Tyrimas pradėtas, kai buvo gauta informacija, jog vyras (gim. 1959 m.) ir moteris (gim. 1976 m.) galimai disponuoja dideliu kiekiu akcizais apmokestinamų prekių – alkoholiais gėrimais, kurių bendra vertė viršija 400 MGL, maža to, jie nėra paženklinti specialiaisiais ženklais – Lietuvos Respublikos banderolėmis. Įtariama, jog akcizais apmokestinamos prekės – alkoholis, pažeidžiant nustatytą tvarką, į Lietuvos Respublikos teritoriją atgabenamos iš Italijos.

Nustatyta, jog alkoholinius gėrimus iš Italijos užsako ir už juos sumoka vyras (gim. 1979 m.), o jo bendrininkas (gim. 1959 m.) iš tarptautinių krovinių pervežimo paslaugas teikiančios įmonės užsako pervežimo paslaugas į Lietuvą.

Lapkričio pabaigoje Kaune atliktų kratų metu paimti daugiau nei 5 tūkst. vienetų butelių ir kitų talpų su alkoholiniais gėrimai be Lietuvos Respublikos banderolių; 740 vienetų elektroninių cigarečių; 28 vienetai šaudmenų; keturios suktinės su neaiškios kilmės medžiagomis bei daugiau nei 40 tūkst. eurų.

Įtarimai pareikšti keturiems vyrams (gim. 1959 m.; gim. 1979 m.; gim. 1986 m.; gim. 1983 m.). Minėti Kauno miesto gyventojai policijos pareigūnams nebuvo anksčiau žinomi.

Atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis. Už tai gresia bauda arba laisvės atėmimas iki šešerių metų.

Kratų metu rastas nelegalus alkoholis, tabako gaminiai ir grynieji pinigai.

Į šešėlinę rinką nepateks beveik 5 tūkst. silpnųjų ir stipriųjų alkoholinių gėrimų butelių, kurie nebuvo pažymėti Lietuvos teisės aktų nustatyta tvarka, daugiau nei 2000 vienetų cigarečių pakelių ir daugiau nei 300 vienetų elektroninių cigarečių.

Pareigūnai, tikrindami informaciją, jog galimai neteisėtai, neturint licencijos, leidimo, organizuojamas akcizais apmokestinamų prekių – stipriųjų alkoholinių gėrimų nepaženklintų lietuviško pavyzdžio prekių ženklais, sandėliavimas bei prekyba Kauno mieste, atliko kratas įtariamųjų gyvenamosiose vietose, garažuose, automobilyje.

Įtarimai pareikšti trims vyrams – 65-erių, 57-erių ir 60-ies metų amžiaus.

Kauno pareigūnai atlieka ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis. Baudžiamasis kodeksas už tai numato baudą arba laisvės atėmimą iki ketverių metų.

Tyrimus organizuoja ir jiems vadovauja Kauno apygardos prokurorai.

Populiariausi modeliai

Prieš keletą savaičių Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (FNTT) Kauno valdybos pareigūnai vėl atliko kratas, pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galbūt sukčiaujant vykdytos prekybos naftos produktais. Vienas asmuo buvo sulaikytas. Pareigūnų vertinimu, nusikaltimo mastai – įspūdingi.

Ikiteisminis tyrimas dar tik pradėtas, tačiau kol bus atlikti visi reikalingi veiksmai, gali praeiti ir treji metai. Naftos kontrabandos voratinklis paprastai raizgosi ne tik Lietuvoje. Tinklai būna užmesti užsienio valstybėse ir, deja, ne visos jos noriai bendradarbiauja su Lietuvos teisėsauga. Nepaisant tokios kitų šalių institucijų nuostatos, Lietuvos teisėsaugai privalu siųsti užklausas, siekti atskleisti, kiek toli nusidriekę neteisėto naftos verslo upeliai.

"Situacija buvo panaši: užsienyje perkamas techninis aliejus, pasinaudojama fiktyviomis vos keletą mėnesių veikiančiomis įmonėmis. Pagal sukurptą schemą, būtent tos įmonės ir turi sumokėti už sandorį sukauptą PVM ir akcizo mokestį", – apie neseniai pradėtą FNTT tyrimą pasakojo Kauno valdybos viršininkas Rolandas Urbonas.

