Rengėjų teigimu, ši paroda – kvietimas į architektūrinę kelionę, susipažįstant su vienais žymiausių Kauno miesto tarpukario pastatais bei architekto profesija.

„Kai 1919 metais Kaunas tapo laikinąja sostine, jis pasikeitė neatpažįstamai, – iš nedidelės provincijos išaugo į modernų miestą, o mums paliko vertingą modernizmo architektūrą. Kauno modernizmo (dar vadinama Kauno tarpukario) architektūra yra architektūros stilius, vyravęs 1930–1940 metais. Šiuo laikotarpiu Kaune pastatyta apie 6 tūkst. naujų pastatų“, - teigiama Muziejaus pranešime, primenant, kad 2015-aisiais Briuselyje 44 Kauno pastatams suteiktas Europos paveldo ženklas, ir tais pačiais metais Kaunas pelnė UNESCO dizaino miesto statusą.

Ekspoziciją, kuri veiks net iki kitų metų liepos 1-osios, sudaro trys dalys: Modernizmo miestelis, Vyr. architekto kambarys ir Maketų kambarys. Pirmame kambaryje lankytojai galės susipažinti su modernizmo architektūra ir tarpukariu, Vyr. architekto kambaryje turės progą sukurti savus projektus, o Maketų kambaryje – statyti miestus, namus ir kurti jų maketus.

Atkreiptinas lankytojų dėmesys į tai, kad parodoje derinama žaisminga patirtis bei praktinė edukacija. Instaliacijos, žaislai, dirbtuvių stalai kvies vaikus įsitraukti į veiklą ir pažinti architekto profesiją. Žaisdami vaikai projektuos, statys namus, ties kelius, tyrinės pastatus, geometrines formas, pažins istoriją ir tarpukarį, vaidindami ledų teatre. Kurs naujus pasaulius ir erdves žmogui – kaip kadaise architektai sukūrė Kauno miestą.

Ir dar šioje parodoje bus galima susipažinti su vaikams skirta architektės Eglės Januškienės kuriama knyga „Moder… Kas? Kauno modernizmas! Išlankstyk Kauno modernizmą“. Knygos leidimą remia Lietuvos architektų sąjunga bei Lietuvos kultūros taryba.

2017-aisiais Kauno modernizmo architektūra įrašyta į UNESCO preliminarųjį sąrašą. Tai yra unikalus architektūrinės, urbanistinės ir istorinės raidos pavyzdys, išsiskiriantis tarp viso pasaulio modernizmo pastatų.

Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus šiemet mini įkūrimo 100-metį. Išskirtinė sukaktis į įstaigos istoriją kviečia pažvelgti iš įvairių perspektyvų. Unikali muziejaus istorijos dalis – jį kūrę ir per visą šimtmetį čia dirbę žmonės. Kiekviena muziejininkų karta buvo savita, atspindėjo to meto iššūkius, turtinga įdomių asmenybių. Viena tokių – Kazimiera Kairiūkštytė-Galaunienė (1924–2016).

Karo metais muzeologijos studijas Vilniaus universitete baigusi moteris išgyveno Sibiro lagerį, o sugrįžusi į tėvynę muziejininkystės srityje dirbo beveik penkis dešimtmečius. Gyvenimo aplinkybės susiklostė taip, kad jos kūrybinė biografija tapo ir svarbia M.K.Čiurlionio muziejaus istorijos dalimi.

Pirmieji žingsniai

Kazimiera, artimųjų ir kolegų švelniai vadinta tiesiog Kazyte, gimė 1924 m. rugpjūčio 15 d. ūkininkų Ievos Garmutės ir Juozo Kairiūkščio šeimoje. Pradžios mokyklą pradėjo lankyti 1931 m. gimtajame Piliuonos kaime (Kauno apskritis). Toliau mokėsi Kauno Aukštosios Panemunės mokykloje, Kauno "Aušros" mergaičių gimnazijoje.

Jau mokykloje mergaitė labai mėgo skaityti. Mamos broliai Kazys ir Povilas, patys siekę mokslų, Kazimierai, jaunesniems dvynukams Vytautui ir Janinai parūpindavo vertingų knygų. Dėl to Kazimieros akiratis gana greitai pranoko mokyklinę programą.

