Vakaras ant Karolio tilto

Trijų dienų, norint pažinti Prahą, pakanka. Tik kelias automobiliu iš Kauno iki Rygos oro uosto prailgsta. Siauras, keliose vietose remontuojamas – vos nepavėlavome į skrydį. Užtai viešbutis pačiame Prahos centre, pasiūlytas skrydžio išvakarėse su 30 procentų nuolaida, – kaip akloms vištoms grūdas. (Ir dar su Benedikto kiaušiniais pusryčiams!) Kantrybė – dorybė, laimingi kartojame, vakarop laimingai pasiekę Čekijos sostinę.

Prahoje – šiltas, daugeliui vietinių, o ir turistų trumparankovis vakaras. Bet mes juk iš Lietuvos, kurioje dar tik skleidžiasi lietuviškas pavasaris. Kaip vėliavą prieš akis laikydami iš anksto pasiruoštą Prahos įžymybių sąrašėlį, liepiame navigacijai vesti mus tiesiai link istorinio Karolio tilto.

TOP 1: Prahos Rotušė ir Astronominis laikrodis – vieta, kur gimsta daugiausia turistų nuotraukų ir asmenukių. G. Rožinsko nuotr.

Temsta. Neoninėmis šviesomis blyksinčios senamiesčio parduotuvėlių vitrinos lydi mus iki pat Prahos senamiesčio aikštės ir senosios Rotušės. Čekiško krištolo taurės ir vazos, žaižaruojančios visomis vaivorykštės spalvomis, primena sovietinių laikų mamos bufetą, tik gerokai prašmatnesnį.

Aikštėje alkanus turistus pasitinka seilę traukiantys maisto kvapai. Gardžiausiai atrodo lietuviškus mini šakočius (tik be spygliukų) primenantys čekiški skanėstai „trdelnikai“. Stebime, kaip mikliai tautiniais drabužiais pasipuošusios kepėjos spirale apvynioja riešo storio iešmą tešla ir kepa suktinukus ant žarijų. Iškepusius pagardina cukrumi, šokoladu arba riešutų mišiniu. O jei dar drėbteli į vidų kaušelį ledų...

Akimirka su apaštalais

Gotikiniame senosios miesto Rotušės bokšte matome laikrodį. Priešais jį – minios žmonių, pasiruošusios filmuoti ir fotografuoti tai, kas truks tik akimirką. Nuo 9-os ryto iki 11-os vakaro kas valandą astronominio laikrodžio dvejuose viršutiniuose langeliuose pasirodo 12 apaštalų. Spėjame jų „labas“ įamžinti ir mes.

Didinga: sekmadienis, Šv. Vito katedra dar užrakinta. Teks palaukti. G. Rožinsko nuotr.

1410 m. sukurtas Prahos astronominis laikrodis – trečias pagal senumą pasaulyje. Daugiau kaip 600 metų jis buvo remontuojamas ir prižiūrimas, užtai dar ir šiandien rodo laiką, mėnesius, metų laikus, Saulės padėtį, zodiako ženklus, krikščionių kalendorines šventes, o taip pat – saulėtekį ir saulėlydį, mėnulio fazes. Aišku, mums, nieko apie tai neišmanantiems, tai tik gražus paveikslas ant Rotušės bokšto sienos.

Kelionė į Prahą parodė, kad geri dalykai nebūtinai turi būti toli. Dažnai jie čia pat, už kampo ar už posūkio. Tik turi plačiai atmerkti akis.

Prikirtę čekiškų „trdelnikų“ (Prahoje maisto kainos tikrai nesikandžioja), miname pėsčiomis link Karolio tilto, jungiančio Vltavos upės krantus. Randame Prahos simboliu laikomą statinį su 30-čia barokinių statulų skendintį tamsoje – reikės grįžti čia rytoj. Užtat net ir vėlyvą vakarą groja muzikantai, vyksta prekyba.

Parimusi ant žemų tilto turėklų stebiu judėjimą vandenyje. Čia knibždėte knibžda laivų. Vienuose vyksta trankios diskotekos, kiti demonstruoja turistams naktinę Prahą, treti jau seniai įaugę į krantą ir virtę kavinėmis, net nakvynės namais.

Statulų paslaptys

Ankstyvą šeštadienio rytą traukiame link Karolio tilto. Bet štai nenumatyta kliūtis – gatvė, kurią turime kirsti, uždaryta. Vyksta Prahos maratonas, kuriam, rodos, nebus galo. Patrypčioję vietoje ekspromtu sumąstome planą: paeiname kiek tolėliau nuo eismą reguliuojančių pareigūnų ir manevringai įsimaišome į bėgančiųjų minią, tokiu būdu skersai kirsdami užtvertąją gatvę. Adrenalino, kad, neatlaikę jų greito tempo, būsime sutrypti, pilnos kelnės!

Ir štai mes jau prie tilto, jungiančio Senamiestį (Stare Mesto) su Mažuoju miestu (Mala Strana). Kryžiaus riterių aikštėje, ant senojo valdovų karūnacijos kelio, stovi Karolio IV, kurio vardu tiltas ir pavadintas, statula.

Labiausiai iš visų istorijų, apipynusių kiekvieną tilto skulptūrą, mums įsimena šv. Jono Nepomuko, buvusio karalienės nuodėmklausio, likimas. Legenda byloja, kad valdovas liepė šiam dvasininkui papasakoti, ką žmona Joana sakiusi per išpažintį, nes manė ją esant neištikimą. Kai J. Nepomukas atsisakė išduoti išpažinties paslaptį, buvo nustumtas nuo tilto. Šiandien jo kūnas, kuris buvo rastas stebuklingai išdžiūvus Vltavos upei, ilsisi Šv. Vito katedroje, kurią mes būtinai aplankysime.

Prahos pilies link

Pėdiname link Prahos pilies, tarp kurios pastatų – karališkų rūmų, bažnyčių, vienuolyno, gynybinių bokštų ir nuostabiųjų sodų – turistų bene gausiausiai lankoma Šv. Vito katedra. Ji, kaip ir visas pilies kompleksas, – puikus gotikinės architektūros pavyzdys.

Tik kas čia dabar? Durys į vieną puošniausių Europoje katedrų užrakintos. Gal Prahos arkivyskupas šeštadienio rytą ten atlieka savo praktikas?

Perkame bilietus, stojamės į eilės galą, o kad laikas iki Šv. Vito katedros atidarymo neprailgtų, pakaitomis aplankome viską, kas įskaičiuota į mūsų bilieto kainą – Karalių rūmus, Šv. Jurgio baziliką, Auksinę gatvelę (Zlata Ulica) su nykštukiniais nameliais. Juose viduramžiais gyveno pilies šauliai ir auksakaliai. Dabar čia veikia suvenyrų parduotuvėlės, atskirose trobelėse galima apžiūrėti to laikmečio buities rakandus, baldus, asmeninius gyvenusiųjų daiktus. Į akis krenta viena detalė – žmonės anais laikais buvo kur kas mažesni: lovelės tokios trumpos.

Lygiai 13.30 val. Šv. Vito katedros durys atsidaro ir žmonių eilė tarsi kokia riebi priešistorinių laikų gyvatė ima raitytis į vidų. Maloni, 600 metų senumo vėsa akimirksniu atgaivina nuo ilgo stovėjimo saulėje įkaitusius mūsų kūnus. Akį traukia ryškūs vitražai, Paskutiniojo teismo mozaika, sidabrinis šv. J. Nepomuko kapas, pro kurį tvarkdariai liepia eiti nestabčiojant.

Vandens dviračiu pas ūdras

Po pietų – pasiplaukiojimas Vltavos upe vandens dviračiais. Valanda – 400 Čekijos kronų (jei eurais, reikėtų dalyti iš 25). Sulaukę savo eilės ir gavę instrukcijas – nesiartinti prie signalinių plūdurų ir upės krantų, – kojytėmis imame mikliai sukti pedalus.