R.Urbonas pastebi, kad nusikaltėliai toliau naudoja senas ir patikrintas schemas.

Pasak Kauno valdybos vado, netrukus minėtos įmonės būna tiesiog paliekamos likimo valiai. Netgi nesivarginama mokesčių inspekcijai pateikti deklaracijų. Steigiama nauja įmonė ir tuo pačiu principu vykdoma šešėlinė veikla.

"Tikslas – kuo trumpiau naudotis naujai įsteigtomis arba nupirktomis įmonėmis ir sukaupus pridėtinės vertės mokestį atsikratyti jomis. Toks veiklos modelis vykdomas iki šiol", – aiškino FNTT Kauno valdybos viršininkas.

Tiesa, nemėgstantys mokėti PMV dažniausiai naudojasi dviem šešėliniam verslui pritaikytomis schemomis. Viena – ką tik aprašyta, kai steigiamos fiktyvios įmonės, kurios vėliau paliekamos likimo valiai su joms užkrautu PVM. Antrasis modelis – kai užsienyje nuperkami naftos produktai ir esą perparduodami kitoje užsienio valstybėje esančiai kompanijai. Tačiau realiai, pareigūnų duomenimis, naftos produktai be PVM išparduodami čia pat, Lietuvoje.

Tyrėjų patirtis neleidžia abejoti – daugybės tyrimų rezultatas panašus – užsienio kompanija pateikia dokumentus, kad nieko nepirko iš lietuvių nurodytos kompanijos. Kai deklaruojamas tariamas išvežimas į užsienį, dažniausiai dengiamasi suklastotais dokumentais.

Klastojo ir slėpė

Tipišką šešėlinio verslo naftos produktais atvejį kaip tik šiuo metu narplioja Kauno apygardos teismas. Byla teismą pasiekė praėjusių metų pabaigoje. Galutinio žodžio teismas dar netarė. Kauniečiui, bendrovės "Labstars" direktoriui Algirdui Virbašiui teks atsakyti prieš Temidę už tai, kad apgaule kitų naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę, tiksliau, pasinaudojęs iš anksto apgalvota schema, tiekė tepalus, nuslėpdamas per 30 tūkst. eurų PVM.

Įdomi detalė – A.Virbašius šį nelegalų verslą vykdė tarp savo paties įmonių. Viena jų įsteigta Lietuvoje, kita – Latvijoje. A.Virbašiui net nereikėjo krutėti iš Kauno – surašo, kad viena jo įmonė parduoda kitai jo įmonei atitinkamais kodais pažymėtą naftos produktą ir vilkikai neva jau rieda į Latviją. Tyrėjai neabejoja, kad A.Virbašius dangstėsi tikrovės neatitinkančiais dokumentais – klastojo PVM sąskaitas faktūras.

Vadovaudamas bendrovei "Granevita" A.Virbašius iš Lenkijos į Latviją vežė tepalus. Tačiau tyrėjai nustatė, kad iš esmės ten buvo tas pats dyzelinas, kuriame įmaišytas nedidelis kiekis tepalo.

"Schema labai paprasta – nuperkama dyzelino, jis nugabenamas į Lenkiją. Ten esą paverčiamas tepalu ir tada jis keliauja į Latviją ir kitas šalis. Už šią prekę nemokami mokesčiai. Deklaruojama, kad tai tepalas", – "Kauno dienai" aiškino ikiteisminiam tyrimui vadovavęs Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Ovidijus Vasiliauskas.

Pagal surašytus dokumentus, A.Virbašius latviams pardavė tepalų, nors realiai Latvijos įmonė, kuriai, kaip jau minėta, vadovavo tas pats A.Virbašius, iš lietuviškosios jo įmonės "Granevita" nieko nepirko. Paprasčiau – A.Virbašius pats sau tariamai pardavė tepalus ir, pasimetęs tarp turimų firmų, pametė ir PVM prievolę.

Tikslas – kuo trumpiau naudotis naujai įsteigtomis arba nupirktomis įmonėmis ir sukaupus pridėtinės vertės mokestį atsikratyti jomis.

Kaltas lenkas?

