Iki šiol ši diena įsirėžusi į atmintį kaip vienas gražiausių ir brangiausių gyvenimo prisiminimų. Kokie buvome galingi, vieningi, laimingi, su džiaugsmo ašaromis akyse!

Bet išaušo ir 1990 m. kovo 12 diena. Nieko bjauresnio, kaip tądien, savo gyvenime nesu iki šiol patyręs.

Tuomet dirbau kaimo mokytoju, buvau jaunas sąjūdininkas. Atvykęs į mokyklą pakiliai nusiteikęs, sveikinau kolegas su Nepriklausomybe.

Kažkodėl jie tik palinkčiojo ir suko nuo manęs akis. Bandžiau išsiaiškinti, kodėl jie tokie, kas jiems nepatinka: Lietuva ar Laisvė? Gal jie bijo, kad sovietai išves į gatves armiją?

Galiausiai sužinojau, kad mano kolegoms didžiausias blogis, jog ne tas žmogus tapo Seimo Pirmininku. Turėjo būti Algirdas Brazauskas, o išrinko kažkokį muzikantą.

Mano kolegos niekaip negalėjo suprasti, kaip Lietuvai gali vadovauti ne komunistas.

Po pamokų autobusų stotelėje sutinku savo pakeleivį, statybininką, kasdien važinėjantį su manimi į tą patį kaimą.

Doras žmogus, ne girtuoklis, pamaldus, žodžiu, visai netipiškas statybininkas.

"Tai ką, Sąjūdi, – sako man pakeleivis, – pardavėte Lietuvą?"

"Kaip, kodėl?" – visiškai sutrikęs ėmiau aiškintis.

"Kolūkyje renkate parašus, kad atšauktų iš Seimo Pirmininkų Vytautą Landsbergį ir paskirtų Algirdą Brazauską", – pranešė žmogus.

"Kas renka?"

"Sąjūdininkai."

"Kurie?!"

Tada sužinojau, kad pats didžiausias Sąjūdžio aktyvistas, dirbęs tame kaime girininku, vaikšto po fermas, dirbtuves ir renka parašus už Algirdą Brazauską.

Tas pats, kuris, pirmą kartą viešai keliant trispalvę prie kolūkio kontoros, dėjo į šuns dienas visus mokytojus už tai, kad skiepijo vaikams komunistines pažiūras ir buldozerinį ateizmą.

"Klaupkitės, – tuomet šaukė girininkas mokytojams, – dabar klaupkitės prieš trispalvę ir atgailaukite!"

Vakare paskambinau tam girininkui ir pasiteiravau, ar tikrai  renka parašus už Algirdą Brazauską.

"Taip renku", – atsakė.

"O kas jus įgaliojo?" – paklausiau.

Jis kažką neaiškiai numykė, kad renka savo bei Sąjūdžio vardu, ir pradėjo rėkti į ragelį: "Sąjūdis išdavė Lietuvą, apgavo žmones, pirmininku turėjo būti gerbiamas Algirdas Brazauskas!"

Pabaigai derėtų padaryti kokias nors protingas įžvalgas ar apibendrinimus, žodžiu, pamokslauti. Ne, šįkart neužsiimsiu didaktika.

Tik noriu visiems palinkėti: tegul Lietuva bus tokia, kokia ji buvo Kovo 11-ąją, o ne kovo 12-ąją tame išverstaskūrių kolūkyje.

Reikalavo gelbėti nuo giedorių

Ko gero, Klaipėdos savivaldybės valdininkų būryje labiausiai miestiečių bėdas jaučia Viešosios tvarkos skyriaus darbuotojai. Juos kasdien pasiekia pluoštas klaipėdiečių skundų.

Sulaukiama ir nemažai skambučių, kai žmonės gyvai reiškia pasipiktinimą gyvenimo negerovėmis ir prašo šias problemas išspręsti.

Dauguma nusiskundimų yra pagrįsti ir visiškai rimti.