Bet argi paisysi kažkokių ribojimų, kai matai, kad viename krante vaikai tiesiog iš rankų maitina... ūdras. Paprastai baikštūs, o čia išdrąsėję vandens gyvūnai skanauja mažylių priešpiečius, o paskui linksmai dūksta vandenyje.

Kadangi budrumas užliūliuotas ūdrų ristynių, užsėdame ant seklumos. Šauniausiajam tenka šokti į vandenį ir stumtis, kol mūsų nelaimės dar nepastebėjo vandens dviračių savininkai, iš anksto perspėję, kad bauda už taisyklių pažeidimą – 30 eurų.

Visai šalia upės, prie pat vandens dviračių nuomos punkto, dar viena Prahos garsenybė – Šokantis namas (Dancing House), kurį suprojektavo Čekijos architektas Valdo Milunic. Ieškome panašumo į šokėjų porą. Gerokai įaudrinę vaizduotę, gal ir galime įžvelgti šokėją moterį, grakščiai apkabinusią savo partnerį vyrą. Tai privatus biurų pastatas, išskyrus 7-ame aukšte esantį restoraną. Jame tikrai nepietausime: žalių turistų biudžetas ribotas. Užtat netoliese esančiame prekybos centre paimsime nealkoholinio alaus ir, sumerkė į upę pavargusias kojas, murksosim krante kaip trys laimingi katinai, savaitgaliui išdūmę peliauti į Prahą.

Čekija nuo seno visame pasaulyje garsėja savo alumi. Sakoma, kad tai dėl itin tinkamo alaus gamybai vandens. Alaus daryklose įrengti muziejai, kuriuose galima išgirsti čekiško alaus gimimo istoriją, pamatyti jo gamybos procesą. Bet mūsų tikslas kitas.

Labiau nei čekiško alaus degustacija mums rūpi siauriausia Prahos gatvė, kuri turėtų būti kažkur Mažojo miesto kvartale.

Siauriausia gatve, aūūū?

Pradėję ieškoti 10 m ilgio ir 50 cm pločio praėjimo, įsiterpusio tarp kelių namų netoli Karolio tilto, liekame it musę kandę. Jau gerą valandą sukame ratus, o Vinárna Chertovka gatvės kaip nėra, taip nėra.

Visažinis balsas iš telefono liepia sukti į parką, kuriame čekų jaunimas fotografuojasi po žydinčiomis vyšniomis, tuo tarpu senimas užvertęs galvas stebeilija į aukštą medį, kuriame, nukabinę ilgas uodegas, ilsisi povai. Daugybė povų, tupinčių medyje, mums irgi atrodo labai neįprastai, nes vaikystėje, zoologijos sodo laiptais nusileidę į apačią, pas paukščius, dažniausiai matydavom jį vieną vienintelį, ir tai labiau panašų į apipešiotą vištą.

Povų daug, o štai siauriausios Prahos gatvelės su šviesoforais, rodančiais, kada ji laisva, o kada užimta – nė kvapo. Tenka klausti vietinių. Ir kaip ta mintis nešovė anksčiau?! Paslaugaus veido barmenas beveik palydi iki vietos, kuri, pasirodo, dar uždaryta. Kai už durų esantis restoranas atvers duris – pamatysime ir gatvelę. Turistai jau rikiuojasi į eilę ir štai, užsidegus žaliam švesoforo signalui, leidžiamės apačion. Laimei, nei mano, nei mano šauniojo „rėmas“ nėra per didelis. Apačioje pasijuntame priėję akligatvį, sufleruojantį: užsisakyk pavalgyti arba raityk padus iš čia, nes per smalsius turistus čia jau darosi kamštis.

Prahos Eifeli, štai ir mes

Sekmadienio tikslas – Petrino kalva ir ant jos stypsantis mini Eifelio bokštas. Kadangi nesame užkilę ir į tikrąjį Paryžiuje, sportinis interesas liepia žūtbūt įveikti 299 pakopas nuosavomis kojomis ir pasimėgauti raudonais Prahos namų stogais iš 60 m aukščio statinio.

Kopti į kalvą galima pėstute arba pakilti funikulieriumi, kuris dar saldžiai miega. Pro žydinčius medžius vinguriuoja takai, kuriais ankstyvą sekmadienio rytą žmonės vedžioja šunelius, sportuoja, bando įveikti kalvos statumą dviračiais. Sutinkame ne vieną žoliautoją, nes meškinių česnakų čia nors vežimu vežk.

Pagaliau mes ant kalno. Visi trys vieningai nusprendžiame iš pradžių įveikti kreivų veidrodžių labirintą, kuris dvelkteli malonių prisiminimų gūsiu iš vaikystės sekmadienių Vytauto parke, kur, be senovinių, šaižiais balsais girgždančių karuselių, dar veikdavo ir vaikų numylėtas juoko kambarys.

Bonjour: Prahos Eifelis ir raudonųjų stogų miestas nuo jo smaigalio.

Nuoširdžiai prisikvatoję bandome įveikti mažąjį Eifelį. Įdomu, ar čia vaizduotė drebina kinkas, ar iš tiesų tas bokštas nuo vėjo truputį virpa? Pasiekę viršų gėrimės puikiai matoma Prahos pilimi su Šv. Vito katedra. Rodos, galėtume pasiekti juos ranka.

Priešpiečiams ant suolelio priešais Eifelį ir vėl puikiausiai tinka mūsų numylėtieji „trdelnikai“ su aukštais ledų kauburiais. Net imame regzti verslo planą, kaip tokius tešlos suktinukus įvertintų Palangos poilsiautojai, vafliukais ir spurgytėmis kvepiančioje Jono Basanavičiaus alėjoje.

Kanapinių daug, o kur lašininiai?

Bevaikštinėjant po Prahos senamiestį į akis krenta parduotuvės, kurių logotipuose – kanapių lapai. Pasirodo, Čekijoje jau ne vienus metus galima įsigyti tokių kanapių produktų, kaip marihuana, hašišas ar kanapių aliejus. Jau nekalbant apie įvairias kosmetikos priemones, gėrimus, maisto papildus.

Nerandu informacijos, ar nuo 2023 metų planuotas visiškas kanapių legalizavimas jau įsigaliojęs, tačiau sprendžiant iš „kanapinių“ parduotuvių gausos – gal ir taip. Iš tiesų susidaro įspūdis, kad Čekijos sostinė dar yra ir Europos kanapių sostinė: marihuanos augalo lapą čia gali pamatyti visur.

Užtraukti žolytės nebandome – pasitenkiname Šreko spalvos sausainiais su kanapėmis. Dar aplankome Prahos Žydų kvartalą, žinomą Josefovo vardu, esantį tarp senamiesčio ir Vltavos upės. Rašoma, kad jo istorija prasidėjo dar XIII a., kai Prahoje gyvenantiems žydams buvo įsakyta palikti savo namus ir įsikurti vienoje vietoje. Prie jų ilgainiui jungėsi ir kiti ištremti žydai iš kitų Europos šalių. Nors dauguma šio rajono pastatų buvo sunaikinti XIX a. pabaigoje, išliko keletas sinagogų, kitų reikšmingų istorinių pastatų.

Adomo ir Ievos kostiumų šou

Vakare nusprendžiame nueiti į vietinę sauną. Jaunutė mergina informuoja, kad maudymosi kostiumėliai čia negalimi: turime eiti taip, kaip Dievas sukūrė Adomą ir Ievą – visiškai nuogi. Tik pamačiusi ištįsusius mūsų veidus į rankas įbruka po baltą paklodę ir leidžia ja prisidengti.

20 val. prasideda graikiško stiliaus pirties programa su trijų rūšių kvapais. Pusplikė programos vedėja, paleidusi tikrai ne graikišką sirtakį, mojuoja rankšluosčiu nuogaliams priešais nosis, o vaizdas toks, lyg ji virtuoziškai suktų ant piršto picos blyną. Galiausiai, išsitraukusi povo plunksnų vėduoklę, ji taip įnirtingai ima vėduoti ja orą, kad imu žiopčioti kaip tos žuvytės, tajų pasaže aplipusios senyvai damai kojas.