Tyrėjai daro prielaidą, kad tepalai iš Lietuvos niekur nebuvo išvežti. Kam kažkur vežti, jei po visų machinacijų, išvengus PVM mokesčio, gundantis pelnas garantuotas čia, vietoje. Kaltinamajame akte nurodoma ir tai, kad A.Virbašius, be kita ko, pažeidė akcizų įstatymą. Pagal nustatytą tvarką, jais apmokestinamos prekės privalo būti gabenamos su specialiu vežimo dokumentu, kurį privalo patvirtinti prekių gavėjas ir vietos mokesčių administratorius.

Bylos medžiagoje nurodoma, kad A.Virbašius gabeno tepalą į Latviją, tačiau buvo sustabdytas, tepalas patikrintas ir nustatyta, kad tai joks ne tepalas. Taigi krovinys turėjo patekti į akcizinį sandėlį.

Kaltinamoji pusė mėgina įrodyti, kad lenkas pagamino tepalą, davė gaminiui atitinkamą kodą, ir lietuviškoji A.Virbašiaus kompanija visai čia nekalta. "Mes norėjome, kaip geriau, norėjome nugabenti tepalą, – štai sutartys", – panašiu aiškinimu mėgina atsipirkti A.Virbašius.

Lietuvos ir Latvijos kompanijų direktorius dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos kaltu neprisipažįsta. Tyrėjams jis paaiškino, kad pagrindinė jo firmos Latvijoje veiklos kryptis yra prekyba tepalais. O firma Lietuvoje esą atlieka tarpininko funkciją – randa konkrečios prekės pirkėją ir užtikrina tiekimą.

"Iš tų sutarčių ir pateiktų dokumentų gana aišku, kaip jie tarp savo įmonių sudaromi. Tenka pripažinti, kad schemos gana neblogai atidirbtos", – pastebėjimais dalijosi O.Vasiliauskas.

Tiesa, A.Virbašiaus nusikalstamos veikos bagaže gali būti ir daugiau epizodų. Jie susiję su kitomis ES valstybėmis, iš kurių teisinė pagalba ne taip greitai gaunama, todėl ant teisėjų stalo nugulė tik pastarojo naftos produktų kelio Lenkija–Lietuva–Latvija duomenys.

Netobulos priemonės

Šešėlinį naftos verslą tiriantys ir analizuojantys pareigūnai įsitikinę, kad milžiniškas pelnas verčia rizikuoti, o vėliau – mėtyti pėdsakus.

Galimo pelno matematika gana paprasta: PVM ir akcizas sudaro pusę naftos produkto kainos. Tarkime, jei 1 litras kainuoja 1 eurą, 50 euro centų dalijasi pardavėjas ir pirkėjas. O vežama juk ne litrais – tonomis, todėl kaip viena tona – taip 500 eurų.

"Nelegalus verslas, manau, itin pelningas, todėl jiems, ko gero, verta rizikuoti. Nafta – visiems geras biznis, – šyptelėjo prokuroras. – Deja, mokesčių inspekcija nesukontroliuoja šių visų dalykų. Inspektoriai paprašo įmonių dokumentų, jiems tuos dokumentus pateikia. Po to jau reikia siųsti užklausas užsienio šalių institucijoms, ar tos užsienio kompanijos veikia, kaip tie sandoriai deklaruoti. Dabar visi viską turi deklaruoti. Deklaracijoms patikrinti reikalingos nemažos pajėgos, todėl kartais šešėlis ir praslysta."

Prokurorai ir FNTT pareigūnai dirba jau su padariniais – paprastai šešėliniai sandoriai būna seniai įvykę, tepalai seniai parduoti. Dirbama tik remiantis užkliuvusiais dokumentais. Dar vienas šablonas – nusikalstamą veiką vykdęs tariamas verslininkas dažniausiai neturi jokio oficialaus turto, todėl sprendimai už finansinius nusikaltimus skirti baudas šalies biudžeto praktiškai nepildo.

Jau anksčiau Lietuvos valdžios institucijos skelbė, kad bus imtasi priemonių šešėliui prekybos naftos produktais sektoriuje mažinti. Kalbėta apie Energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, kuriuo tobulinama licencijų prekiauti naftos produktais išdavimo tvarka.

