Nereikia gąsdinti mokykla

Dalis pirmokų, paklausti, ar nori eiti į mokyklą, nesudvejoję pateiks teigiamą atsakymą. Tačiau ne visi bus tokie užtikrinti – specialistai pastebi, kad vaikų jaučiamas baimes dėl mokyklos neretai pažadina iš pirmo žvilgsnio nekalti šeimos narių komentarai apie vaikystės ir katino dienų pabaigą ir tikro gyvenimo pradžią. Tai vaikus gali paveikti itin jautriai.

„Pirmiausia, suaugę žmonės turi suprasti ir iš patirties žinoti, kad pradžia mokykloje būna įvairi, asmeninės patirtys ir istorijos gali labai skirtis. Nederėtų vaiko gąsdinti ir sukurti jam išankstinių nuostatų, kurios būsimą pirmoką demotyvuos, kels jam baimę ir slopins pasitikėjimą savimi. Pasitikintys, palankiai save vertinantys žmonės yra atsparesni gyvenimo vėjams. Šviesią ateities viziją turintys vaikai, atsidūrę situacijose, kur reikia siekti asmeninių tikslų, lengviau įveikia iššūkius ir geba džiaugtis savo rezultatais“, – sako pradinių klasių mokytoja Jurgita Steponaitienė.

Nebijokime vaikams duoti iššūkių ir atsiminkime, kad ąžuolai šiltnamiuose neauga.

 

J. Steponaitienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Ugdyti pasitikėjimą savimi

Mokytoja pasakoja, kad pirmiausia, ką gali ir turi padaryti būsimo pirmoko šeima,– tai padėti savo atžalai išsiugdyti pasitikėjimo savimi jausmą. Šis pagelbės naujoje aplinkoje jaustis tvirtai ir saugiai. Jį galima puoselėti mokant nesudėtingų, bet labai svarbių dalykų.

„Reikia ugdyti vaiko gebėjimą išklausyti ir išgirsti, tai galima padaryti jį mokant nenutraukti kalbančiojo, išlaukti savo eilės. Bendraujant svarbu išlaikyti mandagumo formas, nepamiršti padėkoti, atsiprašyti, pasisveikinti ir palinkėti gražios dienos. Svarbu nuo mažens vaikus mokyti atsakomybės ir savikontrolės, o tai galima padaryti pradedant nuo paprastų buitinių, kasdieninių jiems paskiriamų darbų, tokių kaip lovos pasiklojimas, žaidimo erdvės susitvarkymas, daiktų padėjimas į vietas“, – pasakoja pradinių klasių mokytoja. Ji akcentuoja, kad tokie paprasti, tarsi savaime suprantami dalykai, iš tikrųjų virsta tvirtu mokyklos gyvenimo pamatu.

Freepik.com nuotr.

J. Steponaitienė primena, kad mokykloje vaikui teks įvairios užduotys, jo laukia komandinis darbas, taip pat teks bendrauti su skirtingo amžiaus žmonėmis, priimti ugdymo įstaigos bendruomenės kultūrą.

„Kaip lengvai tai pavyks, priklauso nuo vaiko turimų įgūdžių ir jam įskiepyto išankstinio požiūrio į mokymąsi. Pradžia lengvesnė tiems, kurie jau moka užduotis atlikti patys, o to jie gali išmokti gaudami įvairią atsakomybę ir paprastų užduočių namuose. Nebijokime vaikams duoti iššūkių ir atsiminkime, kad ąžuolai šiltnamiuose neauga“, – akcentuoja pedagogė.

Freepik.com nuotr.

Niekas nepakeis bendravimo

Mokytoja atkreipia dėmesį į tai, kad taip pat labai svarbu skirti dėmesio atžalai ir nepersistengti su laisvalaikio užsiėmimais.

„Vaikams nereikia nuolatinių pramogų, kurios kompensuotų kasdieninio dėmesio trūkumą. Tiesiog įtraukite vaikus į savo gyvenimą: kalbėkitės, mokykite spręsti problemas, kartu keliaukite, dalykitės tuo, kas gero nutiko jūsų darbe, ir kt. Vaikai išmoks atsakyti tuo pačiu“, – sako J. Steponaitienė.

Ji pataria rasti laiko kiekvieną dieną bent 20 minučių vaikams garsiai paskaityti kokį nors tekstą – tai santykio kūrimas su knyga ir su šeimos nariu.

Kaip pasiruošti tėvams

Freepik.com nuotr.

• Ieškokite mokyklos, kurios vertybės, misija ir vizija atitinka jūsų pasaulėžiūrą. Žinoma, tokią mokyklą lengviau rasti renkantis iš privačių ugdymo įstaigų.

• Ieškokite pažinties galimybių su būsima mokytoja. Neklausykite kitų nuomonių, nes, kas tiko vieniems, gali netikti kitiems. Susidarykite savo asmeninę nuomonę.

• Mokyklai ruoškitės kartu. Vykite į parduotuvę ir tegul pats vaikas renkasi daiktus, skaito jų sąrašą, tikrina, ar jau viską turi. Taip lavinsite atsakomybės jausmą ir savarankiškumą.

• Nekelkite per didelių reikalavimų. Labai svarbu nenorėti per daug nei iš savęs, nei iš vaiko, nei iš mokyklos. Tarpusavio santykis gimsta tik procese.

• Nelyginkite vienų vaikų su kitais, brolių su seserimis ir t. t. Kiekvienas žmogus turi skirtingą savo gyvenimo istoriją. Kiekvienas yra unikalus.

• Išgirskite pedagogų rekomendacijas. Priimkite patarimus ir pagalbą. Jei buvo pastebėta, kad jūsų vaikas turi mokymosi sunkumų, – neatsisakykite jam padėti. Kuo greitesnė pagalba, tuo mažesni skaudūs padariniai.

Po laukimo – netikėtumas

„Apie mokyklą sužinojome tik gegužės mėnesį, nes nelabai skelbiama, kad ji atidaroma. Mes iš pradžių galvojome leisti į Kauno Jono ir Petro Vileišių mokyklą – nuo namų apie du kilometrai. Kai atsidarė Kauno Suzukio progimnazijos padalinys A. Stulginskio g., pagalvojau, kad būtų labai gerai – apie 500 metrų nuo namų. Reikėjo siųsti prašymus, dokumentus. Klausiau, kokie kriterijai norint patekti, kad maždaug orientuotumėmės, ar mums yra tikimybė, ar ne. Sakė: „Viską sužinosite“. Reikėjo klausyti nuotolinių susirinkimų po dvi valandas, kur „apie orą“ šnekėdavo – nieko konkretaus. Sakiau: „Mums vis tiek reikia žinoti, kokios tikimybės patekti, pagal ką žiūrite, nes paskui ir kitur negausime vietos“. Atsakė: „Viskas čia gerai“. Paskui pakvietė į susitikimą – buvo direktorė, keli darbuotojai. Reikėjo palikti dokumentus ir už kelių dienų turėjo duoti žinią, – čia buvo birželio pradžioje. Klausiau, gal mums nepalikti dokumentų, nes mums į kitą mokyklą jų reikės, jeigu čia nepateksime. Atsakė: „Viskas čia gerai, 90 proc., kad pateksite“. Kelis kartus klausiau, kokie kriterijai norint patekti, pagal ką žiūrima, ar reikia turėti gabumų. O man sakė: „Nieko nereikia“, – pokalbį su ugdymo įstaigos administracija prisiminė kaunietė.

Tačiau vėliau Simona pateko į akligatvį – kol Kauno Suzukio progimnazijos atstovai tikino dar nenusprendę, ar jos sūnus pateks į šią ugdymo įstaigą, kita mokykla jau teiravosi, ar vaikas planuoja mokytis jų formuojamoje pirmojoje klasėje.

„Maždaug birželio 10 dieną man paskambino iš J. ir P. Vileišių mokyklos – mes ten nesikreipėme, bet priklausome pagal teritoriją. Paklausė, ar mano vaikas lankys jų mokyklą. Pasakiau, kad mes laukiame atsakymo iš kitos mokyklos. Tada aš parašiau į Kauno Suzukio progimnaziją, kad sužinočiau, ar jie mano sūnų priėmė, ar ne. Jie tempė laiką sakydami, kad dar svarsto, ir taip toliau. Paskui (žinute į telefoną – aut. past.) mane informavo, kad sudaroma tik viena pirma klasė: „Jūsų vaikui nebėra vietos“. Klausiau: „Pagal ką jūs atrinkote, kad kitiems vaikams yra vietos?“. Atsakė: „Jūs nepriklausote pagal teritoriją“. Mes gyvename Panerių gatvėje, čia iki mokyklos būtų apie 500 metrų. Tai kokia ta teritorija?“ – svarstė Simona.

Neaiškūs kriterijai

Labiausiai moterį papiktino faktas, kad į pirmąją klasę, esą, pateko vaikai, kurie gyvena gerokai tolėliau – beveik kitame Kauno gale, o jos sūnus, gyvenantis netoli minėtos ugdymo įstaigos, priimtas nebuvo.

Freepik.com nuotr.

„Jie gal kelis vaikus ir priėmė pagal teritoriją, bet visi kiti – iš viso Kauno. Įdomu, kodėl jie priėmė vaikus iš viso Kauno, kurie irgi ne pagal teritoriją, o mano vaikas, gyvenantis 500 metrų nuo mokyklos, liko nepriimtas. Jis tariamai nepriklauso pagal teritoriją ir nepatenka, o iš kito Kauno galo jau patenka?“ – stebėjosi moteris.

