Knygos kūrėjai tiki, kad spalvingai iliustruota vaikams skirta knyga kiekvienam skaitytojui padės tapti truputį laimingesniam.

Apie Kauno Žvėries nuotykius galima sužinoti ir pasinėrus į knygų pasaulį. 2020 m. buvo išleista „Kauno Žvėries pasakų knyga“. Tarp 30 istorijų, tąkart pasirodė ir pasaka „Kaip šiltą vasaros naktį Žvėris kalbasi su virėju Vasiliausku apie laimę“. Šįkart kūrinys atgimsta atskirame, daug platesniame leidinyje, kuriame – vaizdingos iliustracijos, įtraukiantis tekstas ir svarbi pamoka apie tai, kad laimė yra sukuriama.

„Žvėris labai myli Kauną, o ypač vaikus. Kodėl? Vaikai moka būti laimingi. Svarbiausia, kad jie moka būti laimingi greitai! Radai sraigę – laimė. Supiesi sūpynėse – laimė. Susidraugavai su kažkuo – laimė. Parėjo mama – laimė. Parėjo tėtis – laimė. Suaugę taip nemoka. Jiems iki pilnos laimės visada kažko trūksta, mąsto sau Žvėris... Reikia iš vaikų imti pavyzdį. Tad Žvėris tokį pavyzdį paėmė ir nutarė kitiems perduoti. Taip atsirado Žvėries laimės knyga,“ – apie kūrinio idėją pasakoja vienas iš „Kaunas 2022“ kuratorių Rytis Zemkauskas.

Naujam gyvenimui – kupinam meno ir kultūros – prikeliama žemkasė bus pristatyta Zapiškyje gegužės 22 d. „Kaunas 2022“ mito trilogijos antrojo savaitgalio „Santaka“ metu.

Vien šiemet „Nemuno7“ suplanuotos penkios meno parodos ir daug jas papildysiančių veiklų. Kad šis projektas gyvuotų ir pasibaigus Europos kultūros sostinės metams, užtikrins jo idėja neabejojanti meno, architektūros ir kitų sričių specialistų komanda.

– Tokio kultūros laivo, kaip „Nemuno7“, Lietuvoje dar tikrai nebuvo. Kokie pasauliniai pavyzdžiai ar jų mišinys jus įkvėpė tokiam iššūkiui?

– Gamtos ir meno salelės tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme yra vis labiau populiarėjanti ir ateityje tik ryškėsianti tendencija pasaulyje. „Nemuno7“ šią tendenciją atplukdo į Lietuvą.

Vienu iš įkvėpimo šaltinių laikyčiau Niujorko parką „The High Line“. Tai parkas – šiuolaikinio meno galerija po atviru dangumi, įrengtas ant apleistos geležinkelio linijos. Buvusi industrinė zona, kurią planuota naikinti, bendruomenės iniciatyva paversta unikalia gamtos, meno ir kūrybiškumo vieta, atvira visiems norintiesiems. Dar keli įkvepiantys pavyzdžiai – parkas „Little Island“ ant vandens tame pačiame Niujorke, „Copenhagen Islands“ – Danijos sostinėje. Apie žemkasę, kurioje tilptų sodas, parodų, edukacijų erdvės, menininkų rezidencijos, dar neteko girdėti. Gali būti, kad „Nemuno7“ yra pirmasis toks pasaulyje.

– Kokie techniniai iššūkiai netikėčiausi įrengiant šį objektą, vieną laukiamiausių programos „Kaunas 2022“ akcentų?

– Nuo laistymo sistemos laive montavimo iki meno kūrinių instaliavimo – galima sakyti, viskas buvo iššūkis, nes visuomet teko ieškoti nestandartinių sprendimų. Itin mažoje erdvėje sutalpinome parodų salę, nuolatinę šiuolaikinio meno kūrinių ekspoziciją, augalų pionierių želdynus, edukacijų erdvę, menininkų rezidenciją, scenos menų platformą ir dar svarstome įkurti skaityklą-biblioteką. Kai komandoje kūrybingi žmonės, kai partneriai ambicingi,  – viskas įgyvendinama.

Vadovėlinė taisyklė – pirmiausia žengia menas, kultūra, po jų ateina infrastruktūra ir verslai.

– Kokius savo, kaip meno prodiuserės, įgytus naujus asmeninius įgūdžius atradote kurdama „Nemuno7“?