Palyginimui: Lenkijoje, pažabojus nelegalų naftos produktų verslą, oficiali prekyba išaugo penktadaliu. Pareigūnai neabejoja, kad suvaldyti šešėlinį verslą labiau turėtų rūpėti mokesčių administratoriui – nuspręsti, kokių priemonių imtis užkirsti kelią šiai šešėlinės upės tėkmei. Jei jiems neišeina, į tai žiūrėti per didinamąjį stiklą, gal reikėtų teisės aktų pakeitimų, kad jie galėtų labiau sukontroliuoti šį nelegalų verslą.

Šešėlis Lietuvoje 2018 m., lyginant su 2017 m., 1 proc. punktu sumažėjęs, skirtingais vertinimais, jis sudaro 15–23 proc. BVP.

Smulkiųjų kreditų teikėjams uždėti pančiai – sugriežtinta tokių paskolų išdavimo tvarka – jau atvėrė skaudulius visuomenėje. Legaliai pasiskolinti nebegalintys žmonės plūsta į vis besiplečiančią šešėlinę paskolų rinką, kuri nėra reguliuojama ir prižiūrima. Prognozuojama, jog pakliuvę į šešėlinės paskolų rinkos spąstus gyventojai, negalėdami grąžinti kredito ir bijodami susidorojimo, gali net bėgti iš Lietuvos.

Sureagavo žaibiškai

Nuo liepos 1-osios Lietuvos bankas sugriežtino vartojimo kreditų davėjų reglamentavimą. Nuo šiol vadinamuosius greituosius vartojimo kreditus teikiančios įmonės privalo išsamiai tikrinti klientų mokumą ir užtikrinti, kad jų mėnesio įsipareigojimai neviršytų 40 proc. kliento pajamų. Toks reikalavimas daugybei žmonių užkirto kelią legaliai kelioms savaitėms pasiskolinti 300-400 litų.

„Reikia suprasti, kad šias paskolas žmonės imdavo ne todėl, kad norėjo brangiai skolintis. Jie taip skolindavosi, nes pinigų reikėjo būtiniausiems poreikiams: maistui įsigyti, sumokėti komunalinius mokesčius. Poreikiai niekur nedingo, žmonėms pinigų reikia, todėl natūralu, kad jie ieško kitų būdų, kur galėtų pasiskolinti“, - aiškino Vytauto Didžiojo universiteto lektorius Paulius Astromskis, jau penkerius metus moksliniais tikslais besigilinantis į smulkiųjų kreditų rinką.

Nebelikus galimybės skolintis legaliai, akivaizdžiai suklestėjo šešėlinė paskolų rinka. Nors tyrimų, kiek išaugo siūlančiųjų paskolas už didžiules palūkanas, užstatus skaičius nėra atlikta, paanalizavus tokius siūlymus populiariuose skelbimų portaluose, žiniasklaidos priemonėse matyti, kad skelbimų po liepos 1-osios kone padvigubėjo.

„Tai visiškai suprantama. Sugriežtina greitųjų kreditų teikimo tvarka užkirto kelią juos gauti maždaug 300-400 tūkst. žmonių, kurie kartą per kelis mėnesius vis pasiskolindavo pinigų. Vadinasi, toks kiekis vartotojų persikėlė į šešėlinę rinką, kuriai žaibiškai sureagavo ir vis plečiasi. Tai prognozavome, tai ir įvyko“, - konstatavo P.Astromskis.

Skolina ir už automobilį

„Kreditai ne užstato! Suteikiame kreditus iki 30 tūkst. litų, pasirašant vekselį. Viskas ko jums reikia norint gauti paskolą – būti dirbančiam.“ „Skubiai suteiksiu paskolą grynais pinigais.

Turint oficialų darbą, iki 2 tūkst. litų skolinu pasirašius vekselį. Didesnę pinigų sumą galiu skolinti, kai yra vekselis.“ „Suteiksiu paskolą rimtiems žmonėms, galintiems atsilyginti. Mes turime labai didelį kapitalą, naudojamą suteikti paskolas nuo 2 tūkst. iki 5 mln. litų. Susisiekite su mumis elektroniniu paštu.“ Tokie ir daugybė panašių skelbimų mirga skelbimų portaluose.

