Onkologinėmis ligomis Lietuvoje kasmet suserga apie 18–20 tūkst. žmonių. Nemaža dalis jų pasveiksta. Tačiau kitai daliai susirgusiųjų vėžys išplinta – atsiranda metastazių kituose organuose ar audiniuose. Jų atsiradus, paprastai diagnozuojama ketvirta ligos stadija.

„Tai, ar vėžys išplis organizme, ar atsitrauks, priklauso nuo daugelio dalykų“, – sako Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos Onkologijos skyriaus vadovė profesorė R.Jančiauskienė.

– Ar galima sakyti, kad metastazių dažniausiai atsiranda po remisijos?

– Taip apibendrinti negalima. Kalbant apie metastazes, yra dvi situacijos. Vieniems, nedidelei daliai (apie 15–20 proc.) pacientų, jų būna diagnozės nustatymo metu, ir mes iš karto imame gydyti ir pirminį naviką, ir metastazes. Kitiems nustatant diagnozę randamas neišplitęs navikas (metastazių nėra). Tokiu atveju taikomas pradinis vėžio gydymas, liga atsitraukia. Vieniems remisija tęsiasi visą gyvenimą, o kitiems po kurio laiko liga gali atsinaujinti.

Kiekvienos onkologinės ligos atveju skiriasi dalis pacientų, kuriems liga diagnozuojama iškart IV stadijos. Pvz., 20–25 proc. storosios žarnos vėžio atvejų diagnozuojant ligą iš karto nustatomos ir tolimosios metastazės.

Sergant pirmos, antros ar trečios stadijos onkologine liga galimas visiškas pasveikimas. Neretai gydymas pradedamas nuo operacijos. Jei ligos atsinaujinimo rizika didelė, tenka skirti adjuvantinį (papildomą – red. past.) gydymą. Jo parinkimas priklauso nuo vėžio tipo, nuo molekulinių charakteristikų. Tai gali būti chemoterapija, biologinė terapija, hormonų terapija, imunoterapija ir t. t. Išgydome ir stebime tą žmogų. Paprastai pirmus dvejus metus jis turi apsilankyti pas onkologą kas 3–4 mėnesius. Atliekame reikiamus tyrimus – kraujo, echoskopiją, jei reikia – plaučių rentgeno nuotrauką ir kitus. Vėliau vizitai pas gydytojus ima retėti. Trečiais ketvirtais metais žmogus gali lankytis kas pusmetį, dar vėliau – kartą per metus. Jei per 5 metus liga neatsinaujina, darome išvadą, kad žmogus pasveiko, rizika ligai atsinaujinti – labai maža. Vėliau nei po 5 metų onkologinė liga atsinaujina vos 1–2 proc. pacientų. Ilgiau nei 5 metus onkologai gali stebėti, pvz., krūties vėžiu sergančias moteris, kurioms skiriama 10 metų trukmės hormonų terapija.

Vėliau nei po 5 metų onkologinė liga atsinaujina vos 1–2 proc. pacientų. Taigi, paprastai 5 metai yra tam tikra riba.

Taigi, paprastai 5 metai yra tam tikra riba. Jei per tą laiką liga neatsinaujina, vėliau onkologai tokio žmogaus sveikatos dažniausiai nebestebi – jį toliau stebi šeimos gydytojas. Jo kompetencijos tam pakanka – jis gali skirti atlikti plaučių rentgenogramą ar pilvo echoskopiją. Jei atlikus šiuos tyrimus kyla įtarimų dėl galimo ligos atsinaujinimo, šeimos gydytojas paprastai pacientą siunčia pas gydytoją onkologą.

– Nuo ko priklauso, ar liga atsinaujins ir atsiras metastazių?

– Tai nulemia labai daug faktorių. Vienas jų – pradinis ligos išplitimas. Kuo ankstyvesnė ligos stadija diagnozuojama, tuo didesnė tikimybė visiškai pasveikti ir mažesnė tikimybė, kad liga atsinaujins. Onkologijoje vertinama, kiek žmonių tebėra gyvi po diagnozės nustatymo ir pagrindinio gydymo praėjus 5 metams. Pateiksiu storosios žarnos vėžio pavyzdį. Jei jis diagnozuojamas pirmos stadijos, kai navikas dar visai mažytis, liga neišplitusi kitur, tikimybė išgyventi 5 metus ir ilgiau yra apie 90 proc. Jei antra stadija – 70–75 proc., jei trečia – 50–60 proc., jei ketvirta – apie 10 proc.

Ketvirtos stadijos liga dažniausiai yra nepagydoma. Tada mes taikome gydymą tam, kad sustabdytume jos progresavimą – taip prailginamas žmogaus gyvenimas. Gydoma dažniausiai vaistais nuo navikų.

– Kuriomis onkologinėmis ligomis sergant metastazių atsiranda dažniau?

– Internete prieinamoje europinėje studijoje EUROCARE-5 vertinamas žmonių, sergančių įvairiomis onkologinėmis ligomis, 5 metų išgyvenamumas skirtingose Europos valstybėse. Matyti, kad, pvz., žmonių, sergančių kasos vėžiu, 5 metų išgyvenamumas yra tik apie 7 proc., o sėklidžių vėžiu (tai dažniausias jaunų vyrų piktybinis navikas) – daugiau kaip 80 proc. Vadinasi, sėklidžių vėžys yra geros prognozės onkologinė liga. Taip vadinamos tos onkologinės ligos, kuriomis sergančių žmonių 5 metų išgyvenamumas siekia 70–80 proc. Vadinasi, didžioji dauguma šių ligonių pasveiks. Geros prognozės onkologinė liga yra ir odos melanoma. Rizika ja susirgti išauga, jei žmogus ilgai būna kaitrioje saulėje vidury dienos, jei dažnai nudega tiek, kad oda net lupasi. Jautresni yra žmonės, kurių oda yra ypač balta. Apie 80 proc. susirgusiųjų melanoma pasveiks.

Tos onkologinės ligos, kuriomis susirgę 5 metus ir ilgiau išgyvena tik iki 20–30 proc. ligonių, vadinamos blogos prognozės onkologinėmis ligomis. Tai kasos, skrandžio, kepenų, plaučių onkologinės ligos. Jos dažniau atsinaujina – arba atsiranda vietinis recidyvas, t. y. navikas po operacijos vėl atauga toje pačioje vietoje, arba atsiranda metastazių.

– Kaip krūties vėžys?

– Krūties vėžys yra geros prognozės vėžys. Pagal EUROCARE-5, 5 metų išgyvenamumas sergant šia liga siekia 75–80 proc. Tačiau žiūrint individualiai – kaip minėjau, daug lemia tai, kokios stadijos liga diagnozuojama. Be to, sergant krūties vėžiu, labai svarbus yra individualizuotas gydymas, taikomas atsižvelgiant į šio vėžio molekulinius potipius. Svarbus ne tik naviko dydis, bet ir kokio agresyvumo ir molekulinių charakteristikų ląstelės jį sudaro. Agresyvesnės ląstelės linkusios greičiau dalytis, skverbtis gilyn į kitus audinius. Kuo greičiau jos dalijasi – tuo greičiau auga navikas. Įprastai audinių ląstelės per žmogaus gyvenimą pasidalija 60–80 kartų ir miršta. Vėžio ląstelė nemiršta – ji vis dalijasi ir dalijasi. Nelabai agresyvaus vėžio atveju ląstelė pasidalys maždaug kartą per pusmetį, o agresyvaus – kas 1–4 savaites. Vadinasi, kažkoks gumbelis po savaitės ar dviejų bus dvigubai didesnis nei anksčiau. Agresyvus vėžys daug greičiau išsekina žmogų ir dažniau lemia mirtį. Jei, pvz., krūties vėžio ląstelės turi tam tikrų receptorių – vadinamųjų HER-2 receptorių – prognozė bus prastesnė. Kita vertus, jų esant, skirsime vaistų, veikiančių tuos receptorius, ir taip sustabdysime tos piktybinės ląstelės augimą ir padėsime nemažam procentui moterų pasveikti.

