Kokios knygos mus suformavo? Kurios jų išliko atmintyje ne dėl siužeto, o dėl vieno sakinio, veikėjo, viršelio spalvos ar jausmo, patirto skaitant? Galbūt yra knygų, kurių turinio šiandien jau nebegalėtume papasakoti, tačiau vis dar prisimename vietą, kurioje jas skaitėme. Galbūt yra tokių, prie kurių sugrįžę po daugelio metų nustembame supratę, kad pasikeitė ne jos, – pasikeitėme mes.
Literatūra ir menas žmogui nėra vien kultūrinis gyvenimo priedas. Abu jie suteikia galimybę peržengti savo biografijos ribas. Negalime nugyventi šimto gyvenimų, tačiau galime juos perskaityti. Negalime patys patirti visų epochų, vietų, meilių, praradimų, baimių ar pasirinkimų, bet galime prie jų priartėti per kitų žmonių sukurtus pasaulius. Literatūra leidžia bent trumpam atsidurti kito žmogaus sąmonėje, o menas – pamatyti tikrovę kito žvilgsniu. Galbūt todėl jie abu taip glaudžiai susiję – keičiasi jų kalba, tačiau išlieka tas pats poreikis suvokti žmogų ir jo buvimą pasaulyje.
Literatūra tai daro žodžiu, pasakojimu, ritmu ir kalba, o vizualusis menas – vaizdu, spalva, forma, medžiaga ir gestu. Tačiau riba tarp šių dviejų patirčių nėra tokia aiški. Skaitydami kuriame vaizdus, o žiūrėdami į meno kūrinį dažnai pradedame kurti pasakojimą. Kartais perskaityta frazė po daugelio metų sugrįžta nebe žodžiais, o spalva ar sunkiai paaiškinama nuotaika.
E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės paroda „Smėlio knyga ir kt.“ tampa savotišku asmeninės atminties žemėlapiu, kuriame literatūra, patirtys ir kasdienybės reliktai įgyja naują vizualų pavidalą. Tapytoja renkasi sodrų, gilių ir tamsių tonų koloritą, sustiprinantį kūrinių medžiagiškumą ir laiko pėdsako pojūtį.
Vienas ryškiausių parodos darbų – „Smėlio knyga“, kurią menininkė kūrė ilgą laiką, kantriai sluoksniuodama skirtingų faktūrų smėlį. Jo paviršiuje išryškėjantys ženklai primena sunkiai įskaitomą raštą ar paslaptingą šifrą – asociatyviai susišaukiantį su Arthuro Conan Doyle’io „Užrašų apie Šerloka Holmsą“ apsakymą „Šokantys žmogeliukai“ ir Jorge’o Luiso Borgeso apsakymą „Smėlio knyga“ bei pačia rašto kaip atmintį saugančio ženklo idėja.
Kituose paveiksluose atgyja palėpėje rastos, rašalo išplautos užrašų knygelės motyvas, Jameso Joyce’o „Uliso“, Virginijos Woolf kūrybos ir kitų perskaitytų tekstų atgarsiai. Tačiau literatūra čia nėra tiesiog iliustruojama – ji tampa tapybinės atminties medžiaga, susipinančia su asmeniniais prisiminimais, vaizdiniais ir asociacijomis. Skirtingi motyvai parodoje jungiasi į daugiasluoksnį pasakojimą apie atmintį, kintančią, fragmentišką, tačiau gebančią išsaugoti net tai, ko jau nebegalėtume tiksliai papasakoti.
Parodos ekspoziciją papildo ir pačios E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės autorinės knygos „Būties akimirkos“. Viena jų – mišria technika sukurta „Dedikacija W. V.“ – primena asmeninį sąsiuvinį, kuriame greta piešinių, tekstų ir tapybos ženklų nugula kasdienybės artefaktai: priklijuotas degtukas, saldainio popierėlis, smėliu užrašytas tekstas ir kitos iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos detalės. Čia kasdienybės fragmentas tampa atminties ženklu, o knyga – nebe vien tekstą saugančiu objektu, bet asmeninės patirties archyvu.
