Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinė komisija nusprendė, kad Klaipėdoje neturėtų būti L. Giros gatvės pavadinimo ir nuo pastato Vilties gatvėje būtų pašalinta atminimo lenta su bareljefu A. Venclovai.

Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijos posėdyje buvo priimtas sprendimas siūlyti miesto tarybai L. Giros gatvei grąžinti istorinį E. Vicherto pavadinimą.

Taip ši gatvė buvo vadinama prieškariu.

E. Vichertas (1831–1902) buvo teisininkas, rašytojas, dramaturgas, visuomenės veikėjas, 1859–1860 m. dirbo Klaipėdos teismo asesoriumi.

Viena žymiausių jo apysakų – „Šaktarpis“ (lietuvių kalba išleista 1929 m., pakartotas leidimas 1981 m.), jos pagrindu 2000 m. sukurtas meninis filmas „Elzė iš Gilijos“ (rež. Algimantas Puipa).

Sprendimo dėl S. Nėries gatvės pavadinimo keitimo dar nėra, komisija laukia istorikų pažymos.

Teigiama, kad toks atsargumas dėl poetės vardo panaikinimo iš viešųjų erdvių reikalingas ne tik dėl gatvės pavadinimo, kuri yra ne tik Klaipėdoje, bet ir kituose Lietuvos miestuose.

Jei bus apsispręsta pakeisti ir S. Nėries gatvės pavadinimą, šitai gatvei taip pat esą būtų prasminga sugrąžinti senąjį pavadinimą, ji anksčiau buvo vadinta Geležinkelio Stoties gatve.

„Išsiuntėme Vilties gatvės namo, ant kurio kabo memorialinė lenta A. Venclovai, administratoriui raštą, prašydami, kad jie nuimtų tą lentą. Susitarėme su Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus administracija, kad lenta nukeliautų į muziejų. Vis tiek tai yra istorijos dalis. Gal jos nereikia viešai eksponuoti, kad šiuo metu visuomenei nekiltų tam tikrų klausimų dėl sovietinio laikotarpio iškreipto pateikimo, bet muziejuje kaip istorinė vertybė, manyčiau ta lenta turėtų užimti savo vietą“, – teigė savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vadovas Vitalijus Juška.

Intriga dėl pavardės

Socialiniuose tinkluose pasklidusi žinia, kad Ukrainoje galėjo žūti „Wagner“ grupuotės narys, lietuviška pavarde, sukrėtė daugybę Lietuvos gyventojų. Kilo klausimas, ką lietuvis veikė Jevgenijaus Prigožino privačioje kariuomenėje?

Apie tai, kad Kaliningrado srities gyventojas Borisas Rulandovičius Adomaitis žuvo mūšyje, pranešė portalas „poteru.net“.

Jame pranešama tik pats samdinio mirties faktas. Šalia pažymėta, kad tai pirminė informacija, tačiau portalas gavo duomenų apie šio konkretaus vyro žūtį ir artimiausiu metu atnaujins informaciją.

Tačiau karo eigą stebintys patriotiškai nusiteikę internautai „Twitter“ platformoje paviešino intriguojančią informaciją – aiškėja, kad du kartus teistas kaliningradietis sėdo metams už vairavimą išgėrus.

Nuo bausmės iki bausmės

Vyras, nutaręs bausmės atsikratyti anksčiau laiko, įstojo į „Wagner“ ir išvažiavo kariauti prieš ukrainiečius.

„Du kartus teistas už narkotikų platinimą eilinis kaliningradietis Borisas Adomaitis, gimęs 1992 m., metams sėdo už vairavimą išgėrus. Bet nusprendė išeiti anksčiau laiko iš įkalinimo įstaigos ir įstojo į „Wagner“, – pažymėjo rusų karių netektis sekantys visuomenininkai.

Vyras, nutaręs bausmės atsikratyti anksčiau laiko, įstojo į „Wagner“ ir išvažiavo kariauti prieš ukrainiečius.

B. Adomaitis už vairavimą išgėrus buvo nuteistas 2022 m. gegužę Kaliningrado srities Gusevo miesto teismo.

Viešame teismo posėdyje buvo minima, kad vyras 2011 m. už narkotikų laikymą ir platinimą nuteistas ketverių metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant griežto režimo kolonijoje.

Už tą patį 2017 m. vyras buvo teisiamas antrą kartą. B. Adomaitis nuteistas 5,6 metų laisvės atėmimo bausme.

Buvo gavęs ir arešto

Teismo nutartyje minima, kad vyras policijos buvo sulaikytas Gusevo miesto Maskvos gatvėje.

Vyras vairavo „Mercedes“ markės automobilį. Jam nustatytas 0,558 prom. girtumas.

Paaiškėjo, kad vyras prieš tai buvo gavęs dešimt parų arešto už Kelių eismo taisyklių nesilaikymą.

Teismas lengvinančią aplinkybe laikė tai, kad vyras kaltę pripažino.