Dėdė ir krikštatėvis Kazys Garmus ir toliau globojo mergaitės siekį gauti gerą išsilavinimą. 1940–1944 m. Kazimiera iš Piliuonos persikėlė į Vilnių ir paskutiniąsias gimnazijos klases baigė Vilniaus kunigaikštienės Birutės gimnazijoje. Mokslai vyko sunkiomis karo ir nacių okupacijos sąlygomis, tačiau gimnazijoje buvo siekiama ne tik perteikti mokslo žinias, bet ir ugdyti bendražmogiškąsias vertybes.

Gimnazijoje Kazimieros mokytojomis buvo rašytoja Petronėlė Orintaitė, istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, kuri net eidama gimnazijos direktorės pareigas asmeniškai daug dėmesio skyrė gimnazisčių saviugdai.

Muzeologijos studijos

1945 m. Kazimiera įstojo į Vilniaus universitetą, Istorijos-filologijos fakultetą. Pasirinko istorijos studijas ir tikėjosi įgyti bendrąjį išsilavinimą, o vėliau stoti į teisę. Tačiau Lietuvoje įsigalėjus sovietų valdžiai tapo akivaizdu, kad teisės srityje sąžiningai dirbti nebus galimybių. Tada Kazimiera ir pasirinko muziejininkystės kelią.

1947 m. Istorijos-filologijos fakultete įsteigta Muzeologijos katedra, kurios vadovu tapo profesionaliosios lietuvių muziejininkystės pradininkas ir pirmasis M.K.Čiurlionio muziejaus direktorius prof. Paulius Galaunė. 1947–1949 m. Vilniaus universitete parengta pirmoji ir vienintelė profesionalių muzeologų absolventų laida. Kazimiera Kairiūkštytė – viena iš jų.

Šeima: K.Kairiūkštytė-Galaunienė ir pirmasis M.K.Čiurlionio muziejaus direktorius prof. P.Galaunė. Kaunas, apie 1968 m. / Muziejaus nuotr.

Studijų metai K.Kairiūkštytės-Galaunienės biografijoje svarbūs ne tik kalbant apie muziejininko profesiją, tačiau ir dėl tuo metu sutiktų žmonių, kurie jai tapo reikšmingi kaip mokslo autoritetai, žmogiškumo pavyzdžiai, kai kurie iš jų lėmę ir jos asmeninį gyvenimą. Studijų metais į darnią visumą susiliejo nuo vaikystės ypač pamėgtas knygų pasaulis, šeimoje diegtos dvasinės vertybės ir universitete sutikti žmonės. Tai neabejotinai darė didžiulį poveikį Kazimieros asmenybei ir vėlesniems, reikšmingiems jos gyvenimo pasirinkimams.

Muzeologijos studijose studentai įgydavo platų kultūrinį išsilavinimą, gerus mokslinės metodologijos pagrindus, o darbo muziejuje sritį galėjo rinktis pagal savo interesų kryptį. "Mokslo planas paruoštas taip, kad studentas – norintis studijuoti muzeologiją, turės klausyti bendrus dalykus. (...) ir galės laisvai pagal palinkimą pasirinkti kurią nors specialią grupę. (...) Tatai daroma dėl to, kad muziejinio darbo sritis yra be galo plati ir muziejininkas visų jų giliai aprėpti neįstengtų, tuo labiau kad šiame darbe neužtenka vien teorinių žinių, o reikalingas ir specifinis šio darbo pamėgimas".**

Muzeologijos studijos Vilniaus universitete po karo buvo panaikintos. 1949 m. Muzeologijos katedra pertvarkyta į Archeologijos ir etnografijos, tačiau buvę dėstytojai ir studentai būsimoms muziejininkų kartoms paliko tvirtas gaires, kaip turi būti profesionaliai organizuojamas darbas muziejuose. Remdamasi šia patirtimi, K.Kairiūkštytė-Galaunienė yra sakiusi, kad kruopštumas, sąžiningumas, platesnis kultūrinis akiratis – tai esminiai ramsčiai, ant kurių statomas geras muziejininko darbas ir profesionali muziejininkystė.***

Savo specializacija K.Kairiūkštytė-Galaunienė pasirinko etnografijos sritį ir paskutiniaisiais studijų metais pradėjo dirbti Lietuvos mokslų akademijos Istorijos ir etnografijos muziejuje. Vadovaujant prof. Pranei Dundulienei ir konsultuojant prof. P.Galaunei, ji parengė diplominį darbą, kuriame tyrinėjo lietuvių liaudies juostas. 1950 m. K.Kairiūkštytė-Galaunienė įsidarbino Lietuvos mokslų akademijoje Istorijos instituto Etnografijos sektoriuje jaunesniąja moksline darbuotoja. Tačiau įsisiautėjusios sovietų represijos labai skaudžiai palietė moters gyvenimą.

