Iki sausio 24 dienos vyksiančiame festivalyje – septyniolika programų, sudarytų iš aštuoniasdešimt keturių trumpųjų filmų iš viso pasaulio, pranešė organizatoriai.

„16-us metus vyksiantis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis – beveik toks pats jaunas kaip ir Vilnius. Vilniaus miesto vardą garsinantis festivalis šiais metais pirmasis iš kino renginių pradės Vilniaus 700 metų jubiliejaus minėjimą ir kvies į išskirtines trumpųjų filmų programas ir specialius renginius“ – pranešime cituojama festivalio vykdančioji direktorė Gabrielė Cegialytė.

Renginio programoje numatytos varžytuvės dėl geriausio lietuviško trumpametražio filmo titulo. Taip pat bus rodomi tarptautinių konkursinių programų filmai, kuriuos vertins tarptautinė žiuri bei rengiamos specialiosios programos.

„Jose – daugybė trumpųjų šiuolaikinio kino veidą bei istoriją formuojančių filmų iš viso pasaulio: nuo vaizduotes kaitinančios fantastinių filmų programos, lietuviško videomeno ar išskirtiniu braižu garsėjančio Korėjos kino iki ukrainiečių animacijos visai šeimai, jaunimo ar senjorų sudarytų programų bei pilnas sales suburiančio tradicinio renginio – Kino nakties“ – nurodo organizatoriai.

Festivalyje bus rodomi ryškiausi Pietų Korėjos trumpametražiai filmai, filmukai iš Ukrainos.

Penktadienį organizatoriai kvies į „Kino naktį“, joje bus rodoma 20-imt filmų iš skirtingų festivalio programų.

Trumpųjų filmų festivalis vyks kino teatruose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose“.

Festivalį organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.

Jis vyks aštuoniuose Lietuvos miestuose ir keturiose namų kino platformose.

„Festivalis šiemet pasiūlys ir meilės istorijų, ir šiurpu krečiančios realybės atspindžių, ir subtilios komedijos, ir nuotaikingos animacijos mažiausiems“, – teigia organizatoriai.

Lietuviškų filmų konkursinėje programoje varžysis dešimt darbų, žiūrovų patogumui jie suskirstyti į dvi nacionalines programas.

Tarptautinės konkursinės programos filmai suskirstyti pagal temas: „Scenos iš šeimyninio gyvenimo“ nagrinės šeimos ir artimųjų santykius, „Išsiilgę meilės“ atskleis įvairiausias meilės formas bei svarstys, ko gi reikia jai išsaugoti. Programa „Be išeičių, išskyrus vieną“ žiūrovo klaus, ar mes tikrai visuomet norime tas išeitis rasti, o „Pakeliui“ filmai paskleis vilties jausmą.

Festivalis šiemet pasiūlys ir meilės istorijų, ir šiurpu krečiančios realybės atspindžių, ir subtilios komedijos, ir nuotaikingos animacijos mažiausiems.

Programos „Dėmesio!“ pagrindinės žvaigždės bus buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas bei COVID-19, programos „Pavojingas ruožas“ filmus lydės grėsmės nuojauta.

Retrospektyvų gerbėjams sudaryta režisieriaus Lauryno Bareišos trumpųjų filmų programa.

Festivalio rengėjai pranešė šiemet išpildę seną svajonę – pristatyti komedijos filmų programą.

Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje taip pat svečiuosis festivalis „Kreivės“, pristatysiantis geriausius savo filmus LGBTQ+ temomis. Programa „Kai susitinka istorijos“ kvies naujomis akimis pažvelgti į migruojančių žmonių gyvenimus, o „Europos istorijos“ atskleis, kokios temos šiandien aktualiausios jaunajai žemyno kūrėjų kartai.

Vaikams siūloma programa „Animaciniai nuotykiai“.

Penktadienį Vilniuje ir Šiauliuose, o šeštadienį Klaipėdoje vyks vienas populiariausių festivalio renginių – „Kino naktis“. Septyniolikos filmų programa truks penkias valandas.

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis vyks sausio 12–18 dienomis kino teatruose Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Ukmergėje, Gargžduose, Tauragėje ir „ŽMONĖS Cinema“, „GO3“, „Cgates“, „Skalvijos“ virtualiose namų kino platformose.

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis yra vienas didžiausių tik trumpametražius filmus rodančių festivalių Baltijos šalyse.