Maža to, atsirado ir nauja paskolų rūšis – įkeičiant automobilį. „Pinigai per 30 minučių. Teikiame žaibiškas paskolas įkeičiant automobilį su galimybe jį eksploatuoti visą paskolos terminą.

Dirbame operatyviai, suteikiame, pačias patogiausias sąlygas savo klientams. Paskolas suteikiame įvertinę automobilio rinkos vertę. Automobilis lieka pas jus“, - gundančiai skamba naujos paskolos rūšies skelbimas.

Paskolos šešėlinėje rinkoje siūlomos ir bedarbiams, net siūlomasi ateiti į namus ir iškart duoti grynųjų pinigų, tačiau už tai reikės pasirašyti vekselį ar įkeisti turtą.

„Skolinti pinigus nėra nusikaltimas, nes pinigai yra kiekvieno žmogaus nuosavybė, o ji neliečiama. Jei tai tampa verslu ir jis neįteisintas, tada tai jau nelegalu. Bet tie, kas dirba šešėlyje, moka taip susitvarkyti, kad būtų nepagaunami. Tačiau blogiausia tai, kad tokia šešėlinė paskolų rinka nėra reguliuojama, todėl joje vartotojai labiausiai ir nukenčia. Kai imi kreditą iš legalios bendrovės, žinai sąlygas, kokios palūkanos, žinai, kur kreiptis, jei kyla problemų. Nereguliuojamoje rinkoje niekas nekontroliuoja, kokias pajamas turi klientai, kokios jiems taikomos palūkanos. Galiausiai ir kredito išieškojimo mechanizmai visiškai kiti. Jei skoliniesi legaliai, gali būti ramus, jog prie durų su lazda niekas nestovės. Tačiau jei pasiskolinai nereguliuojamoje rinkoje, reikia suprasti, kad joje veikia ir necivilizuoti kreditų išieškojimo būdai“, - aiškino P.Astromskis.

Jis prognozavo, jog išaugusi šešėlinių paskolų rinka ir į jos pinkles patekę žmonės pradės emigruoti. „Jei nesugebėsi grąžinti kredito, o legaliai ir civilizuotai susitarti, kaip išspręsti problemą nebus įmanoma, akivaizdu, jog teks bėgti slėptis į užsienį“, - dar vieną emigracijos bangą prognozavo pašnekovas.

Gresia prarasti butą

Tik tokią išeitį mato neseniai paskolą gavusi, tačiau už tai butą turėjusi užstatyti klaipėdietė Audronė (pavardė redakcijai žinoma – V.S.).

„Neturėjau kito varianto, kaip tik skolintis pinigų. Nė vienoje oficialioje greitųjų kreditų bendrovėje negavau 2 tūkst. litų paskolos, kurios man labai reikėjo, nes taip nesėkmingai susiklostė tam tikros gyvenimo aplinkybės, jog susikaupė skolų ir reikėjo kuo skubiau jas padengti“, - į problemos ištakas leidosi moteris.

Negavusi legalios paskolos, nes jos pajamos nėra pakankamos, Audronė rado skelbimą, jog pinigų galima pasiskolinti užstačius butą.

Ji taip ir padarė. Užstatė iš mamos paveldėtą butą, esantį Tauragėje. Už tai ji gavo 10 tūkst. litų. Moteris tvirtino, kad vien 2 tūkst. litų teko sumokėti nekilnojamo turto agentūrai už dokumentų sutvarkymą.

Likusius pinigus ji panaudojo grąžinti susikaupusias skolas. „Tačiau Lietuvoje sunkmetis akivaizdžiai nesibaigė – bankrutavo bendrovė, kurioje dirbau, tad likau be darbo. Paskolą man suteikę žmonės net nenori girdėti apie jokį skolos grąžinimo atidėjimą, net nesileidžia į kalbas. Jau gavau pranešimą, kad turiu iškraustyti užstatytą butą. Jis bus parduotas, kad būtų padengtas įsiskolinimas. Net nebežinau, ką daryti. Supratau tik tiek, kad paskolos už butus taip lengvai ir duodamos todėl, kad paskui tuos butus labai lengva atimti ir pasipelnyti“, - savo išvadas padarė klaipėdietė.

