Amžiaus laidotuvės

Kai metų pradžioje minėtas Klaipėdos krašto sujungimo su Lietuva šimtmetis, vis garsiau buvo kalbama, kad būtų prasminga į Klaipėdą iš JAV sugrąžinti šių įvykių svarbiausio asmens J. Budrio palaikus ir juos perlaidoti mieste, prie kurio sugrąžinimo Lietuvai jis svariai prisidėjo.

Kitais metais bus lygiai 60 metų po J. Budrio mirties. Per jo laidotuves Amerikoje buvo nedviprasmiškai pasakyta, jog jis norėjo atgulti Klaipėdoje, tačiau tuomet ir dar ilgokai po to tai buvo neįmanoma dėl geopolitinių priežasčių.

Vis dėlto mažai kas tikėjo, kad ši idėja bus įgyvendinta.

Tačiau tai įvyko. Urnos su J. Budrio ir jo žmonos Reginos palaikais iš Jungtinių Valstijų (per Vokietiją) į Tarptautinį Vilniaus oro uostą atgabentos ketvirtadienį.

Palaikus pasitiko Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai, kurie urnas lydėjo iki pat kapo duobės.

Į perlaidojimo ceremoniją specialiai tam iš JAV atskrido ir velionių artimieji – J. ir R. Budrių anūkai bei proanūkiai, taip pat R. Budrienės dukterėčios.

Po iškilmingų kalbų iš Vilniaus urnos įkeltos į katafalką ir su policijos palyda gabentos į Kauną, kur sodelyje prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus surengta pagarbos ir atminimo ceremonija, po kurios urnos atvežtos į Klaipėdą.

Ketvirtadienio vakarą jos atgabentos į Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčią, kur palaikus pasitiko Klaipėdos vadovai, visuomenės atstovai, kunigai. Ta proga buvo aukotos mišios.

Šiandien nuo 9 iki 13 val. klaipėdiečiai bažnyčioje galėjo pareikšti pagarbą šiems iškiliems velioniams.

Nuo 13 val. gedulingas mišias aukojo vyskupas Algirdas Jurevičius.

Po mišių laidotuvių procesija pajudėjo į Senąsias kapines Skulptūrų parke, kur urnos palaidotos šalia savanorių, žuvusių per Klaipėdos krašto prijungimo operaciją.

Į Lietuvą buvo atgabenta tik pusė pelenų. Nusprendus J. ir R. Budrius perlaidoti Klaipėdoje, Amerikoje palaikai buvo iškasti ir kremuoti.

Dalis jų atgabenta į Lietuvą, likusieji rytoj, rugsėjo 23 d., bus palaidoti ankstesnėje kapavietėje Čikagoje, Tautinėse lietuvių kapinėse. Tokia buvo J. ir R. Budrių artimųjų valia.

Rūpėjo ir saugumas

Derinant palaikų perlaidojimo reikalus, Amerikoje su velionių artimaisiais bendravo ir visus pargabenimo reikalus derino Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje atstovas Ernestas Lukoševičius.

„Viską suderinome, jie, be abejonės, sutiko, tik vis klausinėdavo, ar saugu jų senelių palaikus sugrąžinti į Lietuvą, jei šiuo metu vyksta karas Ukrainoje? Tai man labai įstrigo, bet suprantu, kad jie užaugę kitoje kultūroje ir jau mato viską kitaip. Nuraminau juos, kad Lietuva yra laisva šalis ir jokio karo ten nebus. O padalyti pelenus, manyčiau, buvo saliamoniškas sprendimas“, – kalbėjo E. Lukoševičius.

E. Lukoševičius teigė, kad išeivijoje apie J. ir R. Budrių perlaidojimą kalbėti imta dar 2014 m., kai buvo minimos J. Budrio mirties 50-osios metinės.

„Kiek mes žinome, 1936 metais J. Budrys su šeima sėdo į garlaivį Klaipėdoje ir išvyko į JAV, kur buvo paskirtas į naujas diplomatines pareigas. Ir štai sugrįžo tik dabar“, – džiaugėsi E. Lukoševičius.

Išeivijos lietuvis pripažino nujautęs, jog perlaidojimo procedūros bus nelengvos, tačiau esą nesitikėjo, kad bus taip sunku.

„Manau, kad J. Budrio sugrįžimas, kaip ir Klaipėdos sukilimas, yra didelis stebuklas. Čia buvo tiek povandeninių srovių, tiek netikėtų dalykų, tiek netikėtų žaidėjų iš įvairių pusių, kad jo sugrįžimas, kaip ir jo gyvenimas, vertas istorinio detektyvo“, – akcentavo E. Lukoševičius, kuriam, beje, pavyko atrasti, kur Čikagoje palaidotas buvęs pirmasis ir paskutinis generalinis konsulas nacių užimtoje Klaipėdoje – Antanas Kalvaitis.