„Vienas mano pažįstamas nebežiūri komedijų nuo tada, kai suprato, kad patys juokingiausi filmai visuomet yra apie nelaimingus žmones. Bandžiau jį perkalbėti, tačiau pasirinkau netinkamą pavyzdį – parodžiau jam filmą „Asteriksas ir Obeliksas 2: Misija Kleopatra“. Mano draugužis yra psichiatras, tad atkreipė dėmesį į tai, ko pats niekad nepagalvojau – taigi Asteriksas yra beviltiškas darboholikas, o šmaikštusis Obeliksas turi bipolinį sutrikimą!“ – pasakoja programos „Kas čia juokingo?“ sudarytojas, režisierius ir scenaristas Titas Laucius.

„Mes susimušėme ir nusprendėme, kad nieko tokio. Visi žmonės – skirtingi. Ši komedijų programa yra būtent apie mus, žmones. Tokius, kurie pasaulį mato skirtingai, todėl ir juokiasi iš skirtingų dalykų. Vieni juokiasi iš šmaikščių dialogų, kiti iš nejaukių situacijų. Vieniems patinka juoktis garsiai, kitiems pakanka keletą kartų nusišypsoti. Vieni juokiasi iš ištartų žodžių, kiti iš tylos, sekančios po jų. Vieniems komedija – tai poilsis. Kitiems – sunkus ir alinantis darbas. Ir nieko čia tokio“, – šypsosi Titas Laucius.

Penki subtiliai komiški filmai

Programą atidarys „Komitetas“ (rež. Jenni Toivoniemi, Gunhild Enger), kuriame trys rimti delegatai iš Švedijos, Norvegijos ir Suomijos susitinka Laplandijoje aptarti labai svarbų klausimą – koks gi meno kūrinys stovės trijų valstybių sienų susikirtimo vietoje? Visi turi labai svarbių argumentų ir pastabų, tačiau komiteto nuostabai, konkursą laimėjęs menininkas vietoj skulptūros pristato… šokį.

Filmo „Komitetas“ stop kadras

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad režisierius Jannis Alexander Kiefer trumpajame filme „Kolegos“ savo noru lenda į dilgėles su tema, prie kurios prisiliečia. Meistrai Ulis ir Didi savo dirbtuvėse gamina svastiką ir idiliškos gamtos bei ramybės apsuptyje šnekučiuojasi apie keistus atvykėlius jų kaime. Režisieriaus Kitao Sakurai filme „Pasažas“ akis išpūtęs ir žado netekęs Filas sprunka nuo pagonių sektos. Persekiotojai mina jam kulnų, o gaudynės aprėpia visą pasaulį – jis lekia lėktuvais, laivais, pėsčiomis ir vis patenka į naują bėdą.

Režisieriaus Alexander Gratzer trumpajame filme „Apfelmus“ gyvūnai filosofuoja svarbiomis egzistencinėmis temomis. Galiausiai išaiškėja ir visų esminių pasaulio problemų sprendimas – tereikia nuplauti, nulupti, supjaustyti ir sumalti obuolį, tik tiek. Programą uždarys režisieriaus Bernhard Wenger filmas „Atsiprašau, aš ieškau stalo teniso kambario ir savo merginos“. Porelei išvykus pailsėti ir pasilepinti SPA procedūromis, mergina pradingsta. Vaikinas lyg ir ieško jos, bet iš tiesų nelabai supranta, ar tikrai jos, ar visgi savęs? Keistame Alpių kurorto pasaulyje Aronas atverčia naują lapą savo gyvenime.

Filmo „Atsiprašau, aš ieškau stalo teniso kambario ir savo merginos“ stop kadras

Daugiau specialiųjų programų

Sausio 12–18 d. Lietuvos kino teatruose ir namų kino platformose vyksiantis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis, kaip visad, pasiūlys temų įvairovę visiems skoniams – nuo meilės istorijų, animacijos vaikams iki kvapą gniaužiančių aštrių trumpųjų filmų. Be tradicinių tarptautinių ir lietuviškų konkursinių programų, kuriose filmai varžysis dėl geriausiųjų titulų, festivalis paruošė intriguojančių specialiųjų programų.

Festivalio rengėjai nutarė paminėti svarbų įvykį – pirmąjį lietuvių pelnytą prestižinį Venecijos kino festivalio apdovanojimą, ir ta proga pakvies prisiminti ankstesnius jo laimėtojo, režisieriaus Lauryno Bareišos darbus. Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje šiemet taip pat svečiuosis queer festivalis „Kreivės“, pristatysiantis geriausius savo filmus LGBTQ+ temomis. Programa „Kai susitinka istorijos“ kvies naujomis akimis pažvelgti į migruojančių žmonių gyvenimus, o „Europos istorijos“ atskleis, kokios temos šiandien aktualiausios jaunajai žemyno kūrėjų kartai. Prie ekranų tradiciškai kviečiami ne tik suaugusieji, bet ir mažieji žiūrovai – programa „Animaciniai nuotykiai“ jų dėmesį prikaustys net dešimčia trumpųjų filmų.