Tačiau būna dienų, kai pilką savivaldybės darbuotojų kasdienybę paįvairina netikėti pareiškimai bei reikalavimai nedelsiant imtis priemonių ir nubausti kaltuosius.

Kartais tokių pareiškimų siužetai valdininkus ne tik nustebina, bet ir pribloškia.

Viena tokių netikėtų nusiskundimų temų yra susijusi su naminiais paukščiais mieste, dažniausiai – vištomis bei gaidžiais.

"Mano kaimynas nusipirko gaidį, kuris pradeda giedoti ir pažadina visus daugiabučiame name gyvenančius žmones apie penktą valandą ryto ir neleidžia mums miegoti. Padėkite, gelbėkite mus nuo gaidžio, prašome užtikrinti ramybę nakties miego metu", – rašė vieno namo gyventoja.

Sklype sulesė gėles?

Kaimynų kieme laikomas vištų pulkas su gaidžiu susilaukė ir Aušrinės gatvėje gyvenančių klaipėdiečių pykčio.

Jie irgi prašė tramdyti anksti ryte pragystantį gaidį, nes savo šaižiu balsu paukštis trukdo daugiabučio namo gyventojų poilsį.

Dar vienas vištų nemėgstantis ir pajūryje namą turintis klaipėdietis apskundė naminių paukščių šeimininką teigdamas, kad sparnuočiai vaikštinėja po jo sklypą ir lesa gėles.

Susiruošę patikrinti šiame laiške nurodytų faktų savivaldybės darbuotojai išvydo idilišką vaizdelį: pro šeimininko paliktus atvirus kiemo vartelius būrys vištyčių ištrepsėjo į čia pat esantį miškelį ir taikiai po jį vaikštinėdamos lesiojo ką rasdamos.

Skundo tikrintojams nebuvo panašu, kad taip pažeidžiamos kažkurio kaimyno teisės.

Tarpusavyje šį sparnuočių pulką praminę Melnragės laukinėmis vištomis savivaldybės darbuotojai pasistengė užglaistyti kaimynų konfliktą.

Pasipiktino įžūliu balandžiu

Klaipėdiečių pyktį kelia ne tik naminiai paukščiai, dalis jų nemėgsta ir laukinių sparnuočių, o pirmiausia – balandžių.

Vieną pilnaties dieną beveik visais savivaldybės telefono numeriais skambino įpykusi moteris.

Kai rado pasiryžusį ją išklausyti žmogų, moteris išsiliejo. Ji piktinosi kalbėjusi su ne vienu valdininku, bet nė vienas nepažadėjęs jai padėti paprastu reikalu.

Esą klaipėdietė stoviniavusi autobusų stotelėje, kai įžūlus balandis apdergė ją nuo stotelės paviljono stogelio.

Moteris labai rimtai aiškino, jog ne kas kitas, o savivaldybės darbuotojai privalo pasirūpinti, kad balandžiai taip nebesielgtų.

Visiškai ramiai išklausęs moters skundą valdininkas pažadėjo asmeniškai išbaidyti balandžius ir užtikrinti jos bei kitų autobusų laukiančių žmonių saugumą.

Panašių pageidavimų turėjo vieno daugiabučio namo pirmininkė.

Ji pranešė, kad bendrojo naudojimo balkone apsigyveno balandžiai, jie visur dergia, o jų išmatos drimba nuo balkonų žemyn.

"Moteris, ko gero, norėjo, kad savivaldybės darbuotojai ateitų kuopti daugiabučiame name susikaupusio paukščių mėšlo, nes skambino į Viešosios tvarkos skyrių. Turbūt jai pasirodė, kad šio skyriaus darbuotojai tuo ir užsiima. Teko jai priminti, kad namo gyventojai yra ir bendrojo naudojimo patalpų bendraturčiai, o pirmininkė turi užtikrinti švarą ir tvarką, priešingu atveju būtent mūsų skyriaus darbuotojai gali jai skirti baudą", – pasakojo Administracinių pažeidimų tyrimo poskyrio vyriausiasis specialistas Vigantas Danilavičius.