Eiga: jei per 5 metus nuo pirminės diagnozės onkologinė liga neatsinaujina, vėliau tokio žmogaus sveikatos būklę stebi nebe gydytojas onkologas, o šeimos gydytojas. / Asociatyvi freepik.com nuotr.

– Ar metastazės reiškia, kad tai – IV ligos stadija?

– Taip, dažniausiai, jei yra metastazių kituose organuose, nustatoma IV ligos stadija. Formuluodami diagnozę vertiname tris dalykus: pirminį naviką, aplink jį esančius limfmazgius ir tai, ar kituose organuose yra tolimųjų metastazių. Tačiau jei, pvz., galvos ar kaklo pirminis navikas yra labai didelis, peraugęs kraujagysles, nervinius rezginius arba kaulus, t. y., toks didelis, kad jo neįmanoma pašalinti, paprastai tai reiškia, kad liga yra IV stadijos (net ir nesant metastazių). Pvz., sėklidžių vėžio IV stadijos iš viso nėra. Didžiausia nustatoma stadija – IIIC.

Vilčių teikia vadinamoji precizinė, individualizuota medicina, kai gydymas skiriamas atsižvelgiant į tam tikrą molekulinį naviko požymį.

– Kokiais atvejais vėžio žymens tyrimas nerodo, kad liga sugrįžo ir yra metastazių?

– Vėžio žymuo nėra vėžio diagnostinis kriterijus. Jis yra pagalbinis tyrimas, atliekamas greta kitų. Visų pirma mes turime rasti naviką, paimti biopsiją – to darinio audinio gabaliuką – ir nustatyti vėžį. Tik tada mes parenkame, kokį vėžio žymenį tirti. Būna situacijų, kai žmogui diagnozuotas vėžys, tačiau atlikus tyrimus matome, kad vėžio žymenys nepadidėję. Paprastai šiuos tyrimus skiriame prieš atliekant naviko šalinimo operaciją. Jei pašalinus naviką šie žymenys sumažėja, sakome, kad šis žymuo šiam žmogui informatyvus. Verta jį periodiškai pakartoti: padidėjęs žymuo rodys galbūt atsinaujinusią ligą. Tačiau vien žymens padidėjimo mes nevertiname kaip ligos progresavimo įrodymo ir vien tuo remdamiesi nepradedame žmogaus gydyti. Jei vėžio žymuo konkrečiam žmogui padidėjęs, reikia atlikti radiologinius tyrimus ir aptikti, kurioje vietoje yra navikas.

– Jei žmogui yra buvusi onkologinė liga ir jis yra remisijoje, koks yra pagrindinis diagnostinis kriterijus ar tyrimas norint nustatyti, ar liga sugrįžo?

– Kiekvienai vėžio lokalizacijai atliekami skirtingi tyrimai. Jeigu tai krūties vėžys, atliekamos mamogramos, taip pat pažasties, viršraktikaulio srities limfmazgių tyrimas. Be to, atliekami tyrimai, parodantys ligos išplitimą į kitus organus. Šiuo atveju tai būtų pilvo echoskopija, plaučių rentgenograma.

Jei tai žarnyno vėžys – greta pilvo echoskopijos ir plaučių rentgenogramos atliktume ir kolonoskopiją, kad storoji žarna būtų apžiūrėta iš vidaus. Tiesa, kolonoskopija skiriama rečiau, nes šis tyrimas taip pat turi tam tikrų rizikų. Jis skiriamas kas 2–3 metus, priklausomai nuo to, kas žarnyne buvo rasta atliekant ankstesnius tyrimus. Jei buvo rasta polipų – tyrimas bus kartojamas po metų, o jei ten viskas gerai – galima skirti jį atlikti po 2–3 metų. Kitus tyrimus galima atlikti ir dažniau: pirmaisiais metais – kas 3–4 mėnesius, o paskui rečiau. Jei kažkas įtartino pastebima atliekant tokius paprastesnius tyrimus kaip echoskopija, plaučių rentgenograma, tada reikėtų skirti kompiuterinės tomografijos tyrimą. Tačiau kai kurias onkologines ligas, pvz., galvos ir kaklo navikus, geriau parodo magnetinio rezonanso tyrimas.

– Ar tam tikros lokalizacijos metastazės yra pavojingesnės už kitas?

– Smegenų metastazės yra bene pavojingiausios, tačiau situacijų būna įvairių. Žinau pacientą, kuriam buvo išoperuotas smegenų navikas ir nustatyta, kad tai – ne pirminis navikas, o metastazė. Tai buvo liaukinio epitelio naviko išplitimas į smegenis – adenokarcinoma. Tačiau atlikę tyrimus nenustatėme, iš kur tas navikas atkeliavo, t.y., kur yra pirminis vėžio židinys. Tam žmogui po operacijos buvo skirtas spindulinis gydymas – smegenų radioterapija. Praėjus 7 metams nuo skirto gydymo, jam liga nebuvo atsinaujinusi. Taigi, pasitaiko ir tokių atvejų.

Tačiau atsiradus metastazių pasveikti paprastai negalima, išskyrus tam tikras situacijas. Pvz., storosios žarnos vėžys su metastazėmis kepenyse. Daliai žmonių jas galima išoperuoti ir jie pasveiksta. Jeigu operuojant metastazes pavyksta visiškai pašalinti, 20–40 proc. šių žmonių išgyvena 5 metus ir ilgiau. 20 proc. žmonių, kuriems pavyko pašalinti kepenų metastazes, išgyvena 10 metų ir ilgiau.

Panašių pavienių atvejų pasitaiko gydant sarkomas. Kai yra viena metastazė plaučiuose, po operacinio gydymo kai kuriems taip pat pavyksta pasveikti. Tačiau daugelis žmonių, atsiradus metastazių, nepasveiksta. Tokiu atveju taikomo gydymo tikslas – prailginti gyvenimą.

Tiesa, vilčių kai kuriais atvejais teikia imunoterapija, kai galimos labai ilgalaikės remisijos. Pvz., taikant imunoterapiją, maždaug 10–15 proc. žmonių, sergančių metastazavusia melanoma, liga gali sustoti ne vieniems metams. Ji taip pat gali padėti storosios žarnos vėžio atveju, jei navikui būdingas vienas požymis – mikrosatelitų nestabilumas. Deja, jis nustatomas tik 5 proc. storosios žarnos vėžio atvejų. Tačiau jei tokiu atveju paskiriama imunoterapija, praėjus 4–5 metams apie 40 proc. ligonių liga neprogresuoja.

Taigi, vystantis mokslui, net esant metastazių atsiranda vis daugiau galimybių sustabdyti ligą, patirti ilgalaikę remisiją. Vilčių teikia vadinamoji prezicinė, individualizuota medicina, kai gydymas skiriamas atsižvelgiant į tam tikrą molekulinį naviko požymį. Toks gydymas daro kai kuriuos onkologinius susirgimus panašius į kitas lėtines neinfekcines ligas, kaip hipertenzija ar diabetas. Tai yra nepagydomos ligos, tačiau daugybę metų vartodami vaistus žmonės gali gyventi kokybišką gyvenimą. Tikimės, kad galimybės taip gyventi onkologiniams ligoniams ateityje smarkiai išaugs.

