarių užsakymui lietuviškame pajūryje ar kaimo turizmo sodybos nuomai.

Reikėtų nepamiršti ir kone svarbiausio dalyko – didesnės išlaidos nebūtinai reiškia geresnius įspūdžius ir mielesnius prisiminimus. Jauki vakarienė restorane, vakaras koncerte ar smagus dviračių žygis gali būti gera ir žymiai pigesnė šventės idėja.