Lagerio išbandymai

1952 m. kartu su seserimi Janina Marijona moteris buvo suimta sovietų valdžios ir tardoma, apkaltinus įsitraukimu į partizaninį pasipriešinimą. 1953 m. vasarį paskelbiamas nuosprendis – 25 metai lagerio. Kazimiera buvo išvežta į Archangelsko sritį, Jercevo moterų lagerį.

Jautrūs laiškai šeimai iš Sibiro liudija šios tragedijos mastą moters gyvenime, atskleisdami ir tai, kaip giliai Kazimiera žvelgė į savo ir bet kurio kito žmogaus vidinį pasaulį. Dėdienei O.Garmuvienei skirtame laiške 1954 m. rugpjūčio 8-ąją ji rašė: "Labai sunkios ir čia buvo pirmosios dienos. Savijauta buvo tokia, kaip į duobę nuleisto, bet dar neužkasto gyvo žmogaus. Ir daugiau kaip pusės metų reikėjo, kol atsigavau iš tų visų įspūdžių. (...) Šiandien jau nebegalvoju taip. Šiandien suprantu, kad gyvenimas – tai kaip srauni upės srovė, kuri lygiai greitai, lygiai linksmai veržiasi ir pro gražiausius slėnius, ir pro aukščiausius, klaikiausius skardžius. Ir nėra mūsų žemėje jėgos, kuri ją sustabdytų, kuri priverstų aptilti ir bent trumpai valandėlei susimąstyti nulenkiant galvą prieš žmogiškąjį skausmą..."****

Seserys: K.Kairiūkštytė (kairėje) ir J.M.Kairiūkštytė. 1957 m. / Muziejaus nuotr.

Po Stalino mirties komunistų partija tariamai demaskavo Stalino represijas. Viena parodomųjų to priemonių – daugeliui nuteistųjų politinių kalinių sutrumpinamas bausmės laikas. Taip 1956 m. K.Kairiūkštytė-Galaunienė gavo leidimą anksčiau grįžti į Lietuvą. Tačiau moters gyvenimas ir biografija visą sovietinės okupacijos laiką išliko su politinės kaltės ženklu, o kaltinimai antisovietine veikla buvo panaikinti tik 1991 m., Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe.

Lagerio patirtis užkirto kelią moteriai grįžti į buvusias pareigas, oficialiai ieškoti kvalifikuoto darbo, o represijų išgyvenimai skaudžiai ir ilgam įsirėžė žmogiškojoje patirtyje.

Karo ir totalitarinių režimų žaizdas tyrinėjantys mokslininkai teigia, kad tardymo ar tremties patirtis yra tokia stipri ir sukrečianti, jog paveikia žmogaus sąmoningą ir nesąmoningą elgesį. Patirta trauma paveikia net nukentėjusiojo vaikus, anūkus. (Antrojo pasaulinio karo ir okupacijos psichologines traumas ypač išsamiai tyrinėja Vilniaus universiteto psichologai, vykdyti šiuos tyrimus ir kalbėti apie istorines traumas prof. Danutė Gailienė pradėjo daugiau nei prieš du dešimtmečius.)

K.Kairiūkštytė-Galaunienė, kaip ir daugelis panašaus likimo žmonių, tyliai savyje nešiojo šią baimės, nesaugumo žaizdą. Ir tik Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, nuslopo įtampa dėl savo ateities: "Atgavus Tėvynei laisvę, liovėsi ir laikas nuo laiko besikartoję sapnai, jog mane vėl grąžina į lagerį, ligi galo išbūti teismo paskirtą bausmę..."*****

Gyvenimo ir kūrybos užuovėja

Tokiomis netikrumo persmelktomis aplinkybėmis K.Kairiūkštytės-Galaunienės gyvenimo kelias pasisuko į M.K.Čiurlionio muziejų. Tuometis muziejaus direktorius dailininkas Petras Stauskas (1919–2003), muziejaus direktoriaus pareigas ėjo 1951–1988 m.) sovietmečiu muziejuje įdarbindavo iš tremties grįžusius inteligentus. 1941 m. pats patyręs tremtinio ir kalinio dalią, užėmęs M.K.Čiurlionio muziejaus direktoriaus pareigas šį biografijos faktą sugebėjo nuslėpti ir visą direktoriavimo laikotarpį rizikavo įdarbindamas "politiškai nepatikimus" inteligentus.