Atlaikau. Net ir tą gėdos jausmą, kuris kamuoja kuklią lietuvaitę, nepratusią prie adomų ir ievų kostiumų šou.

Poroje: šokantis namas primena laikus, kai pramoginių šokių pamokas bandėme lankyti ir mes. Matyt, atrodėme kaip du nama. G. Rožinsko nuotr.

Paskutinis pasispardymas

Pirmadienio vakarą išskrendame. Dar spėsime aplankyti Višegrado tvirtovę. Kaip ir visos Prahos pilys, ji stūkso aukštai ant kalvos, virš Vltavos upės. Kadaise tvirtovė buvo karaliaus Vratislovo II rezidencija, o Višegradas – dalis karališkojo maršruto, kurį turėjo įveikti visi karūnos vertieji.

Šiandien X a. menanti tvirtovė labiau panaši į gerai išsilaikiusius griuvėsius, tarp kurių – ohoho! – vyksta gyvos pamokos moksleiviams. Buvome pamiršę, kad kitiems šiandien pirmadienis – darbų ir mokslų diena. Bet ne mums. Kol esame Prahoje, mes – tinginiai, dykaduoniai, besaikiai „trdelnikų“ ir gražių vaizdų ryjikai. O panorama nuo Višegrado tvirtovės griuvėsių iš tiesų stulbinanti. Įspūdį sustiprina pastelinių spalvų suknelėmis pozuojančios alyvos, tarp kurių žiedų vikriai nardo bitės, godžiai siurbdamos pirmąjį pavasarinį nektarą.

Mes gi kaip tranai. Išdribę ilsimės ant šiltos balandžio žolės. Viskas, kas buvo suplanuota, įvykdyta; visos plika akimi matomos kalvos išlaipiotos, pilys – apžiūrėtos; tiltai per Vltavą – išvaikštinėti; gardieji „trdelnikai“ – išragauti. Metas namo.

Truputį liūdna, kad viešnagė Karalių mieste prabėgo akimirksniu. Todėl traukiame iš krepšio lauktuvėms skirtus kanapinius meduolius (gal juose esantis CBD pakels nuotaiką?) ir viltingai planuojame naują skrydį. Tikrai ne už jūrų marių ir net ne už devynių girių. Nes kelionė į Prahą parodė, kad geri dalykai nebūtinai turi būti toli. Dažnai jie čia pat, už kampo ar už posūkio. Tik turi plačiai atmerkti akis ir norėti juos pamatyti. Smagių pavasarinių kelionių visiems!

Dė­me­sys svei­ka­tai ir gam­tai

Vos per ke­le­tą mė­ne­sių „Du Me­du“ ska­nės­tų na­mai ta­po dau­ge­lio ko­ky­bę ver­ti­nan­čių kau­nie­čių kas­die­nio ap­si­lan­ky­mo vie­ta. Čia už­su­kan­tiems sma­li­žiams pa­tin­ka, kad su­val­gius eko­lo­giš­ko de­ser­to skran­dis neap­sunks­ta, o ska­nės­tas su­ža­di­na pa­čias ge­riau­sias emo­ci­jas. Sug­rįž­tan­tys klien­tai džiau­gia­si, kad ka­vi­nės de­ser­tų sko­nis juos nu­ke­lia į gra­žiau­sias gy­ve­ni­mo aki­mir­kas.

„Lan­ky­to­jai pa­sa­ko­ja, kad mū­sų de­ser­tai lei­džia pri­si­min­ti pir­mo­jo bu­či­nio ar pa­si­ma­ty­mo jau­du­lį, nu­si­kel­ti į vai­kys­tės va­sa­ras pas se­ne­lius kai­me. Su­lauk­ti to­kių at­si­lie­pi­mų vi­sa­da sma­gu, nes sie­kia­me kiek­vie­nam su­kur­ti ma­žy­tę šven­tę“, – sa­ko „Du Me­du“ par­da­vi­mų va­do­vė Re­gi­na Ba­raus­kie­nė.

Ypa­tin­gas dė­me­sys žmo­gaus svei­ka­tai ir gam­tai – pa­grin­di­nės ver­ty­bės, ku­rio­mis va­do­vau­ja­ma­si „Du Medu“ skanėstų namuose. Šias ver­ty­bes ka­vi­nės sa­vi­nin­kas V. Ra­čic­kas pe­rė­mė iš sa­vo tė­vų – eko­lo­gi­nės žem­dir­bys­tės at­sto­vų Re­gi­nos ir Jo­no Ra­čic­kų. 2007 m. įsteig­ta eko­lo­giš­ka ke­pyk­la, į ku­rią ža­lia­vos at­ke­liau­ja tie­siai iš eko­lo­giš­ko ūkio. Ūky­je griež­tai lai­ko­ma­si eko­lo­giš­kų au­gi­ni­mo stan­dar­tų, o ke­pyk­los ke­pi­niuo­se ne­ra­si­te jo­kių che­mi­nių prie­dų ar ne­na­tū­ra­lių da­žik­lių.

„Lie­tu­vo­je esa­me pir­mie­ji, eko­lo­giš­ku­mą pa­tvir­ti­nan­čiu VšĮ „Ekoag­ros“ ser­ti­fi­ka­tu įtei­si­nę sa­vo ke­pa­mą duo­ną, sau­sai­nius, ša­ko­tį ir tor­tą. Pa­ma­žu ėmė bręs­ti min­tis apie eko­lo­giš­kų de­ser­tų ka­vi­nę, ku­rio­je bū­tų ga­li­ma mė­gau­tis aukš­tos ko­ky­bės ska­nės­tais ir gė­ri­mais, ne­si­jau­di­nant dėl sa­vo svei­ka­tos. Šie­met šią idė­ją, dau­giau nei de­šimt­me­tį ne­šio­tą šir­dy­je, pa­ga­liau pa­vy­ko įgy­ven­din­ti, – džiau­gia­si pa­šne­ko­vas. – No­rė­jo­me lan­ky­to­jams pa­siū­ly­ti tik­rų de­ser­tų, o ne ga­mi­nių, ku­rių su­dė­ty­je ras­tu­me vi­są che­mi­nių ele­men­tų len­te­lę. Tad mū­sų ska­nės­tų ing­re­dien­tai – tik na­tū­ra­lūs. De­ser­tus da­žo­me špi­na­tais, apel­si­nais, bu­ro­kė­liais, ser­ben­tais, ven­gia­me bet ko­kių sin­te­ti­nių da­žik­lių ir ki­tų prie­dų.“

Desertas – kaip šventė

„Du Medu“ skanėstų namų lan­ky­to­jai ga­li pa­ska­nau­ti ne­ti­kė­čiau­sių sko­nių ser­ti­fi­kuo­tų eko­lo­giš­kų de­ser­tų. Čia vi­sa­da ra­si­te sma­li­žių jau pa­mėg­tų ska­nės­tų: sū­rio py­ra­gą su sū­ria ka­ra­me­le, mor­kų su apel­si­nais, šo­ko­la­di­nį su vyš­nio­mis, špi­na­ti­nį su ši­lauo­gė­mis ir daug ki­tų tor­tų.

Vytautas Račickas./ Justinos Lasauskaitės nuotr. 

Pa­sak V. Ra­čic­ko, be­veik kiek­vie­ną mė­ne­sį į asor­ti­men­tą įtrau­kia­mas ir nau­jas de­ser­tas. Pa­vyz­džiui, ne­se­niai pri­sta­ty­ti du tor­tai ve­ga­nams – pis­ta­ci­jų tor­tas ir tor­tas su juo­dų­jų ser­ben­tų ka­ra­me­le. Paš­ne­ko­vas pa­sa­ko­ja, kad šiuo me­tu po­pu­lia­ru­mo vir­šū­nė­je ka­ra­liau­ja ža­lia­sis špi­na­tų tor­tas su ši­lauo­gė­mis. Jį ma­žie­ji sma­li­žiai jau pra­mi­nė „Šre­ku“.