– Man labai patinka įgyvendinti tai, ko iki šiol nebuvo, ko pati nesu patyrusi. Šis laivas – gyvenimo projektas, padėjęs realizuoti mano asmenines savybes, tokias, kaip gebėjimas prisitaikyti, lyderystė, gebėjimas telkti žmones dirbti kartu ir siekti nerealiausių iš pirmo žvilgsnio tikslų. Turiu pripažinti, kad su šiuo projektu pasiektas naujas streso toleravimo lygis.

– Kokie pagrindiniai tikslai keliami menininkams, norintiems reziduoti, kurti būtent čia?

– Pageidavimai menininkams išlieka tokie, kaip ir visam „Nemuno7“ projektui: savo darbais jie turėtų kalbėti apie vandenį, kūrybai rinktis kiek įmanoma aplinkai draugiškesnius būdus ir skatinti dialogą.

Pasitarę su kuratoriais ir kitais komandos nariais nusprendėme atvirą kvietimą rezidencijoms skelbti kiek vėliau, jau po didžiojo atidarymo. Norime sukurti menininkams komfortiškas, saugias gyvenimo ir kūrybos sąlygas. Atidarysime, apsiprasime ir tuomet galėsime šį kvietimą skelbti. Į planus įtraukėme ir specialų kvietimą karo niokojamos Ukrainos menininkams.

– Kuo „Nemuno7“ planuojamos šiuolaikinio meno parodos išsiskirs Lietuvos kontekste?

– Parodų erdvės kuratorius Valentinas Klimašauskas visą sezono ciklą pavadino taip: „Takūs kūnai“. Pasak Valentino, vanduo yra mūsų komunikacijos ir cirkuliacijos pagrindas platesnėje sociopolitinėje ekosistemoje – remiantis šia mintimi ir buvo kuriama „Nemuno7“ parodų programa. Joje dalyvaujantys menininkai savo kūriniuose prisiliečia prie įvairiausių ekologijos sampratų ir bendradarbiavimo ar veiksmo formų. Vėliau asociatyviai ar tiesiogiai jas dar praplečia, papildo ir komentuoja kiti. Todėl plačiausią vaizdą lankytojai susidarys aplankę visas penkias šį sezoną suplanuotas parodas.

Turiu pastebėti, kad nemažai sprendimų diktuoja pats Nemunas. Pavyzdžiui, šiemet Lietuvai Venecijos bienalėje atstovaujantis Robertas Narkus planuoja ekspediciją Nerimi ir Nemunu iš Vilniaus – ši idėja įmanoma būtent dėl specifinės „Nemuno7“ lokacijos.

Taigi, chronologine tvarka, 2022 m. pas mus savo kūrinius rodys šie menininkai: Tomas Daukša, Goda Palekaitė ir Adrijana Gvozdenović, Gailė Cijūnaitytė, Jonathas de Andrade'ė, Aistė Ambrazevičiūtė, Henrikas Gulbinas, Ieva Kotryna Ski, Robertas Narkus ir Autarkia, Kamilė Krasauskaitė, Mindaugas Gapševičius ir kt.

Dar norėčiau paminėti ir nuolatinę žemkasės erdvei sukurtą (site-specific) denio ekspoziciją, kuruojamą Emilijos Šneiderytės. Joje – devynių Lietuvos menininkų kūriniai, kviečiantys pažvelgti į laivo, Nemuno ir vandens mikro- ir makroaplinką. Realizuodami šį projektą siekėme dinamiškos įvairovės, tad pakviesti skirtingų sričių menininkai, kurie, susipažinę su kontekstu ir temomis, leidosi į procesą ir sukūrė unikalius, šiai vietai pritaikytus kūrinius. Tai Dovilė Gecaitė, Kipras Dubauskas, Tauras Kensminas, Ieva Kieliauskaitė-Mališauskė, Žygimantas Kudirka ir Adas Gecevičius, Adomas Palekas, Sigita Simona Paplauskaitė, Irina Peleckienė, Julija Pociūtė.

– Kiek tarptautiškumo šiame projekte? Galbūt vanduo, neturintis sienų, įkvepia ir laisvą programos toną?