Filmo „Apfelmus“ stop kadras

Visus 15-ojo Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio filmus žiūrovai sausio 12–18 d. galės išvysti kino teatruose Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Ukmergėje, Gargžduose ir „ŽMONĖS Cinema“, „GO3“, „Cgates“, „Skalvijos“ virtualiose namų kino platformose.

Apie Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis yra vienas didžiausių išskirtinai tik trumpametražius filmus rodančių festivalių Baltijos šalyse. 2006 metais įkurtas festivalis tapo vienu iš nedaugelio kino renginių Lietuvoje, kuriame galima pamatyti tokią plačią naujausių trumpametražių filmų programą iš viso pasaulio. Festivalis kasmet žiūrovams pristato keliolika programų, kuriose rodomi stipriausi pastaraisiais metais sukurti darbai. Jį organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.

Organizatoriai žada, kad jame filmų sau atras įvairiausio amžiaus ir pomėgių žiūrovai, ir kviečia nedelsti renkantis, nes dienos – tik šešios, o filmų – 73.

Persikėlus į virtualybę vienas didžiausių Baltijos šalyse trumpųjų filmų festivalių pirmą kartą bus pasiekiamas visų Lietuvos miestų ir miestelių žiūrovams. Kino renginių maratoną pradėsiantis Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis be tradicinių tarptautinių ir lietuviškų konkursinių filmų pasiūlys ir intriguojančias specialiąsias programas.

Keturiolikoje įkvepiančių, sukrečiančių, edukuojančių ir tiesiog gerų trumpųjų filmų programų sau atras ir lengvos erotikos, ir eksperimentinio kino ar retrospektyvų mėgėjai, ir mažiausi festivalio žiūrovai.

Dėl geriausio lietuviško trumpametražio filmo titulo varžysis vienuolika kūrėjų darbų – jie suskirstyti į dvi nacionalines konkursines programas. Geriausiųjų vardo sieks ir darbai iš viso pasaulio – tarptautinės konkursinės programos filmai suskirstyti pagal vienijančias temas.

Programa „Padažnėjęs pulsas“.

Programa „Padažnėjęs pulsas“ žiūrovą laikys nuolatinėje įtampoje, „Artumo beieškant“ filmai pasakos apie artimo santykio paieškas, „Aš ir kitas aš“ herojai klausinės „kas aš esu?“, programos „Mano puikioji egzistencija“ veikėjai ieškos gyvenimo prasmės, o „Galva į sieną“ atspindės pastangas išlaikyti tapatybę. Filmai palies ir baugias aktualijas – programa „Ne fake news“ pasakos ir apie pandemiją, ir apie V. Putino kadetų mokyklos kasdienybę.

Retrospektyvų gerbėjus džiugins režisierės ir aktorės Janinos Lapinskaitės trumpieji filmai programoje „Janina Lapinskaitė. Moterys pasakoja“. Specialiai festivaliui sudarytoje programoje pristatomi trys dokumentiniai filmai, kurių centre – išskirtines gyvenimo istorijas pasakojančios moterys. Pirmą kartą festivalio istorijoje bus pristatyta ir specialioji lengvos erotikos programa suaugusiems „Kūniški žaidimai“, kurioje septyni trumpametražiai filmai pasakos apie intymumo ir seksualumo įvairovę bei kvies pamiršti išankstinius nusistatymus.

Svarbią vietą festivalyje užims animacija, kuriai paskirtos net dvi programos – mažiausiems žiūrovams skirta filmukų programa „Animaciniai nuotykiai“ ir suaugusiems atrinkti dar kiek neįprasto animacinės dokumentikos žanro trumpieji filmai programoje „AnimaDOK: (ne)tikros istorijos“. Pastarųjų filmų žanras gali skambėti paradoksaliai – tikrą gyvenimą siekianti fiksuoti dokumentika derinama su dirbtinius objektus kuriančia animacija. Tačiau programos filmai atskleis, kaip neribotos animacijos galimybės leidžia pasitelkti metaforas ir suteikia kūrėjams meninę laisvę.

Išskirtinai LRT mediatekoje pasirodysiančioje specialioje programoje „Europos istorijos“ žiūrovai išvys kylančių žemyno talentų ir patyrusių prodiuserių filmus, kurie jau buvo pristatyti prestižiniuose Kanų, Berlyno, Venecijos ir kituose tarptautiniuose kino festivaliuose.