J. Budrio sugrįžimas, kaip ir Klaipėdos sukilimas, yra didelis stebuklas.

Bet tai jau kita istorija.

Į Klaipėdą atvykę šauliai išeiviai atgabeno tris Šaulių žvaigždės medalius, kuriuos už indėlį, prisidedant prie J. Ir R. Budrių palaikų perlaidojimo Klaipėdoje, įteikė miesto merui Arvydui Vaitkui bei klaipėdiečiams visuomenininkams – istorikui Dainiui Elertui ir dizaineriui Kęstučiui Mickevičiui, kuris padėjo išsiaiškinti R. Budrienės, kuri tuo metu dirbo Lietuvos žvalgybos skyriuje, vaidmenį šiuose istoriniuose įvykiuose.

Susigriebta per vėlai?

J. ir R. Budrių palaikų perlaidojimo istoriją sekęs žurnalistas ir kolekcininkas, ne vienos solidžios monografijos apie Lietuvos valstybei pasiaukojusius karžygius autorius Vilius Kavaliauskas mano, kad tai padaryti reikėjo anksčiau.

„Tai yra pavėluota. Kaip galima buvo to nepadaryti, minint Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos šimtmetį? Kas kaltas? Valstybės biurokratai, kurie stumdė tą klausimą vienas nuo kito, galiausiai perdavė organizuoti žmonėms, kurie ne itin žino apie ką ten kalba. O juk reikalas labai subtilus. Ir labai daug kas priklauso nuo žmonių išsilavinimo, jų žinių. Sukako 100 metų lietuviškai Klaipėdai, tai ar būtinai reikėjo dar kažko laukti? Juk Klaipėdos prijungimo 100-metis žymiai svarbesnis nei kažkokio Vilniaus 700 metų“ – pabrėžė V. Kavaliauskas.

Jo teigimu, tai labai svarbus visai Lietuvai įvykis, liudijantis tautos pastangas, kad valstybė turėtų jūrų uostą.

„Tai buvo ypač svarbus istorinis įvykis valstybei, nes mes visi už ją atsakingi. Tai parodė ir anų laikų istorija, kalbant apie Klaipėdos prijungimą, kai valdžia nieko nenorėjo daryti ar bijojo, tada šauliai, savanoriai privertė juos susiimti. Tuos liudijimus skaičiau Karo žvalgybos fonde, ten aiškiai parašyta, kas ką darė. Paradoksalu, kad ir dabar tas pats atsispindi, kai valstybines pareigas einantys žmones į svarbius dalykus žvelgia abejingai“, – negailėjo kritikos V. Kavaliauskas.

Ko pasimokome iš istorijos

V. Kavaliausko teigimu, niekas mums netrukdė kai kuriuos dalykus išspręsti dar tada, kai prasidėjo Atgimimas.

„Jau 33-ejus metus gyvename nepriklausomoje valstybėje. Tai kas turi tai padaryti? Mes. Tie mes, kuriems suteikti įgaliojimai, kurie išrinkti, paskirti ir turi rūpintis valstybės reikalais. Labai gerai, kad jie tai galiausiai padarė, kalbu apie Budrių perlaidojimą, bet irgi ne be visokių iniciatyvų iš šalies. O Klaipėda iš viso turi rodyti pavyzdį visai valstybei, kaip Hamburgas Vokietijoje ar Bostonas Amerikoje. Kalbant ir apie istorijos gerbimą. Klaipėda mums visiems turi rodyti kelią“, – tvirtino V. Kavaliauskas.

Jis pridūrė, kad Budrių palaikų sugrąžinimas labai džiugus dalykas, tačiau žinodamas užkulisius, jis dar sykį klausia valdžios: „O kur jūs buvote iki šiol?“.

„Tai reikėjo su šimtmečiu sutapatinti. Ir čia jau kalba ne tik apie Klaipėdos, bet apie visos Lietuvos istoriją, ar ji mums dar reikalinga ir ko iš jos galime pasimokyti“, – pabrėžė V. Kavaliauskas.

„Ačiū už šią operaciją – logistinę, sakralinę, istorinę, kad jo palaikai sugrįžo į Lietuvą, į Klaipėdą“, – ketvirtadienį kalbėjo užsienio reikalų viceministras Jonas Survila.