Kalbant apie universiteto ligoninę, kur vyksta specializuotas onkologinių ligų gydymas, taikoma chemoterapija, imunoterapija, biologinė terapija, spindulinė terapija, operacinis gydymas, gydymo taktika turi būti parenkama daugiadalykėje komandoje, kurią sudaro radiologas, patologas, chirurgas, onkologas radioterapeutas, onkologas chemoterapeutas. Kartais prireikia ir kitų specialistų. Visi kartu sprendžiame, kurį metodą tikslinga taikyti pirmiau. Kartais pradedame nuo operacijos, tačiau būna situacijų, kai naviką iš pradžių reikia pamažinti vaistais, o tik paskui – operuoti.

Viltis: taikant imunoterapiją maždaug 10–15 proc. sergančiųjų metastazavusia melanoma ši liga gali sustoti ne vieniems metams. Asociatyvi Freepik.com nuotr.

– Koks gydymas taikomas atsiradus metastazių? Ar lygiai toks pats, kaip ir pirminiam vėžiui gydyti? Pvz., ar skiriasi plaučių vėžio ir metastazių plaučiuose gydymas?

– Skiriasi. Parinkdami gydymą remiamės klinikinių tyrimų rezultatais. Vaistai skiriami priklausomai nuo pirminio vėžio lokalizacijos. Jei tai plaučių vėžys – kad ir kur jis būtų išplitęs, gydome kaip plaučių vėžį. Jei tai krūties vėžys – kaip krūties vėžį. Tačiau šiandien jau atsiranda vadinamasis agnostinis gydymas, kai vaistai parenkami pagal naviko molekulinį potipį, o ne pagal tai, iš kokio organo kilęs pirminis židinys. Pvz., imunoterapija turi registruotų indikacijų gydyti skirtingų lokalizacijų navikus atsižvelgiant į jų molekulinį potipį. Tokiu atveju, jei, pvz., žarnyno, skrandžio ar galvos ir kaklo navikų ląstelėse nustatoma nestabilių mikrosatelitų, visiems jiems gydyti galime skirti imunoterapiją. Tiesa, vėžys – sudėtinga liga, nulemta daugelio faktorių, ir ne visada pagal vieną požymį galima parinkti gydymą. Gydymas yra individualizuotas, skiriamas vadovaujantis sudėtingais algoritmais, atsižvelgiant į naujausias rekomendacijas.

– Imunoterapija, biologinė terapija – brangiai kainuojantis gydymas. Ar egzistuoja kvotos ir į metų pabaigą naujas pacientas gali negauti brangaus, bet efektyvaus gydymo?

– Nepavadinčiau to kvotomis. Gydant vėžį svarbiausia yra chirurgija, ypač ankstyvose stadijose. Vaistai skiriami kaip papildoma priemonė, padidinanti šansą pasveikti. Tarkim, gydant trečios stadijos storosios žarnos vėžį chirurginis gydymas padės maždaug 50 proc. atvejų. Vadinasi, pusė operuotųjų po 5 metų bus gyvi ir sveiki vien chirurgų dėka. Jeigu visus juos papildomai gydysime vaistais, skirsime chemoterapiją, apie 17 proc. daugiau žmonių po 5 metų bus gyvi. Kuo liga vėlyvesnė, tuo didesnį vaidmenį vaidina vaistai, o ne operacija. Kuo liga ankstyvesnė – tuo labiau jos gydymą lemia chirurgija.

Formuluojant diagnozę vertiname tris dalykus: pirminį naviką, aplink jį esančius limfmazgius ir tai, ar kituose organuose yra tolimųjų metastazių.

– Vadinasi, gydant onkologines ligas kvotų nėra?

– Nėra. Vėžio gydymo prieinamumas labiau susijęs su tuo, ar tam tikras gydymas, tam tikri vaistai Lietuvoje yra įtraukti į kompensuojamųjų vaistų sąrašą, ar ne. Kompanijos, sukuriančios naujų vaistų, teikia duomenis Vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių kompensavimo komisijai. Ji analizuoja, ar tas vaistas pakankamai efektyvus, ar prailgina paciento gyvenimą. Pagal tai sprendžiama, kompensuoti jį ar ne. Svarstomas ir finansinis aspektas, ar valstybė pajėgi už tą naują vaistą mokėti, nes atsiranda vaistų, vieno paciento gydymas gali kainuoti šimtus tūkstančių eurų. Tačiau brangiausi vaistai nebūtinai yra geriausi. Valstybė turi pasverti ir kompensuoti geriausius vaistus. Turi būti vertinama, kiek tie vaistai pratęs ar palengvins ligonio gyvenimą. Tiesa, vaistų kompensavimo sistema Lietuvoje dabar šiek tiek užstrigusi.

– Ką reiškia užstrigusi?

– Apie 2018 m. kompensuojamųjų vaistų sąrašas Lietuvoje reikšmingai pasipildė. Tuo metu į Lietuvą atėjo labai daug naujų vaistų onkologinėms ligoms gydyti. Vėliau jų vertinimo tvarka buvo pakeista, dėl to nauji vaistai mūsų pacientus dabar pasiekia lėčiau. Šiuo metu daug vaistų laukia eilėje, kol bus įvertinti.

– Onkologinių ligonių daugėja. Ar tai reiškia, kad mes gyvename nesveikiau?

– Lietuvoje per pastaruosius 20 metų sergamumas vėžiu padidėjo. Higienos instituto duomenimis, per 1997–2017 m. Lietuvoje sergamumas vėžiu išaugo nuo 359,4 iki 896 atvejų 100 000 gyventojų per metus, o absoliutus naujų atvejų skaičius per metus padidėjo apie 2,5 karto – nuo 12 849 iki 25 346. Maždaug tik 10 proc. visų vėžio atvejų yra genetiškai determinuoti (nulemti – red. past.). Visais kitais atvejais labai daug įtakos turi gyvenimo būdas (maistas, fizinis aktyvumas, stresas, aplinka, kurioje gyvename). Onkologinių ligonių skaičius didelis ir dėl to, kad dabar žmonės su šia diagnoze gyvena ilgiau.

– Kokia jūsų rekomendacija: kaip išvengti vėžio, o susirgus ir sulaukus remisijos – ką daryti, kad nebūtų pražiūrėtas ligos sugrįžimas?

– Visų pirma, reikėtų stengtis nesusirgti. Ne tiesiog galvoti, kad ši liga mane greičiausiai aplenks, o sąmoningai stengtis jos išvengti. Siekiant jos išvengti, netinka valgyti bet ką, nejudėti, nepailsėti, neišsimiegoti, nuolatos jausti stresą ir gyventi užterštoje aplinkoje. Išgėrę vaistų sveikatos nesusigrąžinsime. Ji tiesiogiai susijusi žmogaus gyvenimo būdu. Nuo jo priklauso maždaug 70–80 proc. sveikatos. Medicina gali pridėti tik apie 10 proc.

Siekiant išvengti onkologinių ligų arba aptikti jas kuo anksčiau, reikėtų dalyvauti prevencinėse priešinės liaukos, krūties, gimdos kaklelio ir storosios žarnos vėžio patikros programose.