Sausio 16–ąją pačius ištvermingiausius kino mylėtojus džiugins jau tradicija tapusi „Kino naktis“, kurioje – net penkios valandos gero trumpo kino „Žmonės Cinema“ platformoje.

„Kasmet ieškome intriguojančių temų, galinčių apjungti trumpuosius filmus į įtraukiančias programas. Pernai viena ryškiausių tapo siaubo programa, o šiemet, tikimės, žiūrovai itin palankiai sutiks erotikos temą. Specialiosios programos „Kūniški žaidimai“ trumpuosius filmus rinkome itin kruopščiai – neturėdami jokių tabu juose nagrinėjamoms temoms, tačiau išlaikydami aukštą meninę ir estetinę vertę. Šie lengvos ir subtilios erotikos filmai klaus, kas žmones labiausiai jaudina, kas jiems suteikia saldžiausią malonumą, ir atskleis, kokie skirtingi ir atviri gali būti atsakymai į šiuos klausimus“, – intriguoja programos sudarytoja Dovilė Grigaliūnaitė.

„Lietuviai pamažu, bet užtikrintai nusiima drovumo kaukes – žodžiai „seksas“, „orgazmas“ ar „fetišas“ vis mažiau glumina ar verčia krūpčioti, o mes uoliai mokomės priimti ir suprasti seksualumą bei jo įvairovę. Tai, kas anksčiau buvo slepiama po antklode – įvairūs prietarai ir draudimai – šiandien keičiami žiniomis, sąmoningu elgesiu ir gebėjimu neraudonuojant kalbėtis apie savaime suprantamus ir malonius dalykus. Tad tikime, kad šie trumpieji filmai savo subtiliomis ir estetiškomis seksualumo išraiškomis dar labiau patirbdys lietuvių gėdą“, – sako programos partnerio – projekto „Nebegėda.lt“ – marketingo vadovė Aistė Klimanskė.

Septyni intymūs filmai

Lengvos erotikos programą pradėsiantis režisierės Nadjos Andrasev trumpametražis animacinis filmas „Simbiozė“ kviečia į akistatą su pavydu – išduota žmona seka vyro meilužes, kol jos pavydas pamažu virsta smalsumu. Šis filmas jau spėjo pelnyti apie 30 prizų tarptautiniuose kino festivaliuose, įskaitant geriausio trumpametražio animacinio filmo apdovanojimą prestižiniame „South by Southwest“ festivalyje Austine (JAV). Meeso Peijnenburgo filmas „Pirmoji meilė“ laikinai sustabdo kasdienybę ir vizualizuoja kadaise patirtą jausmą, kai mylimasis virsta visu pasauliu – režisierius sako, kad šis išblaškantis džiaugsmas ir sekinanti euforija yra tarsi afrodiziakas ir poezija viename.

Didžiųjų kino festivalių – Sandanso, Lokarno, Lidso ir kt. – žiūrovus sužavėjusio Zhannat Alshanovos filmo „Paola užsinori“ veikėja vieną dieną būdama darbe supranta, kad jos gyvenime trūksta kai ko labai jaudinančio. Filmas „Motta“ (rež. Nishas Gera) pasakoja apie menininką Fabio Da Motta, kurį domina fantazijos, galios, provokacijos ir meno ribos – čia skausmingą trūkčiojimą keičia išsilaisvinimo virpulys. Pagrindinis „Švelnumo“ (rež. Maxime Rappaz) veikėjas Adrienas homoseksualų pirtyje atranda atskirą pasaulį, kuriame asmeninės tragedijos įgauna komiškų aspektų, o melancholija maišosi su viltimi.

Varsha Panikar ir Saadas Nawabas eksperimentiniame filme „Aistringi kūnai“ kviečia į vizualią poetinę kelionę į susitaikymą su savimi, meilę, aistrą ir tapatybę. Programą baigia Renatos Gasiorowskos animacinis filmas „Putė“, pasakojantis apie merginą, nusprendusią suteikti sau šiek tiek malonumo, tačiau vakaras staiga ima klostytis visai ne pagal planą. Šis filmas yra tikras hitas, apkeliavęs per 200 tarptautinių kino festivalių, laimėjęs geriausio animacinio trumpametražio filmo titulą „DOK Leipzig“, Zagrebo, Klermono–Ferano, Drezdeno ir kituose festivaliuose.

Daugiau specialiųjų programų

Sausio 14–19 dienomis didžiausiose namų kino platformose šiemet virtualiai vyksiantis Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis žiūrovams žada ir temų, ir žanrų, ir išraiškų įvairovę visiems skoniams ir amžiaus grupėms. Be lengvai erotinės programos bei tradicinių tarptautinių ir lietuviškų konkursinių programų, kuriose filmai varžysis dėl geriausiųjų titulų, festivalis paruošė daugiau intriguojančių specialiųjų programų.