„Paklausus, ar visi kiti vaikai priklauso mokyklos teritorijai, į šį klausimą atsakyti nenorėjo. Jei nėra ko slėpti, tai kodėl buvo neatsakyta? Pavyzdžiui, jei būtų kokie kriterijai, kad, tarkime, vaikas turi turėti tam tikrų gabumų, o jis jų neturėtų, tai būtų suprantama. Bet iki nepatekimo sakė, kad jokių kriterijų nėra, paskui netikėtai atsirado, pasirodo, nepriklausome pagal gyvenamąją teritoriją“, – prisiminė Simona.

Po pastarojo akibrokšto moters sūnus pateko į formuojamą pirmąją klasę kitoje mokykloje. Tiesa, ji – gerokai toliau nei Kauno Suzukio progimnazijos padalinys A.Stulginskio gatvėje. „Yra skirtumas, kur du kilometrai, o kur prie pat namų“, – pridūrė pašnekovė.

Rankų nenuleido

Simona atvira – net ir tada sudėjusi rankų nesėdėjo ir nusprendė apie nemalonią situaciją maždaug prieš dvi savaites telefonu pranešti Kauno miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus atstovams, elektroniniais laiškais informavo ir Švietimo, mokslo ir sporto (ŠMSM) ministeriją.

Pasak Simonos, su ja bendravusi moteris iš Kauno miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus perskambino jai tą pačią dieną, tačiau nurodyta priežastis, kodėl jos sūnus nepateko į Kauno Suzukio progimnazijoje formuojamą pirmąją klasę, išliko nepakitusi – kalta gyvenamosios vietos deklaracija.

Bet iki nepatekimo sakė, kad jokių kriterijų nėra, paskui atsirado, pasirodo, nepriklausome pagal gyvenamąją teritoriją.

ŠMSM atstovų atsakymas į išsiųstą laišką taip pat nepaguodė – pasiūlyta kreiptis į Seimo kontrolierių tarnybą.

Visgi Simona nesustojo ir tada – praėjusią savaitę susisiekė su „Kauno diena“ ir papasakojo esamą situaciją. Tiesa, apie tai, kad ketina kreiptis į žurnalistus, moteris buvo užsiminusi ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriui.

Atsitiktinumas tai ar ne, bet netrukus kaunietė iš minėto skyriaus sulaukė dar vieno skambučio, kuriuo pranešta apie kardinalius pokyčius.

„Po dienos, kai pasikalbėjau su jūsų žurnalistais, sulaukiau skambučio iš Švietimo skyriaus, klausė, ar man neskambino iš Kauno Suzukio progimnazijos, nes turėjo pranešti, kad mano sūnui atsirado vieta. Pasakiau, kad skambučio nesulaukiau, tai davė telefono numerį, tada paskambinau pati. Nežinau, gal čia sutapimas, o gal suprato, kad jei pasirodys straipsnis, reikia pasijudinti“, – svarstė moteris, pridurdama, kad susisiekusi su minėtos ugdymo įstaigos atstovais išgirdo, kad jos vaikas vis dėlto bus priimtas į pirmąją klasę, taip pat paprašyta atvykti pasirašyti dokumentus.

Progimnazijos atstovai, Simonos teigimu, tikino, kad vietų tikrai nebuvo, tačiau atsirado, bet jau telefonu, esą, bendravo ne visai geranoriškai. Paklausus, kokia atmosfera tvyrojo nuvykus pasirašyti priėmimo į ugdymo įstaigą dokumentų, moteris pasakojo išgirdusi: „Ar sugebėsite? Čia neeilinė mokykla. Ar domėjotės mūsų metodais? Reikės prie daug ko prisidėti mokykloje“.

„Nuteikė taip, kad aš bet kurią minutę atsisakyčiau. Mačiau, kokia taktika taikyta. Mano vaikas – pirmokas, dabar baisu, kad ant jo kas nors „neužsisėstų“, – nuogąstavo Simona, tačiau vis dėlto nusprendė leisti sūnų į pirmąją klasę Kauno Suzukio progimnazijos padalinyje, A.Stulginskio gatvėje.

Prašė Švietimo skyrius?

„Kauno dienai“ susisiekus su Kauno Suzukio progimnazijos direktore Dėja Aukštkalnyte ir pasiteiravus, kodėl iš pradžių teigta, kad pirmoji klasė jau suformuota ir joje kaunietės Simonos sūnui nėra vietos, o vėliau vis dėlto nuspręsta jį priimti, žurnalistams pateiktas kiek netikėtas atsakymas.

„Todėl, kad labai prašė Švietimo skyrius. Mama kreipėsi į Švietimo skyrių, Švietimo skyrius kreipėsi į mus ir tada priėmimo komisija turėjo tiesiog dar kartą padirbėti šiuo klausimu“, – pareiškė ugdymo įstaigos vadovė pridurdama, kad vaikas buvo priimtas kaip papildomas mokinys jau suformuotoje klasėje.

Paklausta, ar tokie atvejai kaip šis – dažnai pasitaikantys, D.Aukštkalnytė teigė, kad kiekvienais metais priėmimo į ugdymo įstaigas tvarka keičiasi, todėl, esą, gali nutikti visokių dalykų. „Negaliu nieko pasakyti, – galbūt šiemet yra taip, o kitais metais vėl bus kitaip. Kadangi kiekvienais metais priėmimo tvarka yra tobulinama, kiekvieną kartą turime labai į ją įsiskaityti, kiekvieną kartą būna vis kažkokių naujienų“, – detalizavo pašnekovė.

Pasak Kauno miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjos Onos Gucevičienės, sprendžiant kurią mokyklą, gimnaziją ar progimnaziją, lankys vaikas, tėveliai gali teikti prašymus iš karto į dvi ugdymo įstaigas.

„Šiuo atveju tėveliams buvo pasiūlyta laukti žinių iš Kauno Suzukio progimnazijos, nes tuo metu laisvų vietų šioje įstaigoje nebuvo. Jie taip pat galėjo savo mažametį įregistruoti į J. ir P. Vileišių mokyklą, kuri jiems priklauso pagal teritoriją. Mažamečio mama buvo informuota, kad esama situacija iki rugsėjo 1 d. dar gali pakisti, nes būna atvejų, kad tėveliai persigalvoja – pateikia prašymus ir patenka į kitas įstaigas, pasirenka tas mokyklas, kurios yra pakeliui į darbovietę. Kauno Suzukio progimnazijoje atsilaisvinus vietai buvo nedelsiant paskambinta mažamečio tėveliams ir jiems pasiūlyta susisiekti su įstaigos pavaduotoja“, – teigė Kauno miesto savivaldybės atstovė.

Kam pirmenybė?

O.Gucevičienės pateiktais duomenimis, priėmimas į Kauno Suzukio progimnaziją vykdomas tokiu pat principu kaip ir į kitas mokyklas, kurios turi joms priskirtą teritoriją. Pirmumas teikiamas atsižvelgiant į deklaruotą gyvenamąją vietą ir priskirtą seniūniją. Taip pat į tokius prioritetus kaip: ar vaikai turi specialiųjų poreikių, ar toje pačioje mokykloje mokosi broliai ar sesės ir deklaracijos datą. Jeigu įstaigoje yra laisvų vietų, vaikai priimami iš šalia esančios teritorijos.

„Jei tai yra broliai, sesės, žinokite, jie turi pirmenybę. Arba, jei broliai, sesės mokosi mūsų mokykloje, tai yra irgi atskiros eilutės pagal priėmimo tvarką. Turbūt žinote, kad mūsų mokykla kaip tik šiemet yra skirtinguose miesto mikrorajonuose – Šiaurės pr. ir Vilijampolėje. Tuose mikrorajonuose turime skirtingas teritorijas. Pavyzdžiui, jei vienas vaikas yra penktokas, kitas – antrokas arba trečiokas, jie mokosi skirtingose vietose, bet vis tiek teikiama pirmenybė“, – antrino Kauno Suzukio progimnazijos direktorė.

Pirmokas į klasę pateko tik įsikišus institucijoms ir žiniasklaidai. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Skelbiama viešai

Reaguodami į kaunietei Simonai nutikusį atvejį, ŠMSM atstovai pabrėžė, kad Kauno Suzukio progimnazijos steigėja yra Kauno miesto savivaldybė. Kaip teigta, kiekviena savivaldybė nusistato priėmimo tvarką į savo mokyklas, remdamasi bendrais ministerijos patvirtintais priėmimo į mokyklas kriterijais. Pasikartota, kad vienas iš svarbiausių momentų – pirmenybė turi būti teikiama gyvenantiems tos mokyklos aptarnaujamoje teritorijoje.

„Priėmimo tvarka turi būti skelbiama viešai mokyklos ar savivaldybės interneto puslapyje. Viešai savivaldybė turi skelbti ir mokyklų aptarnaujamųjų teritorijų sąrašą, kad tėvams būtų aišku, kur kreiptis su prašymu. Nors pagrindinis priėmimas į mokyklas įvyksta birželio mėnesį, neretai nutinka, kad mokinių sąrašai dar keičiasi, atsiranda laisvų vietų, nes tėvai paduoda prašymus ne į vieną mokyklą ir neretai juos atsiima“, – aiškino ŠMSM.

Iki gegužės 31 d. tėvai gali užpildyti prašymą priėmimo į bendrojo ugdymo mokyklas elektroninėje registracijos sistemoje ir pretenduoti į valstybinę mokyklą. Privačių mokyklų atstovai pasitvirtina individualią priėmimo tvarką ir dažniausiai mokinius priima visus metus.

Pradinių klasių mokytoja pateikia keletą patarimų, į ką atsižvelgti renkantis pirmąją mokyklą ir kokias klaidas dažniausiai daro tėvai.

Apžiūrėkite mokyklą ir susipažinkite su mokytojais

Mokyklos pasirinkimas – atsakingas žingsnis ir tėvams nelengva nuspręsti, į kurią mokymosi įstaigą leisti savo atžalą. Kiekvienoje mokykloje skiriasi aplinka, mokytojai, nuostatos. Ir kaip nuspėti, kas tiks mažajai asmenybei?