Moteris, ko gero, norėjo, kad savivaldybės darbuotojai ateitų kuopti daugiabučiame name susikaupusio paukščių mėšlo.

Katinai per garsiai staugia

Ne mažiau aistrų tarp kaimynų kyla dėl kačių.

Kartą Klevų gatvės gyventoja apskundė kaimynę, kuri panaudotą kačių kraiką iškratė kieme ant tako. Ji taip daranti jau seniai ir nuolat.

Vaikščioti per kačių išmatas – nemalonu ir nehigieniška.

Skundo autorė prisipažino, kad situacija ne tik nemaloni, bet ir delikati, mat moteris nenori pati bartis su greta gyvenančia kaimyne.

Todėl ir paprašė valdininkų jos neišduoti, nes žino, jog ši kačių mylėtoja gali ne juokais užsirūstinti.

Debreceno gatvėje gyvenanti klaipėdietė apskundė vienu aukštu aukščiau gyvenančius kaimynus, kurie namuose laiko kelis katinus.

Esą šie gyvūnai vakarais ir naktimis lakstydami ir staugdami kelia triukšmą ir neleidžia ilsėtis bei migdyti vaikus.

Įsiutino religinė fanatikė

Kauno gatvės vieno namo gyventojai apskundė nesveikai religingą savo kaimynę, kuri aprašinėjo religinio turinio tekstais skelbimų lentos rėmą, skydinių dureles ir kitas bendrojo naudojimo vietas.

Gyventojai piktinosi, kad nuolat tenka valyti šiuos užrašus, o jų ir vėl atsiranda.

Kaimynai prašė moters taip nebesielgti, bet šiuos tekstus ji kaskart atnaujina vis didesnėmis raidėmis.

Kaimynų pyktį didino ir faktas, kad laiptinė buvo neseniai suremontuota, o gražiuoju susitarti su religine fanatike nesisekė.

Būta ir pilietiškų klaipėdiečių skundo dėl nesuprantamų užrašų pačiame miesto centre.

Skundo autorius piktinosi Herkaus Manto gatvėje, šalia knygyno, atsiradusios kavinės reklama.

Esą visa tai parašyta kinų hieroglifais, kurių nė vieno neįmanoma suprasti.

Klevų gatvės gyventojai apskundė vieną senyvo amžiaus moterį, kuri sukasė žolyną ir pavertė jį savo daržu.

"Ši moteris jau trečius metus varpo žemę, kur sugalvoja, naikina žolynus prie gatvės valstybinėje žemėje, augina ten kopūstus, burokus ir kitas daržoves. Minėta pensininkė vairuoja automobilį, turi savo sodo sklypą už miesto. Užuot ten auginusi daržoves, ji tai daro prie pat gatvės ir parduoda jas prie parduotuvės, taip nuodydama žmones, nes prie gatvės auginti augalai yra nevalgomi", – piktinosi gyventojai.

Tualetas virto būstu

Klaipėdiečių pasipiktinimą sukėlė ir benamiai, okupavę Sąjūdžio parke ir aikštelėje prie naujosios perkėlos įrengtus neįgaliesiems skirtus biotualetus.

Valkatos atsitempia į tualetus savo mantą, užsidaro ir nieko neįleidžia.

Iš pirmo žvilgsnio komiška situacija yra visai rimta, gamtos prispirtas žmogus jaučiasi nepatogiai besilauždamas į žmogaus namais tapusią išvietę.

Savivaldybės darbuotojai nusprendė patikrinti, ar informacija tikra, ir rado benamių skudurų šiuose tualetuose, bet jų pačių viduje nebuvo.

Ko gero, į būstą benamiai pareina tik vakare.

Nuo lubų varvėjo medus

Dar vienas toks laisvo oro direktorius bene trejus metus gyvena po Naujosios Uosto gatvės namo laiptinės laiptais.

Jauno amžiaus, darbingas vyras nepaiso žmonių nepasitenkinimo.

Kalbinamas jis tikina gyvenantis taip, kaip jam patinka, buveinė jį visiškai tenkina, tad ieškotis normalaus būsto jis sakė nė neketinantis. Toks esąs jo pasirinkimas.