Susirgus – gydytis. Be to, net ir susirgus gyvenimo būdą pakeisti taip pat labai svarbu. Vien medicina mūsų sveikatos neišgelbės. Mes, medikai, padarysime, ką galime, tačiau reikia ir paties žmogaus pastangų. Nes jei žmogus ir toliau nevengs stresą keliančių situacijų, nepakeis mitybos, dienos režimo, nepradės daugiau judėti – nieko nebus. Šiais laikais mes valgome daug skrudinto, kepinto, vadinamojo greitojo maisto. Tai ne maistas, o maisto surogatai. Turėtume valgyti tą maistą, kuris padeda išsaugoti sveikatą: vaisius ir daržoves, kurias auginant naudojama mažiau trąšų, mėsą gyvūnų, kurie daug juda, būna gryname ore.

Turėtume labiau rūpintis savo sveikata.

"Naujų vaistų kūrimas ir gamyba yra verslas. Deja, rinkos taisyklės čia negali veikti. Žmogus neturi pasirinkimo, kai jo gyvybei, sveikatai gresia pavojus, o tinkamų konkrečioje situacijoje vaistų pasirinkimas labai ribotas. Todėl kainos turėtų būti nustatomos remiantis patirtomis vaisto kūrimo ir gamybos sąnaudomis. Deja, taip nėra. Tūkstančius eurų per mėnesį įkainoti ir sudėtingais technologiniais procesais pagaminti monokloniniai antikūniai, ir elementarios cheminės medžiagos", – pastebi Kauno klinikų Onkologijos instituto Onkologijos skyriaus vadovė docentė R.Jančiauskienė.

– Liepos mėnesį paskelbtas naujas kompensuojamųjų vaistų sąrašas. Ar į jį įtraukti nauji efektyvūs onkologiniai vaistai?

– Peržvelgiau Lietuvos kompensuojamųjų vaistų sąrašą. Onkologinėje skiltyje yra 111 vaistų ir daugiau kaip trečdalis jų yra įtraukti palyginti neseniai, per pastaruosius trejus metus. Tai yra tikrai didelis poslinkis ir tam tikra prasme iššūkis, nes tam užtikrinti reikia labai daug lėšų.

Aktyviau vaistai nuo vėžio pradėti kompensuoti maždaug nuo 2003 m., kai jie pradėti  pirkti centralizuotai. Kiek dirbu onkologijos srityje, nepamenu kito tokio laikotarpio, kad per santykinai trumpą laiką į kompensuojamųjų vaistų sąrašą būtų įtraukta tiek daug naujų brangių vaistų.

Mokslas juda į priekį, sukuriama vis naujų medikamentų, todėl kompensuojamųjų vaistų sąrašas turi būti peržiūrimas ir nauji vaistai į jį įtraukiami nuolatos. Onkologijos srityje vyksta bene daugiausiai vaistų tyrimų palyginti su kitomis terapinėmis sritimis. Per pastaruosius kelis metus bene labiausiai pasikeitė melanomos gydymas – jai gydyti yra sukurta naujų veiksmingų vaistų ir šie vaistai yra kompensuojami.

– Kiek laiko nauji vaistai gali pratęsti onkologinėmis ligomis sergančio žmogaus gyvenimą?

– Pirmiausiai reikia pasakyti, kad iš visų susirgusiųjų vėžiu – pusė pasveiksta. Dažniausiai tai yra ankstyvos stadijos vėžys. Pagrindinis metodas, įgalinantis pasveikti – chirurginė operacija. Po operacijos skiriami vaistai (chemoterapija, hormonoterapija, imunoterapija ir t.t.) gali dar padidinti tikimybę pasveikti.

Tačiau, kai liga yra išplitusi, randamos tolimosios metastazės, pasveikimas dažniausiai nėra galimas. Tokiu atveju tikslas yra gyvenimą pailginti. Naujieji, patys brangiausi vaistai dažniausiai ir yra registruoti būtent išplitusiai ligai gydyti.

Klinikiniai tyrimai rodo, kad, palyginus su standartiniais vaistais, kiekvieni nauji sukurti medikamentai dažniausiai vidutinę gyvenimo trukmę pailgina maždaug dviem mėnesiais.

Klinikiniai tyrimai rodo, kad, palyginus su standartiniais vaistais, kiekvieni nauji sukurti medikamentai dažniausiai vidutinę gyvenimo trukmę pailgina maždaug dviem mėnesiais. Tačiau kiekvienam pacientui ta nauda gali būti gerokai didesnė. Yra sričių, kur efektas yra gerokai didesnis. Sakykime, naujoji imunoterapija – tikrai ne visiems tinkama, tačiau yra vadinamieji imunologiškai karšti navikai (pvz., melanoma), kuriuos pavyksta gydyti gana sėkmingai. Ketvirtadaliui pacientų ji užtikrina ilgalaikę tokių navikų kontrolę. Tarkime, liga visiškai sustoja, gydymas tęsiamas porą metų, ir tuomet tenka spręsti, kiek ilgai turėtume tęsti vaistus (jie turi šalutinį poveikį).

Tuomet, kai vieni vaistai nustoja veikti (vėžio ląstelės tampa jiems atsparios), paprastai tenka gydymą keisti, rinktis kitus vaistus.

Tokiu būdu tais atvejais, kai liga yra metastazavusi (išplitusi į įvairius organus) ir pagyti neįmanoma, kompleksinis gydymas vaistais, operacija (jei to reikia), spindulinė terapija gyvenimą gali pratęsti keliais metais. Tarkime, apie 1990-uosius metastazavusiu storosios žarnos vėžiu sergantieji gyveno vidutiniškai 6–9 mėn. Dabar šių žmonių vidutinė gyvenimo trukmė yra apie 3 metus, kai kurie gyvena ir 5–6 metus.

Problema yra ta, kad naujieji onkologiniai vaistai kainuoja nepagrįstai daug – 3–7 tūkst. eurų per mėnesį. Dauguma iš mūsų nepajėgtume tokių sumų sumokėti patys. Tačiau ir valstybei, ligonių kasoms, sutikite, tai yra brangu. Nesame turtinga valstybė, negalime visko, kas tik yra sukurta, tuoj pat įtraukti į kompensuojamųjų vaistų sąrašą, pirmenybę turime teikti patiems veiksmingiausiems gydymo metodams, vaistams.

– Tačiau tokias sumas valstybė kompensuoja?

– Jei kalbame apie plačiai nuskambėjusią sumą, kad kompensuojama tik iki 30 tūkst. eurų, tai ta suma žiniasklaidoje buvo neteisingai interpretuota.

Jau ir dabar kompensuojamos išlaidos kai kuriems onkologiniams vaistams siekia 40, 50 ar 60 tūkst. eurų per metus vienam pacientui gydyti.

Tačiau vaistų veiksmingumas – ribotas, jei liga metastazavusi, gyvenimą galime tik šiek tiek pratęsti. Kyla klausimas – kokią sumą mes visi galime solidariai mokėti už vadinamuosius išgelbėtus gyvenimo metus? Etine prasme gyvybė yra neįkainojama. Tačiau turėkime omenyje, kad per metus Lietuvoje sukuriama apie 30 tūkst. eurų bendro vidaus produkto (BVP) vienam gyventojui. Kurią jo dalį galime skirti cheminiams vaistams? Tai štai, net turtingos valstybės yra įvardinusios, kokią sumą gali kompensuoti už vadinamuosius išgelbėtus gyvenimo metus (tarkime 30, 50 ar 80 tūkst. eurų). Jei vaistas pratęsia gyvenimą metams, bet gamintojas nori parduoti vaistą už didžiulę kainą ir tie pratęsti metai kainuotų 200 tūkst. eurų, jokia valstybė nebūtų pajėgi skirti tokių lėšų. Nes, kaip prognozuojama, per gyvenimą vėžiu sirgs apie 60 proc. visų žmonių, mirs apie 30 proc.