K.Kairiūkštytė-Galaunienė su dėkingumu prisiminė: "Tuo sudėtingu laikotarpiu grįžo daug tremtinių ir politinių kalinių. Kai kurie glaudėsi muziejuje ir dirbo mėgstamą darbą. Profesorius T.Petkevičius, dailininkas P.Porutis, A.Nedzelskis Druskininkuose, skulptorius Bronius Petrauskas, Kazimieras Dausa, Jadvyga Naikauskaitė, Liuda Velaniškienė, Birutė Valušytė, Julja Radzevičiūtė. (...) Petrui Stauskui reikėjo ne tiktai žmones, bet ir jų idėjas ginti. (...) Buvo ir labai rizikingų dalykų", – "In memoriam Petras Stauskas" "Literatūroje ir mene" rašė K.Kairiūkštytė-Galaunienė.

1957 m. ji buvo priimta į anuomet Valstybinį M.K.Čiurlionio dailės muziejų Vaizduojamosios dailės skyrių mokslo darbuotoja. Tuo metu skyriui vadovavo Valerija Čiurlionytė-Karužienė. Dar nuo studijų laikų Kazimiera žavėjosi ir gerbė M.K.Čiurlionio kūrybą, todėl dirbdama šiame skyriuje ypač domėjosi, ką apie brolio kūrybą kalbėdavo vadovė. Tačiau 1959 m. paaštrėjus politinei situacijai K.Kairiūkštytė-Galaunienė buvo priversta palikti darbą muziejuje.

Kolegės: K.Kairiūkštytė-Galaunienė (dešinėje) ir Valerija Čiurlionytė-Karužienė M.K.Čiurlionio muziejaus ekspozicijoje. Apie 1957 m. / Muziejaus nuotr.

Nepaisant to, užsimezgęs bendravimas su muziejaus aplinkoje sutiktais ir nuo sovietų nukentėjusiais inteligentais nenutrūko. 1959–1960 m., tarpininkaujant P.Stauskui, Kazimiera laikinai buvo įdarbinta LSSR valstybinėje respublikinėje bibliotekoje (dabar – Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka), o sušvelnėjus politinei situacijai sugrįžo į M.K.Čiurlionio muziejų, Liaudies meno skyrių. 1965–1974 m. ir 1979–1983 m. ėjo šio skyriaus vedėjos pareigas.

K.Kairiūkštytės-Galaunienės darbštumas ir kruopštumas atsiskleidė muziejininko darbe, tačiau neapsiribojo tik juo. Muziejinę patirtį moteris išskleidė ir visuomeninėje veikloje, publikavo prisiminimus apie reikšmingus Lietuvos kultūrai žmones, tokius kaip nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras, diplomatas Juozas Urbšys, teisininkas, diplomatas Tadas Petkevičius, rašytoja Julija Jablonskytė-Petkevičienė.

Šiandien suprantu, kad gyvenimas – tai kaip srauni upės srovė, kuri lygiai greitai, lygiai linksmai veržiasi ir pro gražiausius slėnius, ir pro aukščiausius, klaikiausius skardžius.

1960 m. K.Kairiūkštytė-Galaunienė įstojo į pogrindyje veikusią Lietuvos skaučių organizaciją, o Lietuvai atgavus laisvę skautišką veiklą tęsė "Aušros" vyresniųjų skaučių draugovėje. Moteris buvo aktyviai įsitraukusi į M.K.Čiurlionio draugijos Kauno skyriaus veiklą, Lietuvos meno istorikų draugiją, buvo Tautodailininkų sąjungos garbės narė, Liaudies meno draugijos Kauno skyriaus Tarybos narė, bendradarbiavo su D. ir Z.Kalesinskų liaudies amatų mokykla.