– Tarptautiškumas išties aktualus. Labai taikliai pasakėte apie vandenį be sienų. Tačiau ištikus pandemijai šiek tiek išsigandome ir susikoncentravome į tuos kūrėjus, kurie galėtų būti šalia. Tačiau komandoje netrūksta užsienyje kuriančių menininkų. Tarp jų – Londone gyvenanti aplinkos dizaino kūrėja Ula Marija, Belgijoje kuriančios Adrijana Gvozdenović ir Goda Palekaitė ir kt.

– Kaip kauniečiai, vilniečiai galės pasiekti „Nemuno7“? Galbūt atplaukti?

– Skatinsime lankytojus kiek tai įmanoma rinktis tvaresnius keliavimo būdus. Pavyzdžiui, kauniečiams Zapyškis itin patogiai pasiekiamas dviračių taku. Nuo Kauno centro iki Zapyškio dviračiu – 17 km, o „Nemuno7“ bus prišvartuotas visiškai šalia dviračių tako. Jei pasirinksite dviračių maršrutą pro Kulautuvą, turėsite galimybę patirti dar vieną nuotykį ir į kitoje Nemuno pusėje esantį Zapyškį persikelti keltu. O vilniečiai gal baidarėmis gali atirkluoti (šypsosi)?

– Ką dar, be meno parodų žvalgymo, bus galima pas jus nuveikti?

– „Nemuno7“ funkcija – toli gražu ne vien tik meninė. Didelį dėmesį skiriame žemkasėje tarpstantiems augalams pionieriams, tokiems, kurie plinta dar laisvuose plotuose, vėliau užgožiami kitų. Su kiekvienu jų lankytojai galės susipažinti: sužinoti ne tik konkretaus augalo pavadinimą, bet ir jam būdingas savybes, kodėl jis priskiriamas pionieriams.

Vasarą pakviesime į edukacines veiklas: lankytojai ras ir vandens temai skirtų leidinių biblioteką, kurioje bus galima prisėsti ir atsipūsti peržvelgus meno kūrinius. Taip pat – apsilankyti ekskursijoje po laivą su gide.

Vėliau – matysime. Spėju, kad realus pokytis Zapyškyje įvyks po dvejų ar trejų metų. Tai vadovėlinė taisyklė – pirmiausia žengia menas, kultūra, po jų ateina infrastruktūra ir verslai.

– Kokius gegužės 22-osios, didžiojo atidarymo dienos, akcentus išskirtumėte?

– Pagrindinis akcentas laukia jau vakare, nusileidus saulei. 21.30 val. prasidės audiovizualinis muzikinis pasakojimas apie vandenį, tvarumą ir dialogą, kurį atliks duetas iš Klaipėdos „Tykumos“. Menininkai įgarsins požemines, geologines, žmogaus vidines, matomas ir nematomas vandens sroves, o metalinės žemkasės konstrukcijos vienam vakarui taps muzikos instrumentais. Visa tai sujungs autorinė atmosferinė muzika ir mišraus choro „Kamertonas“ įdainuotos autentiškos folklorinės dainos. Duetui ant denio talkins perkusininkas Viktoras Rubežas. Šviesų ir spalvų atmosferą kurs apšvietimo dailininkas Mantas Bartusevičius ir „Disco4U“.

Atidarymo renginį žiūrovus kviesime stebėti nuo kranto, o apsilankymą žemkasėje planuoti nuo gegužės 24 d.

Stebėti renginio į Nemuno saloje esančios „Žalgirio“ arenos prieigas susirinko tūkstančiai žiūrovų: į renginį išplatinta 40 tūkst. nemokamų bilietų.

Žmonės užtvindė prekybos centro „Akropolio“ prieigą, aštuonių juostų Karaliaus Mindaugo prospektą šalia jo, Nemuno pakrantę ir pėsčiųjų tiltą į Nemuno salą bei užliejo erdvę prie „Žalgirio“ arenos, kur vyko atidarymo šou.

„Šįvakar kviečiu švęsti Kauną“, – šeštadienio vakarą ragino prezidentas Gitanas Nausėda.

UNESCO generalinė direktorė Audrey Azoulay (Odri Azolė) pabrėžė, kad pastaroji pandemija atskleidė, kaip stipriai žmones sieja kultūra, kokia ji gyvybiškai svarbi kiekvienam mums asmeniškai ir visuomenei.

„Mes vertiname Kauną kaip modernizmo ir avangardo architektūros centrą, tą rodo miesto XX amžiaus 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečių paveldas. Šiais metais ir ateityje Kaunas bus Europos centras, pasaulio centras“, – teigė UNESCO vadovė.

Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis dėkojo kauniečiams už jų darbą rengiant Kauno – Europos kultūros sostinės (KEKS) projektą ir sakė, kad miestas laimingas perimdamas šį garbingą titulą.

„Laukiame visų svečiuose“, – tvirtino jis.

Laukiame visų svečiuose.

Ryškiaspalvis „Sukilimas“

KEKS metai pradėti šou „Sukilimas“, simboliškai sugriaunant garsiojo miesto „vaiduoklio“ – nebaigto statyti viešbučio „Britanika“ – muliažą.

Tai skelbė Kauno virsmo iš laikinosios sostinės į šiuolaikinę.

Nemuno saloje esančios „Žalgirio“ arenos stiklinis fasadas tapo spalvingo lazerių, muzikos, šokio pasirodymo scena ir ekranu.

Naudojant milžiniškas vaizdo projekcijas, lazerius, šiuolaikinę muziką, poeziją, šokį, archyvinius kadrus, fotografijas, aktoriai pasakojo apie miestą kaip gyvą, nuolat atsinaujinantį stebuklą.

Šeštadienį įvyko tik pirmoji trilogijos dalis, dar du didieji renginiai numatyti vėliau šiemet.

Pagal sumanymą, „Sukilimas“ turėjo pažadinti mitinį Kauno žvėrį, kurio ieškoti kauniečiai ir miesto svečiai raginami visus metus.

Teodoro Biliūno / BNS nuotr.

„Kaunas parodys, ką gali“

Atidarymo renginį stebėję kauniečiai teigė esantys patenkinti švente, nors ir buvo šaltoka, be to, ne visada pavyko įžvelgti, kas vyksta ant scenos.

„Pradžia labai įdomi, tikėkimės, kad Kaunas parodys viską, ką gali, nes tikrai jis buvo iki šiol nelabai įvertintas, ypač kultūros atžvilgiu, ir išvis kaip miestas – kažkoks laikinas, dabar jis tikrai pasidarė tikroji sostinė, aš taip manau“, – po iškilmingo atidarymo BNS sakė 75 metų Arūnas Lukoševičius.

43 metų Arūnas Adomaitis tvirtino, kad vaikams buvo sunkoka nustygti vietoje stebint rimtą renginį.

„Labai modernus, vaikams, ypač modernu buvo, tai vos iškentėjome iki galo, gal popso pritrūko, bet turbūt taip reikėjo“, – svarstė kaunietis.

46 metų Vilda tvirtino, kad smagiausia – šventinė dvasia. Ją, kaip ir kitus šventės žiūrovus, ypač sudomino žaidimas ieškoti mitinio žvėries.

Po atidarymo renginio minios žmonių pasklido po miesto centrą: apsiginklavę iš savanorių gautais žemėlapiais jie leidosi į Kauno žvėries žaidimą, mėgindami rasti miesto centre išsibarsčiusius simbolius bei pagal juos iššifruoti frazę.

Aptikę kurį nors iš ženklų, miestiečiai džiaugėsi ir puldavo ieškoti savo žemėlapiuose, kokią raidę jis reiškia, tuojau užsirašinėdavo ir skubėdavo ieškoti kitų užuominų.

Tiesa, pirmieji nuotykių ieškotojai su žemėlapiais po Kauno centrą pasklido dar gerokai prieš atidarymą. Jie smalsiai dairėsi į vitrinas, kuriose veikia parodos, bei lūkuriavo renginių – jų visą vakarą Kaune vyksta apie 50: instaliacijų, meno projektų, parodų vitrinose, ledo skulptūrų, pastatų papuošimų.

Miesto centre nuo šeštadienio vidurnakčio buvo apribotas eismas – uždaryta vienos pagrindinių transporto arterijos – Karaliaus Mindaugo prospekto – atkarpa. Dėl šio ir kitų eismo ribojimų, kelionės miesto centre tapo iššūkiu ne vienam vairuotojui.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Renginio programa – padiktuota pandemijos

Programos autoriai neslepia, kad renginių planus smarkiai koregavusi pandemija kėlė grėsmę renginiams, tačiau tuo pačiu ji tapo įdomiu kūrybiniu iššūkiu, paskatinusiu ieškoti nematytų formų.

