– Živile, kultūros ir meno projektai – tavo kasdienybė. Kuo projektas „Once in Vilnius“ kitoks?

– Mąstyti apie Vilnių ir ką mylimam miestui būtų galima padovanoti jubiliejaus proga paskatino „Go Vilnius“ – agentūra kvietė žvelgti plačiai ir siūlyti tikrai ambicingus projektus. Ta proga susėdome su meno bendraminčiais ir galvojome, ką galime pasiūlyti savo miestui. Reikia pripažinti – keliaujant vis dar susiduriame su tuo, kad daug kas nežino, kur Lietuva, kur Vilnius. Arba girdėjo, bet nebuvę ir Vilnių įsivaizduoja, jį supranta kitaip. Norėjosi šią problemą spręsti.

Mūsų mintys vis krypo link to, kad norėtume užsieniečiams parodyti tokį Vilnių, kokį jį matome patys. Kas geriau pažįsta Vilnių nei čia gyvenantys, dirbantys, besilankantys žmonės, kurie jaučia tikrai unikalų, autentišką Vilniaus charakterį, atmosferą, išskirtinumą? Kad tai bus filmas, sukurtas iš žmonių atsiųstų vaizdų, vienbalsiai nutarėme iškart, tačiau turėjo praeiti nemažai laiko ir įvykti daug minčių lietaus susėdimų, kol išsikristalizavo, kaip visa tai įgyvendinti.

– Kodėl filmą kurti norėjosi būtent apie Vilnių?

– Vilnius – mano gimtasis miestas. Kiek daug nuo pat vaikystės čia aplankyta, pamatyta, kiek parkų išvaikščiota! Vilnių labai myliu, jis mano kraujyje, aš girdžiu jį, jaučiu. Žinau, kad žmonės, kurie čia gyvena, jį taip pat girdi, jaučia ir myli. Norėjau surasti tuos žmones ir iš jų perspektyvos, žvelgiant visų jų akimis, parodyti, koks yra Vilnius.

Man tai svarbu, nes noriu taip, kaip galiu, prisidėti prie to, kad Vilnius pasaulio kontekste būtų ryški sostinė. Menų fabrike „Loftas“ dažnai turime daug užsieniečių svečių. Labai daug kilometrų nueita norint jiems parodyti ir pristatyti Vilnių. Todėl žinau, kad žmonėms labiausiai patinka tikri, autentiški dalykai ir vietinių pamėgtos vietos, – svečiai nori pajusti, kaip laiką leidžia vietiniai. Labai dažnai Vilnių jie įsimyli ir čia sugrįžta.

– Filmui kurti subūrei didelę profesionalų komandą. Kas tie žmonės, kurie dirba už kadro?

– Dirbu su labai įdomiais, talentingais profesionalais, iš kurių įgyvendinant projektą pati labai daug išmokstu. Kinas, filmo gamybos specifika man gana nauja sritis, todėl labai mėgaujuosi procesu. Kažkada seniai vienas labai geras bičiulis, kurio šiandien jau nėra,  pasakė: „Jei nežinai, kaip ir ką reikia daryti, samdyk geriausius profesionalus.“ Šiuo patarimu ir vadovaujuosi.

Esu labai dėkinga nuo pat pradžios projekte dalyvaujančiam režisieriui Ričardui Matačiui, kiek vėliau prie projekto prisijungusioms profesionalioms ir talentingoms režisierėms Linai Lužytei ir Elvinai Nevardauskaitei – kiek daug iš jų sužinojau ir išmokau!

Džiaugiuosi, kad projekto kūrėjų komandoje – profesionalus videomenininkas-operatorius Andrius Seliuta, kuris padėjo užfiksuoti reikalingus kadrus ir įgyvendinti režisierių vizijas, montažo režisierius Kostas Radlinskas, gamybos vadovė Viktorija Prokofjeva, į kurios rankas nugulė daug skirtingų projekto proceso linijų ir ji padėjo nė vienos jų nepamesti.