Palikimo įprasminimas

1967 m. Kazimiera ištekėjo už pirmojo M.K.Čiurlionio muziejaus direktoriaus P.Galaunės (1890–1988). Profesorius yra laikomas lietuvių muziejininkystės pradininku. P.Galaunė aktyviai dalyvavo kuriantis pirmosioms nepriklausomos Lietuvos kultūros institucijoms: 1919–1925 m. ir 1930–1936 m. dirbo Valstybės archeologijos komisijoje, buvo pirmasis M.K.Čiurlionio galerijos (1924–1936 m.) direktorius, vėliau iš galerijos išaugusio Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus vadovas.

Dviese: K. ir P.Galaunės dailininko Adomo Galdiko tėviškėje apie 1970 m. / Muziejaus nuotr.

P.Galaunė bendradarbiavo ir bičiuliavosi su daugeliu nepriklausomą Lietuvą kūrusių intelektualų, visuomenininkų, todėl daugelio inteligentų atsiminimuose išlikę epizodai apie profesoriaus ir jo pirmosios žmonos, vienos žymiausių Lietuvos operos solisčių, Adelės Nezabitauskaitės-Galaunienės (1895–1962) namuose gyvai vykusius kultūrinius vakarus, saloninius susitikimus.

P.Galaunė rengė pirmąsias lietuvių tautodailės ir bažnytinio paveldo parodas užsienyje ir Lietuvoje. Pats rinko tautodailės ir profesionaliosios dailės kūrinius. Buvo bibliofilas, turėjo surinkęs vertingą asmeninę biblioteką, su bendraminčiais įkūrė "XXVII knygos mėgėjų draugiją".

P.Galaunė kūrė grafikos darbus, knygų viršelius, publikavo daugybę tekstų kultūros klausimais. Be visų šių veiklų, P.Galaunė dirbo ir akademinį darbą. Dėstė Vytauto Didžiojo universitete, Vilniaus dailės institute, Vilniaus universitete, čia su kolegomis ir įsteigė Muzeologijos katedrą, kurioje mokėsi ir K.Kairiūkštytė.

Ypač gerbdama vyro kultūrinį įdirbį K.Kairiūkštytė-Galaunienė matė didelę prasmę rūpestingai tvarkyti ir įamžinti Galaunių šeimos palikimą. Moteris sudarė P.Galaunės raštų bibliografiją (P.Galaunė. "Dailės ir kultūros baruose", 1970). Būdama šalia vyro ir kasdienybėje, ir kūrybiniame darbe išmintingai fiksavo jo atsiminimus, pokalbius, susitikimų akimirkas su kolegomis, bičiuliais inteligentais. Taip išliko įamžintos reikšmingos net tarpukarį menančios Lietuvos kultūrinio gyvenimo detalės.

Suvokdama vyro kultūrinio darbo vertę ir pirmosios jo žmonos Adelės muzikinio talento reikšmę, Kazimiera dėjo visas pastangas, kad būtų įamžintas Galaunių šeimos kultūrinis palikimas. 1988 m., po P.Galaunės mirties, iškilus klausimui, kur saugoti didžiulį jo sukauptą kultūrinį palikimą, Galaunių namų muziejaus įsteigimas daugeliui atrodė utopinė idėja, ypač dėl to, jog 1932 m. Ąžuolyne pastatytas įspūdingas trijų aukštų šeimos namas (projekto autorius garsus architektas Arnas Funkas) sovietmečiu buvo nusavintas. Tačiau Kazimiera nuoširdžiai tikėjo šia idėja ir kantriai dėl jos dirbo. O Lietuvai atgavus nepriklausomybę atsirado ir reali viltis šią idėją įgyvendinti.

1992 m. šeimos namas Vydūno alėjoje gražintas paveldėtojoms Adelės ir Pauliaus Galaunių dukrai Daliai Adelei (Galaunytei) Augūnas ir našlei K.Kairiūkštytei-Galaunienei. Abiejų paveldėtojų bendru rūpesčiu ir sprendimu, vertingas pastatas padovanotas M.K.Čiurlionio muziejui. K.Kairiūkštytės-Galaunienės kantrybė ir nuoseklumas tvarkant muziejaus steigimo reikalus bei nuoširdus Galaunių šeimos palaikymas lėmė, kad 1996 m. gruodžio 14 d. visuomenei duris atvėrė naujasis M.K.Čiurlionio muziejaus padalinys – A. ir P.Galaunių namai-muziejus.