Pasak viceministro, J. Polovinskas-Budrys buvo žvalgas, karys, diplomatas ir valstybininkas plačiąja prasme. Jis pridūrė, kad jo Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos operacija yra „unikali politinė, diplomatinė, karinė operacija, kuria galime didžiuotis ir iš kurios reikia semtis įkvėpimo šiandien ir rytoj.“

Tuo metu krašto apsaugos viceministras Žilvinas Tomkus teigė, kad J. Polovinskas-Budrys, atkovodamas uostamiestį Lietuvai, įtvirtino lietuviškumo pagrindus Klaipėdos krašte.

„(...) tai nėra tiktai apie geografinį plotą, tai yra bendrai apie valstybės idėją, jūrinės valstybės idėją“, – tvirtino jis.

Anot Valstybės saugumo departamento vadovo Dariaus Jauniškio, Klaipėdos išvadavimo operacija sunkiai įsivaizduojama be politiko, valdininko, tarnautojo, vizionieriaus J. Polovinsko-Budrio.

Vis tik D. Jauniškis pridūrė manantis, kad jį svarbu prisiminti ir kaip pasižymėjusį žvalgybininką.

„Be kurio profesinių įgūdžių ir ryžto būtų sunku įsivaizduoti efektyvų vaidmenį Klaipėdos išvadavimo istorijoje“, – sakė departamento direktorius.

J. Polovinsko-Budrio anūkas Jeffas Budrys (Džefas Budrys) sakė besididžiuojantis seneliais, esantis dėkingas galėdamas būti su šeima.

Kitas diplomato anūkas Timothy Budrys (Timotis Budrys) kalbėjo, kad pagarba, kuri buvo parodyta seneliui ir močiutei ceremonijoje, yra įspūdinga.

„Tai tik parodo pagarbos jiems gylį ir pagarbą jų pasiekimams“, – teigė jis.

Diplomatas ir kontržvalgybininkas buvo kilęs iš Kauno, tad, BNS žiniomis, čia prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus numatyta jo garbei surengti ceremoniją. Vėliau palaikai bus atvežti į Klaipėdos Marijos Taikos karalienės bažnyčią, o rugsėjo 22-ąją vyks laidotuvių iškilmės.

Įvertinę keletą galimų palaidojimo vietų, istorikai nusprendė, kad tam tinkamiausias dabartinis Klaipėdos Skulptūrų parkas: tam šioje teritorijoje esančių senųjų kapinių statusas pakeistas iš neveikiančių į riboto laidojimo. Po perlaidojimo senosioms kapinėms vėl bus grąžintas neveikiančių kapinių statusas.

J. Polovinskas-Budrys nuo 1921 metų spalio 21 dienos iki 1923 kovo buvo Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus kontržvalgų dalies viršininkas. Nuo 1922 rugpjūčio jis buvo pasiųstas į Klaipėdą ir tapo faktišku 1923 metų sausio veiksmų organizatoriumi, Ypatingo paskyrimo rinktinės vadu.

Po sėkmingo Klaipėdos krašto užėmimo J. Budrys uostamiestyje ėjo Aukštojo Lietuvos valstybės įgaliotinio pavaduotojo, vėliau ir įgaliotinio, o nuo 1924 spalio 27 dienos – Klaipėdos krašto gubernatoriaus pareigas.

Tolesnė jo karjera tęsėsi Vidaus reikalų ministerijoje, nuo 1928 metų jis dirbo diplomato darbą – iš pradžių Karaliaučiuje, o nuo 1936 metų iki mirties 1964-aisiais buvo Lietuvos generalinis konsulas Niujorke.

J. Polovinskas-Budrys savo atsiminimuose, pasisakymuose lietuvių išeivijos spaudoje didžiavosi „Klaipėdos atvadavimu“, vadovavimą sukilimui laikė „didžiule garbe“ ir bene svarbiausiu savo gyvenimo darbu.

Jis su sutuoktine Regina Kašubaite-Budriene buvo palaidoti lietuvių kapinėse Čikagoje JAV, tačiau lietuvis buvo išreiškęs valią būti palaidotas gimtinėje.

J. Polovinsko-Budrio ir jo žmonos perlaidojimas rengiamas šiemet minint Klaipėdos krašto metus.

Urnos su J. Budrio ir jo žmonos Reginos palaikais iš JAV (per Vokietiją) į Tarptautinį Vilniaus oro uostą bus atgabentos ketvirtadienį, rugsėjo 21 d., apie 13 val.

Urnas turėtų lydėti Lietuvos generalinė konsulė Čikagoje Sigrida Mulevičienė.

J. ir R. Budrių palaikus pasitiks Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai, kurie prie lėktuvo urnas uždengs vėliavos juostomis.