Pasak J. Ponomariovienės, „Vitlio licėjaus“ (buvusio Vilniaus inžinerijos ir technologijos licėjaus) vadovės ir pradinių klasių mokytojos, jeigu mokykloje yra priešmokyklinio ugdymo klasė, tuomet tėvams yra paprasčiau – jie turi galimybę visus metus dalyvauti mokyklos gyvenime, stebėti ugdymo procesą, taikomus metodus, neformaliojo ugdymo organizavimą.

„Jeigu priešmokyklinio ugdymo klasės nėra, pirmąją nuomonę apie mokyklą tėvai susiformuoja iš internetinės svetainės, kurioje pateikiami tikslai, vertybės, nuostatos, ugdymo kryptis, išskirtinumas. Peržiūrėjus pateikiamas naujienas, galima susidaryti įspūdį, kokia veikla vyksta visus mokslo metus“, – atkreipia dėmesį J. Ponomariovienė.

Pradinių klasių mokytoja rekomenduoja tėvams su būsimais pirmokais nuvažiuoti ir apžiūrėti mokyklą, pagal galimybes susipažinti su pradinių klasių mokytojomis, pažiūrėti, ką veikia vyresnių klasių mokiniai, pasidomėti, kokie pagalbos specialistai dirba. Ar, esant poreikiui, bus psichologas, kuris padės išspręsti adaptacijos mokykloje problemas.

Pasidomėkite popamokinės veiklos galimybėmis

Specialistai pastebi, kad galvodami apie vaiko ateitį tėvai ieško inovatyvesnių mokyklų. Kur mokytojai naudotųsi ne tik vadovėliais ir pratybomis, bet ir pasitelktų interaktyvias mokymo priemones, informacines technologijas. Taip pat pastaruoju metu itin aktualu, kad mokyklose būtų ugdomas vaikų kūrybiškumas, kritinis mąstymas, po pamokų vyktų emocinio intelekto lavinimo, robotikos užsiėmimai.

Tėvams rekomenduojama išsiaiškinti apie popamokinę veiklą, būrelius, kiek vaikų bus prailgintoje grupėje, ar vaikas turės galimybę ramiai paskaityti, spręsti pamokoje nebaigtas užduotis.

„Tėvams siūlyčiau su vaiku aptarti jų užimtumą, kokius būrelius norėtų lankyti. Galbūt šie užsiėmimai bus mokykloje ir nereikės atžalų pervežti į kitą miesto vietą“, – atkreipia dėmesį J. Ponomariovienė.

Įvertinkite mokymosi aplinką, mokinių skaičių klasėje

Specialistai pastebi, kad vienu iš svarbiausių kriterijų renkantis mokyklą tėvams išlieka mokymosi aplinka. Ji turi būti estetiška, tvarkinga, su atskiromis poilsio zonomis. Tai galima patikrinti joje apsilankius.

Taip pat renkantis mokyklą dažnai teiraujamasi ir dėl mokinių skaičiaus klasėje. „Tėvams neramu, kai pirmokų klasėse yra 24-26 ar net daugiau. Tai reiškia, kad mokytoja turės galimybę jo vaikui skirti vos 1 ar 1,5 minutės pamokos laiko individualiai konsultacijai. Todėl tėvų akys krypsta į privačias mokyklas, kuriose mokinių skaičius klasėje neviršija 14-18“, – pasakoja J. Ponomariovienė.

Stebėkite vaikus – sužinosite jų poreikius

Kokie vaikų poreikiai – galvosūkis tėvams, į kurį rinkdamiesi mokyklą jie ieško atsakymo. Specialistai pataria: stebėkite savo vaikus.

„Dažnai atėję į pokalbį tėvai klausia, kaip žinoti, ar mano vaikais yra linkęs į inžinerinę kryptį ar ne. Jeigu vaikas mėgsta konstruoti, statyti ne tik pagal instrukcijas, bet ir pats kurti. Jeigu, gavęs naują žaislą, pirmiausia išardo ir pažiūri, kas jo viduje, kaip jis veikia ar iš ko pagamintas, tai inžinerinės krypties mokykla tikrai tiks“, – sako pradinių klasių mokytoja ir atkreipia dėmesį, kad inžinerinis ugdymas apima ir gamtos mokslus, matematiką, menus bei kitas disciplinas.

Pasak jos, įvertinus visus pliusus ir minusus, tėvams teks nuspręsti, ar jie renkasi tradicinę mokyklą, ar visgi leis vaiką į specializuotos krypties, pavyzdžiui, inžinerinio ugdymo, mokyklą, kur vaikai ugdomi ne tik pagal bendrąsias, bet ir pagal specializuotos ugdymo krypties programas.

Palūkės dar metus

Skirtingai nuo bendraamžių, penkerių Vytukas jau rašo ir skaito, nesunkiai atlieka matematinius veiksmus.

Vytuko mama Kristina juokauja, kad pradėjęs minti mokyklos slenkstį vyresnėlis galės padėti auklėtojai. Tiesa, nors ir apdovanotas neeiliniais gabumais, į mokyklą berniukas eis tik kitą rudenį.

"Tegul pasidžiaugia vaikyste", – glostydama šviesiaplaukę vyresnėlio galvą šyptelėjo dviejų vaikų mama. Paklausta, kodėl sūnaus, savo žiniomis prilygstančio pažengusiam pirmokui, neskubėjo leisti į mokyklą, jauna moteris prasitarė, kad nuo skuboto žingsnio ją sustabdė asmeninė patirtis. Būdama trečioje klasėje ji mokėsi su berniuku, kuris į devynmečių gretas įsiliejo iškart po pirmos klasės. Nors skaičiavo, skaitė ir rašė kaip dauguma bendraklasių, bendros kalbos su jais nerado.

"Artūras (toks jo vardas) net fiziškai buvo mažesnis už kitus bendraklasius. Intelektiniai gebėjimai dar nieko nelemia, labai svarbu atmosfera. Ar vaikas gerai jausis tarp augesnių bendramokslių? Tarkim, kai pradės eiti į pirmą klasę, Vytukas ir taip bus vienas jauniausių, mat yra gimęs gruodžio pabaigoje. Taigi, net ir leidžiant į mokyklą įprastai, bus didelis skirtumas tarp jo ir tų, kurie gimė metų pradžioje. Jei būtume sugalvoję leisti šiemet, likusių bendraklasių atotrūkis būtų pusantrų ar net dveji metai", – argumentavo pedagoginį išsilavinimą turinti, su vyresniais moksleiviais dirbanti moteris.

Skaityti išmoks mokykloje

Du sūnus auginančiai mamai antrino ir vieno Kauno miesto darželio vadovė, norėjusi likti anonime. Per ilgametę savo darbo patirtį ji sutiko labai nedaug 5–6 metų vaikų, kurie būtų brandūs į mokyklą eiti anksčiau, nei numatyta. Tėvai mano priešingai – ikimokyklino ugdymo įstaigoje, kuriai vadovauja, kasmet atsiranda bent po vieną šeimą, tvirtinančią, kad jų atžala į pirmą klasę gali eiti šešerių.

"Būna, ateina tėvai ir tariasi, ką daryti. Tokiais atvejais nurodome pedagoginės psichologinės tarnybos kontaktinius duomenis, o jei matome, kad vaikas tikrai nėra pasirengęs mokyklai, pasakome tai labai drąsiai, – vieni tėvai, pasak pedagogės, išgirdę rekomendacijas, susimąsto, kiti į tai sureaguoja labai asmeniškai. – Žinoma, mes nedraudžiame eiti. Jei tik nori, tegul patikrina vaiko brandą ir pasirengimą šuoliui."

Gebėjimas rašyti, skaityti ir skaičiuoti, anot jos, tai dar ne viskas, ko reikia brandžiai asmenybei. Svarbiausia – socialiniai ir emociniai įgūdžiai: savimonė, atsakingas sprendimų priėmimas, tarpusavio santykiai, socialinis sąmoningumas, savitvarda.

Vieni metai, kuriuos bando sutaupyti tėvai, neretai tampa lemtingi.

"Penktaisiais šeštaisiais metais darželyje ugdymas vyksta ir  naujose erdvėse – einame į zoologijos, botanikos sodus, dalyvaujame įvairiuose projektuose. Per tą laiką vaikas įgauna naujų įgūdžių ir patirčių. Gerokai pasistūmėja į priekį", – laiko svarbą akcentavo pedagogė.

Atlikite paprastą testą

Kodėl tėvai skuba? Ikimokyklinės įstaigos vadovė šiame žingsnyje įžvelgė nemažai savanaudiškų paskatų. Vienas dažniausiai pasitaikančių motyvų – draugų, giminių ir kaimynų rekomendacijos renkantis pradinių klasių auklėtoją.

"Jei vesime šiemet į mokyklą, tuomet pateksime pas ją. Kitąmet pirmokus mokys ta, kuri nėra tokia stipri, – pašnekovė neslėpė, kad ne visuomet tėvų viltys pasiteisina. – Būna, ateina pas mus į darželį ir sako: paskubėjome, reikėjo dar vienus metus palaukti. Todėl visiems sakau: gerai pagalvokite ir pataupykite vaikystę, o jei labai norite, atlikite patį paprasčiausią testą, kuris leis suprasti, ar vaikas pasiruošęs žengti į naują gyvenimo etapą."

Stebint šešiamečiui 1 litro stiklainį pripildykite vandens ir perpilkite jį į tokios pat talpos, tik aukštą ir siaurą indą. Darsyk pripildykite stiklainį, bet šį kartą vandens litru užpildykite žemą ir platų indą. Paklauskite vaiko, kuriame inde vandens yra daugiau.