Šiemet nuo muziejaus įsteigimo praėjo 25-eri metai. A. ir P.Galaunių namai visą šį laikotarpį yra gyvybinga kultūrinio gyvenimo erdvė. Muziejuje galima susipažinti su Galaunių šeimos sukauptomis kultūros vertybėmis, prisiminti čia gyvenusio Nepriklausomybės Akto signataro Kazio Bizausko gyvenimo istoriją, prisiliesti prie autentiškos tarpukario atmosferos, architektūros, gyvenimo stiliaus. Šiemet D.A.Augūnas muziejui padovanojo ir trečiąjį muziejaus pastato aukštą, linkėdama, kad Galaunių šeimos kultūrinis palikimas išliktų nedalomas, saugomas ir prieinamas kiekvienam mylinčiam Lietuvos kultūrą.

1997 m. "Už nuopelnus Lietuvai" K.Kairiūkštytė-Galaunienė buvo apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu.

Iki pat mirties 2016 m. moteris artimai bendravo su M.K.Čiurlionio muziejaus kolegomis tvarkant muziejinį šeimos palikimą, noriai dalijosi savo prisiminimais, patirtimi, įžvalgomis.

Atminimas: K.Kairiūkštytė-Galaunienė A. ir P.Galaunių namuose-muziejuje 1996 m. / Muziejaus nuotr.

Apibendrinti Kazimieros gyvenimo istoriją galima jos pačios žodžiais. "Į gyvenimą reikia žiūrėti plačiai ir giliai. Žiūrėti į jį ne savo asmeninio gyvenimo ir savo artimųjų mastu, bet žmogiškosios dalios mastu, mūsų amžiaus mastu. Tada ir visa tai, ką mes dabar išgyvenam, įgauna savo vietą, darosi suprantama, lengva ir pernešama", – laiške broliui ir tėčiui 1953-ųjų gruodį rašė K.Kairiūkštytė-Galaunienė*.

Straipsnio rengimą parėmė Lietuvos kultūros taryba

* Šmitienė G., Linkėjimai čia visomis progomis tie patys – laisvės ir namų: Kazimieros Kairiūkštytės-Galaunienės laiškai iš tremties (1953-1955), in. Tautosakos darbai, 2017, Vilnius, t. 53, p. 195.

** Archyvinis dokumentas: P.Galaunės ir R. ir P Kulikauskų (?) 1946 m. rugpjūčio 15 d. raštas VVU Istorijos-filologijos f. dekanui muziejų darbuotojams paruošti plano reikalu. A. ir. P.Galaunių namų-muziejaus archyvas, GNA. R 448.

***Sirvydaitė-Rakutienė V., IN MEMORIAM Kazimiera Kairiūkštytė-Galaunienė (1924–2016), Menotyra, 2016, Nr. 4, p. 308.

****Šmitienė G., Linkėjimai čia visomis progomis tie patys – laisvės ir namų: Kazimieros Kairiūkštytės-Galaunienės laiškai iš tremties (1953–1955), in. Tautosakos darbai, 2017, Vilnius, t. 53, p. 199.

*****Šmitienė G., Linkėjimai čia visomis progomis tie patys – laisvės ir namų: Kazimieros Kairiūkštytės-Galaunienės laiškai iš tremties (1953–1955), p. 193.

Yra papildomų sąlygų

Kovo 18–19 d. paskelbus Menininkų dienomis, seniausias šalies muziejus, Kauno paveikslų galerija ir A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus laukia visų šios srities atstovų, taip pat menotyrininkų bei šių specialybių studentų ir mokinių.

Netrukus visi išsiilgusieji dvasinio peno galės apsilankyti Istorinėje LR Prezidentūroje, A. ir P.Galaunių namuose-muziejuje, L.Truikio ir M.Rakauskaitės namuose-muziejuje, Druskininkuose esančioje V.K.Jonyno galerijoje bei M.K.Čiurlionio namuose-muziejuje.