Labai dėkinga esu daug energijos projektui skyrusiam kompozitoriui Viktorui Diawarai. Taip pat ir kitiems labai talentingiems kompozitoriams ir muzikos autoriams, kurie kūrė ar leido garso takelyje naudoti savo muziką: Marijui Aleksai, Simui Slabačiauskui, Kamilei Gudmonaitei, Miglumai, Adui Gecevičiui ir kitiems kūrėjams. Kiekvienas iš septynių filmų turės savo muzikos takelį. Manau, tai dar viena priežastis, dėl kurios verta pažiūrėti filmus. Tikiu, „Kartą Vilniuje“ žiūrovai pastebės visą didelės profesionalų komandos indėlį.

– Filmą kūrė ne tik profesionalai – į procesą įtraukėte vilniečius, miesto svečius, turistus. Kaip tai vyko, kokių džiaugsmų ir iššūkių tai kėlė?

– Būtent čia filmo unikalumas – į jį integruojame ir miesto gyventojų, svečių, turistų vaizdo medžiagą. Ją surinkti buvo labai didelis iššūkis. Koncepcija, kurią pasirinkome, buvo mobilioji aplikacija. Ambicija buvo didelė, norėjosi sukurti kokybišką aplikaciją – patrauklią, patogią, gerai veikiančią. Kad tai padarytume, dirbome kartu su tarptautine komanda: talentingais UX dizaino ir animacijos kūrėjais iš Ispanijos, pritraukėme daug laisvai samdomų specialistų. Galvojome, kaip struktūruoti projektą ir kaip jį padaryti išskirtinį ir naudingą. Laikas ir biudžetas buvo ribotas, tai iššūkį tik didino, tačiau, manau, mums neblogai pavyko. Dabar nemokamoje programėlėje „Once in Vilnius“ jau turime virš 4,5 tūkst. aktyvių vartotojų, kurie nuolat į aplikaciją kelia medžiagą ir dalijasi Vilniaus vaizdais. Žmonės pamėgo šią priemonę. Turime itin aktyvių aistruolių, kurie transliuoja daug ir kokybiškos medžiagos. Aš ir pati labai mėgstu rytais atsidaryti programėlę ir pasižiūrėti, kas nutiko, ką žmonės įkėlė, kuo pasidalijo, – Vilnius ir jo vaizdai mane nuteikia pozityviai.

Projekto procesas buvo įdomus eksperimentas ir iššūkis, todėl džiugu, kai tarsi išsprendi lygtį su visais nežinomaisiais ir tau pavyksta. Svarbu ne tik pati programėlė, į kurią įkelta vartotojų medžiaga atrenkama ir naudojama filme „Kartą Vilniuje“. Labai svarbu ir bendruomeniškumas, kurį pavyko sukurti, – ištisus metus žmonės galvojo apie Vilnių, džiaugėsi, didžiavosi, stebėjo jį ir taip šventė miesto jubiliejų. Manau, tai labai didelė  projekto žavesio dalis.

– Ar tapatintis su filmu galės tik vilniečiai, ar jis aktualus kiekvienam, taip pat ir draugams užsieniečiams?

– Kai ieškojome sprendimo, kaip filmą pateiksime žiūrovui, viena svarbiausių mūsų komandos įžvalgų buvo, kad kiekvienas žmogus Vilnių mato ir jaučia labai skirtingai. Su režisiere L. Lužyte kartu nusprendėme, kad, siekiant atskleisti Vilniaus įvairiapusiškumą, spalvas, identitetą ir charakterį, tai bus septynių dalių dokumentinis serialas ir Vilnių mes parodysime skirtingų veikėjų, personažų akimis. Personažams atrinkti skyrėme daug dėmesio, norėjome parodyti Vilnių per įvairių žmonių prizmę, taip pat – ir čia gyvenančių, visuomenine veikla užsiimančių, verslą kuriančių užsieniečių.

Norėjome, kad dokumentinės serijos turėtų ir meninę vertę. Tikėjome, kad tai žiūrovui bus patrauklu. Manau, žiūrovams iš užsienio filmas patiks tiek pat, kiek ir tautiečiams, – bus įdomu pamatyti, kaip jaučiasi ne tik vilniečiai, bet ir Vilniuje gyvenantys užsieniečiai, kaip jiems čia sekasi. Parodysime ne tik tai, kas išblizginta, bet ir įvairius miesto rajonus, turgavietes, miesto autentiškumą, – tai dar įdomiau nei standartiškai pristatyti miestą,  rodant tik fasadinę jo pusę.