Teismo sprendimu, vyras nuteistas laisvės atėmimo bausme vieneriems metams, bausmę atliekant griežto režimo kolonijoje.

Vyrui dvejiems metams buvo atimta teisė vairuoti.

Garbės lenta alėjoje

Praėjusią savaitę Kaliningrado mieste Černiachovske buvo atidaryta žuvusiųjų vadinamojoje specialioje karinėje operacijoje Šlovės alėja.

Vietos televizija parengė reportažą apie žuvusiųjų pagerbimo ceremoniją.

Vaizdo įraše užfiksuota memorialinė lenta su B. Adomaičio pavarde. Vyras žuvo 2022 m. gruodžio 4 d.

Sąraše – trys objektai

Įsigaliojus totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo draudimui, Klaipėdos savivaldybės administracija pasiūlė nuimti memorialinę lentą A. Venclovai ir pakeisti pavadinimus Salomėjos Nėries bei Liudo Giros gatvėms.

Klaipėdos savivaldybės Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisija Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui jau išsiuntė informaciją apie uostamiestyje esančius viešuosius objektus, pažeidžiančius šį draudimą, ir laukia papildomų rekomendacijų.

Savivaldybės Paminklosaugos skyriaus vedėjas Vitalijus Juška teigė, kad atsakymo kol kas jokio nėra.

„Suprantama, reikia laiko apdoroti 60-ies savivaldybių atsiųstai informacijai. Kol kas mes nesulaukėme nei papildomų prašymų, nei atsiliepimų. Į sąrašą yra įtraukti trys objektai. Teks nukabinti memorialinę lentą A. Venclovai ir pervadinti S. Nėries bei L. Giros gatves. O dėl J. Janoniui skirtos memorialinės lentos nutarta, kad nėra reikalo kreiptis į Vilnių, savivaldybė pati galės ją nuimti“, – paaiškino V. Juška.

Dėl J. Janonio gatvės pavadinimo pakeitimo suabejota, nes poetas žuvo dar iki Spalio perversmo Rusijoje, ir nėra objektyvių duomenų, kad jis būtų veikęs represinėse struktūrose.

Vis dėlto nutarta, kad memorialinę lentą reikia nuimti vien dėl įrašo, kad tai „proletarinis poetas“.

Vitalijus Juška. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Butkų Juzė nenusidėjo?

Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijai, prieš apsisprendžiant, buvo pateiktas ilgesnis simbolių ir ženklų, kurie siejami su sovietų okupacine atmintimi, sąrašas Klaipėdoje.

Turėjo būti pakeistos ne tik S. Nėries bei L. Giros (važiavusių į sovietų Rusiją parvežti J. Stalino „saulės“), bet ir Butkų Juzės (lojalaus sovietų okupacinės valdžios veikėjo) gatvių pavadinimai, taip pat pašalinta ir memorialinė lenta jau minėtam Butkų Juzei.

„Kuo mums užkliuvo Butkų Juzė? Pirmiausia, jo kairiosios pažiūros, dėl kurių tarpukaryje jis kalėjo Varniuose. Nors mes neturime daug duomenų, kad jis būtų dirbęs okupacinio režimo struktūrose ar veiktų jų naudai, bet kiekvienas žmogus turi tam tikrų paslapčių. Ta pavardė į sąrašą įtraukta su klaustuku, kad komisijos nariai galėtų padiskutuoti. Galiausiai juk speciali Seimo komisija nustatys, ar tikrai tos asmenybės atitinka įstatymo 3 straipsnį, ar ne“, – dar prieš pastarąjį komisijos posėdį dienraščiui kalbėjo Paveldosaugos skyriaus vadovas.

Tačiau Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisija nusprendė, kad Butkų Juzės atvejis neatitinka minėtojo įstatymo 3-iojo straipsnio.

Vis dėlto paslapčių „Butkų Juzė – Juozas Butkus, tarybinis rašytojas“ neabejotinai turėjo.

Žemaičių muziejaus „Alka“ archyvuose yra saugomas vienas svarbus eksponatas – 1945 m. spalio 20 d. Butkų Juzės ranka rašytas paaiškinimas tuomečiam Kultūros ir švietimo įstaigų komiteto viršininkui Aleksandrui Gudaičiui-Guzevičiui, buvusiam LSSR NKVD komisarui, pasirašiusiam įsakymą dėl 1941 m. trėmimų.

Dokumentas liudija, kad Butkų Juzė apskundė buvusį „Alkos“ muziejaus įkūrėją, vadovą, žemaičių rašytoją Praną Genį dėl antisovietinių pažiūrų.

1945 m. gegužės 1 d. P. Genys buvo pašalintas iš muziejaus direktoriaus pareigų, liko dirbti paprastu darbuotoju, vietoj jo paskirtas „tarybiniu rašytoju“ pasirašinėjęs Butkų Juzė, tačiau ir jis pats netrukus atleistas.

Po kelerių metų P. Genys žuvo Macikų lageryje, nors veikiausiai tai su Butkų Juzės skundu nesusiję, tačiau šis veikėjas neabejotinai buvo okupacinės valdžios šalininkas.