„Kiekvienas kūrybinis veiksmas prasideda nuo apribojimų, sąlygų išsiaiškinimo ir pasinaudojimo jomis, kad sukurtumei ką nors puikaus“, – BNS yra sakęs renginio režisierius Chrisas Baldwinas (Krisas Boldvinas).

Pasirinkta atidarymo renginio forma, kai žiūrovai, suskirstyti į sektorius, iš anksto įsigiję bilietus, susirenka lauke, o vėliau pasklinda po miesto centrą kuo įvairesniais maršrutais, nebuvo atsitiktinė: ją nulėmė ir pandemijos grėsmė, diktavusi daugelį pasirinktų sprendimų.

Dėl jos atidarymo renginį dar prieš pusantrų metų nuspręsta daryti lauke, o organizatoriai iki paskutinės minutės nerimavo, jog griežti reikalavimai gali vėl pakoreguoti planus.

Paskutinėmis savaitėmis tiesiog ryte kaip „Tėve mūsų“ skaičiavome ligoninių lovas.

„Didžiausias iššūkis – mūsų klimato sąlygos tokiems renginiams, bet dar didesnis pasirodė pandemija, kuri jau atrodė, kad nuslūgs, bet sausio pradžioje buvo kilusi grėsmė, jog tokie renginiai iš viso negalės vykti“, – pasakojo „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.

„Paskutinėmis savaitėmis tiesiog ryte kaip „Tėve mūsų“ skaičiavome ligoninių lovas“, – pridūrė ji, turėdama galvoje Vyriausybės sprendimą įvesti griežtus ribojimus, jeigu COVID-19 ligonių reanimacijose skaičiai artėtų prie kritinės 240-ies ribos.

Ji vylėsi, kad nuo pavasario sąlygos renginiams organizuoti bus laisvesnės ir kiti du didieji metų renginiai galės vykti su mažiau suvaržymų.

Pasak V. Vitkienės, nors pandemijos metai sukūrė fizinį atstumą, suteikė ir greitesnių galimybių susitarti: „Galėjome sukurti ne mažesnę, ne prastesnę, bet gal dar didesnę programą“.

„Sukilimo“ režisierius C. Baldwinas akcentavo, kad itin svarbu buvo šimtų žmonių įsitraukimo reikalavusį renginį organizuoti taip, jog jis būtų saugus tiek atlikėjams, tiek žiūrovams. Pavyzdžiui, visi repeticijų metu į „Žalgirio“ areną įeinantys asmenys kas dieną testuodavosi greitaisiais testais. Vidun įeiti galima tik gavus žalią apyrankę, patvirtinančią neigiamą testo rezultatą.

Teodoro Biliūno / BNS nuotr.

Simbolinė „vaiduoklio“ griūtis

Darbai Nemuno saloje, aplink „Sukilimo“ epicentru tapusią „Žalgirio“ areną, prasidėjo gerokai iki atidarymo. Miestiečiai centre kelios dienos prieš tai galėjo tai nugirsti aidinčią muziką, tai pastebėti tamsą perskrodžiančius šviesų žybsnius.

Kaip intriga prie arenos ėmė kilti kartoninė konstrukcija: nebaigto statyti viešbučio „Britanika“, daugelį metų bjaurojančio Kauno naujamiesčio panoramą, kartoninė replika.

„Šis Kauno atvejis – ypatingas, nes buvau pakviestas tam, kad sugriaučiau: simboliškai sugriauti Kauno pastatą, kuris yra gana svarbus mieste“, – sakė kartoninių konstrukcijų meistras, skulptorius Olivieris Grossetete (Olivjė Grosetet).

Konstrukcija kurta maždaug dvi savaites, o jos autoriui nemenku iššūkiu tapo lietuviškos oro sąlygos: iš pradžių reikėjo ieškoti tinkamo kartono, kuris atlaikytų atšiaurią žiemą, be to, dar renginio išvakarėse pastatas nebuvo baigtas, baiminantis, kad jį gali apgadinti stiprus vėjas.

„Greičiausiai pirmą kartą statau, kai sninga. Vakar iš ryto reikėjo nukasti sniegą nuo pastato“, – prieš šou kalbėjo pastato autorius.

Kuriant „Sukilimą“ talkino 300 savanorių, iš viso jų renginyje dirba arti tūkstančio.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Tegu Kauno žvėris kaukia garsiau nei Geležinis vilkas“

Kūrėjai tikisi, kad atidarymo renginiu tapęs „Sukilimas“ duos impulsą ir išbudins miestą bei jo gyventojus, atskleis miesto potencialą Lietuvos ir tarptautinei bendruomenei.