Į oro uostą turėtų atvykti Vyriausybės ir prezidentūros, Lietuvos katalikų bažnyčios, taip pat Klaipėdos miesto atstovai ir velionių artimieji (J. Ir R. Budrių anūkai ir proanūkiai, taip pat R. Budrienės dukterėčios), specialiai šiai ceremonijai atskridę iš JAV.

Po iškilmingų kalbų urnos bus įkeltos į katafalką ir su policijos palyda gabenamos į Kauną, kur sodelyje prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus bus surengta pagarbos ir atminimo ceremonija, po kurios palaikai bus išvežami į Klaipėdą.

Tokių laidotuvių, kokios dabar planuojamos, Klaipėdoje dar nėra buvę.

Apie 20 val. vakaro urnos turi būti atgabentos į Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčią, kur palaikus pasitiks Klaipėdos vadovai, visuomenės atstovai, kunigai.

Penktadienį nuo 9 iki 13 val. klaipėdiečiai bažnyčioje galės pareikšti pagarbą šiems iškiliems velioniams.

Nuo 13 val. vyks gedulingos mišios, kurias aukos vyskupas Algirdas Jurevičius.

Po mišių laidotuvių procesija vyks į senąsias kapines Skulptūrų parke.

Urnas planuojama palaidoti šalia savanorių, žuvusių per Klaipėdos krašto prijungimo operaciją.

Beje, į Lietuvą bus atgabenta tik pusė pelenų. Nusprendus J. ir R. Budrius perlaidoti Klaipėdoje, palaikai buvo iškasti ir kremuoti.

Dalis jų atgabenta į Lietuvą, likusieji šeštadienį, rugsėjo 23 d., bus palaidoti ankstesnėje vietoje Čikagoje.

„Tokių laidotuvių, kokios dabar planuojamos, Klaipėdoje dar nėra buvę. Vien tai, kad vyks laidotuvių ceremonijos tiesioginė transliacija per LRT, tai – didelis įvykis, nes per Krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio renginius tokios transliacijos nebuvo“, – pastebėjo ceremonija besirūpinantis Klaipėdos politikas Arvydas Cesiulis.

Senosios miesto kapinės, kurioms jau suteiktas Skulptūrų parko pavadinimas, yra neveikiančios ir ten jau daugybę metų nėra laidojama.

Vis dėlto nuspręsta padaryti išimtį, siekiant prie Klaipėdos krašto sukilėlių perlaidoti šio sukilimo vado J. Polovinsko-Budrio ir jo žmonos R. Kašubaitės-Budrienės palaikus.

Tam tikslui laikinai reikėtų keisti šių kapinių statusą iš neveikiančių į riboto laidojimo.

Analogiška procedūra buvo atliekama 2018 m. dėl Klaipėdos miesto garbės piliečio, ilgamečio Lietuvos jūrų muziejaus direktoriaus Aloyzo Každailio palaikų palaidojimo Kopgalio kapinaitėse.

Tik pakeitus senųjų kapinių statusą, bus galima perlaidoti J. Polovinsko-Budrio ir jo žmonos palaikus.

Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis skyrius neprieštarauja, jog uostamiesčio senosioms kapinėms laikinai būtų keičiamas statusas, kad būtų galima perlaidoti šių iškilių žmonių pelenus kapsulėje.

Laikinam kapinių statuso pakeitimui turi pritarti uostamiesčio politikai. Jei viskas vyks sklandžiai, perlaidojimo ceremonija turėtų būti surengta šį rudenį.

Remiantis ekspertų dr. Dainiaus Elerto ir Kęstučio Mickevičiaus išplėstine istorine pažyma, palaikų perlaidojimui parinkta konkreti vieta: Klaipėdos senųjų kapinių komplekso Lietuvos karių kapas, skirtas 1923 m. sukilime žuvusiems Lietuvos kariams.

J. Polovinskas-Budrys buvo vienas svarbiausių 1923 m. sausio įvykių dalyvių. Perlaidojus jo ir žmonos G. Kašubaitės-Budrienės palaikus 1923 m. memoriale, būtų įgyvendinta J. Budrio-Polovinsko paskutinė valia būti palaidotam Klaipėdoje.

Perlaidojus palaikus, bus siekiama Klaipėdos senųjų kapinių komplekso statusą iš riboto laidojimo vėl grąžinti į neveikiančių kapinių.

Perlaidojimas planuojamas rudenį.

Pasak Klaipėdos savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjo Vitalijaus Juškos, yra sudaryta atskira darbo grupė, sprendžianti visus su perlaidojimu susijusius klausimus.