„Vi­si mū­sų tor­tai yra įspū­din­go gro­žio ir nuo­sta­baus sko­nio. Tuo pa­si­rū­pi­na kon­di­te­rė Ag­nė Ger­tu­ba­vi­čiū­tė – 2021 m. Tor­tų tur­ny­ro Drus­ki­nin­kuo­se nu­ga­lė­to­ja. Su­tei­kia­me jai lais­vę fan­ta­zuo­ti ir kur­ti, ta­čiau pra­šo­me, kad ska­nės­tai ne­bū­tų rie­būs ir per daug sal­dūs. Da­lis jų yra be pri­dė­ti­nio cuk­raus ir rie­ba­lų, – at­sklei­džia pa­šne­ko­vas. – No­ri­si, kad de­ser­tas džiu­gin­tų ne tik tą aki­mir­ką, kai jį val­go­me, bet ir vė­liau. To­dėl nuo mū­sų ska­nės­tų skran­dis neap­sunks­ta ir ne­rei­kia su­kti gal­vos dėl pa­pil­do­mų ka­lo­ri­jų. Jei po de­ser­to žmo­gus ne­puls iš­kart už­kan­džiau­ti, vi­sos su­var­to­tos ka­lo­ri­jos virs ener­gi­ja, o ne pa­pil­do­mais kū­no rie­ba­lais. Lan­ky­to­jai pas mus vis su­grįž­ta, nes jiems pa­tin­ka mū­sų fi­lo­so­fi­ja: de­ser­tas – kaip šven­tė, ne­su­ke­lian­tis jo­kių ne­ma­lo­nių po­jū­čių, rūgš­čių, ap­sun­ku­sio skran­džio ar pa­pil­do­mų ki­log­ra­mų.“

V. Ra­čic­kas pa­sa­ko­ja sie­kian­tis su­for­muo­ti nau­ją de­ser­tų val­gy­mo kul­tū­rą. Jis at­krei­pė dė­me­sį į tai, kad įpras­tai de­ser­tą ska­nau­ja­me pa­sku­ti­nį, jau su­val­gę so­čius pie­tus. To­dėl vi­siš­kai ap­krau­na­me skran­dį ir pu­sę die­nos jau­čia­mės blo­gai.

„Vi­sa­da re­ko­men­duo­ju de­ser­tą val­gy­ti kaip at­ski­rą pa­tie­ka­lą. 100 ar 200 g de­ser­to su ka­va – tai yra mais­to nor­ma, už­tik­rin­sian­ti so­tu­mą bent trims va­lan­doms. Tad de­ser­tą, pa­vyz­džiui, ga­li­ma val­gy­ti vie­toj prieš­pie­čių. Ži­no­ma, to­kiu at­ve­ju rei­kė­tų rink­tis svei­ką de­ser­tą, ne­tu­rin­tį sin­te­ti­nių ing­re­dien­tų“, – pa­ta­ria jis.

Svei­kes­nio mais­to fi­lo­so­fi­ja

Nors V. Ra­čic­ko įkur­tuo­se „Du Medu“ skanėstų namuose ka­ra­liau­ja de­ser­tai, čia ga­li­ma ska­niai ir svei­kai pa­pie­tau­ti ar pa­va­ka­rie­niau­ti.

„Mū­sų mais­to fi­lo­so­fi­ja ska­ti­na ne­per­si­val­gy­ti ir su­val­gy­ti tik tiek, kiek rei­kia. Ži­no­ma, akys daž­nai no­ri vis­ko, ką ma­to, ta­čiau skran­džiui už­ten­ka kur kas ma­žiau. To­dėl lėkš­čių mais­tu ne­perk­rau­na­me ir lan­ky­to­jams pa­tei­kia­me su­ba­lan­suo­tas po­rci­jas. Tad pa­val­gęs žmo­gus jau­čia­si so­tus ir neap­sun­kęs, o jo su­var­to­tos ka­lo­ri­jos ne­si­kau­pia kū­ne“, – ak­cen­tuo­ja pa­šne­ko­vas.

Norėjome lankytojams pasiūlyti tikrų desertų, o ne gaminių, kurių sudėtyje rastume visą cheminių elementų lentelę.

Di­džio­ji da­lis ka­vi­nės de­ser­tų ir pa­tie­ka­lų yra ga­mi­na­mi iš ūky­je „Du Me­du“ au­gi­na­mų ža­lia­vų, ku­rių čia taip pat ga­li­ma įsi­gy­ti: eko­lo­giš­ko alie­jaus, kruo­pų, dribs­nių, džio­vin­tų vai­sių ir ki­tų gė­ry­bių. „Li­ku­sią da­lį mums rei­ka­lin­gų ža­lia­vų per­ka­me iš eko­lo­giš­kų lie­tu­viš­kų ir už­sie­nio ša­lių au­gin­to­jų. Pa­vyz­džiui, iš už­sie­nio siun­čia­mės eko­lo­giš­ką, ser­ti­fi­kuo­tą šo­ko­la­dą ir ka­vą, ku­rių Lie­tu­vo­je tie­siog ne­gau­si. Taip pat pas mus ga­li­te pa­ska­nau­ti ir įsi­gy­ti eko­lo­giš­kos ka­vos, ku­rios pu­pe­lių mi­ši­nį spe­cia­liai mums su­kū­rė spe­cia­lis­tai“, – at­sklei­džia ka­vi­nės įkū­rė­jas.

Pa­sak pa­šne­ko­vo, „Du Me­du“ ska­nės­tų na­mai at­vi­ri ko­ky­biš­kiems, sie­lą ir pro­tą pra­tur­ti­nan­tiems ren­gi­niams – poe­zi­jos va­ka­rams, pro­tmū­šiams, eko­lo­giš­kų pro­duk­tų de­gus­ta­ci­joms. Kau­nie­čiai čia kvie­čia­mi jau­kiai pra­leis­ti lai­ko su my­li­muo­ju ar drau­gais, pa­mi­nė­ti svar­bios pro­gos, tie­siog ra­miai pa­bū­ti su sa­vo min­ti­mis ir ska­niu de­ser­tu.

„Mū­sų ka­vi­nė iš­si­ski­ria sa­vo ra­my­be – čia neiš­gir­si­te tau­rių ar bo­ka­lų skamb­čio­ji­mo, gar­sių šne­kų. Al­ko­ho­lio ne­par­duo­da­me, tad mū­sų de­ser­ti­nę ren­ka­si tie, ku­riems no­ri­si ki­to­kių nei įpras­ta pra­mo­gų. Gar­sioms ir triukš­min­goms šven­tėms ši ap­lin­ka ne­skir­ta. Ta­čiau, jei no­ri­si jau­kiai pa­mi­nė­ti svar­bią su­kak­tį, de­ser­ti­nė tam idea­liai tiks“, – sa­ko V. Ra­čic­kas.

Paš­ne­ko­vo tei­gi­mu, „Du Medu“ skanėstų namų fi­lo­so­fi­ją pui­kiai per­tei­kia ka­vi­nės lo­go­ti­pas. Ja­me vaiz­duo­ja­ma sva­jo­jan­ti mo­te­ris, sa­vo plau­kus pa­puo­šu­si na­tū­ra­lio­mis uo­go­mis ir gė­lė­mis. Na­tū­ra­lu­mas, tik­ri sko­niai ir ty­ros emo­ci­jos – tai as­pek­tai, iš ku­rių de­ser­ti­nę ge­riau­siai at­pa­žįs­ta jos lan­ky­to­jai.

Dau­giau kant­ry­bės ir pa­stan­gų

Džiu­gu, kad žmo­nės vis la­biau rū­pi­na­si sa­vo svei­ka­ta ir daž­niau ren­ka­si eko­lo­giš­kus mais­to pro­duk­tus. Ži­no­ma, at­si­ran­da ir skep­ti­kų, ma­nan­čių, kad eko­lo­gi­ja tė­ra iš­pūs­tas ma­dos bur­bu­las. Ta­čiau, pa­sak pa­šne­ko­vo, eko­lo­giš­kai užau­gin­ti pro­duk­tai iš­ties la­biau tau­so­ja žmo­gaus svei­ka­tą ir gam­tą.