Jos nuomone, vienintelė išeitis – bėgti į užsienį, kad kreditoriai jos nerastų, ten užsidirbti pinigų, o grįžus kaip nors išsikapanoti iš skolų.

Parodė, kad dirba

„Manau, kad tokių istorijų greitai sulauksime dar daugiau. Tenka tik apgailestauti, jog Lietuvos bankas uždėjo ranką ant smulkiuosius kreditus teikiančių bendrovių, nors tokio žingsnio pasekmes buvo galima numanyti. Banko atstovai aiškino, kad nuolat sulaukia skundų dėl greitųjų kreditų teikėjų nesąžiningumo. Tačiau tų skundų per metus buvo gal 30, o greitųjų kreditų suteikta 700 tūkst. vienetų. Smulkiąsias paskolas teikiančios bendrovės užima vos 0,5 proc. kreditų rinkos, tačiau joms smogta labiausiai. Ir net ne joms, o žmonės ir tik todėl jog Lietuvos bankas, liaudiškai tariant, norėjo parodyti, jog kažką dirba, nukreipti dėmesį nuo esminių problemų finansų sektoriuje“, - nuomonę reiškė P.Astromskis.

Nors kol kas nė viena institucija nėra įvertinusi šešėlinės paskolų rinkos mastą ir jos keliamą grėsmė vartotojams, tai padaryti įmanoma. „Šešėlinė ekonomika taip pat yra apskaitoma, galimi tam tikri ekspertiniai vertinimai, kriterijai. Viską galima įvertinti galima, tačiau, panašu, kad šiai dienai niekas nedaroma. Manau, jog tokiu tyrimu turėtų būti suinteresuotos tos institucijos, kurios Lietuvoje kontroliuoja finansų sritį“, - teigė Ekonominių tyrimų centro direktorė Giedrė Kasparavičienė.

Komentaras
Vilius Šapoka
Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų departamento direktorius

Kol kas praėjo tikrai per mažai laiko, kad būtų galima daryti išvadas apie naujojo reguliavimo įtaką vartojimo kreditų rinkai ir vartotojų elgsenai. Priežiūros tarnyba tiek šiais, tiek kitais metais planuoja skirti didelį dėmesį vartotojų mokumo vertinimo reikalavimų laikymosi sričiai. Kalbant trumpai, tokiais sugriežtinimais buvo siekiama, kad vartotojai atsakingiau skolintųsi, o vartojimo kredito davėjai – atsakingiau skolintų. Situacija šioje rinkoje, švelniai tariant, yra kelianti susirūpinimą. Vartotojai skolinasi neįvertinę savo finansinių galimybių. Panašu, kad besaikis skolinimasis, ypač tarp jaunimo, pretenduoja tapti nauja visuomenės norma Lietuvoje. Natūralu, kad sugriežtinus reikalavimus kažkuriai sričiai, atsiranda rizika, jog rinka nepakitusią vartotojų paklausą stengsis patenkinti nelegaliais būdais. Tačiau būtina žinoti, kad griežtesni vartotojų mokumo vertinimo reikalavimai yra taikomi visiems vartojimo kredito rinkoje veikiantiems subjektams. Todėl visi skolinimo veikla užsiimantys subjektai privalo įgyti vartojimo kredito davėjo statusą ir laikytis tų pačių Vartojimo kredito įstatymo ir jį lydinčių teisės aktų reikalavimų. Priešingu atveju galime kalbėti apie nusikalstamo pobūdžio požymių turinčią veiklą, už kurią yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Priežiūros tarnybos vaidmuo šiame procese yra aiškus: nuolat stebėti situaciją vartojimo kreditų rinkoje, analizuoti įvairias kreditavimo formas ir jų keliamas rizikas vartotojų interesams bei, reikalui esant, imtis reikiamų priemonių šiems interesams apsaugoti (taikyti sankcijas, kreiptis į kompetentingas teisėsaugos institucijas ir pan.). Geriausia priemonė apsaugoti vartotojus nuo neracionalių sprendimų priėmimo yra jų finansinio raštingumo stiprinimas. Taigi, raginčiau gyventojus prieš skolinantis būtinai pasitikrinti, ar subjektas vartojimo kreditus teikia legaliai. Gyventojai, prieš prisiimant bet kokį finansinį įsipareigojimą, turėtų perskaityti siūlomą sudaryti sutartį, įvertinti, kokią sumą teks grąžinti kreditoriui, kokios pasekmės gresia už sutarties nevykdymą ar vykdymą ne laiku. Šiuo metu dabartiniai mūsų duomenys ir atlikta analizė nerodo poreikio išsamiam tyrimui apie šešėlinę paskolų rinką – kur kas svarbiau pastebėti tokius nelegalia veikla užsiimančius subjektus ir perduoti informaciją apie juos atitinkamoms institucijoms. Žmonėms, kuriems trūksta pinigų ir jie ieško būdų, kur jų pasiskolinti, patarčiau pirmiausia susidėlioti savo asmeninius finansus: pažiūrėti, kur daugiausiai išleidžiama, gal kažkokiose biudžeto eilutėse galima sutaupyti, gal kažko atsisakyti. Antras dalykas, pagalvoti – galbūt galima kažkaip padidinti pajamas. Suprantu, kad tai yra teoriniai patarimai ir žmogui tą pasiekti tikrai gali būti nelengva, bet skolinimasis su didelėmis palūkanomis tam, kad pragyventum, tik dar labiau pablogins finansinę padėtį ir iš besisukančios skolų karuselės išsikapstyti bus tik dar sunkiau.