„J. Polovinsko-Budrio ir jo žmonos G. Kašubaitės-Budrienės palaikų perlaidojimo klausimams spręsti ministro pirmininko 2023 m. balandžio 6 d. potvarkiu Nr. 69 yra sudaryta darbo grupė. Ši darbo grupė aktyviai veikia, siekdama įgyvendinti iškeltus tikslus dėl J. Polovinsko-Budrio ir jo žmonos palaikų perlaidojimo – koordinuoja bendrus įvairių institucijų veiksmus, bendrauja su J. Polovinsko-Budrio giminaičiais Amerikoje, sprendžia kitus svarbius uždavinius“, – teigė V. Juška.

Anot jo, Klaipėdai darbo grupėje atstovauja keturi nariai, iš kurių vienas yra uostamiesčio savivaldybės atstovas.

„Todėl galima drąsiai teigti, kad Klaipėdos savivaldybės siekis perlaidoti J. Polovinsko-Budrio palaikus Klaipėdoje ne tik nepasikeitė, o priešingai – sustiprėjo“, – pažymėjo Paveldosaugos skyriaus vedėjas.

Kita perlaidojimo vieta, dėl kurios buvo svarstoma – Kopgalio kapinaitės Smiltynėje.

„Klaipėdos savivaldybės administracijos užsakymu Dainius Elertas ir Kęstutis Mickevičius parengė išplėstinę istorinę pažymą, kurioje nagrinėjo dvi alternatyvas dėl palaikų perlaidojimo – Kopgalio kapinaites ir Klaipėdos senųjų miesto kapinių 1923 m. kompleksą „Už laisvę žuvusiems“. Vienareikšmė ekspertų rekomendacija – palaikus perlaidoti 1923 m. komplekso „Už laisvę žuvusiems“ teritorijoje“, – tikino V. Juška.

Pasak Klaipėdos mero pavaduotojo Arvydo Cesiulio, vyko pasitarimas Užsienio reikalų ministerijoje, buvo aptarti klausimai, susiję su pasirengimu šiam įvykiui valstybės lygmeniu, buvo kalbama, kaip valstybė prisidės prie palaikų pergabenimo, kaip vyks transportavimas iš oro uosto.

„Tokie dalykai greitai nevyksta. Perlaidojimas laikomas sėkmingu, jeigu pavyksta iškasti, sudeginti, patalpinti į urneles per du tris mėnesius. Kitas lygmuo – mūsų pačių apsisprendimas, kur laidosime, kada laidosime ir ko reikia, kad perlaidojimas įvyktų“, – sakė A. Cesiulis.

Buvo kalbama ir apie jau minėtas dvi perlaidojimo vietas.

Tokie dalykai greitai nevyksta.

„Dvi vietos yra aptarinėjamos visuomenininkų arba besidominčių tais reikalais žmonių. Viena – Skulptūrų parke prie sukilėlių paminklo „Už laisvę žuvusiems“, kita vieta – Kopgalio kapinaitės Smiltynėje. Ir vienu, ir kitu atveju reikia atsakyti į kelis klausimus. Pirmiausia, ar yra ten vietos? Jeigu vietos yra, kokios reikalingos procedūros, kad tas perlaidojimas galėtų būti realizuojamas?“ – pažymėjo pašnekovas.

Anot jo, veikiausiai prireiks atlikti ir tam tikrą archeologinį tyrimą, kad būtų įsitikinta, ar numatytose vietose nėra palaikų arba kitų radinių.

Taip pat pažymima, kad, be palaikų, planuojama parsivežti ir paminklinį akmenį, kuriame išraižytos J. Polovinsko-Budrio ir jo žmonos pavardės bei iškaltas Klaipėdos herbas.

Visas šias procedūras, kartu ir perlaidojimą, planuojama atlikti iki rugsėjo vidurio. Tiksli data kol kas neskelbiama.

„Yra kažkokia įsimintina data, kuri ministerijai labai tinkama. Aš atsargus optimistas. Reikia optimistiškai tai vertinti, nes gali išlįsti visokių netikėtų kliūčių, bet labai norėčiau tikėti, kad mano idėja, kuri buvo subrandinta prieš trejus ar ketverius metus, visgi bus realizuota“, – sakė A. Cesiulis.

Nors dar nenuspręsta dėl konkrečios perlaidojimo vietos, prašymas – išsiųstas.

Jame rašoma, kad sukilimo vadas savo atsiminimuose, pasisakymuose lietuvių išeivijos spaudoje didžiavosi Klaipėdos atvadavimu, vadovavimą sukilimui laikė didžiule garbe ir bene svarbiausiu savo gyvenimo darbu.