Tačiau to nepakako jo vardo gatvės pavadinimo panaikinimui ir memorialinės lentos nuo namo sienos nukabinimui Klaipėdoje.

Mįslė: Klaipėdos miesto nekilnojamųjų kultūros vertybių registre įrašyta, jog pastatas Vilties g. 4 pastatytas 1937 m., o ant jo kabanti memorialinė lenta byloja, kad A. Venclova su šeima jame gyveno 1936–1939 m., t. y. dar prieš tai, kai šį namą pastatė. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Desovietizacijos grimasos

Galiausiai, vykdant viešųjų erdvių desovietizacijos įstatymą, Klaipėdoje teks pašalinti vienintelę memorialinę lentą, skirtą buvusiam sovietų Lietuvos švietimo komisarui A. Venclovai, nes skirtąją J. Janoniui savivaldybė nusikabins be papildomų formalumų.

Tačiau, pasirodo, dėl A. Venclovos atminimo lentos kilo nemažai klausimų.

Išsiaiškinta, kad memorialinė lenta, skirta A. Venclovai, nėra miesto turtas, taigi savivaldybė jos nuimti neturi teisės.

„Kas turės nuimti lentą A. Venclovai? Kaip mes išsiaiškinome, tai nėra savivaldybės nuosavybė. Manome, kad lenta priklauso to pastato savininkams. Nes ji tikrai neįtraukta į savivaldybės turto sąrašą. Ji pagaminta ir pakabinta dar sovietmečiu“, – teigė V. Juška.

Kas turės nuimti lentą A. Venclovai? Kaip mes išsiaiškinome, tai nėra savivaldybės nuosavybė.

Prie 4-ojo namo Vilties gatvėje atminimo lenta A.Venclovai, kuris su šeima čia gyveno trejus metus prieškaryje, pritvirtinta 1976 m.

Memorialinės lentos su bareljefu autorius – skulptorius Lionginas Garla, kuris jaunas tragiškai žuvo avarijoje Jugoslavijoje dar 1983 m.

Kam ta lenta šiandien priklauso ir kas ją turėtų nukabinti, o galiausiai nukabinus, kur ją padėti – kol kas mįslė.

Remiantis Registrų centro duomenimis, pastate yra gyvenamosios ir negyvenamosios patalpos, faktiškai – keturi būstai, priklausantys keturiems savininkams, kurie neabejotinai labai nustebs sužinoję, kad jiems priklauso dar ir sovietinio veikėjo atminimo lenta ant išorinės namo sienos.

Klaipėdos miesto nekilnojamųjų kultūros vertybių registre įrašyta, kad pastatas Vilties g. 4, pastatytas 1937 m., yra istorinėje miesto dalyje.

Tai dviejų aukštų plytų mūro namas su palėpe, dengtas valminiu stogu. Pastatui būdinga naujosios architektūros stilistika.

„Oficialiai šio pastato vertybinės savybės įvardytos, kaip turinčios architektūrinę ir memorialinę svarbą. Bet, manyčiau, kad kai jis buvo įrašytas į registrą, pirmoje vietoje buvo memorialinė jo vertė, nes tokio tipo nepaveldinių pastatų Klaipėdoje yra daugybė. Šito namo vertę nulėmė, turbūt, kad jame gyveno Venclovos“, – manė paveldosaugininkas Laisvūnas Kavaliauskas.

Dokumentuose nurodoma, kad namas pastatytas 1937 m., o ant jo kabanti memorialinė lenta byloja, jog A. Venclova su šeima čia gyveno 1936–1939 m., tai yra dar prieš tai, kai šį namą pastatė.

„Man irgi šis faktas užkliuvo. Bijau ką daugiau komentuoti. Čia jau reikėtų, kad istorikai įvertintų“, – pastebėjo paveldosaugininkas.

Sprendimas: nutarta, kad memorialinę lentą, skirtą poetui J. Janoniui, reikėtų nuimti vien dėl įrašo, kad jis – „proletarinis poetas“. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Veikti įpareigoja įstatymas

Nuo gegužės 1-osios įsigaliojo totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo draudimas, sudaręs galimybes pašalinti iš viešųjų erdvių totalitarizmo ir autoritarizmo simbolius – paminklus, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimus.

Realiai šis teisės aktas vadinasi „Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymas“.

O nuo gegužės 2-osios gyventojai, juridiniai asmenys ir savivaldybės turėjo teisę teikti prašymus dėl viešųjų objektų šalinimo ar pakeitimo.

Juo remiantis, iki gegužės 29 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui savivaldybės turėjo pateikti informaciją apie jų teritorijose esančius viešuosius objektus, pažeidžiančius šį draudimą.

Viešųjų objektų pripažinimą tokiais, kuriais propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos, atlieka Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir savivaldybių institucijos.