– Premjera netrukus – gruodžio 4 d. Vėliau „Kartą Vilniuje“ bus galima pasižiūrėti kino platformose internete. Ko žiūrovai gali tikėtis ir ar sulig premjera projektas baigsis?

–  „Kartą Vilniuje“ – septynių dalių dokumentinės serijos. Kiekviena jų – lyg atskira novelė, todėl serijas bus galima žiūrėti ir kartu, ir kiekvieną atskirai. Šiose serijose Vilnių ir jo rajonus atskleis skirtingi personažai. Žiūrovai pamatys Vilnių vaiko akimis, Vilnių naktinį miesto siautulį ir kultūrinį gyvenimą mėgstančios studentės, Vilniuje gyvenančios ir aktyviai LGBT bendruomenėje veikiančios čekės, verslininkų šeimos iš Afrikos, vilniečio senjoro, turinčio regėjimo negalią, ir kitų personažų akimis. Bus tikrai įdomu.

Į premjerą pakviesime visus, prisidėjusius prie filmo kūrimo, ir žmones, kurių fotomedžiagą ar vaizdo medžiagą integravome į filmą. Tikimės, kad po premjeros filmas sudomins festivalius, kuriuose taip pat galėsite pamatyti filmų serijas. Praeis šiek tiek laiko ir filmas nuguls į visiems prieinamas kino platformas internete.

Kalbant apie mobiliąją aplikaciją, sukaupėme didelį Vilniaus vaizdų archyvą ir subūrėme aktyvią bendruomenę. Tai puikus pagrindas toliau kurti, todėl norėtųsi, kad projektas gyvuotų  – jo ateičiai ypač svarbios partnerystės, galinčios padėti tai įgyvendinti. Jei turite pasiūlymų ir idėjų – pasikalbėkime.

Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2022 metų lapkričio mėnesį vilnietės, Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos valdybos pirmininkės Ž. Diawaros rankinėje radus narkotinių medžiagų.

Pasak prokuratūros, tyrimas dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti nutrauktas atleidžiant Ž. Diawarą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal artimo asmens laidavimą.

„Toks sprendimas priimtas išnagrinėjus ir įvertinus ikiteisminio tyrimo metu gautus duomenis, tai, kad moteris pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi“, – penktadienį išplatintame pranešime nurodo prokuratūra.

Prokurorės nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą patvirtino Vilniaus miesto apylinkės teismas.

Klausykite, sostinės ponuliai, nuo dyko buvimo visai moralės daržinių stogai pavažiavo? Juk įtariama, kad padarytas nusikaltimas, baudžiamas pagal BK 259 straipsnį. Ž. Diawarą sulaikiusius pareigūnus reikia ne barti, o apdovanoti, nes jie – tikri profesionalai.

Tačiau pareigūnų niekas šįsyk negyrė, atvirkščiai – kilo erzelis, kuriame reiškėsi "garsūs žmonės", "žinomi visuomenės veikėjai".

Kas jie tokie? Be parazituojančios bohemos, to niekas nežino, bet vis tiek praėjusios savaitės eteryje buvo girdėti padrikas kaltinimų dėl nepakankamo lojalumo narkotikams traškesys. Traškėjo aktorė, kuri niekada nesifilmavo nei P. Greenaway’aus, nei M. Scorsese’ės filmuose, kažkokia nežinia ką sukūrusi menininkė, nušnekanti apie psichodelinę Eucharistiją, politikoje mėginantis cirkuliuoti buvęs TV veikėjas, kurio laidų pavadinimų niekas nebeprisimena. Po viso to aidėjo dar ir emocijų salvės Seime – vėl sudrėkusios nuo dėmesio skleidėsi žydrosios parlamento žibuoklės.