J. Budrys-Polovinskas palaidotas Čikagoje.

„Atsižvelgus į Klaipėdos miesto bendruomenės valią, amžininkų liudijimus dėl J. Budrio-Polovinsko ir jo žmonos R. Kašubaitės-Budrienės noro būti palaidotiems Klaipėdoje bei siekiant deramai įprasminti ypatingos svarbos istorinio įvykio sukaktį, Klaipėdos savivaldybės tarybos nariai kreipiasi į Lietuvos Respublikos Ministrę pirmininkę ir Vyriausybę, prašydami atlikti būtinus veiksmus, susijusius su palaikų (urnų) ir antkapinio paminklo su iškaltu stilizuotu Klaipėdos herbu ir dvigubu (Jogailaičių) kryžiumi – Klaipėdos ir Lietuvos valstybės simboliais pargabenimu į Klaipėdą“, – pažymima išsiųstame rašte.

Rašto pabaigoje pažadama, kad Klaipėdos savivaldybė įsipareigotų organizuoti tinkamiausios vietos perlaidojimui parinkimą ir deramą palaikų perlaidojimo mieste ceremoniją.

Apie kreipimąsi savo feisbuko paskyroje paskelbęs Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas pažymėjo, kad ši svarbi misija bus įgyvendinta dar šiemet.

„Jau turime oficialų kreipimąsi į Vyriausybę ir Užsienio reikalų ministeriją dėl legendinio Klaipėdos sukilimo vado Jono Polovinsko-Budrio palaikų pargabenimo iš JAV į Klaipėdą. Šį kreipimąsi savo parašais sutvirtino ir miesto Tarybos nariai. Dar šiais metais ši misija bus įvykdyta“, – antradienį paskelbė meras.

Seimas 2023-iuosius paskelbė Klaipėdos krašto metais.

Idėja virsta kūnu

Ne paslaptis, kad J. Budrys (1889–1964) norėjo būti palaidotas būtent Klaipėdoje, nors to garsiai pats ir nebuvo išreiškęs.

Apie jo palaikų perkėlimą į Lietuvą buvo prabilta dar prieš ketverius metus.

Pirmiausia sutikimą tam turėjo duoti jo anūkai, nes sukilimo vado sūnus Algis Budrys (1931–2008), žymiausias lietuvių kilmės mokslinės fantastikos rašytojas, savo valios pareikšti jau negali.

Šiemet, minint krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmetį, sukilimo vado sugrįžimo „operacija“ į Klaipėdą įgijo realų pavidalą.

„Nerengsime tarybos sprendimo, nes tai užima gana daug laiko. Eisime paprastesniu keliu. Istorikai parengs argumentuotą, lakonišką raštą, kurį pasirašys meras visos tarybos vardu, savo parašais jį patvirtins ir visi tarybos nariai. Ir šitą dokumentą siųsime Vyriausybės vadovei Ingridai Šimonytei. Manau, kad iki vasario vidurio tai tikrai bus padaryta, nes praėjusią savaitę kalbėjau ir su Užsienio reikalų ministerijos žmonėmis. Čikagoje laukia mūsų sprendimo“, – teigė Klaipėdos vicemeras Arvydas Cesiulis.

Tinkamiausia kapo vieta

Iki tol į J. Budrio palaikų perlaidojimą Vyriausybė žiūrėjo skeptiškai, bet klaipėdiečiai tikisi įrodyti premjerei, kad tai labai svarbu ir reikalinga ne tik Klaipėdai, bet ir Lietuvai.

„Kai bus Vyriausybės pritarimas, nes artimųjų leidimas jau yra gautas, tada palaikai bus atkasti, kremuoti ir atgabenti į Lietuvą, kur planuojame palaidoti šalia žuvusių sukilėlių“, – sakė A. Cesiulis.

Manau, kad tinkamiausia vieta – Skulptūrų parke.

Pradžioje svarstytos kelios laidojimo vietos, tačiau manoma, kad Skulptūrų parkas amžinajam poilsiui yra pati tinkamiausia vieta tiek J. Budriui, tiek jo žmonai Reginai.

„Manau, kad tinkamiausia vieta – Skulptūrų parke. Nors kai kurie nesutinka, kad R. Budrienė būtų palaidota šalia sukilėlių, nes esą ten atgulė tik tie, kurie žuvo per karinę akciją. Ne visai taip. Per karinę akciją žuvę ir čia palaidoti yra trys kovotojai. Maždaug po mėnesio čia buvo palaidotas Mažosios Lietuvos savanoris-kareivis ir amerikietis Andrius Martus Martusevičius, nors oficialiai sukilėlis nebuvo, bet jis dalyvavo jame kaip sukilimo agitatorius. Vėliau mirė Kretingoje. Taigi, nieko tokio, jei šalia jų bus palaidoti ir J. Budrio bei jo žmonos pelenai“, – mano klaipėdietis Kęstutis Mickevičius, taip pat besirūpinantis šios garbingos poros perlaidojimo reikalais Klaipėdoje.