Prieš tai savo vertinimą turės pateikti Seimo sudaryta tarpinstitucinė komisija, kurioje dirbs devyni nariai, deleguoti iš įvairių institucijų ir organizacijų.

Šios komisijos sudėtį turės patvirtinti Seimas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, organizuosiančio jos darbą, teikimu.

Centro generalinis direktorius, gavęs šios tarpinstitucinės komisijos išvadą, sprendimą dėl viešojo objekto turės priimti ne vėliau kaip per penkias darbo dienas.

Sprendimas pašalinti tokį objektą turės būti įvykdytas ne vėliau kaip per tris mėnesius.

Atspindėta ne visa tiesa

Vilties gatvėje ant 4-ojo namo kampo ir šiandien, praėjus beveik 33 metams po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, tebekabo atminimo lenta su bareljefu rašytojui A. Venclovai.

Lentoje užrašyta: "Šiame name 1936–1939 metais gyveno Lietuvos TSR liaudies rašytojas A. Venclova".

A. Venclova su šeima (tuomet jau buvo gimęs jo sūnus Tomas, šiandien žinomas rašytojas, eseistas, vertėjas ir poetas) iš Klaipėdos išvyko čia įžengus naciams 1939-ųjų kovą.

Memorialinės lentos apačioje tas pats užrašas sovietmečiu buvo ir rusų kalba, tačiau jis nutrintas.

Vis dėlto lietuviškasis variantas irgi bado akis.

Nurodomu laikotarpiu neegzistavo nei "Lietuvos TSR", nei liaudies rašytojai, be to, klaipėdiečiai pasigenda išsamios informacijos apie šio asmens indėlį sovietams aneksuojant Lietuvą.

Nutylėjimas: J. Stalino "saulę" į Lietuvą atgabenusiam rašytojui A. Venclovai pagerbti Klaipėdoje Vilties gatvėje ant pastato, kuriame jis kažkada gyveno su šeima, tebekabo memorialinė lenta, tačiau joje atspindėti ne visi šio asmens "nuopelnai" mūsų valstybei. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Nepriverstinis kolaborantas

"Sovietmečio laikų veikėjai yra daugiaprasmiai, vienas tokių – A. Venclova, kurio pažiūros buvo labai aiškios, jis jų niekada neslėpė, visada deklaravo ir ne tik – jis jas įtvirtino savo gyvenimu. Jis labai aktyviai veikė komunistiniame pogrindyje, darė daug telkdamas kairiųjų pažiūrų žmones ir bandydamas juos nukreipti raudonąja politine linija", – tvirtino D. Elertas.

Istorikas pabrėžė, kad A. Venclova aktyviai reiškėsi pogrindžio spaudoje, intensyviai bendravo su Kremliaus agentūra ir galiausiai 1940 m. visa tai išėjo į viešumą.

"Tuomet A. Venclova kartu su žmona važiuoja į Maskvą, dalyvauja įvairiuose renginiuose, netgi papuola į dokumentinius kadrus ir pasirašo prašymą draugui J. Stalinui, kad Lietuva atsidurtų SSRS sudėtyje. Ir tai nebuvo apgautas, suklaidintas, besiblaškantis žmogus, tiek jo atsiminimai, tiek asmeniniai užrašai rodė didelį norą matyti tokią Lietuvos ateitį, ir kartu naudotis jos teikiamais naujojo elito privalumais. Jis nebuvo priverstinis kolaborantas, kaip, sakykime, rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas. A. Venclova nuo pat pradžių veikė viena aiškia kryptimi", – akcentavo istorikas.

A. Venclova buvo artimas sovietinės Lietuvos formaliam vadovui Antanui Sniečkui ir savo ideologija, ir pažiūromis.

"Prisiminti A. Venclovą reikia, vertinti jį reikia, nors, tiesą sakant, pagrindinis jo literatūrinis laimėjimas yra LSSR himno tekstas. Visa tai sudėjus, susiduriame su labai aiškiu sovietinės Lietuvos reprezentu visu grožiu, tačiau, skirtingai nei Juozui Baltušiui, kuris kažkuria prasme jam labai artimas, A. Venclovai priimtinesnis buvo integravimasis į rusų kultūrą arba tuomet vadintą internacionalinę dvasią. Todėl šiame kontekste informacija memorialinėje lentoje neatspindi to, ką turėtų, nes jis buvo ne tik liaudies rašytojas", – pastebėjo D. Elertas.

Šiame kontekste informacija memorialinėje lentoje neatspindi to, ką turėtų, nes jis buvo ne tik liaudies rašytojas.

Ne viską dera įamžinti

Istorikas pabrėžė, kad A. Venclova užėmė ir gana aukštas bei reikšmingas pareigas sovietmečiu (buvo LSSR švietimo ministru), ir klausė, ar mums dera puoselėti tokio žmogaus atminimą.

Anot D. Elerto, yra ir daugiau žinomų istorinių personų, kurios lankėsi Klaipėdoje ar buvo su mūsų miestu susijusios, bet joms memorialinės lentos čia nepakabintos.