Kaip paaiškinti visiems tiems nepatenkintiems profiliams, kad mėlynai nudažytos sardelės negali būti menas, zyliojimas sandalais ir vilnonėmis kojinėmis nėra menininko pozicija, o vieši sriūbavimai šalia Seimo valgyklos, kad narkotikai turi būti dekriminalizuoti, – ne politika? Reikėtų pirmiausia susirasti normalų darbą ir baigti veltėdžiauti. Baigti melžti valstybę apsimestiniais "projektais", apsirūkius valkiotis po senamiestį ir su kavos tara galūnėje apsimetinėti reikšmingais. Tai nėra pozicija, tai – poza, kuri negali kurti jokios "pridėtinės kultūrinės vertės", nes realiai pasaulyje egzistuoja tik viena pridėtinė vertė – pagrįsta kasdienio darbo rezultatais.

P. S. Ar knygos apie keksiukus autorę taip pat galima vadinti garsia rašytoja ir visuomenės elitu?

„Įvykis sulaukė daug dėmesio, bet iš tikrųjų šie įvykiai vyksta nuo 2017 metų. Vienintelis skirtumas – dabar yra žinomas žmogus ir mes aiškiau matome, kas yra tos neva kovos su kažkokiu blogiu veidas. Dabar akivaizdžiau suprantame, kad tas veidas tikrai nėra kokio nors kriminalinio nusikaltėlio atvaizdas, ir kokia absurdiška yra šiandien įgyvendinama politika“, – kalbėjo Seimo narė (LP) Morgana Danielė.

Seimo narės teigimu, dabartinė politika yra neefektyvi, nes išnaudoja daugybę resursų.

„Reikia suprasti, kad ši politika yra ne tik neefektyvi, ne tik yra kovojama su žmonėmis, kurie, kaip šiuo atveju, yra moteris, mama, verslininkė, žmogus, kuriantis pridėtinę vertę mūsų valstybėje, ir staiga mūsų Baudžiamojo kodekso giljotina atsisuka prieš žmogų. Tokių žmonių yra tūkstančiai, tačiau kiti atvejai nebuvo matomi. Tada atsiranda šokas ir stebintiesiems, nes mes suprantame, kad esame Rusija, Baltarusija, Tadžikistanas, Kazachstanas su tokia politika ir tokiu požiūriu į tokį reiškinį ir perteklinę bausmę, kur jos neturėtų būti. Tokia bausmė yra ir neefektyvi, ir kainuoja labai daug pinigų bei resursų, nes reikia suprasti, kad žmogus buvo sulaikytas, konvojuotas, vežtas, laikytas, tardytas, greičiausiai nurengtas, namuose buvo atliekama krata – tai buvo visa speciali operacija, nukreipta prieš valstybės pilietį, kuris valstybei nedaro jokios žalos“, – tęsė M. Danielė.

Situacija man yra apmaudi, ypač dėl to, kad tai yra mama, kuri turi vaikų.

Kita vertus, Seimo narė Agnė Širinskienė teigia, jog esamos priemonės atgraso žmones nuo veikos atlikimo.

„Situacija man yra apmaudi, ypač dėl to, kad tai yra mama, kuri turi vaikų. Matyt, kad yra akivaizdu, jog šeimai reikia pagalbos. Nemanyčiau, kad tai yra perteklinės priemonės. Baudžiamojo kodekso priemonės visą laiką, ar tai būtų šis nusikaltimas, ar kitas, ar tai būtų elementari vagystė, yra nukreiptos į atgrasymą, nes įprastai yra manoma, kad žmonės, kurie mato, kokios gali būti pasekmės jų gyvenimui, tų veikų ryžtasi daryti mažiau. Atitinkamai, žiūrint, kokie dabar yra siūlomi reguliavimo modeliai, kur už narkotinių medžiagų mažo kiekio disponavimą bus žemutinė baudos riba – 30 eurų, tai žmogus mokės 15 eurų, sutikime, kad tai yra pietūs Vilniaus restorane. Atgrasymo priemonė tikrai neveiks“, – teigė A. Širinskienė.