"Šešerių metų vaikas dar nesuvokia, kad vandens visuose induose yra vienodai ir pirštu baksnoja į aukštą ir siaurą. Septynmetis jau sugeba išmąstyti, kad abiejuose induose vandens yra vienodai", – šyptelėjo moteris.

Šešerių metų vaikas dar nesuvokia, kad vandens visuose induose yra vienodai ir pirštu baksnoja į aukštą ir siaurą. Septynmetis jau sugeba išmąstyti, kad abiejuose induose vandens yra vienodai.

Sunkus pereinamasis etapas

Dauguma psichologų įsitikinę, kad tinkamiausias laikas mažiesiems šokti į pirmoko batus – nuo septynerių.

Šešiamečiai, anot jų, sunkiau adaptuojasi naujoje aplinkoje, nes skiriasi jų poreikiai. Tokio amžiaus vaikams esą reikia daugiau laiko žaidimams. Todėl pirmoje klasėje, kuri net ir septynmečiui yra nemenkas iššūkis, pedagogai moko žaidžiant.

Dar mokslo metų pradžioje "Kauno dienos" kalbinta psichologė Eglė Gudelienė tėvus ragino neskubėti vaikų stumti į suaugusiųjų pasaulį, kuriame galioja visai kitos taisyklės, o tuos metus verčiau skirti vaikui pažinti.

"Mano nuomone, vaikas privalo turėti vaikystę, nes kito tokio nerūpestingo laiko, kai gali žiūrėti į plaukiančius debesis, tyrinėti vabalus ir svajoti apie pačius keisčiausius dalykus, daugiau niekada nebus", – neišsižadėti vaikystės tėvus kvietė specialistė. Ne patys vaikai, o suaugusieji nori, kad jų atžalos greičiau pradėtų eiti į mokyklą, greičiau išmoktų rašyti ir skaityti, greičiau baigtų universitetą, greičiau rastų darbą, įsigytų butą ir uždirbtų pirmąjį šimtą ar tūkstantį. Vieni metai, kai tau penkeri ar šešeri, yra kur kas svarbesnis, vertingesnis laikotarpis nei tada, kai tau trisdešimt ar trisdešimt penkeri.

"Kur mes skubame? Nuo ko mes bėgame? Nuo vaikystės ir jos žavesio, susipynusio su naivumu ir spontaniškumu? Sustokite. Antros tokios progos gyvenime nebus", – į suaugusiųjų sąžinę apeliavo psichologė.

Kasmet tėvai delsia

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos švietimo įstatymu, vaikas privalo pradėti lankyti mokyklą, kai tais kalendoriniais metais sukanka septyneri metai, o priešmokyklinio ugdymo grupę – kai tais kalendoriniais metais jam sukanka šešeri.

Norint pradėti vaiko priešmokyklinio ar pradinio ugdymo procesą anksčiau – penkiametį išleisti į priešmokyklinio ugdymo grupę ar šešiametį į pirmą klasę, būtina atlikti vaiko brandumo mokyklai įvertinimą. Remiantis Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo (ŠMM) ministro 2005-aisiais patvirtintu ir 2016-aisiais redaguotu įsakymu, tokių vaikų vertinimai organizuojami nuo balandžio 1 d. iki rugpjūčio 31 d. Dokumentus į pedagoginę psichologinę tarnybą galima nešti nuo sausio 1 iki kovo 31 d., kartu pateikiant šiuos dokumentus: prašymą, vaiko gimimo liudijimo kopiją, ikimokyklinio ugdymo auklėtojos arba priešmokyklinio ugdymo pedagogo rekomendaciją, patvirtintą įstaigos vadovo ir rekomendaciją rašiusio specialisto parašais, medicininį išrašą.

"Tėvai delsia pateikti reikiamus dokumentus. Suskumba paskutinėmis dienomis, todėl iš anksto kreipiamės į ikimokyklinio ugdymo įstaigas, kad šių vadovai tėvams primintų terminus. Juos galima rasti ir mūsų internetinėje svetainėje", – bendra informacija dalijosi Kauno pedagoginės psichologinės tarnybos psichologinio konsultavimo skyriaus vadovė Gita Žukovskienė.

Testas – paslaptis

Anot Kauno pedagoginės psichologinės tarnybos specialistų, praėjusiais metais atlikti brandos vertinimą ir anksčiau pradėti lankyti pirmąją klasę, norą išreiškė 61 vaiko tėvai.

Lankyti priešmokyklinę grupę nuo penkerių pageidavo 83 vaikų tėvai. Šiemet Kauno specialistai įvertino 54 šešiamečių ir 114 penkiamečių vaikų brandą.

Siekiant proceso švarumo, testo, kuris oficialiuose dokumentuose įvardijamas instrumentu, turinys negali būti atskleidžiamas. Tiesa, priešingai nei mano tėvai, tai nėra konkrečių žinių patikrinimas. Testo metu vertinamas socialinis-emocinis brandumas, intelektinė branda.

"Vaikas neturi mokėti rašyti ir skaityti. Į mokyklą jis gali eiti tarsi baltas popieriaus lapas. Svarbiau yra kiti dalykai: kalbiniai gebėjimai, vizualinė-motorinė koordinacija, dėmesys ir daugelis kitų įgūdžių, kurie atitinka septynmečio amžių, – lenkdama pirštus psichologė vardijo punktus, tėvams leidžiančius suprasti, kad jų vaikas yra pakankamai subrendęs mokyklai. – Mokėjimas bendrauti, bendradarbiauti ir dirbti tiek su kitais vaikais, tiek su suaugusiaisiais, mokėjimas laikytis taisyklių, savarankiškumas, gebėjimas atsiskirti nuo tėvų keletui valandų,  teigiamas savęs vertinimas, gebėjimas susikaupti ir išklausyti nurodymus bei atlikti užduotį iki galo, gebėjimas susivaldyti, tinkamas fizinis pajėgumas, mokėjimas pasakyti svarbiausią informaciją."

Gali užginčyti rezultatus

Ne visiems pasiseka. Kasmet bent trečdalio vaikų tėvams tenka išgirsti, kad jų vaikas dar nėra pasirengęs eiti į mokyklą.

2016-aisiais mokyklinės brandos testą įveikė 42, priešmokyklinės – 41 vaikas. Šiemet sėkmė šypsojosi 38 šešiamečiams ir 62 penkiamečiams.

"Su tėvais, pervertinančiais savo vaikus, susiduriame gana dažnai. Žinoma, yra protingų suaugusiųjų, kurie po pokalbio su mūsų specialistais pasako: ačiū, mums dar reikia palūkėti. Yra ir tokių, kurie eina iki galo", – ilgamete patirtimi dalijosi pašnekovė. Yra buvę atvejų, kai sulaukę juos netenkinančio įvertinimo, tėvai pastarąjį užginčijo. Tokią galimybę turi kiekvienas, tereikia kreiptis į Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centrą Vilniuje.

"Kauno dienos" kalbinta G.Žukovskienė – ne tik psichologė. Ji – mama, todėl paklausta, ką mano apie politikų planus nuo 2020-ųjų į mokyklos suolus susodinti visus šešiamečius, labai pasvėrė atsakymą.

"Sunku atsakyti, kol tiksliai nėra žinomi ŠMM planai. Jeigu ankstinamas mokyklinis amžius ir paliekamos senosios programos, tuomet šešiamečiui mokykloje sakau "ne". Kai žinosime, kad ŠMM planuoja derintis prie vaikų pagal jų amžių, fizinę, emocinę, intelektinę brandą ir keisti programas, galėsime pasakyti savo nuomonę", – pokalbį baigė specialistė.

Komentaras

Laima Jankauskienė

Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja

Jeigu bus apsispręsta, kad visi vaikai priešmokyklinę grupę pradeda lankyti nuo penkerių, o į pirmą klasę ateina nuo šešerių, programos ir visas ugdymas bus pritaikytas tokio amžiaus vaikams. Šio amžiaus vaikai yra smalsiausi, imliausi, su entuziazmu mokosi naujų dalykų, tyrinėja aplinkinį pasaulį, jau net ne mokykloje, o namuose išmoksta naudotis išmaniąja technika ir pan. Svarbu tinkamai ugdyti, neužgniaužti prigimtinio domėjimosi ir atradimų džiaugsmo – mokytis galima (ir tokio amžiaus vaikams būtina!) ne tik visą laiką sėdint suoluose, bet ir per žaidimus, tyrinėjant vabalus ar stebint ir piešiant debesis. Dabartinėje Priešmokyklinio ugdymo bendrojoje programoje akcentuojama, kad pagrindinis šešiamečių ugdymosi metodas yra žaidimas, o šešiamečiai mokosi, pažįsta pasaulį žaisdami, tyrinėdami, eksperimentuodami, tardamiesi su draugais.

Šiuo metu Švietimo ir mokslo ministerija rengia diskusijas dėl galimo institucinio ugdymo ankstinimo. Diskusijose dalyvauja tėvai, pedagogai, švietimo pagalbos specialistai, ekspertai, kitų profesijų žmonės, kurie rūpinasi mažų vaikų ugdymu. Tariamasi, kaip turėtų keistis ugdymas, jei priešmokyklinis ir pradinis ugdymas bus teikiamas jaunesniems vaikams.

Kuo anksčiau vaikas pradedamas kryptingai ugdyti, tuo geresni jo rezultatai vėliau mokantis mokykloje – ir tai patvirtina moksliniai tyrimai. Lietuvoje vaikai, palyginti su kitomis Europos šalimis, pradedami mokyti gana vėlai, ir į tai atkreipė dėmesį spalį Vilniuje apsilankęs Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertas Andreasas Schleicheris.