Skaičiai ir faktai

Per pirmąjį mėnesį, kai įsigaliojo suvaržymai teikti smulkiuosius kreditus, maždaug trečdalis šio verslo klientų – apie 100 tūkstančių – išginti į šešėlinę rinką.

Per liepą smulkiųjų vartojimo kreditų sektoriaus bendrovės fiksavo 30 proc. kritimą. Ekspertų teigimu, šis skaičius gali iliustruoti, kokią dalį legalaus verslo perima šešėlis.

Įsigaliojus griežtesniems skolinimo apribojimams, numatantiems, jog paskola negali viršyti 40 proc. tvarių gyventojo pajamų, nemaža dalis žmonių nebeatitinka reikalavimų ir nebegali gauti smulkiųjų vartojimo kreditų (iki 1000 litų) įmonėse.

Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos duomenimis, palyginti su birželiu, liepą asociacijos įmonės sudarė nuo 20 iki 70 proc. mažiau sutarčių.

Smulkiųjų vartojimo kreditų veiklą reguliuojantis Vartojimo kreditų įstatymas nuo 2011 m. griežtintas jau du kartus, rudenį numatomi nauji ribojimai.

Lietuvos banko 2013 m. II ketvirčio duomenimis, vidutinė smulkaus vartojimo kredito suma buvo 379 litai, vidutinė metinė palūkanų norma – 97 proc.

Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos duomenimis, trumpi iki 30 d. ir mažų sumų – iki 500 litų vartojimo kreditai sudaro 85 proc. visų smulkaus vartojimo kredito sutarčių.

Įvairių apklausų duomenimis, apie 30 proc. vartotojų paskolas ima patenkinti būtiniausius poreikius.

Mėnesį galiojantys suvaržymai smulkiųjų kreditų sektoriuje maždaug trečdalį šio verslo klientų – apie 100 tūkstančių – gena į šešėlinę rinką. Per liepos mėnesį smulkiųjų vartojimo kreditų sektoriaus bendrovės fiksuoja 30 proc. kritimą. Ekspertų teigimu, šis skaičius gali iliustruoti, kokią dalį legalaus verslo perima šešėlis.

Įsigaliojus griežtesniems skolinimo apribojimams, numatantiems, jog paskola negali viršyti 40 proc. tvarių gyventojo pajamų, nemaža dalis žmonių nebeatitinka reikalavimų ir nebegali gauti smulkiųjų vartojimo kreditų (iki 1000 litų) įmonėse.