Visas LNK turinys – vaizdo įraše:

M. Danielės teigimu, sureguliuoti įstatymai aiškiai nustatytų ribas tarp juodosios rinkos veikėjų ir tų, kurie nedideliais kiekiais kanapių nusiperka savoms reikmėms.

„Prie šio klausimo dirbame jau dvejus metus, jau ir visos institucijos rašė raštus, ir specialistai pasisakė, ir teisėjai, ir advokatai, ir gydytojai. Atrodo, kad tema jau išsemta, išdiskutuota, viskas aišku, bet sprendimo nėra. Kas įvyko dabar yra eilinė iliustracija. Galbūt kai kuriems žmonėms ši iliustracija taps akivaizdesnė, kaip realybėje atrodo neveikiantis ir perteklinis, žalą darantis teisės aktas. Subalansuota politika aiškiai suvokia ir nusibrėžia brūkšnį, kur yra vartojantis pilietis, nesvarbu, ar paauglys, ar suaugęs žmogus, ir kur yra tikrai nusikalstama veika – platinimas, gabenimas, kontrabanda, įvežimas – juodoji rinka. Normali politika šiuos du dalykus atskiria ir aiškiai reglamentuoja, tada ji gali pasiteisinti ir valstybei duoti naudą“, – tęsė M. Danielė.

„Kanapių dekriminalizavimo projektą vertinu skeptiškai. Manau, kad artimiausiu metu matysime daug naujų atvejų, nes žmonės pradės vartoti plačiau. Europos patirtyje tokių pavyzdžių yra buvę“, – teigė A. Širinskienė.

Živilė ir Viktoras Diawaros (L. Balandžio/BNS nuotr.)

Seimo narys Stasys Šedbaras mano, kad svarbiausia į problemą žiūrėti kompleksiškai, nes vien bausmės – nepadės.

„Prieš metus, kai svarstėme platesnį variantą, buvau skeptiškas, buvo daug diskusijų, turėjome didžiulį ekspertų iš abiejų pusių klausymo ratą. Noriu atkreipti dėmesį, kad pačią dekriminalizavimo idėją priėmė praeitos kadencijos parlamentas, valstiečių dominuojamas. Žinoma, dekriminalizavimas – viena iš priemonių. Nereikia bausti žmogų patekusį ar į alkoholizmo, ar į narkotikų liūną, tai nieko gero neduoda. Mes galime tik save tuo nuraminti, kad kažkas sumokėjo ar nesumokėjo baudą. Po to atsiranda ir nusikalstamos veikos, nes juk reikia dozei. Reikia socialinės, medicininės ir visokios kitos paramos“, – kalbėjo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų sąjungos frakcijos narys S. Šedbaras.

Žinią praneša portalas delfi.lt, remdamasis savo šaltinių duomenimis. 

Pasak Vilniaus pareigūnų, lapkričio 17 d. apie 22 val. Vilniuje, Švitrigailos gatvėje, vidiniame namo kieme, pareigūnai pamatė įtartinai besielgiančią moterį. Nuspręsta ją patikrinti.

Anot pareigūnų, moters, gimusios 1979-aisiais, dalinės apžiūros metu rankinėje rasta metalinė dėžutė su augalinės kilmės galimai narkotinių medžiagų liekanomis. Taip pat vienas polietileninis maišelis su, kaip įtariama, narkotine medžiaga (įtariama, kad haliucinogeniniais grybais).

Kaip pranešama, verslininkė nakčiai buvo uždaryta į areštinę.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti.

Kai įsisuka buitis, sako ji, viskas apvirsta aukštyn kojomis. Ir būtent karantinas, sustingdęs visus verslus, davė daugiau laiko pamąstyti ir priimti sprendimą skirtis. „Tiesiog supranti, kad kažkada buvom labai jauni, labai įsimylėję ir negalvojom apie tam tikrus ir psichologinius sutapimus, šeimos modelius. Labai palengvėjo priėmus sprendimą skirtis. Aš šeimoje labai daug prisitaikydavau. Aišku, gali tą daryti, tačiau pradėjau užduoti sau klausimą – ar esu laiminga tą darydama?“ – šį pirmadienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Nuo...Iki“ pasakos kultūros ir menų centro „Loftas“ bendrasavininkė Ž. Diawara.