Nakvynės namų darbuotojų kvietimas nusiprausti, išsiskalbti rūbus ir pasišildyti jo nesuviliojo.

Kartą savivaldybės darbuotojai pamanė turintys reikalų su ne viso proto žmogumi, kuris tvirtino, kad pro angą lubose, kur tvirtinamas šviestuvas, į jo namus varva medus.

Bet kai Viešosios tvarkos skyriaus darbuotojai apsilankė pas pareiškėją, paaiškėjo, kad jis nemelavo.

Pasibeldę į aukštu aukščiau esančio buto duris valdininkai rado ten du brolius: viduryje kambario iš korių sukančius medų. Visos kambario grindys buvo aptekėjusios medumi.

Vienas šio vaizdo liudininkų tikino po to medaus iš nepažįstamų pardavėjų nebeperkantis.

Atlieka taikdarių misiją

"Turime visiškai rimtai reaguoti į kiekvieną skundą, kad ir kaip juokingai jis skamba. Neretai kalbamės vienu metu ir su skundo autoriais, ir su tais, kuriuos jie apskundė. Dažniausiai pokalbis prasideda pakeltu tonu, bet mes stengiamės nuraminti abi puses. Mūsų misija – taikdariška", – atviravo Klaipėdos miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus Kontrolės ir prevencijos poskyrio vedėjas Saulius Valiulis.

Klaipėdos švaros ir tvarkos taisyklės neleidžia mieste laikyti naminių paukščių.

Todėl valdininkams teko apie tai pranešti gaidžių ir vištų šeimininkams ir duoti jiems laiko perekšlėms išgabenti.

"Vieni laiko papūgas, kitiems labiau patinka vištos. Gal dar kokį kiaušinį padeda, ir naudos iš tokio paukštelio daugiau... Svarbu, kad kaimynai nesiskųstų", – ironizavo S.Valiulis.

Klaipėdiečio Viganto Danilavičiaus profesija – mokytojas, tačiau pedagoginė jo veikla truko vos ketverius metus. Lietuvoje prasidėjus politinėms permainoms, vyras įsitraukė į kovą su valstybės turto grobstytojais ir garsėjo savo sąžiningumu. Vėliau buvęs pedagogas tapo politiku, paskui – žurnalistu, galiausiai – valdininku. Tačiau šilčiausius jausmus V.Danilavičius lig šiol puoselėja žurnalistiniam darbui.

Pirmasis etapas – kaimo mokykla

– Esate tikras klaipėdietis?

– Taip, tikras klaipėdietis. Augau su dar dviem broliais, aš esu tas trečias. Mokyklą baigiau uostamiestyje. Paskui buvo lietuvių kalbos ir literatūros bei režisūros studijos Valstybinės konservatorijos Klaipėdos teatro meno fakultete. Jau besimokant buvo aišku, kad būsime ne teatro režisieriai, o mokytojai. Tada po studijų buvo privaloma atidirbti trejus metus pagal paskyrimą.

– Ir kur sulaukėte paskyrimo?

– Kai baigiau mokslus, jau buvau vedęs, auginome sūnų. O tuo metu man grėsė tarnyba tarybinėje armijoje ir vienintelė išeitis buvo dirbti kaimo mokytoju. Todėl ir nuėjau į kaimą, nes visai netroškau tarnauti toje "vyriškumo mokykloje". Pamenu, 4-e kurse pakvietė į karinį komisariatą. Ten vienas toks majoras atskaitė moralą, kad juos "apgavau", tai yra besimokydamas sukūriau šeimą. Todėl į armiją nepaėmė. Taigi 1986 m. pradėjau dirbti Plungės r. Žlibinų pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoju.

Permainų kryžkelėje

– Labai greitai po to prasidėjo permainų metas Lietuvoje, ar tai buvo jaučiama periferijoje?