Ir čia reikia atsigręžti į gamintojus. Vaistų kainos turi būti pagrįstos sąnaudomis. Rinkos šioje srityje nėra ir negali būti. Išlaidos vaistui sukurti yra aiškios – JAV sveikatos departamento puslapyje nurodoma, kad vienam vaistui sukurti (I-III fazės tyrimams atlikti) vidutiniškai prireikia 50–80 mln. dolerių. Manau, kainos turėtų būti nustatomos panašiai kaip elektros, vandens tiekimo srityse. Nes teisė į sveikatą ir sveikatos priežiūrą turi būti užtikrinta, ji įrašyta Žmogaus teisių deklaracijoje.

Moksliniai tyrimai rodo, kad tų pačių vaistų kainos įvairiose valstybėse gali skirtis kelis kartus.

– Sprendžiant, ar kompensuoti naujus onkologinius vaistus, vertinamas išgyvenamumo kriterijus. Ką tai reiškia?

– Onkologijoje svarbu ne tik patį naviką ar jo keliamus simptomus sumažinti, bet ir pailginti gyvenimo trukmę.

Yra keli aspektai. Viena situacija – kai vėžys dar nėra labai išplitęs ir mes siekiame žmogų visiškai pagydyti. Tokiu atveju skaičiuojame 5 metų išgyvenamumą. Tarkime, vienai išoperuotų ligonių grupei skiriame konkretų vaistą, o kitai – ne. Sakykime, toje grupėje, kur papildomą vaistą skyrėme, penkerius metus ir ilgiau gyvens 70 proc. pacientų, o toje, kur neskyrėme – 60 proc. Daroma išvada, kad tas vaistas 10 proc. pacientų padėjo išlikti gyviems praėjus penkeriems metams po operacijos. Vadinasi, pagerėjo išgyvenamumas. Taigi, vienas būdas yra skaičiuoti procentais penkerių metų išgyvenamumą. Kitas būdas dažniau taikomas tada, kai liga metastazavusi. Deja, kai liga metastazavusi, galime kalbėti tik apie gyvenimo pratęsimą, pasveikti dažniausiai neįmanoma. Tokiais atvejais vertinama vidutinė gyvenimo trukmė – ar ji statistiškai reikšmingai pailgėjo.

– Kai kurie vaistų gamintojai teigia, kad išgyvenamumo kriterijus, vertinant naujus vaistus, nėra labai svarbus.

– Mano nuomone, jis yra svarbus, nes numirti žmogus gali ne tik nuo ligos, bet ir nuo vartoto vaisto sukeltų komplikacijų. Sakykime, vaistas efektyvus gydant ligą, tačiau jis sukėlė tam tikrų komplikacijų ir žmogus mirė. Taigi, mums be galo svarbu ne tik tai, kaip vaistas veikia ligą, bet ir kiek jis yra toleruojamas, saugus.

– Vadinasi, naujieji vaistai turi būti labai gerai ištirti dar iki tol, kol jie bus pradėti skirti ligoniams?

– Taip, bet tai užima daug laiko. Klinikiniai tyrimai trunka ne vienus metus, kartais prireikia 5 ar net 10 metų, kol įsitikinama, kad vaistas veiksmingas, pailgina gyvenimą, yra saugus ir gerai toleruojamas. Jei sergi ir matai, kad kompensuojamieji vaistai nebeveikia, o tuo metu atsirado naujas medikamentas, nori juo gydytis jau šiandien. Galbūt tai – tavo šansas gyventi ilgiau. Tokie nekompensuojami vaistai kartais prieinami įvairiose vadinamosiose prieinamumo programose, kartais gali tekti pirkti savo lėšomis. O valstybė vaistus gali kompensuoti tik tada, kai yra patikimi duomenys, kad vaistas sustabdo ligos progresavimą ir pailgina gyvenimą.

– Jūsų akimis, ar, įtraukiant medikamentus į kompensuojamųjų vaistų sąrašą, reikėtų remtis išgyvenamumo kriterijumi? Ar labiau reikėtų vertinti tai, kaip efektyviai vaistai išnaikina vėžio ląsteles, stabdo ligos progresą, padeda atkurti gyvenimo kokybę?

– Viskas yra svarbu. Išgyvenamumo kriterijus iki šiol yra pagrindinis kriterijus, sprendžiant, ar įtraukti naujus onkologinius vaistus į kompensuojamųjų sąrašą. Taip yra visur, ne tik Lietuvoje. Išimtys daromos tik tada, kai matoma, kad mokslininkai sukūrė kažką unikalaus, labai efektyviai sunaikinančio ligą. Tačiau ir tuo atveju po metų kitų nuo vaisto registracijos ir kompensavimo vaistų kompanijoms privalu pateikti duomenis apie išgyvenamumą, kad galutinai įsitikinti, jo jie yra veiksmingi.

Vėžys yra sunki liga, dažnai mintyse jis asocijuojasi su mirtimi. Kažkuria prasme, tuo ir naudojamasi. Žmonės pasirengę atiduoti didelę dalį to, ką turi, tam, kad jų gyvenimas būtų pratęstas.

– Ar yra pasitaikę atvejų, kai į kompensuojamųjų vaistų sąrašą tam tikri medikamentai neįtraukiami dėl to, kad juos kompensuoti valstybei pernelyg brangiai kainuotų?

– Tais atvejais, kai vaistų kaina atrodo per didelė, speciali komisija derasi su vaistų gamintojais, siekdama kainą sumažinti. Dažniausiai tai pavyksta.

Čia vėl grįžtame prie tos pačios problemos: naujųjų vaistų kainos turi būti pagrįstos sąnaudomis. Drįstu manyti, kad juos sukurti ir pagaminti kainuoja dešimtis kartų pigiau nei tie vaistai yra parduodami. Tačiau jie tokiomis kainomis parduodami, nes naujiesiems vaistams paprastai nebūna sukurta alternatyvos. Vadovaujamasi principu, tarsi čia yra rinka. Vaistų kainos turėtų būti reguliuojamos kur kas griežčiau ir aiškiau. Taip, kaip ir elektros, vandens kainos. Įsivaizduojate, kiek kainuotų vanduo, jei būtų leista privačioms įmonėms jį pardavinėti nereguliuojant? Kartą bandžiau apskaičiuoti skirtumą tarp puikaus geriamo vandens iš čiaupo ir prekybos centruose parduodamo stalo vandens – skyrėsi apie 450 kartų. Vaistų kompanijos turėtų deklaruoti vaistų sukūrimo sąnaudas. Ir ne vyriausybes, ne ligonių kasas turėtume spausti, kad kompensuotų vaistus bet kokia kaina. Reikėtų su gamintojais susėsti ir sąžiningai aptarti, kokios iš tiesų buvo vaistų sukūrimo ir gamybos sąnaudos, kokios gali būti kainos. Dabar, tarkime, sukuriamas naujas vaistas prostatos vėžiui gydyti. Šios rūšies vėžiu pasaulyje kasmet suserga 1 mln. žmonių. Ir jei didelei daliai pacientų tų vaistų reikia, vaistų kompanijos per keletą mėnesių atsiima tai, ką būna įdėjusios į vaisto sukūrimą, o paskui jau skaičiuoja gryną pelną. Tad kodėl mes paskui dar ne vienus metus leidžiame to vaisto gamintojams turėti to vaisto gamybos patento apsaugą ir kodėl mes ir toliau mokame už tą vaistą keliasdešimt kartų brangiau nei jis iš tiesų kainavo? Šis klausimas lieka neatsakytas.