"Turiu galvoje Europoje didelę įtaką padariusį asmenį, kuris neretai vadinamas Juoduoju genijumi, jo vizitą Klaipėdoje ir pasisakymą iš vieno gražaus pastato balkono. Žinome visi, bet nematome reikalo ten kabinti atminimo ženklų. Lietuvos atveju A. Venclova yra žmogus, atnešęs valstybei tikrai ne menkesnį blogį", – pabrėžė istorikas.

D. Elertas mano, kad mažų mažiausiai prie memorialinės lentos Vilties gatvėje ant 4-ojo namo kampo turėtų atsirasti paaiškinimas, kas iš tiesų buvo A. Venclova.

"Turėtų būti priminimas apie pagrindinius jo gyvenimo "nuopelnus". Jei akcentuojame tik jo kūrybą ir apsimetame, kad daugiau nieko nebuvo, tokiu atveju ir, pavyzdžiui, Kostas Kubilinskas ilgainiui turbūt irgi bus prisimenamas tik kaip vaikų literatūros autorius. O kuo A. Venclova kitoks nei K. Kubilinskas? Jei šis tai padarė aiškiai siekdamas asmeninės naudos ir tai jį galiausiai sužlugdė, tai A. Venclova nuosekliai įgyvendino svarbiausią savo gyvenimo viziją", – mano D. Elertas.

Istoriko teigimu, K. Kubilinsko išdavystė atnešė bėdą tik saujelei Lietuvos laivės kovotojų, o A. Venclova tą bėdą atnešė visiems šalies žmonės.

"Ir tai jis padarė ne vienas, o kartu su žmona Eliza. Negalima sakyti, kad žmonės tuo netikėjo, bet tas jų tikėjimas atnešė visiems didžiulę nelaimę. Tai ne Salomėjos Nėries, kuri paskui prieš mirtį apgailestavo, atvejis. A. Venclova nuosekliai ėjo sovietine kryptimi ir jo ateities matymas buvo būtent toks", – pabrėžė D. Elertas.

Indėlis: A. Venclova (sėdi antras kairėje) buvo Lietuvos aneksijos 1940-ųjų vasarą "įforminimo" spektaklio vienas pagrindinių personažų, tad esą jo atminimo ženklų Klaipėdoje neturėtų likti, įsigaliojus desovietizacijos įstatymui. Redakcijos archyvo nuotr.

Apsivalyti įpareigos įstatymas

Vis dėlto koreguoti memorialinės lentos Lietuvos TSR liaudies rašytojui veikiausiai neprireiks, nes lygiai prieš mėnesį priimtas vadinamasis desovietizacijos įstatymas, kuris turėtų įsigalioti nuo šių metų gegužės 1-osios.

Remiantis juo, bus draudžiama bet kokia forma įamžinti ar atvaizduoti asmenis, simbolius bei informaciją, propaguojančią totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.

Įstatymas sudarys teisinį pagrindą pašalinti iš viešųjų erdvių Lietuvoje totalitarizmo ir autoritarizmo simbolius – paminklus, kitus memorialinius objektus, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimus.

Taip pat bus uždrausta įamžinti asmenis, kurie veikė ar veikia okupacinėse politinėse, karinėse, represinėse struktūrose arba okupacinės valdžios centrinėse struktūrose, aktyviai dalyvavo priimant sprendimus, turėjusius įtakos okupacinėms politinėms, karinėms, represinėms struktūroms.

Iš viešųjų objektų turės būti pašalinti organizacijų pavadinimai, įvykiai ar datos, simbolizuojantys totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.

Viešuose objektuose negalės būti ir žymenų apie tokių režimų vykdytą ar vykdomą karinę agresiją prieš kitą valstybę, Lietuvos 1940–1941 m. ir 1944–1990 m. sovietinę okupaciją bei 1939–1944 m. nacistinę okupaciją, šių okupacijų įtvirtinimą ir represijas.

Numatyta ir alternatyva

Pagal įstatymą, nusprendus, kad viešojo objekto nereikia pašalinti, jis galės būti naudojamas su sąlyga, jog šalia bus pateikiama objektyvi informacija apie totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų padarinius.

Sprendimas pašalinti tokį objektą turės būti įvykdytas ne vėliau kaip per tris mėnesius.

Taigi, panašu, kad iki vasaros pabaigos memorialinės lentos, skirtos A. Venclovai, Klaipėdoje turėtų nebelikti arba ji būtų papildyta objektyvia informacija apie šio asmens "nuopelnus" Lietuvos valstybei.

Dabar Lietuvoje numatyta tik administracinė atsakomybė už tam tikrų totalitarinių ir autoritarinių režimų simbolių demonstravimą, platinimą, propagavimą.

Tačiau Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, daugelis savivaldybių savo iniciatyva ėmė demontuoti sovietinių karių skulptūras, monumentus, kitus simbolius.

Tai buvo padaryta ir Klaipėdoje, bet ne iki galo.