Šias knygas žiūrovui leidžiama vartyti, todėl santykis su kūriniu tampa ne tik vizualus, bet ir taktilinis, puslapis po puslapio galima atrasti pažįstamų, artimų arba visai svetimų ženklų, iš kurių dėliojasi kasdienybės ir žmogaus būties fragmentai. Taip parodoje knyga įgyja dar vieną pavidalą – ji ne tik inspiruoja tapybą, bet ir pati tampa meno kūriniu, kurį galima tiesiogine prasme skaityti.
Būtent nuo tokio prisiminimo savo santykį su literatūra pradeda pasakoti ir E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. „Pirmąją rimtą knygą perskaičiau pirmoje klasėje. Tai buvo Lewiso Carrolio „Alisa Stebuklų šalyje“. Mokyklos bibliotekininkas išdavė šią knygą man su sąlyga, kad grąžindama papasakosiu, kas joje buvo parašyta. Jis neslėpė abejonių, kad aš, pirmokė, moku gerai skaityti, tad įtarė, kad gal dėl gražių paveikslų šią knygą pasirinkau. Tai, žinoma, buvo tiesa. Iliustracijos buvo keistos, nejaukios, bet kartu gražios. Aiškiai pamenu, kad ten buvo smulkiai išpaišytų nespalvotų ir didesnių spalvotų fantastiškų vaizdų, o knygos viršelis tikrai buvo žalias. Įdėmusis bibliotekininkas, kaip vėliau paaiškėjo, buvo ponas Katilius, tapytojos Rūtos Katiliūtės tėvas“, – dalijasi menininkė.
Šis ankstyvas susitikimas su knyga svarbus ne tik kaip vaikystės prisiminimas. Jame jau galima atpažinti tai, kas vėliau tampa reikšminga pačios menininkės kūryboje: teksto ir vaizdo santykį, spalvos atmintį, keistumo ir grožio artumą. Įdomu ir tai, kad po daugelio metų iš vaikystės knygos išlieka ne vien jos istorija. Išlieka žalias viršelis, nespalvoti piešiniai, spalvoti fantastiniai vaizdai, bibliotekininko abejonė ir pats knygos pasirinkimo momentas. Literatūrinė patirtis čia nuo pat pradžių yra ir vizualinė.
Atmintis apskritai retai saugo kūrinius tokius, kokie jie buvo. Ji juos perkuria. Perskaitytos knygos susimaišo su gyvenimo įvykiais, vietomis ir žmonėmis, o po daugelio metų kartais jau sunku atskirti, kas priklausė tekstui, o kas – mums patiems. Gal todėl sugrįžimas prie seniai skaitytos knygos gali būti toks netikėtas, pasikeitusi atrodo ne tik knyga, bet ir ją skaitantis žmogus.
Atmintis apskritai retai saugo kūrinius tokius, kokie jie buvo. Ji juos perkuria.
E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė šį artumo su knygomis jausmą apibūdina labai paprastai: „Kur tik atsiduriu prie knygų lentynos, tiesiog turiu būtinai skaityti pavadinimus ant nugarėlių ir, kai randu pažįstamų, t. y. skaitytų, pasijuntu lyg tarp savųjų. Skaitau labai įvairias knygas, dažnai vienu metu kelias. Kartais sustoju prieš pat pabaigą. Pristabdau skaitymą, tarsi norėdama, kad autoriui pasisektų – lyg jis dar turėtų laiko? – gerai užbaigti veikalą. Galvoju, kad skaitydama patiriu pačių įvairiausių kelionių visuose matavimuose ir visomis suvokiamomis kryptimis...“
Ši mintis leidžia knygą suvokti ne kaip daiktą, o kaip tam tikrą asmeninės atminties žymę. Pažįstamas pavadinimas knygų lentynoje gali veikti beveik taip pat kaip pažįstamas veidas. Jis primena ne tik konkretų tekstą, bet ir laiką, kada jį skaitėme, aplinkybes, kuriomis gyvenome, tuomečius klausimus. Ta pati knyga, perskaityta aštuoniolikos ir keturiasdešimties, nebėra ta pati knyga, nes nebėra tas pats jos skaitytojas.