Kęstutis Mickevičius. Vytauto Petriko nuotr.

Garsaus vyro šešėlyje

Lietuviškoje JAV spaudoje J. Budrio žmona Regina neretai buvo vadinama sukilėle, rašyta, kad ji buvo Klaipėdos sukilimo įvykių dalyvė, ir tai kėlė nuostabą Lietuvoje, nes apie šią moterį čia beveik nieko nežinoma.

Neseniai K. Mickevičiaus atrasta jos byla atskleidė tai, kas lig šiol viešai buvo neskelbta.

Regina Kašubaitė-Budrienė (1902–1998) dirbo Lietuvos žvalgybos skyriuje ir ten pradėjo dirbti netgi anksčiau nei jos būsimasis vyras.

Tuomet 20-metė, iš Marijampolės apskrities Liudvinavo miestelio kilusi mergina buvo baigusi Marijampolės gimnazijos keturias klases ir įsidarbino Žvalgybos, paskui Kontržvalgybos skyriaus kanceliarijose.

O 1921 m. vasarą Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Mikalojus Lipčius į tarnybą Kontržvalgų dalyje priėmė ir J. Budrį, tuomet Polovinską.

Nuo 1921 m. spalio 1 d. jis tapo šios dalies viršininku, taigi – tiesioginiu būsimos žmonos vadovu.

Pavėlavo iš atostogų

Iš lakoniškų pažymų matyti, kad R. Kašubaitė dirbo Žvalgybos raštinėje, tačiau anaiptol ne sekretore.

Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus kanceliarijos viršininkas 1921 m. rugsėjo 8 d. kontržvalgybos vadui rašė: „Prašau tamstos parėdymo XII-ojo Žvalgų punkto vyresn. žvalgą Kašubaitę R., prikomandiruotą prie Kontržvalgų dalies nuo š. m. rugsėjo 1 d., paskirti į liuosą etato vietą Kontržvalgų daly vyresniuoju žvalgu /teisės tos pačios/, o Kanceliarijos raštininką Derešką Jurgį paskirti vyresniuoju žvalgu XII žvalgų punkte ir prikomandiruoti prie skyriaus Kanceliarijos kaipo dirbantį Kanceliarijoj jau 9 mėnesius ir gerai susipažinusį su skyriaus Kanceliarijos darbu" (šios ir kitų citatų kalba netaisyta – A. D.).

Turimi dokumentai liudija, kad R. Kašubaitė buvo gana silpnos sveikatos.

Byloje yra išlikę daugybė prašymų suteikti jai medicininę pagalbą ir bent keli prašymai atostogoms, į kurias ji buvo išleista.

Po vienų tokių atostogų jos laukė nemalonumai darbe.

Kontržvalgų dalies viršininkas 1922 m. gruodį Žvalgybos skyriaus vadovui (savo tiesioginiam viršininkui) rašė, kad R. Kašubaitė grįžo iš atostogų „su trijų dienų pasivėlavimu, už ką prie įvedimo naujų etatų bus perstatyta su pažeminimu į vyr. raštininkus“.

Per operaciją – netoliese

Kaip aiškėja iš R. Kašubaitės-Budrienės dokumentų, ji vykdė ir žvalgybines užduotis, tačiau šioje byloje nėra jos tarnybinių ataskaitų būtent iš to laikotarpio, kai prieš pat krašto prijungimą ji buvo komandiruota į Klaipėdą.

Galimas dalykas, dokumentai, kurie atskleistų, ką čia veikė būsimoji J. Budrio žmona, tebeguli kur nors archyvuose tarp kitų bylų ir yra dar neatrasti tyrinėtojų, nes nei Severino Vaitiekaus, nei Arvydo Anušausko monografijose apie tarpukario Lietuvos žvalgybą nėra nieko apie šią moterį. Tik iš turimų pažymų matyti, kad ji į Klaipėdą vyko prieš pat svarbius kraštui įvykius.

Žvalgybos skyriaus viršininkui skirtame dokumente parašyta, kad 1923 m. sausio 6 d. R. Kašubaitė grįžo iš komandiruotės Vokietijoje, pačios gi R. Kašubaitės tos pačios datos pareiškime Kontržvalgų dalies viršininkui pažymėta, kad ji grįžo iš komandiruotės Klaipėdoje ir pradeda eiti savo pareigas. Išvykusi į Klaipėdą ji buvo 1922 m. gruodžio 30 d.

Taigi R. Kašubaitė čia išbuvo savaitę. Ką ji veikė, koks buvo komandiruotės tikslas, duomenų rasti nepavyko.