Kol, siekiant suvaldyti koronaviruso plitimą, šalyje laikomasi karantino apribojimų, lankant muziejų teks laikytis papildomų taisyklių. Atvykusieji bus paprašyti kasininkei pasakyti savo vardą ir telefono numerį, kad būtų galima skubiai susisiekti, jeigu muziejuje būtų užfiksuotas COVID-19 atvejis. Įstaigose laukiamos ne didesnės nei dviejų asmenų grupės, nebent visi atvykusieji yra iš vienos šeimos ar vieno namų ūkio nariai. Visi lankytojai prašomi dėvėti medicinines apsaugines veido kaukes ir dezinfekuoti rankas.

"Su meno kūriniais bendraukite individualiai, laikydamiesi vienas nuo kito saugaus, ne mažesnio kaip 2 m atstumo, – primena muziejaus darbuotojai, prašydami laikykitės kosėjimo ir čiaudėjimo etiketo. – Kiekvienam skiriama prabangi 20 kv. m erdvė, todėl, prieš patenkant į salę, kartais gali tekti palaukti."

Žvilgsnis į praeitį

Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje lankytojų dėmesio laukia naujoji ekspozicija "Lietuvos dailė 1900–1940", kurioje pristatomas lietuvių dailės aukso fondas. Parodoje – pirmųjų lietuvių dailės parodų dalyvių kūriniai, Kauno meno mokyklos kūrėjų ir mokytojų darbai, eksponatai su art deco stiliaus prieskoniu, dailininko Petro Rimšos dirbtuvė, Moterų dailininkių draugijos kūriniai bei ketvirtojo dešimtmečio maištingosios jaunosios kartos darbai. Atskira ekspozicijos erdvė yra skirta ir mūsų tautinės valiutos lito istorijai.

Naujoje parodoje "3 x 9 = XXVII: Knygos mėgėjų draugijai – 90", parengtoje kartu su Kauno technologijos universitetu, pasakojama apie šios draugijos pavadinimo kilmę, susikūrimo istoriją, jos narius ir veiklą.

Kauno paveikslų galerijos erdvėse lankytojai kviečiami apžiūrėti parodą "Drambliai ir chameleonai. Vaizduojamasis menas 1978–1985 m.", kurią papildė skulptoriaus Rimanto Antano Šulskio kūrinys "Moteris / Sprigtas".

Čia – ir galimybė bent mintimis nusikelti į pajūrį: laukia paroda "Tarp dangaus ir jūros II. Kuršių nerija sovietmečio Lietuvos dailininkų kūriniuose". Ekspozicijoje pristatomuose kūriniuose įamžinta nuostabi nerijos gamta, jos savita architektūra, taip pat joje gyvenę, dirbę ir poilsiavę žmonės. Jie pasakoja istoriją, kaip iš nuniokotų pokarinių kaimelių, žvejų kolūkių gyvenviečių Neringa išaugo į pripažintą bei geidžiamą kurortą, garsų ne tik Lietuvoje.

Bendruomenių platforma "Mažosios istorijos" pristato parodą "Didžioji pramonė: "Inkaras", kurioje unikalūs kūriniai ir masinės gamybos produkcija rikiuojasi fabriko konvejerio įkvėptoje parodos įrangoje. Alternatyvus pasakojimas apie garsiojo fabriko istoriją ir tapatybę sukurtas drauge su buvusiais "Inkaro" darbuotojais, menininkais, visuomenės aktyvistais.

Keramikos bienalės aidai

A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje veikia dar nematyta 6-osios Vilniaus keramikos meno bienalės paroda "Naujas / Fresh", kurioje dominuoja absoliuti keramikos technikų ir meninės stilistikos įvairovė. Joje atsiskleidžia nūdienos lietuvių keramikų kūrybinės aktualijos, atsinaujina ankstesnės tendencijos.

Vaizduojamų temų požiūriu bienalės kūriniuose dominuoja peizažo interpretacijų įvairovė, autoriai dažniausiai pasitelkia netikėtas asmeninių prisiminimų ar arčiausiai savęs pastebėtų reiškinių asociacijas. Šiandieninės vertybių krizės ir dvasinio pasimetimo akivaizdoje vėl grįžtama prie žmogaus figūros vaizdavimo ar antropomorfinių kompozicijų, kuriose veikia paslaptingos mitinės būtybės, kuriami įspūdingi, kartais keisti personažai. Ne vieno keramiko darbuose yra atliepiamos ir žmogaus susikurto pasaulio, ir technikos ar indo idėjos.