„Mokyklos turi pasirengti tam, negalime sukurti revoliucijos, bet tikiu, kad 2019 metais, sudėliojus visus projektus, pasirengus, apsvarsčius viską, mokyklinis amžius gali būti jauninamas“,– Žinių radijui antradienį sakė ministrė.

Ji teigia, kad šiais laikais labai svarbu išmokti mokytis ir ugdyti kritinį mąstymą.

„Mes esame tarp šalių, kurios bene vėliausiai pradeda mokymosi procesą, pas mus ilgiausiai žmogus išbūna švietimo sistemoje ir vėliausiai pradeda dėti indėlį į savo šalies ekonomiką. Tai natūralu, kad daugelis mūsų kaimyninių šalių, daugelis Skandinavų šalių žengia žingsniu priekyje, ir aš manau, kad mes irgi kartu tą žingsnį pajėgsime žengti“, – vylėsi J.Petrauskienė.

Dar vasarį Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša išsakė idėją, kad ikimokyklinis ugdymas turėtų prasidėti nuo penkerių, o pradinis – nuo šešerių metų.

J.Petrauskienė tada pabrėžė, jog daugiau vaikų galėtų lankyti mokyklą nuo šešerių, bet tai neturi tapti privaloma.

Šiuo metu vaikai į pirmą klasę paprastai pradeda eiti septynerių metų, nors norintieji gali startuoti ir anksčiau.

Apie tai, kaip reikėtų tinkamai atžalą paruošti mokyklai, pasakoja pichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė.

– Kokius namų darbus patartumėte atlikti pirmokų tėvams?

– Pasirengimas eiti į pirmąją klasę šiek tiek primena pasiruošimą lankyti darželį, tik atsižvelgiant į tai, kad septynmečiai, žinoma, yra brandesni už dvimetukus ar trimetukus, šis pasiruošimas gali būti daug paprastesnis. Puiku, jei yra galimybė būsimąjį pirmoką supažindinti su mokytoju (mokytoja) – tokiu būdu jis žinos, kad mokykloje jo lauks bent vienas jau šiek tiek pažįstamas žmogus. Apžiūrėkite mokyklą, klasę, kartu nueikite iki mokyklos, kad vaikas žinotų, kokiu keliu jam reikės kasdien vaikščioti (net jei ir neketinate jo iškart paleisti eiti į mokyklą vieno).

Nauji, nežinomi dalykai kiekvienam mūsų kelia nerimą, todėl toks susipažinimas su aplinka ir mokytoju padės būsimam pirmokėliui jaustis saugiau. Reikėtų nepamiršti, kad svarbus ir dienos režimas: jei vaikas vasarą atostogavo ir ėjo gultis bei keltis vėlai, būtų naudinga likus porai savaičių jau mokytis atsigulti ir atsikelti tokiu laiku, kaip tą reikės daryti einant į mokyklą.

– Kas paprastai tėveliams kelia didžiausią rūpestį?

Kalbėkite apie mokytojus ir mokyklą pagarbiai, pabrėždami, ką gero ten galima gauti, artimuosius taip pat paraginkite vaikų akivaizdoje nekalbėti negatyviai.

– Dažniausiai nerimaujama, kaip vaikui seksis mokytis, ar jis gebės susikaupti pamokų metu, ar bus mėgiamas klasėje, turės draugų, kaip sutars su mokytoju. Neretai tėvams kelia rūpestį, jei vaikas dar neišmoko skaityti, rašyti ar skaičiuoti. Šią temą galima aptarti su būsimąja mokytoja: kaip ji pati patartų, ar būtina vaikui įgyti šių įgūdžių dar prieš prasidedant mokslo metams, ar geriau vasarą atsipūsti, o visko, ko reikia, jis išmoks jau būdamas pirmoje klasėje.

Bendravimo su bendraamžiais įgūdžius galima ugdyti sudarant vaikui galimybes susitikti su jo amžiaus vaikais: pavyzdžiui, leidžiant laiką kartu su giminaičiais ar draugais, turinčiais panašaus amžiaus vaikų, lankyti mokyklėles, važiuoti į stovyklas. Dėmesiui ugdyti galima rasti daugybę įvairių būdų, nebūtinai tiesiogiai atspindinčių tai, ką vaikai veikia mokykloje: galima ne tik rūpintis, kad vaikas pusvalandį ramiai išsėdėtų, skaitydamas knygelę ar piešdamas, bet ir suplanuoti „tylos žygį“, kur kažkiek laiko visi eitų tylėdami, mokytis surasti tam tikros spalvos gėlių pievoje ar akmenėlių – pajūryje, suskaičiuoti savo žingsnius iki medžio ir panašiai.

– Neretai norėdami gero tėveliai tik atgraso atžalą nuo mokyklos...

– Jeigu nenorite, kad vaikai nuo pat pirmųjų klasių pradėtų vengti ir išsisukinėti nuo mokyklos, stenkitės atžalų ja negąsdinti ir kalbėti kaip galima pozityviau. Neretai nutinka, kad tėvai, jausdami, jog nesugeba suvaldyti vaikų elgesio, ima grasinti: „Pradėsi eiti į mokyklą, pamatysi, kas ten tau bus, jeigu taip neklausysi“. Arba: „Pasakysiu tavo mokytojai, kaip tu elgiesi“. Natūralu, kad tokiomis situacijomis vaikas mokyklą ima sieti su bausme ir gėda, vieta, kur jam reikia eiti, nes neklauso tėvų ir yra kuo nors netikęs.

Tam, kad vaikai norėtų mokytis ir sužinoti ką nors naujo, labai svarbu, jog jiems patiktų mokykla ir jie ten gerai jaustųsi emociškai. Kalbėkite apie mokytojus ir mokyklą pagarbiai, pabrėždami, ką gero ten galima gauti (išmokti naujų dalykų, susirasti draugų, įdomiai praleisti laiką), artimuosius taip pat paraginkite vaikų akivaizdoje nekalbėti negatyviai.

– Vaikui paruošti užtenka tėvų indėlio ar naudinga pasitelkti ir kitus specialistus?

– Jeigu vaikui lengvai sekėsi įgyti naujų įgūdžių priešmokyklinėje grupėje (pažinti raides, rašyti, skaičiuoti), jis turi draugų, geba sukaupti dėmesį kryptingai veiklai, neatrodo įsitempęs, dėl ko nors nerimaujantis, taisyklingai taria garsus ir formuluoja sakinius, sutaria su tėvais ir broliais bei seserimis, domisi naujais dalykais – tuomet papildomos specialistų pagalbos tikrai nereikia. Tačiau jeigu kokioje nors vaiko gyvenimo srityje jam nesiseka, matote, kad vaikas dėl to išgyvena arba nuogąstaujate, kad tai gali sukelti sunkumų vėliau – tuomet gali būti naudinga pasitarti su specialistais.

Moksleiviui svarbu ir gebėti mokytis (tam reikia gebėjimo sukaupti dėmesį, išmokti naujų dalykų), ir bendrauti su bendraamžiais, klausyti suaugusiojo (mokytojo). Be to, labai svarbu tai, kad net ir esant sunkumų, kurie, atrodo, visiškai nėra susiję su mokykla (pavyzdžiui, persikraustymas į naują gyvenamąją vietą, sunki senelio liga ir panašiai), mokymosi rezultatai gali labai reikšmingai nukentėti. Suprantama, kad liūdnas ir nerimaujantis vaikas sunkiau susikaups per pamokas, neišgirs, ką pasakoja mokytojas, prasčiau įsimins tai, ką jam reikia išmokti.

Svarbu žinoti, kad dauguma atvejų vaikui trukdantys sunkumai neišsisprendžia greitai ir lengvai. Neretai tėveliai kreipiasi į specialistus likus kelioms savaitėms iki pirmosios klasės, tikėdamiesi, kad vaikas taps drąsesnis, išmoks tinkamiau bendrauti su vaikais ir suaugusiaisiais, klausys vyresniųjų, tačiau dažniausiai šie sunkumai atsirado ne per savaitę ir ne per mėnesį, todėl ir juos sušvelninti įmanoma tik ilgesnės psichoterapijos metu. Norint vaikui padėti reikėtų numatyti, kad reguliariai lankytis pas specialistus gali prireikti ilgesnį laiką (kelis mėnesius, visus mokslo metus ar net ne vienerius metus).

E.Jovaiša spaudos konferencijoje antradienį pareiškė, kad pavasario sesijoje parlamentui bus pateiktos Bendrojo ugdymo kaitos gairės, kurios numatytų ikimokyklinio ugdymo pradžią nuo penkerių, o pradinio – nuo šešerių metų.

Ministrė J.Petrauskienė BNS sakė pritarianti, kad daugiau vaikų galėtų lankyti mokyklą nuo šešerių, bet, pasak jos, tai neturi tapti privaloma.

„Darbo su šešiamečiu pirmoku ir septynmečiu pagal tą pačią programą specifika iš esmės nesiskiria, mokytojai yra pasiruošę. Jeigu ir trūks įgūdžių, manau, absoliuti dauguma gebės prisitaikyti, dėl to problemos tikrai nėra.

„Sudaryti galimybes vaikui pradėti lankyti mokyklą anksčiau yra tikrai gerai. Ankstesnis ugdymas pasireiškia geresniais pasiekimais, bet tai neturėtų būti daroma prievarta, tokia dažnai yra ir kitų šalių patirtis. Ar vaikas yra pasirengęs pradėti lankyti mokyklą, turi spręsti tiek patys tėvai, tiek psichologai, ugdymo specialistai“, – teigė J.Petrauskienė.

Šiuo metu vaikai į pirmą klasę paprastai pradeda eiti septynerių metų, nors norintieji gali startuoti ir anksčiau.