Žinoma, Lietuvos mastu mes šios problemos neišspręsime. Nepamatuotai didelės naujai sukurtų vaistų kainos yra bendra JAV ir Europos problema. Net jei būtų dėl to susitarta Europoje, farmacijos pramonė trauksis į Kiniją ir kitas šalis.

– Ar tai yra nesąžiningas visuomenės atžvilgiu verslas?

– Pelnas yra varomoji jėga. Puiku, kad jo siekiant sukuriami veiksmingi vaistai. Tačiau visuomenės galimybės už juos mokėti yra baigtinės. Juk mes turime ir kitų poreikių: užauginti ir išmokslinti vaikus, turėti gyvenamą būstą, lankyti koncertus, skaityti knygas, keliauti.

Todėl turėtume diskutuoti ir kartu su vaistų gamintojais aptarti, kiek galime mokėti. Manau, tikrai galime mažiau, nes, pvz., kardiologijoje, endokrinologijoje naujas vaistas kainuoja 20 ar 100 eurų per mėnesį, kai išlaidos vaistams sukurti labai panašios – 50–80 mln. eurų. Žinoma, yra vaistų, kuriems sukurti naudojamos ir labai brangios technologijos. Tačiau yra ir naujų vaistų, pagaminamų pagal labai paprastas chemines formules.

– Tai visgi kodėl naujų onkologinių vaistų kaina taip užkelta?

– Vėžys yra sunki liga, dažnai mintyse jis asocijuojasi su mirtimi. Kažkuria prasme, tuo ir naudojamasi. Žmonės pasirengę atiduoti didelę dalį to, ką turi, tam, kad jų gyvenimas būtų pratęstas. Nėra tikros konkurencijos tarp gamintojų. Konkretūs vaistai tinka tik labai siaurose klinikinėse situacijose.

Tačiau turime žinoti, kad pusė susirgusių onkologinėmis ligomis pasveiksta. Visų pirma, pasveikti leidžia navikus išoperuojantys chirurgai. Antra, atsiranda vis efektyvesnių vaistų.

Kitas dalykas, reikėtų kalbėti ne tik apie vėžio gydymą, bet ir profilaktiką, sveiką gyvenimo būdą – būtent nuo jo priklauso apie 80 proc. mūsų sveikatos.

– Liepos pradžioje įsigaliojo "pirmojo paskyrimo" kompensuojamųjų vaistų išdavimo tvarka. Kuo ji naudinga ar nenaudinga onkologiniams ligoniams?

– Naujai sukurtiems vaistams pirmojo paskyrimo tvarka negalioja, nes kol kas dar nėra sukurta kitų vaistų su ta pačia veikliąja medžiaga – nuo to saugoja patentas. Po 10 ar keliolikos metų – vaistams patento apsauga galioja ilgai – kitos kompanijos galės nusipirkti tų vaistų formulę ir bandyti pagaminti tą vaistą pigiau.

Pirmojo paskyrimo tvarka galioja seniau sukurtiems vaistams. Pavyzdžiui, onkologijoje yra toks vaistas tamoksifenas. Jis jau keliasdešimt metų vartojamas krūties vėžiui gydyti, tačiau naujesni vaistai jo neišstūmė, nes yra patikimas, geras. Ir jis yra nebrangus, pakuotės kaina nesiekia nė 10 eurų per mėnesį. Tačiau jis ir dabar kai kuriais ligos atvejais labai puikiai padeda moterims, stabdo ligos progresavimą, padeda visiškai pagydyti.

Į naująją kompensuojamųjų vaistų išdavimo tvarką aš žiūriu pozityviai, nes netapatinu pigesnio vaisto su prastesniu. Atvirkščiai. Taip vaistų įmonės skatinamos sumažinti kainą, parduoti vaistus pigiau.

Kuris kriterijus svarbesnis?

Praėjusioje Seimo sesijoje patvirtinta nauja vaistų kompensavimo tvarka. Ja nustatyta, kokie kriterijai, kokiomis sąlygomis ir kaip bus taikomi vertinant vaistus prieš priimant sprendimą juos kompensuoti. Ši tvarka liečia naujus vaistus, kurie prieš tai nebuvo kompensuojami. Farmacijos teisės srityje dirbanti advokatė Rūta Pumputienė naująją tvarką vertino pozityviai, esą ją rengiant buvo atsižvelgta į gydytojų, pacientų ir farmacijos industrijos atstovų komentarus. "Be to, teisės akte nebeliko įtvirtinto ir daug diskusijų sukėlusio 30 tūkst. eurų slenksčio, pagal kurį turėjo būti vertinama naujai kompensuotinų vaistų vertė, kurią peržengus buvo siūloma rekomenduoti tokio vaisto nekompensuoti", – atkreipė dėmesį teisininkė.

Pasak jos, naująją tvarką dar reikėtų tobulinti. "Pavyzdžiui, onkologinėms ligoms skirtų inovatyvių vaistų vertinime, mano nuomone, nėra tikslinga visuomet reikalauti tik išgyvenamumo klinikinių duomenų. Šiuolaikiniai onkologiniai vaistai yra žymiai efektyvesni nei vien remiantis išgyvenamumo kriterijumi (pvz., vėžio ląstelių išnaikinimas ir ligos progresavimo sustabdymas, gyvenimo kokybės sugrąžinimas penkiems, šešeriems, ar net dešimčiai metų)", – sakė R.Pumputienė.

Advokatės teigimu, inovatyviems onkologiniams vaistams Lietuvoje vis dar taikomi pernelyg griežti ir kritiški reikalavimai. "Lietuvoje tam, kad pagal egzistuojančią tvarką būtų galima įtraukti naujus onkologinius vaistus į kompensuojamųjų vaistų sąrašą, kad būtų galima įvertinti minėtą išgyvenamumo rodiklį, kartais reikia laukti ir 10 metų", – pasak teisininkės, tokio ilgo laikotarpio nereikia, nes kai kurie vaistai efektyvumą kovojant su liga rodo jau po keliolikos mėnesių.

Šiai nuomonei nepritaria Kauno klinikų Onkologijos instituto Onkologijos skyriaus vadovė docentė Rasa Jančiauskienė ir pabrėžia, kad išgyvenamumas yra labai svarbus kriterijus. Ji atkreipia dėmesį, kad svarbu įsitikinti, jog vaistas yra saugus. Gydytoja atkreipia dėmesį, kad sergantieji kartais miršta ir nuo šalutinio vaistų poveikio, todėl į išgyvenamumo kriterijų būtina atsižvelgti.

Prasidėjo nuo skrandžio

Birutei Budvitienei išplitęs neuroendokrininis navikas buvo nustatytas 2011 m., kai jai buvo 48-eri.

"Pradėjo griaužti rėmuo. Maniau, kad kažkas nutiko skrandžiui, gal atsirado žaizda", – pasakojo kaunietė.

Nemalonūs pojūčiai skrandyje paskatino moterį kreiptis į gydytojus. Šie, atlikę pirminius tyrimus ir neradę ligos, pasiuntė B.Budvitienę atlikti echoskopiją. Tada specialistai kepenyse pastebėjo kažkokių darinių ir paėmė jų ląstelių tyrimui.