„Sukilimo“ dirigentas Modestas Pitrėnas pasakojo, jog, eidamas po generalinės repeticijos per Kauną vidurnaktį, jautė „vibracijas, kurių niekada nejausdavo Kaune“.

Tegu jis kaukia garsiau nei Geležinis vilkas.

„Man buvo ypatingai smagus vakaras, naktis vienam mieste, matant tą vibraciją, tą įkrovą, tą pridėtinę vertę, kurią sukuria šis renginys. Tai yra ne apie šio vakaro renginį, tai yra apie tai, kas išliks“, – kalbėjo dirigentas.

„Tegu jis kaukia garsiau nei Geležinis vilkas (Vilniaus simbolis – BNS)“, – pridūrė jis.

Solistas Merūnas Vitulksis teigė, kad Kauno – Europos kultūros sostinės renginiai yra proga vėl atrasti jo gimtąjį miestą ir „grįžti prie to, kas seniai seniai buvo truputį padėta į lentyną ir užmiršta“.

Kauno mito kuratorius Rytis Zemkauskas įsitikinę, jog tęsti darbą toliau, atsispyrus nuo Europos kultūros sostinės renginių, nebus sudėtinga, nes miestas turi daug „tikro turinio“.

„Šitas miestas, kai mes žiūrime į ateitį, mums labai lengva, nes jis remiasi į tikrą turinį ir, labai atsiprašau, bet to turinio Kaunas turi daugiau negu bet kam gali atrodyti“, – sakė jis.

„Mes galime elgtis kaip prancūzai: žinoti šaknis, bet eiti radikaliai, drąsiai į priekį. Arba kaip britai“, – tvirtino R. Zemkauskas.

Europos kultūros sostine šiemet tampantis Kaunas pasiūlys per tūkstantį renginių. Per metus suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, 50 iš kurių – premjeros, daugiau kaip 250 koncertų. Programoje dalyvaus per 4 tūkst. atlikėjų.

Daugiau – LNK vaizdo įraše:

Pašto rūmai – šalies pasiekimų simbolis 

Parodą rengė 26 menininkai iš penkių modernistinių miestų: Kauno, Lvovo (Ukraina), Brno (Čekija), Tel Avivo (Izraelis) ir Kortrijko (Belgija). Parodoje kalbama apie modernizmo paveldo likimą šiuolaikiniuose Europos miestuose ir siekiama atskleisti šio architektūros stiliaus vertę bei patrauklumą. Paroda Kaunas demonstruoja lyderystę modernizmo paveldo srityje ir galutinai įsitvirtina kaip vienas iš pasaulio modernizmo tyrimų, populiarinimo ir traukos centrų.

„Labai džiaugiuosi galimybe susitikti su jumis, ir jus pasveikinti šios tarptautinės parodos atidarymo proga. Ypatingai džiugu, kad galiu tai daryti išskirtinės kultūrinės ir istorinės vertės pastate – Kauno pašto rūmuose. Jie yra ne tik Kauno modernizmo emblema, bet ir įkūnija Kauno modernistinės architektūros vertę, o taip pat jos savitumą – sakė premjerė I. Šimonytė. – Labai svarbu, kad tokios išskirtinės vertės pastatai nebūtų užmiršti ir netaptų nereikalingi. Juk Kauno centrinio pašto rūmai pirmiausia yra Lietuvos ir jos žmonių pasiekimų tarpukariu simbolis. Šio pastato architektūrinis rūbas tarsi ragina mus nenustoti kurti, statyti savo miestą ir valstybę, prisidedant prie istorijos tęstinumo. O kartu augti ir patiems, atsispiriant nuo praeities pamokų ir patirtų iššūkių.“

„Labai svarbu, kad tokie išskirtinės istorinės vertės pastatai atrastų tinkamą būdą pasakoti savo ir mūsų šalies istoriją, o kartu gyvuoti toliau, kurdami naujus naratyvus tarp savo sienų“, – kalbėjo I. Šimonytė.

Premjerė tvirtino, kad tarptautinė paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“ yra simboliškas kvietimas sujungti praeitį ir dabartį su ateitimi, įvertinti praėjusio amžiaus palikimą bei atrasti kūrybiškus sprendimus, kurie pratęstų šių pastatų istorijas.