Kaip įprasta, keramikos technikų ir meninės stilistikos požiūriu parodoje dominuoja absoliuti įvairovė, taip pat ryški keramikų profesinė meistrystė. Labai svarbi autorinė lipdytų, žiestų, išlietų formų keramika, naudojamas skirtingose temperatūrose degtas įvairių rūšių molis, porcelianas, jungiamos kitos medžiagos, įterpiami ready-made, šviesos ar vaizdo elementai, pasitelkiamas net performatyvusis lipdymas. Keramikos kūrinių stilistika – daugiašakė, aprėpianti realias ir abstrakčias, siurrealias, ekspresyvias ir minimalistines menines tendencijas.

Labai jauki velniava

Po A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus stogu sutilpo ir kitokios dimensijos menui atstovaujančios grafikos kūriniai. Parodoje "Velnias iš gamtos" pristatomi menininkės Serenos Pečiūnaitytės darbai, įkvėpti dailininko Antano Žmuidzinavičiaus surinktos velnių kolekcijos, paties velnio įvaizdžio lietuvių mitologijoje ir tautosakoje.

Kol, siekiant suvaldyti koronaviruso plitimą šalyje, laikomasi karantino apribojimų, lankant muziejų teks laikytis papildomų taisyklių.

Menininkės kuriami vaizdiniai sietini su lietuvių tautiniu folkloru, mūsų senaisiais mitais ir sakmėmis, kuriose velnias – ne vien tik blogio įsikūnijimas. Jis globojo mirusiuosius ir gyvulius, kad reprezentavo maginį, sakralinį suverenumą, kad buvo įsivaizduojamas vaisingumo, turto dievu. S.Pečiūnaitytės nelabieji apdovanoti žmogaus ar naminių gyvūnų kūnams būdingais bruožais, todėl yra ne atgrasūs, bet, veikiau, kelia šypseną.

"Velnias mano darbuose zoologinis, kaimiškas, visiška priešprieša tikrajai nelabojo esmei. Būdama menininkė, renkuosi atstovauti sudvasintai, mielai, kaimiškai gamtos pusei", – "Kauno dienai" yra sakiusi S.Pečiūnaitytė. Įkvėpimo ir nelabojo vaizdinių ji sako radusi vaikystės kaime, todėl jos kipšai kas su gaidžio kojomis, kas lietuvio valstiečio nuo seno maitintoja vadinamos karvės galva, kas pasirodo ožkos pavidalu.

Atminties ženklai

A. ir P.Galaunių namuose-muziejuje pristatoma nauja paroda "Atminties ženklai", kurioje menininkai Rymantas Penkauskas ir Antanas Andziulis savo darbuose pateikia savitą žvilgsnį į memorialinių namų palikimą, detales, šiandien tampančias vis aktualesnėmis.

Fotomenininko R.Penkausko kūriniai – tai ne tik meistriški fotolakštai, kuriuose su didele įtaiga, nepaprastu preciziškumu ir pagarba fiksuojamai medžiagai įamžinamas muziejuje saugomas paveldas. Daiktai čia – tarsi kokie atminties ženklai, užfiksuoti nesustabdomoje laiko tėkmėje.

Dėl šių savybių vertingi ir antrojo parodos autoriaus A.Andziulio kūriniai. Kone pagrindiniu inspiracijos šaltiniu šiame projekto kontekste dailininkui tapo tiek A. ir P.Galaunių, tiek L.Truikio ir M.Rakauskaitės namuose-muziejuje saugomų kilimų raštai bei spalvos. Autentiškumo ir natūralumo siekis užkoduotas ir dailininko pasirinktose medžiagose: A.Andziulis naudojo presuotą kartoną, padengtą rupiu gruntu ir užtapytą emalio sluoksniu.

Savo sąlytį su menu A.Andziulis įvardina terminu "algoritminė procesuali tapyba", reiškiančiu, kad tokia kūryba vyksta pagal griežtas taisykles, tam tikra seka, juolab kad tai nekasdieniškas, ypatingas aktas. Taip tapytojas kuria savitas koloristines formas: pabrėžia paveikslų plokštumas, o kartu ir akcentuoja beveik pramoninį spalvos dengimo būdą.