Jau po karinės operacijos, 1923 m. sausio 26 d., Lietuvos Kontržvalgybos skyriaus viršininkui pranešama, kad „Kontržvalgų dalies registracijos biuro vedėjo padėjėja Košubaitė R. nuo šių metų sausio 26 d. komandiruota į Kretingą žvalgybos reikalais“.

Byloje išliko ir gana delikatus 1923 m. kovo 8 d. paties J. Budrio prašymas Žvalgybos skyriaus viršininkui jo mylimą moterį palikti Klaipėdoje.

J. Budrys tuomet ėjo aukštojo Lietuvos vyriausybės įgaliotinio Klaipėdos kraštui pareigas.

„Kadangi panelė Košubaitė R. išbuvo visą laiką nuo pradžios sukilimo iki šiai dienai Klaipėdoje ir geistina būtų palikti ją ir toliau darbuotis pažįstamoje darbo srityje, prašau tamstos sutikimo panelę Košubaitę R., kaipo nepamainomą šišionai šiuo laiku darbininkę, atleisti iš Tamstai pavesto skyriaus kaipo pastojusią tarnybon A. L. Vyriausybės Įgaliotinio Kanceliarijon“, – rašė būsimasis R. Košubaitės sutuoktinis J. Budrys.

Taigi šis dokumentas liudija, jog R. Košubaitė Klaipėdoje buvo nuo pat sukilimo pradžios. Kuo ji užsiėmė čia, duomenų nėra.

Kaip tik tuo metu J. Budrys prisiminimų knygoje Reginą jau vadina savo būsimąja žmona.

Artimieji: J. Budrys su žmona Regina (kairėje), marčia Edna bei žmonos broliu, žinomu skulptoriumi Vytautu Kašuba. draugas.org nuotr.

Pasitraukė iš žvalgybos

1923 m. kovą Ministro Pirmininko Ernesto Galvanausko pavedimu J. Polovinskas buvo atleistas iš Kontržvalgų dalies viršininko pareigų, kurių jau kelis mėnesius faktiškai nėjo.

Tuo pat metu iš žvalgybos pasitraukė ir Regina. Tai matoma iš dar vieno bylos dokumento.

„Liudijama, kad Košubaitė R., kilusi iš Marijampolės apskričio Liudvinavo miest. tikrai tarnavo man pavestame skyriuj laisvai samdoma valdininke (registracijos biuro vedėjo padėjėja, jaunesniojo karininko teisėmis) nuo 1920 liepos mėn. 7 d. iki 1923 m. kovo 10 dienai. Pareigas pildė sąžiningai, paliuosuota jai pačiai prašant, kas parašais ir valdiška antspauda tvirtinama“, – rašoma viename Žvalgybos skyriaus dokumentų. Vienuose jos pavardė rašoma „Košubaitė“, kituose – „Kašubaitė“.

Veikiausiai netrukus po pasitraukimo iš žvalgybos pora ir susituokė.

Tarnyboje – iki mirties

1924 m. spalio 21 d. prezidento dekretu J. Budrys paskirtas pirmuoju Klaipėdos krašto gubernatoriumi.

Vėliau darbavosi Lietuvos vidaus reikalų ministerijoje patarėju, o 1928 m. sausį buvo paskirtas Lietuvos konsulu Karaliaučiuje.

1936 m. rudenį – Lietuvos generaliniu konsulu JAV.

Šias pareigas ėjo visą likusį gyvenimą – 28 metus iki pat mirties.

„Palūžo ąžuolas, kuris ypatingai Klaipėdos krašte buvo giliai įleidęs šaknis ir įamžinęs savo vardą. Ten velionis savo laiku kūrė istoriją. Ten būtų tinkamiausia jam amžinojo poilsio vieta. Deja, ten tam kūrėjui šiandien vietos nėra. Nuožmus okupantas neleidžia įgyvendinti tą velionies ir tautos troškimą“, – taip per laidotuves prie J. Budrio karsto kalbėjo Lietuvos reikalų patikėtinis Vašingtone Juozas Kajeckas (1897–1978).

Ši diplomato kalba perspausdinta 1964 m. rugsėjo 11 d. Čikagoje leisto lietuvių laikraščio „Draugas“ numeryje.

Ten aiškiai užsiminta, kad J. Budrys (iki 1922 m. – Jonas Polovinskas), prieš Didįjį žygį sąmoningai pasirinkęs bene populiariausią to meto Klaipėdos krašte lietuvišką pavardę, norėjo būti palaidotas būtent Klaipėdoje.

Sovietmečiu toks jo noras buvo neįgyvendinamas. Tačiau galbūt jau visai netrukus J. Budrio valia bus įvykdyta.