Retrospektyvų gerbėjus džiugins režisierės ir aktorės Janinos Lapinskaitės trumpieji filmai programoje „Janina Lapinskaitė. Moterys pasakoja“. Svarbią vietą festivalyje užims animacija, kuriai paskirtos net dvi programos – suaugusiems žiūrovams atrinkti dar kiek neįprasto animacinės dokumentikos žanro trumpieji filmai „AnimaDOK: (ne)tikros istorijos“ ir mažiausiems žiūrovams skirta animacinių filmukų programa „Animaciniai nuotykiai“. Sausio 16–ąją pačius ištvermingiausius kino mylėtojus džiugins tradicija tapusi „Kino naktis“, kurioje – net 5 valandos gero trumpo kino.

Visas Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio programas bus galima išvysti „ŽMONĖS Cinema“, „Telia“ ir „Skalvijos“ namų kino platformose, o programą „Europos istorijos“ – išskirtinai LRT mediatekoje. Informaciją apie visas programas ir filmus galima rasti adresu filmshorts.lt.

Apie Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis yra vienas didžiausių išskirtinai tik trumpametražius filmus rodančių festivalių Baltijos šalyse. 2006 metais įkurtas festivalis tapo vienu iš nedaugelio kino renginių Lietuvoje, kuriame galima pamatyti tokią plačią naujausių trumpametražių filmų programą iš viso pasaulio. Festivalis kasmet žiūrovams pristato keliolika programų, kuriose rodoma beveik pusšimtis stipriausių pastaraisiais metais sukurtų darbų. Jį organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.

Sostinės Menų spaustuvėje sekmadienio vakarą buvo paskelbti filmai, pelnę geriausio vaidybinio, animacinio, dokumentinio bei geriausio lietuviško trumpametražio filmo titulus. Dar dviem, labiausiai įsiminusiems kino darbams, atiteko specialieji žiuri komisijos paminėjimai.

Šiemet trumpametražių filmų festivalis kino salių duris atvėrė net 6 Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Marijampolėje ir Ukmergėje. Sausio 16-19 dienomis dėl geriausių filmų 6 tarptautinėse ir 2 nacionalinėse konkursinėse programose varžėsi 41 kino darbas. Filmus vertino tarptautinė komisija, kurią šiemet sudarė režisierė Aistė Žegulytė (Lietuva), tarptautinio „Ansi” animacinių filmų festivalio (CITIA) programos sudarytojas Sébastien Sperer (Prancūzija) bei apdovanojimais įvertinta prodiuserė, nekomercinio kino gamybos kompanijos „Mindwax“ vadovė Dora Nedeczky (Vengrija).

Tarptautinėje konkursinėje festivalio programoje geriausiu vaidybiniu filmu pripažintas režisierės Mathilde Delaunay filmas „Nuklydusi mergina” (Prancūzija), sužavėjęs komisiją unikalia estetika, galingu kinematografiniu ir garsų pasauliu, 16 mm juostoje atskleidžiant organišką ir paslaptingą moteriškumo esmę.

Geriausias animacinio filmo apdovanojimas skirtas siurrealistiniam ir širdį šildančiam tėvo ir sūnaus santykių portretui – režisieriaus Jon Frickey filmui „Katino dienos” (Vokietija/Japonija). Darbas savo naiviu, tačiau moderniu stiliumi, savitai tyrinėja įvairovę ir tapatumą.

Už aštrią kino kalbą ir gerai kontroliuojamą autoironiją žmogaus ir gyvūno santykių perspektyvoje, geriausiu dokumentiniu filmu paskelbtas jauno Lenkijos režisieriaus Karol Lindholm filmas „Liūto viduje” (Lenkija). Šis filmas praėjusiais metais pelnė ne vieną geriausio trumpametražio bei dokumentinio filmo apdovanojimą įvairiuose konkursų ir festivalių programose visame pasaulyje.

Specialus žiūri paminėjimas skirtas praėjusiais metais tarptautiniame Toronto filmų festivalyje pristatytam ryškiam režisieriaus Teemu Niukkanen filmui „Ar tu alkanas?” (Suomija), kuriame nepaprastai linksmai bei labai šiuolaikiškai vaizduojami švelnūs motinos ir sūnaus santykiai.

Festivalio žiuri nuoširdžiai džiaugėsi stipria lietuviškų filmų programa ir prisipažino, jog buvo be galo sunku išrinkti vieną geriausią lietuvišką filmą.