„Dabar tai yra papildoma galimybė lankyti nuo šešerių, tai čia būtų valstybės sprendimas suteikti tokią galimybę visiems“, – aiškino ministrė.

Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Jurgelevičius sakė manąs, kad pedagogai nesunkiai prisitaikytų mokyti jaunesnius vaikus.

„Darbo su šešiamečiu pirmoku ir septynmečiu pagal tą pačią programą specifika iš esmės nesiskiria, mokytojai yra pasiruošę. Jeigu ir trūks įgūdžių, manau, absoliuti dauguma gebės prisitaikyti, dėl to problemos tikrai nėra. Kol kas jokių ryškių nuomonių – nei teigiamų, nei neigiamų – iš mokytojų nesulaukiame. Žinome, kad mokytojai greitai reaguoja į dalykus, kurie jiems nepatinka, kelia neramumą, tai galime daryti prielaidą, kad čia viskas yra tvarkoje“, – BNS sakė jis.

A.Jurgelevičius atkreipė dėmesį, kad dėl naujovės vienais metais susidarytų pirmokų banga – ateitų ir šešiamečiai, ir septynmečiai.

„Teigiamas šalutinis aspektas būtų tai, kad jaunesni vaikai baigs mokyklas, nes dabar vyresnėse klasėse vaikai yra suaugę, jau 18-os metų, šita aplinkybė kartais papildomai komplikuoja jų buvimo mokykloje sąlygas, bendravimą su mokytojais. Sakykime, dėl to, kad aštuoniolikmetis turi tam tikras teises: alkoholį vartoti, rūkyti, netgi vesti, susilaukti vaikų, tie dalykai iš esmės, žiūrint tradiciniu žvilgsniu, nėra suderinami su mokykla. Suaugę žmonės kitaip bendrauja su sau lygiais suaugusiais žmonėmis, susipainiojama tam tikroje hierarchijoje“, – dėstė Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas.

Tarp LVŽS išsakytų užmojų – ir stojančiųjų į universitetus vertinimo pakeitimai. Pasak E.Jovaišos, šiuo metu paskutinėse klasėse moksleiviai orientuoti tik pasirengti baigiamiesiems egzaminams, tai kelia didelę psichologinę įtampą ir ją reikėtų eliminuoti. Anot jo, įtampa galėtų sumažėti, jei stojant į universitetus būti atsižvelgiama į mokykloje gautų pažymių vidurkius. Egzaminų rezultatai tuo metu ne lemtų studijas universitete, o rodytų pasiektą reikiamą brandą.

Ministrė sutinka, kad dvyliktokų pasiekimų vertinimas turėtų keistis.

„Išties gimnazijų klasių metu didysis orientavimas į pasirengimą egzaminams yra per didelis, todėl vertinimo sistema baigiant bendrąjį ugdymą tikrai turėtų būti peržiūrėta. Konkretaus modelio, kaip tai turėtų keistis, dar šiandien nėra, bet tikrai bus diskusija apie tai, kokie turėtų būti egzaminai, kiek jų turėtų būti, kokią įtaką turėtų vertinant brandą ir visus metus kaupiamas kiekvieno mokinio pažangumas“, – BNS sakė ministrė.

Visgi, anot jos, reikalavimus stojantiesiems nustato universitetai, tad galiausiai jie spręstų, kokius rodiklius vertinti priimant studijuoti.

„Kiekviena aukštoji mokykla turi teisę nustatyti reikalavimus stojantiesiems. Galima kliautis bendrojo ugdymo pažymių vidurkiais, egzaminais, galima taikyti ir stojamuosius egzaminus“, – sakė ministrė.

Tačiau būtiniausių pirmoko reikmenų sąraše, kurį skelbia mokyklos, – ir sportinė apranga, atskiri bateliai šokiams ar net šokdynė, o kai kur – ir mokyklinės uniformos.

Pirmieji mokslo metai, rodos, patys paprasčiausi – pamokų nedaug, jų laikas trumpesnis, tad itin daug rūpesčių ir išlaidų būti neturėtų. Tačiau būtinųjų pirmoko reikmenų sąrašas, skelbiamas mokyklų, ne toks jau ir trumpas. Tiesa, kai kurie tėvai pastebi, kad, pavyzdžiui, kuprinė pirmokui iš tiesų nėra reikalinga – kartais net iki trečios klasės.

Sąrašas – iš kelių dešimčių priemonių

Būtiniausių pirmoko reikmenų sąraše – daugiau nei dvi dešimtys priemonių. Visas būtiniausias raštines prekes įmanoma įsigyti ir už kelias dešimtis, ir už kelis šimtus eurų. LRT.lt apžvelgė keleto internetinių mokyklinių prekių parduotuvių kainas.

Apie tris dešimtis įvairių raštinių reikmenų galima įsigyti ir už 37, ir už 307 eurus. Tiesa, įsigijus viską už mažiausias kainas tikrai galima turėti pagrindo abejonėms dėl kokybės ir priemonių ilgaamžiškumo. Tačiau galutinė pirmoko reikmenų suma su sportine apranga, avalyne, o jei reikia, žinoma, ir uniforma, gali gerokai išaugti.

Būtinų reikmenų sąraše pirmos klasės mokiniui pigiausios prekės – sąsiuviniai, kurių vienas atsieis nuo 0,15 centų iki 1 euro. Taip pat ir aplankai sąsiuviniams, vadovėliams, pratyboms, kurių kainos svyruoja nuo 0,30 centų iki 1,30 euro, 0,16-0,99 centus atsieis pirmokui reikalinga iki 20 centimetrų ilgio liniuotė, 0,33–1,85 euro kainuos pieštukiniai klijai ir lipalas.

Pirmokui taip pat reikės daug popieriaus:  piešimo popieriaus (A4 ir A3 formato), kurio kaina – 0,34–1,40 euro, akvarelinio popieriaus (0,76–1,01 euro), popieriaus rašymui (1,79–1,97 euro), spalvoto  dvipusio popieriaus (0,41–2,14 euro) bei dvipusio spalvoto kartono (0,80-1,08 euro).

Kainos skiriasi ne centais, o kartais

Brangesnių būtinų pirmokui priemonių kainos nuo pigiausių skiriasi gerokai. Pavyzdžiui, kuprinė gali kainuoti ir 11, ir 150 eurų. Flomasterių, spalvotų ir paprastų pieštukų, drožtuką galima įsigyti už 1,58 euro, tačiau brangiausių šių priemonių rinkinys gali kainuoti 35,7 euro.

Pirmos klasės mokiniui reikalingi akvarelė, guašas, indelis  vandeniui, paletė, aliejinė pastelė, teptukų  komplektas atsieis maždaug nuo 5,72 iki 25,98 euro; plastilinas, modelinas, lentelė  lipdymo  darbams – 3,03–10,74 euro. Taip pat būtina turėti įdėklą sąsiuviniams (1,50–4,79 euro), dėklą rašikliams (1,49–23,99euro), du parkerius bei rašalo kapsulių jiems (3,18–32,20 euro), žirkles  bukais  galais (0,64–3 eurai).

Sportinės aprangos kaina – kaip suaugusiesiems

LRT.lt į savo prekių krepšelį neįtraukė būtinų priemonių sąraše esančios sportinės  aprangos, sportinių batelių neslidžiais padais, šokių batelių, avalynės persiavimui mokykloje (ne juodais padais), šokdynės bei kai kuriose mokyklose reikalingos uniformos.

Ketvirtoko tėčio Arūno teigimu, sportinė apranga pirmokui gali atsieiti nuo 30 eurų.

„Geresnės kokybės prekes perkant tokiose sąlyginai nebrangių prekių parduotuvėse, kaip, pavyzdžiui „H&M”, sportbačiai ir kelnės kainuoja nuo 15 eurų. Jeigu ieškoma geros ar labai geros kokybės drabužių, kainos – kaip perkant suaugusiųjų aprangą.

Beje, labai dažnai norisi patarti tėvams pirmoje klasėje išvis nepirkti kuprinių: pradinukai viską atlieka mokykloje, ir nėra jiems ko tampytis kuprinėje. Maniškiui kuprinės prireikė gal tik trečioje klasėje“, – mintimis dalijasi Arūnas.

Uniformos gali padėti sutaupyti

Mokyklinių uniformų gamintojos įmonės „8 To Go“ vadovo Donato Puodžiukyno teigimu,  nesirenkant mokyklinės uniformos, vaikai norės kiekvieną dieną atrodyti stilingi ir dėvėti vis kitokius drabužius, o pirkti kelis skirtingus komplektus (ir rytais galvoti, kaip aprengti vaiką) visada kainuoja daugiau.

„Net pradinukai berniukai sugeba pašokdinti tėvus – „tas nepatinka“, „to nenoriu“. Uniforma mažina tokius ginčus, nes vaikas priima taisyklę, mato, kad kiti apsirengę taip pat.

Uniformos kaina pradinukui, renkantis tik pagrindinius privalomus produktus, gali kainuoti nuo dvidešimt kelių eurų. Pavyzdžiui, sarafanas mergaitei ar megztukas berniukui“, – sako pašnekovas.

D. Puodžiukynas pasakoja, kaip mokyklinę uniformą komplektuoja dauguma mokyklų.

„Mergaitėms patariama derinti sarafanus su įvairių spalvų golfais, o esant vėsesniam orui – vilkėti ir megztuką (komplekto kaina – apie 60 eurų).

Berniukams – įvairūs marškiniai, polo marškinėliai ar golfai, taip pat kelnės bei megztukai (komplekto kaina – apie 60–74 EUR)“, – kalba D. Puodžiukynas.

Apie pasirengimo pirmai klasei sunkumus ir kaip juos įveikti – pokalbis su psichologe, psichoterapeute, Paramos vaikams centro steigėja ir vadove Aušra Kuriene.