– Pamenu, 1988 m. devintokai per egzaminą turėjo rašyti rašinį. Temas parengdavo Švietimo ministerija. Jau buvo Sąjūdžio apyaušris, po Lietuvą siautė roko maršai, žodžiu, ledai pajudėjo. O rašinio tema: "Kaip gera gyventi Tarybų šaly". Išgirdęs tokią temą, vos neišvirtau iš padų. Tradiciniame mokytojų pasitarime pasakiau, kad Lietuvoje prasidėjo Atgimimas, o mes verčiame vaikus rašyti kažkokias nesąmones. Kilo didelė sumaištis. Iškart buvau nusodintas. Paskui kai kurios veikėjos pratrūko: "Kas čia Lietuvoje vyksta? Kodėl leidžiama laisvai mosuoti trispalve?" Tokia buvo reakcija. Ir per tą pasitarimą man mokytoja Vida Turskytė, politinio kalinio, partizano dukra, atsiuntė raštelį: "Ateik į Sąjūdį. Renkamės kiekvieną trečiadienį 19 val. Plungės bibliotekoje".

– Buvote vienas steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo dalyvių.

– Tai buvo kažkokia mistika, išgyvenau didžiausią dvasinio pakilimo ir pasididžiavimo Lietuvos žmonėmis akimirką.

– O kaip jūsų mokykloje žmonės priėmė žinią apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą?

– Man iki šiol skaudu prisiminti 1990 m. kovo 12-ąją. Atėjau į mokyklą laimingas, apimtas euforijos – išvakarėse Lietuva atkūrė Nepriklausomybę. Sveikinu savo kolegas su atgauta Lietuvos laisve, o jie kažkokie liūdni, formaliai pasako "ačiū" ir nusuka akis. "Kas jums yra?" – klausiu. Jie nesako. Paskui paaiškėja, kad jiems svarbiau ne atgauta laisvė, o tai, jog A.Brazauskas neišrinktas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininku. Tos pareigos atiteko V.Landsbergiui.

– Ar mokykloje vaikams per pamokas pasakojote, kas Lietuvoje vyksta?

– Taip, kalbėjau tai, kas lig tol buvo nutylima, slepiama ir klastojama. Mokiniai šiurpo nuo tos informacijos. Dabartinių mokinių niekuo nenustebinsi, o ana karta labai viskuo domėjosi. Tada dar mokytojas buvo autoritetas, dabar – jau nebe. Šiuo metu daug kas ir pačioje mokykloje pasikeitę. Kažkur skaičiau: "Mokykla yra paslaugų teikėjas". Ar tai reiškia, kad mokykla šiandien tapo bendrove? Man tokie dalykai nesuprantami.

Valstybės turto sargyboje

– O kas paskatino išeiti iš mokyklos?

– Vienas toks bičiulis sako: Kazimieras Uoka kuria naują Valstybės kontrolės tarnybą. Reikia žmonių, kurie pakeistų senuosius darbuotojus. Ateiti dirbti į šią tarnybą mane įkalbinėjo visą parą. Juk net nežinojau, kas yra koks nors kasos operacijos dokumentas. O man sakė, išmoksi. Buvau gana drąsus ir sutikau.

– Paprastai, kai žmogus iš šalies ateina dirbti į tokią tarnybą, akys atsiveria ir kartais būna labai baisu. Ką pamatėte?

– Pamačiau išties labai daug. Įmonių neminėsiu, bet vyko masinis valstybinio turto parceliavimas. Atkuriamasis Seimas buvo uždraudęs bendrovėms pardavinėti įrangą, automobilius, kitus reikmenis, tačiau viso to buvo nepaisoma. Turtas buvo švaistomas ir pardavinėjamas. Dažnas atvejis, kai buvo sudaromos sutartys su kokia nors bendrove, kad ši pristatys kažkokias prekes. Pirkėjas užmokėdavo jiems avansu pusę milijono talonų ("vagnoriukų"), o prekių niekas neatveždavo net po metų. Jų ir neturėjo atvežti, valdiškus pinigus pagal nusikalstamą susitarimą pasidalydavo tariamas pirkėjas su tariamu pardavėju.