„Į kredito prieinamumo mažinimą, kaip rodo mano tyrimas, žaibiškai reaguoja šešėlinis verslas - pasipila gausūs skelbimai laikraščiuose ir internete siūlantys greitas paskolas, suaktyvėja virtualios vadinamosios kreditų biržos. Kritimas, fiksuojamas legalios rinkos, faktiškai gali atspindėti kokią dalį legalios rinkos perėmė šešėlis, nes smulkiųjų vartojimo kreditų paskola didžiajai daliai šio sektoriaus klientų būna jau paskutinė įmanoma galimybė legaliai pasiskolinti“, – sako VDU lektorius Paulius Astromskis, jau penkerius metus moksliniais tikslais besigilinantis į smulkiųjų kreditų temą. Jo teigimu, įvesti suvaržymai sulaikyti nuo skolinimosi apskritai galėjo tik tuos, kurie paskolas ketino imti nebūtinosioms išlaidoms, tačiau kaip rodo tyrimai, dauguma skolinasi iš būtinybės.

Pasak P. Astromskio, užsienyje yra nemažai tyrinėta, kokias socialines pasekmes sukelia kredito prieinamumo ribojimas. „Kuo sunkiau legaliai pasiskolinti, tuo labiau didėja skurdas, auga šešėlinis sektorius, daugėja smulkių smurtinių nusikaltimų skaičius, mažėja vartotojų apsauga. Mat šešėlinė rinka yra nereguliuojama – joje nėra galimybės kontroliuoti palūkanų normos, stebėti kaip laikomasi atsakingo skolinimo principų, netikrinamas mokumas, neretai taikomi agresyvūs skolų išieškojimo mechanizmai. Tad užuot apsaugojus vartotoją, jis stumiamas į padidintos rizikos zoną“, - sako VDU lektorius.

Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos duomenimis, palyginti su birželiu, liepą asociacijos įmonės sudarė nuo 20 iki 70 proc. mažiau sutarčių. „Po liepos pirmosios vidutiniškai 30 proc. klientų, kurie anksčiau būtų galėję pasiskolinti, dabar turime atsakyti neigiamai. Kad atitiktų keliamus reikalavimus, klientai prižiūrimoje rinkoje priversti skolintis ilgesniam laikui arba - kreiptis į nereguliuojamus rinkos subjektus. Ar bėdos prispirtas žmogus nustos skolintis? Ne, jis ras alternatyvą – skolinsis šešėlyje, ten, kur reguliavimas jo nepasiekia“, – sako Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos valdybos pirmininkas Liutauras Valickas.

L.Valickas taip pat pastebi, jog smulkiųjų vartojimo kreditų veiklą reguliuojantis Vartojimo kreditų įstatymas nuo 2011 m. griežtintas jau du kartus, rudenį numatomi nauji ribojimai: „Spekuliuojama iš kažkur ištrauktais skaičiais neva rodančiais triženklę palūkanų normą. Tuo tarpu pasižiūrėję Lietuvos banko oficialią statistiką, pamatytume, jog rinka net nesiekia dabar galiojančios vartojimo kredito kainos viršutinės ribos – matyt, kažkas tiesiog suinteresuotas, kad šio smulkaus verslo neliktų“. Asociacijos atstovas primena, kad klientai paskolos kainą gali pasitikrinti asociacijos skaičiuoklėje.

Lietuvos banko 2013 m. II ketvirčio duomenimis, vidutinė smulkaus vartojimo kredito suma buvo 379 litai, vidutinė metinė palūkanų norma – 97 proc. Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos duomenimis, trumpi iki 30 d. ir mažų sumų – iki 500 litų vartojimo kreditai sudaro 85% visų smulkaus vartojimo kredito sutarčių. Lietuvos paskolų sektoriuje smulkiųjų paskolų rinka užima apie 0,5 proc. ir trečdalį vartojimo kreditų rinkos.

Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacija vienija 12 šio sektoriaus bendrovių, kurios sudaro 60 proc. rinkos. Visos asociacijos narės yra įtrauktos į oficialų Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, kasmet atlieka nepriklausomą auditą, jų veiklą prižiūri Lietuvos bankas, kuriam įmonės kas 3 mėn. teikia išsamias veiklos ataskaitas bei statistiką. 2012 m. Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos narės į valstybės ir Sodros biudžetą sumokėjo daugiau nei 20 mln. Lt mokesčių. Smulkiųjų vartojimo kreditų rinka, kurioje veikia per 40 bendrovių, suteikia darbą mažiausiai 600 darbuotojų.