– Kaip turėtų prasidėti vaiko paruošimas mokyklai? Ką tėvai turėtų būtinai padaryti ir ko vertėtų vengti?

– Pradėti ruošti atžalą mokyklai reikėtų anksčiau, nei jai sukaks septyneri. Prieš mokyklą vaikai būna lankę paruošiamąją grupę, tad jau turi supratimą apie mokymosi procesą. Tėvai dažniausiai atžalas pirmai klasei ruošia mokydami juos pažinti raides ir skaičius. Iš tikrųjų akademinis paruošimas nėra toks svarbus, nes vaikas visko išmoks pirmoje klasėje. Daug svarbesnis yra socialinis paruošimas. Pradedant lankyti mokyklą vaikui reikia turėti šiokios tokios mokymosi patirties. Tokios patirties dažniausiai įgaunama žaidžiant lavinamuosius žaidimus, pavyzdžiui, konstruojant. Tai yra kuo puikiausias mokymasis, nes vaikas išmoksta pagal planą sudėti kaladėles, kartais jam tai neišeina ir reikia viską pradėti iš naujo. Mergaitės dažniausiai tokių įgūdžių įgauna piešdamos arba karpydamos tam tikras figūras, tarkim, lėlių drabužėlius. Tėvai turėtų savo atžalai sudaryti tokio mokymosi sąlygas. Tarkime, vaikui nepavykus ko nors sukonstruoti, turi padėti jam išmokti tai padaryti ir pritaikyti naujus įgūdžius. Į pagalbą pasitelkti galima ir stalo žaidimus, pvz., "Monopolį". Šis žaidimas itin tinka, nes jį žaidžiant reikia skaičiuoti, suprasti taisykles ir jų laikytis.

Tėvai privalo suprasti, kad pirmoje klasėje vaikas susiduria su nauju socialiniu iššūkiu. Iki tol jis nebuvo vertinamas, jo nupieštas piešinys buvo visiems gražus ir visi džiaugdavosi jo parašytomis dviem raidėmis. Mokykloje vaikas bus vertinamas ir lyginamas su kitais, jam bus sakomos pastabos. Socialinis gyvenimas mokykloje į vaiko aplinką įdiegia konkurenciją, lyginimą su kitais, suteikia naujų pažinčių. Tad tėvai turi matyti, kiek jų vaikas socialiai drąsus, kaip išreiškia savo emocijas, kaip elgiasi, kai nepavyksta atlikti užduoties. Toks socialinis parengimas dažnai prasprūsta tėveliams pro akis. Vaikas gali mokėti skaityti, rašyti ir skaičiuoti, bet vis tiek bijoti eiti į mokyklą, nes yra socialiai nepasiruošęs.

Tėvai neturėtų mokyti atžalos pirmos klasės kurso, nes to išmoks mokykloje. Jei vaikas ateis į pirmą klasę viską mokėdamas, jam ten paprasčiausiai gali būti nuobodu. Reikia palengvinti savo atžalos adaptaciją, bet neperspausti. Vaikas turi atrasti mokymosi džiaugsmą mokykloje, o tėvai kartais tai atima.

– Kokių sunkumų gali kilti vaikui, kuris visą vaikystę bendravo su tais pačiais kiemo draugais, o atėjęs į mokyklą pateko į nepažįstamųjų būrį? Kaip padėti tokiam vaikui?

– Jeigu vaikas turėjo gerų draugų ir buvo itin socialus, gali būti, kad savo įgūdžius pritaikys ir naujame kolektyve, todėl mokykloje jam nekils jokių problemų. Jei vaikas turėjo penkis tuos pačius draugus, tai nereiškia, kad negalės susirasti dar penkių visiškai naujų draugų.

Gerokai sudėtingiau tokiam vaikui, kuris neturėjo draugų arba jų turėjo itin mažai. Vienišiui, pasižyminčiam nedideliais socialiniais įgūdžiais, mokykloje tikrai gali kilti sunkumų susidraugaujant su naujais vaikais. Toks pat likimas gali ištikti ir vaiką, kuris kieme dažnai bardavosi ir pykdavosi. Tuomet vaiko tėvai turėtų šiek tiek įsikišti. Užtektų tiesiog paklausti, kokie vaikai yra klasėje. Daugiau berniukų ar mergaičių? Jie linksmi ar veikiau liūdni? Daugiau šviesiaplaukių ar juodaplaukių? Gyvename vaizdų pasaulyje, tad jei vaikas sako, kad visi klasės draugai nedraugiški, reikia paklausti, kodėl jis taip nusprendė. Galbūt kas nors kažką pikto pasakė, o gal vaikas yra išsigandęs ir todėl jam taip atrodo.

Jei vaikui sunkiai sekasi susidraugauti su kitais, galima jį pamokyti, kaip prieiti prie patinkančio vaiko ir jį užkalbinti. Taip pat reikėtų paruošti vaiką ir tam, kad klasės draugas gali ir nesutiktų su juo pažaisti. Savo atžalai reikėtų paaiškinti, kad jis nieko blogo nepadarė, tiesiog būna įvairių žmonių ir jis dar susiras draugų. Tokie įgūdžiai yra išmokstami, tad vaikas palaipsniui visko išmoks pats.

Jei vaikui visai nesiseka, tėvai gali įdėti daugiau pastangų. Galbūt pasitarę su kitais tėvais, jie gali pabandyti supažindinti vaikus tarpusavyje. Pavyzdžiui, kartu nuvesti į kiną ar pasikviesti į svečius. Juk gali būti taip, kad klasėje yra du drovūs vienas kitą užkalbinti bijantys vaikai. Taip pat galima paprašyti mokytojos pagalbos, galbūt ji gali drovesnius vaikus kartu susodinti atlikti darbelį.

– Kokias didžiausias klaidas būsimam pirmokui pasakodami apie savo patirtis mokykloje daro tėvai?

– Jokiu būdu nereikia vaiko gąsdinti. Net jeigu tėvų patirtis mokykloje buvo bloga, nereiškia, kad vaikui irgi taip nutiks. Tėvai dažnai pamiršta, kad jų atžala yra visiškai kitas asmuo, jis turės kitą mokytoją ir kitus klasės draugus. Taip pat tėvams svarbu suvokti, kodėl jų patirtys buvo neigiamos. Galbūt jie niekada nesiskųsdavo savo tėvams, nors vertėjo tai padaryti? Tai gali pagelbėti auklėjant savo vaiką: reikėtų jam pasakyti, kad jeigu iškiltų sunkumų, jis visada gali kreiptis pagalbos. Papasakoti apie geras patirtis, duoti patarimų, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje yra būtina.

– Ar pirmaklasio namų darbai turėtų būti griežtai tikrinami ir tėvams vertėtų papildomai su juo mokytis namuose? O gal geriau pirmoje klasėje neperspausti vaiko?

– Pirmoje klasėje namų darbų neturėtų būti. Vaikai yra pajėgūs įsisavinti pirmos klasės kursą mokykloje, todėl papildomai mokytis su jais tikrai nereikia. Jeigu vaikui tikrai kažkas nesiseka, namų darbai nepadės. Geriau kitaip skirti jam dėmesio. Pavyzdžiui, jeigu pirmokui nesiseka skaityti, laisvu laiku galima kartu su juo skaityti pasakas, maisto gaminimo receptus ar teatro programas. Jeigu nesiseka skaičiuoti, galima skaičiuoti žaidžiant "Monopolį" ar perkant produktus parduotuvėje, o ne mechaniškai kartojant tai, kas daroma mokykloje. Toks užklasinis mokymasis turėtų būti įdomus ir malonus pačiam vaikui.

– Kiek laiko trunka vaiko adaptacija pirmoje klasėje? Kaip tuo metu su pirmoku turėtų elgtis tėvai?

– Adaptacijos laikas priklauso nuo konkretaus vaiko. Jeigu vaikui mokykloje yra sudėtingiau, tai gali užtrukti apie mėnesį. Per porą mėnesių visi vaikai adaptuojasi ir pripranta. O jeigu ne, tada reikėtų pasitarti su specialistais.

– Kaip motyvuoti vaiką, jei pirmoji pažintis su mokslu jam kelia siaubą?

– Nemanau, kad taip gali būti. Nebent tėvai nuolat pasakoja apie savo neigiamas patirtis mokykloje. Tuomet reikėtų nustoti tai daryti. Jeigu vis dėlto baisi baimė kyla dėl vaiko nežinojimo, tada reikėtų rasti būdą jam papasakoti, kaip yra iš tiesų. Vaikams nuolat kyla įvairiausių baimių: vieni bijo eiti į tamsų rūsį, kiti – vieni būti namuose. Vis dėlto tėvai randa būdų padrąsinti savo atžalas – taip reikėtų elgtis ir šiuo atveju. Jeigu baimė yra tiesiog paniška, vertėtų pasikalbėti su specialistais, nes galbūt ta baimė atsiranda visai dėl kitų dalykų.

– Kokių psichologinių problemų vaikui gali iškilti pirmoje klasėje? Kaip tinkamai į jas reaguoti? Gal galite papasakoti iš savo praktikos, kokių problemų, kurių ištakos – pirma klasė, sužinote konsultuodama vaikus ar paauglius?

– Gali kilti įvairiausių problemų. Kalbant apie akademinius dalykus, gali paaiškėti, kad vaikas, nors to niekas net neįtarė, turi mokymosi sunkumų. Tokia situacija tiek pačiam vaikui, tiek tėvams sukelia labai daug nerimo. Tokiu atveju labai svarbu kreiptis į psichologinę-pedagoginę tarnybą, kad būtų įvertinta, kokio pobūdžio yra tie mokymosi sunkumai. Tada bus nesudėtinga vaikui suteikti pagalbą, kad šis galėtų pasivyti klasės draugus.