Che­mi­nių me­džia­gų ir jų pėd­sa­kų gau­sus mais­tas pri­si­de­da prie tik­ros XXI a. rykš­tės – aler­gi­nių ir on­ko­lo­gi­nių li­gų. Ūki­nin­kų nau­do­ja­mi pes­ti­ci­dai ne tik skur­di­na ap­lin­ką, bet ir ska­ti­na įvai­rių li­gų iš­si­vys­ty­mą.

Gamintojų nuotr.

„Tie­sa, už eko­lo­giš­ką pro­duk­tą teks su­mo­kė­ti šiek tiek dau­giau. Taip yra to­dėl, kad jį pa­ga­min­ti kai­nuo­ja bran­giau, o ga­my­bos pro­ce­se ten­ka įdė­ti dau­giau kant­ry­bės, ži­nių ir pa­stan­gų. Ta­čiau tau­py­ti sa­vo svei­ka­tos są­skai­ta tik­rai ne­ver­ta. Val­gy­da­mi pra­stos ko­ky­bės mais­tą, ga­li­me su­si­rgti ir vė­liau to­kiu bū­du su­tau­py­tus pi­ni­gus iš­leis­ti vais­tams, – pa­ste­bi jis. – Svar­bu ir tai, kad eko­lo­giš­kuo­se pro­duk­tuo­se nė­ra sko­nio stip­rik­lių, ku­rie ska­ti­na per­si­val­gy­mą. Tad eko­lo­giš­ko de­ser­to su­val­go­me ma­žiau ir pa­si­so­ti­na­me grei­čiau.“

Ma­žo­jo Pa­ry­žiaus de­ser­tas

Kau­ne au­gęs V. Ra­čic­kas pa­sa­ko­ja dau­giau nei de­šimt­me­tį sva­jo­jęs apie nuo­sa­vą ka­vi­nę gim­ta­ja­me mies­te. Vi­są tą lai­ką min­ty­se jis dė­lio­jo bū­si­mą me­niu ir dai­rė­si tin­ka­mų pa­tal­pų.

Paš­ne­ko­vui no­rė­jo­si, kad de­ser­ti­nė įsi­kur­tų pa­čio­je mies­to šir­dy­je, jau­kio­je ir ne per daug triukš­min­go­je vie­to­je. Ga­liau­siai to­kią erd­vę vy­ras at­ra­do Vil­niaus gat­vė­je, ša­lia ypa­tin­ga at­mos­fe­ra pa­si­žy­min­čios Is­to­ri­nės Pre­zi­den­tū­ros.

„Il­gą lai­ką Kau­ne ne­ra­dau ka­vi­nės, ku­ri ati­tik­tų vi­sus ma­no po­rei­kius, – vi­lio­tų tiek mais­tu, tiek ap­tar­na­vi­mu, tiek sa­vo fi­lo­so­fi­ja ir jau­ku­mu. Tad ki­lo min­tis pa­čiam su­kur­ti to­kią erd­vę. La­bai sma­gu, kad de­ser­ti­nę pa­vy­ko įkur­ti ša­lia lai­ki­no­sios sos­ti­nės lai­kus me­nan­čio is­to­ri­nio pa­sta­to. Tar­pu­ka­riu Kau­nas gar­sė­jo sa­vo bo­he­miš­ku gy­ve­ni­mu ir ma­žo­jo Pa­ry­žiaus sta­tu­su. Šian­dien gal­būt pa­vyks jį iš­gar­sin­ti ko­ky­biš­kais de­ser­tais“, – juo­kia­si jis.

Ver­tin­ti ko­ky­biš­ką mais­tą V. Ra­čic­kas iš­mo­ko dar vai­kys­tė­je, sek­da­mas tė­vų pa­vyz­džiu. Šian­dien mei­lę svei­kai mi­ty­bai jis sten­gia­si per­duo­ti sa­vo de­šimt­me­tei duk­rai Ma­ri­jai ir aš­tuo­nio­lik­me­čiam sū­nui Ma­tui. At­ža­los tė­čiui no­riai pa­de­da ka­vi­nė­je. Tad kar­tais sa­vait­ga­lį už­su­kus į de­ser­ti­nę čia ga­li­ma iš­vys­ti be­si­dar­buo­jan­čią vi­są Ra­čic­kų šei­mą.

„Pui­kiai at­si­me­nu sa­vait­ga­lio šei­mos pie­tus vai­kys­tė­je, ku­riuos ga­min­da­vo­me vi­si kar­tu. Da­bar, nau­do­da­mas na­tū­ra­lius ing­re­dien­tus, vir­tu­vė­je šei­mi­nin­kau­ju drau­ge su sa­vo vai­kais. Liūd­na ma­ty­ti, kad vis dau­giau jau­nų šei­mų mai­ti­na­si šal­dy­tais pro­duk­tais, pus­ga­mi­niais, nes grei­tas gy­ve­ni­mo rit­mas ne­pa­lie­ka lai­ko net ra­miai pa­val­gy­ti, – min­ti­mis da­li­ja­si V. Ra­čic­kas. – To­dėl no­riu pa­ska­tin­ti kau­nie­čius su­lė­tin­ti tem­pą ir atei­ti pas mus ra­miai, jau­kiai pa­si­mė­gau­ti ko­ky­biš­ku mais­tu. Ke­ti­na­me reng­ti de­ser­tų ir pa­tie­ka­lų de­gus­ta­ci­jas ir edu­ka­ci­jas. Ti­kiuo­si, kad jo­se lan­ky­to­jai sma­giai pra­leis lai­ką ir pa­ma­tys, kad svei­kai mai­tin­tis ne taip jau su­dė­tin­ga.“

Nuo gurmaniškų „Iki“ tortų iki spurgų, sveikuoliškų duonų

„Mūsų tinklas nuo seno garsėja prancūziška kepinių kokybe. Norime, kad pirkėjai arčiau namų rastų kuo didesnę konditerijos gaminių ir kepinių įvairovę, todėl du kartus per metus atnaujiname savo asortimentą. Rugsėjui įpusėjus pristatome prancūzų konditerio kruopščiai sukurtų receptūrų konditerijos gaminius, kuriuos įkvėpė šaltojo sezono skoniai – riešutai, cinamonas, mandarinai. Be to, daug dėmesio skyrėme kepinių sudėčiai. Pavyzdžiui, ieškantiems sveikesnių kepinių siūlome ir desertų be pridėtinio cukraus, laktozės, kvietinių miltų, iš džiovintų daržovių pagamintos duonos“, – sako „Iki“ komunikacijos vadovė.

Šaltojo sezono „Iki“ tortai puikiai tiks ne tik papuošti ypatingų švenčių stalą, bet ir pasimėgavimui prie arbatos puodelio.

T. Lauvray sako, kad kuriant naujų kepinių liniją visuomet atsižvelgiama į „Iki“ pirkėjų poreikius, sveikatingumo tendencijas, todėl norint, kad vienoje vietoje kiekvienas rastų sau tinkamą kepinį, rudenį asortimentas pasipildo itin plačiu įvairiausių skanumynų asortimentu.

„Šį rudenį „Iki“ pirkėjams pristatomos skirtingais skoniais, kvapais ir spalvomis akį traukiančios naujienos. Naująjį „Iki“ desertų asortimentą papildo net keturi ypatingi tortai, dviejų rūšių pyragai bei pyragaičiai – vienas jų su pistacijomis ir avietėmis, kitas – sodraus šokolado skonio. Bandelių mėgėjai taip pat sulauks staigmenų: nuo šiol „Iki“ pirkėjams siūlomos brioche bandelės su bananų ir varškės įdaru, mėgstantiems pikantiškesnius skonius – kumpiu ir čederio sūriu. Dar viena „Iki“ naujiena – trapios tešlos spurgos su mandarinų įdaru, pynės su cinamonu, net trijų rūšių duona“, – sakė „Iki“ konditeris.