„Aš į tai žiūriu kaip į kvietimą miestui ir jo gyventojams bei svečiams susirašinėti tarsi laiškais ir megzti prasmingą pokalbį bei stiprinti tarpusavio ryšį“, – sakė I. Šimonytė.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Kaunas – būsimas UNESCO miestas?

Tuo tarpu Kultūros ministras Simonas Kairys sveikinimo kalbą pradėjo Juozo Tumo-Vaižganto žodžiais. „Lygiai prieš 90 metų Kauno centrinis paštas oficialiai atvėrė duris. Tada jį pašventino kunigas, visuomenės veikėjas J. Tumas-Vaižgantas. Jis į pašto tarnautojus kreipėsi tokiais žodžiais: Regite, kokią darbo vietą jums parengė jauna mūsų valstybė, kad būtų jums erdva, patogu ir sveika – citavo ministras. – Nuo to laiko šis Felikso Vizbaro kūrinys išgyveno ir šviesių, ir labai sudėtingų akimirkų. Bet šiandien, po 90 metų, šis modernizmo architektūros simbolis vėl įžengė į vilčių kupiną etapą. 2022 metai Kauno centrinio pašto istorijoje išliks išties ypatingais. Visų pirma, tai yra metai, kai paštas pereis į Kultūros ministerijos rankas. Tuo asmeniškai aš labai džiaugiuosi, nes šis pastatas yra reikšmingas kultūros paveldo objektas.“

S. Kairys pastebėjo, kad Centrinio pašto pastatas tarpukariu ženklino visuomenės modernėjimą ir augančią gyvenimo kokybę, nepamirštant ir tradicinių tautinių elementų, itin kruopščiai įkomponuotų architektūrinėse detalėse. „Kylant šiam pastatui, tarpukariu virė diskusijos ir dėl paties pastato, ir dėl jo simbolinės reikšmės. Šiandien,  braižant šio pastato ateities scenarijus, taip pat kyla daug diskusijų. Juk artėja sprendimas dėl Kauno architektūros įtraukimo į UNESCO paveldo sąrašą“, – atkreipė dėmesį jis.

Parodos atidarymą užbaigė efektingas šokio trupės „Nuepiko“ pasirodymas. Kauno centrinio pašto rūmuose paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“ veiks iki balandžio 10 d. Parodoje lankytojai išvys šimtus asmeninių istorijų apie įspūdingą praeito amžiaus visuomenės augimą pripildytus meno kūrinius.

Į protėvių kraštą atvykęs menininkas teigė, kad dėl šios priežasties parodoje ryški „istorinės kolaboravimo naštos tema“.

„Skirtingos šalys tą naštą stengiasi įveikti skirtingai. (...) Austrija teigia, kad ji buvo pirmoji nacizmą patyrusi šalis, Nyderlandai turi savąjį visuomenės pasipriešinimo mitą, tiesa, kaip ir Prancūzija“, – šeštadienį žurnalistams kalbėjo W. Kentridge'as.

Menininko teigimu, jo šeima išgyveno Holokaustą tik todėl, kad pabėgo iš Lietuvos.

„Beveik visi žmonės, kurie liko, jie mirė“, – sakė jis.

Pasak W. Kentridge'o, paskata apsilankyti Lietuvoje tapo jo duktė, prieš trylika metų atvykusi čia ieškoti savo šeimos šaknų.

„Tai mane paskatino pasiryžti ir atvykti, kai buvau pakviestas surengti šią parodą“, – sakė menininkas.

Žydų tragedijos temai svarbi Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus amfiteatrinėje auditorijoje įrengta meninė instaliacija.

„Tai Pietų Afrikos kraštovaizdis bei kapinės, kokios galėtų būti bet kurios Rytų Europos kapinės – nebūtinai Lietuvos. Čia skamba dvi Pietų Afrikos dainos“, – pasakojo menininkas.

Pasak jo, tai lyg Pietų Afrika dainuotų Lietuvai.

„Auditorijos forma, kurios nežinojome, yra lyg iš duobės, iš kapo – aukštyn“, – aiškino W. Kentridge'as.

Pasak jo, ši instaliacija – padėka už progą pabėgti, išgyventi.