Psichologinė problema, dažnai iškylanti pirmoje klasėje, yra vaiko supratimas, kad jis nėra geriausias ar vienintelis. Ne visi vaikai lengvai susitvarko su savo netobulumu ar neišskirtinumu. Labai svarbu, kad tai laiku pastebėtų tėvai ir padėtų savo atžalai suprasti, kad ne visur galima ir reikia būti pirmam. Reikėtų paaiškinti vaikui, kad jis gali gerai skaityti, bet nebūtinai gerai skaičiuos ar greitai bėgs. Svarbiausia, kad vaikas priimtų save tokį, koks yra. Tačiau pradinių klasių moksleiviai dažnai nusivilia savimi lygindamiesi su kitais. Blogiausia būtų, jei tai suteiktų nusivylimą ir tėvams. Tai gali būti tiek vaiko, tiek tėvų savivertės problema. Vaikas gali pasijusti menkavertis ir atsisakyti ką nors daryti, demonstruoti savo nuobodulį ar nepaklusnumą, maištauti. Tokie dalykai, prasidėję pirmoje klasėje, gali tęstis ilgus metus, jeigu vaikui nebus suteikta pagalba.

– Dažnai tėvai pirmokus savo vaikus jau užrašo į įvairius būrelius. Kiek popamokinės veiklos turėtų būti? Iš dalies ši veikla padeda socializuotis, tačiau vaikui gali būti per sunku pirmoje klasėje dar lankyti ir būrelį.

– Sunku atsakyti vienareikšmiškai. Būna vaikų, kuriems reikia popamokinės veiklos, ir yra tokių, kuriems jos visiškai nereikia, nes pati mokykla yra didelis iššūkis. Jeigu rugsėjo mėnesį tėvai paskubėjo užrašyti vaiką į būrelį ir mato, kad jis nespėja, yra pervargęs ir sudirgęs, reikėtų mažinti krūvį. Vis dėlto dažniausiai vaikams lankyti įvairius būrelius yra į naudą.

Užrašydami savo atžalas į būrelius, tėvai neturėtų aklai vadovautis noru, kad vaikas lankytų patį geriausią miesto chorą ar meno mokyklą. Būrelis gali būti ir arti namų, svarbu, kad patiktų vaikui ir jis lavintųsi. Tada nei jam pačiam nereikės važinėti į kitą miesto galą, nei tėvams jo vežioti.

– Skirtingo temperamento vaikai linkę skirtingai reaguoti į mokymo procesą. Pavyzdžiui, sangvinikai paprastai yra judrūs, nepastovūs, jiems sunku baigti pradėtus darbus. Flegmatikai labai nemėgsta spaudimo, būtinybės ką nors daryti. Kaip mokytoja turėtų prisitaikyti prie daug skirtingo temperamento vaikų? Galbūt vertėtų skirti skirtingas užduotis?

– Aišku, kad vaikai yra skirtingi, bet mokymosi programos ir pedagogai tikrai atsižvelgia į vaikų poreikius. Skirtas užduotis gali atlikti ir lėtesnis, ir greitesnis vaikas. Tiesiog svarbu suprasti, kad vienas vaikas užduotį atliks greičiau, kitas – lėčiau. Aišku, jeigu pirmaklasio lėtumas peržengia ribą, reikėtų kreiptis į specialistą. Pirma klasė iš dalies yra pereinamasis etapas, jo metu vaikai ir mokytojas susipažįsta. Todėl pirmųjų metų užduotys yra tikrai įkandamos kiekvienam.

– Tarkime, vaikas – lėtas, nespėja įsisavinti per pamoką gaunamos medžiagos, jam sunku ir per pamoką vedžioti raideles, ir atlikti matematinius veiksmus. Ką patartumėte tokio vaiko tėvams ir mokytojui, kurį spaudžia programa? Pedagogui ir tėvams gali tiesiog pritrūkti supratimo, kad tas vangiai reaguojantis vaikas nėra tinginys, bet tiesiog jautrus ir kiek lėtesnio būdo.

– Jeigu atsitiktų taip, kad vaikas klasėje yra toks lėtas, jog negali laiku atlikti užduočių, tėvai turėtų kreiptis į specialistus ir įvertinti, kodėl vaikui sunku. Jeigu tai nėra gilesnė problema, reikėtų išsiaiškinti, ar mokytojos tempas ne per greitas. Jeigu taip yra, gali paaiškėti, kad nespėjančiųjų yra ir daugiau. Jeigu tai yra vaiko individuali savybė, reikia jam pritaikyti specialią programą.

– Liberali švietimo sistema leidžia vaikams atostogauti su tėvais ir ne per oficialias atostogas. Ar gerai elgiasi tėvai eliminuodami savo atžalas iš mokymosi proceso vos jam įsibėgėjus?

– Viskas priklauso nuo situacijos. Mokykla ir tėvai bet kokiu atveju turi bendradarbiauti ir pasitarti. Jeigu mokytojas mano, kad praleisti mokslo savaitę pirmokui nebus į naudą, nes jis ir taip atsilieka, nemanau, kad tėvai vešis jį atostogų. Bet būna vaikų, kuriems savaitė su tėvais yra svarbiau nei savaitė mokykloje, ir nieko dėl to neatsitinka. Svarbiausia, kad tėvai bendradarbiautų su pedagogais, domėtųsi, ar jų atžala neturi sunkumų, kaip jai sekasi, ir tada priimtų sprendimą, ar vežtis vaiką atostogų.

Nenumaldomai artėjant mokslo metams, Kauno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras pataria, kaip elgtis, kad naujas gyvenimo etapas būsimam pirmokui nekeltų streso. 

Pasiruošimas mokyklai neapsiriboja vien tik ugdymo įstaigos pasirinkimu ar mokyklinių prekių pirkimu. Tėvai arba globėjai, išleidžiantys į mokyklą savo vaikus, dažnai susimąsto, ar jie jau tam pasirengę. Psichologų nuomone, vaiko gebėjimas rašyti, skaityti ar skaičiuoti dar negarantuoja, kad pirmokas greitai adaptuosis mokykloje. Labai svarbu atkreipti dėmesį į vaiko brandumą, savarankiškumą bei sugebėjimą užmegzti naujus kontaktus tiek su suaugusiais, tiek su vaikais. Kauno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras pataria tėveliams, kaip palengvinti vaiko adaptacinį periodą mokykloje.

Pirmiausia, tėvams reikėtų kartu su atžala užsukti į naują mokyklą anksčiau, negu pradės ją lankyti. Nuveskite vaiką į naują vietą, pavaikščiokite koridoriais, susipažinkite su auklėtoja. Vaikas pripras prie minties, kad lankys mokyklą, ir žinos, kas jo laukia.

Atkreipkite dėmesį, kokios nuotaikos vaikas išeina į ugdymo įstaigą ir kokios iš jos grįžta. Uždaresni vaikai kartais nedrįsta pasipasakoti, su kokiais sunkumais susiduria. Atidesni tėveliai gali pastebėti, kad pasikeitė vaiko elgesys ar emocijos (nenori eiti į mokyklą, verkia) bei atsiradę somatiniai simptomai (galvos skausmas, pykinimas ir panašiai).

Paklauskite vaiko, kaip sekėsi mokykloje, stenkitės jį išklausyti, atsakyti į klausimus. Atminkite, kad vaiką labiau drąsina ne skuboti suaugusiųjų patarimai, kaip reikia elgtis, o tai, jog tėvai supranta jo sunkumus. Tiesiog pabandykite įsijausti į savo vaiko situaciją. Vaikui, pradėjusiam naują etapą, lengviau įveikti adaptacijos problemas, kai jaučia, kad tėvams rūpi, kaip jam sekasi, kai gali dalytis savo patirtais išgyvenimais.

Pradinukas, ypač pirmokėlis, dažnai naujoje mokykloje jaučiasi nesaugus. Jei vaikas namiškiams sako, jog mokykla jam nepatinka ir nenori jos lankyti, derėtų dažniau bendrauti su mokytoja. Tėvai neturėtų vengti paklausti, kodėl vaikas grįžta namo liūdnas, kaip jis jaučiasi klasėje, ar mėgsta žaisti su vaikais pertraukų metu.

Pasistenkite nenuvertinti savo atžalos. Tokie žodžiai kaip „tu nieko nesugebi gerai padaryti“, „ar galima iš tavęs tikėtis ko nors daugiau?“ tik padidina vaiko nepasitikėjimą ir nusivylimą savimi. Nereikėtų stiprinti mokyklos baimės tokiais klausimais kaip „ar labai bijai eiti į mokyklą?“ ir kt. Jei vaikas jaučia tam tikrą baimę, pasakykite, kad jo nenoras ir nerimas yra suprantami, kad daugelis vaikų tai patiria. Galite pasidalinti savo patirtimi, gal ir patys kadaise taip jautėtės.

Uždaresniam, drovesniam vaikui tiktų žaidimas nupiešti mokyklą, draugus ar auklėtoją ir pasikalbėti apie tai su tėvais. Piešdamas vaikas ne tik išlieja savo emocijas, bet ir iš naujo išgyvena tam tikras situacijas. Drąsesniam, judresniam, aktyvesniam vaikui, kuriam gali būti sunku išbūti visą dieną vienoje vietoje, galite pasiūlyti aktyvų užsiėmimą po pamokų, tokiu būdu padėdami jam atsikratyti įtampos ir sukaupto per dieną nerimo.

Kauno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras primena, kad kiekvienas vaikas yra individuali asmenybė, visiems reikia skirtingo laiko tam, kad prisitaikytų prie naujos situacijos, o tėvų palaikymas ir supratimas padės pirmokui sėkmingiau pradėti mokslo metus.