Nacionaliniame konkurse geriausio lietuviško trumpametražio filmo titulas atiteko režisierės Skirmantos Jakaitės animacijai „Žonglierius”. Festivalio komisiją filmas sužavėjo unikaliu stiliumi, stebinančiu muzikos ir garso dizainu, kuriant įtaigią atmosferą. Šios nominacijos nugalėtoją apdovanojo Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, įteikdamas 1000 eurų vertės piniginį prizą.

Po ilgų žiuri diskusijų buvo priimtas sprendimas skirti specialų paminėjimą lietuviškam filmui, kuris už labai jautrų žvilgsnį į gyvybės trapumą, materijos laikinumą, grožį atiteko režisierės

Marijos Stonytės filmui „Vienas gyvenimas”. Filmas, prabylantis tema, kurią šiais laikais esame išstūmę iš savo sąmonės, pasak žiuri narių, išsiskyrė nuoširdumu, paprastumu ir stipria kino metafora.

Festivalio apdovanojimus pelnę filmai bus rodomi specialiuose seansuose sostinėje: sausio 20 d. 18:30 val. kino teatre „Pasaka” ir sausio 21 d. 19 val. kino centre „Skalvija”.

Į konkursą pateko ir dėl geriausio lietuviško trumpametražio filmo titulo varžysis vienuolika animacinių, dokumentinių ir vaidybinių ambicingų kino režisierių filmų. Nugalėtojui bus įteiktas Vilniaus mero įsteigtas piniginis prizas, o daugiausiai žiūrovų simpatijų sulaukusiam filmui – publikos apdovanojimas. Penktadienio vakarą programos seansus dar bus galima išvysti kino teatre „Pasaka“.

Praėję metai buvo itin sėkmingi lietuviškam trumpametražiui kinui – vieni filmai pateko į prestižinių tarptautinių kino festivalių konkursines programas, kiti pelnė apdovanojimus, dar kiti nesustoja keliauti po pasaulio kino renginius. Festivalio organizatoriai taip pat sulaukė kaip niekad daug į konkursą norinčių patekti filmų, rašoma pranešime spaudai.

Kokia krizė bebūtų, stiprus filmas gali ir žmogų padaryti stipresniu.

Į du seansus suskirstytą programą atrinkti geriausi pastarųjų metų lietuviški trumpieji darbai. Konkurse varžosi ir „Scanoramos“ festivalyje geriausiu lietuvišku trumpametražiu pripažintas filmas „Paskutinė diena“, „Sidabrinę gervę“ už geriausią trumpametražį vaidybinį filmą atsiėmęs „Motinos diena“ bei „Sidabrinę gervę“ už geriausią metų animaciją ir „Kino pavasario“ geriausio trumpametražio filmo apdovanojimą pelnęs filmas „Kaukai“. Programą vertins literatūros, kino ir vizualumo tyrinėtoja Natalija Arlauskaite, kino režisierius Tomas Vengris ir nepriklausoma audiovizualinės industrijos konsultantė Eva Brazdžionytė. Kino režisierių paprašėme pristatyti savo darbus, atsakyti koks jų manymu yra geras trumpasis filmas ir pasvarstyti apie kino reikšmę šiandien.

– Trumpai pristatykite savo filmą.

Klaudija Matvejevaitė (filmas „Paskutinė diena“): Viena diena, viena šeima, paskutinis susėdimas prie stalo ir nerangus ieškojimas, ką už to stalo susėdus pasakyti.

Gediminas Šiaulys (filmas „Kaukai“): Tai pasaka apie mirtį. Šią nelengvą temą įpinu į stebuklinį siužetą, taip siekdamas palengvinti žiūrovo vidinį dialogą apmąstant gyvybės ir mirties klausimus.

Saulė Bliuvaitė (filmas „Yana“): Tai filmas apie jauną moterį, kuri, ištikus krizei, mėgina savo aplinkoje ieškoti prieglobščio ir dvasinio artumo, bet suvokia, jog pasaulis, kuriame ji gyvena, yra šaltas ir egocentriškas.

Jorė Janavičiūtė (filmas „Kur dingsta daiktai, kur dingsta  žmonės“): Tai dviejų labai skirtingų žmonių meilės istorija. Norėjau sukurti pasaką primenantį, netgi kiek naivų, nostalgišką filmą. Tokį, kuris primena tuos, dėl kurių pamėgau kiną. Tokį, kokį gali sukurti tik būdamas studentu. Iš tų laikų, kai tiki, kad tik meilė gali tave išgelbėti.

Birutė Sodeikaitė (filmas „Paskutinė stotelė - Mėnulis“): Tai poetinė kelionė savo vidumi. Moters susitaikymas su liga mintyse, svajonėse ir savyje. 