Šis daugiasluoksnis santykis su atmintimi, žmogumi ir jo patirtimi svarbus ir platesniame E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kūrybos kontekste. Jos tapyba neparemta vien išorinio pasaulio fiksavimu. Menininkei svarbi žmogaus būsena, vidinė įtampa, atmintis, kultūrinės nuorodos ir asociacijos. Figūra jos kūryboje gali būti atpažįstama, tačiau ji retai apsiriboja konkretaus žmogaus atvaizdu. Ji tampa psichologinės būsenos, patirties vaizdiniu. Ekspresyvi tapysena, spalva, piešinio ir tapybinio gesto santykis leidžia vaizdui veikti ne kaip vienareikšmei iliustracijai, bet kaip atvirai situacijai, kurios prasmė atsiranda žiūrovo ir kūrinio susitikime.
Todėl literatūros buvimas E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės tapyboje atrodo itin natūralus. Jis neprivalo pasireikšti tiesiogine citata ar atpažįstamu romano epizodu. Daug įdomiau stebėti, kas nutinka tekstui tuomet, kai jis ilgą laiką gyvena žmogaus atmintyje. Kas lieka iš Franzo Kafkos, Ernesto Hemingway’aus, Jorge Luiso Borgeso ar poezijos, kai nebesistengiame atpasakoti jų siužetų? Galbūt lieka ritmas. Nerimas. Absurdo pojūtis. Tam tikras sakinys. Spalva. Vaizdinys. Būsena. Pati menininkė literatūros reikšmę savo kūrybai įvardija nedviprasmiškai: „Manau, kad knygos formavo mane ir padarė didžiausią įtaką mano kūrybai ir gyvenimui. Buvo tokių periodų, kai skaitydavau iš eilės viską, ką yra parašę, pvz., E. Hemingway’us, F. Kafka arba Stephenas Kingas. Lietuvių literatūroje labiausiai vertinu ir domiuosi poezija. Norėjau šią kolekciją pavadinti „25-as puslapis, 3-ia eilutė“, bet persigalvojau. Tikrai žinau, kad nebūčiau sukūrusi šios kolekcijos darbų, jei ne visos tos knygos...“
E. Balsiukaitei-Brazdžiūnienei svarbus net pats literatūros kūrinio materialumas ir kalbos ritmas: „Man svarbu, tarkim, koks buvo „Uliso“ pirmojo leidimo viršelis ir ypatinga jo spalva. Svarbu, kaip yra rašoma ir apie ką. Kaip dėliojasi tekstas: ar sinkopėmis, trumpomis kapotomis frazėmis, ar išsilanksto manieringai ir grakščiai, ar srūva kaip keli atsukti čiaupai ir dušas vienu metu?.. O kartais kaip rūkas – klaidina ir klampina. Būna, kad skaitydama jaučiu, kad rašantysis šypsosi arba jau pavargo. Rodos, E. Hemingway’us yra davęs gerą patarimą kuriantiems, kad reikia sustoti, kai dar sekasi... Prisipažįstu, kad esu stipriai inspiruota literatūros.“
Galbūt todėl meno ir literatūros mums reikia ne vien tam, kad daugiau žinotume. Jų vertė atsiranda iš gebėjimo išplėsti mūsų pačių patirties ribas. Žmogus gyvena vieną gyvenimą vienoje istorinėje epochoje, mato pasaulį iš vieno kūno ir vienos sąmonės perspektyvos. Kultūra leidžia šią ribą bent trumpam peržengti. Per literatūrą galime patekti į kito žmogaus sąmonę, per meną – pamatyti pasaulį kito žvilgsniu.
Tačiau gal ne mažiau svarbus ir priešingas procesas. Susidūrę su kūriniu mes ne tik pažįstame kitą – kartais geriau atpažįstame save. Perskaitytas sakinys staiga įvardija tai, kam patys neturėjome žodžių. Paveikslas sukelia jausmą, kurio iki tol negalėjome tiksliai apibrėžti. Svetimas kūrinys tampa asmeniškas. Todėl knygos ir meno kūriniai nepakeičia mūsų gyvenimo patirties – jie ją išplečia.
Galbūt būtent dėl to po daugelio metų, stovėdami priešais knygų lentyną, tarp šimtų knygų nugarėlių ieškome pažįstamų pavadinimų. Atpažįstame ne tik knygas. Atpažįstame savo pačių gyvenimo istorijas.
Paroda veikia „Parko galerijoje“ (M. Valančiaus g. 6 , Kaune) iki spalio 7 d.
Naujausi komentarai