Moteris atvira – skirtis niekada nėra lengva. Iš pradžių Živilei teko susidurti su depresija. Tačiau išsikapstyti padėjo darbas. „Net ir dabar turiu beprotiškai mažai laiko, nes be visų renginių organizuoju ir paskutinės minutės kalėdinę mugę. Esu visiškai panirusi į dizainerių, menininkų, amatininkų paieškas. Kurdama tokius renginius visiškai atsipalaiduoju ir grįžtu į save. Tai mane ir ištraukė iš duobės, kurioje buvau gerą pusmetį“, – apie būdus, kurie padeda išbristi iš poskyrybinės depresijos pasakos Ž. Diawara.

Viktoras ir Živilė ilgą laiką tai, kas vyksta šeimoje slėpė nuo visų. Apie skyrybas pusę metų nuo sprendimo nesakė nei bendradarbiams, nei draugams, nei vaikams. „Daug verkiau. Ir abu verkėm. Ir iš tikrųjų buvo ir abejonių, ir visokių minčių, ir atrodo, kaip čia liksi vienas. Taip neįprasta. Ir kas čia bus. Ir kaip vaikai? Jiems šią žinią pranešėme praėjus pusei metų, tačiau iki šiol tą akimirką prisimenu su siaubu. Na, sakau, vaikai, reikia atsisėsti, pašnekėti ir jie dar taip linksmai nusiteikę. Juk žinau, kad tokią naujieną tuoj pasakysiu... Kipras apsiverkė, Izabelė pradėjo juoktis, sakydama, kad netiki“, – atvirais išgyvenimais dalinsis Ž. Diawara.

Nemažai klausimų iš pradžių kilo ir dėl jų bendro projekto „Loftas“, kurį kaip savo trečią vaiką myli abu – ir Viktoras, ir Živilė. Kadangi pavyko išlikti draugais, verslas dėl pasikeitusių šeimyninių aplinkybių nenukentėjo. Živilė atvira – dabar santykiu su Viktoru ji kartais džiaugiasi net labiau nei šeimoje. Konfliktų kyla žymiai mažiau. „Mes abu supratom, kad esam daug geresni draugai nei vyras su žmona. Todėl dabar santykiai nuostabūs, lūkesčių vienas kitam keliam žymiai mažiau. Toks yra keistas įsivaizdavimas visuomenėje, kad jei likai viena su dviem vaikais ant rankų – tai čia jau didžiausias gyvenimo košmaras. Ir turi kuo greičiau griebti bet kokį pasitaikiusį. Ačiū, ir prieš tai geras vyras buvo, todėl ant pirmo pakliuvusio tikrai nešoksiu. Vienišumas – ne liga. Galima ir be vyro puikiai ir laimingai gyventi. Pirmiausia save turi padaryti laimingą, tuomet žmonės norės šalia tavęs būti. Pritrauksi ir tinkamą vyrą, ir draugus“, – pasakos Ž. Diawara.

Apie naują gyvenimo etapą pora pranešė socialiniuose tinkluose.

„Šiandien prieš 19 metų paprašiau šios nuostabios panelės telefono numerio. Per 19 metų tiek daug nuveikta: Rio De Janeiro karnavalas, kelionė mašinomis į Afriką (Malį), „Eurovizija“ Graikijoje, „Loftas“, „Loftas Fest“ (bei daug kitų veiklų ir projektų) ir, aišku, du patys nuostabiausi vaikai (Kipras ir Izabelė). Šiandien Zee skrenda į Barseloną. Aš skrendu į Italiją“, – rašė V. Diawara.

„Facebook“ nuotr.

Ž. Diawara pasidalijo ta pačia nuotrauka ir paliko trumpą prierašą: „19 metų kartu. Ačiū už nuostabią kelionę visus šiuos metus! Šiandien aš – į Ispaniją, Vee –  į Italiją Gyvenimas – anas dinamiškas.“

Moteris, kaip ir V. Diawara, šalia savo įrašo paliko grotažymes „geriausi draugai amžinai“, „viengungio gyvenimas“, „naujos pradžios“.