Sodrūs skoniai ir spalvos

Konditerijos naujienos ypatingai turėtų pradžiuginti tortų mėgėjus – prancūzų konditerio kurti šedevrai pasižymi ne tik ypatingai subtilia išvaizda, bet ir nepaprastais, sodriais skoniais.

„Šaltojo sezono „Iki“ tortai puikiai tiks ne tik papuošti ypatingų švenčių stalą, bet ir pasimėgavimui prie arbatos puodelio. Tortai – naujienos, patiks tiek vaisinių, gaivesnių, tiek klasikinių, ryškesnių skonių mėgėjams. Pirmoji naujiena – raudonųjų apelsinų tyrės tortas. Šis desertas puikiai tiks ir ieškantiems sveikesnių desertų alternatyvų. Jis pagamintas be pridėtinių cukrų, kvietinių miltų, laktozės. Šio torto pagrindą sudaro švelnaus skonio ryžių miltų biskvitas, raudonųjų apelsinų tyrės kremas, grietinėlė be laktozės“, – pasakojo „Iki“ konditeris.

Dar viena naujiena – kokosinis tortas pagamintas iš kokosinio biskvito, grietinėlės ir Philadelfia sūrio kremo, braškių ir aviečių tyrės želės. Klasikinių desertų mėgėjams patiks šokoladinių putėsių tortas „Versalis“, kurio sodrus šokoladinis skonis derinamas su gaiviu citrininiu kremu. Šokolado mėgėjų laukia ir dar viena staigmena – pieniško šokolado kremo tortas su mandarinais, kuris yra pagamintas iš kakavinio biskvito, pieninio šokolado bei lazdyno riešutų putėsių, sūrio kremo, pagardinto mandarinų tyre.

„Iki“ nuotr.

„Iki“ konditerijos naujienų sąraše – ne tik originalūs tortai, bet ir kelių rūšių pyragaičiai bei pyragai. Vienas jų – aguonų pyragas, pagardintas grietinėlės bei kondensuoto pieno kremu, puoštas plakta grietinėle ir aguonomis. Citrusinių vaisių mėgėjus sužavės pyragas puoštas mandarinais ir braškėmis. Jo pagrindą sudaro cukraus sirupu pagardintas biskvitas, grietinėlės, kefyro kremas su mandarinų įdaru.

Sveikuoliškos „Iki“ naujienos duonos mėgėjams

Tiems, kurie ieško sveikesnės duonos alternatyvų T. Lauvray paruošė net kelias naujienas.

„Duona – kepinys, be kurio neįsivaizduojamas kasdienis lietuvių pirkinių krepšelis. Norėdami, kad mėgstamos duonos pasirinkimą turėtų kiekvienas autentiško skonio duonos ieškotojas, paruošėme net tris naujienas. Viena jų yra klasikinio prancūziško batono alternatyva – plykyta duona su sėklomis. Ši duona pasižymi natūraliai saldžiu skoniu, salyklo prieskoniu bei pailga prancūziško batono forma. Kita baltyminė keto duona – atitinka keto mitybos principus. Didžiąją dalį šios duonos ingredientų sudaro baltymai bei riebalai, joje taip pat yra didelis kiekis sėklų“, – pasakojo „Iki“ konditeris.

Dar viena „Iki“ naujovė – sumuštiniams ypatingo skonio suteiksianti sveikuoliška daržovių duona, kuri pagaminta naudojant įvairiausias džiovintas daržoves. Pradedant morkomis, burokėliais, pomidorais ir baigiant svogūnais, pastarnokais bei šviežumo suteikiančiomis džiovintomis petražolėmis.

1. Kakavos pupelės yra kilusios iš Centrinės ir Pietų Amerikos

Kakavos pupelės – tai Theobroma cacao augalo sėklos. Šis visada žalias medis natūraliai auga Pietų ir Centrinėje Amerikoje. Ten jo dovanas nuo seniausių laikų rinko actekai. Jie virdavo kakavos pupeles, kol išgaudavo kartų gėrimą, kurį šiandien galėtume laikyti pirmuoju karštu šokoladu. Kakavos pupelės buvo taip garbinamos, kad vienu metu tapo net valiuta. Į Europą kakavos pupeles atgabeno ispanų pirkliai. Dabar didžioji dalis kakavos pupelių surenkama Vakarų Afrikoje.

2. Napoleonas dievino šokoladą

Vienas garsiausių visų laikų karvedžių Napoleonas Bonapartas dievino šokoladą. Tai – nieko keisto, nes tais laikais daugybė kilmingųjų ir turtingųjų mėgavosi šiuo skanėstu. Tačiau Bonaparto aistra šokoladui buvo tokia didelė, kad jis reikalaudavo, kad jis jam būtų parūpintas ir tolimuose žygiuose kiekvieno pasitarimo metu. Šokoladas, beje, moderniais laikais dažnai įtraukiamas į karių racioną netgi karo metu, nes suteikia energijos ir gerina nuotaiką.

3. Netikras šokoladas

Šiais laikais daug netikro šokolado vadinama šiuo vardu. Jis net nėra skanus ir pasižymi nemalonia muilą primenančia tekstūra. Netikras šokoladas, beje, turi kakavos sviesto, tačiau jo ten labai mažai. Netikras šokoladas yra pilnas pigių augalinių riebalų, todėl tirpsta aukštesnėje temperatūroje nei tikras. Tikras šokoladas tirpsta maždaug prie 34 laipsnių Celsijaus, todėl maloniai lydosi burnoje ir tepa pirštus.

4. Baltasis šokoladas neegzistuoja

Baltojo šokolado nėra. Net jei manote, kad neseniai jo ragavote, klystate – jis neegzistuoja. Baltajame šokolade gali būti šiek tiek kakavos sviesto, tačiau jokių kitų kakavos pupelių dalių jame nėra. Iš esmės, tai yra beveik nesusiję produktai.

5. Šokolado plytelės nėra tokios jau senos

Pirmąją šokolado plytelę sukūrė Anglijoje įsikūrusi „Cadbury“ kompanija dar 1842 metais. Prireikė šiek tiek laiko, kol tokia šokolado forma pasklido po pasaulį.

6. Šokolado įmanoma ir perdozuoti

Šokolade yra teobromino – stipraus stimulianto, kuris didesnėmis dozėmis gali pažeisti inkstus, sukelti širdies problemų ar net traukulius. Tačiau tam, kad perdozuotumėte teobromino, reikėtų suvaldyti daugiau nei 10 kg šokolado.

7. Jūsų šokolade gale būti vabzdžių dalių

Šokolado gamyba yra toks sudėtingas procesas, kad galutiniame produkte beveik neabejotinai rastumėte vabzdžių kūnų dalių. JAV maisto ir vaistų administracija netgi yra nustačiusi, kad 60 dalelių 100 gramų šokolado dar yra leistina norma, kuri yra visiškai saugi. Tačiau manoma, kad kartais alergines reakcijas į šokoladą sukelia būtent vabzdžių dalys.

Kad taip nenutiktų, vertingais patarimais dalijasi maisto gamybos ekspertas Aidas Poleninas – siūlo išbandyti 5 heloviniškų užkandžių idėjas. Jeigu laiko gamybai vis dėl to stinga, galima „siaubūniškai“ dekoruoti iš anksto nusipirktus, jau paruoštus užkandžius.

Pasak prekybos tinklo „Maxima“ maisto gamybos eksperto Aido Polenino, svarbiausia Helovino šventės vaišių savybė – išskirtinė užkandžių išvaizda. Ir nors originalios, dažnai smulkios užkandžių dekorui skirtos detalės ir kuria įspūdį, kad pagaminti tokias vaišes – sunku, iš tiesų dažniausiai Helovino vaišių stalas paruošiamas visai lengvai.