W. Kentridge'o paroda „Tai, ko nepamename“ atidaryta penktadienį.

„Menininkas, pasitelkęs scenografijos įrankius, dažnai sukuria instaliacijas, kuriose žmonės patenka į meno kūrinio vidų: perkelia žmogų iš žiūrėtojo į dvimatį, trimatį objektą, į dalyvavimą įvykyje, atrodo, kad pats dalyvauji veiksme, nes yra sukuriamas efektas, pasitelkus įvairias kinetines priemones, vaizdo projekcijas, nuostabius garsus“, – žurnalistams sakė parodos kuratorė, „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė.

Muziką menininko kūriniams kuria Pietų Afrikos kompozitorius Philipas Milleris (Filipas Mileris), ją galima išgirsti ir Kaune.

„Ši paroda dedikuota specialiai Kaunui ir menininkas išskirtinį dėmesį parodė. Turėdamas litvakiškas šaknis, labai jautriai kvietimą priėmė ir sukūrė du naujus kūrinius šiai parodai Kaunui“, – pasakojo ji.

Vienas šių kūrinių – sienos piešinys „Kai aš esu miręs ir man reikia švelnumo“ – liksi muziejuje. Antrasis – amfiteatrinėje auditorijoje įrengta „Tu, kuris niekada neatvykai“ instaliacija.

Apie žmonijos puoselėjamą selektyvią atmintį kalbanti paroda yra vienas iš svarbiausių programos Kaunas – Europos kultūros sostinė renginių.

Paroda Kaune veiks beveik visus metus, iki lapkričio 30-osios.

Tai – šeštadienį atidaryta garsios Jungtinių Valstijų menininkės Yoko Ono (Joko Ono) instaliacija „Ex It“: Kauno – Europos kultūros sostinės programos dalis.

Kaip žurnalistams sakė instaliacijos koordinatorė, viliamasi, kad į šiltą patalpą patekę beržai išleis lapelius ir kraštovaizdis dar labiau primins lietuvišką mišką.

„Šios instaliacijos kilmė (...) yra apie gyvybės tęstinumą, apie tai, kad ir po mirties, kaip kas ją įsivaizduoja, gyvybė tęsiasi labai įvairiomis formomis“, – žurnalistams sakė parodos koordinatorė Julija Fomina.

Pasak jos, nors instaliacija sumanyta dar 1997-aisiais, ji įgauna vis naujų prasmių ir lieka aktuali šiandien.

„Visame šiame koronaviruso kontekste ir tvyrančių naujų karų grėsmių kontekste ji dar labiau nuskamba“, – sakė J. Fomina.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Koordinatorė pabrėžė, jog instaliacija, nors ir kalba apie mirtį, vis dėlto yra pozityvi.

Visame šiame koronaviruso kontekste ir tvyrančių naujų karų grėsmių kontekste ji dar labiau nuskamba.

„Y. Ono kūryba yra labai pacifistinė ir turi gilių prasmių, kurios yra bendražmogiškos“, – tvirtino ji.

Kaip per parodos atidarymą sakė kultūros ministras Simonas Kairys, šios instaliacijos įkurdinimas banke yra didelis iššūkis šiai institucijai dėl būtinybės atsiverti lankytojams ir dėkojo už ryžtą tai padaryti.

Instaliacijos kuratoriaus Jono Hendricks'o (Džono Hendrikso) teigimu, Y. Ono iš karto sutiko surengti parodą Kaune, nes iš šio krašto kilęs jos buvęs geras draugas, žymus menininkas Jurgis Mačiūnas.

„Kai mes pirmą kartą kūrėme šią instaliaciją, dirbau su dailide, kuris gamino karstus. Man kilo dvejonių, ar tokia iš tiesų yra karsto forma. Paėmiau karstą – tuomet turėjome tik vieną – išsinešiau į gatvę ir klausiau, kas tai? Kai žmonės man atsakė jog tai, akivaizdu, karstas, žinojau, jog taip, forma teisinga“, – pasakojo J. Hendricks'as.

Instaliacija „Ex It“ – karo pasekmių ar gamtinės katastrofos vaizdinys, gyvybės atsparumo ir gamtos gyvybingumo metafora. Kaip teigia pati menininkė, „Ex It – tai gyvenimas kaip tęsinys“.

Ji yra įžanga į rugsėjį Kauno paveikslų galerijoje atidaromą retrospektyvinę menininkės parodą „Laisvės pažinimo sodas“.