Greitai Birutė sulaukė žinios, kad jai vėžys. Po to buvo atlikta dar keletas tyrimų, kurie patikslino diagnozę. Moteris greitai  pradėta gydyti.

"Kadangi darinių buvo daug, gydytojai sakė, kad negali manęs operuoti, todėl skyrė vaistų. Jų turiu susileisti kartą per mėnesį. Šie vaistai neleidžia augti vėžio ląstelėms. Taip gyvenu jau šešerius metus", – sako B.Budvitienė.

Ji teigia, kad jaučiasi gana gerai, liga jai netrukdo užsiimti kasdieniais reikalais, dirbti parduotuvėje, tik vis pas gydytojus tenka nuvažiuoti, atlikti tyrimus, suleisti vaistų.

Padeda optimizmas

Pernai gydytojai nustatė, kad dar vienas ligos židinys atsirado kirmėlinėje ataugoje, tad ją ir dalį storosios žarnos teko pašalinti.

Po operacijos kompiuterinės tomografijos tyrimas patvirtino, kad Birutės sveikata vėl pagerėjo. Vis dėlto moters laukia dar viena operacija: kadangi naviko židinių yra kepenyse, gydytojai mano, kad reikėtų ir juos pašalinti.

Visą laiką maniau, kad su liga reikia sugyventi, tad negalvoju, kad man kas gali būti blogai.

"Jaučiuosi visai gerai. Labai svarbu, kaip nusiteiksi, – net tada, kai man pasakė, kad sergu vėžiu, neišsigandau. Visą laiką maniau, kad su liga reikia sugyventi, tad negalvoju, kad man kas gali būti blogai", – teigia kaunietė.

B.Budvitienė turi septynis vaikus – vyriausiajai dukrai 34-eri, jauniausiajai – devyniolika. Yra ir penki vaikaičiai. Daug laiko ji praleidžia su šeima, lanko sūnus Švedijoje, ten atostogauja, grybauja. Ir Lietuvoje nesėdi namie – važiuoja pas dukrą į Šilutę, sukiojasi aplink Kauną.

"Nemėgstu sėdėti rankų sudėjusi, jei pasitaiko galimybė, keliauju ir, kiek įmanoma, judu. Gal todėl nelabai jaučiu, kad kokia liga manyje būtų. Kai susirgau, mama labai išgyveno – sakydavo, tu to negali, ano, o aš jai atsakydavau, kad gyvensiu taip, kaip įpratusi, – ilgai ir laimingai", – juokiasi Birutė.

Gali atsirasti kitur

Neuroendokrininiais vadinami navikai, kurie vystosi iš neuroendokrininių ląstelių.

"Šių ląstelių gali būti beveik visame žmogaus kūne. Dėl to neuroendokrininiai navikai gali išsivystyti įvairiuose organuose – kasoje, žarnyne, plaučiuose ir kitur", – sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Onkologijos ir hematologijos klinikos Onkologijos skyriaus vadovė docentė Rasa Jančiauskienė.

Dažniausiai šie navikai išsivysto plonojoje žarnoje, kirmėlinėje ataugoje ir skrandyje. Pasak gydytojos, nuo organo, kuriame yra vėžys, dažnai priklauso, kaip vystysis liga.

Tyrimai rodo, kad penkerius metus ir ilgiau išgyvena 80–90 proc. ligonių, kurie serga plonosios žarnos neuroendokrininiais navikais.

Tyrimai rodo, kad penkerius metus ir ilgiau išgyvena 80–90 proc. ligonių, kurie serga plonosios žarnos neuroendokrininiais navikais, tačiau šitiek metų išgyvena tik 40 proc. susirgusiųjų kasos navikais. Dar piktesni yra plaučių, bronchų neuroendokrininiai navikai – penkerius metus išgyvena tik 10 proc. ligonių. Tiesa, šiuose organuose gali būti ir mažiau piktybiškų, ir labiau piktybiškų vėžio ląstelių.

Priežastys neaiškios

Docentė R.Jančiauskienė teigia, kad mokslininkai iki šiol nerado atsakymo, kodėl išsivysto neuroendokrininiai navikai.

Dalis ligonių polinkį sirgti šios rūšies vėžiu gali būti paveldėję. Paprastai jie turi vadinamuosius MEN1 ir MEN2 sindromus – dauginę endokrininę neoplaziją. Tokiu atveju serga daug šeimos narių. Jiems neuroendokrininis vėžys vystosi įvairiuose organuose – gali būti, kad žmogus per gyvenimą suserga  kasos, virškinamojo trakto, prieskydinės liaukos vėžiu. Tokių šeimų yra ir Lietuvoje. Gydytoja teigia, kad šie žmonės paprastai žino apie savo polinkį sirgti ir dažniau apsilanko pas onkologus.

Pasak docentės R.Jančiauskienės, bendrų požymių, pagal kuriuos būtų galima įtarti neuroendokrininį naviką, nėra, nes simptomus sukelia ir paties naviko dydis, taip pat jų gaminamų hormonų ar peptidų hiperprodukcija. Pavyzdžiui, plonosios žarnos, kirmėlinės ataugos neuroendokrininiai navikai dažnai sukelia karcinoido sindromą, – naviko ląstelės ima gaminti tam tikras biologiškai aktyvias medžiagas, dėl kurių ligonis ima dažnai viduriuoti.

"Esu turėjusi pacientų, kurie per dieną viduriuodavo dvidešimt kartų. Kadangi liga vystosi labai ilgai, kartais dešimtmečiais, tokiems ligoniams neretai būna nustatyti funkciniai žarnų sutikimai, pavyzdžiui, dirgliosios žarnos sindromas ar kt. Taip pat šiuos ligonius gali kankinti karščio bangos. Kartais sunku atskirti, ar šiuos požymius sukėlė navikas, ar kitos priežastys. Jei serga vyresnė moteris, galima manyti, kad karštis ją pila dėl menopauzės", – aiškina docentė.

Kasoje besivystantis neuroendokrininis navikas – insulinoma – gali sukelti hipoglikemiją – cukraus kiekio kraujyje sumažėjimą. Kartais insulinomos būna labai mažos, jas sunku aptikti, tačiau sukelia stiprius simptomus – silpnumą, sąmonės pritemimą.

Docentės R.Jančiauskienės nuomone, kai simptomai sunkiai paaiškinami ir ilgai neišnyksta, pavyzdžiui, viduriavimas, karščio pylimas, šeimos gydytojas turėtų pagalvoti apie neuroendokrininius navikus ir nusiųsti pacientą pas specialistą. Šis atliktų specialius tyrimus ir nustatytų ligą.

"Šeimos gydytojas turėtų būti plataus mąstymo ir nuolatos siekti profesinių žinių – rengiame kursus, kuriuose dėstome ir apie neuroendokrininius navikus, nes ikidiplominių studijų metu apie tokias retas ligas nedaug kalbama", – sako specialistė.

Deja, žmonės ilgus metus vaikšto pas gydytojus, skundžiasi, tačiau medikai tikrosios ligos nesuranda. Vakarų šalyse atliktų tyrimų duomenimis, vidutiniškai neuroendokrininis navikas ligoniui nustatomas tik po ketverių metų, 48 proc. ligonių, ieškodami ligos, yra lankęsi pas penkis specialistus, o 35 proc. – net pas septynis ir daugiau. Šie žmonės neretai gydomi nuo ligų, kuriomis neserga.