„Ruošiant Helovinui skirtas vaišes dažniausiai pasitelkiami itin paprasti ir dažno mitybos racionui visai įprasti maisto produktai. Pavyzdžiui, įvairios daržovės, kurias nesunku originaliai išpjaustyti, makaronai, kuriuos nesunku linksmai suraityti, kiaušiniai, kurie lengvai pritaikomi įvairiems patiekalams, ar idealiai dekoravimui tinkantys ingredientai – šokoladas, riešutai, pabarstukai ir panašiai“, – sako A. Poleninas.

Savo įžvalgas maisto gamybos ekspertas iliustruoja ir pavyzdžiais – dalijasi 5 Helovinui skirtų užkandžių receptais, kuriuos nesudėtingai pasigaminsite namuose.

„Siaubūno akys“ iš kiaušinių

Pikantišką ir itin lengvai paruošiamą užkandį „Siaubūno akimis“ A. Poleninas praminė dėl smagios patiekalo išvaizdos – dėl žaismingo ingredientų ir pagardų išdėstymo užkandis atrodo tarytum didžiulės išsipūtusios akys. Užkandžiui paruošti reikės vos kelių produktų: norimo skaičiaus kiaušinių, šiek tiek majonezo, brandinto sūrio, kaparėlių, česnako ir alyvuogių.

„Išvirę kiaušinius juos nulupkite ir nupjaukite viršūnėles. Atsargiai išimkite trynius ir sumaišykite juos su kaparėliais, smulkiai tarkuotu sūriu ir majonezu – pagaminkite užtepėlę. Šaukštu užtepėle kimškite kiaušinių baltymus, kol šie prisipildys pilnai, ir imkitės dekoravimo darbų: į užtepėlę ties kiaušinio centru įmerkite po alyvuogę, kuri turėtų atstoti akies vyzdį“, – sufleruoja A. Poleninas.

„Alyvuoges, atstosiančias akies vyzdį, galima rinktis iš beveik 80 skirtingų rūšių – žalių, juodų, įdarytų. Konservuotas alyvuoges galima išsirinkti iš skirtingų dydžių pakuočių – nuo 70 g iki 450 g, kad užtektų tiek dekoravimui, tiek užkandžiavimui. Likusias alyvuoges galėsite patiekti ant stalo kaip paprastą užkandį“, – patarimu dalinasi „Maximos“ komercijos vadovė Vilma Drulienė.

Saldūs voriukai

Norintiems paragauti ko nors saldaus, maisto gamybos vadovas siūlo pasiruošti saldžiųjų voriukų – tikslingai dekoruotų saldumynų, kurie patiks ir mažiems, ir dideliems.

Jiems pagaminti ingredientų prireiks daugiau: ¾ puodelio cukraus, ½ puodelio grietinės, 80 ml aliejaus, 1 kiaušinio, žiupsnelio druskos ir vanilinio cukraus, ¾ puodelio miltų, žiupsnelio kepimo miltelių, 200 g pieniško šokolado, margaspalvių pabarstukų, kokoso drožlių, ilgų saldainių vorų kojoms formuoti, apvalių saldainiukų vorų akims ir ilgų pagaliukų, kuriais saldumynus būtų galima pasmeigti.

„Pirmiausia suplakite cukrų, grietinę, aliejų, kiaušinį, druską, vanilinį cukrų, kepimo miltelius ir miltus. Iš gautos tešlos formuokite norimo dydžio rutuliukus, kuriuos apie 20 minučių kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Kol saldumynai keps, ištirpinkite šokoladą. Iškepusius rutuliukus pasmeikite pagaliukais, merkite į šokoladą ir pabarstykite pabarstukais. Ištirpintu šokoladu priklijuokite voriukams akis ir prilipdykite kojas“, – sako A. Poleninas.

Dešrelės-mumijos

Jei Helovino vaišėms ruošti neturite itin daug laiko, A. Poleninas siūlo į užkandžius pažvelgti visai paprastai. Pavyzdžiui, pasigaminti „dešrelių-mumijų“, kurioms paruošti tereiks mėgstamų dešrelių, sluoksniuotos bemielės tešlos, kečupo ir garstyčių.

Pieniškų, rūkytų ir kitokių dešrelių parduotuvių lentynose tikrai gausu. Parduotuvėse galima rinktis iš 83 skirtingų pieniškų, rūkytų bei vytintų dešrelių rūšių, tad mėgstamų dešrelių užkandžio gamybai tikrai rasite“, – sako Vilma Drulienė.

„Sluoksniuotą tešlą iškočiokite ir supjaustykite plonomis juostelėmis. Jas apvyniokite aplink dešreles taip, tarsi bintuotumėte ranką, tačiau palikite ir „skylių“ – neužklokite dešrelių tešla pilnai. Taip apvyniotas dešreles kepkite orkaitėje apie 15 minučių, o tuomet greitai padekoruokite: ant vienos dešrelės užlašinkite po du lašus garstyčių ir po mažesnį lašelį kečupo ant viršaus, kad rezultate padažai atrodytų tarsi mumijos akytės“, – receptą diktuoja maisto gamybos ekspertas.

Raganų piršteliai

Į Helovino šventę žvelgiantiems išties atsakingai, A. Poleninas siūlo nepamiršti ir tradicinio užkandžio – „raganų piršteliais“ pramintų sausainiukų. Jiems paruošti reikės 250 g sviesto, 1 kiaušinio, šaukštelio vanilinio cukraus, 2,5 stiklinės miltų, žiupsnelio druskos, migdolų riekelių, pusės plytelės šokolado, uogienės papuošimui ir 4 šaukštų cukraus.

„Sumaišykite cukrų, sviestą, kiaušinį, vanilinį cukrų, miltus, druską, ir išminkykite tešlą, kurią vėliau 30 minučių palaikykite šaldytuve. Po to tešlą padalinkite į lygias dalis ir pasistenkite išraityti žmogaus piršto formas. Suformuotų „pirštų“ galiukuose įspauskite migdolus ir kepkite apie 20 minučių orkaitėje. Ištirpinkite šokoladą ir aptepkite juo aplink migdolinius „nagus“. Galiausiai, sausainio galą pamirkykite uogienėje, kad primintų kraują“, – sako maisto gamybos ekspertas.

Karameliniai obuoliai

Galiausiai, A. Poleninas švenčiantiems Heloviną siūlo nepamiršti ir klasikos – pasigaminti karamele užglaistytų obuolių. Pagal receptą, patiekalui paruošti prireiks norimo skaičiaus kuo mažesnio dydžio obuolių, saujos skrudintų ir suskaldytų žemės riešutų, 400 g sviesto ir 400 g cukraus.

V. Drulienė teigia, kad riešutų asortimentas parduotuvėse – itin platus. „Pirkėjams siūlome itin platų įvairių riešutų asortimentą – net apie 150 skirtingų rūšių – sūrių, su apvalkalu ar natūralių“, – atskleidžia moteris.

„Pirmiausia pasigaminkite karamelę – puode ištirpdykite cukrų, ir kai iš jo imsis sunktis skystis, įdėkite sviestą. Tuomet intensyviai maišykite, kol gausite vientisą masę. Palikite karamelę atvėsti, per tą laiką nulupkite obuolius ir pašalinkite jų kotelius. Į buvusio kotelio vietą smeikite medinį pagaliuką ir mirkykite obuolius karamelėje. Tuomet obuolius apvoliokite žemės ar kituose riešutuose ir dėkite į kepimo popieriumi išklotą skardą – leiskite atvėsti. Vakarėlio svečius tikrai nustebins skani išdaiga – karamelėje mirkytus obuolius apvoliokite sūriuose riešutuose“, – siūlo maisto gamybos ekspertas.