Stilizuota lenta bus atidengta Laisvės alėjoje, ant namo, kuriame V. Starevičius pradėjo kurti pirmuosius pasaulyje tūrinės animacijos filmus, pranešė renginio iniciatorius Aurelijus Silkinis.

Šiam kūrėjui skirtas atminimo ženklas – memorialinė lenta su jo sukurtų personažų elniaragio, skruzdės ir žiogo skulptūromis – jau stovi Rotušės aikštėje, prie buvusio Ryšių muziejaus.

A. Silkinio teigimu, dabar pavyko rasti namą, kuriame animatorius gyveno ir kūrė, todėl nutarta pažymėti ir šią vietą.

V. Starevičius (1882–1965) – kino režisierius, dailininkas, operatorius, erdvinės (lėlių) animacijos pradininkas. 1886–1911 metais jis gyveno ir kūrė Kaune, vėliau buvo  Maskvos kino studijų režisierius, vienas pirmųjų Rusijoje pradėjo kurti pieštinius animacinius filmus, nuo 1919 gyveno Italijoje, nuo 1920 metų – Paryžiuje.

Jo padaryti vabalai „vaidino“ taip įtikinamai, kad pirmųjų jo filmų žiūrovai net neabejojo, jog V. Starevičius dresuoja gyvus vabzdžius.

Pasak A. Silkinio, Rusijoje jis vadinamas Rusijos animacinio kino pradininku, Lenkijoje – lenkų kinematografininku, pirmojo pasaulyje lėlinio filmo autoriumi, prancūzai nemažą jo meninio paveldo dalį įvardija kaip prancūzų animacinio kino klasiką.

„Tačiau būtent dirbdamas Kaune V. Starevičius ne tik atrado ir ištobulino naują animacijos techniką, kurios pasiekti kiti amžininkai taip ir nesugebėjo, jo padaryti vabalai „vaidino“ taip įtikinamai, kad pirmųjų jo filmų žiūrovai net neabejojo, jog V. Starevičius dresuoja gyvus vabzdžius. Tuometiniai kinematogtafininkai V. Starevičių praminė paslaptingu kino alchemiku. Paslaptingu, kosmopolitišku ir provokuojančiu jis išliko iki gyvenimo pabaigos“, – teigė A. Silkinis.

Atminimo lentos atidengimas – vienas iš šeštadienį Kaune vykstančių Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) 30-mečio minėjimo renginių.

Tremtiniai ir politiniai kaliniai prie namo, kur Sąjūdžio laikais veikė klubas „Tremtinys“, rinkosi po šv. Mišių Kauno šv. Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje. Atminimo lentą pašventino pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis kunigas Robertas Grigas. „Šiandien bandžiau pasakyti žmonėms, kaip jaučiuosi dalyvaudamas panašiuose renginiuose: nenorėčiau, kaip dabar kartais vyksta, padaryti stabu ar raudų stulpu tos mūsų skaudžios patirties, – sakė disidentas. – Juk tie žmonės, kurie kalėjo, buvo persekiojami, visa tai žmogiškai oriai ištvėrė, tačiau nebuvo nugalėti, nebuvo palaužti. Daugelis jų sąmoningai prisiėmė persekiojimus ar represijas dėl to, kad mylėjo Lietuvą, linkėjo jai gero, linkėjo jai laisvės. Daug svarbiau yra akcentuoti, kad ta patirtis yra mūsų stiprybės šaltinis. Tai turėtų padėti ir naujomis sąlygomis kurti žmoniškesnę Lietuvą, be korupcijos, be kvailų ar tuščių tarpusavio vaidų, labiau matant bendrus tikslus.“

Atidengus memorialinę lentą, LPKTS narių eisena nusidriekė link Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rūmų Daukanto gatvėje. Į minėjimą Kaune iš Rokiškio atvykusios moterys apgailestavo, kad minėjimui pasirinkta nedidelė salė, talpinanti vos 750 žiūrovų, todėl buvo nustatyti limitai, kiek LPKTS skyrių narių gali vykti į šį minėjimą. „Mes iš Rokiškio atvažiavom septyniese: aš, Elytė, Leonora, Genutė, Virginija, Algis, Izidorius, – skaičiavo Zita prisistačiusi žilaplaukė moteris. – Mes – tremtinės: aš, kaip ir mano vyras, buvome ištremti į Irkutsko sritį, Elytė – Permės sritį. Jaučiam pareigą dalyvauti LPKTS sąskrydžiuose Ariogaloje ir kituose renginiuose.“

VDU koncertų salėje vyko iškilmingas minėjimas, kuriame dalyvavo prezidentė Dalia Grybauskaitė, Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, kiti Seimo nariai, miesto valdžios atstovai.

„Šiandien čia atvykome ne tik švęsti reikšmingo jubiliejaus proga, bet ir pasidžiaugti, kad jau 30 metų esame kartu, pabūti  su savo likimo broliais, pasidalinti savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Svarbiausia parodyti ir įrodyti visiems, kad mes ir dabar stiprūs, reikalingi ir vieningi kilniems   Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės išsaugojimo ir  įtvirtinimo darbams“, – taip siekius apibūdino LPKTS pirmininkas Gvidas Rutkauskas.