Siekiant, kad ligonių kelias iki specialistų, kurie nustatytų neuroendokrininį naviką, būtų trumpesnis ir gydymo rezultatai geresni, labai svarbus glaudus įvairių specialybių gydytojų – bendrosios praktikos, gastroenterologų, endokrinologų, chirurgų, radiologų bendradarbiavimas. Anksti nustačius ligą ir atlikus operaciją, ligonis gali pasveikti.

Serga vis daugiau

"Tiksli diagnostika labai svarbi, nes neuroendokrininiai navikai gydomi kitaip nei kitoks vėžys", – teigia gydytoja R.Jančiauskienė.

Jeigu navikas neišplitęs ir nepiktas, paprastai užtenka operacijos. Jei išplitęs, tačiau nelabai piktas, gali užtekti vaistų, kurie blokuoja naviko somatostatino receptorius, kurių turi neuroendokrininiai navikai. Šie vaistai neleidžia navikui progresuoti. Jei jis išplitęs ir piktas, gali prireikti ir vaistų, ir chemoterapijos, biologinės terapijos.

Pasaulyje vis daugėja sergančiųjų neuroendokrininiais navikais. Per pastaruosius 40 metų JAV, Didžiojoje Britanijoje 11–18 kartų padaugėjo susirgimų neuroendokrininiu skrandžio vėžiu, dešimt kartų – tiesiosios žarnos, penkis kartus – plonosios žarnos. Lietuvoje taip pat daugėja ligonių, bet tikslių statistikos duomenų nėra. Docentė R.Jančiauskienė sako, kad Lietuvoje per metus šie navikai histologiškai – iš audinio gabaliuko –  nustatomi maždaug 300 ligonių.

Ką daryti, kad išvengtume šio vėžio?

"Visų pirma reikia atsikratyti vėžio baimės ir galvoti ne apie ligą, o kaip būti sveikam, – sako docentė. – Tam, kad būtum sveikas, reikia paisyti pačių paprasčiausių dalykų: teisingai maitintis ir judėti. Taip pat svarbi emocinė būklė. Kai ji gera, saugo ne tik nuo neuroendokrininių, bet ir visų navikų ir net nuo kitų ligų."

Vasario 4-ąją pasaulis mini Kovos su vėžiu dieną. Tačiau vėžys yra nevienalytė liga. Europos Sąjungoje apie 4 milijonus žmonių serga retomis onkologinėmis ligomis. Kai tam tikra ligos forma serga vos keli pacientai, tuomet ištirti, palyginti tam tikrų gydymo metodų ar naujai atrastų vaistų veiksmingumą yra pakankamai sunku. Europos Sąjungos Sveikatos programos Bendruosiuose veiksmuose numatytas projektas, skirtas reto vėžio problemoms spręsti. Ketinama sukurti kompetencijos centrų tinklą, kuris padėtų užtikrinti pagalbos tolygumą visiems Europos šalių piliečiams.

2015 m. rudenį Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninę Kauno klinikas nominavo dalyvauti vykdant projektą, o Europos Komisija ligoninę patvirtino asocijuotu nariu. Projektą koordinuojančiu asmeniu, atstovaujančiu Kauno klinikoms, paskirta Onkologijos ir hematologijos klinikos Onkologijos skyriaus vadovė doc. Rasa Jančiauskienė. Projektas jau pateiktas ir laukiama Europos Komisijos patvirtinimo.

„Numatoma įvertinti esamą epidemiologinę situaciją įvairiose Europos Sąjungos šalyse, teikiamos pagalbos kokybę, klinikinių gairių buvimą, diagnostikos ir gydymo kokybę bei pagalbos prieinamumą, medikų, teikiančių pagalbą retu vėžiu sergantiesiems, rengimą. Įvertinus esamą situaciją bus parengtos rekomendacijos tolesniems šios srities sveikatos politikos veiksmams, siekiant užtikrinti pagalbos kokybę ir tolygumą visiems Europos Sąjungos piliečiams, - Onkologijos skyriaus vadovė doc. R. Jančiauskienė primena, kad yra identifikuotos net 186 reto vėžio formos. - Nepaisant to, kad kiekviena forma sergančių žmonių yra sąlyginai nedaug, tačiau epidemiologinių tyrimų duomenimis net 22 proc. visų naujų vėžio atvejų yra reti. Dažniausiai tokiems pacientams gydyti  nėra registruota vaistų, kartais vaistų pasiekiamumas ribotas dėl didelės jų kainos ir išlaidų kompensavimo ypatumų. Gydymo rekomendacijos dažnai remiasi tik ekspertų patirtimi, bet ne klinikiniais tyrimais."

Pasak docentės, epidemiologiniai tyrimai rodo, kad sergantieji retomis onkologinėmis ligomis išgyvena trumpiau nei tie, kurių vėžio forma dažnesnė. Penkerius metus ir ilgiau gyvena vos 47 proc. sergančiųjų retomis vėžio formomis palyginti su maždaug 65 proc. sergančiųjų dažnesnėmis vėžio formomis. Kai liga yra sąlyginai reta, labai svarbu, kad tokie pacientai būtų tiriami ir gydomi centruose, turinčiuose patirties diagnozuoti ir gydyti retas vėžio formas.

„Neįmanoma, kad tokios patirties turėtų visos gydymo įstaigos, - Onkologijos skyriaus vadovės nuomone, tokiai šaliai kaip Lietuva galbūt užtenka 2 specializuotų ligoninių - centrų, kryptingai gydančių tokius pacientus. - Jei tam tikra ligoninė reta liga sergantį pacientą turės kas 5 metus - reikalingos patirties niekaip nebus įmanoma įgyti."

Kauno klinikos jau atliko parengiamuosius darbus, reikalingus projektui vykdyti. Reto onkologinių ligų programai vadovauja Milano vėžio institutas bei profesorius Paolo G. Casali, garsūs sarkomų srities pasiekimais.

„Projektas ir tinklo sukūrimas pacientui užtikrins pagalbos pasiekiamumą susirgus reta liga. Vėžio gydymas yra ilgalaikis, tęstinis. Kai kuriems gydymo etapams (pvz., retai operacijai, procedūrai ar diagnostiniam tyrimui atlikti) įmanoma nuvykti į kitą valstybę. Tačiau vargu ar būtų gerai, jei pacientui tektų ilgam apsigyventi kitoje šalyje vien tam, kad turėtų galimybę gydytis. Manau, turėtų būti užtikrinta galimybė gydytis savoje šalyje, ilgam neatsitraukiant nuo savo šeimos, draugų, užtikrinant normalią gyvenimo kokybę ir geriausio gydymo pasiekiamumą. Šiuo metu itin sparčiai plečiamos elektroninės medicinos galimybės, medikams būtų pravartu turėti galimybę dėl konkretaus paciento ar ligos atvejo pasikonsultuoti su kitų specializuotų centrų ekspertais", - kalbėjo doc. R. Jančiauskienė.

„Kaip gydytoja onkologė norėčiau, kad mes, pirmiausia, nesirgtume. Todėl visų pirma reikia kreipti dėmesį į sveiką gyvenseną, teisingą mitybą, pakankamą fizinį aktyvumą, ligų profilaktiką, nes tai - pati humaniškiausia visuomenės sveikatos ir medicinos funkcija. Na, o jeigu jau žmogus susirgo - suteikti optimalią pagalbą, įgalinančią pasveikti, prailginti kokybišką gyvenimą", - sakė Onkologijos skyriaus vadovė doc. R. Jančiauskienė.