– Ar galima teigti, kad kai kurie šiandien garsūs verslininkai taip susikrovė pirminį kapitalą?

– Taip, kai kurie jų dabar yra garbūs visuomenėje žmonės ir valdo labai didelius turtus. Ir jų pradžia buvo būtent tokia.

– Kuriuos rajonus kontroliavote?

– Kontroliavome Plungės, Telšių, Mažeikių ir Akmenės rajonuose veikiančias įmones. Tada Valstybės kontrolė turėjo didelius įgaliojimus. Mes galėjome reikalauti atleisti prasižengusį bendrovės vadovą ir išieškoti mokesčius, jei jie būdavo nesumokėti. Turėjome ne vieną garsią bylą. Viena jų – "Mažeikių naftos" atvejis. Buvo surinkti įrodymai, kad įmonės vadovai suplakė į vieną valstybinius ir komercinius užsakymus. Apskaita buvo labai neaiški, akivaizdu, kad pinigai tekėjo ne į bendrovės biudžetą.

– Užsiminėte, kad tiesioginių grasinimų dėl šios veiklos nesulaukėte, bet kyšį tai vis tiek kas nors turėjo pasiūlyti?

– Aišku siūlė. Atnešdavo, padėdavo. Liepdavau viską susirinkti ir nešdintis lauk. Žinoma, gal reikėjo kreiptis į policiją, bet aš to nedariau. Ir tokių atvejų nebuvo daug. Pakako porą kartų parodyti principus, ir kyšių siūlymai liovėsi.

– Kas gi išvogė Lietuvą?

– Išvogė tie, kurie priėjo prie vertybių. Valstybės kontrolieriaus pareigas ėjau 1990–1994 m. Privatizacija jau buvo prasidėjusi. Ir kai kas labai sumaniai pasinaudojo tais ištekliais, kad susikauptų kapitalą. Buvo visokių paradoksų. Pavyzdžiui, nustatyta, kad vienos degalinės vadovas vogė valstybinius degalus. Tai kol vyko tyrimas, buvo nuspręsta išskaičiuoti iš šio veikėjo atlyginimo 20 procentų baudą, bet palikti jį tame pačiame poste. Turbūt kad galėtų "kompensuoti" patirtus nuostolius. Matėme daug absurdo, ne viską galėjome pažaboti, tačiau Valstybės kontrolėje tada dirbo pasišventę žmonės, gal kai kuriems trūko išmanymo, bet teisingumo jausmo – tikrai ne.

– Koks jūsų požiūris į korupciją?

– Korupcija – tai valstybės griovimas. Užtenka vien Ukrainos pavyzdžio. Eksprezidento V.Janukovyčiaus gauja pavertė šalį korupcijos citadele. Ukraina neteko savo teritorijų, vyksta nepaskelbtas karas, prisidengiant Donbaso banditais. Todėl mano požiūris toks: jeigu užsiimu korupcija, griaunu savo valstybę. Tai kokio velnio aš ją kartu su kitais Lietuvos žmonėmis kūriau?

Politikas, žurnalistas, valdininkas

– O kaip patekote į politiką?

– Su Sąjūdžiu. Pradžioje buvau išrinktas į Plungės rajono tarybą, tapau vicemeru, paskui – administracijos direktoriumi, dar vėliau – meru. Tačiau žmonių pasitikėjimas konservatoriais labai smuko po "Mažeikių naftos" pardavimo "Williams" kompanijai. Iki tol taryboje mes turėdavome daugumą, po to įvykio rinkėjai nuo mūsų nusisuko. Pamačiau, kokie žmonės ėmė rinktis į politiką. Sąjūdžio entuziazmo nebebuvo nė lašo. Atėjo pragmatikų karta, kuri politikoje matė tik savo asmeninius, o ne valstybės interesus. Supratau, kad man su jais nepakeliui.

– O kaip susiklostė įvykiai palikus Plungės mero postą?