Pasak jo, jei nuo pat Lietuvos valstybingumo atkūrimo 1918 m. iki dabar Lietuva būtų buvusi laisva, nebūtų patyrusi  tremties ir okupacijos, tauta būtų kitokia: „Mūsų būtų žymai daugiau nei trys milijonai, o ir dabar senatvėje  gyventumėme oriai ir pagarboje.“

LPKTS pirmininkas apgailestavo, kad tremtinių ir politinių kalinių gretos pastaraisiais metais sparčiai retėja. „Per metus jų prarandame nuo 600 iki 3000. Kalbu ne tik apie sąjungos narius – apie visus lietuvius, kurie buvo ištremti ar kalinami dėl politinių priežasčių“, – sakė G.Rutkauskas. Šiuo metu LKPTS vienija apie 28 tūkst. narių. Skaičiuojama, kad buvusių  tremtinių ir politinių kalinių Lietuvoje gyvena per 50 tūkst.

„Šiandien išnagrinėjome šį klausimą ypatingų šalies įvykių bei istorijos ir kultūros veikėjų atminimo įamžinimo komisijos posėdyje. Priėmėme sprendimą pritarti siūlymui įrengti memorialinę lentą B. Nemcovui pagerbti“, – ketvirtadienį savo paskyroje rusų socialiniame tinkle „Vkontakte“ parašė meras.

Pasak jo, darbai bus finansuojami iš miesto biudžeto, gavus to namo, ant kurio planuojama pakabinti memorialinę lentą, gyventojų sutikimą.

Vasario 27 dieną bus minimos trečiosios B. Nemcovo nužudymo metinės.

„Į Maskvos meriją su prašymų įamžinti jo atminimą ir pritvirtinti memorialinę lentą namo, kuriame jis gyveno, sienoje, kreipėsi Ksenija Sobčiak. Jos kreipimąsi palaikė daugybė visuomenės veikėjų“, – sakė S. Sobianinas, paminėdamas rusų žurnalistę ir kandidatę į prezidentus K. Sobčiak.

B. Nemcovas, vienas žinomiausių Rusijos opozicijos lyderių, buvo nušautas 2015 metų vasario 27 dieną ant Maskvos upės tilto šalia Kremliaus.

Tarptautinę teatro dieną pagerbtas Klaipėdai ir visai Lietuvai svarbus kūrėjas V.Kancleris. Jo atminimui skirta memorialinė lenta nuo šiol kabo senamiestyje, ant Žvejų ir Teatro gatvių sankirtoje esančio namo.

Dar praėjusiame amžiuje jame dienas leido pats V.Kancleris su šeima, o šiuo metu čia veikia viešbutis.

Žinia apie tėčio įamžinimą sukėlė džiugią nuostabą jo dukrai dokumentinių filmų režisierei Daliai Kanclerytei bei sūnui Žilvinui Andriui Kancleriui.

"Tikrai labai džiaugiamės, kad pagaliau tėvelis įamžintas. Pati šią naujieną sužinojau prieš kelias savaites iš Klaipėdos dramos teatro direktoriaus Tomo Juočio. Ta proga iš Vilniaus atvažiavo brolis, esame laimingi ir pakylėti", – optimistiškai kalbėjo D.Kanclerytė.

Apie ketinimus Klaipėdos dramos teatro scenos patriarchui sukurti atminimo lentą kalbėta jau seniai.

Atidengiant pastarąją pasidžiaugta, kad pagaliau gražūs planai virto realybe.

"Viešbučio savininkas pažinojo tėvelį ir su malonumu pasirašė šiam planui. Aktorius – kaip liepsna, kai žvakė sudega, jo nebelieka. Todėl geriausia dovana jam – meilės savo miestui sugrąžinimas", – vaizdžiai apibūdino legendinio aktoriaus dukra.

Lentos autorius – dailininkas Romas Klimavičius, mecenatas – bendrovės "Mūsų laikas" valdybos pirmininkas Rimantas Cibauskas.

"Svarbiausia palikta žymė, kad kažkada buvo toks žmogus, kuris labai mylėjo Klaipėdą ir savo darbą. O kokia menine forma tai išreikšta – ne taip svarbu", – šypsojosi pašnekovė.

Daugiau nei pusę amžiaus teatro scenoje praleidęs ir Lietuvos teatro istorijai neįkainojamą turtą palikęs V.Kancleris sukūrė apie 140 įvairaus plano – herojinių, tragedinių, dramatinių, komedinių, charakterinių vaidmenų teatre ir 30 vaidmenų kino bei televizijos filmuose. Už tai jis gavo nusipelniusio artisto, liaudies artisto apdovanojimus.

1995 m. V.Kancleriui įteiktas Gedimino 4-ojo laipsnio ordinas. Po poros metų, 1997-aisiais, aktorius anapilin iškeliavo Klaipėdoje.