Karolis Kaupinis (filmas „Budėjimas“): Filmas apie mirties laukimą. Tėvas ir sūnus leidžia kartu laiką prie mirštančios mamos lovos. Filmu ieškojau formos, kuri žiūrovui leistų pajusti, kaip jaučiasi dienas prie mirštančio artimojo leidžiantis žmogus.

Elžbieta Josadė (filmas „Dialogas su Josefu“): Tai filmas, kuris nieko nesako, nieko neteigia tik kviečia pažiūrėti į gamtą, į kūrybos procesą, į tokį keistą pokalbį. Pažiūrėti, įsižiūrėti, gal ką nors pamatyti.

Elvina Nevardauskaitė (filmas „Atmink, iš molio esi“): Filmas supažindina su seniausia ir vis dar funkcionuojančia molinių plytų gamykla Lietuvoje. Ši gamykla yra tarsi nerami dvasia negalinti palikti šio pasaulio dėl prie jos prisirišusių darbininkų, praleidusių gamykloje visą savo gyvenimą. Filme nė karto neišvystame pagrindinės veikėjos, girdime tik jos balsą – taip sukuriamas įspūdis, kad pati gamykla žmogaus balsu prabyla apie savo istoriją.

Ignas Meilūnas (filmas „Pono Nakties Laisvadienis“): Tai yra per atostogas padarytas pokštas vaikams. Filmas pasakoja personifikuotos Nakties nuotykius karštą ir saulėtą vasaros dieną. Nepatenkinta šviesiomis aplinkos spalvomis ji dažo viską tamsiai. Galiausiai viskas aplinkui lieka tamsu, o tai nelabai patinka ponui Dienai.

Eglė Mameniškytė (filmas „Gimimas“): Tai trumpas pabuvimas miške, susidūrimas su baimėmis ir bandymas jas paleisti.

– Koks jūsų manymu yra geras trumpasis filmas?

K.M.: Trumpas filmas nėra anekdotas. Todėl jam per mažai turėti tik vieną kulminacinę vietą, per mažai vieną kartą prajuokinti arba išgąsdinti. Geras filmas – ilgas ar trumpas – turi priversti žiūrovą kuo nors suabejoti arba kuo nors įtikėti.

G.Š.: Kadangi trumpo filmo atveju, lyginant su ilgu metru, režisierius neturi laiko prabangos, tad geras filmas yra tas, kuriame per trumpą laiką režisierius spėja taip atskleisti personažus, kad žiūrovui tampa svarbus jų likimas.

S.B.: Geras trumpasis filmas, kaip ir bet koks geras filmas, turi turėti savitą, išskirtinį pasaulį ir sukelti jausmą, nesvarbu, gerą ar blogą.

J.J.: Negalėčiau pasakyti, kad iki galo žinau atsakymą į šį klausimą. Teoriškai geras trumpas filmas yra tas, per kurį per trumpą laiką pagal dramaturgijos taisykles įvyksta herojaus pasikeitimas ar pan., stiprūs „want“ ir „need“. Su orginaliais, anksčiau nematytais herojais, istorija, situacijomis, kažkas netikėto, „plot twist“. Žiūrovas susitapatina su herojumi. Filmai, kuriuose prie viso to yra ir vadinamas „antras dugnas“. Režisierius kažką nori pasakyti pasauliui, apie kažką kalbėti. Tai tik jo ar jos požiūrio taškas... Kas tavo viduje? Apie ką tau svarbu kalbėti? Dažnai su atvira pabaiga. Dar gerai, jei yra truputis juodo humoro. Gaivi forma. Lyg ir viską išvardinau... Tokius filmus nori matyti dėstytojai, kritikai ir rodo festivaliai. Tokia teorija. Receptas. Imk ir padaryk tokį.

B.S.: Geras trumpas filmas – kelia klausimus, priverčia žiūrovus bent trumpam susimąstyti, iššaukia emocijas.

K.K.: Neprailgstantis filmas, kurio istorija būtų netinkama ilgai trukmei. Filmas, išnaudojantis trumpo metro formos teikiamus privalumus.

E.J.: Mano manymu, nėra skirtumo tarp gero trumpo ar ilgo filmo. Filmas turbūt turi priversti pajausti.

E.N.:Trumpametražiame filme svarbiausias ne siužetas, o idėja ir stilius. Jis gali būti labiau eksperimentinis, asmeniškas. 

I.M.: Mano mėgstamiausi filmai neleidžia man prisiminti, kad sėdžiu kino teatro kėdėje.

E.M.: Turbūt tas, kuris labai trumpai ir aiškiai ištransliuoja idėją, sukuria trumpą, bet įsimintiną patirtį kino teatre.