– Patekau į laikraščio "Klaipėda" redakciją. Tuometis vyriausiasis redaktorius Valdemaras Puodžiūnas pasakė, kad dienraštyje partiniai dirbti negali. Atsiėmiau pareiškimą iš partijos ir pradėjau dirbti žurnalistinį darbą.

– Ar žurnalistika nuvylė?

– Mano gyvenime patys nuostabiausi studijų metai ir darbas redakcijoje. Buvau savo vėžėse, buvau ten, kur turiu būti.

– Ar kada nors buvo gaila, kad nelikote dirbti mokykloje?

– Dabar gaila. Būčiau kokios nors mokyklos direktorius, gaučiau gerą algą, esu tikras, žinočiau, kaip jai vadovauti. Nes už pečių – didelė patirtis. Žinočiau, ką pasakyti ir kolegoms, ir vaikams, bet jau per vėlu.

– O ar dabartinis darbas Viešosios tvarkos skyriuje nenuobodus?

– Kaip nebūtų keista, šis darbas labai įdomus, labai daug žmonių ateina, kiekvienas su savo istorija, su savo reikalais ir ambicijomis.

– Ar dar įmanoma kokia nors metamorfozė jūsų karjeroje?

– Niekada nesakau "niekada". Mano gyvenime viskas verčiasi kas ketveri metai. Šiame darbe kaip tik dirbu jau ketvirtus metus.

Vizitinė kortelė

Gimė 1963 m. liepos 8 d. Klaipėdoje.

Baigė Klaipėdos 21-ąją vid. mokyklą (dab. Gedminų progimnazija).

Studijavo Valstybinės konservatorijos Klaipėdos teatro meno fakultete (dab. KU).

1986–1990 m. Plungės r. Žlibinų pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojas.

1990–1994 m. Valstybės kontrolės tarnybos darbuotojas.

1990–1995 m. Plungės r. savivaldybės tarybos deputatas.

1995–2000 m. Plungės r. savivaldybės vicemeras.

1995–2004 m. Plungės r. savivaldybės tarybos narys.

2000–2003 m. Plungės r. savivaldybės administratorius.

2003–2004 m. Plungės r. savivaldybės meras.

2004–2008 m. laikraščio "Klaipėda" apžvalgininkas, vėliau "Balticum TV" žinių tarnybos vadovas.

Nuo 2012 m. Klaipėdos savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vyr. specialistas.

Žmona Jolanta, sūnus Mikas, marti Agnė, anūkas Rokas.

Savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus darbuotojai su policijos pareigūnais antrą kartą per dvi savaites surengė naktinį reidą Klaipėdos senamiestyje.

Valdininkai ir pareigūnai į žygį naktinio miesto gatvėmis patraukė sekmadienį 3 val. nakties. Reaguodami į gyventojų skundus, savivaldybės darbuotojai siekė išsiaiškinti, ar barai ir kavinės išties kelia triukšmą, neleisdami ramiai ilsėtis klaipėdiečiams.

Reidas pradėtas nuo Žvejų gatvės. „Dažniausiai skundžiamasi naktiniuose baruose leidžiama muzika arba tokių įstaigų lankytojais, kurie išeidami į lauką parūkyti triukšmauja, garsiai kalba“, – tikino Viešosios tvarkos skyriaus Administracinių pažeidimų tyrimo poskyrio vyriausiasis specialistas Vigantas Danilavičius.

Nors tikrintojai senamiestyje vaikštinėjo iki 6 val. ryto, jų dėmesį patraukė tik vienintelis baras Kurpių gatvėje.

„Pareigūnai, kurie spręs, ar skirti nuobaudą, turės įvertinti mūsų pateiktą informaciją – nuotraukas ir filmuotą medžiagą. Tuomet bus aišku: skirti nuobaudą ar ne“, – aiškino V.Danilavičius.
Viešosios rimties trikdymas yra Triukšmo valdymo įstatymo ir Klaipėdos miesto triukšmo prevencijos viešose vietose taisyklių pažeidimas.

Pirmą kartą triukšmautojams gresia 10 litų bauda.