Penktadienį, minint Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje 70-ąsias metines, buv. Mauthauzeno (Austrija) koncentracijos stovykloje įrengtame memoriale buvo atidengta atminimo lenta, skirta ten kalėjusiems ir žuvusiems Lietuvos gyventojams atminti. Memorialinės lentos įrengimą inicijavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, bendradarbiaudamas su Lietuvos Respublikos ambasada Austrijoje ir Mauthauzeno memorialo administracija.

Iškilmingame renginyje dalyvavo Lietuvos Respublikos ambasadorė Vienoje Loreta Zakarevičienė ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovai, vadovaujami generalinės direktorės Teresės Birutės Burauskaitės.

Mintis įrengti atminimo lentą Mauthauzeno koncentracijos stovykloje kalėjusiems Lietuvos gyventojams kilo 2013 m., po Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovų apsilankymo Memoriale. Negalutiniais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1941–1945 m. šiame lageryje kalėjo devyniasdešimt Lietuvos piliečių – lietuvių, žydų, rusų. Daliai jų pavyko išgyventi, pvz., žinomam politiniam ir visuomenės veikėjui Erdmonui Simonaičiui (1888–1969).

Memorialinės lentos projektą sukūrė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis specialistas, skulptorius Jonas Jagėla, o lėšas jos gamybai skyrė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. Lentą pagamino UAB „Sonetas ir Ko“.

Nacių koncentracijos stovykla Mauthauzeno miestelyje, prie Dunojaus, buvo įsteigta 1938 m. vasarą. Ji buvo skirta „nepataisomiems Trečiojo reicho politiniams priešams“ ir priklausė griežčiausiajai – 3-iajai – kategorijai. Didžiuliame stovyklų komplekse, kurį sudarė 49 mažesnės stovyklos, buvo kalinta apie 200 tūkst. žmonių iš 40 šalių. Apie pusė iš jų žuvo. Stovykla buvo išlaisvinta JAV kariuomenės 1945 m. gegužės 5 d.

Šeštadienį ant pastato, esančio Vaižganto g. 23, atidengta memorialinė lenta Lietuvos kariuomenės pulkininkui leitenantui, teisininkui, Valstybės Tarybos pirmininko pavaduotojui, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui Juozui Papečkiui.

„Šiame name nuo 1935 m. iki 1941 m. birželio 14 d. gyveno Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras, Valstybės Tarybos narys, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius plk. ltn. Juozas Papečkys (1890-1942), sovietų sušaudytas Sverdlovsko kalėjime", - toks tekstas iškaltas ant memorialinės lentos.

Ceremonijoje dalyvavo Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, Juozo Papečkio dukra Daina Petruškevičienė, vaikaitė Daina Kemeraitienė, Kauno įgulos atstovai, Kauno Gedimino vidurinės mokyklos moksleiviai, Lietuvos kariuomenės istorijos paveldo puoselėtojai.

J. Papečkys gimė 1890 m. sausio 1 d. Puskepuriuose, Marijampolės apskrityje. 1910 m. baigė Marijampolės gimnaziją, 1916 m. teisės studijas Maskvos universiteto Teisės fakultete. Mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, 1917 m. baigė Maskvos Aleksejaus karo mokyklą, tarnavo pėstininkų pulke. 1917 m. Maskvos lietuvių tremtinių komiteto juriskonsultas. Po 1917 m. bolševikų perversmo išvyko į Šiaurės Kaukazą. Nuo 1919 m. mobilizuotas kovojo generolo Antono Denikino Baltojoje armijoje.

1919 m. pabaigoje grįžo į Lietuvą, Lietuvos kariuomenės savanoris. Paskirtas valstybės gynėjo padėjėju kariuomenės teisme. Buvo valstybės kaltintoju lenkų sąmokslininkų (POW) byloje. 1926 m. birželio 15 d. - gruodžio 17 d. Mykolo Sležavičiaus XIII ministrų kabinete Krašto apsaugos ministras. 1927 m. pulkininkas leitenantas. Išleistas į atsargą 1927-1928 m. advokatavo Kaune. Nuo 1929 m. sausio 1 d. Valstybės Tarybos narys, 1938-1940 m. Valstybės Tarybos pirmininko pavaduotojas.

Buvo aktyvus Lietuvos įstatymų kūrėjas ir teisės aktų tvarkytojas. Vienas Šaulių sąjungos steigėjų, Klaipėdos vadavimo akcijos dalyvis. 1925-1926 m. Karo mokslo draugijos pirmininkas. Bendradarbiavo leidiniuose „Draugija", „Vilniaus žinios", „Mokykla", „Aušrinė". 1917 m. JAV išleido savo poezijos rinkinį „Eilės - dainos".

1941 m. birželio 14 d. suimtas ir išvežtas į Sibirą, kalėjo Severouralsko lageryje Nr. 35. Sušaudytas Sverdlovsko NKVD kalėjime 1942 m.