Ėjimas teisingu keliu

"Aš iš tolo užuodžiu", – galvą palingavo "Kauno dienos" fotografas, uždarydamas automobilio dureles prie "Bella Toscana" kepyklėlės. Dar niekam nepamaišė viena kita ką tik iškepta sicilietiška kanelė (canolli – it.), o ypač prieš pokalbį apie skanėstus, kurių vaizdas ir aromatas ganėtinai trikdo dalykiškai kalbėtis.

"Eklerai su kremu – vis dar populiariausi tarp mūsų kepamų konditerinių gaminių. Prieš aštuonerius metus, kai atidarėme konditerijos cechą ir nebuvo jokios parduotuvės šalia, žmonės atvažiuodavo pirkti eklerų tiesiai iš cecho", – šyptelėjo "Bella Toscana" direktorė Jolanta Ambrazevičienė.

Kai populiarią Kaune kepyklą užgulė patikrinimai ir teko laikinai nutraukti eklerų gamybą, kepyklos kolektyvas turėjo progos įsitikinti, kad turi pakankamai populiarių gaminių. Skanėstų lentynoje įsitaisę prancūziški pyragėliai "Šu" gal ir nenukonkuravo populiariųjų eklerų su kremu, tačiau tapo jiems rimtu konkurentu. Lengvučiai kaip oras, trapūs, paviršius padengtas traškia karamelės plutele ir kremas su maskarponės sūriu pagardintu šviežiomis uogomis.

"Visi žino, kai pasakai "Pavlova". Ar dar čia reikia ką pasakoti? – kuklinosi J.Ambrazevičienė. – "Pavlovą" gaminame tik pagal užsakymus, nes tai vienos dienos pyragas", – patikslino J.Ambrazevičienė. Morenginis skanėstas su maskarponės ir grietinėlės kremu bei uogomis, pasak legendos, buvo mėgstamiausias garsiosios balerinos Anos Pavlovos desertas.

Atsinaujino iš pagrindų

Lentynose ir vėl puikuojasi eklerai su įvairių rūšių kremu, nosį maloniai kutena ką tik iškeptų ir kepamų sausainių kvapai. Tokioje aplinkoje ne taip skausminga prisiminti etapą, kai pasklido konditerius sukrėtusi žinia – vienos puotos dalyviai užsikrėtė salmonelioze, o per šventę buvo skanauta eklerų su kremu.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba du kartus tikrino konditerijos cechą. Jokia salmonelės bakterija neišaugo nei pirmą, nei antrą kartą iš konditerijos patalpų paimtuose mėginiuose, dirbančių konditerių sveikata, kaip paaiškėjo, taip pat nepriekaištinga.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos mėnesio embargą "Bella Toscana" kolektyvas dabar jau prisimena su palengvėjimu. "Per tą laiką ne tik du kartus dezinfekavome visas patalpas, bet dar ir remontą pasidarėme", – pastangas pabrėžė direktorė. Trūkumai pašalinti, gyvenimas ir vėl ėmė tekėti įprasta vaga.

Skanumynams nepataupysi

Išskirtinių desertų gamintojai nė nelaiko paslaptimi to, kas skanėstus padaro nepaprastus ir itin vertinamus. "Mažai dabar jau kas verda plikinį. Mes kaip senovėje – stovi moterys, verda plikinį, atvėsina ir tik tada maišo su grietinėle", – eklerų gaminimo ypatumų visiškai neslėpė direktorė.

Būna, kad didelę patirtį ir geras rekomendacijas turintys konditeriai, atėję į "Bella Toscana" cechą, nustėra: "Kaip rankomis minkyti tą tešlą?" Taigi, "Bella Toscanoje" vis dar rankomis minkoma tešla, vis dar rankomis raitomi sausainiai ir pyragėliai. Rankomis ir su didele meile.

"Mums ne kartą siūlė nusipirkti sausainių gaminimo įrenginį. Tačiau tada jau nebus tas pats. Sausainiai gaminami rankomis – juos drąsiai galima vadinti rankų darbo. Geras žmogaus prisilietimas maistui suteikia geros energijos", – tarsi burtažodį kartojo direktorė.

Prancūzų pusryčių bandelių kruasanų (croissants – pranc.) tešla taip pat minkoma rankomis ir tik su sviestu. Visa produkcija – be konservantų, kiek leidžiama pagal šiandieninius gamybos reikalavimus. Dar vienas sėkmės ir populiarumo pagrindas – produktai.

Kredo – netaupyti  ir rinktis aukščiausios klasės produktus: jei šokoladas – geriausias belgiškas, jei sviestas – tik aukščiausios rūšies, jei grietinėlė – tik geriausia, kokios galima gauti Lietuvoje.

Geografija plečiasi

Iš ko galima pažinti Vilniuje studijuojančią kaunietę? Anksčiau sakydavo, kad kaunietė prie kavos visada pasiims kokį nors pyragėlį, o štai vilnietė gers tik kavą. "Bella Toscana" prie skanėtų gausos gali pasiūlyti ir savos kavos mišinį.

Klientai renkasi gerti kavos čia pat kepyklėlėje su sausainiu ar pyragėliu, išsinešti namo, nusipirkti mišinio ir gamintis kavą namuose. Prie išskirtinio deserto dera ir išskirtinė kava.

Kauniečiams teko palūkėti kol "Bella Toscana" konditerinių gaminių galėjo įsigyti ne tik buvusio Kauno mėsos kombinato Europos prospekte esančiose konditerinio cecho patalpose arba miesto kavinėse. Iš pradžių parduotuvė buvo tik prie cecho, šiandien jų tinklas plečiasi visame mieste.

Vilniečiams vis dar tenka apsišarvuoti kantrybe. Klausimų, kada pagaliau bendrovė atidarys parduotuvėlę sostinėje, sulaukiama nuolat, tačiau kol kas garsieji skanėstai Vilnių pasiekia du kartus per savaitę ir tiekiami kavinėms, restoranams.

Vilniuje spurgų parduotuvę valdanti įmonė "Spurgų parduotuvė" iki šių metų pabaigos ketina Vilniuje turėti 4 parduotuves, rašo "Verslo žinios".

"Kai pradedi vykdyti verslo planą, tenka jį šiek tiek koreguoti. Jau dabar aišku, kad iki metų pabaigos plėtrą įvykdysime Vilniuje, o po naujųjų - kituose miestuose. Pradėdami verslą, siekėme sparčios plėtros, nes kuo daugiau prekybos vietų turime, tuo lengviau išlaikyti gamybos patalpas", - dienraščiui sakė "Spurgų parduotuvė" direktorius Simas Želvys.

Anot jo, šiuo metu norint truputį sutaupyti patalpų naujoms parduotuvėms ieškoma ne miesto centre, o atokesniuose rajonuose. Iki metų pabaigos Vilniuje turėtų veikti iš viso 4 parduotuvės.

Sudėtinės dalys:

Kiaušinis, 4 vnt.
Grietinė, 1 stiklinė
Cukrus, 1 stiklinė
Kepimo milteliai, 1/2 a. šaukštelis
Sviestas, 2 v. šaukštai
Miltai, 1 stiklinė
Rikotos sūris, 500 g

Gaminimas:

Įkaitinkite orkaitę iki 180 laipsnių temperatūros;
Dubenyje gerai išmaišykite 2 kiaušinius su puse stiklinės cukraus. Sudėkite grietinę bei sviestą (ištirpintą, atvėsintą), miltus ir kepimo miltelius – viską gerai išmaišykite;
Kitame dubenyje sumaišykite rikotos sūrį su puse stiklinės cukraus bei 2 kiaušiniais. Galima į šią sūrio masę įdėti 1 stiklinę razinų – kas mėgsta;
Kepimo popieriumi išklotoje skardoje pirmiausia paskirtykite pyrago tešlą, tuomet paskirtykite varškės tešlą kaip vidurinį sluoksnį ir paskiausiai ant viršaus paskirstykite likusią dalį pyrago tešlos;
Kepkite iki varškės pyragas įgaus aukso atspalvį. Prieš patiekiant leiskite atvėsti. Tiekiant į stalą, galite papuošti cukraus pudra ir mėtos lapeliais.