– Viena iš šių metų festivalio programų nagrinėja netikrų naujienų (fake news), nepasitikėjimo valdančiaisiais, elitu ir masinėmis informacinėmis priemonėmis bangą. Kaip vertinate kino meną ir jo galią šiame kontekste?

K.M.: Kokia krizė bebūtų, stiprus filmas gali ir žmogų padaryti stipresniu. Kuo mažiau pasitiki aplinka, autoritetais, tuo mažiau pasitiki ir savimi, nes gėda, kad leidai sau būti apgautas. Tada gera pamatyti tokį pat žmogų ekrane – silpną, veikiamą stipresnių jėgų, bet visada randantį atsakymą. Filme esminio sprendimo niekada nedaro kokia nors abstrakti jėga – jį visada daro herojus. Tai padeda rasti pagrindą po kojomis.

G.Š.: Aš gerai vertinu kino galią bet kuriame kontekste. Tai yra labai paveiki medija, kuri puikiai tinka „lukštenti“ sudėtingas temas bei keisti, formuoti žiūrovo požiūrį.

S.B.: Manau, jog kinas, kaip ir daugelis kitų menų, turi galią ir progą apmąstyti tai, kas vyksta visuomenėje, taip mėgindamas atskirti save nuo to informacijos srauto, kuriame maišosi tiesa ir melas. Vis dėlto, nepasitikėjimas masinėmis priemonėmis išugdo nepasitikėjimą apskritai viskuo ką matome, todėl manau, jog ir kinas išgyvena šiokią tokią visuomenės nepasitikėjimo krizę. Žinoma, meninė tiesa visada išliks tiesa, dėl to meninis kinas visada sugebės iš naujo įtikinti savo tikrumu ir nuoširdumu.

J.J.: Yra daug galimų priėjimų prie šios temos. Tačiau trumpai – kinas yra galinga priemonė, nes jis kartu su kitomis medijų priemonėmis kaip žiniasklaida, reklama, video žaidimais ir pan. kuria mūsų įsivaizdavimą apie pasaulį, mūsų norus, svajones, politines pažiūras, estetikos supratimą ir t. t. Per jį gali būti manipuliuojama mūsų „įsivaizduojamybe“ (čia norisi nukreipti į filosofo Kristupo Saboliaus knygą). Niekada turime to nepamiršti. Ir kaip žiūrovai, ir kaip kino kūrėjai jausti dėl to atsakomybę. Tačiau ir atvirkščiai – kalbėdamas apie tai kinas savo priemonėmis gali atverti tiesą apie tai, kaip valdžia, masinės informavimo priemonės manipuliuoja mūsų sąmone ar nuomone.

B.S.: Manau, kad kiekvienas kino menininkas pasirenka sau rūpimas temas, kad kinas gali efektyviai kalbėti netikrų naujienų tema, jei menininkas ištransliuoja savo mintis suprantamai.

K.K.: Manau, kad netikros naujienos, nepasitikėjimas elitu ir masinės informacijos priemonėmis yra kiek skirtingos prigimties fenomenai. Visiems trims sprendimo būdai, mano galva, kiek skirtingi. O kino menas gali nebent identifikuoti juos per padidinamąjį stiklą, bandyti įvardinti priežastis, bet nemanau, kad pats gali būti sprendiniu.

E.J.: Yra kino žanrų, kurie patys yra propagandos ir masių manipuliacijos priemonės. Kinas yra subjektyvus menas iš prigimties. Taigi į visus kažką teigiančius filmus aš žiūriu atsargiai, bandau vertinti kritiškai.

E.N.: Dokumentinių filmų kūrėjai, atskleisdami žmonių istorijas ir išgyvenimus, gali padėti suvokti įvykius nauju kampu: per asmeninę, moralinę prizmę. Kai žiūrovas susitapatina su jautriais veikėjų pasakojimais, suvokiama neteisybė kurią jiems teko patirti, tada nublanksta ne tik „Budėjimas“fake news, bet ir įsijungia blaivus kritinis mąstymas prieš priimant bet kokią naują informaciją.

I.M.: Vertinu labai teigiamai. Kino menas kaip ir bet kokia kita meno šaka verčia žiūrovą mąstyti kritiškai. O būtent kritinio mąstymo stoka ir duoda kelią netikrų naujienų plitimui.

E.M.: Kinas – labai paveiki meno forma, galinti pasiekti didelę auditoriją, dažnai realistinio pobūdžio, todėl lengva pasimesti tarp tiesos ir kine kuriamos realybės. Sudėtinga spręsti, kadangi kinas gali būti naudojamas ir gilinant netikrų naujienų problemą ir ją stabdant.